Įvadas
Viduriavimas, arba diarėja (lot. diarrhea), yra vienas pagrindinių virškinimo trakto ligų simptomų, literatūroje turintis daugybę apibrėžimų. Vienas dažniau pasitaikančių apibrėžimų – tai padažnėjęs tuštinimasis skystomis vandeningomis išmatomis 4 ar daugiau kartų per dieną, kai jų bendras kiekis viršija 200 g/p. (1). Vienas visapusiškiausių viduriavimo apibrėžimų – tai pasikeitęs tuštinimosi pobūdis, kai išmatos tampa nenormaliai skystos ir (ar) gausios, dažniausiai didėjant ir tuštinimosi dažniui (2). Vakarų Europoje ir JAV suaugusiam žmogui vidutiniškai tenka 1 viduriavimo epizodas per metus (1). Jaunesniems nei 5 metų vaikams ši problema dar aktualesnė – jiems per metus iš viso įvyksta daugiau nei 1 bilijonas viduriavimo epizodų, nusinešantis daugiau nei 1 mln. gyvybių (ypač besivystančiose šalyse). Šie skaičiai rodo, kad problema yra iš tiesų rimta, todėl svarbu imtis visų galimų priemonių jai pažaboti.
Viduriavimą pacientas ir gydytojas supranta skirtingai: pacientui – tai nemalonūs klinikiniai simptomai, ribojantys kasdienę veiklą, gydytojui – daugybė neatsakytų klausimų, nuo kurių priklauso tolesnis paciento ištyrimas ir gydymas.
Viduriavimo etiologiniai veiksniai labai įvairūs. Besivystančių šalių vaikams viduriavimą dažniau sukelia žarnyno bakterijos, parazitai, rečiau – virusai (3). Kliniškai šių šalių mažieji pacientai patiria sunkesnius viduriavimo epizodus, lydimus ryškesnės dehidratacijos ir didesnės mirties rizikos (3). Išsivysčiusiose šalyse dažnesnė virusinė viduriavimo kilmė, tačiau tarp dominuojančių priežasčių išlieka ir bakterijos bei parazitai (3–5). Viduriavimą gali sukelti ir maistas (pienas ir jo produktai, braškės, kiaušiniai, šokoladas, nevirti, nekokybiški maisto produktai ar nevirintas vanduo), kelionės (galima užsikrėsti įvairia infekcija, parazitais nuvykus į endeminio paplitimo šalį), stresas, vaistų vartojimas (ypač antibiotikų, kadangi jie pažeidžia normalią žarnyno mikroflorą); kartais viduriuoti pradedama po gausaus alkoholio vartojimo ir po beveik visų virškinimo trakto organų operacijų (pvz., po skrandžio rezekcijos). Siekiant išsiaiškinti viduriavimą sukėlusią priežastį, svarbu surinkti detalią anamnezę (infekcinio viduriavimo įtarimą sustiprins, jei sergančiojo aplinkoje buvo ar yra kitų viduriuojančių asmenų). Pagal patofiziologinį mechanizmą viduriavimas dažniausiai klasifikuojamas į osmosinį, sekrecinį, eksudacinį ir malabsorbcinį. Osmosinis viduriavimas atsiranda pavartojus blogai besirezorbuojančių medžiagų – angliavandenių, daugiavalenčių jonų, alkoholio, sintetinių medžiagų (laktuliozės, polietilenglikolio), sutrikus vandens rezorbcijai. Sekrecinis viduriavimas patofiziologiškai susijęs su padidėjusia anijonų (chloridų ar bokarbonatų) sekrecija arba sutrikusia natrio rezorbcija. Dažniausiai sekrecinį viduriavimą sukelia įvairios infekcijos (enterotoksinai). Eksudacinis (uždegiminis) viduriavimas įvyksta dėl uždegiminių žarnyno gleivinės pokyčių. Šį procesą sukelia tiesioginė mikroorganizmų invazija ir imunologiniai