Diclomelan

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Diclomelan 100 mg žvakutės

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Vienoje žvakutėje yra 100 mg diklofenako natrio.

Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. FARMACINĖ FORMA

Žvakutė.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

Uždegiminių ir degeneracinių reumato pobūdžio ligų – lėtinio poliartrito, ankilozuojančio stuburo slankstelių artrito, artrozių, stuburo slankstelių artrozių ir artrito sukeltam skausmui malšinti.
Stuburo skausmo sindromui gydyti.
Nesąnarių reumatui, podagros priepuoliams gydyti.
Skausmas, uždegimas ir patinimas po traumų ir operacijų slopinti.
Moterų lyties organų ligoms (pvz., adneksitui), kurias lydi skausmo sindromas gydyti.
Ausų, nosies ir gerklės ligos (papildomas vaistas, sergant ryklės ir tonzilių uždegimu, otitu).
Pirminei dismenorėjai gydyti.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Kiekvienam ligoniui reikėtų parinkti individualią dozę, įvertinus ligos eigą; paros dozė dalijama į 2-3 dalis.
Suaugusiesiems: dažniausiai iš pradžių reikėtų vartoti 100–150 mg per parą; kai ligos eiga nesunki ir reikia gydytis ilgai, pakanka 50–100 mg per parą. Nakties skausmams malšinti ir rytiniam sąnarių sąstingiui gydyti papildomai kartu su plėvele dengtų tablečių paros doze prieš miegą galima vartoti vieną žvakutę. Sergant pirmine dismenorėja, patartina nustatyti individualią 50–150 mg, paros dozę. Gydymo pradžioje reikėtų vartoti 50–100 mg per parą. Prireikus kitų ciklų metu paros dozę galima padidinti daugiausia iki 200 mg per parą. Gydyti reikia pradėti, kai atsiranda pirmieji simptomai, gydymą tęsti vertinant simptomus, keletą dienų.

Nepageidaujamas poveikis gali sumažėti, vartojant mažiausią veiksmingą vaisto dozę trumpiausią laiką, būtiną simptomų kontrolei (žr. 4.4 skyrių).

Vaikų gydyti Diclomelan negalima.

Žvakutes reikėtų įkišti giliai į tiesiąją žarną.

4.3 Kontraindikacijos

Padidėjęs organizmo jautrumas preparato pagalbinėms medžiagoms.

Dabar esanti arba anamnezėje buvusi recidyvuojanti pepsinė opa/kraujavimas (du ar daugiau atskiri patvirtinto išopėjimo arba kraujavimo epizodai).

Anamnezėje buvęs kraujavimas iš virškinimo trakto arba perforacija dėl nesteroidinių vaistų nuo uždegimo vartojimo.

Negalima skirti pacientams, kuriems acetilsalicilo rūgštis ar kiti vaistai, slopinantys prostaglandinų sintezę, sukelia arba pasunkina bronchų astmos priepuolius, atsiranda dilgėlinė ar ūminė sloga.
Kraujodaros sutrikimai, porfirija, hemoraginė diatezė.

Sunkus širdies nepakankamumas.

Paskutiniai trys nėštumo mėnesiai.

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Reikia vengti diklomelano vartojimo kartu su kitais nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo, įskaitant ciklooksigenazės-2 selektyviuosius inhibitorius.
Nepageidaujamas poveikis gali sumažėti, vartojant mažiausią veiksmingą vaisto dozę trumpiausią laiką, būtiną simptomų kontrolei (žr. 4.2 skyrių ir žemiau aprašytą pavojų virškinimo traktui bei širdies ir kraujagyslių sistemai).

Senyvi pacientai
Senyviems pacientams nepageidaujamas poveikis, ypač kraujavimas iš virškinimo trakto ir perforacija, galintys sukelti mirtį, vartojant nesteroidinius vaistus nuo uždegimo pasitaiko dažniau (žr. sk. 4.2).

