Istorija mano paprasta, gal net labai banali šiais laikais. Gyvenam kartu
jau 25 metus. Pasitikėjau vyru visiškai, bet prieš ketverius metus jis mane
išdavė… negaliu atleisti, bandau užmiršti, bet juk to turi norėti abu…
Jam vis, atseit, reikia laisvės… Nurimo, kai pasakiau, kad gal ir man jos
reikia, tai gal abu laisvai pagyvenam? Apie laisvę nebekalba, nebeliečiam
išdavystės temos, ašaros jau išverktos, jau daug žeminausi… to sau negaliu
atleisti…
Gyvename kartu, viskas gerai, kol jis pats savo elgesiu, neprimena to, kas
buvo… Prie jo neverkiu, pasislepiu, paverkiu… Net sekso metu kartais verkiu,
o jis to net nepastebi… Ir dar, vis bando mane pašiepti, vadina kvailele, o
seksą pateikia kaip dovaną man, ne mums, o man… Tai labai žemina, jaučiuosi
nežinau kaip kas, yra vyras šalia, bet nebežinau, ar myliu jį?
Jis labai didžiuojasi, kai pamyli mane… lyg kokią išmaldą numeta… Bet
nebedaro to, ką mes darydavome iki išdavystės, atsikalbinėja, kad nemoka… Lyg
kokius įžadus būtų davęs… Aprimsta, rodos gyvenimas prasideda iš naujo, bet
šiandien grįžo toks pats „erelis“, tas pats žvilgsnis, užslėptas šypsnys, ir…
priekaištai, nepelnyti, skaudūs…
Sako, reikia atsilygint tuo pačiu, o jeigu negaliu? Ką tada daryti? Bet toks
gyvenimas skaudina… Vis dažniau pagalvoju, ar vertėjo likti kartu, jei …
negirdi kito, šalia…
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Kas vyksta su moterimi, kuri leidžia savo vyrui paminti jos orumą, žmogišką
vertę? Kokios baimės ją laiko surišta su sutuoktiniu, negebančiu rūpintis jos
jausmais, o tik žeidžiančiu ją? Kas laiko kartu, kuomet vietoj meilės gimsta
nuoskaudomis apipinta neapykanta šalia esančiam vyrui?
Šie klausimai neretai iškyla, išgirdus panašius pasakojimus, kaip kad šio laiško
autorės. Ko ne visų jų atsakymas būtų – savęs nevertinimas, baimė likti vienai,
nedrąsa pasipriešinti vyro elgesiui, parodyti savo jausmus vengiant to, jog
vyras išeis iš šeimos. Labai suprantamas toks žingsnis ir žmogiškas. Visgi jei
situacija tampa nepakeliama, ką daryti tuomet?
Pradėti reikėtų nuo bandymo pamilti save. Panašu, jog neištikimybė, vyro
nepagarbus elgesys ir kiti dalykai trukdo pamatyti savyje ką nors vertingo. Gali
būti, kad jaučiatės per silpna ką nors keisti. Vyras mylisi su jumis darydamas
jums paslauga, deja, jūs tą paslaugą priimate.
Kadangi per daug nesaugu imti vadžias į savo rankas, renkatės paklusti ir tyliai
kentėti, taip įgydama bent aplinkinių palaikymą, kas šiek tiek pakelia jūsų
vertę. Jūs esate ta, kuri kenčiate, tai leidžia pasijusti kiek svarbesnei.
Tačiau tokiu būdu nei pakeisite nei vyro elgesio, nei pradėsite dėl to mažiau
išgyventi. Savęs priėmimas, bandymas pamatyti savyje vertę turinčią ir pagarbos
užsitarnavusią moterį yra svarbiausias dalykas, kuris padės išsilaisvinti iš
šiuo metu vyro valdomos situacijos.
Visa tai galima pasiekti įvairiai: skaitant, įsitraukiant į įvairias veiklas,
leidžiant sau užsiimti mėgstamais dalykais, o ypatingai padedant kitiems žmonės
(susiradus pozityvią, stipriai palaikančią ir nuolatos drąsinančią žmonių grupę;
pasinaudojus psichologo ar dvasininko pagalba).
Tik sustiprėjusi savo vidumi, įsivardinusi savo galias, galėsite užkirsti kelią
savo vyro žeminimui arba nebebijosite pasitraukti iš situacijos, kuri gali būti
nepakenčiama.
Nuoširdžiai su jumis
Vaida
Komentarai