Ar galima vaiką padaryti protingesnį? Ar koks jau intelektas jam kliuvo,
su tokiu ir gyventi? Ko gera, nėra kitos temos, kuria būtų tiek ginčijamasi,
spėliojama, tikimasi. Laikas padaryti išvadas ir susidoroti su mitais apie
intelektualų auginimą, rašo žurnalas „Zdorovje“.
Pirmasis mitas. Protas paveldimas, o blogų genų nepakeisi.
Iš tikrųjų vaiko intelektas priklauso tiek nuo genų, tiek nuo terpės,
kurioje jis augo. Tai įrodė homozigotinių dvynių tyrimas – atsitiktinai jie buvo
atskirti ir augo skirtingose šeimose, skirtingoje kultūrinėje terpėje. Dvynių
genotipas buvo vienodas, o intelekto lygis – skirtingas.
Kiek vaikas apdovanotas intelektu, sunku pasakyti, ypač kai jis visai mažas.
Ir pakeisti genotipo negalima. O štai sukurti gerą terpę prigimtiniams
sugebėjimams vystytis – galima ir reikia. Terpės svarbumą įrodo ir toks faktas:
kai vaikus, kurių biologiniai tėvai neišsiskyrė protu ir sugebėjimais,
įsivaikindavo išsilavinę tėvai, jų intelekto lygis po kiek laiko žymiai
padidėdavo.
Psichologai atliko įdomų eksperimentą. Jie stebėjo šešiamečių su vienodu IQ
grupę. Dalis jų liko dar metams vaikų darželyje, dalis išėjo į mokyklą. Po metų
mokinukų intelektas buvo aukštesnis nei vaikų darželio auklėtinių: juk mokykla
siūlo turtingesnę terpę raidai.
Antrasis mitas. Svarbiausia – paskatinti intelektą vystytis ankstyvame
amžiuje, toliau viskas vyks savaime.
Netiesa. Amerikiečių psichologai atrinko mažus vaikus, kurių motinų intelekto
lygis buvo labai žemas, ir ėmė rūpintis jų protiniu išsivystymu bei pasirengimu
mokyklai. Po kelerių metų pratybų pavyko žymiai padidinti jų intelektą – kai
kurių net trisdešimt balų. Mokykloje jie intelektu pralenkė daugumą bendraamžių.
Tačiau kada specialūs užsiėmimai baigėsi, vaikai grįžo į savo mažai
išsilavinusių giminaičių pasaulį, ėmė mokytis įprastose mokyklose, jų
intelektualinis lygis palaipsniui mažėjo ir tapo ne aukštesnis nei vidutinis.
Amerikiečiai tokiam atvejui turi patarlę „Use it or loose it“ – naudokis arba
prarasi. Treniruoti protą reikia nuolatos.
Trečiasis mitas. Vaikui vystytis padeda tik bendravimas su suaugusiais.
Tai tikra tiesa kalbant apie kūdikius: jie išties mokosi kalbėti ir galvoti
bendraudami su tėvais. Mažyliai, likę vieni, arba broliai, kuriuos ilgam palieka
vienus du, ima atsilikti nuo bendraamžių.
Tačiau mokykliniais metais bendravimas su vaikais toks pat būtinas, kaip ir su
suaugusiais. Johno Kennedy prezidentavimo metais JAV sujungtos baltųjų ir
juodųjų mokyklos. Baltieji Džordžijos valstijos tėvai buvo kategoriškai prieš
tokią naujovę. Jie nusprendė boikotuoti municipalinį auklėjimą, pasamdė vaikams
namų mokytojus ir mokyklos buvo priverstos užsidaryti. Kai po dvejų metų
konfliktas išblėso ir vaikai grįžo į mokyklas, pasirodė, kad jų IQ daug
mažesnis, nei vaikų iš kitų valstijų, kurie nedarė normalaus mokymosi
pertraukos. Šį atsilikimą pavyko likviduoti tik po ketverių metų.
Ketvirtasis mitas. Kad vaikas būtų protingas, reikia vystyti jo loginį
mąstymą.
Psichogenetikos katedros darbuotojai pasirinko šešiamečių grupę ir aštuoniolika
metų stebėjo jų intelekto raidą. Pasirodė, kad loginio mąstymo lygis buvo
didesnis tų paauglių ir jaunuolių, kurie jau šešerių išsiskyrė turtingu
vaizdiniu mąstymu.
Taigi neskubėkite su ikimokyklinukais spręsti loginių užduotėlių. Reikia lavinti
mažylių fantaziją, vaizduotę, daugiau su jais kurti, piešti, žaisti. Žinomas
psichologas D.B.Elkoninas sakė: jei vaikas nežaidė pakankamai ikimokykliniame
amžiuje, tai atsilieps tolesnei jo raidai.
Penktasis mitas. Skirtingų tautų žmonių intelektai skiriasi.
JAV nuolat tirtas ir lygintas baltosios ir juodosios rasės žmonių intelektas.
Anksčiau visą laiką baltųjų IQ vidutiniškai būdavo penkiolika balų aukštesnis.
Iš čia daryta išvada, kad juodieji – genetiškai nuskriausta rasė. Tačiau vėlesni
tyrimai parodė, kad IQ skirtumo priežastis – ne genai, o terpė. Penkiolika balų
– kaip tik tipiškas skirtumas tarp skirtingų visuomenės sluoksnių,
nepriklausomai nuo nacionalinės priklausomybės. Juodųjų ir baltųjų, lygių pagal
visuomeninę padėtį, išsilavinimą, pajamas, dvasines vertybes intelekto lygis
buvo vienodas.
O Vokietijoje lygintas mišrių šeimų ir etninių vokiečių vaikų intelektas. Vėlgi
vienodose socialinėse grupėse skirtumų nepastebėta.
Ar proto pakaks visiems?
Vaikų iš daugiavaikių šeimų intelektas taip pat labai priklauso nuo tėvų
išsilavinimo ir socialinės padėties. Išsilavinusiose šeimose, kur su vaikais
užsiimama, pirmųjų keturių vaikų IQ ne žemesnis, nei bendraamžių iš nedidelių
šeimų. Ir tik penktojo gali būti blogesnis – veikiausiai toliau tėvams jau
nebelieka jėgų. Daugiavaikėse šeimose, kuriose patys tėvai neblizga protu ir
išsilavinimu, intelektas žemėja jau nuo antrojo vaiko.
O štai daugiavaikėse mormonų ir kvakerių šeimose, kurie tradiciškai labai daug
dirba su savo vaikais, pastarųjų intelektas nemažėja nepriklausomai nuo vaikų
kiekio šeimoje.