ARKETIS

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

ARKETIS 20 mg tabletės

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS 

ARKETIS 20 mg. Vienoje tabletėje yra 20 mg paroksetino (bevandenio paroksetino hidrochlorido pavidalu).

Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. FARMACINĖ FORMA

Tabletė.

20 mg: plokščia, nuožulniais kraštais, beveik balta, apvali tabletė, kurios vienoje pusėje užrašyta 20, o kitoje yra laužimo vagelė. Tabletę galima padalyti į dvi lygias dalis.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos 

• Didžiosios depresijos epizodo gydymas.
• Obsesinio kompulsinio sutrikimo gydymas.
• Panikos sutrikimo su agorafobija arba be jos gydymas.
• Socialinio nerimo sutrikimo arba socialinės fobijos gydymas.
• Generalizuoto nerimo sutrikimo gydymas.
• Potrauminio streso sutrikimo gydymas.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Rekomenduojama paroksetiną vartoti vieną kartą per parą ryte valgant. Tabletę reikėtų nuryti geriau nekramtytą.

Vartoti per burną.

Didžiosios depresijos epizodas

Rekomenduojama paros dozė – 20 mg. Dažniausiai ligonio būklė pradeda gerėti po vienos savaitės, bet pastebimai ji pagerėja tik antrą gydymo savaitę.

Praėjus 3‑4 savaitėms nuo gydymo pradžios ir vėliau, atsižvelgus į ligonio būklę, paroksetino, kaip ir kitų antidepresantų, dozę reikia peržiūrėti ir, jeigu būtina, ją keisti. Kai kuriems ligoniams, kurių organizmo reakcija į 20 mg dozę nepakankama, atsižvelgus į ligonio organizmo reakciją, dozę galima palaipsniui po 10 mg padidinti iki didžiausios 50 mg paros dozės.

Ligonius, kurie serga depresija, reikia gydyti mažiausiai 6 mėnesius, kol įsitikinama, kad simptomai išnyko.

Obsesinis kompulsinis sutrikimas (OKS)

Rekomenduojama paros dozė – 40 mg. Iš pradžių reikia vartoti 20 mg paros dozę, po to dozę galima palaipsniui po 10 mg padidinti iki rekomenduojamos dozės. Jeigu po kelių savaičių rekomenduojamos dozės sukeliamas atsakas nepakankamas, kai kuriems pacientams būklė gali pagerėti dozę palaipsniui padidinus iki didžiausios 60 mg paros dozės.

OKS sergančius ligonius reikia gydyti pakankamą laikotarpį, kol įsitikinama, kad simptomai išnyko. Tai gali trukti kelis mėnesius ar dar ilgiau (žr. 5.1 skyrių).

Panikos sutrikimas

Rekomenduojama paros dozė – 40 mg. Iš pradžių reikia vartoti 10 mg paros dozę ir, atsižvelgus į ligonio organizmo reakciją, ją palaipsniui po 10 mg padidinti iki rekomenduojamos dozės.

Rekomenduojama vartoti mažą pradinę dozę, kad kuo mažiau pablogėtų panikos simptomai. Toks pablogėjimas dažniausiai būna šio sutrikimo gydymo pradžioje. Jeigu po kelių savaičių rekomenduojamos dozės sukeliamas atsakas nepakankamas, kai kuriems ligoniams būklė gali pagerėti dozę palaipsniui padidinus iki didžiausios 60 mg paros dozės.

Ligonius, kuriems diagnozuotas panikos sutrikimas, reikia gydyti pakankamą laikotarpį, kol įsitikinama, kad simptomai išnyko. Tai gali trukti kelis mėnesius ar dar ilgiau (žr. 5.1 skyrių).

Socialinio nerimo sutrikimas ar socialinė fobija

Rekomenduojama paros dozė – 20 mg. Jeigu po kelių savaičių rekomenduojamos dozės sukeliamas atsakas nepakankamas, kai kuriems ligoniams būklė gali pagerėti dozę palaipsniui po 10 mg padidinus iki didžiausios 50 mg paros dozės. Gydant ilgą laiką, reikia reguliariai iš naujo įvertinti būklę (žr. 5.1 skyrių).

Generalizuoto nerimo sutrikimas

Rekomenduojama paros dozė – 20 mg. Jeigu po kelių savaičių rekomenduojamos dozės sukeliamas atsakas nepakankamas, kai kuriems ligoniams būklė gali pagerėti dozę palaipsniui po 10 mg padidinus iki didžiausios 50 mg paros dozės. Gydant ilgą laiką, reikia reguliariai iš naujo įvertinti būklę (žr. 5.1 skyrių).

Potrauminio streso sutrikimas

Rekomenduojama paros dozė – 20 mg. Jeigu po kelių savaičių rekomenduojamos dozės sukeliamas atsakas nepakankamas, kai kuriems ligoniams būklė gali pagerėti dozę palaipsniui po 10 mg padidinus iki didžiausios 50 mg paros dozės. Gydant ilgą laiką, reikia reguliariai iš naujo įvertinti būklę (žr. 5.1 skyrių).

Bendra informacija

Nutraukimo simptomai, kurių atsiranda baigus gydymą paroksetinu

Vartojimą nutraukti staigiai negalima (žr. 4.4 ir 4.8 skyrius). Klinikinių tyrimų metu dozė buvo mažinama palaipsniui po 10 mg kas savaitę. Jeigu sumažinus dozę arba užbaigus gydymą atsiranda nepakenčiamų simptomų, apsvarsčius galima skirti vartoti prieš tai buvusią dozę. Vėliau gydytojas gali nurodyti toliau mažinti dozę, bet lėčiau.

Specialių grupių pacientai 

• Senyvi pacientai

Senyvų asmenų organizme paroksetino koncentracija didesnė nei jaunų, bet koncentracijų diapazonas iš dalies sutampa su jaunesniems asmenims nustatytu koncentracijų diapazonu. Dozavimą reikia pradėti nuo suaugusiųjų pradinės dozės. Kai kuriems ligoniams gali būti naudingas dozės padidinimas, tačiau didžiausia paros dozė turi neviršyti  40 mg.

• Vaikai ir paaugliai (7–17 metų)

Paroksetinu gydyti vaikus ir paauglius negalima, nes kontroliuojamųjų klinikinių tyrimų duomenimis, paroksetinas susijęs su savižudiško elgesio ir priešiškumo rizikos padidėjimu. Be to, minėtais tyrimais nepakankamai įrodytas vaistinio preparato veiksmingumas (žr. 4.4 ir 4.8 skyrius).

• Jaunesni kaip 7 metų vaikai

Paroksetino vartojimas jaunesniems kaip 7 metų vaikams netirtas. Tokių vaikų gydyti paroksetinu negalima, nes duomenų apie šio vaistinio preparato saugumą ir veiksmingumą tokio amžiaus ligoniams nėra.

• Inkstų ar kepenų funkcijos sutrikimas

Ligonių, kurie serga sunkiu inkstų funkcijos sutrikimu (kreatinino klirensas mažesnis kaip 30 ml per minutę) ar kepenų funkcijos sutrikimu, plazmoje paroksetino koncentracija padidėja. Taigi dozavimas tokiems ligoniams turi būti apribotas mažiausiomis dozavimo intervalo dozėmis.

