Kaunas, kaip gyvenvietė, žinomas jau nuo akmens amžiaus, nes gyvenusių šioje vietoje žmonių pėdsakų rasta dabartinio miesto teritorijoje ir priemiesčiuose. Ypač miestas suklestėjo 1408 metais, gavus Magdeburgo teises ir tapus dideliu prekybos centru. Kaunas buvo Hanzos prekybinio susivienijimo narys. Viduramžiais prekyba, svetimšalių kelionės lėmė užkrečiamųjų ligų plitimą Kaune.
Knyga sudaryta iš 2 dalių. Pirmojoje dalyje aprašomos viduramžiais mieste siautusios maro, dėmėtosios šiltinės, choleros epidemijos. Miestiečiams pagrindinę pagalbą teikė barzdaskučiai (ciriulninkai), kurie XVI amžiuje įsteigė savo broliją. 1519 metais Kaune įkurta pirmoji špitolė prie Šv. Mergelės Marijos (dabar Vytauto) pranciškonų bažnyčios. Vėliau špitolių įkurta ir prie kitų bažnyčių, jose dirbantys vienuoliai rūpinosi ligoniais. 1782 metų aprašuose užkrečiamosios ligos buvo pavadintos limpamomis ligomis.
Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Kaunas atiteko Rusijos imperijai, buvo įsteigta Kauno gubernija. Joje buvo Medicinos taryba, kuri mieste rūpinosi infekcinių ligų gydymu. Tuo metu kauniečiai sirgo raupais, vidurių ir dėmėtąja šiltine, kokliušu, tymais, trachoma, sifiliu. Ligoniams gydyti buvo pastatyti užkrečiamųjų ligų barakai. Miestiečių savišvietai Kaune 1848 metais išleista pirmoji medicininė knyga lietuvių kalba Regułas del skarbawu źmoniu, kurioje aprašoma, kaip apsisaugoti nuo choleros. Medicininiai leidiniai buvo leidžiami rusų, lenkų, žydų ir lietuvių kalbomis, pastarieji sudarė miesto gyventojų mažumą.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, mieste išplito dėmėtoji šiltinė, dizenterija. Grįžtantiems iš Rusijos, kurioje buvo didelė dėmėtosios šiltinės epidemija lietuviams, 1920 metais Obeliuose įsteigtas karantinas-ligoninė. Joje buvo izoliuojami sergantieji dėmėtąja šiltine. Nuo šios ligos mirė daug gydytojų, medicinos seserų, užsikrėtusių ligonių. Didelė problema buvo ir raupai. Nepriklausomoje Lietuvoje prie Lietuvos Tarybos buvo sudaryta Sveikatos komisija, vėliau pavadinta departamentu, kuriam vadovavo dr. J. Alekna. Svarbiausias šio departamento uždavinys buvo kovoti su limpamomis ligomis. Ligoniai, sergantys užkrečiamosiomis ligomis, buvo gydomi Kauno miesto ligoninėse. Mieste plito cholera, dėmėtoji šiltinė, todėl 1929 metais VII forto teritorijoje buvo pastatyta Šv. Luko užkrečiamųjų ligų ligoninė. Iš viso buvo 34 lovos. Ligoninė dirbo iki 1940 metų, vėliau buvo perkelta į naujai pastatytas Kauno klinikas ir sujungta su Vidaus ligų skyriumi. Tarpukariu Kaune pavyko sustabdyti raupų plitimą, nes buvo įvesti privalomieji skiepai. Sunkiau sekėsi kovoti su vidurių šiltine, bet 1928 metais Kaune įvedus kanalizaciją, sergamumas šia liga sumažėjo. Tarpukariu dažniausios ligos buvo vidurių ir dėmėtoji šiltinė, paratifai, difterija, skarlatina, kokliušas. Tenka pažymėti, kad užkrečiamosiomis ligomis sergančius asmenis gydė vidaus ligų gydytojai, nes atskiros užkrečiamųjų ligų specialybės nomenklatūroje nebuvo. Kaune dirbę vidaus ligų gydytojai dažnai buvo siunčiami į kitus šalies miestus, jeigu juose prasidėdavo vienos ar kitos užkrečiamosios ligos protrūkis.
Didelę suirutę Kauno medicinos tarnyboje įnešė sovietinė okupacija 1940 metais, kai buvo nacionalizuotos visos privačios gydymo įstaigos, vaistinės, nemažai gydytojų ir medicinos seserų buvo išvežti į Sibirą. Vokiečių okupacijos metu Kaune daug žmonių sirgo dėmėtąja ir vidurių šiltine, buvo didelis utėlėtumas. Buvo ribojamas muilas, skalbimo milteliai, todėl su utėlėmis buvo sunku kovoti. Nuo 1941 metų iš Kauno universitetinių klinikų suaugusieji, sergantys užkrečiamosiomis ligomis, buvo išvežti į buvusią tuberkuliozinę ligoninę Aukštaičių gatvėje Nr. 10, o vaikai perkelti į buvusius žydų vaikų namus Oze Giedraičių gatvėje Nr. 8. Tenka pažymėti, kad per karą ypač didelė problema buvo difterija, kuriai gydyti stigo antidifterinio serumo. Vokiečių valdžiai per karo metus nepavyko sustabdyti ar prislopinti Lietuvoje siaučiančios dėmėtosios šiltinės.
