COZAAR

1. VAISTINIO PREPARATO PAVADINIMAS

COZAAR

2. KOKYBINĖ IR KIEKYBINĖ SUDĖTIS

Vienoje COZAAR tabletėje 12,5 mg veikliosios medžiagos - losartano kalio druskos.

3. VAISTO FORMA

COZAAR išleidžiamas 12,5 mg plėvele dengtomis tabletėmis.

4. KLINIKINĖ INFORMACIJA

4.1 Terapinės indikacijos

Širdies nepakankamumas
COZAAR vartojama širdies nepakankamumui gydyti, kai toliau gydyti AKF inhibitoriais negalima. Pacientams, kurių širdies nepakankamumą stabilizuoja AKF inhibitoriai, jų keisti į COZAAR nerekomenduojama.

4.2 Dozavimas ir vartojimo metodas

COZAAR galima vartoti valgant ar nevalgius.

COZAAR galima vartoti kartu su kitais antihipertenziniais vaistais.

Širdies nepakankamumas
Pacientams, kuriems yra širdies nepakankamumas, pradinė COZAAR dozė yra 12,5 mg vieną kartą per parą. Dozė, atsižvelgiant į tai, kaip ją toleruoja pacientas, paprastai turėtų būti didinama kas savaitę (t.y. 12,5 mg vieną kartą per parą, 25 mg vieną kartą per parą, 50 mg vieną kartą per parą) iki įprastinės palaikomosios 50 mg dozės vieną kartą per parą.

4.3 Kontraindikacijos

COZAAR neskiriama pacientams, kurių padidėjęs jautrumas bet kuriai šio sudedamajai vaisto daliai.

4.4 Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės

Padidėjęs jautrumas. Angioedema. Žr. “Nepageidaujamas poveikis”.

Hipotenzija bei sutrikusi skysčių ir elektrolitų pusiausvyra
Pacientams, kuriems yra sumažėjęs kraujo tūris (t.y. gydytiems didelėmis diuretikų dozėmis), gali pasireikšti simptominė hipotenzija. Tokią būklę reikėtų koreguoti prieš pradedant gydyti COZAAR arba skirti mažesnę pradinę dozę (žr. “Dozavimas ir vartojimo metodas”).

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pacientams, kurių inkstai pažeisti (sergantiems diabetu arba juo nesergantiems), dažnai sutrinka elektrolitų pusiausvyra. Per klinikinį pacientų, kuriems buvo 2-ojo tipo diabetas ir proteinurija, tyrimą hiperkalemija dažniau buvo vartojusiems COZAAR negu vartojusiems placebo, tačiau dėl jos gydymą nutraukė nedaug pacientų (žr. “Nepageidaujamas poveikis. Laboratorinių tyrimų duomenys”).

Sutrikusi kepenų funkcija
Pacientams, kurių sutrikusi kepenų funkcija, reikėtų skirti mažesnę dozę, nes farmakokinetiniais tyrimais sergantiesiems ciroze nustatyta ryškiai padidėjusi losartano koncentracija plazmoje (žr. “Dozavimas ir vartojimo metodas” ir “Farmakologinės savybės. Farmakokinetinės savybės”).

Sutrikusi inkstų funkcija
Dėl renino-angiotenzino sistemos slopinimo jautriems asmenims buvo inkstų funkcijos pokyčių, įskaitant inkstų nepakankamumą. Nutraukus gydymą, šie inkstų funkcijos pokyčiai gali išnykti.

Vartojami kiti vaistai, veikiantys renino-angiotenzino sistemą, gali padidinti šlapalo ir kreatinino koncentraciją kraujyje pacientams, kuriems yra abipusė inkstų arterijų arba vienintelio inksto arterijos stenozė. Pranešta apie panašius poveikius vartojant COZAAR; nutraukus gydymą, šie inkstų funkcijos pokyčiai gali išnykti.

4.5 Sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir kitokia sąveika

Per klinikinės farmakologijos tyrimus nenustatyta kliniškai svarbios vaistų sąveikos su hidrochlortiazidu, digoksinu, varfarinu, cimetidinu, fenobarbitaliu, ketokonazoliu ir eritromicinu. Pranešta, kad rifampinas ir flukonazolis mažina aktyviojo metabolito koncentraciją. Šios sąveikos klinikinė reikšmė netirta.

