Gero kontakto su vaiku principai
Sveikatos priežiūroje vienas pagrindinių veiksmingo gydymo veiksnių yra bendravimas su pacientais, ypač su vaikais. Tiek verbalinis, tiek neverbalinis bendravimas su vaikais yra unikalus ir skiriasi nuo bendravimo su suaugusiaisiais struktūra, formatu ir kontekstu. To būtina išmokti. Bendravimo įgūdžiai daro didelę įtaką paciento atvirumui, gydymo procesui, adaptacijai ir gydytojo patarimų priėmimui. Išsiugdęs šiuos įgūdžius, gydytojas gali tikėtis gero kontakto su vaiku. Tvirtam kontaktui užmegzti labai svarbi motyvacija.
Suaugę pacientai yra motyvuoti kreiptis į specialistus, nes suvokia šių paslaugų naudą. Vaikai nesupranta, kodėl jie turi vykti į gydymo įstaigą, kalbėtis su jiems nepažįstamais žmonėmis, leisti liesti juos svetimiems žmonėms (gydytojams, slaugytojams). Todėl kiekvieno specialisto tikslas – vaiko motyvacijos skatinimas. Vaikų motyvaciją bendrauti su gydytojais stipriai veikia keletas veiksnių, kuriuos ir aptarsime.
Aplinka
Norint, kad gydytojo kontaktas su vaiku būtų efektyvus, svarbu ne tik tai, kaip gydytojas bendraus, bet ir kokioje aplinkoje tai darys. Atvykęs į gydymo įstaigą, pirmiausia vaikas su viskuo susipažįsta matydamas, girdėdamas ir lytėdamas. Būtent dėl to, norint tinkamai užmegzti kontaktą, reikia duoti vaikui laiko patyrinėti aplinką, atsakant į jam rūpimus klausimus. Galima leisti vaikui pasivaikščioti keletą minučių po kabinetą, liesti jį dominančius daiktus. Gydytojo kabinetas turėtų būti jaukus ir pritaikytas prie vaiko poreikių: patogūs baldai, vaikus dominantys žaislai, knygos, priemonės higienos įgūdžiams mokyti. Tik jaukioje aplinkoje vaikas nesijaus įsitempęs, priims kaip įdomią, priimtiną aplinką, o gydytoją – kaip šios aplinkos dalį.
Gydytojo išvaizda
Svarbu nepamiršti, kad įtakos turi ne tik aplinka, bet ir paties gydytojo išvaizda. Atliktų mokslinių tyrimų duomenimis, vaikai mieliau renkasi gydytoją, vilkintį spalvotą aprangą nei baltą, nes balta spalva vaikui asocijuojasi su švara ir sterilumu, kuri neleidžia jam pažvelgti į gydytojo vidinį pasaulį. Balta spalva tarsi užmaskuoja žmogaus asmenybę, o vaikams labai svarbus kontaktas su žmogumi. Jiems svarbu jį pažinti, tarsi paliesti ir nuspręsti, kiek patikimas šis dėdė arba teta, ar jis gali juo pasikliauti.
Verbalinė informacija
Bendraujant su vaiku, svarbu kalbėti jo kalba, vengti sudėtingų jam nesuprantamų žodžių. Būtina atsižvelgti į vaiko amžių, jo leksikos supratingumo lygmenį.
Būtent dėl to reikia pasirinkti tinkamą leksiką. Netinkamai parinkti žodžiai gali net įžeisti, išgąsdinti ar būti visiškai nesuprantami. Tai gali sukelti sunkumų gydant ir skatinant tolesnį bendradarbiavimą su vaiku. Be to, svarbu vengti tokių frazių, pavyzdžiui, nėra ko jaudintis, visiškai neskaudės, nes vaikai manys, kad yra ko jaudintis arba kad skaudės.
Be pokalbio apie procedūras, svarbu rasti bendrą kalbą su vaiku apie jam svarbius dalykus, pavyzdžiui, apie to laiko populiarius filmus, jų veikėjus, žaidimus, pramogas. Reikia žinoti to laikotarpio vaikų laisvalaikio tendencijas, madas, kompiuterinius žaidimus. Jei gydytojas parodys susidomėjimą vaiko pasauliu, šis jį priims į savo draugų būrį, pasikliaus šiuo specialistu, nes vaikai žino, kad draugais reikia pasitikėti.
