Nevaisingumas – negalėjimas pastoti per vienus metus šeimai, gyvenančiai normalų lytinį gyvenimą ir nenaudojančiai kontraceptinių priemonių. Nevaisingumas įtrauktas į Pasaulio sveikatos organizacijos tarptautinių ligų klasifikatorių. Apie šios ligos problemas ir gydymo galimybes kalbamės su gydytoju akušeriu-ginekologu dr. Vytautu Klimu.
Esate Seksualinės sveikatos ir šeimos planavimo asociacijos narys, programų šia tema koordinatorius, ilgametis šios srities specialistas. Prašome pakomentuoti nevaisingumo problemos dažnumą, aktualumą. Ar nevaisingų šeimų daugėja?
Tenka skaityti spaudoje, išgirsti per radiją ar iš televizoriaus ekrano, kad nevaisingų porų daugėja. Manau, kad tai klaidinga nuomonė. Mano supratimu, toks įspūdis susidaro dėl to, kad šiuolaikiniai žmonės tapo atviresni, jie nesibaimina, nesigėdija kalbėti apie šią problemą, anksčiau, ilgai nelaukę kreipiasi į specialistus.
Nevaisingų porų statistika labai paprasta – per metus pastoja 80 proc. porų, taigi 20 proc., t. y. kas 5 pora, jau gali kreiptis dėl sunkumų susilaukti vaikelio. Per dvejus metus natūraliai pastoja apie 90 proc. porų. Vadinasi, po dvejų metų nevaisingų porų bus apie 10 proc. Beje, dalis besikreipiančiųjų pastoja tik pradėjus juos tirti, be jokio paskirto gydymo. Mano nuomone, realių priežasčių, dėl kurių nevaisingų porų turėtų daugėti, nėra. Atvirkščiai – gyvenimo kokybė gerėja, žmonių sanitarinė kultūra, galbūt ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet irgi gerėja. Tai turėtų lemti nevaisingų šeimų mažėjimą.
Kokios yra dažniausios nevaisingumo priežastys? Kas naujo žinoma apie jas?
Apie trečdalis šeimos nevaisingumo priežasčių glūdi moters organizme, gal šiek tiek mažiau negu trečdalis – vyrų ir likęs trečdalis – kai pakitimų aptinkama ir vyro, ir moters organizmuose. Jeigu meilės reikalai susiklosto taip, kad labai vaisingas vyras pasirenka vidutiniškai ar mažai vaisingą moterį arba, atvirkščiai – labai vaisinga moteris nori susilaukti atžalos su mažai vaisingu vyru, dažniausiai jokių problemų nekyla. Tačiau jeigu vaikelį planuoja vyras ir moteris, kurių abiejų vaisingumas yra mažesnis už normą, problemų, trukdančių pastoti, iš tiesų gali atsirasti.
Galima išskirti 3 pagrindines nevaisingumo priežasčių grupes: 1) vyrų nevaisingumas (sėklos gamybos sutrikimai, nekokybiška sperma, kt.), 2) moterų nevaisingumas dėl endokrininių priežasčių (ovuliacijos sutrikimai arba nepilnavertė ovuliacija), 3) moterų lytinių organų patologijos (mažojo dubens, gimdos, kiaušintakių, kiaušidžių patologijos dėl uždegiminių ir mechaninių priežasčių, t. y. sąaugos, užakimai, endometriozė ir pan.).
Kokią įtaką nevaisingumui turi psichogeniniai veiksniai?
Be jokios abejonės, psichogeniniai veiksniai turi įtakos nevaisingumui. Nevaisingumas – lėtinė liga, kuri dažnai tęsiasi keletą ar net keliolika metų, be to, yra susijusi su psichiką traumuojančia situacija, kai žmogus negauna iš gamtos to, ko norėtų. Dėl streso, įtampos, didelio noro pastoti smegenyse išsiskiria įvairios biologiškai veiklios medžiagos, kurios nepalankiai veikia endokrininę sistemą, nuotaiką, gali sukelti tarpusavio santykių problemų. Visa tai dar labiau apsunkina galimybę pastoti. Psichogeninių veiksnių įtaka – pasaulyje žinomas veiksnys, todėl daugelyje šalių nevaisingoms poroms pagalbą teikia ir psichologai, ir psichoterapeutai. Lietuvoje tai dar nėra įprasta, galbūt dėl to, kad nėra išsikristalizavusi tokia psichologinė tarnyba, kuri specializuotųsi gydant nevaisingas poras.
Kaip diagnozuojamas moterų nevaisingumas? Kokie metodai tam pasitelkiami?
Nevaisingumo ištyrimas – sudėtingas procesas. Gyvename įrodymais pagrįstos medicinos laikais, todėl turime ir taikome visus pasaulyje žinomus šios problemos diagnozavimo metodus. Lietuva šioje srityje neatsilieka. Turime tokias pačias galimybes nustatyti nevaisingumo priežastį kaip ir kitose Europos šalyse.