Kaip ir su kitais vaistais, kurie slopina angiotenziną II arba jo poveikį, kartu vartojami kalį sulaikantys diuretikai (pvz., spironolaktonas, triamterenas, amiloridas), kalio kiekį papildantys preparatai ar kalio turintys druskos pakaitalai gali padidinti kalio koncentraciją serume.

Losartano, kaip ir kitų antihipertenzinių vaistų, poveikį gali susilpninti kartu vartojamas NVU indometacinas.

4.6 Nėštumo ir žindymo laikotarpis

Nėštumas

Pastebėta, kad losartanas sukelia nepageidaujamų reiškinių žiurkių vaisiams ir naujagimiams. Tai, pavyzdžiui, sumažėjusi kūno masė, mirtingumas ir (arba) nefrotoksiškumas. Be to, žiurkių piene buvo nustatytas reikšmingas losartano ir jo aktyviojo metabolito kiekis. Įvertinus farmakokinetiką, šie radiniai priskiriami vaisto poveikiui vėlyvuoju gestacijos ir laktacijos laikotarpiams.

Patirties, kaip skirti COZAAR nėščioms moterims, nėra, bet, tiriant gyvūnus, nustatyta, kad losartanas turi įtakos vaisiaus bei naujagimio pažeidimams ir mirčiai. Tai, matyt, priklauso nuo vaisto poveikio renino-angiotenzino sistemai. Žmogaus vaisiaus inkstų perfuzija, priklausanti nuo renino-angiotenzino sistemos, pradeda funkcionuoti antruoju nėštumo trimestru, todėl rizika vaisiui padidėja, kai COZAAR vartojama antruoju ir trečiuoju nėštumo trimestrais.

Antruoju ir trečiuoju nėštumo trimestrais vartojami vaistai, tiesiogiai veikiantys renino-angiotenzino sistemą, gali sužaloti vaisų ir net sukelti jo mirtį. Nustačius nėštumą, COZAAR vartojimą reikia kuo greičiau nutraukti.

Žindymas

Nežinoma, ar losartano išsiskiria su motinos pienu. Tačiau įrodyta, kad reikšmingų losartano ir jo aktyviojo metabolito kiekių patenka į žiurkių pieną. Dėl galimo nepageidaujamo poveikio maitinamam kūdikiui reikėtų nežindyti, jei vaistas motinai būtinas, arba nevartoti vaisto.

4.7 Poveikis gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus

Nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog COZAAR veikia gebėjimą vairuoti ir valdyti mechanizmus.

4.8 Nepageidaujamas poveikis

Nustatyta, jog paprastai COZAAR gerai toleruojamas. Nepageidaujamas poveikis buvo silpnas ir laikinas, dėl jo paprastai nutraukti gydymo nereikėjo. Visų nepageidaujamų poveikių dažnis, stebėtas vartojant COZAAR, buvo panašus kaip placebo.

Kontroliuojamų klinikinių tyrimų metu, kuriuose dalyvavo esencialine hipertenzija sergantys pacientai, galvos svaigimas buvo vienintelis su vaisto vartojimu susijęs nepageidaujamas poveikis, pasireiškęs 1% ar daugiau COZAAR vartojusių pacientų bei dažniau negu vartojusiems placebo. Be to, mažiau kaip 1% pacientų buvo nuo dozės priklausanti ortostatinė reakcija. Retai pasitaikė bėrimas, nors kontroliuojamų klinikinių tyrimų metu jis buvo retesnis negu vartojant placebo.

Šių kontroliuojamų klinikinių tyrimų, atliktų dvigubai aklu būdu, metu 1% COZAAR vartojusių pacientų pasireiškę su vaisto vartojimu susiję arba nesusiję nepageidaujami poveikiai nurodyti lentelėje.
Kontroliuojamų klinikinių širdies nepakankamumo tyrimų metu COZAAR paprastai buvo toleruojamas gerai. Šiai pacientų grupei nepageidaujami poveikiai buvo tokie, kaip ir tikėtasi. Dažniausi su vaisto vartojimu susiję nepageidaujami poveikiai buvo galvos svaigimas ir hipotenzija.

Per klinikinį tyrimą pacientai, kuriems buvo kairiojo skilvelio hipertrofija ir hipertenzija, COZAAR toleravo gerai. Dažniausios su vaistu susijusios nepageidaujamos reakcijos buvo galvos sukimasis, astenija ir nuovargis, svaigulys.

