Cordarone

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Cordarone 150 mg/3 ml injekcinis tirpalas

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Vienoje ampulėje (3 ml) yra 150 mg amjodarono hidrochlorido.

Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. FARMACINĖ FORMA

Injekcinis tirpalas

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

Intraveninis amjodaronas vartojamas toliau išvardytoms sunkioms aritmijoms gydyti tais atvejais, kuomet, nėra galimybės skirti geriamojo šio vaisto.
Supraventrikulinėms aritmijoms gydyti, kuomet skilvelių susitraukinėjimas yra dažnas.
Su Wolff-Parkinson-White sindromu susijusi tachikardija.
Simptominei ir neįgalumą sukeliančiai skilvelių tachikardijai.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Atsižvelgiant į vaisto farmacines savybes, 500 ml nereikėtų skiesti daugiau kaip dviejų preparato ampulių. Skiedimui tinka tik izotoninis gliukozės tirpalas.
Preparato infuzinio tirpalo negalima maišyti su kitais vaistais.

Vartojimo būdas
Infuzija į veną.

Pradinė dozė
Dažniausiai infuzuojama 5 mg/kg kūno svorio dozė, praskiesta gliukozės tirpalu, infuzijai rekomenduojama naudoti elektrinį švirkštą. Vaistą reikia infuzuoti ne greičiau kaip per 20 min. ir ne lėčiau kaip per 2 val., kartoti 2-3 kartus per 24 val. Infuzijos greitis koreguojamas atsižvelgiant į sukeliamą poveikį. Dėl trumpo vaisto veikimo infuzijas būtina tęsti.

Palaikomasis dozavimas
Infuzuojama 10-20 mg/kg kūno svorio per 24 val. (dažniausiai 600-800 mg/ per 24 val., kartais - net 1200 mg/ per parą), kelias dienas. Prieš vartojimą vaistas atskiedžiamas 250 ml gliukozės tirpalo. Nuo pirmosios infuzavimo dienos kartu šio vaisto duodama ir gerti, dažniausiai 3 tabletes per parą. Geriamojo amjodarono dozę galima didinti ir vartoti net 4-5 tabletes per parą.

Jei yra gydymui elektros impulsu atsparus skilvelių virpėjimas ir vyksta gaivinimas, pradinė į veną leidžiama dozė yra 300 mg (arba 5 mg/kg kūno svorio). Ją reikia atskiesti 20 ml 5% gliukozės tirpalo ir greitai sušvirkšti. Jei skilvelių virpėjimas tęsiasi, gali būti naudinga į veną sušvirkšti papildomą 150 mg (arba 2,5 mg/kg kūno svorio) dozę.

4.3 Kontraindikacijos

Amjodaroną draudžiama vartoti toliau išvardytais atvejais.
Sinusinė bradikardija ir sinoatrialinė blokada, jei neimplantuotas širdies elektrostimuliatorius.
Sinusinio mazgo silpnumo sindromas, išskyrus atvejį, kuomet funkcionuoja elektrostimuliatorius (sinusinio mazgo veiklos sustojimo pavojus).
Atrioventrikulinė širdies blokada, dviejų ar trijų pluoštų laidumo sutrikimas, išskyrus atvejį, kuomet pacientas turi nuolatinį elektrostimuliatorių arba yra gydomas intensyvios priežiūros skyriuje, kur amjodarono švirkštimo metu yra galimybė panaudoti elektrinį sistolę sukeliantį stimuliatorių.
Skydliaukės funkcijos sutrikimas (vartojant amjodaroną jis gali pablogėti)
Padidėjęs jautrumas jodui, amjodaronui arba bet kuriai pagalbinei medžiagai.
Nėštumo laikotarpis (išskyrus neabejotinai būtinus atvejus).
Kolapsas.
Didelio laipsnio hipotenzija, sunkus kvėpavimo funkcijos nepakankamumas, kardiomiopatija arba širdies funkcijos nepakankamumas.
Vaikams iki trejų metų, nes preparato sudėtyje yra benzilo alkoholio.
Žindyvėms.
Kartu su vaistais, galinčiais sukelti torsade de pointes:
Ia grupės vaistais nuo aritmijos (chinidinu, hidrochinidinu, disopiramidu ir kt.)
III grupės vaistais nuo aritmijos (sotaloliu, dofetilidu, ibutilidu ir kt.)
Sultopridu.
Bepridiliu, cisapridu, difemaniliu, mizolastinu, sparfloksacinu, į veną injekuojamu eritromicinu bei vinkamicinu ir kt. (žr. 4.5 skyrių).

