Alventa

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS 

Alventa 150 mg pailginto atpalaidavimo kietosios kapsulės

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Kiekvienoje 150 mg pailginto atpalaidavimo kapsulėje yra venlafaksino hidrochlorido, atitinkančio 150 mg venlafaksino.

Pagalbinė medžiaga: sacharozė

Vienoje 150 mg kapsulėje yra 130 mg sacharozės.

Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. FARMACINĖ FORMA 

Pailginto atpalaidavimo kietoji kapsulė

150 mg kapsulė yra oranžinė-ruda, viduje yra baltų arba beveik baltų granulių.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA 

4.1 Terapinės indikacijos 

Didžiosios depresijos epizodų gydymas.

Didžiosios depresijos epizodų pasikartojimo prevencija.

Generalizuoto nerimo sutrikimo gydymas.

Socialinio nerimo sutrikimo gydymas.

Panikos sutrikimo su agorafobija arba be jos gydymas.

• 4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas 

Didžiosios depresijos epizodas 

Rekomenduojama pradinė pailginto atpalaidavimo venlafaksino dozė yra 75 mg, vartojama kartą per parą. Pacientams, kuriems pradinė 75 mg paros dozė nėra pakankamai veiksminga, paros dozę gali prireikti padidinti iki maksimalios 375 mg dozės. Dozę galima didinti kas 2 savaites ar rečiau. Jei kliniškai pateisinama dėl simptomų sunkumo, dozę galima didinti dažniau, bet darant ne trumpesnę kaip 4 dienų pertrauką. 

Dėl su doze susijusio nepageidaujamo poveikio rizikos, dozę pamažu galima didinti tik atlikus klinikinį įvertinimą (žr. 4.4 skyrių). Reikia išlaikyti mažiausią veiksmingą dozę.

Pacientus reikia gydyti pakankamai ilgai, paprastai kelis mėnesius ar ilgiau. Kiekvieno ligonio gydymą reikia reguliariai pakartotinai įvertinti. Didžiosios depresijos (DD) epizodų pasikartojimams išvengti taip pat gali prireikti ir ilgesnio gydymo. Dažniausiai DD epizodų pasikartojimams išvengti rekomenduojama tokia pati dozė, kokia yra skiriama esamam epizodui gydyti.

Pasiekus remisiją, vaistinius preparatus nuo depresijos reikia ir toliau vartoti ne mažiau kaip šešis mėnesius.

Generalizuotas nerimo sutrikimas

Rekomenduojama pradinė pailginto atpalaidavimo venlafaksino dozė yra 75 mg, vartojama kartą per parą. Pacientams, kuriems pradinės 75 mg paros dozės poveikis nėra pakankamas, dozę gali prireikti padidinti iki maksimalios 225 mg per parą. Dozę galima didinti kas 2 savaites ar rečiau.

Dėl su doze susijusio nepageidaujamo poveikio rizikos dozę galima pamažu didinti tik atlikus klinikinį įvertinimą (žr. 4.4 skyrių). Reikia išlaikyti mažiausią veiksmingą dozę. 

Pacientus reikia gydyti pakankamai ilgai, paprastai kelis mėnesius ar ilgiau. Kiekvieno ligonio gydymą reikia reguliariai pakartotinai įvertinti.

Socialinio nerimo sutrikimas

Rekomenduojama pradinė pailginto atpalaidavimo venlafaksino dozė yra 75 mg, vartojama kartą per parą. Nėra duomenų, kad didesnės dozės papildomos naudos.

Tačiau pacientams, kuriems nepakanka pradinės 75 mg paros dozės, dozę gali prireikti padidinti iki maksimalios 225 mg paros dozės. Dozę galima didinti kas 2 savaites ar rečiau.

Dėl su doze susijusio nepageidaujamo poveikio rizikos, dozę galima didinti tik atlikus klinikinį įvertinimą (žr. 4.4 skyrių). Reikia išlaikyti mažiausią veiksmingą dozę.

Pacientus reikia gydyti pakankamai ilgai, paprastai kelis mėnesius ar ilgiau. Kiekvieno ligonio gydymą reikia reguliariai pakartotinai įvertinti.

Panikos sutrikimas

Pailginto atpalaidavimo venlafaksino 37,5 mg paros dozę rekomenduojama vartoti 7 dienas. Po to paros dozę galima didinti iki 75 mg per parą. Pacientams, kuriems pradinė 75 mg paros dozė nėra pakankamai veiksminga, dozę gali prireikti padidinti iki maksimalios 225 mg paros dozės. Dozę galima didinti kas 2 savaites ar rečiau.

Dėl su doze susijusio nepageidaujamo poveikio rizikos dozę galima didinti tik atlikus klinikinį įvertinimą (žr. 4.4 skyrių). Reikia išlaikyti mažiausią veiksmingą dozę.

Pacientus reikia gydyti pakankamai ilgai, paprastai kelis mėnesius ar ilgiau. Kiekvieno ligonio gydymą reikia reguliariai pakartotinai įvertinti.

Vartojimas senyviems pacientams

Manoma, kad specialiai, atsižvelgiant tik į paciento amžių, venlfaksino dozės koreguoti nereikia.

Vis dėlto senyvus žmones reikia gydyti atsargiai (pvz., dėl inkstų pažeidimo galimybės, galimų neuromediatorių jautrumo pakitimų ir su amžiumi atsirandančio jų afiniškumo). Visada reikia skirti mažiausią veiksmingą dozę, prireikus ją didinti, pacientą būtina atidžiai stebėti.

Vartojimas jaunesniems kaip 18 metų vaikams ir paaugliams

Venlafaksino nerekomenduojama vartoti vaikams ir paaugliams.

Kontroliuojamų klinikinių tyrimų metu nenustatyta, kad venlafaksinas veiksmingas didžiosios depresijos sutrikimu sergantiems vaikams ir paaugliams, todėl venlafaksino vartojimas tokiems pacientams nėra pagrįstas (žr. 4.4 ir 4.8 skyrius).

Duomenų apie venlafaksino vartojamo kitoms indikacijoms jaunesniems kaip 18 metų vaikams ir paaugliams saugumą ir veiksmingumą nėra.

Vartojimas pacientams, kurių kepenų veikla sutrikusi

Pacientams, kuriems yra lengvas ir vidutinio sunkumo kepenų funkcijos sutrikimas, bendrai rekomenduojama venlafaksino paros dozės sumažinimą 50%. Tačiau dėl galimo individualaus klirenso kintamumo šiems pacientams gali prireikti dozę parinkti individualiai. 