Kraujavimas iš virškinimo trakto, išopėjimas ir perforacija
Kraujavimas iš virškinimo trakto, išopėjimas ir perforacija, galintys sukelti paciento mirtį, pasitaikė vartojant visus nesteroidinius vaistus nuo uždegimo bet kuriuo gydymo laikotarpiu; nepriklausomai nuo to, buvo ar ne įspėjamieji simptomai ar ankstesnės sunkios virškinimo trakto komplikacijos.
Kraujavimo iš virškinimo trakto, išopėjimo ir perforacijos rizika didesnė didinant Diclomelano dozę, kai anamnezėje nurodoma buvusi opa, ypač jei komplikavosi kraujavimu ar perforacija (žr. sk. 4.3), taip pat senyviems pacientams. Šiems pacientams gydymui palaikyti reikia skirti mažiausią tinkamą dozę.
Reikia spręsti, ar šiems pacientams nereikėtų kartu skirti apsaugančių preparatų (pvz., mizoprostolio, protonų siurblio inhibitorių); tai reikia spręsti ir tais atvejais, kai pacientui kartu duodama aspirino ar kitų vaistų, didinančių virškinimo trakto pažeidimų pavojų (žr. sk. 4.5)
Jei vartojant diklomelaną atsiranda kraujavimo iš virškinimo trakto arba perforacijos požymiai, vartojimą reikia nutraukti.
Nesteroidinių vaistų nuo uždegimo reikia atsargiai skirti vartoti pacientams, kurie praeityje sirgo virškinimo trakto liga (opiniu kolitu, Krono liga), nes šios ligos gali paūmėti (žr. sk. 4.8)

Poveikis širdies kraujagyslėms bei galvos smegenų kraujagyslėms
Pacientus, kuriems jau buvo padidėjęs kraujospūdis ir (arba) pasireiškę lengvi ar vidutinio sunkumo širdies nepakankamumo reiškiniai, gydymosi NVNU metu, reikia konsultuoti ir tinkamai stebėti dėl galimo skysčių susilaikymo ir edemos, susijusios su NVNU vartojimu.

Klinikiniai tyrimai ir epidemiologiniai duomenys patvirtina, kad diklofenako vartojimas, ypač didelėmis dozėmis (150 mg per parą) ir ilgą laiką, gali būti susijęs su nedideliu arterijų trombozės reiškinių (pvz., miokardo infarkto arba insulto) rizikos padidėjimu.

Pacientus, kuriems yra negydytas padidėjęs kraujospūdis, stazinis širdies nepakankamumas, nustatyta išeminė širdies liga, periferinių arterijų liga ir (arba) galvos smegenų kraujagyslių liga, diklofenaku galima gydyti tik kruopščiai apsvarsčius. Panašiai apsvarstyti reikia prieš pradedant taikyti ilgalaikį gydymą pacientams, kurie turi širdies ir kraujagyslių sistemos nepageidaujamų reiškinių rizikos veiksnių, pavyzdžiui, padidėjusį kraujospūdį, hiperlipidemiją, serga cukriniu diabetu, rūko.

Kai diklofenakas vartojamas ilgai, reikia tirti kraujo sudėtį ir kraujo krešumą, kepenų ir inkstų funkciją. Jei diklofenaką tektų vartoti iškart po operacijos, reikia labai atidžiai įvertinti inkstų funkciją.
Retai, kai vaisto vartojimo metu atsiranda virškinamojo trakto opa ar pradeda iš jo kraujuoti, reikia liautis vartoti vaistą.

Atsiradus svaiguliui, mieguistumui, privalu būti atsargiems vairuojant ir valdant mechanizmus.

Tik laikantis atsargumo vaisto galima skirti sergant astma, lėtinėmis kvėpavimo sistemos ligomis, alergine sloga (šienlige), taip pat sergant sunkiomis širdies, inkstų, kepenų ligomis, sunkia arterine hipertenzija, pacientams, kurie sirgo virškinamojo trakto opalige, Krono liga, opiniu kolitu.

Diklofenakas gali turėti įtakos moterų vaisingumui ir jo nepatariama vartoti pastoti norinčioms moterims gydyti. Jei moteriai sunku pastoti arba jei ji tiriama dėl nevaisingumo, reikia spręsti dėl diklofenako vartojimo nutraukimo.

