Dar prieš keletą metų diagnozė „gimdos mioma“ buvo tarsi nuosprendis. Moterys su nerimu laukdavo paskirtos operacijos. Mat dažniausiai auglys būdavo pašalinamas su gimda. Dabar to tikrai ne visada prireikia.
Kas ta gimdos mioma?
Tai gerybinis lygiųjų gimdos raumenų navikas, kurio augimą reguliuoja lytiniai hormonai. Dažniausiai serga 30–50 metų moterys. Mioma atsiranda, kai gimdos raumenų ląstelės staiga ima aktyviai daugintis. Šio reiškinio priežastys nėra iki galo išaiškintos, tačiau nustatyta, kad miomų augimą stimuliuoja hormonai, taigi jų atsiradimas visų pirma siejamas su padidėjusia estrogenų sekrecija.
Kalbant paprasčiau, estrogenai stimuliuoja miomos augimą, o progesteronas ir androgenai, atvirkščiai, skatina jos nykimą. Tačiau tai nereiškia, kad, jei organizme estrogenų, progesterono ir androgenų kiekis normalus, gimdoje nėra miomos.
Didelę reikšmę miomoms atsirasti turi paveldėjimas ir imuniteto pokyčiai.
Dažniausiai miomos aptinkamos gimdos kūne, tačiau jos gali būti ir gimdos kaklelyje arba toje vietoje, kur gimdos kūnas pereina į kaklelį.
Kokius simptomus gali jausti moterys?
• Įvairūs mėnesinių sutrikimai. Iš lytinių organų kraujuoja 40–60 procentų moterų, sergančių gimdos mioma. Dažnai būna ir nereguliarus mėnesinių ciklas.
• Maudžiantis strėnų skausmas.
• Pilvo apačios skausmas.
• Skausmingi lytiniai santykiai.
• Vidurių užkietėjimas.
• Dažnas šlapinimasis.
• Stiprus juosmens skausmas.
• Spaudimo į gretimus organus simptomai, jei mioma didelė.
Kaip nustatoma ši liga?
Nustatyti, ar yra miomų, nėra sunku. Net jei pacientė ir niekuo nesiskundžia, gydytojas ginekologas per apžiūrą nustato gimdos padidėjimą, o didesnius – 3–4 cm – auglius apčiuopia. Ultragarsinis tyrimas ne tik patikslina specialisto diagnozę, bet ir nustato, kiek yra miomų, kokio jos dydžio, kur išsidėsčiusios.
Operuoti ar ne?
Jei dariniai maži, t.y. ne didesni kaip 2–2,5 cm, ir nesukelia negalavimų, paprastai negydoma. Bet moteriai kartą per metus būtina apsilankyti pas specialistą, patikrinti, ar mioma nedidėja.
Jei šiuos gerybinius auglius reikia gydyti, gydymo būdo pasirinkimas priklauso nuo miomos augimo pobūdžio, vietos, mėnesinių ciklo sutrikimų, nukraujavimo laipsnio, ligonės amžiaus, kitų ligų. 2–2,5 cm miomų augimą jaunoms moterims paprastai bandoma stabdyti kontraceptikais, kurie slopina kiaušidžių veiklą. Premenopauzės laikotarpiu skiriami hormoniniai preparatai – progestogenai ir jų preparatai.
Didelės, sparčiai augančios miomos operuojamos, kai gimda pasidaro didesnė nei 14 savaičių nėštumas. Jei moteris jauna, ateityje planuoja pastoti ir gimdyti, operuojant miomų mazgai išgliaudomi ir pašalinami, defektai gimdos sienelėje užsiuvami, išsaugant gimdą. Jei moteris vyresnio amžiaus, kartu dar yra ir gimdos gleivinės hiperplazija, adenomiozė, šalinama visa gimda su priedais.
Dabar dažnai taikomas histeroskopijos metodas – per gimdos kaklelį į gimdą įkišamas plonas, teleskopą primenantis instrumentas. Gydytojas gimdos ertmės vaizdą mato monitoriaus ekrane ir pašalina miomą.
Vis dažniau taikomas metodas – gimdos arterijų embolizacija. Ji atliekama, kai gerybiniai augliai spaudžia vidaus organus, moteris gausiai kraujuoja. Taikant vietinę nejautrą, į abi gimdos arterijas, kurios maitina miomas, kateteriu įšvirkščiama smulkių dalelių – jos užkemša arterijas, ir augliai, nebegaudami kraujo, susitraukia. Sveikus gimdos audinius krauju aprūpina kitos arterijos. Tokiam gydymui geriau pasiduoda nedideli augliai.
Miomos sparčiau auga nėštumo metu (kintant lytinių hormonų pusiausvyrai organizme), o po menopauzės savaime regresuoja. Kartais miomų dydis nekinta ištisus dešimtmečius. Metams bėgant miomų gali daugėti. Pačios savaime miomos dažniausiai neišnyksta.
Profilaktika
Reikia stengtis nesutrikdyti neurohormoninės pusiausvyros organizme (vengti nėštumo nutraukimų, lytinių organų uždegimų, nutukimo).