Įvadas
Vienu ar kitu gyvenimo momentu iki 84 proc. suaugusiųjų patiria nugaros skausmą [1, 2]. Ilgalaikės nugaros skausmo išeitys yra geros [3], tačiau konkrečiu gyvenimo momentu skausmas labai pablogina savijautą ir gyvenimo kokybę. Poūmis apatinės nugaros dalies skausmas apibūdinamas kaip skausmas, varginantis 4–12 savaičių, o lėtiniu nugaros skausmu vadinamas skausmas, užsitęsęs ilgiau nei 12 savaičių. Dauguma pacientų, besikreipiančių į pirminę sveikatos priežiūros grandį dėl nugaros skausmo, nenustatoma jokia specifinė liga ar stuburo patologija. Tokiu atveju suformuluojama nespecifinio apatinės nugaros skausmo diagnozė [4]. Daugeliu atvejų paciento patiriamas skausmas ir negalia sumažėja per mėnesį, tačiau kai kuriems nemalonūs simptomai tęsiasi ir ilgiau. Šiuo metu laikomasi nuostatos, kad skausmą visuomet reikia gydyti. Galima išskirti ne vieną poūmio ir lėtinio apatinės nugaros skausmo gydymo būdų – farmakoterapija, neintervenciniai gydymo metodai, nechirurginis intervencinis gydymas ir chirurginės intervencijos. Šiame straipsnyje pristatomi nugaros skausmo intervencinio gydymo būdai, aptariamos situacijos, kada reikėtų rinktis intervencinius skausmo gydymo metodus, o kada pranašesni kiti metodai.
Intervencinės diagnostinės procedūros
Diagnostinės procedūros, kurias atliekant naudojamos kontrastinių medžiagų ar anestetikų injekcijos, norint išprovokuoti laikiną prislopintą skausmą, plačiai naudojamos tinkamų intervenciniam ar operaciniam gydymui pacientų atrankai, nors tai patvirtinančių įrodymų nėra daug. Diskografija – tai diagnostinis tyrimas, kurio metu kontrastinė medžiaga yra suleidžiama kontroliuojant fluoroskopu į disko centrą, kad pacientui sukeltų apatinės nugaros dalies skausmą. Šis tyrimas padeda lokalizuoti skausmo šaltinį, tačiau konkrečių diagnostinio patikimumo įrodymų šiuo metu trūksta [10–13].
Provokacinė diskografija šiuo metu nėra patvirtinta kaip rutiniškai atliekamas diagnostinis tyrimas. Vis dėlto kai kuriuose medicinos centruose įvairioms degeneravusių tarpslankstelinių diskų intervencijoms pacientai yra atrenkami pasitelkus provokacinę diskografiją. Kaip alternatyva provokacinei diskografijai gali būti taikoma disko blokada, t. y. vietinio anestetiko injekcija į degeneravusį diską. Viename nedidelės apimties atsitiktinių imčių tyrime (n=42) nustatyta, kad geresnis skausmą malšinantis poveikis pasiektas taikant diskų sintezės operaciją ir diskų blokadą, nei tais atvejais, kai disko sintezės operacija atlikta atsižvelgiant į provokacinės diskofrafijos rezultatus [14].
Diagnostinės nervų šaknelių, facetinių sąnarių, kryžmeninių klubo sąnarių blokados siūlomos kaip vienas metodų apatinės nugaros dalies skausmo šaltiniui nustatyti ir apsispręsti dėl intervencinio gydymo galimybių. Šiuo metu yra tik keli tyrimai, kuriuose analizuota, ar diagnostinės blokados, taikomos pacientams intervencinėms procedūroms atrinkti, pagerina klinikines išeitis, palyginti su neinvaziniais diagnostiniais tyrimais [15]. Esami duomenys yra gana prieštaringi. Pavyzdžiui, viename atsitiktinių imčių tyrime (n=151) nustatyta, kad radiodažninė facetinių sąnarių abliacija buvo mažiau sėkminga tais atvejais, kai buvo taikyta diagnostinė minėtų sąnarių blokada, palyginti su atvejais, kai taikyti kiti neinvaziniai diagnostikos metodai [16]. Mokslininkų teigimu, kiekvienu atveju reikėtų spręsti individualiai.