Nerekomenduojama vartoti amjodarono kartu su toliau išvardytais vaistais.
Į veną vartojamu diltiazemu.
Halofantrinu, pentamidinu, moksifloksacinu.
Kai kuriais vaistais nuo psichozės (tioridazinu, chlorpromazinu, levopromazinu, trifluoperazinu, ciamemazinu, sulpiridu, amisulpiridu, tiapridu, pimozidu, haloperidoliu, droperidoliu).
Beta adrenoreceptorių blokatoriais, išskyrus sotalolį ir esmololį (žr. 4.5 skyrių).

Šios kontraindikacijos netaikomos, jeigu yra gydymui elektros impulsu atsparus skilvelių virpėjimas ir vyksta gaivinimas.

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Specialieji perspėjimai
Vaisto negalima švirkšti į galūnių veną. Jo reiktų infuzuoti į centrinę veną. Net ir labai lėtai infuzuojant vaistą gali pasireikši hipotenzija, pasunkėti širdies nepakankamumas arba atsirasti sunkus kvėpavimo nepakankamumas (žr. 4.8 skyrių).

Širdies sutrikimai
Buvo naujos aritmijos atsiradimo ar jau gydomos aritmijos pablogėjimo atvejų, kurie kartais būdavo mirtini. Nors ir sunku, labai svarbu atskirti vaistinio preparato veiksmingumo stoką nuo proaritminio jo poveikio, nepriklausomai nuo to, ar pablogėjo širdies būklė. Proaritminis poveikis, vartojant amjodaroną, pasireiškia rečiau, nei vartojant kitus antiaritminius preparatus, ir paprastai pasireiškia, jei atsiranda amjodarono ir kitų vaistinių preparatų sąveika ir (arba) jei sutrinka elektrolitų pusiausvyra (žr. 4.5 ir 4.8 skyrius).

Plaučių sutrikimai
Vartojant į veną švirkščiamą amjodaroną, buvo labai retų intersticinio pneumonito atvejų. Įtarus tokį sutrikimą, būtina atlikti krūtinės ląstos rentgenogramą bei iš naujo apsvarstyti gydymą amjodaronu, nes nutraukus jo vartojimą intersticinis pneumonitas paprastai praeina. Būtina apsvarstyti, ar neskirti kortikosteroidų (žr. 4.8 skyrių).
Buvo labai retų sunkaus kvėpavimo sistemos funkcijos sutrikimo atvejų (ūminis suaugusių respiracinio distreso sindromas), kartais net mirtinų. Toks sutrikimas paprastai pasireikšdavo iš karto po operacijos. Gali būti, kad jo atsiradimui turi įtakos amjodarono sąveika su didelės koncentracijos deguonimi (žr. 4.5 ir 4.8 skyrius).

Kepenų sutrikimai (žr. 4.5 skyrių)
Vartojant į veną švirkščiamą amjodaroną, per 24 valandas gali pasireikšti ūminis kepenų funkcijos sutrikimas (įskaitant sunkų hepatoceliulinį ar kepenų funkcijos nepakankamumą, kartais mirtiną) ir lėtinis kepenų funkcijos sutrikimas. Todėl, jei transaminazių koncentracija normalią viršija tris kartus, amjodarono dozę būtina sumažinti arba nutraukti jo vartojimą. Tik pradėjus gydymą bei reguliariai jo metu rekomenduojama tirti transaminazių koncentraciją.
Geriamo amjodarono sukelto lėtinio kepenų funkcijos sutrikimo klinikiniai ir laboratoriniai simptomai (hepatomegalija, transaminzių koncentracijos padidėjimas iki 5 kartų, palyginti su normalia) gali būti minimalūs ir gydymą nutraukus praeiti, nors buvo ir mirties atvejų.