Moterų nevaisingumo diagnostika susideda iš 2 etapų. Pirma, reikia įvertinti moters endokrininę būklę – ar vyksta ovuliacija, ar susidaro geltonkūnis, ar pakankamai gerai reaguoja gimdos gleivinė, kt. Diagnozuojant moterų nevaisingumo priežastis, atliekami šie endokrininės būklės tyrimai:
- lytinių hormonų tyrimas – FSH, LH, prolaktinas, progesteronas, rečiau – estradiolis, testosteronas, TTH, FT4;
- echoskopinis kiaušidžių funkcijos stebėjimas.
Antras etapas – vertinama kiaušintakių, kiaušidžių veikla. Tam pasitelkiami chirurginiai diagnostikos būdai. Tiriamas kiaušintakių praeinamumas, taip pat, ar nėra sąaugų dubenyje, gimdos patologijų, apsigimimų.
Kokios yra moterų nevaisingumo gydymo galimybės? Prašome pakomentuoti dažniausiai diagnozuojamų nevaisingumo priežasčių gydymo būdus.
Atsižvelgiant į ligos priežastį, pagal tam tikrą algoritmą sudaromas ir gydymo planas. Gydoma pagrindinė nevaisingumą sukėlusi liga. Pavyzdžiui, jeigu moters nevaisingumo priežastis buvo susijusi su endokrinine sistema – skiriamas gydymas hormonais, jeigu su kiaušidžių, kiaušintakių ar gimdos liga, kurią galima įveikti chirurginiu būdu, – atliekama operacija. Tiesa, apie 25 proc. atvejų nevaisingumas yra neaiškios kilmės, kai priežasties nustatyti nepavyksta. Atrodo, ir moteris, ir vyras neturi turėti problemų dėl pastojimo, visi tyrimai geri, tačiau susilaukti vaikelio jiems nepavyksta. Tokiu atveju gali pagelbėti šiuolaikinės reprodukcinės technologijos – pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje. Šis būdas rekomenduojamas ir toms poroms, kurioms problemos išspręsti nepavyksta skiriant gydymą vaistais, atliekant operaciją ar nė vienas jų negali būti taikomas. Pagalbinis apvaisinimas, endoskopinė chirurgija, endoskopinė diagnostika, nauji hormoniniai tyrimai, kiaušidžių rezervo tyrimai – visa tai atliekama ir Lietuvoje.
Kokių esama naujienų kalbant apie moterų nevaisingumo gydymą? Ar tenka susidurti su netradicinius nevaisingumo gydymo metodus išbandžiusiomis moterimis?
Medicininis gydymas pagrįstas įrodymais, todėl jokios naujienos gydant nevaisingumą negali būti taikomos. Naujų gydymo būdų veiksmingumas, saugumas, patikimumas vertinamas atliekant klinikinius tyrimus, su ligoniais neeksperimentuojama. Gydant nevaisingumą medicinos įstaigose, skiriami tik mokslo įrodyti, valstybės patvirtinti, aprobuoti gydymo metodai. Kitas dalykas, kad ir šiais laikais kai kurios moterys patenka pas šarlatanus, apsišaukėlius, pavyzdžiui, nevaisingumą gydančius dėlėmis į makštį.
Viena vertus, įvairiais netradiciniais nevaisingumo gydymo būdais žmonės susidomi dėl neišmanymo. Kita vertus, taip atsitinka todėl, kad valstybė neskiria pakankamai dėmesio sveikatos mokymams, jie vyksta atmestinai. Gerdami vandenį iš čiaupo, esame saugūs, nes tam tikros valstybės struktūros užtikrina, kad tas vanduo būtų tinkamas vartoti, atitiktų higienos ir kitus reikalavimus. Pirkdami pieną taip pat žinome, kad yra tarnybos, kurios užtikrina, kad pienu neapsinuodytume, nusipirktume kokybišką produktą. Tačiau informacijos sveikatos srityje kokybe, patikimumu valstybė kol kas nelabai rūpinasi. Įvairūs šarlatanai gali reklamuotis ir siūlyti savo paslaugas. Ir ne kiekvienas žmogus gali suvokti, kas yra legalu, patikrinta mokslo, o kas gali būti net ir pavojinga sveikatai.
Kaip, gydant, diagnozuojant moterų nevaisingumo ligas, Lietuva atrodo tarp kitų Europos šalių?
Seime svarstomas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, rengiamos tvarkos, normatyviniai aktai, tačiau problemų kelia didelis Bažnyčios, kai kurių politikų, valdininkų pasipriešinimas. Gydant nevaisingumą, Lietuvoje galėtų būti atliekamos visos diagnostinės ir gydymo procedūros, taikomos pažangiausios metodikos kaip ir visame pasaulyje. Tačiau kai kurioms jų kelią užkerta teisinių aktų, reglamentuojančių jų skyrimo, atlikimo tvarką, nebuvimas.
