Ne visi vaikai pradeda meluoti būdami to paties amžiaus, ne visi yra vienodai geri (ar blogi) melagiai. Panašu, kad vaikai ima meluoti tik supratę, jog kitų žmonių nuomonės, norai, įsitikinimai nebūtinai turi sutapti su jų, tad suvokę, kad gali paveikti kitų žmonių mąstymą, vaikai pradeda tuo naudotis.
Tarptautiniame Kinijos, JAV ir Kanados mokslininkų tyrime dalyvavo grupė meluoti dar nepradėjusių trimečių. Kaip mokslininkai žinojo, kad vaikai nemoka meluoti? Paprasčiausiai sukūrė situacijas, kuriose vaikai turėjo pameluoti tam, kad būtų apdovanoti – nė vienas vaikas nepamelavo.
Kitame tyrimo etape mokslininkai vaikams paaiškino ir praktiškai parodė, kad kartais kitų žmonių ir jų pačių įsitikinimai gali skiritis, o neretai kitų žmonių įsitikinimai dar gali būti ir klaidingi. Tuomet mokslininkai darkart sukūrė situaciją, kai norėdami gauti mėgstamą lipduką, vaikai turėjo pameluoti. Paaiškėjo, kad apie skirtingą žmonių mąstymą jau girdėję vaikai beveik visada sumeluodavo, o štai to nemokyti vaikai likdavo sąžiningi.
Nenuostabu, kad kasdienė vaiko aplinka taip pat lemia jo polinkį meluoti. Kitame tyrime buvo tiriama bei analizuojama, ką vaikai namuose girdi apie melą – pasirodo, visi tėvai nuolat kartoja savo atžaloms, kad meluoti negalima, tačiau visi vaikai vistiek meluoja. Vis dėlto, įdomu buvo tai, kad kai kurie tėvai savo vaikus mokė nemeluoti pabrėždami, kad kartais, deja, melas – būtinas. Akivaizdu, kad vaikai stebi tėvus ir vadovaujasi jų žodžiais.
Dar kitame tyrime nustatyta, kad svarbu ne šiaip kartoti, kad meluoti – negražu, bet mokyti to vaikus pasitelkiant pasakas, išgalvotas istorijas, kuriose išaukštinamas nuoširdumas. Tokias istorijas girdėdami vaikai gali geriau suprasti, kodėl meluoti iš tiesų negalima.
Vaiko raidai didelės įtakos turi ir mokykla – nustatyta, kad griežtesnes mokyklas lankantys vaikai melavo labiau nei daugiau leidžiančias mokyklas lankantys jų bendraamžiai. Manoma, kad augant griežtoje aplinkoje, vaikai išmoksta būdų, kaip išvengti įvairių nuobodų – jie išmoksta meluoti.
Taigi, panašu, kad visi vaikai meluoja, tačiau būtent namai ir mokykla gali vaiką išmokyti atvirumo arba kaip tik skatinti meluoti. Tėvams patariama pripažinti ir susitaikyti su tuo, kad ir jų atžalos meluoja ir mokytis nustatyti, kaip dažnai, kokiomis aplinkybėmis meluoja jų vaikai bei pamėginti nesuteikti vaikams progos meluoti.
Straipsnio autorė – Giedrė Janušaitė (Šaltinis – Psychology Today)