Neverbalinė informacija
Bendraujant su vaiku, be žodžių, tokią pačią reikšmę turi ir tonas, kuriuo pasakoma informacija. Taip pat reikia kontroliuoti kalbėjimo greitį – per greitas kalbėjimas gali išmušti pacientą iš vėžių ir šis nieko nebegirdės. Be to, kalbant su vaiku, svarbu nerodyti susijaudinimo, elgtis ramiai, nedaryti staigių judesių, kad vaikui nekiltų dar didesnio jaudulio. Vaikai labai jaučia nuotaiką. Pajutęs blogą nuotaiką, vaikas atitinkamai reaguos ir gali atsisakyti bendrauti su specialistu. Svarbu žinoti, kad kartais neverbalinė informacija perduodama nesąmoningai, todėl svarbu apgalvoti savo judesius. Neverbalinėje komunikacijoje svarbu veidas, akys, gestai, kūno pozicija, kūno kontaktas (lytėjimas).
Veidas yra pagrindinė matoma ir pasitikėjimo suteikianti dalis. Vaikui matoma gydytojo šypsena yra vienas svarbiausių instrumentų bendraujant. Matydamas gydytojo veide šypseną, vaikas jausis saugus, neturės pagrindo jaudintis, nejaus arba jaus mažesnę baimę atliekamoms procedūroms.
Akių kontaktas susitikimo pradžioje sukuria pasitikėjimą. Geriausias efektas – tas pats lygis tarp paciento ir gydytojo. Dėl to labai naudinga prie mažesnio vaiko priklaupti arba atsitūpti, norint su juo užmegzti artimesnį kontaktą.
Kūno pozicija turi rodyti ramumą, tvirtumą. Svarbu, kad rankos nebūtų sukryžiuotos ant krūtinės arba paslėptos kišenėse. Visi kūno judesiai turi būti ramūs, apgalvoti ir tikslingi. Tuo tarpu jaučiantis nerimą arba baimę vaikas dažniau nei paprastai muistosi, keičia sėdėjimo pozicijas. Tai yra normalu, nes reikia nereaguoti į vaiko judesius, nedrausminti jo, leisti pasitaisyti, atrasti patogią padėti. Vaikui supratus, kad jis gali jaustis laisvai, suteiks pasitikėjimo ir ramybės.
Lytėjimas taip pat yra svarbi bendravimo dalis. Vaikui įėjus į kabinetą, gydytojas turėtų paduoti jam ranką, tarsi neverbaliai sakydamas, kad jam malonu jį matyti. Prisilietimas leidžia artimiau pažinti pašnekovą, sumažina nerimą, didina abipusį pasitikėjimą. Uždėti ranką ant riešo arba peties gydytojas turėtų ir tais atvejais, kai mato, kad pacientas jaudinasi, bijo ar net jaučia skausmą. Liesdamas vaiką, specialistas tarsi sako, kad yra su juo ir padės įveikti šią baimę arba skausmą.
Kitas svarbus gero kontakto su vaiku principas – gydytojo pagalba, padedanti įveikti vaikų baimę atvykus į gydymo įstaigą.
Baimė – tai ryškaus nerimo būklė, susijusi su tam tikru objektu, žmogumi arba situacija. Bijodamas vaikas įvairiausiais būdais mėgina sau padėti ir jas įveikti (vengti situacijų, kurios sukelia baimę). Pagrindinės vaikų baimės, atvykus į gydymo įstaigą, yra:
l baimė būti atskirtam nuo tėvų;
l naujos aplinkos baimė;
l nežinomybės baimė;
l skausmo baimė.
Baimė būti atskirtam nuo tėvų
Vaikai sunkiai išgyvena bet kokį išsiskyrimą su tėvais, nes jie vaikui yra saugumo garantas,
padedantis priimti sprendimus, daryti išvadas, sumažinti baimę ir suteikti pasitikėjimo savimi. Atvykus į gydymo įstaigą, specialistų tikslas yra ne didinti vaiko nerimą, o sumažinti jį. Todėl vaiko visiškai izoliuoti nuo tėvų nerekomenduotina. Mažasis pacientas turėtų per atidarytų durų plyšelį matyti jį atlydėjusį šeimos narį. Jei konsultacija tęsiasi ilgai, vaikas turi turėti galimybę išeiti iš kabineto pasitikrinti, kad jo tėvai sėdi toje pačioje vietoje, kur juos paliko.
Naujos aplinkos baimė
Kiekviena nauja aplinka vaikui kelia nerimą ir baimę, nes jo adaptacinės galimybės yra ribotos dėl patirties ir informacijos stygiaus. Todėl specialistai vaikams turėtų leisti keletą minučių patyrinėti aplinką, pasivaikščioti po kabinetą, liesti juos dominančius daiktus, atsakyti į jiems rūpimus klausimus.