procesai. Malabsorbcinis viduriavimas atsiranda dėl sumažėjusios maisto absorbcijos. Priežastys gali būti įvairios: vieną jų grupę sudaro sutrikęs maisto medžiagų virškinimas (kasos fermentų nepakankamumas, tulžies rūgščių trūkumas); kita grupė susijusi su pačiu absorbcijos procesu (difuzinis plonosios žarnos gleivinės pažeidimas, sutrikęs limfos nutekėjimas, anatominiai žarnų defektai). Pagal viduriavimo trukmę skiriamas ūminis ir lėtinis viduriavimas. Ūminis viduriavimas įvairiuose literatūros šaltiniuose apibrėžiamas įvairiai – trunkantis iki 2 (1), 4 ar 6 (2) savaičių. Remiantis Amerikos gastroenterologų asociacijos duomenimis, viduriavimas iki 4 savaičių laikomas ūminiu (2). Ūminio ir lėtinio viduriavimo klasifikacija svarbi dėl tolesnės ištyrimo taktikos ir galimų viduriavimą sukėlusių priežasčių išsiaiškinimo. Ūmus, ypač besitęsiantis, viduriavimas, yra viena dažnesnių (kai kuriuose literatūros šaltiniuose apibūdinama kaip viena dažniausių (1, 2, 6)) sergamumo, stacionarinio gydymo ir mirtingumo priežasčių pasaulyje. Esant ūmiam viduriavimui, paprastai galvojama apie žarnyno infekciją, antibiotikų vartojimo sukeltą, keliautojų diarėją. Nors yra daugiau ūmaus viduriavimo priežasčių, pastarosios pasitaiko bene dažniausiai. Lėtinio viduriavimo priežastys paprastai yra neinfekcinės, pavyzdžiui, vaistų, opinio kolito ar Crohno ligos sukeltos, tačiau pasitaiko ir išimčių. Nepriklausomai nuo viduriavimo rūšies ir trukmės, svarbu vertinti išmatų pobūdį – tai gali padėti atskirti, ar viduriavimas yra enteritinis ar kolitinis. Enteritiniam viduriavimui būdingas gausus išmatų kiekis, šviesios spalvos, vandeningos, putotos ar riebios, dvokiančios išmatos, gali būti stebimos mėsos skaidulos, riebalų lašeliai, pilvo skausmas lokalizuojasi apie bambą ar dešiniojoje apatinėje pilvo dalyje, nebūdinga kraujo, gleivių priemaiša ir tenezmai. Kolitinis viduriavimas pasižymi tamsia išmatų spalva, kraujo, gleivių priemaiša, nedideliu išmatų kiekiu, tačiau būdingas dažnas tuštinimasis, tenezmai, skausmas lokalizuojasi kairiojoje apatinėje pilvo dalyje ar virš gaktinės sąvaržos. Objektyvaus tyrimo metu svarbu įvertinti dehidracijos požymius, mitybos būklę, odos pokyčius, minkštųjų kūno audinių pabrinkimus ir kitus nenormalius ar neįprastus požymius, tai ypač svarbu esant ūminiam viduriavimui. Atliekamų tyrimų spektras gana platus: išmatų kiekio per parą įvertinimas, išmatų pasėliai, slapto kraujo, parazitų, riebalų išmatose nustatymas, periferinio kraujo, biocheminis kraujo tyrimas, fibrosigmoskopija, fibrokolonoskopija, irigoskopija, D-ksilozės mėginys, plonosios žarnos rentgeno tyrimas pasažu, pilvo organų ultragarsinis tyrimas, laktozės toleravimo tyrimas, žarnos gleivinės biopsija, t. t. Kuriuos tyrimus atlikti, sprendžiama išsamiai išsiaiškinus visas galimas konkrečiam pacientui viduriavimą sukėlusias priežastis, įvertinus viduriavimo trukmę ir stebimus požymius, galinčius padėti įtarti viduriavimu pasireiškusią ligą. Dažniausiai negydomas ūminis viduriavimas praeina savaime per