Senatvinė silpnaprotystė – išbandymas ir sergančiajam, ir jo namiškiams

Senatvinė silpnaprotystė arba demencijos sindromas tampa vis didesne problema. Pirmiausiai dėl to, kad visuomenė sensta, o gyvenimo trukmė – ilgėja. Statistiniai duomenys rodo, kad senatvine silpnaprotyste gali skųstis iki 5 procentų 65 metų sulaukusių asmenų, tačiau šie skaičiai gali būti didesni, nes demencijos sindromas ne visuomet diagnozuojamas laiku. Senatvinės silpnaprotystės dažnis didėja su amžiumi – vadinasi, kuo vyresnis žmogus, tuo šios lėtinės ligos išsivystymo tikimybė didesnė. Iš 80-90 metų sulaukusių pacientų grupės senatvinės silpnaprotystės simptomais gali skųstis jau net apie 30-40 procentų asmenų.

Kokiems asmenims būdinga didesnė tikimybė patirti senatvinės silpnaprotystės simptomus?

Nesunku pastebėti, kad su bėgančiais metais demencija tyko vis daugiau žmonių, ypač tų, kurių artimieji sirgo šia liga, arba tų, kurie patyrę kokių nors smegenų traumų, sirgę virusinėmis infekcijomis, serga arterine hipertenzija, cukriniu diabetu ir panašiai. Manoma, kad demencijos sindromas arba senatvinė silpnaprotystė dažniau paliečia moteris ir tuos, kurie buvo bent kartą apsinuodiję kokiomis nors nuodingomis medžiagomis, ypač aliuminio junginiais. Vis dėlto demencijos priežastys žinomos ne visuomet, tad nuo dažniausios jos formos, t.y. Alzheimerio ligos, neapsaugotas niekas.

Vis kitas pacientas – vis kitas ligos „veidas“

Senatvinė silpnaprotystė kiekvienam asmeniui pasireiškia labai individualiai. Vieni asmenys pirmųjų simptomų sulaukia gana anksti ir jie vystosi gana lėtai, o kitiems jie pasirodo vėliau, tačiau smogia visa jėga – tai netikėta būna ir pačiam pacientui, ir jo artimiesiems (nors jei Alzheimerio liga suserga jaunesnis nei 65 metų žmogus, simptomai jam gali vystytis itin greitai). Daugelis mano, kad ši liga susijusi tik su senėjimo procesu. Taip, iš dalies neurodegeneraciniai procesai susiję ir su senėjimu, tačiau tik iš dalies. Juk vieni 80 – mečiai pasižymi stipresniu ir šviesesniu protu nei kiti 70 – mečiai. Žinoma, senėjimas taip pat turi įtakos – nervinės ląstelės bėgant laikui kinta, tačiau itin daug reikšmės įvairiems pažintinių funkcijų sutrikimams turi ne tik senatvė, bet ir kraujotakos sutrikimai, patirtos traumos, visą gyvenimą propaguoto gyvenimo būdo pasekmės ir kitos lėtinės ligos. Kiekvieno paciento liga yra labai savita – vis dėlto vienas svarbiausių gydymo tikslų yra siekis kuo anksčiau pastebėti jos simptomus ir pradėti gydymą vaistiniais preparatais, kurie gali padėti bent kažkiek pristabdyti pažintinių funkcijų silpnėjimą.

Liga, nuo kurios neapsaugotas nei vienas žmogus

Nors senatvinės silpnaprotystės ar demencijos sindromo formų egzistuoja gana daug, net du trečdalius jų sudaro būtent Alzheimerio liga. Tai yra lėtinė ir nuolat progresuojanti neurodegeneracinė liga, kuriai būdingi keletas sutrikimų: su smegenų pažeidimais susijęs pažintinių (kognityvinių) funkcijų blogėjimas, rutininės veiklos sulėtėjimas, elgsenos ir emocijų pokyčiai, interesų rato susiaurėjimas, įvairūs neuropsichiatriniai simptomai, o vėliau ir fiziniai sutrikimai. Paprastai tariant, pacientui vis sunkiau priimti, suprasti, įvertinti ir įsiminti pačią įvairiausią informaciją, o dėl to kyla sunkumų atliekant paprasčiausias kasdienes veiklas ir tiesiog mėginant tinkamai pasirūpinti savimi. Alzheimerio ligos kol kas neįmanoma nei išvengti, nei visiškai ją išgydyti, tačiau laiku skiriamas adekvatus gydymas padeda palengvinti simptomus, susitaikyti su liga, sulėtinti jos progresavimą ir išvengti sunkių psichologinių pasekmių bent jau pirmosiose ligos stadijose. Pavyzdžiui, vaistiniai preparatai efektyvūs tik ankstyvose ligos stadijose. Vėliau jų vartojimas neduoda jokio efekto ir belieka tik vienas kelias – kuo komfortiškesnė slauga.

Nootropai gali būti vartojami deriniuose su kitais vaistiniais preparatais ir psichoterapija

Verta pabrėžti, kad kompleksinis gydymas efektyviausias pirmosiose ligos stadijose. Daug vilties teikia išmaniaisiais vaistais vadinami nootropų grupės vaistiniai preparatai, kurie gerina atmintį ir gebėjimą mokytis. Jų veikimo mechanizmas nėra visiškai ištirtas. Veikdami cholinerginius receptorius bei cholino apykaitą, nootropai didina neuronų aktyvumą. Jie neslopina centrinės nervų sistemos, neveikia ir vegetacinės nervų sistemos. Tačiau tyrimais su eksperimentiniais gyvūnais nustatytas vidutinio stiprumo antidepresinis nootropų  poveikis. Klinikiniais tyrimais nustatyta, kad pacientams, sergantiems lengvo ir vidutinio sunkumo senatvine silpnaprotyste, nootropų grupės vaistiniai preparatai pagerino dėmesį, mokymąsi, atmintį, orientaciją ir kitus protinius sugebėjimus.