Vartojant nesteroidinius vaistus nuo uždegimo labai retai pasitaikė sunkios odos reakcijos, kai kurios galinčios sukelti paciento mirtį, pvz., eksfoliacinis dermatitas, Stivenso-Džonsono (Steven-Johnson) sindromas, toksinė epiderminė nekrolizė (žr. sk. 4.8). Didžiausias šių reakcijų pavojus pacientams gresia gydymosi pradžioje: dažniausiai šios reakcijos atsiranda pirmą vaisto vartojimo mėnesį. Diclomelan 100 mg žvakučių vartojimą reikia nutraukti atsiradus pirmiems odos išbėrimo, gleivinių pažeidimo ar kitiems padidėjusio jautrumo požymiams.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Diklofenakas, vartojamas kartu su kitais vaistais, gali stiprinti arba silpninti jų poveikį.
Sustiprina:
kraujyje padaugėja ličio ir digoksino (klinikinė reikšmė abejotina);
kraujavimą iš virškinamojo trakto, kai vartojama kartu su gliukokortikoidais (žr. sk. 4.4);
nesteroidinių uždegimą slopinančių, reumatui gydyti skirtų vaistų poveikį;
kalį sulaikančių ir šlapimo išsiskyrimą skatinančių vaistų (reikia tikrinti kalio kiekį kraujyje) poveikį;
trombocitų agregaciją mažinančių vaistų poveikį
Reikėtų vengti skirti nesteroidinius uždegimą slopinančius vaistus 24 valandas prieš metotreksato vartojimą arba po jo, nes kraujyje gali padidėti metotreksato koncentracija ir sustiprėti jo toksinis poveikis.

Susilpnina:
Furozemidas ir kiti kilpiniai diuretikai;
Hipertenziją mažinantys preparatai.
Kartu vartojama acetilsalicilo rūgštis sumažina diklofenako koncentraciją kraujo serume ir atvirkščiai (klinikinė reikšmė neaiški).
Klinikinių tyrimų duomenys rodo, kad diklofenakas neveikia geriamųjų vaistų nuo diabeto arba antikoaguliantų. Tačiau, jei diklofenakas vartojamas kartu su antikoaguliantais, reikia atlikti laboratorinius tyrimus, siekiant nustatyti ar yra lauktas antikoaguliantų poveikis.

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Prostaglandinų sintezės slopinimas gali neigiamai veikti nėštumo eigą ir (arba) embriono arba vaisiaus vystymąsi. Epidemiologinių tyrimų duomenys rodo, kad vartojant prostaglandinų sintezės inhibitorius ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu padidėja persileidimo, širdies vystymosi sutrikimų ir pilvo priekinės sienos nesuaugimo pavojus. Širdies vystymosi sutrikimų rizika padidėjo nuo mažiau kaip 1 % iki apytikriai 1,5 %. Manoma, kad rizika didėja priklausomai nuo dozės ir vartojimo trukmės. Gyvūnams duodant prostaglandinų sintezės inhibitorių aptikta, kad padidėjo embriono žūtis iki implantacijos ir po jos, embriono ir vaisiaus letališkumas. Be to, duodant gyvūnams prostaglandinų sintezės inhibitorių organogenezės laikotarpiu, padidėja įvairių vystymosi sutrikimų, įskaitant širdies ir kraujagyslių defektus, dažnis. Diklomelanas neturėtų būti skiriamas pirmo ir antro nėštumo trimestro metu, nebent tai būtina. Jei diklomelano skiriama vartoti planuojančioms pastoti moterims, arba per pirmą ir antrą nėštumo trimestrą, reikia vartoti galimai mažiausią dozę ir trumpiausią laiką.