4.3 Kontraindikacijos

Padidėjęs jautrumas paroksetinui arba bet kuriai pagalbinei vaistinio preparato medžiagai.

Paroksetiną vartoti kartu su monoamino oksidazės (MAO) inhibitoriais draudžiama.

Išskirtiniais atvejais linezolido (antibiotikas, kuris yra grįžtamas neselektyvus MAO inhibitorius) galima skirti kartu su paroksetinu su sąlyga, jeigu yra galimybė atidžiai stebėti, ar neatsiranda serotonininio sidromo simptomų, ir sekti kraujospūdį (žr. 4.5 skyrių).

Gydymą paroksetinu galima pradėti:

- praėjus dviem savaitėms po negrįžtamųjų MAO inhibitorių vartojimo pabaigos;

- ne anksčiau kaip praėjus 24 valandoms po grįžtamųjų MAO inhibitorių (pvz., moklobemido, linezolido, metiltioninio chlorido [metileno mėlynojo, t. y. prieš operaciją vartojamos vizualizuojamosios medžiagos, kuri yra grįžtamasis neselektyvus MAO inhibitorius]) vartojimo pabaigos.

Baigus paroksetino vartojimą, pradėti gydymą MAO inhibitoriumi galima ne anksčiau, kaip po vienos savaitės.

Paroksetino vartoti kartu su tioridazinu draudžiama, nes paroksetinas, kaip ir kiti CYP450 2D6 kepenų fermentų inhibitoriai, gali didinti tioridazino koncentraciją plazmoje (žr. 4.5 skyrių). Vieno tioridazino vartojimas gali lemti QTc intervalo pailgėjimą, susijusį su sunkia skilveline aritmija, pavyzdžiui, torsades de pointes, ir staigią mirtį

Paroksetiną vartoti kartu su pimozidu draudžiama (žr. 4.5 skyrių).

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Gydymą paroksetinu reikia pradėti atsargiai po dviejų savaičių, baigus vartoti negrįžtamuosius MAO inhibitorius arba po 24 valandų, baigus grįžtamųjų MAO inhibitorių vartojimą. Paroksetino dozę reikia palaipsniui didinti tol, kol pasireiškia optimali organizmo reakcija (žr. 4.3 skyrių ir 4.5 skyrių).

Vartojimas vaikams ir jaunesniems kaip 18 metų paaugliams

Paroksetinu gydyti vaikus ir jaunesnius kaip 18 metų paauglius negalima. Klinikinių tyrimų duomenimis, savižudiškas elgesys (bandymai žudytis, mintys apie savižudybę) ir priešiškumas (daugiausia agresyvumas, opozicinis elgesys ir pyktis) buvo dažnesni vaikams ir paaugliams, gydytiems antidepresantais, palyginti su vartojusiais placebą. Jeigu, atsižvelgus į vaiko ar paauglio būklę, nusprendžiama gydyti šiuo vaistiniu preparatu, reikia atidžiai stebėti, ar nepasireiškia savižudiškų simptomų. Be to, ilgalaikių saugumo duomenų apie vaistinio preparato poveikį vaikų ir paauglių augimui, brendimui ir elgesio raidai nepakanka.

Savižudybė/ mintys apie savižudybę ar klinikinis pablogėjimas

Depresija susijusi su didele minčių apie savižudybę, savęs žalojimo ir savižudybės (su savižudybe siejamų reiškinių) rizikos padidėjimu. Ši rizika išlieka, kol būklė reikšmingai nepagerėja. Pirmąsias kelias gydymo savaites ar ilgiau būklė gali nepagerėti, todėl pacientus reikia atidžiai stebėti, kol būklė pagerės. Remiantis bendrąja klinikine patirtimi, ankstyvuoju sveikimo laikotarpiu savižudybės rizika gali padidėti.

Kiti psichikos sutrikimai, kurie gydomi paroksetinu, irgi gali būti susiję su padidėjusiu su savižudybe siejamų reiškinių pavojumi. Be to, sergantys šiomis ligomis gali sirgti ir didžiąja depresija. Taigi, gydant kitais psichikos sutrikimais sergančius ligonius, reikia laikytis tų pačių atsargumo priemonių, kaip ir gydant sergančius didžiąja depresija.

Pacientams, kuriems anksčiau buvo su savižudybe siejamų reiškinių, ir tiems, kurie prieš pradedant gydymą dažnai galvoja apie savižudybę, yra didesnis mąstymo apie savižudybę ir bandymo žudytis rizika, todėl šiuos pacientus gydymo metu reikia atidžiai stebėti.

Placebu kontroliuotų klinikinių tyrimų, kuriuose dalyvavo suaugę psichikos sutrikimais sergantys pacientai, metaanalizės duomenys parodė, kad jaunesniems kaip 25 metų pacientams vartojant antidepresantus su savižudybe siejamo elgesio rizika yra didesnė, lyginant su placebu (taip pat žr. 5.1 skyrių).

Gydant vaistiniais preparatais pacientus, ypač priklausančius didelės rizikos grupei, būtina atidžiai stebėti gydymo pradžioje ir keičiant dozę. Ligonius (ir jų globėjus) reikia įspėti, kad stebėtų, ar būklė nesunkėja, ar neatsiranda su savižudybe siejamo elgesio ir mąstymo apie savižudybę apraiškų, neįprastų elgesio pokyčių. Pastebėjus minėtus pokyčius, patariama nedelsiant kreiptis į medicinos specialistus.

Akatizija/psichomotorinis nerimas

Paroksetino vartojimas susijęs su akatizija, kuriai būdingas vidinis neramumas ir psichomotorinis sujaudinimas, pavyzdžiui, negalėjimas ramiai sėdėti ar stovėti, paprastai susijęs su subjektyviu sielvartu. Tokia būklė dažniausiai atsiranda pirmosiomis gydymo savaitėmis. Ligoniams, kuriems atsiranda tokių simptomų, dozės padidinimas gali būti kenksmingas.

Serotonino sindromas/piktybinis neurolepsinis sindromas

Gydant paroksetinu, ypač jeigu kartu vartojama kitų serotonino receptorius sužadinančių ir (ar) neurolepsinių vaistinių preparatų, retais atvejais gali atsirasti į serotonino sindromą ar į piktybinį neurolepsinį sindromą panašių reiškinių. Minėti sindromai gali sukelti gyvybei pavojingas būkles. Gydymą paroksetinu reikia nutraukti, jeigu atsiranda reiškinių, kuriems būdingas simptomų derinys, pavyzdžiui, hipertermija, rigidiškumas, mioklonija, autonominės nervų sistemos nestabilumas su galima greita gyvybinių funkcijų kaita, psichinės būklės pokyčiai, įskaitant, sumišimą, dirglumą, stiprų sujaudinimą, kuriam progresuojant pasireiškia kliedesiai ir koma) ir pradėti palaikomąjį simptominį gydymą. Dėl serotonino sindromo rizikos paroksetino turi būti nevartojama kartu su serotonino pirmtakais (pvz.: L triptofanu, oksitriptanu) (žr. 4.3 ir 4.5 skyrius).

