Įvadas
Odos ligos yra vienos dažniausių, dėl kurių kreipiamasi į gydytojus. Dažnai pacientai savarankiškai gydosi įvairiais medikamentais ir priemonėmis, kurios veikia įvairias odos infekcijas ar bent turėtų jas veikti. Jų yra daug ir skirtingos kilmės. Dažniausiai žmonės kenčia nuo infekcinių odos ligų, kurių didelę dalį sudaro bakterinės ar grybelinės. Specialistui būtina atkreipti dėmesį į odos infekcijas. Jos pavojingos, nes laiku nepastebėtos gali sukelti sunkių padarinių – nuo odos pūlinių iki sisteminių reiškinių. Kito pobūdžio pažeidimai, galintys pažeisti barjerinę odos funkciją, yra mechaniniai veiksniai (traumos, spinduliai), cheminiai dirgikliai (cheminės medžiagos, alergenai). Tiek vienu, tiek kitu atveju būtina įvertinti odos pažeidimo pobūdį ir paskirti tinkamą gydymą.
Žaizdos ir jų tipai
Žaizda – tai odos ar gleivinės ir po jomis esančių gilesnių audinių vientisumo pažeidimas. Žaizdos gali būti paviršinės, gilios, penetruojančios (besiskverbiančios gilyn) ir kiaurinės. Pagrindiniai žaizdos simptomai yra skausmas, kraujavimas ir audinių defektas arba žiojėjimas. Jeigu žaizdoje nėra mikrobų, ji vadinama švaria (aseptine), užteršta mikroorganizmais – nešvaria (infekuota). Tik operacinės žaizdos yra aseptinės, o visos trauminės – infekuotos.
Dažniausiai patiriami odos pažeidimai:
- įpjovimai ir nubrozdinimai – dažniausiai vasarą pasitaikantys sužalojimai. Nedideli įpjovimai ar nubrozdinimai nėra pavojingi ir paprastai užgyja savaime;
- pūslės. Jų susidaro nuolatinio dirginimo ir trynimo vietose. Jei pūslė neskausminga, tereikia ją užklijuoti pleistru. Nepažeista oda yra natūralus barjeras, saugantis nuo bakterijų;
- nudegimai. Nudegti galima prisilietus prie karšto daikto, taip pat karštais garais, liepsna. Jei nudegimas gilus, apima didelį odos plotą, reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją. Jei nudegimas nedidelis, pirmiausia pažeista vieta yra atvėsinama;
- nudegimai saulėje. Nudegimo saulėje požymių ir simptomų dažniausiai atsiranda praėjus kelioms valandoms po nudegimo – nudegusi oda parausta, ima skaudėti, patinsta, gali susidaryti pūslių. Kadangi paprastai nudega didelis odos plotas, jaučiamas nuovargis, skauda galvą, gali pakilti temperatūra;
- durtinės žaizdos. Durtinės žaizdos padaromos smailiais įrankiais. Šios žaizdos yra siauros, jų kraštai lygūs, tačiau kartais jos gali būti gilios – šiais atvejais būtina gydyti chirurgiškai. Taip pat šios žaizdos gali būti pavojingos dėl infekcijos rizikos.
Pragulos – sunki slaugomų ligonių odos pažaida
Pragulos – tai odos ir gilesniųjų audinių nekrozė, kuri susidaro sutrikus mitybai spaudžiamuose kūno paviršiuose. Dažniausiai pragulos atsiveria ilgai gulintiems, išsekusiems, paralyžiuotiems ar kraujagyslių bei neurologinėmis ligomis sergantiems ligoniams
Literatūros duomenimis, daugiau nei du trečdaliai pragulų atsiranda vyresniems nei 70 metų ligoniams. Pragulų pasitaiko 5–8 proc. neurologinių ligonių, kaip mirties priežastis jos pasireiškia 7–8 proc. paraplegikų. Pragulų dažniau atsiranda jaunesnio amžiaus vyrams, tai susiję su trauminiais stuburo smegenų pažeidimais. Vyresnėms moterims pragulos yra dažnas reiškinys, siejamas su ilgesne moterų gyvenimo trukme, palyginti su vyrais. Anatomiškai 67 proc. pragulų susidaro klubų ir sėdmenų srityje, 25 proc. – kulnų, menčių, girnelės srityse, jei ilgai gulima ant šono, pragulų atsiranda virš šlaunikaulio didžiojo gūbrio ir kulkšnies, 8 proc. – ant nosies, skruosto, kaktos, pakaušio, krūtinės, alkūnių.