Prostaglandinų sintezės inhibitoriai, vartojami paskutinius tris nėštumo mėnesius, gali vaisiui sukelti:
toksinį poveikį širdžiai ir plaučiams (priešlaikinį arterinio latako užsidarymą, plaučių hipertenziją);
inkstų funkcijos sutrikimą, kuris gali progresuoti iki inkstų nepakankamumo ir oligohidramniono.
Vartojant nėštumo pabaigoje motinai ir naujagimiui gali sukelti:
vartojant netgi mažiausiomis dozėmis - kraujavimo laiko pailgėjimą, trombocitų agregacijos sutrikimą;
gimdos susitraukimų slopinimą ir dėl to vėluojantį arba užsitęsusį gimdymą.
Todėl diklomelano per paskutinius tris nėštumo mėnesius vartoti negalima.

Į pieną prasiskverbia tik nedaug vaisto, todėl, jei labai reikia, žindyvė gali vaistą vartoti.
Apie poveikį naujagimiui nėra jokių duomenų.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Pacientams, kuriems vartojant Diclomelan atsiranda regėjimo sutrikimų, galvos skausmas, svaigulys ar mieguistumas, nerekomenduojama vairuoti ir valdyti mechanizmus.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Kiekvienoje dažnio grupėje nepageidaujamas poveikis pateikiamas mažėjančio sunkumo tvarka.
Nepageidaujamo poveikio požymiai pagal sunkumą ir dažnį klasifikuojami tokiu būdu:
Labai dažni (≥1/10)
Dažni (nuo ≥1/100 iki <1/10)
Nedažni (nuo ≥1/1 000 iki <1/100)
Reti (nuo ≥1/10 000 iki <1/1 000).
Labai reti (<1/10 000)

Nors dažniausiai vaistas toleruojamas gerai, kartais gali būti tokių nepageidaujamo poveikio požymių:

Virškinimo trakto sutrikimai
Dažniausiai pasitaikantis nepageidaujamas poveikis susijęs su virškinimo traktu. Gali atsirasti pepsinė opa, perforacija arba kraujavimas iš virškinimo trakto, kartais galintys sukelti mirtį, ypač senyviems pacientams (žr. sk. 4.4). Pasitaikė pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo pūtimas, vidurių užkietėjimas, dispepsija, pilvo skausmas, kraujas išmatose (melena), vėmimas su krauju, opinis stomatitas, kolito ir Krono ligos paūmėjimas (žr. sk. 4.4). Rečiau pasitaiko gastritas.

Nervų sistemos sutrikimai
Nedažni: svaigulys, galvos skausmas.
Reti: mieguistumas, sujaudinimas, neramumas.
Labai reti: padidėjęs organizmo jautrumas, regėjimo sutrikimai (neryškus matymas, dvejinimasis), spengimas ausyse, nemiga, dirglumas, traukuliai.

Širdies sutrikimai
Pastebėta, kad vartojant NVNU gali pasireikšti edema, padidėjęs kraujospūdis ir širdies nepakankamumas.

Odos ir poodinio audinio sutrikimai
Reti: bėrimas, egzantema, dilgėlinė, niežulys.
Labai reti: pūslių pobūdžio bėrimas įskaitant Stivenso-Džonsono (Steven-Johnson) sindromą, toksinę epiderminę nekrolizę, laikinas nuplikimas, egzema, daugiaformė eksudacinė eritema, Lajelio (Lyell) sindromas, padidėjęs jautrumas šviesai.

Kepenų, tulžies pūslės ir latakų sutrikimai
Reti: įvairaus sunkumo kepenų funkcijos sutrikimai, laikinas transaminazių kiekio padidėjimas kraujo serume, hepatitas (su gelta ar be jos), kurio eiga kartais esti žaibinė.

Kraujo ir limfinės sistemos sutrikimai
Labai reti: trombocitopenija, purpura, leukopenija, agranulocitozė, hemolizinė anemija, aplazinė anemija, panmielopatija.

Bendrieji sutrikimai ir vartojimo vietos pažeidimai
Deginimo pojūtis, mėšlungiškas potraukis išsituštinti.

Inkstų ir šlapimo takų sutrikimai
Reti: inkstų veiklos sutrikimas, ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas, hematurija.
Pavieniais atvejais:intercistitinis inkstų uždegimas, nefrozinis sindromas, inkstų spenelių nekrozė.

Kitų organų sistemos
Reti: natrio ir skysčių kaupimasis, galūnių patinimai, hipotonija, padidėjusio organizmo jautrumo reakcijos (astma, alerginis šokas).

