BUPIVACAINE-GRINDEKS

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

Bupivacaine-Grindeks 5 mg/ml injekcinis tirpalas

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

1 ml injekcinio tirpalo yra 5 mg bupivakaino hidrochlorido.

Kiekvienoje 10 ml ampulėje yra 50 mg bupivakaino hidrochlorido.

Visos pagalbinės medžiagos išvardytos 6.1 skyriuje.

3. FARMACINĖ FORMA

Injekcinis tirpalas

Tirpalas yra skaidrus, bespalvis.

KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

Ilgalaikės periferinių nervų blokados ir epidurinės nejautros sukėlimas tais atvejais, kai negalima kartu vartoti epinefrino arba kai bet kokia stipri raumenų relaksacija yra nepageidaujama, pvz., pooperacinės analgezijos sukėlimas ar gimdymo skausmo malšinimas.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

Suaugusiesiems ir 12 metų bei vyresniems vaikams

Toliau pateikiamoje lentelėje nurodytas rekomenduojamas dozavimas dažniau naudojamų nejautros metodų atvejais. Pasirinkdamas vaisto dozę, gydytojas privalo turėti reikiamos patirties ir informacijos apie paciento būklę.

Kai sukeliama ilgalaikė periferinių nervų blokada naudojant arba nepertraukiamą infuziją, arba kartotines dozių (bolus) injekcijas, reikia atsižvelgti į toksinės koncentracijos plazmoje susidarymo ir į nervo lokalios pažaidos rizikos galimybę.

Rekomenduojamas dozavimas:

Pastabos:

Bandomoji dozė įskaičiuota.

1) Atliekant rezginio blokadą, vaistą reikia dozuoti atsižvelgiant į injekcijos vietą ir paciento būklę. Interskaleninė ir viršraktikaulinė peties rezginio blokados, priklausomai nuo naudojamo lokalaus anestetiko, gali būti susijusios su dažniau pasireiškiančiais sunkiais šalutiniais reiškiniais (žr. 4.5 skyrių).

2) Didžiausia dozė yra ≤400 mg per 24 valandas.

3) Šis bupivakaino tirpalas dažnai vartojamas skausmui malšinti jo skiriant epiduraliai kartu su atitinkamu opioidiniu analgetiku. Bendra dozė yra ≤400 mg per 24 valandas.

4) Jei pacientas dėl bet kokių kitų priežasčių papildomai vartoja bupivakaino, bendros vienkartinės 150 mg dozės viršyti negalima. 

Skiriant lentelėje nurodytas dozes, paprastai sėkmingai sukeliama pakankama nejautra. Nejautros pradžia ir trukmė gali šiek tiek skirtis. Pateikti skaičiai rodo vidutinių reikiamų vaisto dozių sukeliamo poveikio ribas. Reikia vengti nereikalingai skirti didelę lokalaus poveikio anestetikų dozę. Siekiant sukelti visišką stambesnių nervų sudėtyje esančių nervinių skaidulų blokadą, paprastai reikia skirti didesnės koncentracijos anestetiko tirpalo. Mažesnių nervų blokadai sukelti ar skausmui malšinti (pvz., gimdymo skausmui malšinti), pakanka mažesnės koncentracijos tirpalo. Nuo skiriamo tirpalo tūrio priklauso nejautros srities plotas.

Siekiant išvengti netyčinės injekcijos į kraujagyslę, prieš vaisto švirkštimą ir jo metu rekomenduojama atsargiai atlikti aspiraciją švirkštu. Pagrindinę vaisto dozės dalį reikia švirkšti lėtai, 25–50 mg/min. greičiu, dozę didinti laipsniškai, ir kartu atidžiai stebėti paciento gyvybines funkcijas bei su juo kalbėtis. Atliekant epiduralinę nejautrą, rekomenduojama sušvirkšti bandomąją 3–5 ml bupivakaino tirpalo dozę kartu su adrenalinu. Vaisto netyčia sušvirkštus į kraujagyslę, gali trumpam padidėti širdies susitraukimų dažnis, o netyčia sušvirkštus intratekaliai – pasireikšti nugaros smegenų blokados simptomų. Jei pasireiškia toksinio poveikio simptomų, vaisto švirkštimą reikia nedelsiant nutraukti. Remiantis turima patirtimi, suaugusiesiems skiriant vidutiniškai 400 mg bupivakaino per 24 valandas, toksinio poveikio nepasireiškė.