Per LIFE tyrimą pacientams, tyrimo pradžioje nesirgusiems diabetu ir vartojusiems COZAAR, rečiau naujai diagnozuotas cukrinis diabetas negu vartojusiems atenololį (atitinkamai 242 ir 320 pacientų, p<0,001). Kadangi šiame tyrime placebo grupės nebuvo, nežinoma, ar tai teigiamas COZAAR poveikis ar nepageidaujama atenololio reakcija.

Per klinikinį tyrimą, pacientai, kuriems buvo 2-ojo tipo diabetas ir proteinurija, COZAAR toleravo gerai. Dažniausios su vaistu susijusios nepageidaujamos reakcijos buvo astenija ir nuovargis, galvos sukimasis, hipotenzija ir hiperkalemija (žr. “Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės. Hipotenzija bei sutrikusi skysčių ir elektrolitų pusiausvyra”).

Apie kitas nepageidaujamas reakcijas pranešta, kai vaistas jau buvo rinkoje:

Padidėjęs jautrumas. Pacientams, gydomiems losartanu, retkarčiais pasireiškė anafilaksinė reakcija, angioedema (įskaitant gerklų ir balso klosčių, atsirandant kvėpavimo obstrukcijai, ir(arba) veido, lūpų, ryklės ir(arba) liežuvio tinimas). Kai kuriems iš šių pacientų jau anksčiau buvo pasireiškusi angioedema, kai jie vartojo kitus vaistus, įskaitant AKF inhibitorius.
Virškinimo traktas. Hepatitas (retai), kepenų funkcijos sutrikimai.
Kraujas. Anemija.
Skeleto ir raumenų sistema. Mialgija.
Nervų sistema ir psichiatrija. Migrena.
Kvėpavimo sistema. Kosulys.
Oda. Dilgėlinė, niežulys.

Laboratorinių tyrimų duomenys

Kontroliuojamų klinikinių tyrimų, kuriuose dalyvavo esencialine hipertenzija sergantys pacientai, metu nustatyti kliniškai svarbūs standartinių laboratorinių rodiklių pokyčiai retai buvo siejami su gydymu COZAAR. Per hipertenzijos klinikinius tyrimus hiperkalemija (kalio serume >5,5 mekv/l) pasitaikė 1,5% pacientų. Per 2-ojo tipo diabetu su proteinurija sergančių pacientų tyrimą 9,9% vartojusiųjų COZAAR ir 3,4% vartojusiųjų placebo pasireiškė hiperkalemija (žr. “Specialūs įspėjimai ir atsargumo priemonės. Hipotenzija bei sutrikusi skysčių ir elektrolitų pusiausvyra”). Retai buvo padidėjęs ALT aktyvumas, kuris, nustojus vartoti vaistą, dažniausiai sunormalėjo.

4.9 Perdozavimas

Buvo stebėtas reikšmingai padidėjęs pelių ir žiurkių letališkumas, davus per os atitinkamai 1000 mg/kg (3000 mg/m2) ir 2000 mg/kg (11800 mg/m2); (500 kartų ir 1000 kartų** didesnė negu didžiausia rekomenduojama paros dozė žmogui).

Turima nedaug duomenų apie perdozavimą žmonėms. Tikėtina, kad perdozavus gali pasireikšti hipotenzija ir tachikardija; stimuliuojant parasimpatinę (vagus) sistemą, turėtų būti bradikardija. Pasireiškusią simptominę hipotenziją reikia atitinkamai gydyti.

Nei losartanas, nei jo aktyvusis metabolitas nepašalinami hemodializės būdu.

5. FARMAKOLOGINĖS SAVYBĖS

5.1 Farmakodinaminės savybės

Losartanas yra geriamasis angiotenzino II receptorių (AT1 tipo) antagonistas. Angiotenzinas II jungiasi su AT1 receptoriais, kurių yra daugelyje audinių (pvz., lygiuosiuose kraujagyslių raumenyse, antinksčiuose, inkstuose ir širdyje), bei skatina keletą svarbių biologinių veiksnių, taip pat vazokonstrikciją bei aldosterono atpalaidavimą. Angiotenzinas II stimuliuoja ir lygiųjų raumenų ląstelių proliferaciją. Jungimosi bei farmakologiniai biologiniai mėginiai parodė, kad jis selektyviai jungiasi su AT1 receptoriumi. Tiek losartanas, tiek jo farmakologiškai aktyvus karboksirūgšties metabolitas (E-3174) in vitro ir in vivo blokuoja visą fiziologiškai reikšmingą angiotenzino II veikimą, nesvarbu, koks pastarojo sintezės būdas ir šaltinis.