Duomenų apie vartojimą pacientams, kuriems nustatytas sunkus kepenų funkcijos sutrikimas, nepakanka. Reikalingas atsargumas ir gali reikėti mažinti dozę daugiau kaip 50%. Gydant pacientus, kuriems yra sunkus kepenų funkcijos sutrikimas, reikia įvertinti galimos naudos ir rizikos santykį.

Vartojimas pacientams, kurių inkstų veikla sutrikusi

Nors pacientams, kuriems nustatytas 30‑70 ml per minutę glomerulų filtracijos greitis (GFG), dozės keisti nereikia, vartoti reikia atsargiai. Pacientams, kuriems reikalinga hemodializė, ir pacientams, kuriems nustatytas sunkus inkstų funkcijos sutrikimas (GFG < 30 ml/min.), dozę reikia sumažinti 50%. Dėl individualaus klirenso kintamumo šiems pacientams gali prireikti dozę parinkti individualiai.

Nutraukus venlafaksino vartojimą pastebėti nutraukimo simptomai 

Reikia vengti nutraukti vartojimą staiga. Siekiant sumažinti nutraukimo reakcijų riziką, nutraukiant venlafaksino vartojimą, dozę reikia mažinti pamažu, ne greičiau kaip per 1‑2 savaites (žr. 4.4 ir 4.8 skyrius). Jei sumažinus dozę arba nutraukus gydymą, atsiranda netoleruojamų simptomų, tuomet gali reikėti vėl pradėti taikyti anksčiau skirtą dozę. Po to gydytojas dozę gali mažinti, bet lėčiau.

Vartoti per burną.

Pailginto atpalaidavimo venlafaksino kapsules rekomenduojama vartoti su maistu, kasdien maždaug tokiu pačiu metu. Reikia praryti sveiką kapsulę užgeriant skysčiu, jos dalyti, traiškyti, kramtyti ar tirpinti negalima.

Vietoj anksčiau vartotų tiesioginio atpalaidavimo venlafaksino tablečių pacientams galima skirti pailginto atpalaidavimo kapsules, taikant artimiausią lygiavertę paros dozę. Pavyzdžiui, vietoj du kartus per parą vartojamų tiesioginio atpalaidavimo venlafaksino 37,5 mg tablečių galima skirti kartą per parą vartoti pailginto atpalaidavimo 75 mg kapsules. Dozę gali reikėti koreguoti individualiai.

4.3 Kontraindikacijos 

Padidėjęs jautrumas veikliajai arba bet kuriai pagalbinei medžiagai.

Venlafaksino vartoti kartu su negrįžtamojo poveikio monoaminooksidazės inhibitoriais (MAOI) draudžiama, nes gali atsirasti serotonino sindromas su tokiais simptomais kaip ažitacija, tremoras ir hipertermija. Nutraukus gydymą negrįžtamojo poveikio MAOI, gydymą venlafaksinu galima pradėti ne anksčiau kaip po 14 dienų.

Venlafaksino vartojimą reikia nutraukti likus ne mažiau kaip 7 dienoms iki negrįžtamojo poveikio MAOI vartojimo pradžios (žr. 4.4 ir 4.5 skyrius).

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Savižudybė ir (arba) mintys apie savižudybę arba būklės pablogėjimas

Depresija yra susijusi su minčių apie savižudybę, savęs žalojimo ir savižudybės (su savižudybe siejamų reiškinių) rizikos padidėjimu. Ši rizika išlieka, kol būklė reikšmingai nepagerėja. Pirmąsias kelias gydymo savaites ar ilgiau būklė gali nepagerėti, todėl pacientus reikia atidžiai stebėti, kol būklė pagerės. Remiantis bendrąja klinikine patirtimi, ankstyvuoju sveikimo laikotarpiu savižudybės rizika gali padidėti.

Kiti psichikos sutrikimai, kurie gydomi venlafaksinu, irgi gali būti susiję su padidėjusiu su savižudybe siejamų reiškinių pavojumi. Be to, sergantys šiomis ligomis gali sirgti ir didžiąja depresija. Taigi, gydant kitais psichikos sutrikimais sergančius ligonius, reikia laikytis tų pačių atsargumo priemonių, kaip ir gydant sergančius didžiąja depresija.

Pacientams, kuriems anksčiau buvo su savižudybe siejamų reiškinių, ir tiems, kurie prieš pradedant gydymą dažnai galvojo apie savižudybę, yra didesnė mąstymo apie savižudybę ir bandymo žudytis rizika, todėl šiuos pacientus gydymo metu reikia atidžiai stebėti. Placebu kontroliuotų klinikinių tyrimų, kuriuose dalyvavo suaugę psichikos sutrikimais sergantys pacientai, metaanalizės duomenys parodė, kad jaunesniems kaip 25 metų pacientams, vartojant antidepresantus su savižudybe siejamo elgesio rizika yra didesnė, lyginant su placebu.

Gydant vaistiniais preparatais pacientus, ypač priklausančius didelės rizikos grupei būtina atidžiai stebėti gydymo pradžioje ir keičiant dozę. Ligonius (ir jų globėjus) reikia įspėti, kad stebėtų, ar būklė nesunkėja, ar neatsiranda su savižudybe siejamo elgesio ir mąstymo apie savižudybę apraiškų, neįprastų elgesio pokyčių. Pastebėjus minėtus pokyčius, patariama nedelsiant kreiptis į medicinos specialistus.

Vaikams ir paaugliams, jaunesniems nei 18 metų

Venlafaksino negalima vartoti jaunesniems nei 18 metų vaikams ir paaugliams gydyti. Klinikinių tyrimų metu su savižudybe susijusi elgsena (bandymai nusižudyti ir mintys apie savižudybę) ir priešiškumas (visų pirma agresija, priešiškas elgesys ir pyktis) buvo dažniau nustatytas vaikams ir paaugliams, kurie vartojo antidepresantus, o ne placebą. Jei, esant klinikinei būtinybei, vis dėlto priimamas sprendimas gydyti, reikia atidžiai stebėti, ar pacientui nepasireiškia suicidiniai simptomai. Taip pat nėra duomenų apie ilgalaikio vartojimo vaikams ir paaugliams saugumą augimo, brendimo ir pažinimo bei elgesio raidos požiūriu.

Serotonino sindromas

Vartojant venlafaksino, kaip ir kitų serotoninerginių preparatų, gali atsirasti gyvybei pavojingas serotonino sindromas arba į piktybinį neurolepsinį sindromą (PNS) panašių reakcijų, ypač jei venlafaksino vartojama kartu su kitais serotoninerginiais preparatais (įskaitant SSRI, SNRI ir triptanus), serotonino metabolizmą trikdančiais vaistiniais preparatais (pvz., MAO inhibitoriais) arba vaistiniais preparatais nuo psichozės ar dopamino antagonistais (žr. 4.3 ir 4.5 skyrius).