Vaikams (naujagimiams, kūdikiams ir jaunesniems kaip 12 metų vaikams)

Rekomenduojamos dozės:

Lokaliai nejautrai ir periferinių nervų blokadai:

jaunesniems kaip 6 mėnesių vaikams didžiausia vienkartinė dozė yra 1,5 mg/kg;

vyresniems kaip 6 mėnesių vaikams didžiausia vienkartinė dozė yra 2–2,5 mg/kg.

Toliau pateikiamos išsamios bupivakaino vartojimo epiduraliai rekomendacijos 2–50 kg sveriantiems vaikams; didžiausia kartu su adrenalinu vartojamo vaisto dozė yra 2 mg/kg.

Nepertraukiamai epidurinei infuzijai:

jaunesniems kaip 3 mėnesių vaikams didžiausia dozė yra 0,2 mg/kg/val. (<4,8 mg/kg per 24 val.);

vyresniems kaip 3 mėnesių vaikams didžiausia dozė yra 0,4 mg/kg/val. (<9,6 mg/kg per parą).

Šios anksčiau nurodytos dozės turėtų būti laikomos įprastinėmis, vaisto skiriant pediatrinėje praktikoje.

Vaisto poveikis įvairiems pacientams gali skirtis.

Vaikams dozė apskaičiuojama 1 kg kūno svorio – didžiausia dozė yra iki 2 mg/kg.

4.3 Kontraindikacijos

Padidėjęs jautrumas veikliajai medžiagai, kitiems amidų grupės lokalaus poveikio anestetikams arba bet kuriai pagalbinei medžiagai.

Bupivakaino draudžiama vartosi intraveninei regioninei nejautrai (Bier blokadai), kadangi preparato atsitiktinai patekus į sisteminę kraujotaką, gali pasireikšti ūminių sisteminių toksinio poveikio reakcijų.

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Gauta pranešimų apie pasireiškusius širdies sustojimo ir mirties atvejus, bupivakaino vartojant epiduralinei nejautrai ar periferinių nervų blokadai sukelti. Kai kuriais atvejais gaivinimo priemonės buvo neveiksmingos, nepaisant akivaizdžiai pakankamo pasiruošimo ir tinkamų veiksmų taikymo. Kaip ir visi lokalaus poveikio anestetikai, bupivakainas gali sukelti toksinį poveikį centrinei nervų ir širdies bei kraujagyslių sistemoms, jei jo vartojant lokaliai nejautrai, susidaro didelė vaisto koncentracija kraujyje. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai vaisto netyčia sušvirkščiama į kraujagyslę. Pasireiškė skilvelių aritmijos, skilvelių virpėjimo, staigaus kolapso ir mirties atvejų, kurie buvo susiję su didele bupivakaino koncentracija sisteminėje kraujotakoje.

Anestezijos procedūros turi būti visada atliekamos tinkamai įrengtose patalpose, kuriose yra pacientų būklės stebėjimui ir reanimacijai būtinos įrangos bei vaistų.

Prieš atliekant bet kurio nervo blokadą, reikia kateterizuoti periferinę veną, pvz., pradėti intraveninę infuziją. Gydytojui reikia imtis reikiamų atsargumo priemonių, kad išvengtų vaisto švirkštimo į kraujagyslę (žr. 4.2 skyrių). Gydytojas privalo turėti pakankamos ir tinkamos patirties atlikti numatytą procedūrą, taip pat turi žinoti nepageidaujamo poveikio, sisteminio toksinio poveikio ir kitų komplikacijų diagnozės nustatymo bei gydymo principus (žr. 4.9 skyrių).

Stambiųjų periferinių nervų blokadai sukelti gali reikėti skirti didelį lokalaus poveikio anestetiko tūrį tose srityse, kurios yra gausiai vaskuliarizuotos, dažnai arti stambiųjų kraujagyslių, t.y. kur padidėjęs vaisto sušvirkštimo į kraujagyslę ir (arba) jo absorbcijos į sisteminę kraujotaką pavojus. Dėl to gali susidaryti didelė vaisto koncentracija plazmoje.

Pacientus, kurių bendra būklė yra sunki dėl senyvo amžiaus ar kitų sunkinančių veiksnių, pavyzdžiui, dėl ryškaus kepenų ar inkstų funkcijos sutrikimo, reikia prižiūrėti ypatingai atidžiai, nepaisant to, kad regioninė nejautra šių pacientų operaciniam gydymui gali būti optimalus pasirinkimas.