Kai vartojama losartano, padidėja plazmos renino aktyvumas, nes nebelieka neigiamo grįžtamojo ryšio tarp angiotenzino II koncentracijos ir renino sekrecijos. Padidėjus plazmos renino aktyvumui, padidėja angiotenzino II koncentracija plazmoje. Netgi jai padidėjus, antihipertenzinis efektas bei sumažėjusi plazmos aldosterono koncentracija rodo, kad angiotenzino II receptorių blokada yra efektyvi.

Losartanas selektyviai jungiasi tik su AT1 receptoriais ir neblokuoja kardiovaskulinei reguliacijai svarbių hormonų receptorių ar jonų kanalų. Be to, losartanas neslopina AKF (kininazės II) - fermento, kuris skaldo bradikininą. Dėl to losartanui nebūdingi tiesiogiai su AT1 receptoriaus blokada nesusiję poveikiai, pavyzdžiui, neskatinamas su bradikininu susijės poveikis ar edema (losartanas - 1,7%, placebo - 1,9%).

Įrodyta, kad losartanas blokuoja tiktai angiotenzino I ir angiotenzino II poveikį, bet visiškai neveikia atsako į bradikinino veikimą - tai neatsiejama nuo specifinio losartano veikimo mechanizmo. Žinoma, kad AKF inhibitoriai, priešingai, blokuoja angiotenzino I poveikį ir stiprina bradikinino veikimą, taigi losartano ir AKF inhibitorių farmakodinamika skiriasi.

Studijos, specialiai skirtos įvertinti, kaip dažnai būna kosulys pacientams, gydomiems COZAAR, palyginti su pacientais, gydomais AKF inhibitoriais, metu kosulys pasitaikė panašiai dažnai gavusiesiems COZAAR arba hidrochlortiazido ir gerokai rečiau negu gydomiems AKF inhibitoriumi. Be to, apibendrintai analizuojant 16 dvigubai aklų klinikinių studijų, kuriose dalyvavo 4131 pacientas, rezultatus spontaniškas kosulys vartojant COZAAR nustatytas beveik taip pat dažnai (3,1%) kaip gavusiesiems placebo (2,6%) arba hidrochlortiazidą (4,1%), o vartojant AKF inhibitorius, kosulys buvo 8,8% atvejų.

Diabetu nesergantiems pacientams, kuriems buvo hipertenzija ir proteinurija, losartanas reikšmingai sumažino proteinuriją, albumino ir IgG ekskreciją. Losartanas palaiko glomerulų filtracijos greitį bei mažina filtracijos frakciją. Paprastai, vartojant losartaną, serume sumažėja šlapimo rūgšties koncentracija (dažniausiai <0,4mg/dl), kuri, ir ilgai gydant, nekinta.

Losartanas neveikia autonominių refleksų ir neturi ilgalaikės įtakos plazmos noradrenalinui.

Pacientams, kuriems yra kairiojo skilvelio nepakankamumas, 25 mg ir 50 mg losartano dozės sukėlė teigiamus hemodinamikos bei neurohormoninius efektus, pasireiškiančius padidėjusiu širdies indeksu bei sumažėjusiais plaučių kapiliarų slėgiu, bendruoju periferiniu pasipriešinimu, viduriniu arteriniu kraujospūdžiu bei širdies susitraukimų dažniu, taip pat cirkuliuojančio aldosterono ir noradrenalino koncentracija. Šiems pacientams hipotenzija priklausė nuo dozės.

Hipertenzijos tyrimai
Klinikinių studijų metu lengvai ar vidutinio sunkumo esencialinei hipertenzijai gydyti vartojant COZAAR kartą per parą, statistiškai patikimai sumažėjo sistolinis ir diastolinis kraujospūdis; antihipertenzinis veiksmingumas nepakito per vienerių metų klinikinių studijų laikotarpį. Matuojant kraujospūdį intervalo tarp dozių pabaigoje (po 24 val. išgėrus vaistą) bei jo santykį su kraujospūdžiu ryškiausio poveikio metu (po 5-6 val. išgėrus vaistą), nustatyta, kad kraujospūdis per 24 val. mažai pakito. Antihipertenzinis poveikis atitiko natūralų paros cirkadinį ritmą. Intervalo tarp dozių pabaigoje kraujospūdžio sumažėjimas atitiko maždaug 70-80% poveikio, stebėto po 5-6 val. išgėrus vaistą. Hipertenzija sergantiems pacientams nutraukus losartano vartojimą, kraujospūdis staiga nepadidėjo. Nors COZAAR ryškiai sumažina kraujospūdį, bet kliniškai reikšmingai neveikia širdies susitraukimų dažnio.

