Kodėl šiandien klausimas apie seksualinės kultūros tradicijas turėtų dominti klinicistą? Pacientams yra įprasta, kad su sveikata susijusiais klausimais jie gali kreiptis į savo šeimos gydytoją, moterys – į akušerį ginekologą. Tačiau konsultuoti seksualinės sveikatos klausimais nėra pasirengę visi specialistai, seksologo specialybės nėra, o tautų judėjimas, pacientų įvairovė ir jų užduodami klausimai netiesiogiai ragina pasidomėti, kokia seksualinė kultūra egzistuoja visuomenėje. Pavyzdys galėtų būti akušerijos ir ginekologijos praktikoje jau atsirandanti mergaičių ir moterų lytinių organų apipjaustymo problema, poligamijos aspektai, atvirai išsakomas homoseksualumas, kai kūdikio laukiasi viena lesbiečių poros moteris. Taip pat daugybė akušerio ginekologo pacienčių klausimų, susijusių su seksualumu: ar mano makštis normali, ar mano seksualinis gyvenimas normalus, kiek kartų per savaitę patartumėte mylėtis, kokia poza geriausia norint pastoti arba nepastoti (?), ar žalingi analiniai santykiai, ar galima mylėtis per mėnesines, ir pan.
Medicininėje literatūroje gana išsamiai nagrinėjami fiziologiniai seksualumo aspektai, jie sėkmingai taikomi praktikoje, tačiau retai susimąstoma, kad moters seksualumas – tai didelė istorinės kultūros ir visuomenėje nustatytų tradicijų, uždraustų ar galbūt gėdingų praktikų, auklėjimo, kažkieno suformuotų normų dalis. Šie klausimai seksualinio gyvenimo tema nėra nei juokingi, nei kvaili. Jie tik rodo moterų rūpesčius ir įsitikinimus, žinomas ar numanomas seksualines tradicijas, todėl dažnai akušerio ginekologo konsultacija – vienintelė nemokama išeitis gauti įrodymais pagrįstus atsakymus. Straipsnyje paminėsime kelias istorines ir praktines seksualinės kultūros tradicijas.
Seksualinės kultūros samprata
Teisybės dėlei reikėtų pabrėžti, kad iš esmės tai neturi nieko bendro su medicina. Seksualumas (lot. sexualis – susijęs su lytimi, seksu) yra sąvoka, apimanti su lytimi ir seksu susijusius jausmus, artimumą (intymumą) ir elgesį tarp žmonių. Seksualumas dažnai yra tam tikra meilės, simpatijos ar dėmesio patraukimo forma: tam tikra apranga, elgsena, šukuosena, bendravimo būdas, meno kūriniai ir kt. Žmogaus seksualumas apima labai daug įvairių elgesio manierų ir procesų, kurie turi fiziologinius, psichologinius, socialinius, kultūrinius, politinius, religinius ir dvasinius pagrindus [1–3].
Seksualinė kultūra, seksualinės kultūros tradicija – sudėtinės sąvokos. Jomis naudojamasi norint susieti, palyginti ar paaiškinti seksualumą, kultūrą ir tradicijas skirtingose visuomenėse. Tai iš dalies nusako tam tikros visuomenės grupės, kultūros ar laikotarpio požiūrį į seksualumą. Beveik visose kultūrose yra teisiškai arba bendruomenės sutarimu apibrėžtos vienokios ar kitokios seksualumo išraiškos formos, kurios yra įvairios priklausomai nuo kultūros, šalies ir laikotarpio [1, 2, 4, 5].
Moters seksualinės funkcijos tyrinėjimai
Moters seksualumas kinta ir vystosi visą gyvenimą, jis priklauso nuo biologinių veiksnių (amžiaus, brendimo, nėštumo, menopauzės), ligų, vartojamų medikamentų, kontracepcijos būdo, asmenybės, auklėjimo, partnerystės variacijų [5, 6]. Pirmieji rimti seksualumo tyrinėjimai priklauso Alfredui Kinseyʼiui [7]. Iki tol tik epizodiškai numanyta, kokias seksualines praktikas intymiame gyvenime naudoja žmonės. Apklausus šimtus porų ir apibendrinus rezultatus paaiškėjo, kad seksualinė funkcija priklauso nuo anatomijos bei fiziologijos, lygiai taip pat ir nuo auklėjimo, religinių pažiūrų, tradicijų, abipusio poros sutarimo [7]. Fiziologinis seksualumo aspektas yra labiausiai ištyrinėta sritis. Tik labai trumpai jį paminėsime.
