„Amžina ir piktavališka virusų svajonė yra absoliutus pasaulinis dominavimas. Nesvarbu kokius baisius metodus jie šiuo metu naudoja, tačiau negali būti paneigtas virusų atkaklumas, išradingumas ir gebėjimas paaukoti save, siekiant užsibrėžto tikslo”- išmintingą tiesą dėstė rusų mokslinės fantastikos klasikai broliai A. ir B. Strugatskiai. Virusą galima pamatyti tik elektroninio mikroskopo pagalba. Tačiau virusų sukeliamos ligos turi tokius būdingus simptomus, kad nereikia nei mikroskopų, nei akinių – viskas aišku ir taip.
Pagrindinė ir svarbiausia bet kokio viruso biologinė ypatybė yra ši: virusai negali daugintis be kitų organizmų ląstelių. Virusas įsiskverbia į visiškai apibrėžtą ląstelę, ir ši užkrėstoji ląstelė virsta virusų gamybos „fabriku“. Suprantama, kad ląstelė negali veikti dviem frontais (tiek virusui, tiek kūnui), todėl nebegali vykdyti savo pagrindinės paskirties – taigi atsiranda labai specifinių ligos simptomų.
Ne veltui minima „visiškai apibrėžta ląstelė”. Faktas yra tai, kad pagrindinis bet kurio viruso bruožas yra jo išrankumas arba, paprasčiau tariant, pasirinkimas. Virusai negali gyventi bet kurioje ląstelėje – jiems reikalinga būtent ta, kurią gali priversti dirbti sau.
Pavyzdžiui, infekcinio hepatito virusas gali egzistuoti ir daugintis tik kepenų ląstelėse ir niekur kitur. Kiaulytės virusas (epideminis parotitas) pageidauja seilių liaukų ląstelių, gripo virusas – trachėjos ir bronchų gleivinės ląstelės, encefalito virusas – smegenų ląstelės. Kiekvienam virusui galima nurodyti tam tikras žmogaus kūno ląsteles ir audinius, kuriuos jis (virusas) veikia ar gali nugalėti.
Virusų išrankumas pasireiškia ne tik tam tikrų ląstelių pažeidime, bet ir gebėjime sukelti tam tikras ligas specifinėms biologinėms rūšims. Tymų virusas gali rasti ląsteles, kurių yra tik žmogaus organizme. Šunų maro virusas nėra pavojingas žmonėms. Bet tai nėra bendra taisyklė. Iš tiesų, kai kurios įvairių žinduolių ląstelės yra labai panašios viena į kitą, ir kai kurie virusai gali sukelti tą pačią ligą įvairiausių žinduolių tarpe – tipiškas pavyzdys – pasiutligės virusas.
Bet kuri kūno ląstelė atlieka keletą specifinių, tik šiai ląstelei būdingų funkcijų. Apsikrėtus virusu anksčiau ar vėliau prasideda problemos. Virusas pažeidė kepenų ląsteles – kilo gelta ir kiti kepenų nepakankamumo požymiai. Virusas paveikė bronchų gleivinę – atsirado kosulys, plaučių švokštimas, greitas kvėpavimas. Virusas prasiskverbė į smegenų ląsteles – pastebimi sąmonės sutrikimai, traukuliai, paralyžius. Virusinės infekcijos sunkumas priklauso nuo to, kokios ir kiek ląstelių yra pažeista. Akivaizdu, kad smegenų pažeidimas sukels rimtesnę ir daug pavojingesnę ligą, negu nosies gleivinės pažeidimas.
Dar du pastebėjimai apie virusų išrankumą ir ligos sunkumą
- Bet kokios žmogaus kūno ląstelės tam tikru būdu keičiasi augimo ir vystymosi procese. Paprasčiau tariant, trijų metų vaiko kepenų ląstelė yra ne tokia pati, kaip suaugusio kepenų ląstelė. Vaiko hepatocitas (pagrindinė kepenų ląstelė) dar nesubrendęs. Todėl virusams, pavyzdžiui hepatitui A, nesubrendusiose ląstelėse daugintis sudėtinga. Pirmaisiais gyvenimo metais vaikas beveik niekada negali susirgti hepatitu A, vyresni vaikai serga lengva forma, paaugliai- sunkesne forma, o suaugusieji- sunkiai. Todėl suaugusiems žmonėms vaikų infekcijos (tymai, raudonukės, vėjaraupiai ) gali pasireikšti labai sunkia forma.
- Ligos sunkumą daugiausia lemia būklė arba, kitaip tariant, tam tikros ląstelės sveikatos laipsnis. Pavyzdžiui, dažnai alkoholį geriančio vyro hepatocitas silpnesnis nei alkoholio negeriančio paauglio. O rūkančiojo paauglio bronchų gleivinės ląstelės silpnesnės, nei nerūkančios bendraamžės. Ir yra reali tikimybė, kad hepatito pažeidimo forma bus sunkesnė išgeriančiam vyrui ir rūkančiam paaugliui.