Klinikiniai tyrimai ir epidemiologiniai duomenys patvirtina, kad diklofenako vartojimas, ypač didelėmis dozėmis (150 mg per parą) ir ilgą laiką, gali būti susijęs su nedideliu arterijų trombozės reiškinių (pvz., miokardo infarkto arba insulto) rizikos padidėjimu (žr. 4.4 skyrių).

4.9 Perdozavimas

Vaisto perdozavus, dažniau atsiranda šalutinio poveikio virškinamajam traktui ir centrinei nervų sistemai požymių.
Gydymas: simptominis.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, ATC kodas – M01AB05

Diklofenakas yra nesteroidinis preparatas, pasižymintis reumatą gydančiomis, uždegimą slopinančiomis, skausmą malšinančiomis, temperatūrą mažinančiomis savybėmis; jo poveikis susijęs su prostaglandinų sintezės slopinimu. Didelės preparato dozės (200 mg) trumpai slopina eksperimento metu sukeltą trombocitų agregaciją.
Diklofenakas raiškiai slopina skausmą ir mažina kraujavimą sergant pirmine dismenorėja.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Pro tiesios žarnos gleivinę diklofenakas greitai ir visiškai rezorbuojasi, nustatyta koncentracijos kraujo plazmoje ir dozės linijinė priklausomybė. Jo koncentracijos kraujo plazmoje priklausomybė nuo dozės yra linijinė. Panaudojus 100 mg žvakutę, didžiausia koncentracija kraujo plazmoje susidaro vidutiniškai po 1 val.
Praėjus 2–4 valandoms, didžiausia koncentracija susidaro sąnarių skystyje ir jame 12 valandų lieka didesnė negu kraujo plazmoje. Apie pusė išgerto vaisto skyla pirmojo praėjimo per kepenis metu (“pirmojo prasiskverbimo efektas”).
Palyginti su sušvirkštu į raumenis vaistu, sisteminis biologinis prieinamumas yra apie 50 %.
Su baltymais, daugiausia albuminu, susijungia 99,7 % preparato.
Galutinės eliminacijos fazės pusinės eliminacijos laikas yra 1–2 val. Pusinės eliminacijos laikas iš sąnarių skysčio yra 3–6 val.
Apie 60 % suvartotos dozės išsiskiria iš dalies aktyvių metabolitų pavidalu su šlapimu, apie 1 % nepakitusiu pavidalu, likusi dalis pasišalina su tulžimi ir išmatomis.
Rezorbcija, metabolizmas, ir išskyrimas nuo amžiaus nepriklauso. Kai vaistas vartojamas rekomenduojamais intervalais, esant sutrikusiai inkstų ir kepenų funkcijai, organizme nesikaupia.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Ūminis toksiškumas priklauso nuo gyvūnų rūšies ir yra daug kartų didesnis nei paprastai vartojamos vaisto terapinės dozės.
Toksinio kartotinių dozių poveikio tyrimais nustatytos skrandžio ir žarnyno opos ir kraujo ląstelių sudėties pakitimai. Genotoksinio, kancerogeninio ir teratogeninio poveikio nenustatyta.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Kietieji riebalai

6.2 Nesuderinamumas

Duomenys nebūtini.

6.3 Tinkamumo laikas

60 mėnesių.

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Laikyti ne aukštesnėje kaip 25 C temperatūroje.
Laikyti išorinėje gamintojo pakuotėje, kad preparatas būtų apsaugotas nuo šviesos.
Ant dėžutės ir juostinių lapelių nurodytam tinkamumo laikui pasibaigus, Diclomelan vartoti negalima. Vaistas tinka vartoti iki paskutinės nurodyto mėnesio dienos.

6.5 Pakuotė ir jos turinys

Dvisluoksnėje juostelėje supakuota po 6 arba 10 žvakučių.

6.6 Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti

Šiam vaistiniam preparatui specialių laikymo sąlygų nereikia.
Vaistinio preparato likučius ir atliekas reikia naikinti laikantis vietinių reiklavimų.