kelias dienas, todėl įtarus ūminį infekcinį viduriavimą, išmatų pasėliai ir kiti invaziniai tyrimai neturėtų būti atrankiniai ar rutininiai tyrimai. Paprastai užtenka pacientą stebėti, atlikti išmatų tepinėlį dėl leukocitų ir laktoferino (2). Radus išmatose leukocitų, atlikti išmatų pasėlį tikslinga. Dažniausiai ieškoma 3 infekcinių sukėlėjų – Shigella, Salmonella, Campylobacter (2). Esant neuždegiminiam viduriavimui, būtina pagalvoti ir tikslingai ieškoti enterotoksinų. Išmatų pasėliai imami visais atvejais, kai stebima didelio laipsnio dehidratacija, viduriavimas su krauju, karščiavimas >38 °C, stiprūs pilvo skausmai ar peritonito požymiai, viduriavimas, trunkantis >3 paras, yra susilpnėjusio imuniteto požymių, pacientas vyresnis nei 70 metų ar yra grupinis susirgimas (2). Viduriuojant svarbu išvengti skysčių ir elektrolitų praradimo. Pagrindinis viduriavimo sukeltos dehidracijos gydymo būdas – pakankamas suvartojamo skysčių kiekis (siekiant išvengti dehidratacijos nulemto sergamumo ir mirtingumo). Elektrolitų balansui atkurti naudojami specialių druskų mišinių tirpalai. Jie labai neretina nei viduriavimo dažnio, nei trukmės, nei apimties, tačiau yra geriausia apsauga nuo skysčių ir elektrolitų netekimo. Viduriavimą stabdantys vaistai sutirština išmatų konsistenciją ir apsaugo žarnyną – dažniausiai skiriami diosmektino preparatai. Žarnyno peristaltiką slopinantys vaistai (veiklioji medžiaga yra loperamidas) lėtina žarnų judesius ir žarnyno išsituštinimo procesą, netinka esant bakterinės ar virusinės kilmės viduriavimui, nes prailgina ligos sukėlėjų pasišalinimo iš organizmo laiką. Gydymas antibiotikais dažniausiai nėra būtinas, net ir nustačius sukėlėją, svarbiausia visavertis netektų organizmo skysčių atkūrimas. Esant skausmui, naudojami spazmolitikai, esant vidurių pūtimui – simetikonas. Virškinimo trakto ligos paprastai sutrikdo žarnyno ekosistemą. Pusiausvyra šioje ekosistemoje yra būtina gerai asmens sveikatai užtikrinti, nes yra susijusi su žarnyno motorika, struktūriniais pokyčiais, cheminėmis reakcijomis, medžiagų apykaitos ir fermentinio aktyvumo gleivinėje būkle, imunine žarnyno sistema. Svarbiausia, kad nepažeista žarnyno mikroflora yra kaip skydas patogeninių mikroorganizmų kolonizacijai. Sutrikus žarnyno ekosistemai, gali pasireikšti įvairių patologinių būklių, pavyzdžiui, infekcinis ar antibiotikų vartojimo nulemtas viduriavimas. Siekiant atkurti normalią žarnyno mikroflorą, skiriami probiotikai. Jie gali būti bakterijos arba mielių mikroorganizmai. Mielių probiotikai skiriasi nuo bakterinių probiotikų (skirtinga fiziologinė struktūra, didesni, neįgyja antibiotikams atsparaus geno ir jų neveikia antibiotikai). Probiotikai priskiriami vaistiniams preparatams. Modernus požiūris į probiotikus kilo supratus, kad gera žarnyno veikla priklauso nuo nepažeisto žarnų barjero ir normalios subalansuotos mikrofloros (7). Pagal esamus medicininius duomenis, ūmiai diarėjai gydyti svarbiausi probiotikai yra Lactobacillus GG, S. boulardii ir Lactobacillus deuteri (3).