Kaip žmogaus organizmas reaguoja į bet kokio viruso įsiskverbimą? Natūralu, kad jis pradeda su juo kovoti – pirmiausia imuniteto lygiu (interferonu), tada atsiranda antikūnų. Antikūnai neutralizuoja virusą ir liga baigiasi. Bet viskas nėra taip paprasta, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio.
Kai kuriais atvejais, per laiką, būtiną antikūnų vystymuisi, virusas pridaro rimtų pažeidimų, žmogų net neįmanoma išgelbėti. Būna, kad virusas įsiskverbia į žmogaus kūną, užkrečia tam tikras ląsteles ir šią „veiklą“ sustabdo. Virusas tūno tam tikrų ląstelių viduje, bet ligos nėra – dėl kai kurių priežasčių virusas nesidaugina, jis, atrodo, miega viduje, nepastebimai laukdamas tam tikro momento, kai imuninė sistema susilpnės.
Jei virusas gali aktyviai daugintis, tai veda prie sugautos ląstelės mirties ir sunaikinimo. Iš suirusios ląstelės virusai patenka į kraują, ten jų laukia antikūnai … Gaunasi, kad aktyvūs virusai ( virusai ląstelių naikintojai), sukelia ūmias infekcines ligas (raudonukę, tymus, kiaulytę, gripą), kurios tęsiasi tiksliai tiek, kiek reikalinga organizmui antikūnams prigaminti. Ir antikūnų gamybos laikas yra gana aiškus ir paprastai tęsiasi 5-10 dienų. Todėl gydytojas, diagnozavęs raudonukę, tiksliai pasakys, po kiek dienų greičiausiai pagerės. Todėl, jei gripas trunka 3 savaites, tai jau ne gripas.
Šis specifinis faktas, kad virusai yra žmogaus kūno ląstelėse, sukelia pagrindinius sunkumus gydant bet kokią virusinę infekciją. Labai sunku sunaikinti virusą ir palikti ląstelę gyvą. Nenuostabu, kad sukurta labai mažai veiksmingų antivirusinių vaistų, ir jie paprastai yra labai specifiniai; jie veikia griežtai konkretų virusą (pavyzdžiui, rimantadine – tik gripo A virusą), arba apibrėžtą grupę virusų (pavyzdžiui, acyclovir – herpes virusų grupę). Tampa aišku, kad pagrindinis virusinių infekcijų gydymo principas yra padėti organizmui nugalėti virusą pačiam.
Kokie yra pagalbos organizmui principai?
Visų pirma, sukurti sąlygas, kuriomis viruso kova su organizmu greičiausiai baigtųsi organizmo pergale. Šios sąlygos apima ir režimą, ir dietą, ir tam tikrus vaistus.
Gydymo esmė:
- Lengvinti ligos simptomus. Pavyzdžiui, bėrimų ant odos gydymas, kosulio lengvinimas, purškalai į nosį, aukštos kūno temperatūros mažinimas.
- Gerinti viruso paveiktų ląstelių funkcionavimą arba sumažinti jų natūralią apkrovą. Pavyzdžiui, priešuždegiminės priemonės arba preparatai, kurie gerina kepenų ląstelių veiklą, ar vaistai, kurie aktyvuoja kraujo tiekimą smegenų ląstelėms.
Sudėtingumas ir apribojimai, kurie kyla renkantis virusinių infekcijų gydymo metodus, daugiausia lemia tai, kad pirmenybė turėtų būti teikiama prevencijos būdams.
Kokie yra virusinių infekcijų prevencijos principai?
- Skiepijimas. Susilpninto viruso įvedimas į organizmą veda prie aukštos kokybės antikūnų, saugojančių asmenį nuo tam tikros virusinės infekcijos (tymų, raudonukės, poliomielito, hepatito B, gripo, erkinio encefalito) gamybos.
- Kontaktų su galimais infekcijos šaltiniais (atskira patalpa sergantiems ūmia kvėpavimo takų infekcija, kaukė ligonio artimiesiems) užkirtimas ar apribojimas.
- Gyvenimo būdas ir ugdymo sistema, formuojant normalų imunitetą .
Teisingai padėti galima:
- Žinant, kad ši liga yra tikrai virusinė;
- Žinant, kaip šis virusas perduodamas;
- Žinant ligos laiką;
- Žinant, kokios ląstelės ir organai pažeidžiami;
- Žinant pagalbos priemones;
- Žinant gresiančius pavojus.
Parengė: L.Varanavičienė