Gliukokortikoidų ir kitų preparatų injekcijos
Epidurinė injekcija – epidurinės gliukokortikoidų injekcijos gali būti taikomos malšinant radikulopatijos, spinalinės stenozės sukeltą skausmą arba esant nespecifiniam apatinės nugaros dalies skausmo sindromui. Duomenys apie šių intervencijų efektyvumą yra prieštaringi. Greičiausiai taip yra dėl to, kad į analizuotus tyrimus įtrauktos labai heterogeniškos pacientų populiacijos, o ir pačių intervencijų metodika nėra standartizuota. 2014 metais Jungtinių Amerikos Valstijų maisto ir vaistų administracija paskelbė pranešimą apie epidurinių gliukokortikoidų injekcijų saugumą. Ji įspėjo apie retus, tačiau sunkius galimus nepageidaujamo poveikio reiškinius – regėjimo netekimą, insultą, paralyžių, mirtį [17, 18]. Remiantis šiuo metu turimais duomenimis, epidurinės gliukokortikoidų injekcijos efektyviausiai malšina radikulopatijos dėl disko išvaržos sukeltą skausmą, tačiau terapinis efektas yra trumpalaikis – iki kelių mėnesių.
Epidurinės gliukokortikoidų injekcijos – tai steroidų suleidimas į tarpą tarp nugaros smegenų geltonojo raiščio ir kietojo dangalo, neretai dar vadinamos kortikosteroidų injekcijomis, steroidų injekcijomis. Epidurinės injekcijos gali būti atliekamos per tarpdangalinę prieigą (per tarpdangalinį tarpą į stuburą), per angą (per užpakalinę tarpslankstelinę angą į nervo šaknelę) ar per kaudalinį priėjimą (per kryžmens angą kryžmeniniame kanale). Injekcijas gali atlikti stuburo ligų specialistai, anesteziologai, reabilitologai fizioterapeutai, intervenciniai radiologai. Atsitiktinių imčių tyrimuose nėra nustatytas optimalus injekcijų skaičius, intervalas tarp jų, steroidų dozė, technika, injekcijos vieta. Daugelis skausmo gydymo centrų rekomenduoja atlikti vieną injekciją ar injekcijų seriją (iki 3 injekcijų) ne dažniau nei 1 kartą per mėnesį. Jei pirmoji injekcija nenumalšino simptomų, papildomos injekcijos nėra indikuotinos [19]. Norint išvengti pagumburio ir hipofizės ašies slopinimo, per 12 mėnesių reikėtų atlikti ne daugiau kaip 3 injekcijas į tą pačią vietą.
Po epidurinių gliukokortikoidų injekcijų sunkių komplikacijų išsivysto retai. Dažniausios jų – kietojo dangalo pradūrimas, infekcija ir kraujavimas. Vienoje metaanalizėje, kurioje analizuota 30 placebu kontroliuojamų tyrimų (2 912 pacientų), nustatytas vienas sunkus nepageidaujamas įvykis – retroperitoninė hematoma antikoaguliantus vartojančiam pacientui [27], 13 analizuotų tyrimų epidurinė steroidų injekcija nesukėlė jokių nepageidaujamo poveikio reiškinių, kituose – nepageidaujamo poveikio reiškiniai buvo nereikšmingi. Viename tyrime, kuriame dalyvavo 120 pacientų, gydytų epidurinėmis gliukokortikoidų injekcijomis, nustatyti šie nepageidaujamo poveikio reiškiniai: poinjekcinis galvos skausmas – 3,3 proc. tiriamųjų, po dangalų punkcijos atsiradęs galvos skausmas – 0,8 proc. tiriamųjų, pykinimas – 1,7 proc. tiriamųjų, kiti įvykiai – 4,2 proc. tiriamųjų [19]. Sisteminės apžvalgos duomenimis, sunkūs nepageidaujami įvykiai, atliekant epidurines injekcijas, yra labai reti, tačiau tokių įvykių, kaip lokali hematoma, kraujavimas ir dangalų punkcija, rizika yra gana didelė. Apskaičiuota, kad kraujavimai pasireiškia apie 0,2–0,8 proc. atvejų, o praeinantis nervų šaknelių sudirginimas –0–4,6 proc. atvejų (priklausomai nuo taikyto injekcijos metodo). Viename retrospektyviniame tyrime, į kurį įtrauka 3 tūkst. pacientų, gydytų epidurinėmis steroidų injekcijomis, nustatyta, kad šis skausmo malšinimo būdas buvo susijęs su didesne slankstelių kūnų lūžių rizika per 5 metus, palyginti su asmenimis, niekada negydytais epidurinėmis steroidų injekcijomis [29].