Moters seksualinio atsako ciklą 1966 metais pirmieji aprašė W. Mastersas ir V. Johnson, apibūdindami jį 4 fazėmis: sujaudinimas, plato, orgazmas ir atsipalaidavimas [2]. 1979 metais H. Kaplan pasiūlė kiek kitokį moters lytinio atsako ciklą, įtraukiant lytinio potraukio sąvoką. Šis lytinio atsako ciklas taip pat turi linijinį pobūdį, jį sudaro 3 fazės – lytinis potraukis, sujaudinimas ir orgazmas [8]. Vėliau, ypač pastaraisiais metais atliktų moterų seksualumo tyrimų metu, nustatyta daugiau veiksnių, galinčių papildyti moterų seksualinio atsako ciklą, pavyzdžiui, seksualinė motyvacija, tradicijos, patirtis ir susitarimas [5, 9, 10].
Kai kurios seksualinės kultūros istorinės paralelės
Seksualinės kultūros tema labai plati. Seksualinės kultūros gelmę galima suvokti tik gilinantis į visuomenės ir religijų istoriją, nes įvairiose epochose žmogaus lytiškumo suvokimas, lytiškumo sklaida buvo skirtingi [11].
Daugumoje kultūrų seksualinio patrauklumo normoms daugiau dėmesio skyrė ir skiria moterys [5, 10]. Seniausias žinomas to įrodymas – Vilendorfo Venera. Skulptūros atsiradimas siekia 30 000–25 000 metus prieš Kristų. Ji simbolizuoja moteriškumą, vaisingumą ir seksualumą [4, 5]. Modernieji Vakarai žavisi liaunu, smulkiu kūno sudėjimu, o kitas kultūras traukia aptakesnės formos [5, 10]. Vienos visuomenės krūtų nelaiko seksualiniu dirgikliu, o kitos joms priskiria ypatingą erotinę reikšmę [4, 5, 9]. Vakarų kultūrų, kaip ir senovės lietuvių, seksualinės normos buvo susijusios su romantiškos meilės ir šeimos ryšių idėjomis [5, 13]. Kai kuriose kultūrose prieš sueitį pageidautini ar net būtini ilgi, kartais net valandas trunkantys įžanginiai žaidimai, o kitose jų nėra [3, 4].
Žinoma daugybė įvairiose šalyse nuo senų iki šių laikų paplitusių tradicinių ritualų, vienaip ar kitaip įtvirtinančių požiūrį į seksualumą. Iš to galima spręsti, kad su seksualumu susiję klausimai buvo, yra ir bus svarbūs. Pavyzdžiui, genitalijų apipjaustymas, ypač plačiai paplitęs Afrikoje. Nepaisant mergaičių mirčių, neigiamo Vakarų visuomenės požiūrio į mergaičių ir moterų apipjaustymą, kaip ypač žalojančią mergaičių kūną ir dvasią praktiką, kai kuriose visuomenėse vis dar manoma, kad tai yra aukščiausias moters seksualumo ir moteriškumo įrodymas [4, 5]. Tokios procedūros sužalotos mergaitės ir moterys jau patenka į mūsų šalį.
Vakarų nuostatas seksualinės elgsenos atžvilgiu stipriausiai formavo krikščionybė. Vadovautasi pagrindine nuostata – nepasitikėti jokia seksualine elgsena, išskyrus tą, kurios reikia giminei pratęsti [5, 14]. Manyta, o ši nuostata ir dabar kartais sutinkama praktikoje, konsultuojant ginekologines ir nėščias pacientes, kad bet koks seksualinis aktyvumas, nesusijęs su giminės pratęsimu, daro fizinę žalą [5]. Pavyzdžiui, kai kurios akušerių ginekologų pacientės iš viso atsisako kontracepcijos, nes joms jau nebereikia pastoti, todėl jos tiesiog neturi lytinių santykių. Nuolat susiduriame ir su pacientėmis, daugybę mėnesių po gimdymo neturinčių vaginalinių lytinių santykių, apskritai jokios seksualinės veiklos. Dažnos pacientės kenčia dėl seksualinio artumo stokos, nes jų vyrai vengia lytinių santykių, bijodami pakenkti vaisiui.
Masturbacija – apskritai tabu. Kadaise teigta, kad dėl masturbacijos galima apakti, išprotėti, susirgti širdies ir kitomis ligomis, o oralinis seksas sukelia vėžį [3, 4, 14]. Nors mokslas jau įrodė ne tik masturbacijos nekenksmingumą, bet tam tikrais atvejais net naudą, pavyzdžiui, gydant susijaudinimo ir orgazmo patyrimo problemas, gydytojo patarimas nevengti masturbacijos gali būti suprastas kontroversiškai net ir šiandien [5, 6, 9, 12].
