Odos pakitimai

Odos pakitimai

 

Švelni ir minkšta kūdikio oda yra be galo jautri. Palyginti su suaugusiojo oda, ji labai plona, ir apsauginis sluoksnis, ginantis ją nuo ligos sukėlėjų, dar tik vystosi. Todėl naujagi­mius ir kūdikius dažniau išberia ar ant odos atsiranda įvairių dėmelių. Čia išvardyti dažniau pasitaikantys kūdikių odos pakitimai, kurie nėra pavojingi ir dažnai savaime išnyksta. Bet vis tiek reikėtų juos parodyti gydytojui, kad laiku užkirstumėte kelią rimtai bakterinei infekcijai. Kūdikių egzema, pienligė ir vystyklų dermatitas yra pačios būdingiausios kūdikių odos ligos, reikalaujančios gydytojo intervencijos.

 

Kraujagyslinis navikas

 

Kraujagyslinis navikas (hemangioma) prasideda mažu raudo­nu taškeliu. Labai greitai augdamas, jis virsta panašiu į žemuogę naviku. Jis gali būti įgimtas ar atsirasti pirmosiomis kūdikio gyvenimo savaitėmis bet kurioje kūno vietoje. Naviko vietoje kraujagyslės išsiplečia ir išbujoja. Vidutiniškai per pirmuosius septynerius gyvenimo metus kraujagysliniai navikai dažniausiai patys išnyksta. Jei tokius mazgelius vaikas gali lengvai nubraukti ar pažeisti, geriausia būtų juos pašalinti chirurginiu būdu. Kai kur tam tikslui naudojami ir lazerio spinduliai.

 

Kapiliarų išsiplėtimas (telangiektazija)

 

Šviesiai raudonų ar raudonų dėmių būna daugelio šviesesnio gymio naujagimių kaktos viduryje, ant nosies šnervių, viršutinių akių vokų, lūpų ar sprando (gandro kirtis). Pa­prastai tokių odos paraudimų gydyti nereikia, jie išnyksta savaime per 3-4 gyvenimo metus. Kitose kūno vietose pastebėtą paraudimą turėtų apžiūrėti gydytojas ir, jei reikia, išoperuoti.

 

„Mongolo dėmė"

 

Dėl sutankėjusio pigmento viršutiniame odos sluoksnyje ši mėlynai violetinė dėmė dažniausiai atsiranda tamsaus gymio kūdikių apatinėje nugaros dalyje. Tokias dėmes turi daugelis Azijos kūdikių, taip pat kai kurie slaviškų ir pietinių Euro­pos šalių bei Alpių kraštų vaikai. Iki lytinio brendimo jos pranyksta savaime ir nereikalauja gydymo.

 

Naujagimių spuogai (aknė)

 

Tuoj po gimimo arba iki ketvirtos gyvenimo savaitės ant naujagimių skruostų arba kaktos gali atsirasti mažučių spuogelių. Tai padidėjusios riebalinės odos liaukos ir dėl to, matyt, kalti motinos hormonai, per placentą patekę kūdikiui. Per savaitę spuogeliai pranyksta, tik nereikia jų spaudyti, nes galima sukelti uždegimą. Specialių vaistų ar tepalų taip pat nereikia.

 

Sėklidžių problemos

 

Berniukų sėklidės vystosi pilve šalia inkstų beveik iki kūdikio gimi­mo. Paskui jos nusileidžia į sėklidės kapšelį, kur ramiai laukia lytinio brendimo. Tuomet vystosi toliau ir ima gaminti spermatozoidus bei vyrišką lytinį hormoną. Tam reikalinga žemesnė nei kūno temperatūra (37 °C), todėl sėklidės ir yra kūno paviršiuje. Gydytojas patikrina ką tik gimusio kūdikio sėklides ir, jei nustato, kad jos nenusileidusios, pasiūlo kūdikį apžiūrėti po trijų mėnesių. Jeigu sėklidės dar nebūna anatomiškai tikslioje vietoje, kūdikis gydomas hormonais arba operuojamas, tačiau tai būna retais atvejais. Kartais apžiūros metu, gydytojas gali įstatyti sėklides į kapšelį, žinoma, vaikui tai labai nemaloni procedūra.

 

Sėklidžių vandenė

 

Kai audinių vanduo susikaupia tarp sėklidės dangalų ir dėl to sėkliniame virželyje atsiranda atvira jungtis tarp sėklidės dangalų bei pilvo ertmės, kalbama apie sėklidės arba sėklidžių vandenę (hidrocelę). Tarp visų vyriškosios lyties naujagimių tokių berniukų būna apie  10 %. Kūdikio sėklidžių kapšelis (viena arba abi jo pusės) padidėja, tampa elastingai stangrus. Diagnozę gydytojas nustato specialiu tyrimu - peršviesdamas kapšelį. Sėklidžių vandenės dažniausiai gydyti nereikia. Tokio kūdikio sėkli­džių kapšelį tarsi paremkite sulankstyta ir skersai tarp kojų įdėta popierine servetėle, o vystydami pasistenkite jo lytinius organus pakelti aukštyn, bambutės link. Tuomet greičiau „išsivaikščios“ susikaupęs audinių vanduo. Jei tai nepadės, kūdikį reikės operuoti, norint panaikinti padidėjusį spaudimą į sėklidę.