Manija

Paroksetiną, kaip ir visus antidepresantus, reikia atsargiai vartoti pacientams, kuriems yra buvusi manija. Jeigu ligoniui prasideda manijos fazė, paroksetino vartojimą reikia nutraukti.

Inkstų ar kepenų funkcijos sutrikimas

Ligonius, kuriems yra sunkus inkstų funkcijos sutrikimas ar kepenų funkcijos sutrikimas, rekomenduojama gydyti atsargiai (žr. 4.2 skyrių“ Dozavimas ir vartojimo metodas“).

Diabetas

SSRI gydomiems diabetikams gali pakisti gliukozės koncentracija kraujyje. Gali prireikti keisti insulino ir (arba) geriamųjų gliukozės koncentraciją kraujyje mažinančių vaistinių preparatų dozę.

Epilepsija

Paroksetiną, kaip ir kitus antidepresantus, reikia atsargiai vartoti pacientams, kurie serga epilepsija.

Traukuliai

Mažiau kaip 0,1% paroksetinu gydomų ligonių atsiranda traukulių. Jeigu ligoniui prasideda traukuliai, paroksetino vartojimą reikia nutraukti.

Elektros šoko terapija

Paroksetino vartojimo kartu su elektros šoko terapija patirtis maža.

Glaukoma

Paroksetinas, kaip ir kiti SSRI, gali sukelti vyzdžių išsiplėtimą, taigi ligonius, kuriems nustatyta uždaro kampo glaukoma arba yra buvusi glaukoma, gydyti reikia atsargiai.

Širdies sutrikimai

Ligoniams, kuriems diagnozuota širdies sutrikimų, taikomos įprastinės atsargumo priemonės.

Hiponatremija

Hiponatremija nustatyta retai, dažniausiai senyviems asmenims. Ligonius, kuriems yra hiponatremijos rizikos veiksnių, pavyzdžiui, kurie kartu vartoja kitų vaistinių preparatų arba serga kepenų ciroze, gydyti reikia atsargiai. Nutraukus paroksetino vartojimą, hiponatremija dažniausiai išnyksta.

Kraujavimas

Pranešama, kad vartojant SSRI, atsirado poodinio kraujavimo sutrikimų, pavyzdžiui, dėminių ir taškinių kraujosruvų. Būta ir kitokių kraujavimo sutrikimų, pavyzdžiui, kraujavimas iš virškinimo trakto. Senyviems ligoniams rizika gali būti didesnė.

Rekomenduojama atsargiai gydyti ligonius, kurie vartoja SSRI kartu su geriamaisiais antikoaguliantais, trombocitų funkciją veikiančiais arba kitokiais kraujavimo riziką didinti galinčiais vaistiniais preparatais (pvz., atipiniais antipsichoziniais preparatais, kaip antai klozapinu, fenotiazinais, daugeliu TCA, acetilsalicilo rūgštimi, nesteroidiniais vaistiniais preparatais nuo skausmo ir uždegimo (NVNU), COX–2 inhibitoriais) ir ligonius, kuriems praeityje buvo kraujavimo sutrikimų arba būklių, kurios gali didinti polinkį kraujuoti.

Sąveika su tamoksifenu

Paroksetinas, stiprus CYP2D6 inhibitorius, gali sukelti endoksifeno, vieno iš svarbiausių aktyvių tamoksifeno metabolitų, koncentracijos sumažėjimą. Dėl to, gydymo tamoksifeno metu, kai tik įmanoma, paroksetino vartoti turi būti vengiama (žr. 4.5 skyrių).

Nutraukimo simptomai, kurių atsiranda nutraukus gydymą paroksetinu

Baigus gydymą, ypač staigiai, dažnai atsiranda nutraukimo simptomų (žr. 4.8 skyrių “Nepageidaujamas poveikis”). Klinikinių tyrimų duomenimis, nepageidaujamų reiškinių nutraukus gydymą atsirado 30% ligonių, kurie buvo gydomi paroksetinu, palyginti su 20%, vartojusiųjų placebą. Nutraukimo simptomai nėra pripratimo ar priklausomybės pasekmė.

Nutraukimo simptomų rizika gali priklausyti nuo įvairių veiksnių, įskaitant gydymo trukmę ir dozę, dozės mažinimo greitį.

Nustatyta svaigulys, jutimų sutrikimų (įskaitant parestezijas, elektros šoko pojūčius ir spengimą ausyse), miego sutrikimų (įskaitant intensyvius sapnus), sujaudinimas ar nerimas, pykinimas, drebulys, sumišimas, prakaitavimas, galvos skausmas, viduriavimas, palpitacija, emocijų nestabilumas, dirglumas ir regos sutrikimų. Dažniausiai tokie simptomai buvo lengvi ar vidutinio sunkumo, visgi, kai kuriems ligoniams jie gali būti sunkūs. Paprastai jų atsiranda per pirmąsias kelias dienas po gydymo pabaigos, bet būta labai retų pranešimų, kad tokių simptomų ligoniui atsirado atsitiktinai praleidus dozę. Dažniausiai tokie simptomai yra save ribojantys ir per 2 savaites išnyksta savaime, visgi kai kuriems pacientams  jie gali trukti ilgiau (2–3 mėnesius ar daugiau). Taigi, baigiant gydymą, rekomenduojama paroksetino dozę mažinti palaipsniui per kelias savaites ar mėnesius, atsižvelgus į ligonio reikmes (žr. 4.2 skyriaus poskyrį „Nutraukimo simptomai, kurių atsiranda nutraukus paroksetino vartojimą”).

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Serotonino receptorius sužadinantys vaistiniai preparatai

Paroksetino, kaip ir kitokių SSRI, vartojant kartu su kitais serotoninerginiais vaistiniais preparatais, galimi pokyčiai susiję su 5 HT poveikiu (serotonininis sindromas: žr. 4.4 skyrių). Jeigu serotoninerginių vaistinių preparatų (pavyzdžiui, L-triptofano, triptanų, tramadolio, linezolido, metiltioninio chlorido [metileno mėlynojo], SSRI, ličio, petidino ir paprastosios jonažolės [lot. Hypericum perforatum] preparatų) vartojama kartu su paroksetinu, patartina laikytis atsargumo priemonių ir būtina atidžiau sekti klinikinę būklę. Be to, atsargumas būtinas vartojant fentanilio bendrosios anestezijos metu ar juo malšinant lėtinį skausmą. Draudžiama kartu vartoti paroksetino ir MAO inhibitorių dėl serotonininio sindromo rizikos (žr. 4.3 skyrių).

Pimozidas

Tyrimo, kurio metu buvo vartojama vienkartinė pimozido dozė (2 mg) kartu su 60 mg paroksetino, duomenys rodo, kad kraujyje vidutiniškai apie 2,5 karto padidėjo pimozido. Tai gali būti paaiškinama žinoma paroksetino savybe slopinti CYP2D6. Dėl siauro pimozido terapinio indekso ir žinomo šio vaistinio preparato gebėjimo ilginti QT intervalą, paroksetino vartoti kartu su pimozidu draudžiama (žr. 4.3 skyrių).

