8 įdomybės apie homeopatiją

Šiandien daugybė žmonių dairosi į tai, kas natūraliau. Homeopatija – vienas iš galimų būdų gydyti nesunkias ligas, tačiau į jį nereikėtų žiūrėti perdėm rimtai. Kodėl? Pateiksime 8 įdomybes apie šią alternatyviosios medicinos šaką – galbūt sužinosite ką nors naujo ir įdomaus? Jūs galite patys nuspręsti, ar šis alternatyviosios medicinos gydymo metodas Jums priimtinas, ar ne.

  • Homeopatijos principą pirmą kartą pristatė Samuelis K.F. Hanemanas, gyvenęs 18-19 amžių sankirtoje. Jis manė, kad kiekviena liga gali būti gydoma tokiomis medžiagomis, kurių didelės dozės sukelia labai panašius simptomus į tuos, kurie pasireiškia sergant ta liga. Tarkime, chininas buvo naudojamas maliarijai gydyti. S. Hanemanas pastebėjo, kad didelės jo dozės sukelia simptomus, labai panašius į tuos, kurie pasireiškia, kai sergama maliarija. Vadinasi, mažos chinino dozės, priešingai, paskatins organizmą gintis. Taigi homeopatijos pradininkas primygtinai teigė, kad  labai mažos šių medžiagų dozės gali sukelti organizmo stimuliaciją, t.y. pastangas gyti savaime. S. Hanemanas bandė įrodyti, kad kuo vaistas labiau praskiestas, tuo poveikis stipresnis.
  • Šis principas pirmą kartą viešai pristatytas 18 amžiaus pabaigoje ir tapo labai populiarus 19 amžiaus pradžioje ne tik Vokietijoje, bet ir beveik visame pasaulyje.
  • Homeopatijos principas grindžiamas tikėjimu, tvirtinančiu, kad „panašus gydo panašų“. Manoma, kad tam tikrais būdais skiedžiamos veikliosios medžiagos sukeliamas poveikis tik stiprėja, o ne silpnėja. Tikima, kad vanduo turi atmintį ir gali atsiminti visą informaciją nuo pirmųjų tam tikros veikliosios medžiagos ar jos derinių skiedimų, nors praktiniu požiūriu tirpale gali būti nelikę nei vienos veikliosios medžiagos molekulės.
  • Atlikta daugybė mokslinių tyrimų, kuriais buvo siekiama įvertinti homeopatijos efektyvumą, tačiau nei vienas neparodė didesnio poveikio, nei turi pats placebo efektas. Vis dėlto kai kurių mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad homeopatinių preparatų vartojimas, gydant tam tikras ligas ar sveikatos sutrikimus, pavyzdžiui, priešmenstruacinį, dirgliosios žarnos ir lėtinio nuovargio sindromus, alergijas ir kt., gali būti naudingas, nes sergant kai kuriomis ligomis labai svarbu ir tai, koks paciento nusiteikimas.
  • Nors dauguma homeopatinius vaistus priskiria „žolelėms“ ir painioja homeopatiją su fitoterapija, tik šiek tiek daugiau nei pusė homeopatinių preparatų yra augalinės kilmės ir nereikėtų pamiršti, kad juose gali nebūti nei vienos aktyvios medžiagos molekulės. Homeopatiniai preparatai gaminami iš pačių įvairiausių šaltinių – naudojami ir gyvačių ar kitų gyvūnų nuodai, ir gyvulinės kilmės sekretai, ir žmogiškosios kilmės medžiagos, ir mineralinės medžiagos ir viskas, ką galima rasti gamtoje – į kai kurių homeopatinių preparatų sudėtį įeina netgi „mėnulio šviesa“.
  • Homeopatiniai preparatai gaminami specialaus skiedimo principu. Pirminė medžiaga gali būti praskiedžiama daug kartų. Skiedimui dažniausiai naudojamas alkoholis arba distiliuotas vanduo. Tarp skiedimų tirpalai suplakami specialiais būdais. Veiklioji medžiaga gali būti taip stipriai praskiedžiama (tūkstančius ar milijonus kartų), kad jos gali ir visai nebelikti, tačiau homeopatai tiki, kad vanduo atsimena viską, ką reikia, o ypatingai praskiesti homeopatiniai preparatai turi tik dar ryškesnį poveikį.
  • Homeopatijoje labai svarbus nusiteikimas. Preparatai turi būti gaminami tik gerai nusiteikusių specialistų. Vis dėlto didžioji dalis preparatų pagaminami pramoniniu būdu ir tai tampa neįmanoma.
  • Homeopatinių preparatų farmacinės formos gali būti pačios įvairiausios – nuo tablečių ir žirnelių iki gelių, kremų, lašų bei sirupų.

Šaltinis | Pasveik.lt