50-100 mg COZAAR, vartojamo kartą per parą, antihipertenzinis poveikis yra gerokai didesnis negu 50-100 mg kaptoprilio, vartojamo kartą per parą. 50 mg COZAAR antihipertenzinis poveikis yra panašus kaip 20 mg enalaprilio, vartojamo kartą per parą. 50-100 mg COZAAR, vartojamo kartą per parą, poveikį galima lyginti su 50-100 mg atenololio, vartojamo kartą per parą. 50-100 mg COZAAR, vartojamo kartą per parą, poveikis taip pat yra ekvivalentiškas 5-10 mg pailginto veikimo felodipino poveikiui vyresniems kaip 65 metų hipertenzija sergantiems pacientams, gydytiems 12 savaičių.

COZAAR yra vienodai veiksmingas padidėjusį kraujospūdį turintiems vyrams ir moterims, taip pat jaunesniems (<65 metai) ir vyresniems (³65 metai) pacientams. Šis vaistas antihipertenziškai veikia visų rasių asmenis, tačiau, kaip ir kiti renino-angiotenzino sistemą veikiantys vaistai, skiriami monoterapijai, juodaodžius veikia vidutiniškai silpniau negu kitus pacientus.

Kartu su tiazidiniais diuretikais vartojamo COZAAR kraujospūdį mažinantis poveikis maždaug sumuojasi.

ELITE I ir ELITE II tyrimai
Per 48 savaičių ELITE studiją, kurioje dalyvavo širdies nepakankamumu (II-IV klasės pagal NYHA) sergantys pacientai (n=722), nenustatyta skirtingo COZAAR ir kaptoprilio poveikio nepraeinančiam inkstų funkcijos sutrikimui (tai buvo pirminis šios studijos tikslas). Nelaukto ELITE studijos rezultato, kad COZAAR yra pranašesnis už kaptoprilį mažinant mirtingumą, nepatvirtino galutinė ELITE II išgyvenamumo studija, aprašyta žemiau.

Per ELITE II studiją, kurios protokolas numatė prospektyviškai įvertinti COZAAR, vartojamo po 50 mg kartą per parą (pradinė dozė - 12,5 mg, padidinta iki 25 mg ir 50 mg kartą per parą), poveikį, lyginant su kaptoprilio, vartojamo po 50 mg tris kartus per parą (pradinė dozė - 12,5 mg, padidinta iki 25 mg ir 50 mg tris kartus per parą), poveikiu širdies nepakankamumą turinčių pacientų išgyvenamumui. Per šią studiją pacientai (n=3152), kuriems buvo širdies nepakankamumas (II-IV klasės pagal NYHA), buvo stebėti apie dvejus metus (vidutiniškai 1,5 metų), kad būtų galima nustatyti, ar COZAAR ryškiau negu kaptoprilis mažina bendrąjį mirtingumą. Vertinant šį pagrindinį tikslą, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp COZAAR ir kaptoprilio poveikio mažinant bendrą mirčių skaičių nebuvo (17,7% - vartojant COZAAR ir 15,9% - vartojant kaptoprilį, p=0.16). Antrinio tikslo - mažinti staigių koronarinių mirčių ir(arba) atgaivintos širdies veiklos dažnį – analizės duomenimis, skirtumas buvo statistiškai nereikšmingas (9,0% - vartojant COZAAR ir 7,3% - vartojant kaptoprilį, p=0,08). Tretinis tikslas – mirtingumas dėl visų priežasčių ir (arba) hospitalizacija dėl visų priežasčių – taip pat statistiškai reikšmingai nesiskyrė (47,7% - vartojant COZAAR ir 44,9% - vartojant kaptoprilį, p=0,18). Kiti sergamumo ir mirtingumo rodikliai, įskaitant abiejų gydymo grupių tiriamųjų pagerėjusią NYHA klasę, nesiskyrė.

Per šiuos abu kontroliuojamus klinikinius tyrimus, kuriuose dalyvavo pacientai, sergantys širdies nepakankamumu, COZAAR buvo toleruojamas gerai, ir jis buvo saugesnis vartoti negu kaptoprilis, nes pacientai losartaną daug rečiau negu kaptoprilį nustojo vartoti dėl nepageidaujamų reakcijų, be to, jis daug rečiau sukėlė kosulį.