Vaistinius preparatus metabolizuojantys fermentai

Sužadinus ar užslopinus vaistinio preparato metabolizmą veikiančius fermentus, paroksetino metabolizmas ir farmakokinetika gali pakisti.

Reikia apgalvotai vartoti mažiausias paroksetino dozes, jeigu jis vartojamas kartu su žinomais fermentų, veikiančių vaistinio preparato metabolizmą, inhibitoriais.

Jeigu paroksetinas vartojamas kartu su žinomais fermentų, veikiančių vaistinio preparato metabolizmą, induktoriais (pvz.: karbamazepinu, rifampicinu, fenobarbitaliu, fenitoinu) ar kartu su fosamprenaviru/ritonaviru, pradinės dozės priderinti nebūtina. Bet koks paroksetino dozės priderinimas (tiek pradėjus vartoti fermentų induktoriaus, tiek jo vartojimą nutraukus) turi būti atliekamas atsižvelgiant į klinikinį poveikį (toleravimą ir veiksmingumą).

Fosamprenaviras/ritonaviras

Sveikiems savanoriams 10 parų skiriant 700/100 mg fosamprenaviro/ritonaviro du kartus per parą kartu su 20 mg paroksetino paros doze nustatyta, kad reikšmingai sumažėjo paroksetino kiekis plazmoje (maždaug 55 %). Fosamprenaviro/ritonaviro kiekio kraujo plazmoje, kai kartu skiriama ir paroksetino, panašumas į kitų tyrimų rezultatus rodo, kad paroksetinas nedaro didelio poveikio fosamprenaviro/ritonaviro metabolizmui. Duomenų apie ilgiau kaip 10 parų kartu vartojamų paroksetino ir fosamprenaviro/ritonaviro poveikį nėra.

Prociklidinas

Kasdien vartojamas paroksetinas žymiai padidina prociklidino koncentraciją plazmoje. Jeigu pasireiškia anticholinerginis poveikis, prociklidino dozę reikia sumažinti.

Vaistiniai preparatai nuo traukulių

Paroksetiną vartojant kartu su karbamazepinu, fenitoinu ar natrio valproatu, vaistinio preparato farmakokinetinės ir farmakodinaminės savybės epilepsija sergančių ligonių organizme nepakito.

Paroksetino gebėjimas slopinti CYP2D6 fermentus

Paroksetinas, kaip ir kitokie antidepresantai, įskaitant kitus SSRI, slopina kepenų citochromo P450 CYP2D6 fermentus. Dėl CYP2D6 fermentų slopinimo gali padidėti kartu vartojamų vaistinių preparatų, kurie metabolizuojami veikiant minėtiems fermentams, koncentracija plazmoje. Tokie vaistiniai preparatai yra kai kurie tricikliai antidepresantai (pvz.: klomipraminas, nortriptilinas, dezipraminas), fenotiazino grupės neuroleptikai (pvz., perfenazinas ir tioridazinas, žr. 4.3 skyrių), risperidonas, atomoksetinas, kai kurie 1c klasės antiaritminiai preparatai (pvz.: propafenonas, flekainidas) ir metoprololis. Paroksetino rekomenduojama nevartoti kartu su metoprololiu ligoniams, kuriems diagnozuotas širdies nepakankamumas, nes metorololio terapinis indeksas pagal šią indikaciją yra siauras.

Literatūroje yra aprašyta farmakokinetinė CYP2D6 inhibitorių sąveika su tamoksifenu, dėl kurios 65‑75% sumažėja vienos iš aktyvesnių tamoksifeno formų (t. y. endoksifeno) koncentracijos plazmoje. Kai kurių tyrimų metu pranešta apie tamoksifeno veiksmingumo sumažėjimą jo vartojant kartu su kai kuriais SSRI grupės antidepresantais. Kadangi tamoksifeno veiksmingumo sumažėjimas negali būti paneigtas, kai tik įmanoma, šio vaisto reikia vengti vartoti kartu su stipriais CYP2D6 inhibitoriais (įskaitant paroksetiną) (žr. 4.4 skyrių).

Alkoholis

Vartojant paroksetino, kaip ir kitokių psichotropinių vaistinių preparatų, pacientai turi būti informuoti, jog reikia vengti  vartoti alkoholio.

Geriamieji antikoaguliantai

Gali pasireikšti farmakodinaminė paroksetino sąveika su geriamaisiais antikoaguliantais. Paroksetiną vartojant kartu su geriamaisiais antikoaguliantais gali padidėti antikoaguliacinis aktyvumas ir kraujavimo rizika. Taigi paroksetiną reikia atsargiai vartoti ligoniams, kurie gydomi geriamaisiais antikoaguliantais (žr. 4.4 skyrių).

Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU), acetilsalicilo rūgštis ir kiti trombocitų agregaciją veikiantys vaistiniai preparatai

Gali pasireikšti farmakodinaminė paroksetino sąveika su NVNU/acetilsalicilo rūgštimi. Paroksetiną vartojant kartu su NVNU/acetilsalicilo rūgštimi gali padidėti kraujavimo rizika (žr. 4.4 skyrių).

Rekomenduojama atsargiai vartoti SSRI kartu su geriamaisiais antikoaguliantais, vaistiniais preparatais, kurie veikia trombocitų funkciją ar didina kraujavimo riziką (pvz.: atipiniais antipsichotikais, kaip antai, klozapinu, fenotiazinais, daugeliu triciklių antidepresantų, acetilsalicilo rūgštimi, NVNU, COX–2 inhibitoriais), ar ligoniams, kuriems praeityje buvo kraujavimo sutrikimų ar būklių, kurios gali didinti polinkį į kraujavimą.

4.6 Vaisingumas, nėštumo ir žindymo laikotarpis 

Vaisingumas

Tyrimų su gyvūnais duomenys parodė, kad paroksetinas gali paveikti spermos kokybę (žr. 5.3 skyrių). Žmogaus medžiagos tyrimų in vitro duomenys gali rodyti tam tikrą poveikį spermos kokybei, vis dėlto, gydant kai kuriais SSRI (įskaitant paroksetiną) gauti pranešimai apie atvejus žmonėms parodė, kad poveikis spermos kokybei, atrodo, yra grįžtamasis.

Įtaka žmogaus vaisingumui ligi šiol nenustatyta.

Nėštumas

Kai kurie epidemiologiniai tyrimai rodo, kad su paroksetino vartojimu pirmą nėštumo trimestrą susijęs nedidelis širdies ir kraujagyslių apsigimimų rizikos padidėjimas (pvz.: skilvelių ir prieširdžių pertvaros defektas). Mechanizmas nežinomas. Duomenys rodo, kad motinos, kuri nėštumo metu buvo gydoma paroksetinu, kūdikiui širdies ir kraujagyslių apsigimimų rizika yra mažesnė kaip 2/100, palyginti su 1/100 minėtų apsigimimų rizika bendroje populiacijoje.

