Įvadas
Skrandis, užtikrindamas normalų virškinimo procesą, atlieka daug funkcijų. Jam būdingos rezervinė, sekrecinė, motorinė, rezorbcinė ir endokrininė funkcijos. Skrandyje maistas kaupiamas, kelias valandas maišomas, minkomas, daugelis maisto sudedamųjų dalių ištirpsta ir veikiant fermentams hidrolizuojama. Skrandžio motorinė veikla leidžia sumaišyti maistą su skrandžio sultimis, taip palengvinant virškinimą, o periodiškai susitraukiant lygiesiems raumenims, skrandžio turinys dalimis patenka į dvylikapirštę žarną. Esant tam tikriems veiksniams, skrandžio motorinė veikla gali sutrikti. Gastroparezė – tai sutrikęs skrandžio išsituštinimas, kai nėra mechaninės kliūties (1).
Gastroparezės simptomai
Sergant gastropareze, gali pasireikšti ankstyvas sotumo jausmas (42–86 proc.), skrandžio pilnumo jausmas (54–77 proc.), pykinimas (92– 96 proc.), vėmimas (68–88 proc.), pilvo skausmas (36–85 proc.), apetito stoka, vidurių pūtimas bei svorio kritimas (2, 3). Šie simptomai nėra specifiški gastroparezei, jie gali pasireikšti ir esant Helicobacter pylori sukeltam gastritui, opaligei ar funkcinei dispepsijai. Dažniausi simptomai – tai pykinimas, vėmimas ir ankstyvas sotumo jausmas. Pacientus gali varginti skirtingi simptomai ir jų sunkumas. Sunkesnio laipsnio simptomai gali sukelti komplikacijų – ezofagitą, mitybos sutrikimą ir Mallory-Weisso sindromą. Skausmas dažniau vargina sergančiuosius idiopatine gastropareze, nei cukrinio diabeto sukelta gastropareze. Kadangi gastroparezės simptomai nėra specifiški, svarbu diferencijuoti su žarnų nepraeinamumu, funkcine dispepsija, dirgliosios žarnos sindromu ir opalige. Reikia nepamiršti, kad kai kurie preparatai gali sulėtinti skrandžio išsituštinimą. Tokį poveikį turi kai kurios narkotinės medžiagos, tricikliai antidepresantai, kalcio kanalų blokatoriai, klonidinas, dopamino agonistai, nikotinas ir progesteronas.
Gastroparezės priežastys
Gastroparezė gali išsivystyti po buvusių skrandžio operacijų (su vagotomija ar be jos), persirgus infekcinėmis ligomis, esant pseudoobstrukcijai, endokrininiams sutrikimams, jungiamojo audinio ligoms, kaip skleroderma, sergant autoimuninėms ligomis, vėžiu, po taikyto spindulinio gydymo, chemoterapijos (priklausomai nuo rūšies) ar sergant nervine anoreksija. Atliekant bet kurią stemplės, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos operaciją, gali būti pažeidžiamas klajoklis nervas (n. vagus), kuris yra atsakingas už žarnų bei skrandžio sensoriką ir motoriką. Parasimpatinė nervų sistema per klajoklį nervą skatina skrandžio lygiųjų raumenų susitraukimus ir jo motorinį aktyvumą. Operacijos sukeltos gastroparezės simptomai gali pasireikšti iš karto po jos, o kartais net praėjus metams. Taip pat yra žinoma, kad persirgus kai kuriomis virusinėmis infekcijomis yra rizika pasireikšti gastroparezei (4, 5). Manoma, kad virusinė liga gali pažeisti plexus myentericus, lygiuosius raumenis ir intersticines Cajalio ląsteles.
Vis dėlto dažniausiai gastroparezė diagnozuojama nežinant ją sukėlusios priežasties, tai – idiopatinė gastroparezė. Net trečdaliui pacientų, sergančių gastropareze, jos priežastis nenustatoma. Dažniausiai idiopatinė gastroparezė pasireiškia jaunoms ar vidutinio amžiaus moterims. 30–50 proc. sergančiųjų idiopatine gastropareze teigia anksčiau sirgę virusine infekcija.
Dažniausia liga, sukelianti sulėtėjusį skrandžio išsituštinimą, yra cukrinis diabetas (CD). Jis diagnozuojamas apie 6 proc. suaugusiųjų. Tyrimais nustatyta, kad po 10–20 metų kliniškai pasireiškusio CD pradeda vystytis visceralinė autonominė neuropatija, kurios viena galimų išraiškų – gastroparezė (1). Be to, staiga išsivysčiusi hiperglikemija lemia skrandžio išsituštinimo sulėtėjimą ir sumažina prokinetinių vaistų poveikį (6). Nustatyta, kad kiek dažniau gastroparezė pasireiškia sergantiesiems 1 tipo CD, palyginti su 2 tipo CD (7, 8).