Serotonino sindromo simptomai gali pasireikšti psichinės būklės pakitimais (pvz., ažitacija, haliucinacijomis, koma), autonominiu nestabilumu (pvz., tachikardija, nepastoviu kraujospūdžiu, hipertermija), nervų ir raumenų sutrikimais (pvz., hiperrefleksija, koordinacijos sutrikimu) ir (arba) virškinimo trakto simptomais (pvz., pykinimu, vėmimu, viduriavimu). Sunkiausia forma pasireiškęs serotonino sindromas gali būti panašus į PNS: gali atsirasti hipertermija, raumenų rigidiškumas, autonominės nervų sistemos nestabilumas su greita gyvybinių požymių kaita bei psichinės būklės pokyčių.

Jeigu nusprendžiama, kad dėl klinikinės būklės venlafaksino būtina vartoti kartu su kitokiais vaistiniais preparatais, kurie gali veikti serotoninerginės ir (arba) dopaminerginės nervinio impulso pernašos sistemas, pacientą rekomenduojama atidžiai stebėti, ypač gydymo pradžioje ir padidinus dozę.

Venlafaksino vartoti kartu su serotonino pirmtakais (pvz., triptofano papildais) nerekomenduojama.

Uždaro kampo glaukoma

Vartojant venlafaksiną, gali pasireikšti midriazė. Pacientus, kurių akispūdis yra padidėjęs arba kuriems yra ūminės uždaro kampo glaukomos rizika, rekomenduojama atidžiai stebėti.

Kraujospūdis

Vartojant venlafaksiną, dažnai stebimas su doze susijęs kraujospūdžio padidėjimas. Vaistinį preparatą pateikus į rinką, kai kuriais atvejais nustatytas labai padidėjęs kraujospūdis, reikalaujantis nedelsiamo gydymo. Prieš pradedant gydymą visus pacientus reikia atidžiai tikrinti, ar jiems nėra padidėjęs kraujospūdis, ir esama arterinė hipertenzija turi būti sureguliuota. Pradėjus gydymą ir padidinus dozę, kraujospūdį reikia tikrinti reguliariai. Atsargiai vaistinį preparatą reikia skirti ligoniams, kuriems pakilęs kraujospūdis gali pasunkinti gretutines ligas, pvz., jei yra sutrikusi širdies veikla.

Širdies susitraukimų dažnis

Gali padažnėti širdies susitraukimai, ypač vartojant didesnes dozes. Atsargiai reikia skirti pacientams, kuriems padažnėjusi širdies veikla gali pasunkinti gretutines ligas.

Širdies liga ir aritmijos rizika

Venlafaksino vartojimas netirtas su pacientais, kurie neseniai patyrė miokardo infarktą arba sirgo nestabilia širdies liga. Todėl tokiems ligoniams šį vaistinį preparatą reikia skirti atsargiai.

Venlafaksinui patekus į rinką, gauta pranešimų apie mirtinos širdies aritmijos atvejus, ypač perdozavus. Prieš skiriant venlafaksiną pacientams, kuriems yra didelė sunkios širdies aritmijos rizika, reikia įvertinti rizikos ir naudos santykį.

Traukuliai

Vartojant venlafaksiną, gali prasidėti traukuliai. Ligoniams, kuriems yra buvę traukulių, venlafaksiną, kaip ir kitus antidepresantus, reikia skirti atsargiai; tokius pacientus būtina atidžiai stebėti. Jei prasideda traukuliai, gydymą reikia nutraukti.

Hiponatremija

Vartojant venlafaksiną, gali pasireikšti hiponatremija ir (arba) antidiurezinio hormono s sekrecijos nepakankamumo sindromas (angl. Sindrome of Inappropriate Antidiuretic Hormone, SIADH). Dažniausiai šis sindromas pasireiškė pacientams, kuriems buvo sumažėjęs skysčių kiekis arba dehidracija. Ši rizika yra didesnė senyviems pacientams, diuretikų vartojantiems ligoniams ir pacientams, kurių organizme yra sumažėjęs skysčių kiekis dėl kitų priežasčių.

Nenormalus kraujavimas

Serotonino pasisavinimą slopinantys vaistiniai preparatai gali slopinti trombocitų aktyvumą. Venlafaksiną vartojantiems pacientams gali padidėti kraujavimo į odą ir gleivines bei kraujavimo iš virškinimo trakto rizika. Venlafaksiną, kaip ir kitus serotonino reabsorbcijos inhibitorius, kraujuoti linkusiems pacientams bei antikoaguliantus ir trombocitų inhibitorius vartojantiems ligoniams reikia skirti atsargiai.

Cholesterolio koncentracija serume

Kliniškai reikšmingas cholesterolio koncentracijos serume padidėjimas nustatytas 5,3% venlafaksiną vartojusių pacientų ir 0,0% placebo vartojusių ligonių, kurie placebu kontroliuojamų klinikinių tyrimų metu buvo gydomi ne mažiau kaip 3 mėnesius. Taikant ilgalaikį gydymą, reikia sekti cholesterolio koncentraciją serume.

Vartojimas kartu su kūno svorį mažinančiais preparatais

Venlafaksino vartojimo kartu su kūno svorį mažinančiais preparatais, įskaitant fenterminą, saugumas ir veiksmingumas nenustatytas. Venlafaksiną vartoti kartu su kūno svorį mažinančiais preparatais nerekomenduojama. Venlafaksinas nėra skirtas vartoti svoriui mažinti atskirai arba kartu su kitais preparatais.

Manija/hipomanija

Nedidelei daliai nuotaikos sutrikimų turinčių pacientų, kurie vartojo antidepresantus, įskaitant venlafaksiną, gali pasireikšti manija ir (arba) hipomanija. Venlafaksiną, kaip ir kitus antidepresantus, pacientams reikia skirti atsargiai, jeigu jiems arba jų šeimos nariams yra buvę bipolinio sutrikimo atvejų.

Agresija

Nedidelei daliai pacientų, kurie vartojo antidepresantus, įskaitant venlafaksiną, gali pasireikšti agresija. Ji gali pasireikšti pradedant vartoti, keičiant dozę ir nutraukiant gydymą.

Pacientams, kuriems buvo pasireiškusi agresija, venlafaksiną, kaip ir kitus antidepresantus, reikia skirti atsargiai.

Gydymo nutraukimas

Nutraukiant gydymą, nutraukimo simptomų atsiranda dažnai, ypač jei nutraukiama staiga (žr. 4.8 skyrių). Klinikinių tyrimų metu nutraukiant gydymą (dozės mažinimo laikotarpiu ir po to) nepageidaujamų reiškinių atsirado maždaug 31% venlafaksiną vartojusių pacientų ir 17% placebo vartojusių ligonių.