Paroksetinas nėštumo metu vartojamas tik tada, kai tai neabejotinai būtina. Prieš skirdamas vartoti vaistinį preparatą nėščiajai arba planuojančiai pastoti moteriai, gydytojas turi įvertinti visus galimus gydymo būdus. Nėštumo metu gydymo nutraukti staigiai negalima (žr. 4.2 skyriaus poskyrį “Nutraukimo simptomai, kurių atsiranda nutraukus paroksetino vartojimą”).

Moterų, kurios vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu, ypač trečiąjį nėštumo trimestrą, tęsia paroksetino vartojimą, naujagimiai turi būti stebimi.

Naujagimiams moterų, kurios vėlyvųjų nėštumo stadijų metu vartojo paroksetiną, gali būti tokių simptomų: kvėpavimo išsekimas (distresas), cianozė, apnėja, traukuliai, temperatūros nestabilumas, maitinimo sunkumai, vėmimas, hipoglikemija, hipertonija, hipotonija, hiperrefleksija, drebulys, nervingumas, dirglumas, apsnūdimas, nuolatinis verksmas, mieguistumas, miego sutrikimas. Minėtų simptomų gali atsirasti arba dėl serotoninerginio poveikio, arba dėl vartojimo nutraukimo simptomų. Dažniausiai tokių komplikacijų atsiranda iš karto arba greitai (greičiau kaip per 24 valandas) po gimdymo.

Epidemiologiniai duomenys parodė, kad SSRI vartojimas nėštumo metu, ypač vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu, gali didinti nuolatinės naujagimio plautinės hipertenzijos (NNPH) riziką. Nustatyta rizika buvo maždaug 5 atvejai 1000 nėštumų, palyginti su bendrojoje populiacijoje pasireiškiančiais 1 – 2 NPHN atvejais 1000 nėštumų.

Su gyvūnais atlikti tyrimai parodė toksinį poveikį reprodukcijai, bet tiesioginio kenksmingo poveikio nėštumo eigai, embriono/vaisiaus vystymuisi, atsivedimuii ar atsivestų jauniklių raidai neparodė (žr. 5.3 skyrių „Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys“).

Žindymo laikotarpis

Mažas paroksetino kiekis prasiskverbia į motinos pieną. Paskelbtais tyrimų duomenimis, žindomo kūdikio serume vaistinio preparato koncentracija buvo mažesnė už tą, kurią įmanoma nustatyti (< 2 ng/ml) arba labai maža (< 4 ng/ml). Tokiems kūdikiams vaistinio preparato poveikio požymių nepastebėta. Kadangi poveikio nesitikima, galima pagalvoti apie žindymą.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Klinikinė patirtis rodo, kad gydymas paroksetinu su pažinimo ar psichomotorinių funkcijų sutrikimu nesusijęs. Visgi, kaip ir gydant kitokiais psichiką veikiančiais vaistiniais preparatais, reikia perspėti ligonį, kad gali sutrikti gebėjimas vairuoti ar valdyti mechanizmus.

Paroksetinas alkoholio sukeliamo protinių ir motorinių įgūdžių sutrikimo nesustiprina, visgi paroksetino kartu su alkoholiu vartoti nepatartina.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Kai kurios toliau išvardytos nepageidaujamos reakcijos silpnėja ir retėja tęsiant gydymą. Gydymo dėl jų nutraukti paprastai nereikia. Nepageidaujamos reakcijos išvardytos pagal organų sistemų klases ir dažnį.

Dažnis apibūdinamas taip:

Labai dažni (≥1/10)

Dažni (nuo ≥1/100 iki <1/10)

Nedažni (nuo ≥1/1 000 iki <1/100)

Reti (nuo ≥1/10 000 iki <1/1 000)

Labai reti (<1/10 000)

Dažnis nežinomas (negali būti įvertintas pagal turimus duomenis)

Kraujo ir limfinės sistemos sutrikimai

Nedažni: kraujavimo, dažniausiai odos ir gleivinių, sutrikimas (dažniausiai dėminės kraujosruvos).

Labai reti: trombocitopenija.

Imuninės sistemos sutrikimai

Labai reti: alerginės reakcijos (įskaitant dilgėlinę ir angioedemą).

Endokrininiai sutrikimai

Labai reti: neadekvataus antidiurezinio hormono išskyrimo sindromas.

Metabolizmo ir mitybos sutrikimai

Dažni: cholesterolio kiekio padidėjimas, apetito sumažėjimas.

Reti: hiponatremija.

Hiponatremija daugiausia pasireiškė senyviems ligoniams. Kartais ją sukėlė neadekvataus antidiurezinio hormono išskyrimo sindromas.

Psichikos sutrikimai

Dažni: mieguistumas, nemiga, sujaudinimas, nenormalūs sapnai (įskaitant košmarus).

Nedažni: konfūzija, haliucinacijos.

Reti: manija, nerimas, asmenybės suvokimo sutrikimas, panikos priepuoliai, akatizija (žr. 4.4 skyrių).

Dažnis nežinomas: mintys apie savižudybę ir savižudiškas elgesys.

Buvo gauta pranešimų apie minčių apie savižudybę ir savižudiško elgesio atvejus, vartojant paroksetiną ir netrukus po gydymo nutraukimo (žr. 4. 4 skyrių). 

Tokius simptomus gali sukelti ir pagrindinė liga.

Nervų sistemos sutrikimai

Dažni: svaigulys, drebulys, galvos skausmas, pablogėjęs susikaupimas.

Nedažni: ekstrapiramidiniai sutrikimai.

Reti: traukuliai, neramių kojų sindromas (NKS).

Labai reti: serotonino sindromas (gali būti tokių simptomų: sujaudinimas, sumišimas, prakaitavimas, haliucinacijos, hiperrefleksija, mioklonija, šaltkrėtis, tachikardija, drebulys).

Ligoniams, kuriems kartu buvo judėjimo sutrikimų arba kurie kartu vartojo neuroleptikų, pasireiškė ekstrapiramidinių sutrikimų, įskaitant orofacialinę distoniją.

Akių sutrikimai

Dažni: matymas lyg pro miglą.

Nedažni: vyzdžių išsiplėtimas (žr. 4.4 skyrių).

Labai reti: ūminė glaukoma.

Ausų ir labirintų sutrikimai

Dažnis nežinomas: spengimas ausyse.

Širdies sutrikimai

Nedažni: sinusinė tachikardija.

Reti: bradikardija.

Kraujagyslių sutrikimai

Nedažni: trumpalaikis kraujospūdžio padidėjimas arba sumažėjimas, ortostatinė hipotenzija.

Ligoniams, paprastai tiems, kuriems prieš gydymą buvo hipertenzija ar nerimas, vartojant paroksetiną nustatytas trumpalaikis kraujospūdžio padidėjimas ar sumažėjimas.

Kvėpavimo sistemos, krūtinės ląstos ir tarpuplaučio sutrikimai

Dažni: žiovulys.