Pacientus reikia iš anksto informuoti apie specifinius pavojus, susijusius su anksčiau minėtomis ligomis ar būklėmis, ir įsitikinti, kad jie gydytojui pasakė visus savo nusiskundimus.

Pacientus, kuriems yra dalinė ar visiška širdies laidžiosios sistemos blokada, reikia ypatingai atidžiai prižiūrėti, kadangi lokalaus poveikio anestetikai gali slopinti miokardo laidumą. III klasės antiaritminiais vaistais gydomų pacientų būklę reikia atidžiai stebėti ir monitoruoti jų elektrokardiogramą (EKG), kadangi bupivakaino poveikis širdžiai gali būti adityvus. Bupivakaino negalima vartoti nejautrai sukelti pacientams, kuriems yra hipovolemija; prieš anestezijos procedūrą būtina koreguoti organizmo skysčių kiekį.

Epiduralinė nejautra gali sukelti hipotenziją ir bradikardiją. Šią riziką galima sumažinti, prieš nejautros pradžią sušvirkštus kraujagysles sutraukiančio preparato. Pasireiškusią hipotenziją reikia nedelsiant gydyti, pvz., į veną švirkščiant 5–10 mg efedrino, kurio dozę prireikus galima kartoti. Vaikams efedrino reikia skirti jų amžių ir kūno svorį atitinkančiomis dozėmis.

Centrinių nervų blokada (spinalinė ir epiduralinė nejautra) gali slopinti širdies ir kraujagyslių sistemą, ypač kai pacientui yra hipovolemija. Pacientams, kuriems yra širdies nepakankamumas, epiduralinę nejautrą reikia atlikti atsargiai.

Kai kurios lokalios nejautros procedūros, pvz., galvos ir kaklo srityse, gali būti susijusios su dažniau pasireiškiančiais šalutiniais poveikiais, nepriklausomai nuo vartojamo anestetiko. Netyčinis preparato, net nedidelės jo dozės, švirkštimas į arteriją gali sukelti sunkių galvos smegenų veiklos sutrikimų.

Preparato švirkščiant į retrobulbarinį tarpą, labai retai jo gali patekti į kaukolės ertmę po voratinkliniu dangalu ir dėl to gali pasireikšti laikinas aklumas, kolapsas, apnėja, traukulių ir kitų simptomų. Šiuos simptomus reikia nedelsiant atpažinti ir gydyti.

Lokalaus poveikio anestetiko švirkščiant į retrobulbarinį arba į peribulbarinį tarpus, yra nedidelė rizika pasireikšti negrįžtamam akies obuolio raumenų veiklos sutrikimui. Pirminė šio sutrikimo priežastis yra trauma ir (arba) lokalus toksinis poveikis raumenims ir (arba) nervams. Šio sutrikimo sunkumas priklauso nuo audinių sužalojimo laipsnio, vaisto koncentracijos ir lokalaus poveikio anestetiko ekspozicijos audiniuose trukmės. Dėl šios priežasties, kaip ir visų kitų lokalaus poveikio anestetikų vartojimo atvejais, reikia skirti mažiausią veiksmingą bupivakaino koncentraciją ir dozę. Vazokonstriktoriai ir kitos kartu vartojamos medžiagos gali stiprinti anestetiko poveikį audiniams, todėl jų reikia vartoti tik būtinais atvejais.

Kai kuriais atvejais gimdos kaklelio nejautra gali sukelti bradikardiją ar tachikardiją, todėl reikia stebėti vaisiaus širdies susitraukimų dažnį.

Bupivakaino į sąnarinį tarpą reikia skirti ypatingai atsargiai tais atvejais, kai po chirurginių manipuliacijų yra didelis intrasąnarinis sužalojimas arba didelis poveikio paviršiaus plotas, kadangi tuomet gali padidėti preparato absorbcija ir susidaryti didesnė koncentracija plazmoje.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika 

Bupivakaino reikia atsargiai vartoti pacientams, kurie vartoja kitų lokalaus poveikio anestetikų arba į amidų grupės lokalaus poveikio anestetikus struktūriškai panašių preparatų, pvz., tam tikrų antiaritminių preparatų (lidokaino ir meksiletino), kadangi jų sukeliamas sisteminis toksinis poveikis gali sumuotis. Specifinių bupivakaino ir III klasės antiaritminių vaistų (pvz., amjodarono) sąveikos tyrimų neatlikta, tačiau jų kartu reikėtų vartoti atsargiai (taip pat žr. 4.4 skyrių).