5.2 Farmakokinetinės savybės

Rezorbcija

Vartojamas per os, losartanas gerai rezorbuojasi, ir per pirmojo praėjimo pro kepenis metabolinį etapą susidaro aktyvus karboksirūgšties metabolitas ir neaktyvūs metabolitai. Losartano tablečių bendras biologinis prieinamumas yra 33%. Losartano ir jo aktyviojo metabolito vidutinės didžiausios koncentracijos susidaro atitinkamai po 1 val. ir 3-4 val. Kartu vartojamas standartizuotas maistas kliniškai reikšmingai losartano koncentracijos plazmoje nepakeitė.

Pasiskirstymas

³99% losartano ir jo aktyviojo metabolito susijungia su plazmos baltymais, visų pirma albuminais. Losartano pasiskirstymo tūris yra 34 litrai. Tyrimai su žiurkėmis rodo, kad losartano pro hematoencefalinį barjerą gali praeiti labai mažai.

Biotransformacija

Apie 14% į veną arba per os paskirto losartano yra paverčiama jo aktyviuoju metabolitu. Paskyrus 14C žymėto losartano per os arba į veną, daugiausia plazmoje cirkuliuojančios radioaktyviosios medžiagos sudaro losartanas ir jo aktyvusis metabolitas. Minimalus losartano virtimas į aktyvųjį metabolitą stebėtas mažiau kaip 1% tiriamųjų.

Be aktyviojo metabolito, susidaro neaktyvių metabolitų, iš jų du didieji metabolitai (hidroksilinant butilo šoninę grandinę) ir mažesnysis metabolitas, N-2 tetrazolgliukuronidas.

Eliminacija

Losartano ir jo aktyviojo metabolito plazmos klirensas yra atitinkamai apie 600 ml/min ir 50 ml/min, inkstų klirensas - atitinkamai apie 74 ml/min ir 26 ml/min. Apie 4% per os vartojamos losartano dozės išsiskiria nepakitusios su šlapimu ir apie 6% dozės - su šlapimu aktyviojo metabolito pavidalu. Kai geriamosios losartano kalio druskos dozės yra iki 200 mg, losartano ir jo aktyviojo metabolito farmakokinetika yra tiesinė.

Per os vartojamo losartano ir jo aktyviojo metabolito plazmos koncentracija mažėja polieksponentiškai, ir galutinis pusinės eliminacijos periodas yra atitinkamai apie 2 val. ir 6-9 val. Vartojant po 100 mg vaisto kartą per parą, nei losartanas, nei jo aktyvusis metabolitas plazmoje beveik nesikumuliuoja.

Losartano ir jo metabolitų eliminacijai svarbi ir biliarinė, ir inkstinė ekskrecija. Po išgertos 14C žymėtojo losartano dozės žmogui apie 35% radioaktyviosios medžiagos nustatyta šlapime ir 58% - išmatose.

Pacientų grupės

Pavartojusiems losartano per os ligoniams, kuriems buvo lengva ir vidutinio sunkumo alkoholinė kepenų cirozė, losartano ir jo aktyviojo metabolito koncentracijos plazmoje buvo atitinkamai 5 kartus ir 1,7 karto didesnės negu jauniems vyrams savanoriams.

Nei losartanas, nei jo aktyvusis metabolitas dializuojant nepasišalina.

5.3 Ikiklinikinių saugumo tyrimų duomenys

Papildomos svarbios informacijos nėra.

6. FARMACINĖ INFORMACIJA

6.1 Pagalbinių medžiagų sąrašas

Mikrokristalinė celiuliozė, laktozės hidratas, želatininis krakmolas, magnio stearatas, hidroksipropilceliuliozė, hipromeliozė, titano dioksidas, karnaubo vaškas, 1,06 mg (0,027 mekv) kalio bei indigo karmino aliumininio lakas.

6.2 Nesuderinamumas

Nežinomas.

6.3 Tinkamumo laikas

36 mėnesiai.

6.4 Specialios laikymo sąlygos

Laikyti 15 C – 30 C temperatūroje, kad preparatas būtų apsaugotas nuo šviesos.
Laikyti vaikams nepasiekiamoje ir nepastebimoje vietoje.

6.5 Pakuotė ir jos turinys

21 ir 28 tabletės.

6.6 Vartojimo ir darbo su vaistiniu preparatu instrukcija

Nėra.