Pragulos klasifikuojamos pagal audinių pažeidimo laipsnį. Praktiškai naudojama 4 stadijų klasifikacija (1 lentelė).
Odos pažeidimai, kuriuos sukelia cukrinis diabetas
Odos pažeidimas sergant cukriniu diabetu (CD) nėra specifiškas. Kai pagausėja gliukozės, neretai atsiranda furunkulų ir karbunkulų. Furunkuliozė galima ir tada, kai sutrinka tolerancija gliukozei. CD dekompensuojantis, dėl dehidratacijos oda pasidaro sausa, raukšlėta, sumažėja jos tamprumas, blogai gyja žaizdos. Kartais intensyviai ragėja padų oda, sustorėja nagai, pasireiškia hiperkeratozė. Dėl pėdos deformacijų sutrinka normali pėdos mechanika, atsiranda nuospaudų. Kai dekompensacija užtrunka, vyrauja katabolizmas ir galūnių raumenys atrofuojasi. Pasitaiko diabetinė nekrobiozė, kurią sukelia lipoidinė kalogeno distrofija. Ji būna 0,3–1,2 proc. diabetu sergančių pacientų. Pažeidimų dažniausiai atsiranda priekinėje blauzdos dalyje, medialinio kulkšnelio srityje. Daliai ligonių pažeidimai išopėja. Šių pokyčių retai pasitaiko nesergantiesiems diabetu. Jų dažniau būna jaunoms moterims.
Jauniems pacientams, ypač jei CD nekontroliuojamas, parausta skruostai, kakta, viršutiniai vokai, pasmakrė, nes išsiplečia kapiliarai. Tai vadinamasis rubeosis diabetica.
Kandidozė – dar viena dažna sergančiųjų CD odos infekcija. Besikartojantis vulvovaginitas kartais būna pirmas ar vienintelis 2 tipo CD simptomas ligos pradžioje.
Diabetinė dermopatija – dažniausias odos pažeidimas sergant CD. Pažeidžiami priekiniai blauzdų paviršiai. Pažeidimas dažnesnis vyrams. Esant žiedinei granuliomai, pažeidimų dažniausiai pasitaiko ant plaštakų ar pėdų dorsalinio ar lateralinio krašto. Tai besimptomis, savaime išnykstantis odos pažeidimas. Diabetinės pūslės – staigus savaiminis simetrinis pūslių susidarymas ant rankų ir kojų. Pūslės pripildytos skaidraus skysčio, bet paraudimo aplink nebūna, tačiau reikia siekti, kad neprisidėtų infekcija.
Sergantiesiems CD neretai pažeidžiamos kraujagyslės. Pažeista vieta negauna pakankamai deguonies ir maistingųjų medžiagų, reikalingų gijimui. Svarbu atkreipti dėmesį į diabetikų kojas, ypač pėdas, kurios yra potencialiai didesnės rizikos sritys – gali vystytis neurologiniai sutrikimai, išemija, atsiradusi dėl periferinių kraujagyslių funkcijos nepakankamumo, metabolinių komplikacijų sukelta giliųjų audinių destrukcija, formuotis opos, joms atsivėrus, gali blogai gyti žaizdos, padidėti infekcijų ir sepsio rizika. Tai dažniausiai yra pagrindinės pacientų hospitalizavimo ir apatinių galūnių amputacijų priežastys
Odos pažeidimo pavojai
Pažeidus odos vientisumą, sukėlėjai gali daugintis įsiskverbimo vietoje (lokali infekcija), o kai kurie kraujotakos ir limfinės sistemų takais išplisti po visą organizmą. Viena dažniausių ligų, sukeliančių sunkius odos negalavimus, yra pūliuojanti žaizda.