Nutraukimo simptomų atsiradimo rizika gali priklausyti nuo kelių veiksnių, įskaitant gydymo trukmę, dozę bei jos mažinimo greitį. Dažniausiai pasireiškė tokios reakcijos: svaigulys, sensoriniai sutrikimai (įskaitant paresteziją), miego sutrikimai (įskaitant nemigą ir ryškius sapnus), ažitacija ar nerimas, pykinimas ir (arba) vėmimas, tremoras ir galvos skausmas. Paprastai šie simptomai būna lengvi arba vidutinio sunkumo, tačiau kai kuriems pacientams jie gali būti sunkūs.

Paparastai simptomai atsiranda per pirmas kelias dienas po gydymo nutraukimo, tačiau labai retai tokie simptomai buvo nustatyti pacientams, kurie netyčia praleido dozę. Dažniausiai šie simptomai praeina savaime ir paprastai išnyksta per 2 savaites, nors kai kuriems ligoniams simptomai gali likti ilgiau (2‑3 mėnesius ar ilgiau). Todėl rekomenduojama, kad nutraukiant venlafaksino vartojimą dozė būtų kelias savaites ar mėnesius, atsižvelgiant į paciento būklę, laipsniškai mažinama (žr. 4.2 skyrių).

Akatizija/psichomotorinis neramumas

Vartojant venlafaksiną pasireiškė akatizija, kuriai būdingas subjektyvus nemalonus ar kankinantis neramumas ir poreikis judėti, kuriuos dažnai lydi nesugebėjimas ramiai sėdėti ar stovėti. Dažniausiai tai pasireiškia per kelias pirmąsias gydymo savaites. Pacientams, kuriems atsiranda tokių simptomų, dozės didinimas gali pakenkti.

Burnos sausumas

Burnos sausumas nustatytas 10% venlafaksiną vartojusių ligonių. Tai gali padidinti karieso riziką, todėl pacientus reikia informuoti apie dantų higienos svarbą

Cukrinis diabetas

Gydymas SSRI ar venlafaksinu gali keisti gliukozės koncentracijos kontrolę cukriniu diabetu sergančių pacientų kraujyje. Gali prireikti keisti insulino ir (arba) geriamųjų vaistinių preparatų cukriniam diabetui gydyti dozavimą.

Alventa kapsulėse yra sacharozės. Jo negalima skirti pacientams, kuriems nustatytas retas paveldimas sutrikimas - fruktozės netoleravimas, gliukozės ir galaktozės malabsorbcija arba sacharazės ir izomaltazės stygius.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Monoaminooksidazės inhibitoriai (MAOI)

Negrįžtamojo poveikio neselektyvūs MAOI

Venlafaksino vartoti kartu su negrįžtamojo poveikio neselektyviais MAOI negalima. Nutraukus gydymą negrįžtamojo poveikio neselektyviais MAOI, gydymą venlafaksinu galima pradėti ne anksčiau kaip po 14 dienų. Venlafaksino vartojimą reikia nutraukti likus ne mažiau kaip 7 dienoms iki negrįžtamojo poveikio neselektyvių MAOI vartojimo pradžios (žr. 4.3 ir 4.4 skyrius).

Grįžtamojo poveikio selektyvus MAOI (moklobemidas)

Dėl serotonino sindromo rizikos venlafaksiną vartoti kartu su grįžtamojo poveikio selektyviais MAOI, pvz., moklobemidu, nerekomenduojama. Po gydymo grįžtamojo poveikio MAO inhibitoriumi prieš pradedant gydymą venlafaksinu gali būti taikomas trumpesnis nei 14 dienų nutraukimo laikotarpis. Venlafaksino vartojimą rekomenduojama nutraukti likus ne mažiau kaip 7 dienoms iki grįžtamojo poveikio MAOI vartojimo pradžios (žr. 4.4 skyrių).

Grįžtamojo neselektyvaus poveikio MAOI (linezolidas)

Antibiotikas linezolidas yra silpnas grįžtamojo poveikio neselektyvus MAOI; šio vaistinio preparato negalima skirti venlafaksinu gydomiems pacientams (žr. 4.4 skyrių).

Ligoniams, kurie neseniai buvo nutraukę MAOI vartojimą ir pradėję vartoti venlafaksiną arba kuriems prieš pradedant vartoti MAOI, neseniai buvo nutrauktas gydymas venlafaksinu, atsirado sunkių nepageidaujamų reakcijų: tremoras, mioklonija, profuzinis prakaitavimas, pykinimas, vėmimas, raudonis, svaigulys ir hipertermija su panašiais į piktybinio neurolepsinio sindromo simptomais, traukuliai ir mirtis.

Serotonino sindromas

Kaip ir vartojant kitus serotoninerginius vaistinius preparatus, vartojant venlafaksiną, gali pasireikšti gyvybei pavojinga būklė serotonino sindromas, ypač kartu vartojant kitus vaistinius preparatus, kurie gali veikti serotoninerginę neuromediatorių sistemą (įskaitant triptanus, SSRI, SNRI, litį, sibutraminą, tramadolį arba paprastąją jonažolę (Hypericum perforatum), vaistinius preparatus, kurie trikdo serotonino metabolizmą (pvz., MAOI), arba serotonino pirmtakus (pvz., triptofano papildus).

Jei venlafaksino vartojimas kartu su SSRI, SNRI arba serotonino receptorių agonistu (triptanu) yra kliniškai pateisinamas, rekomenduojama atidžiai stebėti pacientą, ypač pradedant gydymą ir didinant dozę. Vartoti venlafaksino kartu su serotonino pirmtakais (pvz., triptofano papildais) nerekomenduojama (žr. 4.4 skyrių).

CNS veikiančios medžiagos

Venlafaksino vartojimo kartu su kitomis CNS veikiančiomis medžiagomis rizika sistemiškai netirta. Todėl, vartoti venlafaksiną kartu su kitais CNS veikiančiais preparatais reikia atsargiai.

Etanolis

Nustatyta, kad venlafaksinas nesunkina etanolio sukeliamo protinių ir motorinių įgūdžių sutrikimo. Tačiau, kaip ir vartojant kitas CNS veikiančias medžiagas, pacientams reikia patarti negerti alkoholinių gėrimų.