Pacientai, kuriems numatoma atlikti epidurines gliukokortikoidų injekcijas, turėtų būti įspėti apie padidėjusią slankstelių lūžių riziką, bei apie tai, kad su kiekviena injekcija ši rizika didėja. Užteršti vaistai, naudojami epidurinėms injekcijoms, sukelia sunkių infekcijų. Pavyzdžiui, 2002 metais šimtai pacientų susirgo grybeliniu meningitu, nes epidurinėms injekcijoms naudoti vienos vaistinės gliukokortikoidai buvo užteršti, dauguma atvejų buvo mirtini [30].
Epidurinės ir kitos injekcijos: dažniausios klinikinės situacijos ir tyrimų duomenys
- Poūmė ir lėtinė liumbosakralinė radikulopatija. Epidurinės gliukokortikoidų injekcijos yra nerekomenduojamos ūmiu liumbosakralinės radikulopatijos periodu, tačiau esant poūmei ir lėtinei šios patologijos fazei – tai vienas galimų skausmo gydymo metodų. Epidurines steroidų injekcijas reikėtų rekomenduoti tiems pacientams, kuriems 6 savaites skiriami konservatyvieji gydymo metodai nebuvo efektyvūs ir kurie atsisako chirurginių intervencijų. Tyrimų duomenimis, skiriant epidurines gliukokortikoidų injekcijas disko išvaržų sukeltoms radikulopatijoms gydyti, skausmo intensyvumas sumažėja vidutiniškai, o vidutinė poveikio trukmė yra apie 1 mėnuo [20]. Injekcijos, atliekamos kontroliuojant vaizdinimo tyrimais, pasižymi panašiu efektyvumu kaip ir vadinamuoju akluoju būdu atliekamos injekcijos.
Keliuose tyrimuose lygintas epidurinių gliukokortikoidų injekcijų ir geriamųjų farmakologinių preparatų efektyvumas. Viename atsitiktinių imčių tyrime dalyvavo 145 asmenys, kuriuos vargino liumbosakralinis radikulopatinis skausmas dėl disko išvaržos ar spinalinės stenozės [21]. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad gabapentinas ir epidurinės gliukokortikoidų injekcijos panašiai efektyviai malšino skausmą. Stipriausias injekcijų poveikis pasireiškė 1 mėnesį, o vėliau palaipsniui silpnėjo.
Daugelis skausmo gydymo centrų rekomenduoja epidurines gliukokortikoidų injekcijas skirti tiems pacientams, kuriems neintervenciniai gydymo metodai buvo neefektyvūs, o operacijai yra kontraindikacijų arba pacientas griežtai jų atsisako. Jei pirmosios injekcijos poveikis per menkas, papildomos injekcijos neindikuotinos [19].
