Du nuotaikingi ir madingi būdai per valandą sudeginti 600 kcal

Žmogus madingi baltais marškiniais ir juodais šortais važiuoja dviračiu per besisukančius mėlynus dūmus silpnai apšviestoje aplinkoje.

Norite per vieną treniruotę sudeginti net apie 600 kcal? Šios dvi intensyvios ir nuotaikingos grupinės mankštos gali Jums ne tik tikti bei ir labai patikti. Išmėginkite jas ir galbūt bus tai ne tik puikus ir džiaugsmą keliantis būdas sportuoti, bet ir puikus laisvalaikio praleidimas! Kas žino, gal atrasite ir bendraminčių?

Dviračių fitnesas – puikus būdas didinti motyvaciją ir sudalyvauti intensyvioje treniruotėje

Intensyvi grupinė treniruotė, pasitelkiant stacionarius dviračius, dabar yra vienas populiariausių būdų per sąlyginai neilgą laiką sudeginti gana didelį kiekį kalorijų ir pasikrauti geros nuotaikos bei energijos. Beje, tokio tipo treniruotės rekomenduojamos tiems, kurie siekia gana greitai sulieknėti

. Negana to, mynimas dviračiu kur kas saugesnis tiems, kurie turi didesnio antsvorio – širdis ir sąnariai tokios treniruotės metu apkraunami mažiau nei, pavyzdžiui, bėgiojant. Dviračių fitneso treniruotės išsiskiria tuo, kad jos itin sparčiai degina kalorijas, stiprina įvairių grupių raumenis. Ypatingai stiprinami kojų, nugaros, pilvo ir krūtinės raumenys.

Dviračių fitneso treniruotės metu didinama dalyvių fizinė ištvermė ir siekiama „užvesti publiką“. Tam naudojama nuotaikinga muzika, įvairūs vaizdai ekranuose, šviesų efektai, emocionalūs trenerio paraginimai ir padrąsinimai.

Treniravimasis grupėje užtikrina pastangas, reikalingas, siekiant neatsilikti nuo kitų treniruotės dalyvių. Be to, palaipsniui keičiamas treniruotės intensyvumas ją padaro dar efektyvesne ir užtikrina optimalų poveikį ne tik širdies ir kraujagyslių sistemai, bet ir visam organizmui.

„Kengūrų“ mankšta – puikus būdas linksmai praleisti laiką ir efektyviai pajudėti

Ši „kengūrų“ mankšta Lietuvoje įgauna vis didesnį populiarumą. Ji ne tik labai nuotaikinga, bet ir labai efektyvi. Specialūs batai tokiai mankštai buvo išrasti Rytų Europoje, tačiau jie iš pradžių naudoti tik reabilitacijai.

Vėliau tokie batai buvo patobulinti taip, kad tiktų „plačiajai“ visuomenei. Pastebėta, kad sportuojant su tokiais spyruokliavimo mechanizmus turinčiais batais ne tik efektyviau deginamos kalorijos, bet ir greičiau stiprėja raumenys bei mažiau kenkiama sąnariams

.Apskaičiuota, kad tokį spyruokliavimą sukeliantys batai apkrovą sąnariams sumažina net apie 80 proc. Taigi šios treniruotės tik ir tiems, kurie turi didesnio antsvorio ir tiems, kurie kenčia nuo pavojingo kaulo retėjimo (osteoporozės).

Teigiama, kad šokinėjimo treniruotės nekenkia ir nugarai, o, priešingai, kaip tik stiprina nugaros raumenis (lėtinių nugarų skausmų priežastys dažniausiai susijusios su nusilpusiu nugaros raumenynu).

Teigiama, kad ši nuotaikinga „kengūrų“ mankšta ne tik padeda pasiekti puikių fizinių rezultatų, bet ir gerina nuotaiką bei miegą, didina darbingumą ir pasitikėjimą savimi. Pasirodo, kad ši mankšta labai naudinga ir psichologinei asmens sveikatai – malonus šokinėjimas bei spyruokliavimas turi psichoterapinių galių.