Kitų vaistinių preparatų poveikis venlafaksinui

Ketokonazolas (CYP3A4 inhibitorius)

Ketakonazolo farmakokinetikos tyrimas esant stipriam (angl. extensive metabolisers, EM) ir silpnam CYP2D6 katalizuojamam metabolizmui (angl. poor metabolisers, PM) parodė didesnį venlafaksino (atitinkamai 70% ir 21% tiriamųjų, kuriems nustatytas CYP2D6 EM ir PM) ir O-desmetilvenlafaksino (atitinkamai 33% ir 23% tiriamųjų, kuriems nustatytas CYP2D6 EM ir PM) AUC po ketokonazolo vartojimo. Vartojant citochromo CYP3A4 inhibitorius (pvz., atazanavirą, klaritromiciną, indinavirą, itrakonazolą, vorikonazolą, pozakonazolą, ketokonazolą, nelfinavirą, ritonavirą, sakvinavirą, telitromiciną) kartu su venlafaksinu, gali padidėti venlafaksino ir O-desmetilvenlafaksino koncentracija. Todėl pacientą gydyti CYP3A4 inhibitoriumi ir venlafaksinu reikia atsargiai.

Venlafaksino poveikis kitiems vaistiniams preparatams

Litis

Kartu vartojant venlafaksiną ir litį, gali pasireikšti serotonino sindromas (žr. „Serotonino sindromas“).

Diazepamas

Venlafaksinas neturi įtakos diazepamo bei aktyvaus jo metabolito desmetildiazepamo farmakokinetikai ir farmakodinamikai. Diazepamas įtakos venlafaksino arba O-desmetilvenlafaksino farmakokinetikai neturi. Ar pasireiškia farmakokinetinė ir (arba) farmakodinaminė venlafaksino ir kitų benzodiazepinų sąveika, nežinoma.

Imipraminas

Venlafaksinas imipramino ir 2-OH-imipramino farmakokinetikai įtakos nedarė. Vartojant 75‑150 mg venlafaksino paros dozę, priklausomai nuo dozės, 2-OH-desipramino AUC padidėjo nuo 2,5 iki 4,5 kartų. Imipraminas venlafaksino arba O-desmetilvenlafaksino farmakokinetikai įtakos neturėjo. Šios sąveikos klinikinė reikšmė nežinoma. Kartu skirti venlafaksiną ir imipraminą reikia atsargiai.

Haloperidolis

Haloperidolio farmakokinetikos tyrimas parodė, kad per burną vartojamo preparato bendrasis klirensas sumažėjo 42%, AUC padidėjo 70%, C_max padidėjo 88%, tačiau haloperidolio pusinės eliminacijos laikas nepakito. Į tai reikia atsižvelgti gydant pacientus, kurie kartu vartoja haloperidolį su venlafaksinu. Šios sąveikos klinikinė reikšmė nežinoma.

Risperidonas

Venlafaksinas padidino risperidono AUC 50%, tačiau bendros aktyvios dalies (risperidono ir 9‑hidroksirisperidono) farmakokinetikai reikšmingos įtakos neturėjo. Šios sąveikos klinikinė reikšmė nežinoma.

Metoprololis

Sveikiems savanoriams kartu vartojant velafaksiną ir metoprololį šių vaistinių preparatų farmakokinetinės sąveikos tyrimo metu nustatytas metoprololio koncentracijos padidėjimas plazmoje maždaug 30‑40%;, jo aktyvaus metabolito į-hidroksimetoprololio koncentracija plazmoje nepakito. Šių duomenų klinikinė reikšmė pacientams, kurių kraujospūdis padidėjęs, nežinoma. Metoprololis venlafaksino arba jo aktyvaus metabolito O-desmetilvenlafaksino farmakokinetikai įtakos neturėjo. Kartu vartoti metoprololį ir venlafaksiną reikia atsargiai.

Indinaviras

Indinaviro farmakokinetikos tyrimo metu nustatyta, kad indinaviro AUC sumažėjo 28%, C_max sumažėjo 36%. Indinaviras venlafaksino arba O-desmetilvenlafaksino farmakokinetikai įtakos nedo. Šios sąveikos klinikinė reikšmė nežinoma.

4.6 Vaisingumas, nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumas

Reikiamų duomenų apie venlafaksino vartojimą nėštumo metu nėra. 

Su gyvūnais atlikti tyrimai parodė toksinį poveikį reprodukcijai (žr. 5.3 skyrių). Galimas pavojus žmogui nežinomas. Venlafaksiną nėštumo metu vartoti galima tik tuo atveju, jei numatoma nauda yra didesnė už bet kokią galimą riziką. 

Venlafaksiną, kaip ir kitus serotonino reabsorbcijos inhibitorius (SSRI/SNRI), vartojant iki gimdymo arba prieš pat gimdymą, naujagimiams gali atsirasti vartojimo nutraukimo simptomų. Kai kuriems naujagimiams, kurių motinos vartojo venlafaksiną trečiojo trimestro pabaigoje, pasireiškė komplikacijų, reikalaujančių maitinimo per zondą, dirbtinės plaučių ventiliacijos arba ilgesnio gulėjimo ligoninėje. Tokių komplikacijų gali atsirasti iš karto po gimdymo.

Epidemiologinių tyrimų duomenys rodo, kad SSRI vartojimas nėštumo laikotarpiu, ypač vėlyvuoju periodu, gali didinti naujagimių persistentinės plautinės hipertenzijos (NPPH) riziką. Nors NPPH ir gydymo SNRI ryšio tyrimų neatlikta, atsižvelgiant į susijusį poveikio mechanizmą (serotonino reabsorbcijos inhibiciją), galimos tokio poveikio rizikos, vartojant venlafaksino, paneigti negalima.

Naujagimiams, kurių motinos nėštumo pabaigoje vartojo SSRI/SNRI, gali pasireikšti šie simptomai: dirglumas, tremoras, hipotonija, nesiliaujantis verksmas ir žindymo arba miego sutrikimai. Tokie simptomai gali pasireikšti dėl serotoninerginio poveikio arba ekspozicijos simptomų. Daugumoje atvejų šios komplikacijos nustatytos iš karto po gimdymo arba per 24 valandas po gimdymo.

Žindymo laikotarpis

Venlafaksino ir aktyvaus jo metabolito O-desmetilvenlafaksino patenka į moters pieną. Po vaistinio preparato patekimo į rinką gauta pranešimų apie žindytiems kūdikiams pasireiškusį verkimą, irzlumą ir nenormalų miegą. Be to, pranešta, kad nutraukus žindymą, atsirado simptomų, būdingų venlafaksino vartojimo nutraukimui. Negalima atmesti rizikos žindomam kūdikiui. Todėl sprendžiant, ar reikia tęsti, ar nutraukti žindymą, ar gydymą Šalventa, reikia atsižvelgti į žindymo naudą kūdikiui ir gydymo Alventa naudą moteriai.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Bet koks psichiką veikiantis vaistinis preparatas gali sutrikdyti nuovokumą, mąstymą ir motorinius įgūdžius. Todėl venlafaksiną vartojančius pacientus reikia įspėti dėl galimybių vairuoti ar valdyti pavojingus mechanizmus.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Klinikinių tyrimų metu dažniausiai (> 1/10) pasireiškusios nepageidaujamos reakcijos buvo pykinimas, burnos sausumas, galvos skausmas ir prakaitavimas (įskaitant naktinį prakaitavimą). 