Virškinimo trakto sutrikimai

Labai dažni: pykinimas.

Dažni: vidurių užkietėjimas, viduriavimas, vėmimas, burnos džiūvimas.

Labai reti: kraujavimas iš virškinimo trakto.

Kepenų, tulžies pūslės ir latakų sutrikimai

Reti: kepenų fermentų aktyvumo padidėjimas.

Labai reti: kepenų sutrikimai (pvz.: hepatitas, kartais susijęs su gelta ir/ar kepenų funkcijos nepakankamumu).

Nustatytas kepenų fermentų aktyvumo padidėjimas. Po vaistinio preparato patekimo į rinką labai retai nustatyta kepenų sutrikimų (pvz.: hepatitas, kartais susijęs su gelta ir/ar kepenų funkcijos nepakankamumu). Jeigu kepenų funkcijos tyrimų rodmenų padidėjimas nepraeina, reikia apsvarstyti, ar nevertėtų nutraukti paroksetino vartojimą.

Odos ir poodinio audinio sutrikimai

Dažni: prakaitavimas.

Nedažni: odos išbėrimas, niežulys.

Labai reti: sunkios nepageidaujamos odos reakcijos (įskaitant daugiaformę eritemą, Stevens-Johnson’o sindromą ir toksinę epidermio nekrolizę), padidėjusio jautrumo šviesai reakcijos.

Inkstų ir šlapimo takų sutrikimai

Nedažni: šlapimo susilaikymas, šlapimo nelaikymas.

Lytinės sistemos ir krūties sutrikimai

Labai dažni: lytinės funkcijos sutrikimas.

Reti: hiperprolaktinemija/galaktorėja.

Labai reti: ilgalaikė skausminga erekcija (priapizmas).

Skeleto, raumenų ir jungiamojo audinio sutrikimai

Reti: artralgija, mialgija.

Vaistų grupei priskirtas poveikis

Epidemiologiniai tyrimai, į kuriuos buvo įtraukti daugiausia 50 metų ir vyresni pacientai, rodo padidėjusią kaulų lūžių riziką SSRI inhibitoriais ir tricikliais antidepresantais gydomiems pacientams. Šią riziką skatinantis mechanizmas nežinomas.

Bendrieji sutrikimai ir vartojimo vietos pažeidimai

Dažni: astenija, kūno svorio padidėjimas.

Kabai reti: periferinė edema.

Nutraukimo simptomai, pastebėti nutraukus gydymą paroksetinu

Dažni: svaigulys, jutimų sutrikimai, miego sutrikimai, nerimas, galvos skausmas.

Nedažni: sujaudinimas, pykinimas, drebulys, sumišimas, prakaitavimas, emocijų nestabilumas, regos sutrikimai, palpitacija, viduriavimas, dirglumas.

Baigus gydymą paroksetinu (ypač, kai vaistinio preparato vartojimas nutraukiamas staigiai), dažnai atsiranda nutraukimo simptomų. Buvo gauta pranešimų apie  svaigulį, jutimo sutrikimus (įskaitant paresteziją ir elektros šoko pojūtį ir spengimą ausyse), miego sutrikimus (įskaitant intensyvius sapnus), sujaudinimą ar nerimą, pykinimą, drebulį, sumišimą, prakaitavimą, galvos skausmą, viduriavimą, palpitacijas, emocijų nestabilumą, dirglumą, regos sutrikimus.

Dažniausiai tokie reiškiniai buvo lengvi ar vidutinio sunkumo, savaime praeinantys. Visgi kai kuriems ligoniams jie gali būti sunkūs ir/ar ilgai trunkantys. Taigi, jeigu paroksetinu gydyti ilgiau nebereikia, rekomenduojama jo vartojimą nutraukti palaipsniui mažinant dozę (žr. 4.2 ir 4.4 skyrius).

Nepageidaujami reiškiniai, pasireiškę klinikinių tyrimų, kuriuose dalyvavo vaikai, metu

Buvo pastebėti šie nepageidaujami reiškiniai:

Padažnėjęs su savižudybe susijęs elgesys (įskaitant bandymus žudytis ir mintis apie savižudybę),  savęs žalojimas, priešiškumo padidėjimas. Mintys apie savižudybę ir bandymai nusižudyti dažniausiai buvo pastebėti atliekant klinikinius tyrimus, kuriuose dalyvavo paaugliai, sergantys didžiąja depresija. Padidėjęs priešiškumas dažniausiai buvo nustatytas vaikams, sergantiems obsesiniu kompulsiniu sutrikimu ir ypač jaunesniems nei 12 metų amžiaus.

Buvo pastebėta ir tokių nepageidaujamų reiškinių: apetito stoka, tremoras, prakaitavimas, hiperkinezija, ažitacija, emocijų labilumas (įskaitant verkimą ir nuotaikos kaitą), su kraujavimu susiję nepageidaujami reiškiniai (dažniausiai kraujavimas į odą ir gleivines).

Nutraukus paroksetino vartojimą ar palaipsniui mažinant dozę buvo pastebėti šie nepageidaujami reiškiniai: emocijų labilumas (įskaitant verkimą, nuotaikos kaitą, savęs žalojimą, minčių apie savižudybę atsiradimą ir bandymą žudytis), nervingumas, svaigulys, pykinimas ir pilvo skausmas (žr. 4.4 skyrių).

Daugiau informacijos apie vaikų klinikinius tyrimus žr. 5.1 skyriuje.

4.9 Perdozavimas 

Simptomai ir požymiai

Turimais paroksetino perdozavimo duomenimis, vaistinio preparato saugumo ribos plačios.

Paroksetino perdozavimo patirtis rodo, kad gali pasireikšti ne tik 4.8 skyriuje išvardyti simptomai, bet ir karščiavimas bei nevalingi raumenų susitraukimai.

Net iki 2000 mg vieno paroksetino išgėrę ligoniai dažniausiai pasveiko be sunkių pasekmių. Retais atvejais nustatyta koma ar EKG pokyčių, labai retai jie buvo mirtini, bet tokiais atvejais dažniausiai paroksetino buvo išgerta kartu su kitais psichotropiniais vaistiniais preparatais, kartu su alkoholiu arba be jo.

Gydymas

Specifinio priešnuodžio nežinoma.

Gydyti reikia priemonėmis, kurios skiriamos apsinuodijus bet kokiais antidepresantais.

Jeigu įmanoma, per kelias valandas po perdozavimo reikia sugirdyti 20 – 30 g aktyvintos anglies, kad sumažinti paroksetino absorbciją. Reikia taikyti palaikomąsias priemones, sekti gyvybines funkcijas ir pacientą atidžiai prižiūrėti. Ligonis turi būti gydomas pagal klinikinius simptomus.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS 

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – antidepresantai, selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI), ATC kodas – NO6A B05.

Veikimo mechanizmas

Paroksetinas yra stiprus selektyvus 5 hidroksitriptamino (5 HT, serotonino) patekimo į neuroną inhibitorius. Jo antidepresinis poveikis ir veiksmingumas gydant OKS, socialinio nerimo sutrikimą (socialinę fobiją), generalizuoto nerimo sutrikimą, potrauminio streso sutrikimą bei panikos sutrikimą susijęs su specifiniu 5-HT patekimo į smegenų neuronus slopinimu.