Nežinomybės baimė
Nežinomybės baimė kyla dėl informacijos stygiaus, todėl specialistų uždavinys yra suteikti vaikui kuo daugiau informacijos apie procedūras. Rekomenduotina vaikui papasakoti, kas bus daroma. Dažniausiai vaikų gydytojai naudojasi vadinamąją sakyk–rodyk–daryk technika (TSD technique). Šį principą 1959 metais išplėtojo Addelston. Šią techniką sudaro vizualinis demonstravimas, verbalinis procedūros paaiškinimas ir taktiliniai jutimai. Principas sakyk–rodyk–daryk naudojamas padedant verbaliniams ir neverbaliniams bendravimo įgūdžiams. Vaizdžiai pademonstruoti atliekamą procedūrą galima naudojant ir vaizdo įrangą. Tai ypač naudinga pirmą kartą atėjusiems vaikams.
Skausmo baimė
Kiekviena gyva būtybė bijo skausmo. Labiausiai skausmo bijo vaikai, todėl nereikėtų jų išgąsdinti, o, atvirkščiai, nuraminti. Jei vaikas sako, kad bijo ir kad jam skaudės, reikėtų neraminti, kad neskaudės (taip mes apgausime vaiką), bet sakyti, jog suprantame jo baimę ir pasistengsime padaryti viską kuo greičiau, kad mažiau skaudėtų.
Darbo su vaikų tėvais psichologiniai savitumai
Pediatrams svarbu užmegzti ryšius ne tik su vaiku, bet ir su jo tėvais. Kai kuriems tėvams dažnai kreiptis pagalbos dėl vaiko gali būti didelis iššūkis. Taip jie parodo ir pajaučia savo pažeidžiamumą, o kartais nesąmoninga baimė pasirodyti pažeidžiamam yra didesnė, nei poreikis padėti vaikui. Todėl specialistų uždavinys yra sumažinti tėvų baimę ir nerimą, nes tik tuomet galima tikėtis, kad tėvai tęs jų vaikui reikalingą pagalbą. Svarbu sukurti saugią atmosferą ne tik vaikui, bet ir tėvams. Taigi, kas gali padėti sukurti saugią atmosferą tėvams ir užmegzti bendradarbiavimo santykius su jais?
l Malonus, priimantis, geranoriškas medicinos personalo (registratorių, slaugytojų, administratorių) bendravimo stilius. Svarbu, kad, tik įėję į medicinos įstaigą, tėvai su vaiku pasijaustų priimti.
l Susidūrus su priešiškai nusiteikusiais tėvais, svarbu juos išklausyti ir neatsakyti į jų reakcijas pykčiu, nesistengti įrodyti tėvams, kad jie neteisūs.
l Tiksli, aiški informacija, kur ir kada vyks konsultacija, kiek jiems reikės palaukti, kiek laiko tai truks, kt. Aiškumas didina saugumo jausmą.
l Gydytojui svarbu stengtis priimti ir neigiamas tėvų emocijas. Tėvai pasijaus suprasti, o tai skatins jų pačių atvirumą. Pavyzdžiui, pastebėjus, kad tėvai, pasakodami apie vaiko būklę, ima graudintis, būtų svarbu įvardyti: Akivaizdu, kad jūs labai sielojatės, nerimaujate dėl savo vaiko. Išgirdus tam tikrą pasipiktinimą dėl netobulos medicinos apsaugos sistemos ir nepasitikėjimo ja, taip pat būtų svarbu neskubėti to neigti, bet parodyti supratimą, pavyzdžiui, sakant: Suprantu, kad jums gali kelti pasipiktinimą tokia tvarka ir pan.
l Konsultacijos metu svarbu, kad gydytojas stengtųsi atkreipti dėmesį į visus šeimos narius (mamą, tėvą, vaiką), bendrautų su kiekvienu,
atsiklaustų visų nuomonės. Svarbu, kad gydytojas būtų emociškai įsitraukęs ir tėvai galėtų pajausti, kad jis klausosi atidžiai, pastebi jų elgesį, emocines reakcijas.
l Vengti kaltinamųjų sakinių, pavyzdžiui: Na ir kaip jūs, mamyte, galėjote taip elgtis? Juk tėvai ir taip jaučiasi blogai ir yra linkę kaltinti save.
Šios paprastos rekomendacijos padėtų tėvams pasijausti priimtiems ir suprastiems, o tai pagerintų gydytojų ir tėvų bendradarbiavimą siekiant geresnės vaiko būklės.