Prevencinės viduriavimo priemonės – pakankamas maitinimo krūtimi laikotarpis, rankų plovimas, tinkama asmens higiena, neužterštas, tinkamai pa
ruoštas maistas ir vanduo, skiepijimas nuo žarnyno ligų, pavyzdžiui, rotaviruso, vidurių šiltinės, choleros (8–11).
Enterol®
Enterol® – tai mieliagrybių Saccharomyces boulardii (S. boulardii) probiotikas, skiriamas kaip efektyvi pagalbinė gydymo priemonė esant ūmiam viduriavimui. S. boulardii yra nepatogeninis mieliagrybis, atskirtas nuo Indonezijoje augančių tropinių vaisių (ličių ir mangostaninių garcinijų). Probiotiko S. boulardii padermė atrasta 1920 metais prancūzų mikrobiologo Henri Boulardo, kuris Indokinijoje ieškojo mieliagrybių padermės, tinkančios fermentuoti. Mokslininkas lankėsi choleros protrūkio vietose ir pastebėjo, kad žmonės, gėrę specialią arbatą, cholera nesusirgo (12). Arbata buvo gaminta iš ličių ir mangostaninių garcinijų žievelių. Jam pavyko išgrynintį tokį efektą sukėlusį veiksnį. Tai buvo speciali mieliagrybių rūšis – S. boulardii. Šio mieliagrybio patentą 1947 metais nupirko laboratorija Biocodex. Nuo to laiko susidomėjimas S. boulardii didėjo (gausėjo atliekamų klinikinių tyrimų, vertinančių veikimo mechanizmą, efektyvumą, t. t.).
Liofilizuota S. boulardii yra stabili kambario temperatūroje, o optimali jos augimo temperatūra yra beveik tokia pat, kaip natūrali žmogaus temperatūra – 37 °C. S. boulardii keliauja visu virškinimo traktu beveik nepakitusi, nes yra atspari rūgščiai aplinkai ir tulžies rūgščių poveikiui, priešingai nei kitos Saccharomyces rūšys, kurioms išgauti reikalinga mažesnė temperatūra (30–33 °C) ir nėra atsparios rūgštinei aplinkai. Gyvi S. boulardii mikroorganizmai virškinimo trakte veikia panašiai kaip normali žarnyno flora. Gydant viduriavimo sindromą arba vartojant vaistą viduriavimo profilaktikai, pagrindinis S. boulardii veikimo būdas yra tam tikrų mikroorganizmų ar jų toksinų patogeninio poveikio slopinimas (svarbiausi šių mikroorganizmų yra Clostridium difficile – pagrindinis viduriavimo, susijusio su antibiotikų vartojimu, sukėlėjas, ir Vibrio cholerae – tipiška toksiną išskirianti bakterija, sukelianti sekrecinį viduriavimą) arba virškinimo trakto trofikos ir imuniteto skatinimas – labai padidėja bendrasis ir specifinis žarnyno disacharidazių (sacharazės, maltazės ir laktazės) aktyvumas ir gerokai padidėja sekrecinio IgA koncentracija žarnyne (13). Kartotinai geriant vaistą, S. boulardii, praeidama pro virškinimo traktą, jo nekolonizuoja. Žarnyne greitai susidaro ir visą vartojimo laiką išlieka didelė šių mikroorganizmų koncentracija. S. boulardii yra natūraliai atspari antibiotikams, ir pasišalina iš žarnyno praėjus 2–5 dienoms nuo probiotiko vartojimo nutraukimo (3).
Siekiant nustatyti S. boulardii efektyvumą ūmaus infekcinės kilmės viduriavimo metu, atlikta sisteminė apžvalga ir metaanalizė (3). Vertinta S. boulardii įtaka viduriavimo, stacionarinio gydymo trukmei, pakartotiniam viduriavimui gydymo metu (paprastai 3 gydymo dieną). Gauti rezultatai parodė, kad S. boulardii gerokai sutrumpino viduriavimo (maždaug 24 val.), stacionarinio gydymo (maždaug 20 val.) (3) ir pradinio etapo viduriavimo vandeningomis išmatomis trukmę (socialinė ir ekonominė nauda). Rečiau tuštintis S. boulardii vartoję pacientai pradėjo jau antrą dieną, didesnis viduriavimo sumažėjimas pastebėtas 3–4 gydymo dieną. Vertinant sisteminės apžvalgos ir metaanalizės duomenis, probiotikas S. boulardii yra veiksmingas ūmaus infekcinio ar kitos kilmės viduriavimo gydymo vaistinis preparatas tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse.