Toliau išvardytos nepageidaujamos reakcijos suskirstytos pagal organų klases ir dažnį. 

Dažnis apibūdinamas taip: labai dažni (≥ 1/10), dažni (nuo ≥ 1/100 iki < 1/10), nedažni (nuo ≥ 1/1 000 iki < 1/100), reti (nuo ≥ 1/10 000 iki < 1/1 000), dažnis nežinomas (negali būti įvertintas pagal turimus duomenis). 

*Bendrų klinikinių tyrimų metu galvos skausmas vartojant venlafaksiną nustatytas 30,3%, vartojant placebo – 31,3% ligonių.

**Venlafaksino vartojimo laikotarpiu arba netrukus po gydymo nutraukimo nustatyti minčių apie savižudybę ir suicidinio elgesio atvejai (žr. 4.4 skyrių).

*** Žr. 4.4 skyrių.

Nutraukus venlafaksino vartojimą, ypač staiga, paprastai atsiranda nutraukimo simptomai.

Dažniausiai pasireiškė tokios reakcijos: svaigulys, jutimo sutrikimai (įskaitant paresteziją), miego sutrikimai (įskaitant nemigą ir ryškius sapnus), ažitacija ar nerimas, pykinimas ir (arba) vėmimas, tremoras, galvos sukimasis (vertigo), galvos skausmas ir gripo sindromas. Paprastai šie reiškiniai būna lengvi arba vidutinio sunkumo ir savaime praeina, tačiau kai kuriems ligoniams jie gali būti sunkūs ir (arba) ilgalaikiai. Todėl rekomenduojama, kad kai gydymas venlafaksinu nebėra reikalingas, vartojimas būtų nutraukiamas laipsniškai, pamažu mažinant vaistinio preparato dozę (žr. 4.2 ir 4.4 skyrius).

Vaikai ir paaugliai

Bendrai vartojant venlafaksiną (placebu kontroliuojamų klinikinių tyrimų metu) vaikams ir paaugliams (6‑17 metų) pasireiškusios nepageidaujamos reakcijos buvo panašios į suaugusiesiems nustatytas reakcijas. Kaip ir suaugusiems žmonėms, nustatytas apetito sumažėjimas, kūno svorio mažėjimas, kraujospūdžio padidėjimas ir cholesterolio koncentracijos kraujo serume padidėjimas (žr. 4.4 skyrių).

Vaikų ir paauglių klinikinių tyrimų metu buvo stebėta  nepageidaujama reakcija - mintys apie savižudybę. Taip pat dažniau nustatyta priešiškumo ir, ypač didžiąja depresija sergantiems pacientams, savęs žalojimo atvejų.

Vaikams ir paaugliams ypač dažnai pastebėtos tokios nepageidaujamos reakcijos: pilvo skausmas, ažitacija, dispepsija, ekchimozė, epistaksė ir mialgija.

4.9 Perdozavimas

Vaistinį preparatą pateikus į rinką venlafaksino perdozavimas daugiausia nustatytas vartojant kartu su alkoholiniais gėrimais ir (arba) kitais vaistiniais preparatais. Dažniausi stebėti šie su perdozavimu susiję reiškiniai: tachikardija, sąmonės pokyčiai (nuo somnolencijos iki komos), midriazė, traukuliai ir vėmimas. taip pat stebėti šie reiškiniai: elektrokardiogrfiniai pokyčiai (pvz., QT intervalo pailgėjimas, Hiso pluošto kojyčių blokada, QRS pailgėjimas), skilvelinė tachikardija, bradikardija, hipotenzija, galvos sukimasis (vertigo) ir mirtis.

Paskelbtų retrospektyvinių tyrimų duomenys rodo, kad venlafaksino perdozavimas gali būti susijęs su padidėjusia mirtinų baigčių rizika, palyginti su SSRI grupės antidepresantais, bet mažesne, nei vartojant triciklius antidepresantus. Epidemiologinių tyrimų metu venlafaksinu gydytiems pacientams nustatyta daugiau savižudybės rizikos veiksnių nei SSRI gydytiems ligoniams. Kiek šią nustatytą padidėjusią mirtinų baigčių riziką gali sąlygoti toksinis perdozuoto venlafaksino poveikis ir kiek tam tikros venlafaksinu gydytų pacientų savybės, nėra aišku. Siekiant sumažinti perdozavimo riziką, venlafaksino receptus reikia išrašyti mažiausiam vaistinio preparato kiekiui, užtikrinančiam gerą paciento būklės kontroliavimą.

Rekomenduojamas gydymas 

Rekomenduojama taikyti bendrąsias palaikomojo ir simptominio gydymo priemones, reikia stebėti širdies ritmą ir gyvybines funkcijas. Jei yra aspiracijos rizika, sukelti vėmimo nerekomenduojama. Gali prireikti praplauti skrandį netrukus po prarijimo arba pacientams, kuriems nustatyti simptomai. Aktyvintosios anglies skyrimas taip pat gali riboti veikliosios medžiagos absorbciją. Forsuotos diurezės, dializės, hemoperfuzijos ir pakaitinės transfuzijos nauda mažai tikėtina. Specialių priešnuodžių perdozavus venlafaksino nežinoma.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS 

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – kiti antidepresantai, ATC kodas – N06AX16 

Manoma, kad antidepresinio venlafaksino poveikio žmogaus organizme mechanizmas susijęs su neuromediatorių aktyvumo sužadinimu centrinėje nervų sistemoje. Ikiklinikiniai tyrimai parodė, kad venlafaksinas ir pagrindinis jo metabolitas O-desmetilvenlafaksinas (ODV) yra serotonino ir noradrenalino reabsorbcijos inhibitoriai. Venlafaksinas taip pat silpnai slopina ir dopamino absorbciją. Venlafaksinas ir aktyvus jo metabolitas mažina β-adrenerginį atsaką po vienkartinio (vienos dozės) vartojimo ir ilgalaikio vartojimo. Venlafaksinas ir ODV yra labai panašūs savo bendru poveikiu neuromediatorių reabsorbcijai ir jungimuisi prie receptorių.

In vitro tyrimų metu venlafaksinas iš esmės neturėjo afiniteto žiurkių smegenų muskarininiams, cholinerginiams, histaminerginiams (H₁) arba alfa 1 adrenerginiams receptoriams. Farmakologinis aktyvumas šieuose receptoriuose gali būti susijęs su įvairiu šalutiniu poveikiu, nustatytu vartojant kitus vaistinius preparatus nuo depresijos, pvz., anticholinerginiu, sedaciniu poveikiu bei poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai.