Vaistinių preparatų sąveika (žr. 4.5 skyrių)
Kartu su amjodaronu nerekomenduojama vartoti beta blokatorių, širdies susitraukimus retinančių kalcio kanalų blokatorių (verapamilio, diltiazemo), hipokalemiją sukelti galinčių stimuliuojamojo poveikio vidurius laisvinančių vaistinių preparatų.

Atsargumas
Kad nepasireikštų reakcija injekcijos vietoje, jei įmanoma, amjodaroną reikia švirkšti į centrinę veną (žr. 4.8 skyrių)
Jei pasireiškia hipotenzija, sunkus kvėpavimo funkcijos nepakankamumas bei nekompensuotas ar sunkus širdies funkcijos nepakankamumas, būtina imtis atsargumo priemonių.
Reikia būti atsargiems, kuomet yra elektrolitų pusiausvyros sutrikimų, ypač hipokalemija. Būtina atkreipti dėmesį į būkles, galinčias sukelti hipokalemiją, nes ji skatina vaisto aritminio poveikio pavojų. Prieš pradedant gydymą amjodaronu, reikia sureguliuoti kalio kiekį kraujyje.
Reguliarus kepenų funkcijos (transaminazių kiekio kraujyje) stebėjimas padeda laiku nustatyti amjodarono sukeltą kepenų pažeidimą (žr. 4.8 skyrių).
Amjodaroną į veną galima vartoti tik ligoninėje, prižiūrint specialistams ir nuolat stebint pacientą (EKG, kraujospūdį).
Dozė yra 5 mg/kg kūno svorio. Išskyrus atvejus, kai yra gydymui elektros impulsu atsparus skilvelių virpėjimas ir vyksta gaivinimas, amjodaroną būtina sušvirkšti ne greičiau kaip per 3 minutes. Intraveninė injekcija neturėtų būti pakartojama anksčiau kaip po 15 minučių nuo pirmosios net jei tai bus tik 1 ampulė (galimas negrįžtamas kolapsas).
Amjodarono negalima maišyti su kitais vaistiniais preparatais tame pačiame švirkšte ar švirkšti per tą patį intraveninį kateterį. Jei amjodaroną reikia švirkšti nuolat, preparatas infuzuojamas į veną (žr. 4.2 skyrių).

Vaikai
Cordarone vaikams vartoti nerekomenduojama, nes jo saugumas ir veiksmingumas tokio amžiaus ligoniams nenustatytas.
Injekciniame amjodarono tirpale yra benzilo alkoholio (žr. 6.1 skyrių). Naujagimiams (jaunesniems kaip mėnesio vaikams) po vaistinio preparato, kuriame buvo šio konservanto, sušvirkštimo pasireiškė mirtino “oro gaudymo” sindromo atvejų. Šiam sindromui būdingas staiga prasidedantis „oro gaudymas“, hipotenzija, bradikardija bei širdies ir kraujagyslių sistemos kolapsas.

Anestezija
Prieš operaciją anesteziologą būtina informuoti apie tai, jog pacientas vartoja amjodaroną. Jei vaistas vartojamas ilgai, vietinės ar bendrosios anestezijos metu gali padidėti nepageidaujamo poveikio (kraujotakos sutrikimų) pavojus. Dažniausiai gali labai suretėti širdies susitraukinėjimai, sumažėti arterinis kraujospūdis ir širdies išstumiamo kraujo tūris, atsirasti laidumo sutrikimų.
Žinomi keli atvejai, kuomet pacientams, vartojantiems amjodaroną, pasibaigus operacijai, pasireiškė kvėpavimo distreso sindromas, todėl, pradėjus dirbtinę plaučių ventiliaciją, tokius ligonius būtina atidžiai stebėti (žr. 4,8 skyrių).