Labiausiai pasaulyje vertinami viduriavimo kontrolės rodikliai – viduriavimo trukmė ir sunkumas, stacionarinio gydymo trukmė (3). Vertinant viduriavimo trukmę, analizuoti 11 klinikinių tyrimų duomenys, kuriuose iš viso dalyvavo 1 306 vaikai (651 vartojo S. boulardii, 655 buvo kontrolinėje grupėje). Gauti rezultatai patvirtino, kad S. boulardii vartojusių grupėje infekcinės kilmės viduriavimas truko trumpiau nei kontrolinėje grupėje (svertinis vidutinis skirtumas buvo –0,99 (apytiksliai 24 val.), kai pasikliautinasis 95 proc. intervalas (PI) yra (–1,44)– (– 0,58)) (3). 9 klinikiniuose tyrimuose nustatyta S. boulardii vartojusių pacientų grupėje kliniškai reikšmingai mažesnė viduriavimo 3 gydymo dieną rizika – 0,52 (95 proc. PI 0,42–0,65) (3). Vertinant stacionarinio gydymo trukmę, klinikinėje analizėje naudoti 449 vaikų duomenys. Nustatyta, kad vartojant S. boulardii, stacionarinis viduriavimo gydymas buvo statistiškai reikšmingai trumpesnis (svertinis vidutinis skirtumas buvo (–0,84) dienos (apytiksliai 20 val.), kai 95 proc. PI (–1,14)–(–0,54)). Viduriavimo dažnis pradėjo mažėti jau 2 S. boulardii gydymo dieną (svertinis vidutinis skirtumas yra –0,67, kai 95 proc. PI (–0,93)–(–0,41), vertinant 188 pacientų duomenis), dar akivaizdesnis viduriavimo dažnio suretėjimas, vartojusių S. boulardii probiotikus, palyginti su kontroline grupe, nustatytas 3–4 S. boulardii vartojimo dieną (svertinis vidutinis skirtumas –1,61, kai 95 proc. PI (–1,83)–(–1,39) 3-ią dieną, ir –1,32, kai 95 proc. PI (–1,56)–(–1,09) 4-ą dieną) (1). Viduriavimo simptomų mažėjimas pastebėtas jau 2-ąją S. boulardii vartojimo dieną (santykinė rizika 0,63, 95 proc. PI 0,54–0,73) ir daugiau kaip
50 proc. pacientų jokių viduriavimo simptomų nejautė 3-ią S. boulardii vartojimo dieną (santykinė rizika 0,52, 95 proc. PI 0,42–0,65). Šalutinio poveikio reiškinių, susijusių su S. boulardii vartojimu, nebuvo registruota nė viename metaanalizei naudojamų rezultatų klinikiniame tyrime.
2008 metų gegužę Europos vaikų gastroenterologijos, hepatologijos ir mitybos draugijos (angl. European society of paediatric gastroenterology, hepatology and nutrition) ir Europos vaikų infekcinių ligų draugijos (angl. European Society of Paediatric Infectious Diseases) ekspertų darbo grupė apibrėžė, kad nesant pakankamai įrodymų apie daugelio probiotikų veiksmingumą, gali būti vartojamos tik tos probiotikų padermės, kurių veiksmingumas pagrįstas įrodymais ir yra rekomenduojamas kaip papildomas gydymas greta tinkamos rehidracijos vaikams, sergantiems ūmiu gastroenteritu. Remiantis atliktų klinikinių tyrimų duomenimis (klinikiniai tyrimai buvo tinkamai suprojektuoti, pakankamos apimties), tinkamą įrodymų lygmenį kaip kliniškai efektyvūs turi S. boulardii ir Lactobacillus GG probiotikai (3). Pasaulio gastroenterologų organizacija (angl. World Gastroenterology Organization) 2011 metų spalį internete paskelbė rekomendacijas apie probiotikų vietą gydant ūminį viduriavimą. Remiantis įrodymais pagrįstomis rekomendacijomis, S. boulardii ir L. reuteri ATCC 55730, L. rhamnosus GG, L. casei DN-114 001 vartojimas yra naudingas siekiant sumažinti ūmaus vaikų infekcinio viduriavimo sunkumą ir trukmę (maždaug 1 diena). Pasaulio gastroenterologų organizacija pažymėjo, kad šie probiotikai yra saugūs ir veiksmingi vartoti (1).
