Pūslėtasis guveinis – Fucus
vesiculosus L.
Guveininių
(Fucaceae) šeimos, iki 1 m ilgio jūrų augalas. Guveinio gniužulas plokščias,
dichotomiškai išsišakojęs, tamsiai rudas, su vidurine gysla ir oro pūslelėmis.
Lapų pavidalo plokščioji gniužulo dalis sudaryta iš susipynusių daugialąsčių,
beveik bespalvių siūlų, vidus iš puresnio audinio, kuris paviršiuje sutankėja į
daugiasluoksnę žievę. Apatinė gniužulo dalis yra stiebo formos, susiaurėjusi į
trumpą kotelį, kuris glaudžiai priauga prie povandeninių uolienų.
Auga
Baltijos ir Šiaurės jūrose. Lietuvos pajūryje guveinį bangos išmeta į krantą iš
gilesnių jūros vietų. Smėlėtame jūros dugne neauga.
Pūslėtojo
guveinio gniužule yra apie 19% algininės rūgšties ir jos druskų, dijodtirozino,
apie 7% fukoidino, 2% laminarino, 5% manito, azoto junginių, 0,1% fukosterolio, vitaminų B1, B2, B12, C ir folinės rūgšties, gleivių,
iki 15% mineralinių medžiagų (natrio, jodo ir bromo).
Vaistinei
žaliavai (Fuci vesiculosi) galima vartoti mūsų pajūryje randamą guveinį.
Literatūroje nurodoma, kad vaistams gaminti geriausiai tinka guveinis iš
Atlanto vandenyno ir Šiaurės jūros, nes jo žaliavoje yra žymiai daugiau jodo
ir kitų mineralinių medžiagų. Dėl to, vartojant mūsų pajūrio guveinį, reikia
atitinkamai padidinti dozę.
Surinktus
guveinio gniužulus reikia švariai nuplauti ir džiovinti užpavėsintoje, vėjo
perpučiamoje patalpoje. Gerai paruošta žaliava turi būti tamsiai ruda. Ji
laikoma sandariai uždaromuose stikliniuose induose.
Pūslėtojo
guveinio preparatais gydoma tireotoksikozė ir arteriosklerozė. Jie reguliuoja
ir riebalų apykaitą.