Pagrindinė klinikinė problema – pacientai negeba tinkamai įvertinti užkrėstos žaizdos pavojų. Kai iki tol sveikiems asmenims infekuojasi ūminė trauminė, nudegimo sukelta ar dėl chirurginio veiksmo atsiradusi žaizda, infekavimosi požymiai paprastai gerai matomi – paraudimas, patinimas, karštesnė oda, pūlingos išskyros. Deja, kai infekuojasi lėtinė žaizda ar susilpnėjusį imunitetą turinčių pacientų žaizdos, infekciją nėra lengva nustatyti, nes tiek vietiniai, tiek ir sisteminiai jos požymiai nėra saviti, aiškiai matomi ir atpažįstami.
Pačios pragulos slaugomiems ligoniams didina negalią ir mirštamumą. Jos gali komplikuotis sepsiu, raumenų nekroze, osteomielitu, nekroziniu fascitu, sepsiniu artritu, celiulitu, disrefleksija, amiloidoze, šlaplės fistule, audinių piktybine transformacija.
Žaizdų priežiūra
Norint sumažinti mikroorganizmų, galinčių infekuoti chirurgines žaizdas, svarbi laiku atliekama ir adekvati žaizdos higiena, infekcijos prevencija, kurią sudaro rankų dezinfekcija ir kitos antiseptinės priemonės. Norint infekuotose žaizdose sumažinti mikroorganizmų, būtina kruopščiai jas išvalyti, pašalinti pūlius ir nekrozavusius audinius, drenuoti chirurginiu būdu ar gydant adsorbuojamaisiais tvarsčiais, vietiniu neigiamu spaudimu. Ne mažiau svarbu perrišant žaizdą kaskart išplauti. Plaunant pašalinami mikroorganizmai ir nepažeidžiami žaizdos audiniai. Manoma, kad plauti žaizdą geriausia antiseptiniu kūno temperatūros tirpalu arba vandenilio
peroksidu. Geriausia žaizdos dezinfekcijai naudoti antiseptikus. Antiseptikai yra cheminės medžiagos, naudojamos vietiškai ant pažeistos odos ir žaizdų. Jie efektyviausiai gydo traumos sukeltas ir lėtines žaizdas, kurioms būdinga didelė kontaminacija įvairių rūšių mikroorganizmais. Jodo turintys antiseptikai yra vieni plačiausiai vartojamų antiseptikų žaizdoms gydyti ir infekcijų profilaktikai. Šios grupės atstovas, joduotas povidonas, pasižymi stipriomis antimikrobinėmis savybėmis, todėl yra rekomenduojamas ilgai ir sunkiai gyjančioms žaizdoms gydyti.
Joduotas povidonas yra skirtas odos antiseptikai prieš įvairias chirurgines intervencijas ir žaizdų bei nudegimų gydymui. Jis veikia baktericidiškai, fungicidiškai, sporocidiškai, protozoocidiškai ir virucidiškai dėl mikroorganizmų gyvybinių struktūrų jodavimo ir oksidacijos, kai jodas atsipalaiduoja iš polivinilpirolidono (PVP) ir jodo komplekso.
Moksliniai tyrimai rodo, kad joduotas povidonas, vartojamas prieš chirurgines procedūras, mažina žaizdos infekcijos riziką. P. Pouline su bendraautoriais 2014 metais publikuotame straipsnyje siūlo naudoti joduotą povidoną prieš chirurgines intervencijas, ypač ausų, akių, nervų sistemos, taip pat operuojant vaikus ir esant ūminei traumai.
