Apie hipnozę žinoma nedaug. Europoje atsiradusi XVIII amžiuje, išgarsėjusi
dėl gydytojų Mesmero, Braido, Šarko bei Bernhaimo, ji liko psichoterapiniu
stebuklu. Ją bandė aiškinti ir neurofiziologai, ir psichoanalitikai, ir
parapsichologai, tačiau visos jos paslaptys iki galo nėra atskleistos. Todėl
žmonės vis dar bijo hipnozės, sieja ją su virtimu „zombiu“, paklusimu svetimai
valiai bei psichikos programavimu.
Hipnozės pavadinimas kilęs iš graikų žodžio „hypnos“- „miegas“. Ji panaši į
miegą, tik jos metu išlieka ryšys su hipnotizuotoju, jeigu, žinoma,
hipnotizuotojas yra. Juk hipnozinė būklė gali užeiti ir be hipnotizuotojo –
tiesiog ilgam susikoncentravus. Bet kuriai hipnozei reikia dviejų sąlygų: labai
susiaurinti dėmesį ir išjungti kritinį mąstymą. Tuomet mūsų smegenyse sulėtėja
elektros bangos – nuo beta – ritmo iki taip vadinamo alfa ir teta – ritmo. Visa
kita – gryna fiziologija.
Atskira kalba – įtaiga. Įtaiga, t.y. frazė ar vaizdinys, kurie pasiekia mus
aplenkiant kritinį mąstymą, yra pakankamai efektinga ir be hipnozės. Ar viską
galima įteigti?
Iš visų darytų eksperimentų dauguma atvejų parodė: jei žmogui įteigia ką nors,
kas prieštarauja jo moralei, jis to nedaro – tiesiog sustingsta ar užmiega.
Tačiau buvo vienas atvejis, kai gydytojas įteigė pacientui nušauti save, ir davė
jam netikrais šoviniais užtaisytą pistoletą. Pacientas iššovė…
Gydytojas paaiškino: pasitikėjimas juo buvo toks didelis, kad pacientas net
nemanė, kad pistoletas gali iš tiesų būti užtaisytas.
Tačiau savaiminis somnambulizmas – lunatizmas ne visuomet būna toks nekaltas.
Yra žinomi keli atvejai, kai vaikai, vaikščiodami naktimis, bandydavo sužaloti
šeimos narius su peiliu. Apie tai jie visiškai neprisimindavo, jokia psichikos
liga nesirgdavo ir jokių sąmoningų motyvų žudyti ar santykių problemų
neturėdavo. Veikė tik pasąmonė. Bet, kaip matote, įteigiančių žmonių čia nebuvo.
Zombiai, ar iš numirusiųjų prisikėlę Haičio vudu kulto atstovai, iš tikrųjų nėra
užhipnotizuoti.
Žyniai duoda jiems specialių paralyžiuojančių nuodų, kurie imituoja mirtį. Žmogų
ruošiasi laidoti, tuomet dėl kitų vaistų žyniai „prikelia“ žmogų, kuris
automatiškai vykdo įvairias komandas. Tai daugiau cheminis poveikis, o ne
įtaiga. Tačiau cheminės medžiagos iš tiesų sukelia žmogui gilaus transo –
somnambulizmo – būseną.
Iš tikrųjų būsena, kurioje žmogus vykdo hipnotizuotojo komandas ir apie kurią po
to nieko neatsimena, yra tik giliosios hipnozės – somnambulizmo – stadija. Iki
tokios stadijos dažniausiai nueina tik apie dešimt procentų žmonių, jei
hipnotizuotojas dirba su dideliu žmonių kiekiu.
Tad greičiausiai jūs pateksite į likusią dalį – įtaigai nepasidavusius.
Somnambulizmas būna ir be hipnotizuotojo, tarkime, per naktinį vaikščiojimą,
liaudyje vadinamą lunatizmu. Parodomasis somnambulizmas ir skirtas hipnozės
galimybėms demonstruoti.
Tarkime, taip estradinis hipnotizuotojas dirba su žiūrovų sale. Iš pradžių jis
patikrina įtaigumą – prašo sunerti rankas ir įteigia, kad žmonės negalės jų
paleisti . Tie, kurie greitai pasiduoda įtaigai, iš tiesų negali to padaryti.
Tuomet juos kviečia į sceną ir įteigia gilią hipnozę.
Į gilią hipnozės stadiją patekę žiūrovai pasiduoda tolimesnei įtaigai:
jų kūnai gali sustingti, kaip lenta, ir per žmones, paguldytus tarp kėdžių
nugarėlių, galima vaikščioti;
jie gali haliucinuoti – matyti įteigtus vaizdinius;
jie gali visiškai kai ko nematyti;
jie gali daryti tai, kas susiję su haliucinacija: rinkti gėles, vairuoti,
plaukioti;
jie gali grįžti į praeitį ir tapti mažais vaikais – amžiaus regresija;
jie gali nukeliauti į ateitį ir tapti seniais – amžiaus progresija;
jie gali tapti garsiais menininkais ir kurti.
Dažniausiai jie visiškai neprisimena apie hipnozės būseną.
Gydomaisiais tikslais hipnozė su įtaiga arba tiesiog įtaiga naudojama
psichoterapeutų, kai reikia:
– įteigti nejautrą ir nuskausminti;
– sušvelninti ar nuimti kai kuriuos simptomus: alkoholizmą, priklausomybę nuo
cigarečių, pykinimą, mikčiojimą, psichogeninį aklumą, kurtumą ar paralyžių;
– įteigti ramybę ir pasitikėjimą savimi.
Kai kada amžiaus regresija naudojama ankstyvoms vaikystės traumoms išryškinti.
Kai kurie psichoterapeutai naudoja hipnozę žmogaus kūrybinėms galioms
atskleisti.
Tad kodėl hipnozė ir įtaiga netaikoma masiškai, visiems ir visur? O kas sakė,
kad ne? Taikoma, tarkime, reklamoje. Ir, beje, bet kuriame gydyme.
Juk įtaigą nesąmoningai taiko bet kuris gydytojas, tikintis savo gydymu, ir
perduodantis šį tikėjimą pacientui. 10-15 procentų atvejų žmones veikia ne
tikras vaistas, o neutralus placebo. Ir jos poveikis yra paprastas – daugiau
susijęs su organizmo resursais: tarkime, žmogui nejautra reiškia tik nuosavų
nuskausminamųjų išsiskyrimą smegenyse. Ar ją sukels vaisto reklama, ar placebo,
ar tikras analgetikas, ar gydytojo žodinė įtaiga – tikėjimo reikalas.
Na, o kaip gi su ta hipnoze? Beje, lengvesnės hipnozės stadijos (dėmesio
susiaurėjimas, mieguistumas, raumenų atsipalaidavimas) prieinamos ne tik
hipnotizuotojui, bet ir:
– bet kuriai mamai, migdančiai kūdikį;
– neįdomiam pranešėjui;
– televizoriui;
– laužo liepsnai…
Tiesiog mūsų smegenys yra gyvos ir rūpinasi mūsų būsenomis bei sveikata pačios.
Kritinis mąstymas, susijęs su sąmone, tegul kartais pailsi. O ar patikėsite jūs
savos smegenims priminti apie jų resursus hipnotizuotojui, ar laužo liepsnai –
jūsų tikėjimo reikalas.
O.Lapinas