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumas

Bupivakaino vartojimo nėštumo metu ir vaisingo amžiaus moterims patirties yra pakankamai. Specifinio preparato poveikio reprodukcijai nenustatyta, t.y. embriono ar vaisiaus vystymosi sutrikimų dažnis nepadidėjo.

Lokalaus poveikio anestetiko nepageidaujamas poveikis vaisiui, pvz., vaisiaus bradikardija, atrodytų, dažniausiai pasireiškia atliekant gimdos kaklelio nejautrą. Toks poveikis gali būti susijęs su vaisiaus organizme susidariusia didele anestetiko koncentracija.

Žindymo laikotarpis

Kaip ir kitų lokalaus poveikio anestetikų, bupivakaino gali patekti į žindyvės pieną, tačiau jo išsiskiria toks nedidelis kiekis, kad vaikui nėra jokio pavojaus.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Lokalaus poveikio anestetikai gali šiek tiek paveikti protinę veiklą ir pusiausvyrą, net jei nėra akivaizdžių toksinio poveikio centrinei nervų sistemai (CNS) simptomų, todėl gali laikinai sutrikdyti judėjimo funkciją ir judesių koordinaciją.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Bupivakainas sukelia nepageidaujamą poveikį, kuris yra panašus į kitų ilgai veikiančių lokalaus poveikio anestetikų sukeliamą tokį poveikį. Paties vaisto sukeliamą šalutinį poveikį sunku atskirti nuo fiziologinio poveikio, atsirandančio dėl nervo blokados (pvz., sumažėjęs kraujospūdis, bradikardija), taip pat nuo adatos dūrio sukeliamo tiesioginio (pvz., nervo pažeidimas) ar netiesioginio (pvz., epiduralinis abscesas) poveikio.

Toliau išvardijamos nepageidaujamos reakcijos pagal „MedDRA“ organų sistemų klases ir dažnio apibūdinimus:

labai dažni (≥1/10);

dažni (nuo ≥1/100 iki <1/10);

nedažni (nuo ≥1/1 000 iki <1/100);

reti (nuo ≥1/10 000 iki <1/1 000);

labai reti (<1/10 000), dažnis nežinomas (negali būti įvertintas pagal turimus duomenis).

4.9 Perdozavimas

Ūminis sisteminis toksinis poveikis

Dažniausiai pasireiškia sisteminis toksinis poveikis CNS ir širdies bei kraujagyslių sistemai. Tokį poveikį sukelia didelė lokalaus poveikio anestetiko koncentracija kraujyje, kuri susidaro preparato netyčia sušvirkštus į kraujagyslę, jo perdozavus arba dėl ypatingai greitos preparato absorbcijos iš labai vaskuliarizuotų sričių (taip pat žr. 4.4 skyrių). Visų amidų grupės lokalaus poveikio anestetikų poveikis CNS yra panašus, tuo tarpu poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai labiau priklauso tiek nuo kokybinių skiriamo vaisto savybių, tiek nuo jo kiekio.

Atsitiktinis lokalaus poveikio anestetiko švirkštimas į kraujagyslę gali sukelti greitą (pasireiškia per kelias sekundes ar minutes) sisteminį toksinį poveikį. Preparato perdozavus, sisteminis toksinis poveikis pasireiškia vėliau (praėjus 15–60 minučių po injekcijos), kadangi anestetiko koncentracija kraujyje didėja lėčiau.

Poveikis centrinei nervų sistemai

Toksinis poveikis centrinei nervų sistemai yra laipsniškas atsakas, kai simptomai ir požymiai pasireiškia didėjančio sunkumo tvarka. Iš pradžių paprastai pasireiškia parestezija aplink burną ir liežuvio aptirpimas, svaigulys, sustiprėjęs garso pojūtis, spengimas ausyse ir sutrikęs regėjimas. Dizartrija, raumenų trūkčiojimas ar tremoras yra sunkesni simptomai ir pranašauja traukulių pasireiškimą. Šių požymių negalima klaidingai suprasti kaip neurotinės elgsenos. Vėliau gali pasireikšti sąmonės sutrikimas ir generalizuoti traukuliai, kurie gali trukti nuo kelių sekundžių iki keleto minučių. Pasireiškus traukuliams, dėl padidėjusio raumenų susitraukimo ir kartu esančio kvėpavimo sutrikimo, greitai vystosi hipoksija ir hiperkarbija. Sunkiais atvejais gali pasireikšti apnėja. Pasireiškusi acidozė, hiperkalemija ir hipoksija didina bei pailgina toksinį vietinių anestetikų poveikį.

