1996 m. viso pasaulio homeopatai paminėjo homeopatijos 200-ąjį jubiliejų.
Homeopatinio gydymo metodo pradininkas yra Samuelis Hahnemannas (1755-1843). 1790 m., norėdamas išsiaiškinti kinmedžio žievės terapinio poveikio mechanizmą, pats būdamas sveikas jis pabandė vartoti China officinalis to meto terapinėmis dozėmis. Kiekviena nauja dozė jam sukeldavo būklę, labai primenančią maliarijos priepuolį, ir tokia būsena trukdavo 2-3 valandas. Nutraukus preparato vartojimą sveikata greitai atsistatė. Kilusią hipotezę, kad medžiaga, galinti sukelti tam tikrą ligą, gali ją ir gydyti, S. Hahnemannas patvirtino eksperimentais su kitomis tuo metu populiariomis vaistinėmis; medžiagomis.; 1796 m. pasirodė S. Hahnemanno „Esė apie naują principą, patvirtinantį vaistų gydomąsias savybes”.
Tai buvo pirmas žingsnis į naują gydymo metodą. S. Hahnemannas naują metodą pavadino homeopatija (gr. homoios – panašus, pathos – liga), o jo principus ir metodologiją išdėstė „Gydymo meno organone” (1810 m.).
Vėliau eksperimentuojant bei taikant atrastus principus praktikoje išleisti šeši pataisyti ir papildyti šios knygos leidimai. S. Hahnemanno „Organonas” iki šiol nepraranda reikšmės. Jame išdėstyti principai sudaro šiuolaikinės klasikinės homeopatijos pagrindą.
Homeopatijos esmė – panašumo dėsnis „Similia similibus curentur”, paminėtas dar Hipokrato aforizmuose. Panašus gydo panašų reiškia, kad sergančiajam skiriamas vaistas, kuris sveikam žmogui galėtų sukelti panašius simptomus.
Parengta pagal: „Gamtos galia” Nr. 2 (8);
