Gegužės
pirmą šeimos pagausėjimo sulaukęs fotomenininkas, „Neregėta Lietuva“ albumo
autorius, Marius Jovaiša daug gali papasakoti ne tik apie džiaugsmą auginant
keturis vaikus ar šeimyninį gyvenimą, bet ir apie savo aistrą – bėgiojimą. M.
Jovaiša buvo pirmasis užsiregistravęs į „Miesto maratoną 2015“.
Ar dažnai bėgiojate?
Bėgimas
man patiko nuo mažens. Šiam sportui nereikia partnerio, įrangos, net batai ne
visada reikalingi. Paplūdimiu ar žole galima bėgti ir basam. Tiesa, tik prieš
tris metus pradėjau sportuoti sistemingai ir dalyvauti varžybose. Taip pat
pradėjau daugiau dėmesio skirti savo sveikatai. Dabar valgau tik augalinės
kilmės maistą, neberūkau ir atsisakiau alkoholio.
Ar visada iš anksto planuojate kitų metų
startus?
Tikrai
ne. Lietuvoje tradiciškai dalyvauju Vilniaus ir Kauno maratonuose, tad į juos
užsiregistruoju iš anksto. Bet važiuodamas į kelionę darbo reikalais ar
atostogauti, visada pasižiūriu ar toje vietoje nevyksta kokios bėgimo ar
triatlono varžybos. Būna, kad kelionės planus ar datą pakoreguoju pagal
varžybas.
Kiek varžybų jau sudalyvavote?
Sunku
suskaičiuoti. Maratonų ir triatlonų bent 20. Taip pat mėgstu dalyvauti dviračių, atviro
vandens plaukimo, ekstremaliuose bėgimuose. Yra tekę dalyvauti tokiuose
bėgimuose Meksikoje, JAV, Italijoje.
Ar bėgdamas pasiimate fotoaparatą?
Su
fotoaparatu nebėgioju. Jis daug sveria ir sukelia nepatogumų bėgant. Bet nepažįstamose
vietose bėgdamas visada turiu telefoną. Nors jis man reikalingas, kad
nepasiklysčiau ir reikalui esant galėčiau išsikviesti pagalbą, bet bėgiojant
įvairiose pasaulio vietose jį panaudoju ir gražiems vaizdams įamžinti.
Kur bėgti buvo įdomiausia?
Pernai
Italijoje teko dalyvauti „ultratrail“ varžybose, dolomitų kalnais. Varžybose
užtrukau 11,5 valandos, o trasos aukščių skirtumas siekė 4 kilometrus. Teko ne
tik bėgti, bet ir lipti, slidinėti snieguotais šlaitais. Ši trasa įsiminė dėl
ypatingo grožio.
Ar bėgant trasos grožis Jums labai
svarbu?
Tikrai
taip, būna, kad varžybose nedalyvauju vien dėl neestetiškos, nuobodžios trasos.
Labai mėgstu atviras, kalnų vietoves. Lietuvoje man patinka ekstremalus bėgimas
„Bebro kelias“.
Bėgdamas klausote muzikos?
Klausiau
gal puse metų, kol buvau “pradinukas”. Bet vėliau nusprendžiau, kad tai yra
nesaugu ir nesmagu. Geriau bėgti girdint aplinką, čiulbančius paukščiukus,
kitus žmones, automobilius ar tiesiog aplinkos garsus. Visgi užsikimšęs ausis
negirdėsi kada atbėgs piktas šuo.
Apie ką dažniausiai galvojate bėgdamas?
Priklauso
nuo treniruotės, jei bėgioju lengvai, tai galvoju apie kasdieniškus rūpesčius,
darbo reikalus. Būna, kad gimsta ir neblogų idėjų, kurias grįžęs namo
užsirašau. Bet per treniruotes neįsileidžiu pašalinių minčių. Susikaupiu ir
seku savo kūno ir širdies darbą, kvėpavimą, laikyseną.
Ar prieš 10 metų kildavo mintis, kad kada
nors bėgsite tokius atstumus?
Bėgimas
man visuomet patiko. Nors buvo laikas, kai 5 kilometrai atrodė kaip rimtas
iššūkis. Bet dabar dideli atstumai atrodo savaime suprantami. Čia kaip
patarlėje: „Kaip suvalgyti dramblį? Po mažą kąsnelį“. Tiesiog reikia
treniruotis ir po truputėlį stebėti, kaip didėja nubėgami atstumai. Nepajusite,
kaip prabėgs laikas ir jau būsite pasiruošę maratono distancijai. Tuo mane ir
žavi ištvermės sportas, kad jis suteikia galimybę stebėti kaip tobulėji. Kitose
sporto šakose rezultatas dažnai priklauso nuo daugybės aplinkybių, o čia viskas
guli ant tavo paties pečių (arba kojų).
Birželio 14 dieną Kauno rotušės aikštėje
vyks tradicinis, tarptautinis „Kauno
maratonas“ (dar žinomas kaip „Miesto maratonas“). Sporto ir linksmybių fiestoje
tikimasi sulaukti daugiau nei 5 tūkstančių dalyvių. Į rotušės aikštę persikėlęs renginys
dalyvius, žiūrovus ir miesto svečius stebins akrobatų pasirodymais, gyvo garso
koncertais, šokiais ir įdomiomis bei netikėtomis rungtimis.