Sveikimas prasideda dėl lokalaus poveikio anestetiko persiskirstymo, jis laipsniškai pašalinamas iš centrinės nervų sistemos, vėliau metabolizuojamas ir eliminuojamas. Sveikimas gali būti greitas, išskyrus tuos atvejus, kai buvo sušvirkštas didelis preparato kiekis.

Poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai

Toksinis poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai gali būti stebimas sunkiais perdozavimo atvejais, dažniausiai prieš tai pasireiškia toksinio poveikio centrinei nervų sistemai požymių. Pacientams, kuriems taikoma stipri sedacija arba skiriama bendrinių anestetikų, prodrominių CNS simptomų gali nebūti.

Hipotenzija, bradikardija, aritmija ir net širdies sustojimas gali pasireikšti dėl didelės lokalaus poveikio anestetiko koncentracijos sisteminėje kraujotakoje, net nesant prodrominių CNS pažaidos požymių. Vaikams gali būti sunku nustatyti lokalaus poveikio anestetiko ankstyvuosius toksinio poveikio požymius, kai jiems nejautra atliekama bendrinės anestezijos metu.

Ūminio toksinio poveikio gydymas

Jei pasireiškia ūminio sisteminio toksinio poveikio požymių, lokalaus poveikio anestetiko švirkštimą reikia nedelsiant nutraukti.

Jei pasireiškia traukulių, juos būtina gydyti. Turi būti lengvai prieinami visi vaistai ir reanimacijos priemonės. Gydymo tikslas yra užtikrinti deguonies patekimą į kvėpavimo takus, slopinti traukulius ir palaikyti kraujo apytaką; prireikus galima taikyti pagalbinę ar kontroliuojamą plaučių ventiliaciją. Jei per 15–20 sekundžių traukuliai nesibaigia savaime, į veną reikia švirkšti prieštraukulinių preparatų. Traukulius greitai slopina 100–150 mg intraveninė tiopentalio dozė. Taip pat galima švirkšti 5–10 mg diazepamo, tačiau jo poveikis yra lėtesnis. Jei traukuliai nesiliauja, galima skirti raumenų relaksantų (pvz., suksametonijaus), kad būtų palaikomas deguonies patekimas į kvėpavimo takus ir paciento kvėpavimas. Tokiu atveju vis tiek būtina endotrachėjinė intubacija ir kvėpavimo kontrolė.

Jei pasireiškia pavojingų širdies ir kraujagyslių sistemos slopinimo požymių (hipotenzija, bradikardija), į veną reikia švirkšti 5–10 mg efedrino, kurio dozę prireikus galima kartoti po 2–3 minučių. Bradikardiją galima gydyti, pavyzdžiui, skiriant atropino.

Jei nutrūksta kraujo apytaka, būtina nedelsiant pradėti reanimacines priemones.

Gyvybiškai svarbu užtikrinti optimalų deguonies patekimą į kvėpavimo takus, palaikyti kvėpavimą ir kraujo apytaką, taip pat gydyti acidozę.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS 

5.1 Farmakodinaminės savybės

Farmakoterapinė grupė – vietiniai anestetikai, ATC kodas – N01B B01

Bupivakainas yra ilgo veikimo amidų grupės lokalaus poveikio anestetikas, kuris pasižymi anestetiniu ir analgeziniu veikimu. Didelė jo dozė sukelia anesteziją, pakankamą chirurginei operacijai atlikti, o mažesnė dozė sukelia sensorinę blokadą (analgeziją) su nežymia motorinių skaidulų blokada. Lokalios nejautros pradžia ir trukmė priklauso nuo vaisto injekcijos srities. Kaip ir kiti lokalaus poveikio anestetikai, bupivakainas sukelia grįžtamą nervinių impulsų laidumo blokadą, nutraukdamas natrio jonų tėkmę per nervų skaidulų membranas. Manoma, kad amidų grupės lokalaus poveikio anestetikai veikia blokuodami ląstelių membranų natrio kanalus. Lokalaus poveikio anestetikai taip pat gali blokuoti jaudinančiąsias galvos smegenų ir miokardo ląstelių membranas.

5.2 Farmakokinetinės savybės 

Bupivakainas yra labai tirpus riebaluose.

Preparato metabolitai yra mažiau farmakologiškai aktyvūs nei bupivakainas.

Bupivakaino koncentracija plazmoje priklauso nuo vaisto dozės, vartojimo būdo ir vietos vaskuliarizacijos laipsnio.