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Dauguma vaistų nuo aritmijos gali slopinti širdies automatizmą, pabloginti laidumą ir mažinti širdies susitraukinėjimų jėgą. Kelių vaistų nuo aritmijos vartojimas kartu didina jų veiksmingumą, tačiau tokiu atveju būtina labai atidžiai stebėti pacientų savijautą bei jų elektrokardiogramą. Kartu draudžiama vartoti preparatus (pvz., amjodaroną) didinančius torsade de pointes pavojų. Vartoti tos pačios grupės vaistus nuo aritmijos nerekomenduojama, nes didėja nepageidaujamo poveikio širdžiai pavojus. Jei kartu vartojami keli vaistai, galintys sukelti bradikardiją, pabloginti širdies laidumą ir mažinti širdies susitraukinėjimų jėgą, būtina atidžiai stebėti paciento savijautą ir elektrokardiogramą.

Vaistai, kuriuos vartoti kartu su amjodaronu draudžiama.
Preparatai, kurie gali sukelti torsade de pointes:
vaistiniai preparatai nuo aritmijos, pvz., Ia grupės (kvinidinas, hidrokvinidinas, disopiramidas), III grupės (sotalolis, dofetilidas, ibutilidas), bepridilis;
neantiaritminiai vaistiniai preparatai: kai kurie neuroleptikai, cisapridas, difemanilis, mizolastinas, į veną injekuojami eritromicinas ir vinkamicinas bei parenteraliniu būdu vartojamas pentamidinas.
Didėja skilvelių aritmijos, ypač polimorfinės skilvelinės paroksizminės tachikardijos, pavojus.
Sparfloksacinas
Vartojant amjodaroną su sparfloksacinu, torsade de pointes pavojus didėja, nes ilgėja QT tarpas (stiprėja šių vaistų toks elektrofiziologinis poveikis).

Nerekomenduojama vartoti amjodarono kartu su toliau išvardytais vaistais.
Fluorchinolonais.
Vaistais nuo psichozės, kurie gali sukelti torsade de pointes (fenotiazinais: tioridazinu, chlorpromazinu, levopromazinu, trifluoperazinu, ciamemazinu, benzamidais: sulpiridu, amisulpiridu, tiapridu, butirofenonais: haloperidoliu, droperidoliu, kitais, pvz., pimozidu).
Didėja skilvelių aritmijos, ypač torsade de pointes pavojus.
Halofantrinu, pentamidinu, moksifloksacinu.
Didėja skilvelių aritmijos, ypač torsade de pointes pavojus, todėl jei įmanoma, būtina nutraukti šių vaistų vartojimą. Jei šių vaistų ir amjodarono vartojimas būtinas, prieš gydymą reikia ištirti QT tarpą, o po to stebėti elektrokardiogramą.
Injekuojamu diltiazemu.
Didėja bradikardijos ir atrioventrikulinės blokados pavojus. Jei tokio vaistų derinio vartojimas yra gyvybiškai svarbus, būtina atidžiai stebėti ligonio savijautą ir elektrokardiogramą.
Beta adrenoreceptorių blokatoriais, išskyrus sotalolį ir esmololį.
Gali pasireikšti širdies automatizmo, kontraktiliškumo ir laidumo sutrikimų (slopinamas kompensacinis simpatinis mechanizmas).