Paroksetinas cheminiu požiūriu nepanašus į triciklius, tetraciklius ir kitus esamus antidepresantus.

Paroksetino afinitetas muskarininiams cholinerginiams receptoriams mažas. Tyrimų su gyvūnais duomenimis, šio vaistinio preparato anticholinergines savybės silpnos.

Selektyvų vaistinio preparato veikimą patvirtina ir tyrimų in vitro duomenys, kurie rodo, kad paroksetinas alfa1, alfa2 ir beta adrenoceptorius, dopamino D2, į 5-HT1 panašius, 5-HT2 ir histamino H1 receptorius, priešingai tricikliams antidepresantams, veikia silpnai. Toks sąveikos su posinapsiniais receptoriais in vitro nebuvimas atsispindėjo tyrimuose in vivo, kurie parodė, kad vaistinis preparatas CNS neslopina ir hipotenzijos nesukelia.

Farmakodinaminis poveikis

Psichomotorinės funkcijos paroksetinas netrikdo ir etanolio slopinamojo poveikio nesustiprina.

Gyvūnams, prieš tai gavusiems monoamino oksidazės (MAO) inhibitorių ar triptofano, paroksetinas, kaip ir kitokie selektyvūs 5-HT patekimo į neuroną inhibitoriai, sukėlė per didelio 5-HT receptorių stimuliavimo simptomų.

Elgesio ir elektroencefalografijos tyrimai parodė, kad didesnės už slopinančias 5-HT patekimą į neuroną paroksetino dozės silpnai stimuliuoja. Stimuliuojamasis poveikis nepanašus į amfetamino.

Tyrimų su gyvūnais duomenimis, širdies ir kraujagyslių sistema gerai toleruoja paroksetiną. Sveikiems asmenims paroksetinas kliniškai reikšmingų kraujospūdžio, širdies susitraukimų dažnio ir EKG pokyčių nesukėlė.

Tyrimų duomenimis, paroksetinas guanetidino antihipertenzinį poveikį slopina daug silpniau negu antidepresantai, kurie slopina noradrenalino patekimą į neuroną.

Paroksetino veiksmingumas gydant depresiją panašus į įprastinių antidepresantų.

Yra duomenų, kad paroksetinas gali būti veiksmingas ligoniams, kuriems nebuvo reakcijos į gydymą įprastiniais antidepresantais.

Rytais geriamas paroksetinas neblogina miego kokybės ir trukmės. Priešingai, yra tikimybė, kad tų ligonių, kurie reaguoja į gydymą paroksetinu, miegas pagerės.

Suaugusių pacientų polinkio į savižudybę analizė

Placebu kontroliuojamų klinikinių tyrimų, kuriuose dalyvavę suaugę žmonės su psichikos sutrikimais buvo gydomi paroksetinu, duomenų analizė parodė, kad jaunų suaugusiųjų (18–24 metų amžiaus), gydytų paroksetinu, grupėje su savižudybe susijęs elgesys buvo dažnesnis nei placebą vartojusiųjų grupėje (atitinkamai 2,19 % ir 0,92 %). Vyresnio amžiaus grupėse tokio skirtumo nenustatyta. Visose grupėse pagal amžių didžiąja depresija sergantiems žmonėms su savižudybe susijęs elgesys buvo dažnesnis pacientams, gydytiems paroksetinu, palyginus su placebą vartojusiais pacientais (atitinkamai 0,32 % ir 0,05 %); visi įvykiai buvo bandymai žudytis. Vis dėlto, paroksetiną vartojusiųjų grupėje dažniau bandė žudytis jaunesnio amžiaus suaugusieji (8 iš 11) (taip pat žr. 4.4 skyrių).

Atsako priklausomybė nuo dozės

Nekintamų dozių tyrimų duomenimis, atsako priklausomybės nuo dozės kreivė plokščia. Tai rodo, kad vartojant didesnes už rekomenduojamas dozes vaistinio preparato veiksmingumas nedidėja. Visgi remiantis kai kurių klinikinių tyrimų duomenimis, kai kuriems ligoniams dozės padidinimas gali būti naudingas.

Ilgalaikio gydymo veiksmingumas

Ilgalaikis depresijos gydymo paroksetinu veiksmingumas buvo vertinamas 52 savaičių palaikomojo gydymo tyrimu, pagal kurio planą tirta atkryčio profilaktika. Atkrytis nustatytas 12% ligonių, vartojusių paroksetiną (20‑40 mg per parą), palyginti su 28% ligonių, vartojusių placebą. 

Ilgalaikis obsesinio kompulsinio sutrikimo gydymo paroksetinu veiksmingumas buvo vertinamas trijuose 24 savaičių palaikomojo gydymo tyrimuose, pagal kurių planą tirta atkryčio profilaktika. Vieno iš trijų tyrimų duomenimis, atkritusiųjų santykis vartojant paroksetiną (38%), palyginti su placebu (59%), reikšmingai skyrėsi.

Ilgalaikis panikos sutrikimo gydymo paroksetinu veiksmingumas buvo vertinamas 24 savaičių palaikomojo gydymo tyrimu, pagal kurio planą tirta atkryčio profilaktika. Atkrytis nustatytas 5% ligonių, vartojusių paroksetiną (10‑40 mg per parą), palyginti su 30% ligonių, vartojusių placebą. Tai patvirtino ir 36 savaičių palaikomojo gydymo tyrimas.

Socialinio nerimo sutrikimo, generalizuoto nerimo sutrikimo ir potrauminio streso sutrikimo ilgalaikio gydymo paroksetinu veiksmingumas įrodytas nepakankamai.

Nepageidaujami reiškiniai, pasireiškę pediatrinių klinikinių tyrimų metu

Trumpalaikių (iki 10 ‑ 12 savaičių) klinikinių tyrimų, kuriuose dalyvavo vaikai ir paaugliai, metu ne mažiau kaip 2% paroksetinu gydomų ligonių (ne mažiau kaip du kartus dažniau nei placebą vartojusiesiems) buvo tokių nepageidaujamų reiškinių: padažnėjo su savižudybe susijusio elgesio (įskaitant bandymą žudytis ir mintis apie savižudybę), kenkimo sau apraiškų bei padidėjusio priešiškumo atvejų. Mintis apie savižudybę ir bandymas žudytis dažniausiai nustatyti klinikiniuose tyrimuose, kuriuose dalyvavo paaugliai, sergantys didžiąja depresija. Priešiškumo padidėjimas nustatytas dažniausiai vaikams, sergantiems obsesiniu kompulsiniu sutrikimu, ypač jaunesniems kaip 12 metų. Be to, paroksetiną vartojusiems ligoniams dažniau nei placebo grupės pacientams, pasireiškė tokie reiškiniai: apetito sumažėjimas, drebulys, prakaitavimas, hiperkinezija, sujaudinimas, emocijų nestabilumas (įskaitant verksmą ir nuotaikų kaitą).