Venlafaksinas nepasižymi monoaminooksidazę (MAO) slopinančiu poveikiu.

In vitro tyrimai parodė, kad venlafaksinas beveik neturi afiniteto opiatams arba benzodiazepinams jautriems receptoriams.

Didžiosios depresijos epizodai

Tiesioginio atpalaidavimo venlafaksino veiksmingumas gydant didžiosios depresijos epizodus nustatytas atliekant penkis randomizuotus, dvigubai aklus, placebu kontroliuojamsu trumpalaikius tyrimus, kurie truko nuo 4 iki 6 savaičių, skiriant iki 375 mg paros dozes. Pailginto atpalaidavimo venlafaksino veiksmingumas gydant didžiosios depresijos epizodus nustatytas atliekant du placebu kontroliuojamus trumpalaikius tyrimus, kurie truko nuo 8 iki 12 savaičių, skiriant nuo 75 iki 225 mg paros dozes.

Vieno ilgalaikio tyrimo metu suaugę ambulatoriniai pacientai, kuriems 8 savaičių atviro tyrimo metu vartojant pailginto atpalaidavimo venlafaksiną (75 mg, 150 mg arba 225 mg) nustatytas atsakas į gydymą, buvo atsitiktinės imties būdu atrinkti toliau vartoti tą pačią pailginto atpalaidavimo venlafaksino dozę arba placebo, iki 26 savaičių stebint, ar nepasireiškia ligos atkrytis.

Antro ilgalaikio tyrimo metu venlafaksino veiksmingumas užkertant kelią didžiosios depresijos epizodų pasikartojimui 12 mėnesių laikotarpiu buvo vertinamas atliekant placebu kontroliuojamą dvigubai aklą klinikinį tyrimą su suaugusiais ambulatorininiais ligoniais, kuriems kartojosi didžiosios depresijos epizodai ir kuriems nustatytas atsakas į gydymą venlafaksinu (vartojant 100‑200 mg paros dozę du kartus per parą) paskutinio depresijos epizodo metu.

Generalizuotas nerimo sutrikimas

Pailginto atpalaidavimo venlafaksino kapsulių veiksmingumas gydant generalizuotą nerimo sutrikimą (GNS) buvo vertinamas atliekant du 8 savaičių trukmės, placebu kontroliuojamus, fiksuotos dozės tyrimus (75‑225 mg per parą), vieną 6 mėnesių trukmės, placebu kontroliuojamą, fiksuotos dozės tyrimą (75‑225 mg per parą) ir vieną 6 mėnesių trukmės, placebu kontroliuojamą, keičiamos dozės tyrimą (37,5 mg, 75 mg ir 150 mg per parą) su suaugusiais ambulatoriniais ligoniais.

Nors vartojant 37,5 mg paros dozę, taip pat buvo nustatytas pranašumas, palyginti su placebu, ši dozė nebuvo tokia pastoviai veiksminga kaip didesnės dozės.

Socialinio nerimo sutrikimas

Pailginto atpalaidavimo venlafaksino kapsulių veiksmingumas gydant socialinio nerimo sutrikimą buvo vertinamas atliekant keturis dvigubai aklus, paralelinių grupių, 12 savaičių trukmės, daugiacentrius, placebu kontroliuojamu,s keičiamos dozės tyrimus ir vieną dvigubai aklą, paralelinių grupių, 6 mėnesių trukmės, placebu kontroliuojamą, fiksuotos ir (arba) keičiamos dozės tyrimą su suaugusiais ambulatoriniais ligoniais. Pacientai vartojo 75‑225 mg paros dozes. 6 mėnesių trukmės tyrimas nerodė jokio didesnio 150‑225 mg paros dozės veiksmingumo, palyginti su 75 mg paros doze.

Panikos sutrikimas

Pailginto atpalaidavimo venlafaksino kapsulių veiksmingumas gydant panikos sutrikimą buvo vertinamas atliekant du dvigubai aklus, 12 savaičių trukmės, daugiacentrius, placebu kontroliuojamus tyrimus su suaugusiais ambulatoriniais ligoniais, kuriems nustatytas panikos sutrikimas su agorafobija arba be jos. Panikos sutrikimo tyrimų metu pradinė dozė buvo 37,5 mg per parą, vartojama 7 dienas. Po to vieno tyrimo metu pacientams buvo skiriamos 75 mg ar 150 mg fiksuotos paros dozės, kito tyrimo metu – 75 mg arba 225 mg fiksuotos paros dozės.

Veiksmingumas taip pat buvo vertinamas atliekant vieną ilgalaikį, dvigubai aklą placebu kontroliuojamą paralelinių grupių tyrimą, skirtą ilgalaikiam saugumui, veiksmingumui ir ligos atkryčio prevencijai ištirti suaugusiems ambulatoriniams ligoniams, kuriems gydymas atviros tyrimo fazės metu buvo veiksmingas. Pacientai toliau vartojo tokią pačią pailginto atpalaidavimo venlafaksino dozę, kurią jie vartojo atviros tyrimo fazės pabaigoje (75 mg, 150 mg arba 225 mg).

5.2 Farmakokinetinės savybės 

Venlafaksinas yra ekstensyviai metabolizuojamas, visų pirma į aktyvų metabolitą O‑desmetilvenlafaksiną (ODV). Venlafaksino ir ODV vidutinis pusinės eliminacijos iš plazmos laikas ± SN (standartinis nuokrypis) yra atitinkamai 5 ± 2 val. ir 11 ± 2 val. Pastovios venlafaksino ir ODV koncentracijos pasiekiamos per 3 dienas nuo daugkartinių dozių vartojimo per burną pradžios. Venlafaksinui ir ODV būdinga linijinė kinetika, vartojant nuo 75 mg iki 450 mg paros dozes.

Absorbcija

Ne mažiau kaip 92% venlafaksino absorbuojama po vienkartinių per burnąvartojamų tiesioginio atpalaidavimo venlafaksino dozių. Dėl priešsisteminio metabolizmo visiškas biologinis prieinamumas suadro 45‑45%. Pavartojus tiesioginio atpalaidavimo venlafaksino, didžiausia venlafaksino ir ODV koncentracija kraujo plazmoje pasiekiama atitinkamai po 2 val. ir 3 val. Pavartojus pailginto atpalaidavimo venlafaksino kapsulių, didžiausia venlafaksino ir ODV koncentracija kraujo plazmoje pasiekiama atitinkamai per 5,5 val. ir 9 val. Vartojant vienodas venlafaksino paros dozes tiesioginio atpalaidavimo tablečių arba pailginto atpalaidavimo kapsulių forma, pailginto atpalaidavimo kapsulė absorbuojama lėčiau, tačiau absorbcija atitinka tiesioginio atpalaidavimo tabletės absorbciją. Maistas venlafaksino ir ODV biologiniam prieinamumui įtakos neturi.