Vaistai, kuriuos kartu su amjodaronu reikia vartoti atsargiai.
Geriamieji antikoaguliantai
Amjodaronas, slopindamas citochromą P450 2C9, didina varfarino koncentraciją. Varfariną vartojant su amjodaronu, gali stiprėti geriamojo antikoagulianto poveikis ir didėti kraujavimo pavojus. Būtina dažniau tirti protrombino laiką ir tarptautinį normalizuotą santykį (INR). Vartojant amjodaroną ir nutraukus jo vartojimą, būtina koreguoti geriamųjų antikoaguliantų dozę.
Geriamasis diltiazemas
Vartojant šiuos vaistus kartu, didėja bradikardijos ir atrioventrikulinės blokados pavojus. Toks poveikis dažniau pasireiškia senyvo amžiaus žmonėms. Būtina stebėti paciento būklę ir elektrokardiogramą.
Širdies glikozidai
Vartojant šiuos vaistus kartu, slopinamas automatizmas (gali pasireikšti pernelyg didelė bradikardija) ir atrioventrikulinis laidumas. Tai atsitinka todėl, kad dėl mažėjančio digoksino klirenso didėja pastarojo koncentracija kraujyje. Vartojant amjodaroną kartu su digoksinu, būtina stebėti paciento būklę (ar neatsiranda toksinio širdį veikiančių glikozidų poveikio požymių), elektrokardiogramą ir digoksino koncentraciją kraujyje, o prireikus keisti jo dozę.
Esmololis
Gali pasireikšti širdies automatizmo, kontraktiliškumo ir laidumo sutrikimų (slopinamas kompensacinis simpatinis mechanizmas). Būtina stebėti paciento savijautą ir elektrokardiogramą.
Kalio kiekį kraujyje mažinantys vaistai: hipokalemiją sukeliantys diuretikai vartojami po vieną arba keli kartu, stimuliuojamojo veikimo vidurių minkštinamieji vaistai, sisteminio poveikio kortikosteroidai (gliukokortikoidai ir mineralkortikoidai), tetrakosactidas, į vena injekuojamas amfotericinas B.
Didėja skilvelių aritmijos, ypač torsade de pointes pavojus, nes tai skatina sumažėjęs kalio kiekis kraujyje. Vartojant šiuos vaistus kartu su amjodaronu, būtina stebėti paciento būklę, elektrokardiogramą ir laboratorinių tyrimų rodmenis.
Fenitoinas
Amjodaronas, slopindamas citochromą P450 2C9, didina fenitoino koncentraciją plazmoje. Šiuos vaistinius preparatus vartojant kartu, gali pasireikšti fenitoino perdozavimas (atsirasti neurologinių simptomų). Reikia stebėti klinikinę ligonio būklę ir, vos tik atsiranda perdozavimo požymių, mažinti fenitoino dozę. Būtina stebėti fenitoino koncentraciją plazmoje.
Bradikardiją galintys sukelti vaistai: kalcio kanalų blokatoriai (diltiazemas, verapamilis), beta adrenoreceptorių blokatoriai (išskyrus sotalolį), klonidinas, guanfacinas, rusmenės preparatai, meflokvuinas, cholinesterazės inhibitoriai (donepezilis, galantaminas, rivastigminas, takrinas, ambemonius, piridostigminas, neostigminas).
Didėja skilvelių aritmijos, ypač torsade de pointes, pavojus. Būtina stebėti pacientą savijautą ir elektrokardiogramą.
Flekainidas
Amjodaronas, slopindamas citochromo CYP 2D6 aktyvumą, didina flekainido koncentraciją plazmoje, todėl būtina koreguoti flekainido dozę.

Vaistiniai preparatai, kuriuos metabolizuoja citochromas 450 3A4:
Tokių vaistinių preparatų, vartojamų su CYP3A4 inhibitoriumi amjodaronu, koncentracija plazmoje gali padidėti, todėl gali padidėti toksinio poveikio pavojus:
- Ciklosporinas: koncentracija plazmoje gali padidėti. Būtina koreguoti dozę.
- Fentanilis: farmakologinis poveikis gali sustiprėti, todėl padidėja toksinio poveikio pavojus.
- Kiti vaistiniai preparatai, kuriuos metabolizuoja citochromas 3A4: lidokainas, takrolimuzas, sildenafilis, midazolamas, triazolamas, dihidroergotaminas, ergotaminas, simvastinas ir kitokie CYP 3A4 metabolizuojami statinai (didėja toksinio poveikio raumenims pavojus).
Bendroji anestezija (žr. 4.4 skyrių).
Pacientams, kuriems buvo sukelta bendroji anestezija, atsirado potencialiai sunkių komplikacijų: bradikardija (nereaguojanti į atropiną), hipotenzija, laidumo sutrikimai, širdies išstumiamo kraujo tūrio sumažėjimas. Buvo labai retų sunkaus kvėpavimo sistemos funkcijos sutrikimo atvejų (ūminis suaugusių respiracinio distreso sindromas), kartais net mirtinų. Toks sutrikimas paprastai pasireikšdavo iš karto po operacijos. Gali būti, kad jo atsiradimui turi įtakos amjodarono sąveika su didelės koncentracijos deguonimi.