- Etanercepto injekcijos – trūksta duomenų, kuriais remiantis būtų galima rekomenduoti naudoti etanercepto (tumoro nekrozės faktoriaus alfa inhibitoriaus) epidurines injekcijas liumbosakralinei radikulopatijai gydyti. Iki šiol atliktų etanercepto efektyvumo tyrimų duomenys yra prieštaringi. Viename tyrime, kuriame dalyvavo 84 pacientai, sergantys poūmia liumbosakraline radikulopatija, analizuotas 4 mg etanercepto epidurinės injekcijos, gliukokortikoidų ir fiziologinio tirpalo injekcijos efektyvumas [22]. Šio tyrimo rezultatai atskleidė, kad etanercepto skausmą malšinantis poveikis buvo toks pat kaip fiziologinio tirpalo. Kitokie rezultatai gauti tyrime, kuriame dalyvavo 49 pacientai, jaučiantys liumbosakralinį radikulitinį skausmą. Šiame tyrime nustatyta, kad nedidelių dozių (0,5 mg) etanercepto injekcijos 6 mėnesius labai sumažino skausmą ir buvo kur kas efektyvesnės nei placebas [23]. Taigi, kol nėra išsamių tyrimų rezultatų, dėl etanercepto skyrimo turėtų apsispręsti pacientą gydantis gydytojas.
- Liumbosakralinės stuburo stenozės atveju epidurinių injekcijų skausmui malšinti nerekomenduojama.
- Nespecifinio nugaros skausmo atveju epidurinės steroidų injekcijos yra mažiau efektyvios nei neinvaziniai gydymo metodai, taip pat nustatyta, kad šis gydymo metodas nesumažina vėlesnės chirurginės intervencijos rizikos [26].
- Intradiskinės injekcijos, tyrimų duomenimis, nepasižymi reikšmingu poveikiu malšinant apatinės nugaros
dalies skausmą. Į du tyrimus įtraukti pacientai, kuriems magnetinio rezonanso tomografija patvirtinta degeneracinė stuburo liga. Nustatyta, kad intradiskinės steroidų injekcijos efektyviau nei placebas ar vietinio anestetiko injekcijos malšino skausmą [31, 32]. Tiesa, trečiame tyrime pastebėta, kad intradiskinės steroidų injekcijos pasižymėjo reikšmingesniu skausmą malšinančiu poveikiu tik tais atvejais, kai magnetinio rezonanso tomografija buvo nustatyti uždegiminiai pokyčiai [33]. Nesant patikimų įrodymų, Amerikos skausmo draugijos gairėse rekomenduojama neskirti intradiskinių gliukokortikoidų injekcijų lėtiniam nugaros skausmui malšinti [15].
Tumoro nekrozės faktorius alfa (TNF-α) yra svarbus radikulopatijos ir diskogeninio nugaros skausmo patogenezėje. Vis dėlto nedideliame bandomajame tyrime nustatyta, kad intradiskinės etanercepto (vaisto, veikiančio TNF-α koncentraciją) injekcijos nepasižymėjo reikšmingu poveikiu mažinant liumbosakralinės radikulopatijos sukeltą ar lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą bei negalią [34].
Viename atsitiktinių imčių tyrime (n=72) analizuotas intradiskinių metileno mėlio injekcijų efektyvumas malšinant diskogeninį nugaros skausmą. Palyginti su placebu, metileno mėlis pasižymėjo reikšmingu skausmą malšinančiu poveikiu ir funkcijos pagerinimu. Šiame tyrime nebuvo nustatyta jokių su metileno mėlio injekcijomis susijusių nepageidaujamų poveikių, tokių kaip padidėjęs skausmas, radikulopatija ar infekcija [35]. Kitame mažesniame (n=24) atsitiktinių imčių tyrime nustatyta, kad metileno mėlis ir placebas pasižymėjo panašiu poveikiu malšinant diskogeninį skausmą, o daugiau nei pusei pacientų po metileno mėlio injekcijų skausmas dar sustiprėjo [36].
