Urologų akiratyje – ambulatorinei urologijos klasikai priskiriamos ligos

Tai, kad urologinės ligos kamuoja tik vyresnio amžiaus pacientus, – pasenęs mitas… Nemažai tiek vyrų, tiek moterų urologinių sveikatos sutrikimų vystosi net ir jauname amžiuje. Kokioms patologijoms bei simptomams, jų diagnostikai ir gydymo metodams urologai šiuo metu skiria daugiausia dėmesio? Kaip sekasi spręsti aktualias problemas? Apie tai ir kitais svarbiais šiandienės urologijos klausimais kalbamės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Urologijos klinikos vadovu, Lietuvos urologų draugijos vadovu, profesoriumi Mindaugu Jievaltu.

 

Kas Jums, kaip specialistui – gydytojui urologui ir kaip Lietuvos urologų draugijos vadovui, dabar labiausiai rūpi? Kokias aktualiausias problemas bandote spręsti, ieškoti atsakymų į kylančius klausimus ir kokias ateities vizijas matote urologijos srityje?

Labai aktuali išlieka šlapimo nelaikymo (ypač vyrų) problematika. Pradėjus taikyti naująją Australijos medicininių intervencijų klasifikacijos (ACHI) sistemą, paaiškėjo, kad moterų šlapimo nelaikymo chirurginio gydymo kaštai dar kažkiek padengiami, tačiau vyrų šlapimo nelaikymo chirurginio gydymo metodų pritaikymas (pošlaplinio raiščio arba dirbtino sfinkterio implantavimas) lieka opus, niekaip neišsprendžiamas klausimas. Gydymo įstaigos, negaudamos lėšų šioms implantuojamosioms priemonėms įsigyti, stabdo tokias operacijas, nes ligoninės nenori vykdyti ekonomiškai žalingos veiklos. Šiomis temomis dažnai diskutuojame su Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinės ligonių kasos atstovais, bet jie visada randa daugybę biurokratinių pasiaiškinimų dėl lėšų trūkumo, ir šis klausimas nesprendžiamas.. SAM yra patvirtinusi specialią darbo grupę spręsti prostatos vėžio problemas. Todėl, kai artimiausiu metu rinksimės dar kartą aptarti šią problematiką, bandysiu vėl kelti vyrų šlapimo nelaikymo aktualijas bei priminti ministerijos ir VLK atstovams, kad jau 15 metų kalbame apie vyrų šlapimo nelaikymą, tačiau jokio progreso nėra. Manau, kad tai pernelyg vilkinamas klausimas. Kita aktuali liga yra inkstų akmenligė, jos gydymo metodai. Esame kreipęsi į VLK, pateikėme problemas– klausimus gydymo finansavimui per DRG sistemą. Laukiame atsako į mūsų pateiktus klausimus. Manau, kad netolimoje ateityje su VLK atstovais susitiksime aptarti konkrečių intervencijų įkainius. Onkologijos problematika taip pat tebėra aktuali. Vertinant prostatos vėžio gydymo finansavimą, tenka pripažinti, jog jaučiama šiokia tokia pažanga, nes patvirtintas finansavimas efektyvaus vaisto abiraterono acetato kompensavimui. Paskutinei redakcijai pateiktas Prostatos vėžio gydymo kompensuojamaisiais vaistas aprašas. Jis reglamentuoja finansavimą gydant vaistais, bet kartu atitinka ir pagrindinius Europos urologų rekomendacijų reikalavimus. Nors principiniai sprendimai priimti, tačiau dokumento redagavimas užtruko. Per tuos dvejus trejus paskutiniuosius metus atsirado naujų vaistų, dėl kurių taikymo taip pat laukiame atsakymo. Manau, kad VLK turi rasti išteklių finansuoti minėtų ligų gydymui. To iš mūsų laukia (ir reikalauja) pacientai. Gaila, bet vis dar tebėra neišspręstas lokalizuoto prostatos vėžio atkryčių po spindulinės terapijos gydymo klausimas – krioterapijos prostatai apmokėjimas. Pacientai iš mūsų laukia vienų ar kitų palankių sprendimų, o jų nėra... Kasdien kyla ir kitų įvairių problemų, kurias bandome spręsti.

 

Šių metų balandžio 24 dieną vyko konferencija, kurią organizavo Lietuvos urologų draugija kartu su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu. Koks buvo pagrindinis šio renginio tikslas ir kryptys ateities užmojams?