Viktorijos laikais nestigo seksualinės veidmainystės [10]. Manyta, kad doros moterys yra frigidiškos, o sutuoktinių meilę priima tik iš pareigos. Kita vertus, didmiesčiuose klestėjo prostitucija, kuri dažnai būdavo toleruojama. Iš pažiūros santūrūs ir dori vyrai lankydavosi pas prostitutes ar meilužes, į tai žvelgta atlaidžiai. Tiesa, jei paaiškėdavo, kad meilužį turi moteris, visuomenė pasmerkdavo tokį elgesį ir viešai jos šalindavosi. Skirtingi požiūriai į vyrų ir moterų lytinį aktyvumą sukūrė dvigubą standartą, kuris ilgai gyvavo ir kurio liekanos reiškiasi iki šiol [4, 10, 14].
O kaip dėl įvairiausių pagalbinių sekso priemonių? Tai tikrai nėra naujas išradimas. Jau senovės Egipto ir Graikijos gyventojai seksualinėms reikmėms naudojo neprinokusius bananus [4, 14]. Manoma, kad pirmieji sekso žaislai atsirado dar anksčiau – apie 500 metus prieš Kristų. Jie buvo gaminami iš medienos, odos ar akmens [5, 10, 14]. Daug jų eksponuojama pasauliniuose sekso muziejuose. Žinoma, kad senovės Graikijoje buvo gaminami daiktai, naudoti padėti moterims pasiekti orgazmą, kai jų vyrai būdavo išvykę [14]. Daug vėliau, XVIII amžiuje, Prancūzijoje pagamintas pirmasis rankiniu būdu prisukamas vibratorius [10, 14]. Tačiau ilgą laiką manyta, kad vibratorius skirtas ne malonumui, o susitvarkyti su moters ,,isterija“, jos požymiais buvo laikyti nerimas, nemiga, nervingumas ir erotinės fantazijos [5, 10]. Vibratoriaus naudojimas „isterijai“ gydyti ilgą laiką laikytas gydytojų prerogatyva [14].
Baltų tautose iki pat XVI amžiaus vyrai galėjo turėti po kelias žmonas. Tai buvo būdinga ir prūsams. Jie dar XII amžiuje buvo pasižadėję neturėti daugiau nei vienos žmonos. Tame pačiame amžiuje išleistame prūsų teisyne net 5 punktai iš 12 buvo skirti lytiniams santykiams. Pavyzdžiui, jei vyras, turintis 3 žmonas, dar bando atimti nekaltybę jaunai merginai, jis gali būti sudegintas. Tačiau jei vyras netenka žmonos, jis kuo greičiau turi susirasti naują [13]. Mūsų tautosakoje meilę ir lytinius santykius paprastai simbolizavo augalai. Pavyzdžiui, rūtos skynimas ar sužydėjimas buvo tapatinamas su merginos branda, pušis – falo atitikmuo, vyriškumo įsikūnijimas, marių žolyno simbolika – merginos noras mylėtis ir būti mylimai. Tautosakoje nėra frazės aš tave myliu, tačiau dažnai kartojama frazė aš – tavo, tu – mano [13]. Beje, Lietuvoje egzistavo ir paklodės rodymo paprotys. Paklodė nebuvo kabinama viešai, kaip tai darė kai kurios Viduržemio jūros tautos, tačiau patikrinti jos nueidavo svočia. Jei mergina pasirodydavo nesanti nekalta, vyras turėdavo teisę jos atsisakyti [13].
Tarpukario Lietuvoje buvo galima įsigyti ir vadinamosios pornografinės literatūros [15]. Nors tokia spauda buvo kontroliuojama, 4 dešimtmetyje vyrams buvo spausdinamas žurnalas Aistros, kuriame skelbtos tiek trumpos kriminalinės istorijos, tiek apsinuoginusių moterų fotografijas. Tiesa, pornografine vadinta visa su seksualumu ir lytinio gyvenimo klausimais susijusi spauda ir literatūra; knygynuose buvo prieinamos tokios knygos kaip Naujoji medicina lytiniu klausimu, kurioje aprašyti būdai apsisaugoti nuo nėštumo bei pateikiamos lentelės vaisingoms ir nevaisingoms moters dienoms apskaičiuoti, Moters lytinis klausimas, davusi intymių ir praktiškų patarimų lytiniais klausimais mergaitėms bei moterims prieš ir po sutuoktuvių, Lyties ligos, suteikusi informacijos, kaip apsisaugoti nuo ligų ir kaip jas gydyti [15].
Apibendrinimas
Galima pagrįstai teigti, kad seksualinė kultūra yra įvairialypis reiškinys. Daugelis jos aspektų persipynę, o atspindžiai ir detalės gali būti sutinkami klinikinėje praktikoje bet kuriuo metu.
Žurnalo INTERNISTAS priedas GINEKOLOGIJOS AKTUALIJOS, 2016m. Nr.1