Skirtingai nuo kitų gastroparezę sukėlusių veiksnių, nervinės anoreksijos ar bulimijos sukelta gastroparezė dažniausiai praeina normalizavus mitybą. Visais kitais atvejais gastroparezė dažniausiai gydoma sudėtiniu gydymu.
Gastroparezės gydymo principai
Simptominės gastroparezės gydymas yra pakopinis, atsižvelgiant į simptomų pobūdį ir ligos sunkumą. Pirma reikia koreguoti skysčių pusiausvyrą bei mitybos trūkumą, kurie galėjo išsivystyti ilgai varginant pykinimui ir vėmimui bei negalint normaliai maitintis. Taip pat svarbu skirti gydymą, siekiant sumažinti su gastropareze pasireiškiančius simptomus, bei užtikrinti adekvatų gastroparezę sukėlusios ligos (CD, skydliaukės funkcijos sutrikimų, kt.) gydymą. Sergant CD sukelta gastropareze, svarbu vengti hiperglikemijos, kuri, kaip minėta, lemia sulėtėjusį skrandžio išsituštinimą. Dieta – tai vienas pagrindinių gastroparezės gydymo būdų. Skrandis skirtingai virškina tam tikrus maisto produktus, ilgiausiai skrandyje virškinamas riebus ir skaidulinis maistas, todėl reikia jo vengti. Blogai virškinamas maistas gali užsilikti skrandyje ir formuoti vadinamus bezoarus, kurie gali mechaniškai trukdyti iš skrandžio slinkti maistui toliau žarnynu. Rekomenduojama valgyti mažomis porcijomis bet dažniau (4–6 k./d.). Mažesnės maisto porcijos net tik padeda sumažinti ankstyvo sotumo ir pilnumo jausmą, bet ir lengviau slenka virškinimo traktu. Prieš nuryjant svarbu gerai sukramtyti maistą, nepatariama vartoti sunkiai sukramtomo maisto. Skysčių vartojimas valgant, sėdėjimas ar vaikščiojimas 1–2 val. po valgio padeda lengviau išsituštinti skrandžiui. Skrandis gastroparezės metu skysčius į dvylikapirštę žarną išskiria dažniausiai normaliai, todėl, esant sunkesnei gastroparezės formai, rekomenduojama vartoti skystą, trintą maistą. Neužtikrinus pakankamos mitybos peroraliai, reikėtų apsvarstyti enterinio zondinio maitinimo galimybes, mitybos nepakankamumą koreguoti įstūmus zondą į plonąjį žarnyną ar apsvarstyti jejunostomos suformavimo galimybę. Kai gastroparezė yra itin sunki ir enterinis maitinimas bei prokinetikai neefektyvūs, rekomenduojamas parenterinis maitinimas.
Palengvinti skrandžio išsituštinimą gali ir medikamentai. Metoklopramidas – tai dopamino receptorių antagonistas, šalinantis skrandžio stazę bei stimuliuojantis peristaltiką, taip pat slopina pykinimą ir vėmimą. Šis vaistas rekomenduojamas gastroparezei gydyti ne ilgesniam kaip 12 savaičių laikotarpiui (9), nebent gaunama nauda nusveria galimą vaisto vartojimo sukeltą riziką. Kitas galimas vaistas gastroparezei gydyti yra eritromicinas. Jis, be antibakterinių savybių, stimuliuoja motilino receptorius skrandyje ir plonojoje žarnoje. Veikiant motilino receptorius, sukeliamas skrandžio lygiųjų raumenų susitraukimas ir skatinamas skrandžio turinio slinkimas į dvylikapirštę žarną. Tyrimu vertinant CD sukeltos gastroparezės gydymo eritromicinu veiksmingumą, nustatyta, kad šis vaistas veiksmingas skiriant į veną (lašeliniu būdu per 45 min., siekiant išvengti flebito) po 3 mg/kg kas 8 val. (10). Eritromicinas nerekomenduojamas ilgalaikiam gydymui.
Dar vienas gydymo metodas, kurio efektyvumas patvirtintas, yra skrandžio elektrostimuliacija.
Apibendrinimas
Gastroparezė neigiamai veikia paciento socialinį gyvenimą, lemia sumažėjusį darbingumą, nerimo ir depresijos išsivystymą (1). Svarbu užtikrinti pakankamą paciento mitybą, palengvinti simptomus ir pagerinti gyvenimo kokybę.
Parengė gyd. Jūratė Bazevičienė
Šaltinis: „Internistas”, 2017m.NR.1