Šioje konferencijoje pagrindinis dėmesys buvo skiriamas apatinių šlapimo takų simptomų diagnos tikai ir gydymui. Konferencijoje buvo aptariami du nozologiniai klausimai, arba dvi klasikinės urologijos ligos – gerybinė prostatos hiperplazija ir hiperaktyvi šlapimo pūslė. Kasdienėje ambulatorinėje praktikoje sulaukiame daugiausia būtent tokiais sveikatos sutrikimais besiskundžiančių pacientų. Abi šias ligas sieja ir tam tikri gydymo ypatumai – skiriami vaistai yra kompensuojami. Antra vertus, šių patologijų gydymo metodikas papildo vienokios ar kitokios naujienos, su kuriomis norėjosi supažindinti kolegas gydytojus urologus. Urologus labai nudžiugino žinia apie naują, labai efektyvų gerybinės prostatos hiperplazijos gydymui skirtą vaistą tadalafilį. Šis preparatas įrašytas į Europos urologų rekomendacijose skelbiamų efektyvių rekomenduotinų vaistų sąrašą. Lietuvos urologų draugijos tarybos posėdyje buvo pritarta gydymui šiuo vaistu ir Lietuvoje. Mes labai norėtume, kad vienaip ar kitaip šis vaistas būtų kompensuojamas. Yra parengti pasiūlymai Sveikatos apsaugos ministerijai, Valstybinei ligonių kasai. Laukia diskusijos ir šiuo klausimu. Konferencijoje taip pat buvo aptarti ir operacinio gydymo aspektai ir kt. Hiperaktyvios šlapimo pūslės problematika buvo išskirta akcentuojant naujus medikamentinio gydymo variantus, pabrėžta diagnostikos ir nikturijos (naktinio šlapinimosi) svarba, aptartosjosdiagnostikos ir gydymo galimybės. Iš tiesų į urologus kreipiasi daug naktiniu šlapinimusibesiskundžiančių pacientų. Tai rodo, jog šis sveikatos sutrikimas yra labai aktualus, dažnas, tačiau kol kas negalima pasigirti labai gerais gydymo rezultatais. Pošlaplinio raiščio operacijos (po šlaple implantuojamas raištis, kuris ją pakelia ir taip sulaiko šlapimą) Lietuvoje jau atliekamos, bet didžioji dalis pacientų vyrų turi patys įsigyti pošlaplinį raištį, kainuojantį daugiau nei 1300 eurų (5500 litų). Tai gana brangi priemonė, kurią ne visi ligoniai įstengia nusipirkti. Per 10 metų savo klinikoje gal apie 15-ai pacientų esame jį implantavę, bet poreikis – 10–20 kartų didesnis. Apie dirbtinio sfinkterio (šio prietaiso dėka žmogus vėl gali sąmoningai valdyti šlapinimąsi) implantavimą sunku net kalbėti, nes jis yra labai brangus – kainuoja beveik 6 tūkst. eurų. Ligonių kasos tokių implantų nekompensuoja. Dėl to Lietuvoje buvo atliktos tik pavienės dirbtinio sfinkterio implantavimo operacijos. O ką daryti tiems pacientams, kuriems tokia operacija būtina, bet jie neįperka implantų? Juk šlapimo nelaikymas labai smarkiai veikia gyvenseną, gyvenimo kokybę. Vyrai ne tik tampa nedarbingi, bet tarsi iškrinta iš visuomenės gyvenimo. Norisi pabrėžti, jog visiems – vyrams ir moterims – šlapimo nelaikymo higienos priemonės (įklotai ir sauskelnės) nekompensuojamos. Tokiems pacientams tenka didžiulės išlaidos. Galbūt moterų situacija kiek geresnė ta prasme, kad joms implantuojamas pošlaplinis raištis yra truputį pigesnis .

 

Minėjote, jog daug vilčių teikia naujasis vaistas tadalafilis... Kokie jo privalumai?

Pagrindinis gerybinės prostatos hiperplazijos gydymo akcentas – šlapinimosi simptomai. Tadalafilis yra vaistas, skirtas tų simptomų gydymui. Tačiau šis naujasis vaistas ne tik geba palengvinti simptomus, bet ir gydo vyrų (kuriems ji aktuali) erekcijos disfunkciją. Mums svarbu, kad šis vaistas būtų skiriamas gana nedidelei pacientų grupei, kurie, be šlapinimosi simptomų, skundžiasi ir erekcijos sutrikimais. Tadalafilis galėtų būti skiriamas ligos pradžioje jaunesnio amžiaus vyrams, kuriems erekcijos disfunkcija yra antrinė liga, bet gyvenimo kokybės prasme – aktualesnė, svarbesnė. Šio vaisto poveikis dvejopas – jis gerina ir šlapinimosi, šlapimo srovės bei erekcijos parametrus. Tai dar viena efektyvi gydymo priemonė. Šiandien tai vienas brangiausių prostatos hiperplazijos gydymui skirtų vaistų, bet, manau, ateityje sieksime spręsti jo kompensavimo klausimą kartu su VLK. Mūsų noras ir tikslas – taikyti kuo daugiau įvairių gydymo galimybių. Ypač jeigu jau turime įrodymais pagrįstų faktų ir žinome, kad medikamentinis gydymo metodas yra efektyvus, – be abejo, norisi tokį metodą įdiegti praktikoje.

 

Ar visos įgyvendinamos priemonės teikia vilčių, jog ateityje mirštamumas nuo prostatos vėžio turėtų mažėti? Kokia situacija susiklosčiusi dabar?

Dar negalime kalbėti apie kokią nors mirštamumo nuo prostatos vėžio dinamiką Lietuvoje, nes ankstyvoji prostatos vėžio diagnostikos programa veikia tik nuo 2007 metų. Aštuoneri metai – per trumpas laikas, kad būtų galima daryti išvadas. Manau, kad kokius nors gydymo rezultatus, mirštamumo tendencijas galėsime svarstyti dar po aštuonerių metų... Vis dėlto teikia vilčių faktas, kad tiek Europoje, tiek Amerikoje mirštamumo nuo šios ligos rodikliai linkę mažėti. Manome, kad ir mūsų gydymo rezultatai bus panašūs, mirštamumas mažės...

 

Kalbino R. Pečeliūnienė

Šaltinis: „Lietuvos gydytojo žurnalas“