Sveikata viena, ir niekas kitas taip gerai ja nepasirūpins, kaip mes patys.../Onkologo mintys – apie tą patį, bet kitaip/

Kartais tenka išgirsti, kad šeimos gydytojas „bijo“ ar nežino, kaip bendrauti, ką skirti ir ko negalima paskirti onkologiniam ligoniui. Mums, onkologams, – tai kasdienis darbas, ir į onkologinį ligonį žiūrime kaip ir į visomis kitomis ligomis sergančiuosius. Man asmeniškai neatrodo, kad geriau sirgti jungiamojo audinio liga ar gulėti nejudriam po insulto. Aišku, kai kurių ypatumų onkologijoje yra. Kai tavo darbo stažas per 30 metų, nesinori kalbėti vien šabloninėmis frazėmis, bet atsiranda ir savų pastebėjimų. Onkologines ligas dar gaubia nevilties, nežinomybės aureolė, todėl susirgus esti didžiulis stresas tiek pačiam žmogui, tiek artimiesiems. Gausybė tyrimų, atsakymų laukimas visada eina greta su didžiuliu jauduliu ir audringomis emocijomis. Kartais keista, kad žmogus laukė mėnesius metus, bet atėjus iki medikų pageidauja visko kuo greičiau, ne dienomis, bet valandomis.

 

Medicinos žinių trūkumas tarp ne medikų (ypač streso sąlygomis) iš karto sukelia paniką šeimoje, visi įnirtingai pradeda domėtis pripažintais ir nepripažintais gydymo metodais. Viskas vyksta pagal seną patarlę – „girdžiu garsus, bet nežinau, iš kur jie ateina“. Jei standartizuoto gydymo paveikti negali, tai užklasinėje veikloje perkama viskas, kur paminėta žodis „vėžys“. Farmacininkai turėtų atsakingiau dėti tokias etiketes. O onkologas privalo žinoti, kas papildomai iš biologiškai aktyviųjų medžiagų naudojama, kad nebūtų nepageidaujamo toksiškumo kepenims ar vaistų sąveikos. Tokių pacientų gydymas agresyvus, ligonis gerokai pavargsta, sergama ilgai. Jei skiriamas kompleksinis gydymas – operacija, kokie 10 chemoterapijos kursų, iki 1 metų biologinė terapija, – praeina metai. Kartais hormonų terapija (kuri, pvz., sergant krūties vėžiu trunka iki 5 metų) nelaikoma rimtu gydymu. Ką čia reiškia vieną tabletę išgerti? Bet karščio bangos, sutrikęs miegas, dirglumas, sąnarių sąstingis, reguliarūs lankymaisi pas gydytojus, kai drebančiomis rankomis laukiama tyrimų rezultatų, tikrai nedidina darbingumo. Gaila tų moterų, kurios atskuba chemoterapinius vaistus susileisti per pietų pertrauką ar eina į darbą, nors sunkiai ryte išlipa iš lovos. Išplitusi liga tik progresuos, kol galiausiai pasireikš vaistų netoleravimas ir ligos atsparumas gydymui, privedantys pacientus prie mirties.

Tyrimai tikrai dažni (net kartais ir mums atrodo, kad per dažni). Suprantu, kad reikia kontroliuoti ligą, vertinti vaistų efektyvumą ir laiku pastebėti progresiją. Deja, jei skiriami brangesni vaistai, būna nemažai reikalavimų, kurių privalu laikytis. Norint ligoniui paskirti gydymą, reikia atlikti nemažai tyrimų, sugaišti ne vieną valandą, ir toks „rašymas dėl rašymo“ tampa svarbiausia gydytojo darbo dalimi, suryja ne tik darbo, bet ir laisvalaikio laiką. Kartais be radiologinių tyrimų (kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimo) negalima nustatyti visceralinio naviko, todėl ligoniui ne vienerius metus kas 3–4 mėnesius kartojami radiologiniai tyrimai. Širdies echoskopijų poreikis išties labai didelis, todėl ačiū kardiologams, kurie padeda mūsų ligoniams kas 3–4 mėnesius kartodami tyrimus. Deja, bet kraujo ir biocheminiai tyrimai yra neišvengiami. Kartais ligoniai perduoda šeimos gydytojo pastabą – kam tiems onkologams tiek tyrimų. Ogi tam, kad ligonis nemirtų nuo gydymo. Kraujo tyrimas daromas 1–2 dienas prieš taikant chemoterapiją, vėliau po 7–10 dienų (kada tikimąsi leukocitų, neutrofilų, trombocitų, hemoglobino kritinio sumažėjimo).