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumo laikotarpis
Atlikus tyrimus su gyvūnais, teratogeninio poveikio nenustatyta. Nors, atlikus gerai kontroliuojamus tyrimus su dviem gyvūnų rūšimis, nustatyta apsigimimų, kurie yra teratogeninio poveikio pasekmė, tokio poveikio gydant žmones nesitikima.
Nėra pakankamai duomenų, ar pirmuosius tris nėštumo mėnesius vartojamas amjodaronas gali sukelti apsigimimų.
Išnykus mėnesinėms, vaisiaus skydliaukė pradeda kaupti jodą tik po 14 savaičių, todėl nesitikima kokio nors poveikio jai, nors prieš tai ir buvo vartotas amjodaronas. Jei vaistas vartojamas nuo šios nėštumo savaitės, dėl jodo pertekliaus gali atsirasti laboratorinių hipotireozės ir net gūžio simptomų, todėl amjodaroną nėštumo laikotarpiu vartoti draudžiama, išskyrus neabejotinai būtinus atvejus.

Žindymo laikotarpis
Motinos piene susidaro didesnė negu kraujyje amjodarono, jo metabolitų ir jodo koncentracija, todėl žindyti draudžiama, nes kūdikiams didėja pavojus susirgti hipotireoze.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Duomenų nėra.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Toliau išvardytos nepageidaujamos reakcijos suskirstytos pagal organų sistemų klases bei pasireiškimo dažnumą: labai dažnos (≥1/10), dažnos (nuo ≥1/100 iki <1/10), nedažnos (nuo ≥1/1 000 iki <1/100), retos (nuo ≥1/10 000 iki <1/1 000), labai retos (<1/10 000).

Širdies sutrikimai
Dažni: bradikardija, dažniausiai vidutinio sunkumo.
Labai reti:
sunki bradikardija ar sinusinio mazgo veiklos nutrūkimas pacientams, kuriems yra sinusinio mazgo funkcijos sutrikimas ir (arba) kurie yra senyvi (amjodarono vartojimą tenka nutraukti);
aritmija arba jos pasunkėjimas, kartais lydint širdies veiklos nutrūkimui (žr. 4.4 ir 4.5 skyrius).

Virškinimo trakto sutrikimai
Labai dažni: pykinimas.

Bendrieji sutrikimai ir vartojimo vietos pažeidimai
Dažni: reakcija injekcijos vietoje, pvz., skausmas, eritema, edema, nekrozė, ekstravazacija, infiltracija, uždegimas, induracija, tromboflebitas, celiulitas, infekcija, pigmentacijos pokyčiai.

Kepenų, tulžies pūslės ir latakų sutrikimai
Labai reti:
izoliuotas transaminazių koncentracijos serume padidėjimas, paprastai vidutinio intensyvumo (normali koncentracija viršijama 1,5 ‑ 3 kartus), pasireiškiantis gydymo pradžioje. Koncentracija gali sunormalėti sumažinus dozę ar net dozavimo nekeičiant;
ūminis kepenų funkcijos sutrikimas, gausiai padidėjus transaminazių koncentracijai serume ir (arba) pasireiškiant geltai, įskaitant kepenų funkcijos nepakankamumą, kuris kartais būna mirtinas ( žr. 4.4 skyrių).-

Imuninės sistemos sutrikimai
Labai reti: anafilaksinis šokas.
Dažnis nežinomas: angioneurozinė edema (Kvinkės edema)

Nervų sistemos sutrikimai
Labai dažni:
gerybinė intrakranijnė hipertenzija (smegenų pseudonavikas);
galvos skausmas.

Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir tarpuplaučio sutrikimai
Labai dažni:
intersticinis pneumonitas (žr. 4.4 skyrių);
sunkios kvėpavimo sistemos komplikacijos (ūminis suaugusių respiracinio distreso sindromas), kartais mirtinas (žr. 4.4 ir 4.5 skyrius);
bronchų spazmas ir (arba) kvėpavimo nutrūkimas, esant sunkiam kvėpavimo funkcijos nepakankamumui, ypač ligoniams sergantiems astma.

Odos ir poodinio audinio sutrikimai
Labai reti: prakaitavimas.

Kraujagyslių sutrikimai
Dažni: kraujo spaudimo sumažėjimas (dažniausiai vidutinio sunkumo ir laikinas). Perdozavus ar preparato sušvirkštus per greitai, buvo sunkios hipotenzijos ar kolapso atvejų.
Labai reti: karščio pylimas.

4.9 Perdozavimas

Nėra duomenų apie amjodarono perdozavimą leidžiant jo į veną.
Aprašyti keli ūminio apsinuodijimo didele geriamojo amjodarono doze atvejai. Žinomi ir keli atvejai, kuomet pasireiškė sinusinė bradikardija, skilvelių aritmija, torsade de pointes ir kepenų pažeidimas. Gydyti reikėtų simptomiškai. Žinant preparato kinetines savybes, paciento būklę, ypač jų širdies veiklą, būtina stebėti ilgai. Nei amjodaronas, nei jo metabolitai hemodializės būdu iš organizmo nepasišalina.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1 Farmakodinaminės savybės

III grupės vaistas nuo aritmijos
ATC kodas: C01BD01 (C - vaistai širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti).

Antiaritminės savybės
Prailgina širdies laidžiosios sistemos ląstelių trečiąją veikimo potencialo fazę, nekeisdamas jo stiprumo ar kilimo greičio (šis poveikis būdingas III klasės vaistams nuo aritmijos pagal Vaughan-Williams klasifikaciją). Veikimo potencialo trečioji fazė prailgėja daugiausia dėl kalio jonų srovės susilpnėjimo. Natrio ir kalcio jonų srovė nekinta.
Mažina sinusinio mazgo automatizmą, todėl pasireiškia bradikardija, kurios neveikia atropinas.
Nekonkurenciniu būdu slopina alfa adrenoreceptorius ir beta adrenoreceptorius.
Mažina sinoatrialinį, prieširdinį ir atrioventrikulinio mazgo laidumą (šis poveikis stipresnis, kuomet širdis susitraukinėja dažnai).
Nekeičia laidumo skilveliuose.
Prailgina refrakterinį laiką ir mažina miokardo dirglumą prieširdžiuose, atrioventrikuliniame mazge ir skilveliuose.
Mažina laidumą ir prailgina refrakterinį laiką papildomuose atrioventrikuliniuose pluoštuose.
Nesukelia neigimo inotropinio poveikio.