2011 metų lapkritį Flochas su kolegomis paskelbė probiotikų vartojimo rekomendacijas (14). Kalbant apie S. boulardii efektyvumą, rekomendacijose pažymimas jų vartojimo veiksmingumo įrodymų lygmuo: A lygmuo – gydant vaikų infekcinį viduriavimą, B lygmuo – viduriavimo profilaktikai, A lygmuo – antibiotikų sukelto viduriavimo profilaktikai.
Šiuo metu atlikti 53 atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai, kuriuose iš viso dalyvavo 8 475 pacientai. Juose vertintas S. boulardii saugumas, efektyvumas tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Iš viso 43 atsitiktinių imčių tyrimuose (81 proc.) įrodytas S. boulardii efektyvumas (12). Dauguma metaanalizių, sisteminių apžvalgų rezultatai buvo tinkamesni vaikams, o McFarlando atlikta analizė orientuota į suaugusiuosius (12). Atliekant šią metaanalizę, surasti 23 atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai, kuriuose vertintas S. boulardii efektyvumas suaugusiesiems. 84 proc. atliktų tyrimų įrodytas šio probiotiko efektyvumas suaugusiesiems. Ūmus suaugusiųjų viduriavimas yra plati diarėjų klasifikacija, apimanti ligas, kurios gali prasidėti staiga, paprastai yra trumpalaikės ir atsitiktinės. Dažnesni etiologiniai veiksniai gali būti Entamoeba histolytica, Escherichia coli, salmonelės. Viduriavimas gali būti ir idiopatinis. Suaugusiųjų protrūkiais pasireiškiantį viduriavimą paprastai lemia tam tikrų situacijų (antibiotikų vartojimo, C. difficile toksinų sukeltas viduriavimas, keliautojų diarėjos, uždegiminės žarnų ligos, dirgliosios žarnos liga). 2 atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai parodė, kad S. boulardii yra efektyvi įvairių priežasčių sukelto ūmaus viduriavimo gydymo priemonė. Hochteris su kolegomis (Vokietija) įtraukė 92 ūmiai viduriuojančius suaugusius pacientus, kuriems 8 dienas buvo skiriama S. boulardii (8 x 109/d.) arba placebas. Jau 3 dieną vartojantieji S. boulardii viduriavimo sunkumą balais įvertino kaip reikšmingai mažesnį (5,5±6,8; p=0,04), palyginti su 49 pacientais, vartojusiais placebą (6,7±8,7). Mansour-Ghanaei su bendraautoriais į tyrimą įtraukė 57 Entamoeba histolytica sukelta ūmia dizenterija sergančius pacientus ir gydymui jiems skyrė S. boulardii (1,5 x 1010/d. 10 dienų) greta metronidazolio ir jodokvinolio 10 dienų, arba tik metronidazolį ir jodokvinolį. Baigiantis 4 savaitei, visi pacientai, vartoję S. boulardii, buvo pasveikę, palyginti su tais 19 proc., kuriems nebuvo skirti mieliagrybiai. Deja, tokio pobūdžio klinikinių tyrimų yra per mažai, be to, tų pačių kelių klinikinių tyrimų ūmų viduriavimą sukėlę etiologiniai veiksniai skyrėsi, todėl negalima daryti konkrečių išvadų. Suaugusiesiems aktualios tampa ir tam tikros specifiškos viduriavimo rūšys – enterinės mitybos sukeltas viduriavimas, keliautojų diarėja. Literatūros duomenimis, enterinės mitybos sukeltas viduriavimas pasitaiko pakankamai dažnai – apie 50–60 proc. Gali būti lydimos grėsmingų komplikacijų, kaip gyvybei pavojinga acidozė, padidėjęs sergamumas ir mirtingumas, padidėjusios su gydymu susijusios išlaidos. Atliktame klinikiniame tyrime pastebėta, kad greta enterinės mitybos skiriant S. boulardii, viduriavimo dienų pasitaikė reikšmingai mažiau (3/204 d., 1,5 proc. S. boulardii grupėje; 19/208, 9,1 proc., p<0,001 placebo grupėje), nepageidaujamų reiškinių nenustatyta (12).