Jei neutrofilų sumažėja mažiau nei 0,5 x 109/l ir ligonis dėl prisidėjusios infekcijos sukarščiuoja – yra febrilinė neutropenija. Tai ypač rimta infekcinė komplikacija, kai reikia nedelsiant ligonį hospitalizuoti. Jei gydymas kartojamas kas 2–3 savaites, ligos išraše nurodoma, kokių tyrimų duomenis atsivežti. Intraveniniai chemoterapiniai vaistai šalinami per inkstus ir kepenis, todėl dažniausiai reikia turėti bendrojo kraujo, kepenų ir inkstų būklę atspindinčius biocheminius tyrimus. Jei ligonis nurodytų tyrimų neturi, gerokai užtrunka būklės įvertinimas ir stacionarizavimas.

Onkologas ir šeimos gydytojas privalo turėti visą informaciją apie ligą. Tas tarpininkas dažniausiai yra ligonis.

Mes ligonių prašome (net reikalaujame) turėti visų išrašų kopijas, radiologinių vaizdų įrašus. Neturint senų duomenų, negalima įvertinti ligos dinamikos. Kartais ligoniai patenka į skubiosios pagalbos skyrius, kartais vyksta tyrimams į kitą miestą ar ligoninę. Jei pas onkologą lankosi rečiau (kas 0,5–1 metus), o pacientams per tą laiką buvo taikytas kitų ligų gydymas, tyrimai, ši informacija labai praverstų ir onkologams. Tiksliausia informacija – kai gauname atšviestas tyrimų kopijas. Pavyzdžiui, jei šeimos gydytojui bus įdomus konkramentas inkste, tai mums svarbiau paraaortinių limfmazgių dydis. Mūsų, gydytojų, yra daug, o ligonis – vienas, todėl dalies kartotinių tyrimų tikrai galima išvengti.Onkologas nėra vienintelis gydytojas paciento gyvenime.

Mes atliekame daugybę specialiųjų tyrimų, bet kai ligonis atvyksta kartą per metus, bet neturi kai kurių tyrimų, pavyzdžiui, plaučių rentgeninio tyrimo, VPAE, ginekologo konsultacijos išvadų, būna keista. „Jei ten gydaisi, tai tegul ir tiria“. Nebūtina nukreipti onkologui kaskart ligoniui sukarščiavus, sukosėjus, sutrikus šlapinimuisi ir pan. Vien atlikus kraujo, šlapimo, biocheminius, CRB tyrimus, plaučių rentgeninio tyrimo ar VPAE (galima diferencijuoti ūmius infekcinius procesus ir skirti gydymą pagal gyvenamąją vietą). Jei ligoniui, kuriam taikyta chemoterapija, nustatoma neutropenija mažiau nei 0,5 x 109/l, visada reikia susisiekti su onkologu.

Gretutinės ligos turi būti gydomos pagal gyvenamąją vietą.