Prašome pakomentuoti plačiau, kokios problemos trukdo tinkamai gydyti moterų nevaisingumą?
Problemų yra nemažai, todėl ne visoms nevaisingoms poroms galime padėti. Visos problemos susijusios, kaip minėjau, su teisės aktų nebuvimu arba su netinkamais pakeitimais, kurie įtraukti į pateiktą svarstyti Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą. Pavyzdžiui, mūsų artimiausi kaimynai latviai gali atlikti preimplantacinę genetinę diagnostiką, o Lietuvoje skirti šio tyrimo negalima. Šis diagnostinis tyrimas reikalingas poroms, kurios negali susilaukti sveikų vaikų dėl to, kad vienas iš tėvų turi paveldimąjį genetinį sutrikimą. Tokiu atveju jiems, atlikus pagalbinį apvaisinimą mėgintuvėlyje, prieš įvedant embrioną į makštį, reikėtų atlikti preimplantacinę genetinę diagnostiką, t. y. ištirti embrioną, kad implantuotas būtų tik sveikas embrionas.
Kita problema susijusi su onkologinėmis ligomis sergančiais pacientais. Šiandien gana nemažai jaunų žmonių, ypač sirgusių kraujo vėžiu, yra išgydomi ir pasveiksta. Tačiau onkologinės ligos gydymas dažnai palieka pėdsakų ir neretai pažeidžia vaisingumą. Lytinės ląstelės yra itin jautrios chemoterapiniam gydymui, todėl žūsta kartu su vėžinėmis ląstelėmis, ir žmogus tampa nevaisingas. Šią problemą galima išspręsti, jeigu, prieš pradedant gydymą, lytinės ląstelės būtų užšaldomos, o vėliau panaudojamos apvaisinti mėgintuvėlyje. Tai svarbus dalykas. Ir jeigu bus priimtas tinkamas įstatymas, jis galės iš tiesų padėti jauniems žmonėms susilaukti savų vaikų.
Kita opi problema – lytinių ląstelių donorystė. Ji galėtų padėti, pavyzdžiui, Turnerio sindromu sergančioms moterims. Turnerio sindromas – įgimtas sindromas, kai nustatomas 45, X kariotipas, t. y. trūksta vienos X chromosomos, todėl kiaušidžių veikla labai anksti užgęsta. Tokioms moterims nėra jokių šansų pastoti pačioms, tačiau, esant sveikai gimdai, jos galėtų išnešioti ir pagimdyti vaiką, jeigu partnerio sperma būtų apvaisinta donorinė kiaušialąstė. Taigi vienintelė pagalba – donorinė kiaušialąstė, kuri būtų apvaisinta ir implantuota į gimdą. Pasaulyje lytinių ląstelių donorystė egzistuoja, tačiau Lietuvoje kol kas tai nėra legalizuota.
Mano nuomone, visų minėtų ir kitų su pagalbiniu apvaisinimu susijusių procedūrų atlikimas su jokia morale nesusijęs, paprasčiausiai kol kas esame tamsūs. Kitose šalyse šie būdai nekelia moralinių problemų, pavyzdžiui, tokiose katalikiškose šalyse kaip Lenkija, Belgija ar Prancūzija ir kt. Pasaulis jau seniai šias problemas išsprendė, reikėtų ir mums. Tačiau viskas remiasi į mūsų mentalitetą, tai yra tam tikras provincialumo pasireiškimas. Vis dėlto dar nesame europiečiai, bet po truputį jais tampame. Galbūt po 10 metų šie klausimai nekels nereikalingų diskusijų. O pasaulyje šiuo metu gyvena apie 6 mln. mėgintuvėlyje apvaisintų žmonių – perpus daugiau nei Lietuvos gyventojų.
2016 metais vasario mėnesį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose įkurtas Koordinacinis Santaros vaisingumo centras. Koks šios centro indėlis turėtų būti sprendžiant nevaisingumo klausimus? Ko iš jo tikimasi?
Šio centro tikslas – koordinuoti veiksmus teikiant diagnostikos ir gydymo paslaugas, taikant pažangias technologijas poroms, negalinčioms susilaukti vaikų. Tai universitetinio lygio centras, kuriame nevaisingumo problemas spręs daugiaprofilinė gydytojų komanda. Tai gydytojai ginekologai, urologai, genetikai, molekulinės ir regeneracinės medicinos specialistai. Centre yra šiuolaikinė įranga, reikalingos laboratorijos, tad tikimasi, kad pagerės nevaisingumo priežasčių nustatymas, taip pat ir nevaisingumo gydymo rezultatai. Kol kas apie rezultatus kalbėti anksti, centras dar tik pradeda dirbti.
Kalbėjosi Natalija Voronaja
Šaltinis: „Internistas” Nr.6, 2016m.