Pasiskirstymas

Venlafaksinas ir ODV, vartojant gydomosiomis koncentracijomis, minimaliai jungiasi prie žmogaus plazmos baltymų (atitinkamai 27% ir 30%). Suleidus į veną, venlafaksino pasiskirstymo tūris, esant pastoviai koncentracijai, yra 4,4 ± 1,6 l/kg kūno svorio.

Metabolizmas

Venlafaksinas yra ekstensyviai metabolizuojamas kepenyse. In vitro ir in vivo tyrimai rodo, kad CYP2D6 biologiškai transformuoja venlafaksiną į pagrindinį aktyvų jo metabolitą ODV. In vitro ir in vivo tyrimai rodo, kad CYP3A4 metabolizuoja venlafaksiną į mažesnį, mažiau aktyvų jo metabolitą N‑desmetilvenlafaksiną. In vitro ir in vivo tyrimai rodo, kad venlafaksinas yra silpnas CYP2D6 inhibitorius. Venlafaksinas neslopino CYP1A2, CYP2C9 arba CYP3A4.

Eliminacija

Venlafaksinas ir jo metabolitai iš organizmo daugiausiai išskiriami pro inkstus. Per 48 valandas šlapime aptinkama maždaug 87% venlafaksino dozės: nepakitusio venlafaksino forma (5%), nekonjuguoto ODV (29%), konjuguoto ODV (26%) arba kitų mažesnių neaktyvių metabolitų forma (27%). Venlafaksino ir ODV pastovios koncentracijos klirenso plazmoje vidutinis ± SN (standartinis nuokrypis) yra atitinkamai 1,3±0,6 l/val./kg kūno svorio ir 0,4±0,2 l/val./kg kūno svorio.

Tam tikros pacientų grupės

Amžius ir lytis

Tiriamųjų amžius ir lytis venlafaksino ar ODV farmakokinetikai reikšmingos įtakos neturi.

CYP2D6 stiprus ir (arba) silpnas metabolizmas

Veikiant CYP2D6 silpniems metabolizuojantiems fermentams, venlafaksino koncentracijos plazmoje yra didesnės, nei veikiant aktyviems metabolizuojantiems fermentams. Kadangi bendra venlafaksino ir ODV ekspozicija (AUC), esant silpnam ir stipriam metabolizmui yra panaši, šioms dviem grupėms skirtingų venlafaksino dozavimo režimų taikyti nereikia.

Pacientai, kurių kepenų funkcija sutrikusi

Pacientams, kuriems nustatytas Child-Pugh A (lengvas kepenų funkcijos sutrikimas) ir Child-Pugh B (vidutinio sunkumo kepenų funkcijos sutrikimas), venlafaksino ir ODV pusinės eliminacijos laikas pailgėjo, palyginti su ligoniais, kurių kepenų veikla normali. Išgerto venlafaksino ir ODV klirensas sumažėjo. Skirtingų pacientų organizme klirensas buvo labai nevienodas. Duomenų apie vartojimą pacientams, kuriems nustatytas sunkus kepenų funkcijos sutrikimas, nepakanka (žr. 4.2 skyrių).

Pacientai, kurių inkstų funkcija sutrikusi

Pacientams, kuriems taikoma dializė, venlafaksino pusinės eliminacijos laikas pailgėjo maždaug 180%, klirensas sumažėjo maždaug 57%, palyginti su asmenimis, kurių inkstų veikla normali, o ODV pusinės eliminacijos laikas pailgėjo maždaug 142%, klirensas sumažėjo maždaug 56%. Pacientams, kuriems nustatytas sunkus inkstų funkcijos sutrikimas ir ligoniams, kuriems reikalinga hemodializė, dozę reikia koreguoti (žr.4.2 skyrių).

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Su žiurkėmis ir pelėmis atlikti venlafaksino tyrimai metu kancerogeninio poveikio neparodė. Atlikus įvairius in vitro ir in vivo tyrimus, mutageninio venlafaksino poveikio nenustatyta.

Su gyvūnais atlikti toksinio poveikio reprodukcijai tyrimai parodė, kad sumažėjo žiurkių jauniklių kūno svoris, padidėjo negyvų atsivedamų jauniklių skaičius, padažnėjo jauniklių žūties atvejų per pirmas 5 žindymo dienas. Šių gaišimo atvejų priežastis nežinoma. Tokių reiškinių atsirado duodant 30 mg/kg kūno svorio paros dozę, 4 kartus (pagal mg/kg kūno svorio) viršijančią 375 mg žmogui skiriamą paros dozę. Pagal šiuos duomenis, neveiksminga dozė buvo 1,3 karto didesnė už žmogui skiriamą dozę. Galimas pavojus žmogui nežinomas.

Tyrime, kurio metu žiurkių patinams ir patelėms buvo duodamas ODV, nustatytas vaisingumo sumažėjimas. Ekspozicija buvo maždaug 1‑2 kartus didesnė už ekspoziciją, žmogui vartojant 375 mg venlafaksino paros dozę. Šių duomenų reikšmė žmogui nežinoma.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas 

Kapsulės turinys

• Cukriniai branduoliai (sacharozė ir kukurūzų krakmolas)
• Hidroksipropilceliuliozė (E463)
• Povidonas K-30 (E1201)
• Etilceliuliozė
• Dibutilo sebakatas
• Talkas (E553B)

Kapsulės apvalkalas

• Želatina
• Raudonasis geležies oksidas (E172)
• Titano dioksidas (E171)
• Geltonasis geležies oksidas (E172) – tik 75 mg ir 150 mg kapsulėse

6.2 Nesuderinamumas 

Duomenys nebūtini.

6.3 Tinkamumo laikas

5 metai

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Šiam vaistiniam preparatui specialių laikymo sąlygų nereikia.

6.5 Pakuotė ir jos turinys

Dėžutė, kurioje yra 7 (tik 37,5 mg), 10, 14, 20, 28, 30, 50, 60, 98 arba 100 pailginto atpalaidavimo kietųjų kapsulių lizdinėmis aliuminio/PVC/PVDC folijos plokštelėmis.

DTPE tablečių talpyklė, kurioje yra 50, 100 arba 250 pailginto atpalaidavimo kietųjų kapsulių.

Gali būti tiekiamos ne visų dydžių pakuotės.

6.6 Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti

Specialių reikalavimų nėra.