Antroji sovietinė okupacija Kaune prasidėjo 1944 metais rugpjūčio 1 dieną. Infekcinių ligoninių darbo pradžia buvo sunki, nes nebuvo elektros energijos, neveikė vandentiekis ir kanalizacija. Tačiau jau 1944 metais gruodžio mėnesį suaugusiųjų infekcinė ligoninė buvo suremontuota. Ligoninės vadovu paskirtas gyd. V. Tiškus. Buvo renkamas medicinos personalas – gydytojai, medicinos seserys. Ligoninėje buvo dėmėtosios ir grįžtamosios šiltinės, dizenterijos ir enterokolitų, vidurių šiltinės ir paratifų bei mišrių infekcijų skyriai. Iki 1950 metų ligoninės personalo daugumą sudarė rusų ir žydų tautybės gydytojai, lietuvės medicinos seserys. 1946 metais ligoninė praplėsta iki 200 lovų. Nuo 1949 metų Kaune nebuvo registruojama dėmėtoji šiltinė, sumažėjo sergamumas vidurių šiltine, apie 60 tūkst. gyventojų paskiepyti nuo įvairių infekcinių ligų. Tenka pažymėti, kad pokario metais įsigalėjo infekcinių ligų pavadinimas, pakeitęs iki tol buvusį užkrečiamųjų ligų pavadinimą. 1968 metais Kauno infekcinė ligoninė pervadinta Kauno klinikine infekcine ligonine. 1979 metais Kauno klinikinė infekcinė ligoninė sujungta su Kauno vaikų infekcine ligonine. Ligoninės vyriausiuoju gydytoju paskirtas S. Panavas. Jungtinėje ligoninėje buvo 505 lovos, įkurti 9 sky riai, įkurti suaugusiųjų intensyviosios terapijos ir slaugos skyriai. Ligoninė buvo Kauno medicinos instituto studentų mokymo bazė, joje dirbo šio instituto Infekcinių ligų katedra. Kadangi ligoninė dirbo atskiruose pastatuose (Aušros, Armatūrininkų, Aukštaičių, Giedraičių gatvėse), 1979 metais pradėta diskusija dėl naujos infekcinės ligoninės statybos. 1980 metais Kauno klinikinėje infekcinėje ligoninėje buvo 535 lovos, iš jų 355 skirtos vaikams gydyti. Ligoninėje buvo moderni mikrobiologinė laboratorija, veikė baro kamera, konsultacijos kabinetai. Ligoninėje buvo organizuojamos personalo kvalifikacijos kėlimo konferencijos, jos bazėje vyko sąjunginės infektologų draugijos išvažiuojamosios sesijos. Palyginus su tuomečiais Sovietų Sąjungos sergamumo infekcinėmis ligomis rodikliais, Kauno klinikinės infekcinės ligoninės rodikliai buvo gerokai mažesni. 1988 metais lapkričio 30 dieną Valstybinė komisija atidavė eksploatuoti vaikų infekcinių ligų korpusą, (Josvainių gatvė Nr. 1), kurio statyba kainavo 7,5 mln. rublių. Jame įsikūrė vaikų infekcinių ligų skyriai, o suaugusiųjų ligų skyriai liko Aukštaičių gatvėje Nr. 10 ir Giedraičių gatvėje Nr. 8. Jie buvo perkelti į pastatą Josvainių gatvėje Nr. 1. 1996 metais ten buvo perkelta ir KMI Infekcinių ligų klinika.
Sumažėjus infekcinių ligų sergamumo dažniui, pabrangus gydymo ir diagnostikos paslaugoms stacionare, nuo 1998 metų pradėta mažinti stacionarių lovų skaičių. 2001 metų pradžioje Kauno meras E. Tamašauskas informavo ligoninės vadovybę, kad, vykdant Lietuvos sveikatos projekto Kauno srityje sutartį, pradėtas svarstyti projektas sujungti Kauno 2-ąją klinikinę ligoninę su Kauno klinikine ligonine. Šis projektas įgyvendintas 2003 metais sausio 1 dieną, kai Kauno infekcinė ligoninė tapo daugiaprofilinės Kauno 2-osios klinikinės ligoninės dalimi.