Keliautojų diarėja pasitaiko apie 12 mln. žmonių per metus (12). Atliktoje 12 atsitiktinių imčių klinikinių tyrimų metaanalizėje pastebėta, kad profilaktiškai vartojant probiotikus, suretėja keliautojų diarėjos atvejų (santykinė rizika 0,85, 95 proc. PI 0,79– 0,91) (12). 2 klinikiniuose tyrimuose buvo vartotas S. boulardii probiotikas: keliautojų diarėja pasireiškė 43 proc. vartojusių placebą, 34 proc. vartojusių mažas
S. boulardii dozes (250 mg/d. 3 savaites) ir 32 proc. vartojusių dideles S. boulardii dozes (500 mg/d. 3 savaites) grupėse. Antrasis tyrimas tik dar labiau patvirtino S. boulardii veiksmingumą – keliautojų diarėja pasireiškė 39 proc. vartojusių placebą, 34 proc. vartojusių mažas S. boulardii dozes (250 mg/d. apie 3 savaites) ir 29 proc. vartojusių dideles S. boulardii dozes (1 000 mg/d. apie 3 savaites). S. boulardii efektyvumas tirtas ir sergant lėtinėmis žarnyno ligomis, pavyzdžiui, Crohno liga, dirgliosios žarnos sindromu, giardiaze (lambliaze), ŽIV sukelta diarėja. Visų šių ligų atveju S. boulardii skiriant greta pagrindinio gydymo, stebėti geresni gydymo rezultatai (12, 15, 16).
Apibendrinimas
Ūmus infekcinės kilmės viduriavimas yra pasaulinė problema, kiekvienais metais nusinešanti daugiau kaip 2 mln. gyvybių. Dėl viduriavimo, kaip pagrindinės vaikų sergamumo ir mirštamumo priežasties, kasmet Pakistane miršta daugiau nei 200 tūkst. vaikų (600 mirčių per dieną) (7). Probiotikai rekomenduojami siekiant sustiprinti organizmą, padėti greičiau atkurti žarnyno mikroflorą (pvz., viduriuojant ar po jo) (12). Esant išties gausiam probiotikų pasirinkimui, nesunku pasiklysti, kuris efektyviausias tam tikros ligos atveju. Remiantis atliktų klinikinių tyrimų, sisteminių apžvalgų ir metaanalizių duomenimis, S. boulardii mieliagrybis, vartojamas kaip probiotikas, efektyvus kaip papildomas gydymas esant tiek vaikų, tiek suaugusiųjų ūminiam infekciniam viduriavimui. Aprašomi pastebėjimai, kad S. boulardii efektyvus ir kito etiologinio veiksnio (ne infekcinio) sukeltam viduriavimui gydyti, tačiau tam patvirtinti reikia daugiau tyrimų (3). Ikiklinikiniai ir eksperimentiniai tyrimai parodė, kad S. boulardii turi antiuždegiminių, antimikrobinių, fermentuojančių, metabolinių ir toksinus mažinančių savybių (7).
Parengė gyd. Virginija Kalinauskaitė