- Lokalaus ar trigerinio taško injekcija. Vienoje sisteminėje apžvalgoje nenustatyta reikšmingo efektyvumo skirtumo tarp lokalaus ar trigerinio taško injekcijų su vietiniu anestetiku, vietinio anestetiko ir gliukokortikoido deriniu, fiziologinio tirpalo injekcijų, sausos adatos injekcijų, etilo chlorido injekcijų ar taškinio masažo gydant pacientus, kuriuos vargino poūmis ar lėtinis apatinės nugaros dalies skausmas [37]. Reikia paminėti, kad analizuotuose tyrimuose vertinti skirtingi injekcijų metodai: viename tyrime injekcijos buvo atliekamos virš klubalaukio skiauterės [38], kitame – virš ilioliumbalinio raiščio [39], trečiame – tiksliai į trigerinius tarkus [40].
Apie trigerinių taškų injekcijas reikėtų pagalvoti tais atvejais, kai pacientui nustatomi skausmingi taškai nugaroje ar kitose kūno vietose, susiję su raumenų sausgyslinio skausmo sindromu (sutrikimas, siejamas su fibromialgija).
- Facetinių sąnarių injekcijos ir medialinės šakos blokada. Atliktų tyrimų duomenimis, šie intervenciniai gydymo metodai nepasižymi reikšmingu efektyvumu gydant apatinės nugaros dalies skausmą, todėl rutiniškai jų nereikėtų atlikti [15].
- Kryžmeninių klubo sąnarių injekcijos. Manoma, kad kryžmeninių klubo sąnarių patologija yra viena dažniausių apatinės nugaros dalies skausmo priežasčių. Nors patologija gana dažna, duomenų apie efektyvų jos gydymą trūksta [46, 47]. Periartikulinėms gliukokortikoidų injekcijoms nereikalinga radiologinė kontrolė. Viename nedidelės apimties (n=24) atsitiktinių imčių tyrime nustatyta, kad kryžmeninių klubo sąnarių periartikulinės gliukokortikoidų injekcijos efektyviau malšino lėtinį skausmą esant bent vienam sakroileinio skausmo klinikiniam požymiui nei vietinių anestetikų injekcijos [48]. Šiuo metu nėra duomenų apie intrasąnarinių steroidų injekcijų taikymą pacientams, nesergantiems spondiloartropatijomis, todėl šios intervencijos atliekamos labai retai.
- Kriaušinio raumens sindromo skausmo malšinimas injekcijomis. Pasitaiko atvejų, kai pacientai jaučia skausmą apatinėje nugaros dalyje, sėdmenyse, kojose, nes sėdmeninis nervas pažeidžiamas perėjimo per kriaušinį raumenį vietoje. Tokiais atvejais galima skirti gilias intraraumenines steroidų injekcijas, tačiau klinikinių tyrimų duomenimis pagrįstų įrodymų dar trūksta.
- Botulino toksinas. Botulino toksino A injekcijų į tarpslankstelinius tarpus efektyvumas buvo įvertintas mažame (n=31) atsitiktinių imčių tyrime. Jame tirti pacientai, kuriuos vargino lėtinis apatinės nugaros dalies skausmas ir kuriems standartinis gydymas buvo neefektyvus [49]. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad botulino toksinas A efektyviau nei placebas malšino skausmą ir pagerino funkciją. Reikšmingas terapinis efektas buvo jaučiamas 3–8 savaites, po 3–4 mėnesių daugeliui pacientų skausmas ir funkcijos sutrikimai grįžo į pradinę stadiją.
Elektroterminis ir radiodažninis gydymas
Intradiskinė terapija
Intradiskinė elektroterminė terapija – tai metodas, kurį atliekant elektros impulsais sunaikinami tarpslankstelinį diską inervuojantys nervai. Ši intervencija rekomenduojama esant disko patologijos sukeltam apatinės nugaros dalies skausmui. Kateteris arba elektrodas yra įvedamas į tarpslankstelinį diską ir palaipsniui keliama temperatūra iki iš anksto numatytos. Per tam tikrą apskaičiuotą laiką įvyksta aplinkinių audinių elektrokoaguliacija. Kitas panašus gydymo metodas yra intradiskinė radiodažninė termokoaguliacija, kai audinių koaguliaciją sukelia radiodažninės srovės. Atlikta nedaug tyrimų, kuriuose būtų analizuotas šių gydymo metodų efektyvumas gydant lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą [51–53]. Rezultatai buvo kontroversiški. Kol nėra atlikta išsamesnių tyrimų, minėti gydymo metodai rutiniškai nėra rekomenduojami.