Šis antiseptikas yra efektyvus lėtinėms, sunkiai ir ilgai gyjančioms žaizdoms gydyti. Klinikinis tyrimas, kuriame joduoto povidono efektyvumas gydant lėtines kojų opas buvo lyginamas su sidabro sulfadiazinu ir chlorheksidino diglukonatu bei kontroline grupe (hidrokoloido geliu), atskleidė, kad gijimo laikas buvo statistiškai reikšmingai trumpesnis pacientų, gydytų joduotu povidonu, grupėje, palyginti su kitomis tiriamųjų grupėmis. Šeštą gydymo savaitę visiems tiriamiesiems buvo paimta biopsija iš opos. Mažesnis bakterijų tankis ir uždegimo ląstelių kiekis nustatytas visose pacientų, gavusių gydymą antiseptikais, grupėse, palyginti su kontroline grupe. Biopsijos rezultatai parodė, kad joduotas povidonas neturėjo įtakos fibroblastų kiekiui. Tai rodo, kad šis preparatas yra mažai toksiškas. Daroczy su bendraautoriais teigia, kad joduotas povidonas reikšmingai sumažina bakterijų kiekį, paraudimą ir edemą gydant opas, sukeltas limfostazės.
Esant nudegimui, labai padidėja žaizdos infekcijos tikimybė. Apskaičiuota, kad 75 proc. mirčių po nudegimo yra sukeltos infekcijos. Dažniausiai nudegimo žaizdas kolonizuoja mikroorganizmai iš virškinimo trakto ir kvėpavimo takų, tačiau įvairių tyrimų rezultatai rodo, kad nustatoma ir kitų bakterijų – P. aeruginosa, S. aureus, E. coli, Klebsiella spp., Enterococcus spp., Candida spp., Peptostreptococcus spp., Bacteroides spp., Propionibacterium acnes. Joduotas povidonas veikia platų mikroorganizmų spektrą, todėl yra efektyvus nudegimams gydyti. Vehmeyer-Heeman su bendraautoriais stebėjo 10 nudegimus patyrusių pacientų. Daliai pacientų pooperacinė vieta buvo perrišama vazeline mirkytais tvarsčiais, daliai – joduotame povidone mirkytais tvarsčiais. Rezultatai parodė, kad mažesnė žaizdos infekcijos rizika ir trumpesnis sveikimo laikas nustatytas pacientų, kurių žaizda buvo perrišama joduotu povidonu, grupėje. Pacientų, gavusių gydymą šiuo preparatu, skydliaukės funkcija išliko normali.
Vienos Vengrijos ligoninės Dermatologijos skyriaus gydytoja pasidalijo savo kelerių metų klinikine patirtimi naudojant joduotą povidoną pirminėms ir antrinėms žaizdoms, kojų trofinėms opoms ir nudegimams gydyti. Nenustatyta, kad šis preparatas sukeltų toksinį poveikį, alergines reakcijas, jis buvo efektyvus ir greitino žaizdų gijimą.
Tyrimai rodo, kad gydant infekuotas žaizdas vietiškai naudojamas joduotas povidonas esti toks pat efektyvus, kaip ir derinant su sistemiškai vartojamais antibiotikais.
Apibendrinimas
Pažeidus odos vientisumą, sukuriama palanki terpė daugintis mikroorganizmams. Lėtinės, sunkiai gyjančios žaizdos ir nudegimai linkę infekuotis įvairiomis bakterijomis. Tokių žaizdų užkrėtimo profilaktikai ir esančios vietinės infekcijos gydymui rekomenduojami vietinio poveikio antiseptikai, iš kurių vienas populiariausių yra joduotas povidonas. Joduoto povidono veikimo mechanizmas yra nespecifinis. Laisvasis jodas reaguoja su mikroorganizmų fermentus ir struktūrinius baltymus sudarančių aminorūgščių besioksiduojančiomis SH– ir OH– grupėmis, todėl juos denatūruoja, ir šie tampa neaktyvūs. Vaisto poveikis pasireiškia greitai, jį nereikšmingai veikia kraujas, pūliai, sekretas. Dėl nespecifinio joduoto povidono veikimo mechanizmo, ilgai jį vartojant, atsparumas nepasireiškia.
Parengė gyd. Rūta Jasiukevičiūtė
Šaltinis: „Internistas” Nr.5, 2016m.
