Lėtinėmis ligomis sergantys senjorai teigia, kad sportas – ne vien jauniems

Kai kūną sukausto
liga ir negali pajudėti, turi kasdien save prievartauti tam,
kad išliptum iš lovos. Vieninteliu tikslu tampa bandymas padėti žingsnį. „Ne
vienas pažįstamas Parkinsono ligos pacientas yra sakęs – niekur neisiu, nes
bloga. Prigulsiu, gal pasijusiu geriau. Taip ir pragulėdavo, kol išlydėdavom
Anapilin“, – liūdna patirtimi dalijosi Česlovas Radžiūnas, Lietuvos Parkinsono
ligos draugijos Tarybos narys.

Jau dešimt metų Parkinsono
liga sergantis vyras neslėpė, kad norint pasivaikščioti gryname ore arba
pasimankštinti dažnai tenka sukaupti paskutines likusias jėgas. „Tačiau pajudi,
ir pasidaro geriau. Tai lyg nuolatinis priminimas ligai ir sau pačiam, kad ji tavęs
dar neįveikė“, – teigė jis. 

Parkinsono liga kausto ir kūną, ir dvasią


Kartu su užtarnautu
poilsiu senatvėje ateina ligos. Varginančiomis lėtinėmis ligomis sergantys
pacientai pripažįsta, kad jos iš pagrindų apverčia kiekvieną dieną, sukeldamos fizinius
sutrikimus, slogią nuotaiką, o kartais – net depresiją.

„Parkinsono liga –
labai klastinga, į gyvenimą ji dažnai pasibeldžia tyliai. Gali truputį drebėti
rankos arba kojos, kartais jauti nutirpimą, pasidaro sunkiau atlikti įprastus
judesius. Net nepagalvoji, kad tai kažkas labai blogo, o tada smogia diagnozė.
Buvo tikrai sunku susitaikyti su tuo, ką išgirdau“, – pasakojo Č. Radžiūnas.

Jo teigimu,
nesergantiems sunku suprasti, koks didelis šios ligos poveikis. „Liga labai
greitai progresuoja – su baime jauti, kad prarandi savo kūno kontrolę. Būna,
kad staiga surakina galūnes, eidamas gali netikėtai nukristi. Pradeda šlubuoti
atmintis, nuolatos silpna, trūksta energijos. Tai stipriai paveikia ne tik
fizinę savijautą, bet ir jausmus. Apima niūrios mintys“, – sakė Č. Radžiūnas.

Vyras neslėpė, kad
ši liga tampa didele našta sergančiojo artimiesiems. „Parkinsono liga nenužudo,
tačiau atima gyvenimą – ir iš tavęs, ir iš artimųjų. Sergančiajam nuolat reikia
pagalbos – ne visada gali pats apsiversti lovoje, nueiti į tualetą, pavalgyti.
Šeimos nariai padeda išgyventi ir dieną, ir naktį“ – pasakojo jis.

Energijos kažką
daryti tiesiog nebūna, tačiau papildomų jėgų įkvepia noras bendrauti, pabūti
tarp panašaus likimo žmonių. „Jau antrus metus „GlaxoSmithKline Lietuva“
Parkinsono bendriją kviečia dalyvauti nemokamuose „Geros sveikatos klubo“
kineziterapijos užsiėmimuose. Mums tokie užsiėmimai yra ne vien galimybė
pasportuoti. Čia susitinkame su kitais Parkinsono bendrijos nariais,
pasidalijame įspūdžiais, išpasakojame bėdas. Šie žmonės man – kaip palaikymo
komanda“, – teigė Č. Radžiūnas.

Nors ir per prievartą, bet mankštintis būtina


„Mankštintis ir kuo
daugiau judėti vyresnio amžiaus žmonėms būtina, jeigu jie nori gerti mažiau vaistų
ir geriau jaustis. Dažnai tai pamirštama – žmonės nepaliauja varstyti ligoninių
durų, o savijauta negerėja“, – nebijoti aktyvios veiklos siūlė Rita Jurgaitienė
iš Vilniaus miesto „Bočių“ bendrijos. Pažvelgus į optimizmu trykštančią garbaus
amžiaus moterį nesunku patikėti tuo, ką ji sako.

„Ir man visko būna
– problemų kyla su širdimi, stuburu, sąnariais. Tačiau aš nežinau, kas yra
prasta nuotaika. Judu nuolatos. Visą gyvenimą mėgau sportą, dalyvaudavau
varžybose. Nors dabar net ir paprastus judesius sunkiau atlikti, vis vien aktyviai
mankštinuosi. Mankšta man padeda atpalaiduoti kūną, sumažinti skausmą. Kai
turiu laiko, dirbu sode – bet kokia fizinė veikla pakelia ūpą“, – pasakojo energinga
moteris.

Vis dėlto, ir ponas
Česlovas, ir ponia Rita pripažįsta, kad galimybių lankyti nemokamas mankštas
Lietuvoje tikrai galėtų būti daugiau.

„Pasiūlymų ateiti į
nemokamas mankštas sulaukiame retai, o privatūs užsiėmimai pas kineziterapeutus
– ne kiekvienam Lietuvos senjorui įkandami. Su Vilniaus „Bočiais“ dabar
aktyviai lankome „Geros sveikatos klubo“ mankštas. Čia ir pasportuojame, ir
pabendraujame, susitinkame su senais pažįstamais.  Po to ir namuose savarankiškai pakilnoti kojas
yra linksmiau“, – teigė Rita.