Radiodažninė denervacija
Radiodažninė denervacija – tai nervų destrukcija, pasitelkiant radiodažninės srovės gaminamą karštį. Kateteris arba elektrodas yra įvedamas šalia nervo taikinio, jo padėtis patikslinama atliekant fluoroskopiją. Radiodažninės srovės taikinį. Radiodažninė denervacija taikoma esant facetinių sąnarių patologijos sukeltam skausmui (taikinys – medialinė užpakalinės šakos šaknelė), diskogeniniam nugaros skausmui (taikinys – jungiamosios šakos), radikulitiniam skausmui (užpakaliniai nugaros smegenų ganglijai).
Sisteminėje 23 atsitiktinių imčių tyrimų apžvalgoje nenustatyta, kad radiodažninė denervacija būtų efektyvi malšinant lėtinį apatinės nugaros dalies skausmą [56]. Nors šis metodas yra gana saugus, tačiau kai kuriems pacientams po atliktos intervencijos gali būti stebimas laikinas skausmo sustiprėjimas [57, 58].
Keliuose tyrimuose vertintas radiodažninės denervacijos efektyvumas malšinant skirtingos etiologijos skausmą. Rezultatai buvo tokie:
- sisteminės apžvalgos duomenimis, radiodažninė denervacija gali padėti 1 mėnesiui numalšinti facetinių sąnarių skausmą. Reikšmingo ilgalaikio poveikio skausmui nestebėta [56]. Viename tyrime nustatyta, kad, atlikus facetinių sąnarių denervaciją, pagerėjo paciento funkcinė būklė. Poveikis buvo stebimas iki 6 mėnesių [59];
- viename tyrime, į kurį įtraukti pacientai, remiantis kontroliuojamos facetinių sąnarių blokados rezultatais, nustatyta, kad radiodažninė denervacija pasižymėjo didesniu nei placebo sukeltu generalizuoto nugaros ar kojų skausmo sumažėjimu. Atlikus minėtą intervenciją, tiriamiesiems maždaug 6 mėnius prireikė mažesnių analgetikų dozių [60]. Reikia paminėti, kad šio tyrimo imtis nebuvo didelė (n=40), o gauti rezultatai nebuvo statistiškai patikimi;
- 2 tyrimuose tirti facetinį sąnarių skausmą jaučiantys pacientai. Tyrimai pateikė prieštaringus radiodažninės denervacijos rezultatus [61, 62]. Į abu tyrimus pacientai įtraukti remiantis nekontroliuojamos diagnostinės blokados rezultatais. Viename tyrime nustatyta, kad radiodažninė denervacija labiau nei placebas sumažino skausmą ir pagerino funkciją 2 mėnesiams [62]. Kitame tyrime pastebėta, kad radiodažninė denervacija efektyviau nei placebas pagerino funkcinę pacientų būklę (8,4 proc., palyginti su 2,2 proc.) 4 savaites, tačiau reikšmingo poveikio skausmo intensyvumui nenustatyta [61];
- viename tyrime [59] dalyvavo pacientai, kuriuos vargino facetinis sąnarių skausmas ir kurie atrinkti remiantis nekontroliuojamos diagnostinės blokados rezultatais. Tyrėjai vertino tradicinės radiodažninės denervacijos ir pulsinės radiodažninės denervacijos efektyvumą malšinant skausmą. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad abiejų radiodažninių intervencijų trumpalaikis poveikis buvo panašus ir didesnis už placebą, tačiau geresnis ilgalaikis skausmą malšinantis poveikis stebėtas po tradicinės radiodažninės intervencijos. Reikia paminėti, kad poveikis ilgalaikiam skausmo malšinimui buvo statistiškai nepatikimas [59];