Dozės mažinimo tyrimų duomenimis, dozės mažinimo fazėje arba nutraukus gydymą paroksetinu ne mažiau kaip 2% ligonių (ne mažiau kaip du kartus dažniau nei placebą vartojusiesiems) pasireiškė tokių simptomų: emocijų nestabilumas (įskaitant verksmą, nuotaikų kaitą, kenkimą sau, mintis apie savižudybę, bandymą žudytis), nervingumas, svaigulys, pykinimas, pilvo skausmas (žr. 4.4 skyrių).

Atliekant penkis lygiagrečių grupių tyrimus, kurie truko nuo aštuonių savaičių iki aštuonių mėnesių, su kraujavimu susiję nepageidaujami reiškiniai (dažniausiai kraujavimas į odą ar gleivines), buvo nustatyti 1,74 % paroksetinu gydytų pacientų, palyginti su 0,74 % placebo grupės pacientų.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Absorbcija

Išgertas paroksetinas gerai absorbuojamas ir metabolizuojamas pirmojo prasiskverbimo pro kepenis metu. Dėl to, kad paroksetinas metabolizuojamas pirmojo prasiskverbimo pro kepenis metu, į sisteminę kraujotaką patenka ne visas iš virškinimo trakto absorbuoto vaistinio preparato kiekis. Didesnė vienkartinė dozė arba kartotinės dozės iš dalies įsotina priešsisteminį metabolizmą, taigi mažėja vaistinio preparato klirensas kraujo plazmoje. Dėl to paroksetino koncentracija kraujo plazmoje didėja neproporcingai dozei, farmakokinetikos rodmenys yra nepastovūs, o tai lemia nelinijinę kinetiką. Visgi nelinijiškumas dažniausiai yra mažas ir galimas tik tiems asmenims, kuriems vartojant mažą vaistinio preparato dozę susidaro maža jo koncentracija plazmoje.

Vartojant tiek nemodifikuotai, tiek modifikuotai veikliąją medžiagą atpalaiduojančių paroksetino preparatų, pusiausvyrinė sisteminė koncentracija nusistovi per 7‑14 parų. Manoma, jog ilgalaikio gydymo metu farmakokinetika nekinta.

Pasiskirstymas

Didelė dalis paroksetino pasiskirsto audiniuose, o farmakinetikos rodmenys rodo, kad tik 1% organizme esančio paroksetino būna plazmoje.

Jeigu kraujyje yra gydomąjį poveikį sukelianti paroksetino koncentracija, maždaug 95% vaistinio preparato būna prisijunge prie kraujo baltymų.

Tarp paroksetino koncentracijos kraujo plazmoje ir jo sukeliamo gydomojo (veiksmingumo) bei nepageidaujamo poveikio koreliacijos nepastebėta.

Mažas kiekis paroksetino prasiskverbia į tiriamųjų gyvūnų pieną ir patenka į vaisių.

Metabolizmas

Svarbiausi paroksetino metabolitai yra poliniai ir konjuguoti oksidacijos bei metilinimo produktai, kurie lengvai pašalinami iš organizmo. Jie beveik nesukelia farmakologinio poveikio, taigi įtakos paroksetino gydomajam poveikiui greičiausiai neturi.

Dėl metabolizmo selektyvus paroksetino poveikis 5-HT patekimui į neuroną nesutrinka.

Eliminacija

Paprastai mažiau kaip 2% paroksetino dozės išsiskiria pro inkstus nepakitusio vaistinio preparato pavidalu, o metabolitų pavidalu – 64%. Maždaug 36% dozės išsiskiria su išmatomis, tikriausiai su tulžimi. Nepakitusio vaisto pavidalu su išmatomis išsiskiria mažiau kaip 1% dozės. Taigi beveik visas paroksetinas eliminuojamas metabolizuotas.

Metabolitų eliminacija yra dvifazė: pradžioje išskiriami tie metabolitai, kurių atsiranda vaistinį preparatą metabolizuojant pirmojo prasiskverbimo pro kepenis metu, po to − atsirandantys dėl sisteminės eliminacijos.

Pusinės eliminacijos laikas kinta, bet paprastai jis trunka apie 1 parą.

Farmakokinetika specialių grupių ligonių organizme

Senyvi ligoniai ir ligoniai, kuriems yra kepenų arba inkstų funkcijos sutrikimas

Senyvų asmenų bei ligonių, kuriems yra sunkus inkstų funkcijos sutrikimas arba kepenų funkcijos sutrikimas, kraujo plazmoje paroksetino koncentracija padidėja, bet neperžengia sveikų suaugusiųjų koncentracijos plazmoje diapazono ribų.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys 

Paroksetino toksinis poveikis buvo tiriamas su rezus beždžionėmis ir žiurkėmis albinosėmis. Abiejų rūšių gyvūnų organizme preparato metabolizmas yra panašus kaip žmonių. Kaip ir tikėtasi, vartojant lipofilinių aminų, įskaitant triciklius antidepresantus, žiurkėms atsirado fosfolipidozė. Beždžionėms, kurios ne ilgiau kaip vienerius metus vartojo 6 kartus didesnes už rekomenduojamą gydomąją žmogui dozes, fosfolipidozė nenustatyta.

Kancerogeninis poveikis: Dvejus metus trukusių tyrimų su pelėms ir žiurkėms duomenimis, paroksetinas tumorogeninio poveikio nedarė.

Genotoksinis poveikis: Eilės tyrimų in vitro bei in vivo metu genotoksinio paroksetino poveikio nepastebėta.

Toksinio poveikio reprodukcijai tyrimų su žiurkėmis duomenimis, paroksetinas sutrikdė žiurkių patelių ir patinų vaisingumą, sumažindamas vislumo indeksą ir vaikingumo dažnį. Žiurkių jaunikliams sulėtėjo kaulėjimas, daugiau jų nugaišo. Manoma, jog kaulėjimas sulėtėja ne dėl tiesioginio preparato poveikio vaisiui ar jaunikliui, bet tikriausia yra susijęs su toksiniu poveikiu motininei patelei.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA 

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas 

Mikrokristalinė celiuliozė (E 460)

Kalcio-vandenilio fosfatas dihidratas (E 341)

Kroskarmeliozės natrio druska (E 468)

Bevandenis koloidinis silicio dioksidas (E 551)

Magnio stearatas (E 470b)

6.2 Nesuderinamumas 

Duomenys nebūtini.

6.3 Tinkamumo laikas

3 metai.

6.4 Specialios laikymo sąlygos 

Šiam vaistiniam preparatui specialių laikymo sąlygų nereikia.

6.5 Pakuotė ir jos turinys 

PVC/aliuminio folijos lizdinė plokštelė. Kartono dėžutėje yra 10, 14, 20, 28, 30, 50, 56, 60, 90, 98, 100, 120, 180 ar 500 tablečių.

Gali būti tiekiamos ne visų dydžių pakuotės.

6.6 Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti ir vaistiniam preparatui ruošti 

Specialių reikalavimų nėra.