Antroji knygos dalis skirta infekcinių ligų studijoms Kaune, nes, lenkams užėmus Vilnių, aukštasis medicinos mokslas ėmė kurtis Kaune. 1919 metais gruodžio 27 dieną Kaune buvo įkurti Aukštieji kursai, kurie tapo Lietuvos universiteto pirmtaku. Tiek Aukštuosiuose kursuose, tiek Kauno universitete infekcinių ligų ir bakteriologijos kursą skaitė dr. M. Nasvytis. Nuo 1923 metų infekcinių ligų kursą skaitė iš Maskvos atvykęs prof. K. Buinevičius, žinomas vidaus ligų specialistas, 1930-aisiais išleidęs vidaus ligų klinikos vadovėlio V-ąją dalį, skirtą infekcinėms ligoms. Studentai praktiką atlikdavo Kauno Valstybinėje ligoninėje. Nuo 1920 metų pradėtas spausdinti žurnalas Medicina. Vėliau, nuo 1939 metų, infekcinių ligų kursą skaitė prof. J. Meškauskas, kuris ir po 1949-ųjų universiteto uždarymo slapta skaitė paskaitas studentams.
1944 metais atkurtame Vytauto Didžiojo universitete už vidaus ligas su infekcinėmis ligomis buvo atsakingas vyr. dėst. P. Gudas-Gudavičius. Infekcinių ligų epidemiologijos kursą skaitė prof. V. Girdzijauskas, o infekcinių ligų paskaitas – vyr. dėst. Z. Januškevičius. 1950 metais Kauno universitetas buvo reorganizuotas į Kauno politechnikos institutą, o Medicinos fakultetas – į Kauno valstybinį medicinos institutą. 1951 metais sausio 4 dieną šio instituto direktoriaus prof. J. Kupčinsko įsakymu, įkurta Infekcinių ligų katedra. Jos vadovu paskirtas doc. A. Žiugžda. Pirmą kartą Kaune įkurta Infekcinių ligų katedra, priimti pirmieji asistentai – J. Gimžauskas, O. Indrelytė ir P. Šaulys. Po metų dirbti Infekcinių ligų katedros vedėja iš Maskvos į Vilniaus Higienos institutą pakviesta med. m. kand. doc. S. Šimanskaja. 1954 metais Infekcinių ligų katedra buvo sujungta su Vidaus ligų ir tuberkuliozės katedra, kuriai vadovavo doc. Z. Januškevičius. Vėliau katedros atskirtos ir iki 1956 metų vėl Infekcinių ligų katedros vedėja dirbo med. m. kand. doc. S. Šimanskaja.
1956 metais Infekcinių ligų katedros vedėja išrinkta pirmoji Lietuvoje pokario metais apgynusi med. m. kand. disertaciją doc. S. Gruodytė. Ji subūrė katedros kolektyvą – gyd. J. Gimžauską, V. Bagdonienę, S. Stankaitytę, kurie vėliau apgynė medicinos kandidato disertacijas ir tapo žinomais Lietuvoje infekcinių ligų specialistais, suformulavo katedros mokslinio darbo tematiką (žarnyno infekcinių ligų etiologija, epidemiologija, klinikiniai požymiai, diagnostika ir gydymas). 1969 metais katedroje dirbo 3 docentai – gyd. J. Gimžauskas, V. Bagdonienė, S. Stankaitytė, 3 asistentai – M. V. Bareišienė, D. Gradauskienė ir E. Čepulis. Buvo įkurta Kauno krašto infektologų mokslinė draugija, katedroje aktyviai dirbo studentų mokslinis būrelis. 1972 metais Infekcinių ligų katedra sujungta su Odos ir venerinių ligų katedra, paliekant vadovauti prof. S. Gruodytę. Po metų ją pakeitė med. m. dr. prof. J. Dievaitienė. Jos dalykinė kompetencija buvo reumatologija. Katedros vedėja ji išrinkta instituto partinio komiteto iniciatyva, nes prof. S. Gruodytė buvo nepartinė. Naujoji vedėja tęsė prof. S. Gruodytės pradėtą hepatitų mokslinį darbą, jį išplėtojo, įvedė naujų laboratorinių diagnostinių hepatito tyrimo metodų. Dėl kategoriškų, neretai neteisingų dalykinių sprendimų vedėjos santykiai su katedros bendradarbiais buvo gana įtempti. 1975 metais katedra pirmoji institute pradėjo bendradarbiauti su Lenkijos Balstogės medicinos akademijos Infekcinių ligų katedra, kuriai vadovavo prof. P. Boron, virusinių hepatitų etiologijos tyrimo darbuose.
Apie 1987–1988 metus vis dažniau medicininėje literatūroje pasirodė straipsnių apie naują infekcinių ligų žmogaus imunodeficito viruso infekciją. 1988 metais prof. J. Dievaitienė organizavo pirmąją Lietuvos Respublikoje konferenciją šios naujos ligos problemos klausimais. Vėliau ši tema plėtota jau nepriklausomoje Lietuvoje, bendradarbiauta su Prancūzijos Lilio universiteto Infekcinių ligų klinika.
