Bronchų astma pirmą kartą paminėta dar kelis tūkstančius metų prieš Kristaus gimimą. Dar prieš Kristaus gimimą ši liga jau buvo pavadinta astma. Žinoma, tuomet inhaliatorių dar nebuvo, tačiau šiandien siūlomas ne vienas jų variantas. Vis dėlto įkvepiamosios vaistinės medžiagos veiksmingumo nepakanka – labai svarbu, kad kuo didesnis jos kiekis patektų ten, kur reikia. Tam ir reikalingi inhaliatoriai – įtaisai, kurie padeda tinkamai „patiekti“ vaistinę medžiagą į plaučius.
Pirmasis inhaliatorius – 18 amžiuje
Istoriniai šaltiniai teigia, kad pats pirmasis inhaliatoriaus prototipas buvo išrastas antrojoje 18 amžiaus pusėje, apie 1778 metus. Jį sukūrė britas Džonas Mudžas (angl. John Mudge), kuris buvo gydytojas ir teleskopų specialistas, gavęs apdovanojimų už tam tikrus su teleskopų veidrodžiais susijusiais išradimais. Sukurtasis inhaliatorius buvo gana paprastas, todėl jis buvo naudojamas ir astmos, ir kitų kvėpavimo takų ligų gydymui, ir netgi anestezijai prieš atliekamas operacijas. Tačiau žmonėms reikėjo kažko tobulesnio.
Vėliau – srovinis vaistų purkštuvas
Žmones kamavo ne tik astma. Juos kamavo ir kitos ligos, pavyzdžiui, faringitas, tracheitas, bronchitas, tuberkuliozė, įvairus neaiškios kilmės kosulys ir panašiai. Reikėjo sukurti kažką, kas galėjo į kvėpavimo takus įpurkšti vaistus. Todėl netrukus po pirmojo inhaliatoriaus prototipo sukūrimo buvo sumodeliuotas ir srovinis vaistų purkštuvas, kuris padėjo sukurti dulksną. Šią dulksną buvo galima įkvėpti. Žinoma, nešiojamasis vaistų purkštuvas nebuvo tobulas, nes sukurtos dulksnos lašai buvo gana stambūs, greitai nusėsdavo ir didelė dalis vaisto pasilikdavo ore ar burnoje, tačiau tuo metu tai buvo itin svarbus ir daug gyvybių palaikęs išradimas.
Pirmasis dozuotas aerozolinis inhaliatorius – 20 amžiaus viduryje
1955 metais trylikametė mergaitė, kuri sirgo sunkia astma, paklausė savo farmakologo tėčio, ar nebūtų galima sugalvoti kokio nors būdo, padedančio lengviau ir efektyviau gydyti jos ligą. Ji pasiūlė alternatyvą tuo metu naudotiems nepatogiems purkštuvams – galbūt vaistas galėtų būti dozuojamas ir išpurškiamas tiesiog kaip plaukų lakas? Todėl 1956 metais britas Džordžas Maisonas (angl. George Maison) sukūrė pirmąjį dozuotą aerozolinį inhaliatorių, kuris laikomas svarbiu proveržiu įkvepiamųjų vaistų vartojime.
Svarbus ne tik inhaliatorius – svarbu ir tai, kaip pacientas jį naudoja
Nors sukuriamos vis veiksmingesnės įkvepiamosios vaistinės medžiagos ir išrandami vis pažangesni įtaisai (inhaliatoriai), padedantys šias medžiagas pristatyti į reikiamas vietas, inhaliatorių naudojimo technikos tikslumo trūkumas vis dar išlieka opia problema. Pasirodo, netaisyklingas inhaliatorių naudojimas, gydymo režimo nepaisymas, savavališkas vaistų nutraukimas, įspėjamųjų simptomų nepaisymas yra vienos dažniausių obstrukcinių plaučių ligų paūmėjimo priežasčių.
Keturi pagrindiniai inhaliatorių tipai
Šiandien inhaliatoriai skirstomi į keturis pagrindinius tipus:
- Slėginius dozuotus aerozolinius inhaliatorius;
- Įkvėpimu sužadinamus dozuotus aerozolinius inhaliatorius;
- Miltelinius inhaliatorius,
- Švelnios dulksnos tipo inhaliatorius.
Kiekvienas inhaliatorius naudojamas skirtingai, todėl labai svarbu gerai išmokti jo naudojimo techniką. Nuo to gydymo sėkmė priklauso labai stipriai. Suvokimas, kad taisyklinga inhaliatoriaus naudojimo technika yra svarbus žingsnis į sėkmingą ligos gydymą yra tiesiog kritiškai būtinas.
Taisyklingos inhaliatorių naudojimo technikos svarba – sunkiai išmatuojama
Įrodyta, kad atsakingas pacientų mokymas gali duoti puikių obstrukcinių plaučių ligų gydymo rezultatų, pavyzdžiui, ženkliai pagerinama astmos kontrolė, sumažinamas paūmėjimų dažnis, hospitalizacijos poreikis ir komplikacijų išsivystymo dažnis. Labai svarbu tinkamai išrinkti inhaliatorių, apsvarstant ne tik vaistinių medžiagų, bet ir paties įtaiso tinkamumą konkrečiam pacientui. Pavyzdžiui, miltelinius inhaliatorius naudoti daug sudėtingiau nei įkvėpimu sužadinamus dozuotus aerozolinius bei švelnios dulksnos inhaliatorius, kurie kol kas laikomi vienu pažangiausių šiuolaikinių išradimų. Taigi kiekvieno apsilankymo metu gydytojas turėtų patikrinti, ar taikoma teisinga inhaliatoriaus naudojimo technika, o pacientas turėtų noriai su juo bendradarbiauti ir užduoti visus jam rūpimus klausimus. Tik taip astma bus tinkamai suvaldyta, o gyvenimo kokybė išliks tokia pati gera, kaip ir nesergant šia klastinga liga, kuri kasmet nusineša daugybę gyvybių.
Vaistininkė R.Foktienė