Onkologai tiek turi savų problemų, kad užsiimti pneumonijų, bronchitų, cistitų, ritmo sutrikimų ir pan. gydymu būtų neteisinga. Dabar ne Hipokrato laikai, kad visą mediciną vienodai išmanytum. Šeimos gydytojų požiūris į pacientus labai skiriasi, tą jauti netiesiogiai bendraujant. Būna, ligonis sako, kad, paprašius, parašo siuntimą onkologui, ir žinokis. Atvežus išrašą, įklijuoja net neperskaitęs. Ligonis tikrai jaučiasi saugesnis, kai vyksta susirašinėjimas. Mes paprastai nesikišame į kitų ligų gydymą. Jei tarp vartojamų vaistų gali kilti sąveika, įspėjame ligonį (pvz., kad geriant orfariną dažniau kartotų krešėjimo tyrimus ar kelioms dienoms sumažintų vaisto dozę). Pasitaikė ne vienas atvejis (ir vis toje pačioje ligoninėje), kai onkologinis ligonis, atsiradus labai stipriems galvos skausmams (nebuvo laiku įtartos metastazės smegenyse), buvo priverstas ilgai kentėti nepakeliamus skausmus. Artimųjų prašymu, buvo bandyta susisiekti su gydančiais gydytojais, tačiau ligonis pagalbos nesulaukė. Jei kas nors neįprasto atsitinka pacientui, visada reikėtų pasikonsultuoti su didesnę patirtį turinčiais specialistais. Jei neišgydysime, ieškosime priemonių gyvenimo kokybei pagerinti.

Reabilitacija po gydymo gali trukti visą gyvenimą.

Didelės, traumuojančios operacijos sutrikdo įvairių organų darbą, sukelia ilgalaikį invalidumą. Pašalintas organas neatauga, būna liekamųjų reiškinių – skausmai, viduriavimas, nevaldomos galūnės ir t. t. Po chemoterapijos ilgai vargina neuropatijos, galūnių kraujotakos sutrikimai, sunkiai apibūdinamas nuovargis (astenija), atminties sutrikimai. Nereikėtų pamiršti, kad po chemoterapijos galimi ir vėlyvieji šalutiniai reiškiniai, kai gali būti pažeista bet kurio organo veikla dėl nefrotoksiškumo, pulmotoksiškumo, kardiotoksiškumo, hepatotoksiškumo ir t. t. Tarp moterų dažni ankstyvas klimaksas, osteoporozė.

Apie lytinės funkcijos sutrikimus nekalbama, bet tragedijų šeimose prisižiūrime pakankamai. Norėtųsi, kad tokių pacientų reabilitacija būtų ne trumpalaikė ar formali, bet jie patys gautų pakankamai informacijos, kaip toliau su negalia gyventi ir sau padėti. Privalome atsakyti į daugybę klausimų apie gyvenseną, mitybą, profilaktiką ir pan. Oficialių rekomendacijų nėra net pasaulyje, todėl kiekvienas pataria pagal savo suvokimo laipsnį, apsiskaitymą, šaltinius.

Psichologinė pagalba: jos visai nėra arba ji nepakankama.

Mes, onkologai, neturime nei tiek laiko, nei žinių, kad galėtume aptarti su ligoniu jo psichologines problemas. Kiek teko kalbėti su psichologais, tų problemų kiekvienas pacientas turi tiek, kad dar užklupusi onkologinė liga padaro gyvenimą nepakenčiamą. Socialinis, finansinis ir kitoks netikrumas sukelia didžiulį stresą. Vidinė ramybė, susikaupimas yra būtini kovojant su vėžiu.

Alternatyvioji terapija: jei neišgydys, tai gali pagerinti gyvenimo kokybę.

Terminas „terapija“ suvokiamas kaip gydymas vaistais. Tačiau ši sąvoka apima visą pačiam pacientui prisitaikomą sveikatinimo kompleksą – fizinį aktyvumą, vandens procedūras, racionalią mitybą ir daugybę šiandien alternatyviosios terapijos specialistų siūlomų paslaugų. Kadangi neturiu teisės teigti, kurios iš pastarųjų geros, o kurios – ne, paliksiu tai paties paciento nuožiūrai. Jei mes dažniau įsiklausytume į savo kūno poreikius, per tą skubą nesusirgtume ar neužleistume daugybės ligų. Šį pastebėjimą skiriu ne tik pacientams, bet ir kolegoms...

Edita Juodžbalienė, LSMU MA Onkologijos ir hematologijos klinika

Šaltinis: „Lietuvos gydytojo žurnalas“ Nr.2,2016m.