Pusinės bupivakaino eliminacijos laikas po įprastos ir dvifazės preparato absorbcijos iš epiduralinio tarpo yra, atitinkamai, 7 minutės ir 6 valandos. Lėtoji absorbcijos fazė yra tas veiksnys, kuris riboja bupivakaino eliminacijos greitį, ir tuo galima paaiškinti, kodėl tikrasis pusinės eliminacijos laikas yra ilgesnis nei preparato sušvirkštus į veną.

Bupivakaino jungimosi prie plazmos baltymų laipsnis yra 96%.

Preparato vartojant į veną, bendrasis bupivakaino plazmos klirensas yra 0,58 l/min., pasiskirstymo tūris nusistovėjus pusiausvyrinei koncentracijai yra 73 l, pusinės eliminacijos laikas – 2,7 val., o vidutinis ekskrecijos per kepenis koeficientas – 0,40.

Bupivakaino klirensas beveik visiškai užtikrinamas vaistą metabolizuojant kepenyse, jis priklauso ir nuo kraujo tėkmės kepenyse, ir nuo metabolizuojančiųjų fermentų aktyvumo.

Bupivakainas kepenyse daugiausia metabolizuojamas aromatinio hidroksilinimo būdu į 4-hidroksi-bupivakainą ir N-dealkilinimo būdu į pipekolilksilidiną (PPX); abiejų procesų mediatoriumi yra citochromo P4503A4 sistema. Bupivakaino skiriant nepertraukiamos infuzijos būdu ir po jos, PPX ir 4-hidroksi-bupivakaino koncentracijos plazmoje yra nedidelės, lyginant su paties aktyvaus preparato koncentracija.

Maždaug 5–6% bupivakaino šalinama su šlapimu nepakitusio preparato pavidalu.

Bupivakainas lengvai prasiskverbia pro placentos barjerą, ir abipus barjero susidaro nesusijungusios veikliosios medžiagos koncentracijų pusiausvyra. Kadangi prie vaisiaus plazmos baltymų vaisto jungiasi mažiau nei prie motinos plazmos baltymų, bendroji vaisto koncentracija vaisiaus plazmoje yra mažesnė, nors laisvosios vaisto frakcijos koncentracija vaisiaus ir motinos plazmoje yra vienoda.

Bupivakaino patenka į žindyvės pieną, tačiau jo išsiskiria toks nedidelis kiekis, kad paprastai vaikui nėra jokio pavojaus.

1–7 metų vaikams vaisto farmakokinetika yra panaši į suaugusiųjų.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Ilgalaikių bupivakaino saugumo, toksinio poveikio reprodukcijai, lokalaus toksinio poveikio ir galimo kancerogeniškumo tyrimų su gyvūnais neatlikta. Poregistracinio stebėjimo tyrimų metu pastebėtas lokalus toksinis poveikis suaugusiesiems ir vaikams.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas 

Natrio chloridas

Natrio hidroksidas arba vandenilio chlorido rūgštis (pH koreguoti)

Injekcinis vanduo

6.2 Nesuderinamumas

Bupivakaino hidrochlorido tirpumas yra ribotas, kai pH yra >6,5. Į tai reikia atsižvelgti, kai pridedama šarminių tirpalų, t.y. karbonatų, nes gali iškristi nuosėdų.

Bupivakainas yra suderinamas maišant su buprenorfino, diamorfino, epinefrino, fentanilio, hidromorfono, morfino, sufentanilio tirpalais, o su kitais vaistais jo maišyti negalima.

6.3 Tinkamumo laikas 

3 metai

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Laikyti ne aukštesnėje kaip 25 °C temperatūroje. Ampules laikyti išorinėje dėžutėje, kad preparatas būtų apsaugotas nuo šviesos. Negalima užšaldyti!

6.5 Pakuotė ir jos turinys

Stiklo ampulė, kurioje yra 10 ml tirpalo. Kartono dėžutėje yra 1 PVC plokštelė, kurioje yra 5 ampulės.

6.6 Specialūs reikalavimai atliekoms tvarkyti ir vaistiniam preparatui ruošti

BUPIVACAINE-GRINDEKS injekcinio tirpalo sudėtyje nėra konservantų, todėl jis skirtas tik vienkartiniam vartojimui. Nesuvartotą tirpalą reikia tvarkyti laikantis vietinių reikalavimų.

Pakartotinai sterilizuoti nerekomenduojama.