Į veną vartojamo amjodarono saugumas bei veiksmingumas ne ligoninėje įvykusio širdies veiklos nutrūkimo atveju (esant elektros impulso terapijai atspariam skilvelių virpėjimui) tirtas dviejuose dvigubai aklu metodu atliktuose tyrimuose: ARREST tyrime (amjodaronas lygintas su placebu), bei ALIVE tyrime (amjodaronas lygintas su lidokainu). Pagrindinė vertinamoji baigtis buvo paciento išgyvenimas iki patekimo į ligoninę.
ARREST tyrime dalyvavo 504 pacientai, kuriems ne ligoninėje nutrūko širdies veikla dėl skilvelių virpėjimo ar skilvelių tachikardijos bei kuriems trys ar daugiau bandymų defibriliuoti buvo neveiksmingi. Atsitiktinai parinktiems 246 pacientams į periferinę veną greitai buvo sušvirkšta 300 mg amjodarono, atskiesto 20 ml 5 % dekstrozės tirpalu, o 258 – placebo. 197 išgyvenę pacientai (39 %) buvo nuvežti į ligoninę. Amjodaronas labai padidino atgaivinimo tikimybę: į ligoninę buvo nuvežti 44 % amjodarono bei 34 % placebo grupės pacientų (p = 0,03). Įvertinus kitus nepriklausomus baigčiai įtaką darančius veiksnius, nustatyta, kad koreguotas šansų, jog pacientas išgyvens ir pateks į ligoninę, santykis, lyginant amjodarono bei placebo vartojusius pacientus, buvo 1,6 (95 % pasikliautinieji intervalai 1,1 - 2,4; p = 0,02). Amjodarono vartojusiems pacientams, palyginti su gydytais placebu, dažniau atsirado hipotenzija (atitinkamai 59 % ir 25 %, p = 0,04) ar bradikardija (41 % ir 25 %, p = 0,004).
ALIVE tyrime dalyvavo 347 pacientai, kuriems įvyko skilvelių virpėjimas, nenutrūkęs po 3 defibriliacijų, epinefrino švirkštimo bei vėlesnių defibriliacijų, arba atsinaujinęs po sėkmingos pirmosios defibriliacijos. Atsitiktinai parinkus, į veną švirkšta amjodarono (5 mg/kg kūno svorio, atskiesto 30 ml 5 % dekstrozės tirpalu) bei į lidokainą panašaus placebo, arba lidokaino (1,5 mg/kg kūno svorio, koncentracija – 10 mg/ml) bei į amjodaroną panašaus placebo, kurio sudėtyje buvo to paties skiediklio (polisorbato 80). Amjodaronas labai padidino atgaivinimo tikimybę: į ligoninę buvo nuvežta 22,8 % amjodarono grupės (41 iš 180) bei 12 % lidokaino grupės (20 iš 167) pacientų (p = 0,009). Įvertinus kitus faktorius, galinčius daryti įtaką išgyvenamumui, nustatyta, kad koreguotas šansų, jog pacientas išgyvens ir pateks į ligoninę, santykis, lyginant amjodarono bei lidokaino vartojusius ligonius, buvo 2,49 (95 % pasikliautinieji intervalai 1,28 – 4,85; P=0,007). Santykinis pacientų, kuriems bradikardiją reikėjo gydyti atropinu, vartoti kraujagysles sutraukiančio preparato dopamino ar lidokaino (kuris nebuvo įslaptintas), skaičius, abiejose grupėse nesiskyrė. Santykinis pacientų, kuriems po pradinio tyrime naudoto preparato sušvirkštimo atlikus defibriliaciją atsirado asistolija, skaičius, buvo daug didesnis lidokaino grupėje (28,9 %), palyginti su vartojusiais amjodaroną (18,4 %, p = 0,04).

5.2 Farmakokinetinės savybės

Po injekcijos amjodarono koncentracija kraujyje greitai mažėja, kadangi vaisto kaupiasi audiniuose ir jis skverbiasi link receptorių. Poveikis būna stipriausias praėjus 15 min. po injekcijos, vėliau 4 val. silpnėja.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Nepateikta.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Benzilo alkoholis
Polisorbatas-80
Injekcinis vanduo
Azotas

6.2 Nesuderinamumas

Nėra.

6.3 Tinkamumo laikas

2 metai.

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Laikyti ne aukštesnėje kaip 25 C.
Laikyti gamintojo pakuotėje.

6.5 Pakuotė ir jos turinys

Dėžutėje yra 6 ampulės po 3 ml.

6.6 Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti ir vaistiniam preparatui ruošti

Atsižvelgiant į vaisto farmacines savybes, jo nereikėtų skiesti iki mažesnės kaip 600 mg litre koncentracijos. Skiedimui tinka tik 5 proc. gliukozės tirpalas.
Šio vaisto infuzinio tirpalo negalima maišyti su kitais vaistais.