Gydytojų darbo etika su vaikais
Abipusiai geri gydytojo ir paciento santykiai visuomet yra dėmesio centre. Pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje daugiau dėmesio skiriama stiprinti paciento ir gydytojo bendravimą, paciento lūkesčių formavimą ir įgyvendinimą. Gydytojo profesijai apibūdinti ir vertinti taikomas kvalifikuoto, atidaus, dėmesingo, rūpestingo, atsargaus gydytojo profesinio elgesio standartas. Tai išskirtinė profesija, turinti kilnią misiją: saugoti žmogaus sveikatą, padėti išvengti ligų, gydyti pacientus, palengvinti ligos sukeltas dvasines ir fizines kančias. Gydytojo profesinės etikos ištakos siejamos su medicinos mokslo pradininku gydytoju Hipokratu. Siekdami pateisinti gerą gydytojo vardą, Lietuvos gydytojų sąjungos nariai priima profesinės etikos kodeksą. Kodekse teigiama, kad, gydant pacientą, tarpusavio santykiai grindžiami paciento sveikatos prioritetu, gydytojas privalo laikytis teisės aktų, užjausti ir gerbti pacientą, jo negalią, gerbti paciento teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir gydytoją. Gydytojas turi palaikyti su pacientu gerus santykius, kurie grindžiami abipusiu pasitikėjimu ir pagarba, dėmesingai ir atidžiai išklausyti paciento skundus, informuoti pacientą apie jo sveikatą, gydymo procedūras, riziką, tikėtinus rezultatus. Gydytojas negali teikti pacientui informacijos prieš jo valią. Be paciento sutikimo, procedūras gydytojas gali atlikti tik išimtiniais paciento gyvybės ir sveikatos išsaugojimo atvejais. Gydytojas turi saugoti paciento paslaptį, gerbti jo teisę atsisakyti gydymo procedūros ir profilaktikos ar paciento norą konsultuotis su kitu gydytoju dėl sveikatos arba gydymo. Gydymo metu gydytojas dėmesingai turi stebėti pacientą, jo asmeniniai įsitikinimai neturi pakenkti jo priežiūrai. Gydytojas privalo teisingai informuoti pacientą arba trečiąjį asmenį apie jo paslaugos kainą. Visi kodekse paminėti punktai galioja visiems pacientams (įskaitant ir nepilnamečius).
Vaikai yra visavertės asmenybės. Jie yra protingi ir geba logiškai mąstyti. Kiekviena nauja gyvenimo situacija – tai nauja galimybė protauti, mąstyti. Todėl tiek tėvai, tiek gydytojai su vaiku turėtų elgtis kaip su suaugusiu žmogumi. Medicinos specialistai, gydydami ir vaikus, turi laikytis konfidencialumo. Vaikai turi teisę tikėtis, kad informacija apie juos nebus teikiama tretiesiems asmenims, įskaitant jų tėvus, globėjus, be jų sutikimo. Svarbu, kad visur, kur įmanoma, tėvai, globėjai būtų informuojami ir jaunuoliai turėtų būti skatinami įtraukti juos. Jei vaikai nenori įtraukti savo tėvų, globėjų, tai turėtų būti gerbiama. Informacijos atskleidimas gali būti pateisinamas tik tais atvejais, jei yra pagrįstos priežastys įtarti, kad vaikas serga arba gali patirti reikšmingos žalos dėl neatskleistos informacijos. Bet koks sprendimas atskleisti konfidencialią informaciją trečiajai šaliai turi būti perduotas vaikui dar iki informacijos atskleidimo.
Vienas pagrindinių medicinos etikos principų – autonomija. Tai reiškia, kad pacientai turi teisę nuspręsti, ką galima daryti su savo kūnu. Bet už vaikus iki pilnametystės sprendžia jų tėvai. Tais atvejais, kai gydytojai mano, kad tėvai priima gydymo sprendimus, kurie nėra geriausi jų vaikų interesams, jie gali kreiptis į teismą ir bandyti įtikinti teisėją, kad teismas turėtų perimti laikinąją vaiko globą ir paskirti globėją, kuris leis tinkamą gydymą. Tai dažniausiai pasitaiko tais atvejais, kai tėvai dėl religinių įsitikinimų atsisako standartinio gydymo, pavyzdžiui, kraujo perpylimo, jei šeimos nariai priklauso Jehovos liudytojams.
Apibendrinimas
Norėdamas pasiekti gerų gydymo rezultatų, gydytojas turi įtraukti vaikus į jų sveikatos priežiūrą, būti atviras bei sąžiningas, klausytis ir gerbti jų nuomonę apie sveikatą, reaguoti į jų pageidavimus bei rūpesčius. Gydytojas turi paaiškinti vaikui apie tokias komunikacijos priemones, kokias jis pajėgtų suvokti. Gydytojas turi suteikti galimybę pateikti klausimus ir atsakyti į juos sąžiningai. Be to, gydytojas turi sudaryti sąlygas, kad pašaliniai asmenys netrukdytų atviram jų pokalbiui. Gydytojas turi elgtis pagarbiai, skirti tiek pat laiko pacientui vaikui, kaip ir pacientui suaugusiajam.
„Pediatrija“, 2017m. Nr.1
