Bronchinė (bronchų) astma – lėtinė liga, todėl ją reikia gydyti visą gyvenimą. Manoma, kad liga serga mažiausiai 5 procentai viso pasaulio gyventojų arba daugiau nei 300 milijonų žmonių, o pirmieji priepuoliai paprastai pasireiškia dar vaikystėje. Bronchinės astmos paplitimas įvairiose pasaulio šalyse labai skiriasi – vienose šalyse ja serga daugiau, kitose – mažiau gyventojų.
Pastebėta, kad itin daug įtakos ligos gydymo sėkmei turi tai, kaip pacientas laikosi gydymo režimo ir kaip taisyklingai jis naudoja inhaliatorius. Astmos kamuojamam žmogui gali būti paskirti šiuolaikiškiausi ir efektyviausi įkvepiamieji vaistiniai preparatai, tačiau jei pacientas nemokės taisyklingai naudoti inhaliatoriaus arba praleis dozes, tuomet gydymas tikrai nebus toks veiksmingas, koks jis galėtų būti, jei inhaliatoriai būtų naudojami teisingai ir skrupulingai laikomasi gydymo režimo. Tad pakalbėkime apie bronchų astmą ir apie inhaliatorius. Ką reikėtų žinoti, kad ligos gydymas būtų sėkmingesnis?
Kas yra bronchų astma?
Bronchų astma – lėtinė kvėpavimo takų liga, kuriai būdinga uždegiminė eiga. Astma pasireiškia dusulio ir (arba) kosulio priepuoliais. Astmai būdinga bronchų obstrukcija, kuri gali išnykti savaime, tačiau kartais ją įmanoma įveikti tik gydymu. Astmai būdinga ir tai, kad jos metu ypatingai padidėjęs bronchų jautrumas patiems įvairiausiems aplinkoje esantiems dirgikliams. Pastebėta, kad vieni dažniausių alergenų yra namų dulkių erkės, pelėsiniai grybai, žiedadulkės, naminių gyvūnų pleiskanos, tarakonai. Astmos priepuolius gali išprovokuoti fizinis krūvis, susijaudinimas, labai aštrūs kvapai, šaltas oras, tabako dūmai, cheminiai teršalai, profesinės dulkės ir kt. – alergenų ir provokuojančių faktorių spektras labai platus ir kiekvienam asmeniui jis individualus. Astma susijusi su suprastėjusia miego ir gyvenimo kokybe. Stebimas glaudus ryšys su kitomis alerginėmis ligomis, pavyzdžiui, alerginiu rinokonjunktyvitu, atopiniu dermatitu, maisto alergijomis ir t.t. Tarp astmos priepuolių pacientas gali jaustis gerai, o priepuolio metu kamuoja dusulys, sausas ir dirginantis kosulys. Būdingas „triukšmas“ krūtinėje – dėl pasunkėjusios oro cirkuliacijos girdimas cypimas, švokštimas ir panašūs garsai. Sunkios astmos priepuolio atvejais pacientui trūksta oro, pamėlsta veidas ir lūpos.
Kaip gydoma astma?
Šiuolaikinis gydymas padeda suretinti priepuolių pasireiškimą, tad paciento gyvenimo kokybė tokiu atveju žymiai pagerėja, jis gali džiaugtis normalia kasdienybe. Jei priepuolių metu skiriami trumpai veikiantys bronchus plečiantys vaistai, tai tarp priepuolių gydymui taip pat reikia vartoti ilgo veikimo bronchus plečiančius ir uždegimą slopinančius vaistinius preparatus – svarbu tai daryti reguliariai. Blogiausia tai, kad dažnas pacientas pagerėjusią būklę priima kaip visišką pasveikimą ir savavališkai nutraukia gydymą arba pradeda valingai praleidinėti vaistinių preparatų dozes. Taip daryti negalima, nes astmos gydymas remiasi ilgalaikiu ir reguliariu vaistų vartojimu. Be to, labai svarbu ir tai, ar teisingai naudojami inhaliatoriai, skirti tam, kad įkvepiamieji vaistai būtų pristatomi tiesiai į plaučius. Tinkamai negydoma bronchų astma reiškiasi nepakankama simptomų kontrole ir dėl to prastėjančia gyvenimo kokybe, atsirandančiais plaučių ir kitų organų, pavyzdžiui, širdies, pažeidimais.
Kuo svarbus taisyklingas inhaliatorių naudojimas?
Įrodyta, kad itin daug įtakos sėkmingai astmos kontrolei turi teisinga inhaliatorių naudojimo technika. Šiandien galima rinktis iš kelių pagrindinių inhaliatorių tipų, pavyzdžiui, slėginių dozuotų aerozolinių inhaliatorių, miltelinių inhaliatorių, dozuotų įkvėpimu sužadinamų aerozolinių inhaliatorių ir šiuo metu naujausių, vadinamųjų švelnios dulksnos (angl. soft mist) inhaliatorių. Kiekvieno tipo inhaliatoriaus įkvėpimo technika reikšmingai skiriasi, todėl labai svarbus adekvatus paciento mokymas ir profesionalus bendradarbiavimas su gydytoju. Tarkime, dozuoti įkvėpimu sužadinami aerozoliniai inhaliatoriai vaistą automatiškai išpurškia tuomet, kai pacientas įkvepia. Labai svarbu įkvėpti pakankamai stipriai. Švelnios dulksnos tipo inhaliatoriai išrasti paskiausiai. Jie ypatingi tuo, kad išpurškiama švelnios dulksnos srovė yra žymiai lėtesnė. Tai padeda lengviau suderinti vaisto išpurškimo ir įkvėpimo momentą ir padidinti optimalios vaisto dozės patekimo į plaučius tikimybę, o tuo pačiu ir vaisto veiksmingumą. Miltelinių inhaliatorių pasirinkimas itin platus. Jie gali būti pavienių dozių tipo ir daugiadoziai. Aerozolis generuojamas tuomet, kai pacientas įkvepia, todėl nereikia derinti vaisto išpurškimo su įkvėpimu. Vis dėlto svarbu įkvėpti pakankamai stipriai, kitaip į plaučius nepakaks pakankama vaisto dozė. Teigiama, kad slėginiai dozuoti aerozoliniai inhaliatoriai yra paplitę plačiausiai, nes jie gana universalūs. Vis dėlto daugybė pacientų jais naudojasi netaisyklingai. Sudėtingiausia tai, kad inhaliatoriaus aktyvaciją būtina suderinti su gana lėtu ir giliu įkvėpimu. Dažniausia kylanti problema – per greitas paciento įkvėpimas. Specialios tarpinės padeda lengviau ir taisyklingiau įkvėpti reikiamą vaisto dozę. Įrodyta, kad tarpinės naudojimas padeda sumažinti nepageidaujamų poveikių pasireiškimo tikimybę. Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau šių inhaliatorių tipų, pavyzdžiui, vaistų gamintojai stengiasi, kad įkvepiamos vaisto dalelės būtų kuo mažesnės. Tad teisingos inhaliatorių naudojimo technikos svarba yra neabejotina.
Parengė Rūtelė Foktienė