- viename tyrime, į kurį įtraukti pacientai, varginami diskogeninio apatinės nugaros dalies skausmo, nustatyta, kad radiodažninė denervacija padeda sumažinti skausmo intensyvumą ir vidutiniškai pagerina funkcinę būklę 4 mėnesiams. Rezultatai buvo geresni nei lidokaino injekcijų [65]. Tiesa, šis tyrimas buvo mažos apimties (n=49) ir turėjo metodologinių trūkumų;
- tyrime, kuriame dalyvavo pacientai, varginami lėtinio radikulitinio skausmo ir atrinkti gavus teigiamus selektyvios nervų šaknelės blokados rezultatus, nenustatyta jokio statistiškai reikšmingo skirtumo tarp radiodažninės užpakalinių nugaros smegenų ganglijų denervacijos ir gydymo placebu [58];
- į mažos imties (n=20) tyrimą įtraukti pacientai, varginami lėtinio kryžmeninių klubo sąnarių skausmo. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad atlikus radiodažninę denervaciją, skausmas atlėgo daugiau nei 50 proc. ir poveikis buvo geresnis, palyginti su placebu. Rezultatai buvo stebimi iki 6 mėnesių.
Proloterapija
Proloterapija (arba skleroterapija) – metodas, kai į raiščius ir sausgyslių prisitvirtinimo vietas pakartotinai leidžiamos dirginančios medžiagos. Jos sukelia uždegiminį atsaką, kuris teoriškai skatina raiščių sutvirtėjimą, sumažina skausmą ir negalią. Proloterapijos injekcijos dažnai derinamos su kitomis intervencijomis – trigerinių taškų injekcijomis, manipuliacijomis, fiziniais pratimais ir kt.
Vienoje sisteminėje apžvalgoje analizuoti 5 tyrimai, kuriuose proloterapijos efektyvumas malšinant lėtinį nugaros apatinės dalies skausmą palygintas su vietinių anestetikų ar fiziologinio tyrimo injekcijų efektyvumu [67]. Trijuose tyrimuose vertinant trumpalaikį ir ilgalaikį skausmą bei negalią malšinantį poveikį, reikšmingo skirtumo tarp grupių nenustatyta [68–70]. Viename tyrime stebėtas trumpalaikis pagerėjimas po proloterapijos, tačiau rezultatus interpretuoti sunku, nes pacientams kartu buvo atliktos ir kitos intervencijos (pvz., trigerinių taškų injekcijos), rekomenduoti fiziniai pratimai [71]. Remiantis iki šiol atliktų tyrimų duomenimis, proloterapija nėra rutiniškai rekomenduojama lėtiniam nugaros apatinės dalies skausmui gydyti [15].
Apibendrinimas
Trūksta įrodymų, kad intervenciniai nugaros skausmo gydymo būdai būtų labai efektyvūs ilgą laiką malšinant lėtinį skausmą. Daugeliu atvejų jų sukeliamas skausmą malšinantis poveikis buvo mažesnis arba nesiskyrė nuo farmakologinių preparatų. Tačiau klinikinės situacijos yra labai įvairios: pasitaiko atvejų, kai pacientai netoleruoja arba nebegali tęsti medikamentinio gydymo, kai išbandyti visi neintervenciniai gydymo metodai neleidžia pasiekti norimo terapinio poveikio. Atliktų tyrimų autoriai sutaria, kad kol nėra patvirtintų intervencinio skausmo gydymo rekomendacijų, dėl intervencinių skausmo gydymo būdų parinkimo kiekvieną kartą reikėtų spręsti individualiai, atsižvelgiant į paciento poreikius, gretutines patologijas ir pan.
Žurnalo INTERNISTAS priedas SKAUSMO MEDICINOS AKTUALIJOS, 2017m.