1990 metais Infekcinių ligų ir odos ir Venerinių ligų katedros buvo atskirtos. Antrosios katedros vedėju paskirtas doc. P. Gailevičius, o 1991-ųjų birželio 7 dieną įsteigta Kauno medicinos akademijos Infekcinių ligų klinika. Ji buvo sudaryta iš Kauno klinikinės infekcinės ligoninės skyrių ir Infekcinių ligų katedros. Jos vedėju išrinktas šių eilučių autorius doc. A. Laiškonis. Tų pačių metų rudenį mirė ilgametė Kauno medicinos instituto Infekcinių ligų katedros vedėja prof. S. Gruodytė. 1991 metais katedroje dirbo 2 profesoriai – J. Dievaitienė ir V. Bagdonienė, 3 docentai – S. Stankaitytė, M. V. Bareišienė ir A. Laiškonis, asist. L. Ambraška. Kadangi atsirado galimybė plačiau bendradarbiauti su užsienio medicinos universitetais, 1994 metais klinika išleido
Infekcinių ligų žinyną, skirtą studentams mokytis. Leidinyje buvo pateiktos naujausios infektologijos žinios. Jis buvo populiarus tarp studentų kaip glaustai, sklandžiai perteikiantis infektologijos pagrindus, todėl buvo išleisti pakartotiniai papildomi leidiniai 2004, 2005, 2007 ir 2016 metais.
Keičiantis infekcinių ligų struktūrai, mažėjant sergančiųjų virusiniu hepatitu, klinika pasirinko naujas mokslinio darbo temas – erkių pernešamos ligos ir žmogaus imunodeficito viruso infekcija. Užmegzti glaudūs ryšiai su Vilniaus universiteto Infekcinių ligų klinika, kuriai vadovavo prof. A. Ambrozaitis. Jų klinikos mokslinio darbo sritis buvo virusinio hepatito C tyrimas, todėl abiejų klinikų mokslinio tyrimo darbai nesidubliavo, išvengta nereikalingos konkurencijos. Klinikoje buvo perorganizuotas pedagoginis darbas pagal naujai paruoštas ir adaptuotas tarptautinėms programoms studijų programa. Nuo 1993 metų klinika užmezgė bendradarbiavimo ryšius su Prancūzijos Lilio universiteto Infekcinių ligų klinika, kuriai vadovavo prof. Y. Mouton. Joje stažavosi Lietuvos gydytojai, medicinos seserys, studentai, Kaune buvo organizuotos konferencijos žmogaus imunodeficito virusinės infekcijos klausimais, kuriose kolegos iš Prancūzijos perdavė savo darbo patirtį dirbant su šia liga sergančiais pacientais. Klinikoje buvo parengtos ir Lietuvoje apgintos 2 medicinos daktaro disertacijos (gyd. R. Matulionytė ir gyd. E. Pukenytė).
1996 metais užmegztas ryšys su Švedijos Karolinskos instituto Huddinge ligoninės infekcinių ligų klinikos vadovu prof. L. Linddqvistu. Jis pasiūlė bendradarbiauti erkinio encefalito, tuo metu dar mažai ištirtos, bet plintančios Baltijos regione ligos, tyrime. Pasiūlymas buvo priimtas, iki 2007 metų šia tema apgintos 2 mokslų daktaro disertacijos (gyd. A. Mickienė, gyd. A. Jucevičienė), mokslinio tyrimo darbai tęsiami iki pastarųjų dienų. Klinika parengė nemažai leidinių infekcinių ligų tematika, skirtų studentams ir gydytojams praktikams. Tai leidiniai, skirti žmogaus imunodeficito viruso infekcijai (1998, 2000, 2008), šeimos gydytojams Infekcinės ligos šeimos gydytojo praktikoje (2002, 2005), Tropinės ir keliautojų ligos (2009, 2010), Naujos infekcinės ligos (2012), keliasdešimt metodinių leidinių, per 200 straipsnių medicininėje Lietuvos ir užsienio spaudoje. Kas metai klinikos darbuotojai skaitė paskaitas Lietuvos ir užsienio konferencijose, klinikoje parengti moksliniai straipsniai buvo spausdinami prestižiniuose medicinos žurnaluose. Dr. A. Mickienė buvo pakviesta dalyvauti Europos erkinio encefalito ekspertų komisijoje, o prof. A. Laiškoniui 2007 metais suteiktas Prancūzijos Lilio universiteto Garbės daktaro vardas.
Prof. Alvydas Laiškonis
ŽURNALO „INTERNISTAS“ PRIEDAS INFEKCINĖS LIGOS Nr. 1 (10), 2016
