Per du paskutinius šimtmečius mes pradėjome gyventi ilgiau ir savo
ilgaamžiškumą vertiname kitaip. Tik pagalvokite: „išgverusia sene“ Puškinas
vadino savo auklę, kuriai buvo vos 42-eji! Anksčiau, norint paaiškinti savo
neveiklumą, žmogus atsidusdavo: „Man jau vėlu“. Dabar panašioje situacijoje vis
dažniau girdime: „Na, man dar anksti…“
Šūkis „Niekada ne vėlu“, kuris yra tiesiog sukurtas tam, kad skatintų veikti ir
tikėti savo jėgomis, tiesiog bematant keičia savo prasmę į priešingos reikšmės
šūkį „Kam skubėti – vis vien suspėsi…“.
Tarkime, noriu parašyti romaną. Bet kam skubėti, juk man dar net 40 nesukako! O
visi mano mėgstamiausi rašytojai savo pirmuosius romanus parašė tada, kai jiems
buvo jau daugiau nei 50 metų (tiesa, iki tol jie rašė apsakymus, straipsnius ir
pasakojimus, o aš tik žaidžiu kompiuterinius žaidimus – bet juk niekada ne vėlu,
tiesa?)
Arba aš noriu vaiko. Bet kam skubėti – JAV moterys gimdo ir būdamos 50 metų! Bet
mesiu rūkyti ir pradėsiu rytais bėgioti – juk niekada nevėlu? Noriu pakeisti
profesiją. Noriu nuvykti į kalnus. Noriu galų gale pradėti uždirbti pinigus…
Tačiau visi mes puikiai žinome, kad vėlu, o to priežastys gali būti pačios
įvairiausios: socialinės, psichologinės, fiziologinės… Tarkime, norint tapti
profesionaliu sportininku, reikia pradėti rimtai sportuoti dar mokykloje. Bet ką
ten sportininkai… Net paprasta žmogiška svajonė apie ramią senatvę mylinčių
giminaičių apsuptyje reikalauja daugybės metų kasdieninio rūpesčio.
Be abejo, galima prisiminti laimingas išimtis – pavyzdžiui, žmones, kuriems
pavyko ką nors atrasti ar uždirbti savo pirmąjį milijoną apie penktą gyvenimo
dešimtį. Bet pakanka apsižvalgyti ir pastebėsite, kad mus supa žmonės, kurie
tiesiog nespėjo.
Būtent todėl vietoj įprastos frazės „viskas dar prieš akis“ kartojimo, mums
derėtų blaiviau įvertinti tuos apribojimus, kuriuos mums nustato visuomenė ir
mūsų organizmas. Ir galbūt pripažinti: yra dalykų, kurių mes nespėsime, jei
neatliksime jų tučtuojau, po penkerių, dešimties ar dvidešimties metų.
Tai privers mus įsivaizduoti mūsų galimybių laiko žemėlapį ir kitą kartą, prieš
raminančiai pasakant sau: „niekuomet nevėlu“, susimąstykite: o kada gi bus tas
„pats laikas“? Ir to laiko nepražiopsokite.