Homeopatinių vaistų kūrimas

Tiek alopatiniu (tradicinės medicinos), tiek homeopatiniu vaistu gali būti bet kokia farmakologiškai aktyvi medžiaga.

Pagrindinis homeopatijos dėsnis – panašumo dėsnis teigia: panašus panašų gydo, taigi: vaistinė medžiaga, sukelianti tam tikrus simptomus sveikiems asmenims, gali gydyti pacientus, turinčius tokius pat simptomus.

Vaistinės medžiagos homeopatijoje nuo S. Hahnemanno laikų yra išbandomos skiriant jas sveikiems savanoriams. Tiriamas preparatas duodamas sveikiems savanoriams, kurie nežino, ką gauna. Eksperimente dalyvaujantys savanoriai rašo dienoraščius, yra konsultuojami už eksperimentą atsakingų homeopatų, stebima, kokius simptomus tas vaistas gali sukelti sveikam žmogui. Todėl 1811-1821 m. išleistus pirmuosius homeopatinių vaistų aprašymus (6 tomai) S. Hahnemannas pavadino Materia Medica Pura – t. y. „grynaisiais”. Tuo jis norėjo pabrėžti, kad įtraukti tik tie simptomai, kurie buvo pastebėti eksperimentų metu arba būdingi apsinuodijus ta medžiaga.

Sukelti simptomai registruojami ir indeksuojami tais žodžiais, kokiais ir buvo apibūdinti, t.y. ne nozologiniais terminais, ne kaip diagnozė, bet taip, kaip tas žmogus jautė, kaip tai apibūdino. Pvz., Cactus būdingas širdies skausmas, lyg ją gniaužtų geležinis kumštis. Todėl dar S. Hahnemanno išbandytų vaistų aprašymai iki šiol nepraradę savo reikšmės, tik patikslinti bei papildyti. Ir pats vaistas homeopatijoje nesensta: jeigu išbandant Cactus sveikiems savanoriams vaistas sukėlė minėtą širdies skausmą, tai tas simptomas išlieka aktualus ir dabar. 

Vaisto patogenezę (taip homeopatai vadina vaisto veikimo aprašymą) sudaro:
1) eksperimentų rezultatai;
2) duomenys iš toksikologijos;
3) papildymai, pastebėti vartojant vaistą klinikinėje praktikoje.

Parengta pagal: „Gamtos galia” Nr. 2 (8);