Treniruočių metu naudojama nuotaikinga muzika, keičiamas intensyvumas, siekiama „užvesti“ publiką. Kengūriniai batai sukurti taip, kad asmuo negalėtų pavirsti – tai gana saugus ir efektyvus sportavimo būdas, tinkamas net senjorams, kuriems fizinis aktyvumas ir aktyvus socialinis gyvenimas yra ypatingai svarbūs.

Rūpinimasis savo grožiu ir sveikata

Asmuo šviesiais plaukais guli, rūpinantis atlieka švelnų galvos masažą. Kito žmogaus rankos glaudžiasi už galvos, o tai reiškia, kad reikia atsipalaiduoti ir rūpintis. Abu asmenys vilki šviesiais drabužiais.

Šiuolaikiniame pasaulyje, kur vyrauja greitas gyvenimo tempas pamirštame pagalvoti apie svarbiausius dalykus, tad būtina stabtelėti ir apgalvoti, kaip jaučiamės ir kokiomis mintimis gyvename. Rūpinimosi savimi, grožio ir sveikatos temos dažnai būna paliekamos nuošalyje, tačiau tai yra vieni svarbiausių dalykų, kurie mums leidžia jaustis ramiai ir geriau pažinti savo kūną. Rūpinimasis savimi gali tapti įprasta, kasdiene jūsų veikla. Juk tai vos keletas, tik jums, savęs pažinimui ir pabėgimui nuo kasdienybės šurmulio skirtų minučių jūsų dienoje.

Norint, jog jūsų artimieji nepamirštų pasirūpinti savimi, grožio ir sveikatos priemonės gali pasakyti daugiau nei žodžiai. Tiesa, svarbu žinoti, kokios priežiūros priemonės tinka konkrečiam žmogui. Na, o tai priklauso nuo daugelio faktorių: veido odos tipo ir jos problemų, alergijų, tam tikrų aktyviųjų medžiagų netoleravimo. Kvepalai ir kitos grožio priemonės taip pat labai individualus dalykas, tad perkant šias priemones artimajam, reikia labai gerai žinoti jo skonį. Kilus abejonėms ir baiminantis išrinkti netinkamas, puikiai pasitarnaus dovanų kuponas. Tuomet artimasis galės pats priimti sprendimus ir išsirinkti jam labiausiai tiksiančius produktus. Dovanojant kuponą ne tik parodomas rūpestis, tačiau ir paliekama laisvė pasirinkti tai, ko norisi labiausiai.

Praktiniai patarimai renkantis grožio ir sveikatos produktus

Renkantis odos priežiūros priemones, atkreipkite dėmesį į aktyvius ingredientus ir kaip jie gali prisidėti prie jūsų odos sveikatos. Svarbu atsižvelgti į tai, kad ne visos sudedamosios dalys gali tikti jūsų odos tipui bei būklei. Taip pat ne mažiau svarbu yra nepamiršti, jog ne visi aktyvūs ingredientai dera tarpusavyje. Štai keletas populiariausių aktyviųjų ingredientų ir kokią naudą jie teikia:

●      Kofermentas Q10: mėgstamas dėl savo antioksidacinių savybių, kofermentas Q10 užtikrina natūralią odos apsaugą nuo aplinkos veiksnių. Tai prisideda prie jaunatviškos ir elastingos veido būklės.

●      Retinolis (vitaminas A): geriausiai žinomas dėl savo senėjimą stabdančių savybių. Retinolis padeda skatinti kolageno gamybą, mažina raukšlių ir smulkių linijų atsiradimą.

●      Peptidai: aminorūgštys, kurios padeda padidinti odos elastingumą, sumažinti smulkių raukšlių atsiradimą ir atkurti odos glotnumą.

●      Žaliosios arbatos ekstraktas: šis stipriais antioksidantais praturtintas ingredientas suteikia raminamąjį poveikį ir kovoja su senėjimo požymiais. Tai tarsi raminantis arbatos puodelis jūsų odai: mažinantis stresą ir palaikantis jūsų odos sveikatą.

●      Hialurono rūgštis ir vitaminas C: sujungus hialurono rūgšties drėkinamąsias savybes su šviesinančiu vitamino C poveikiu, sukuriamas galingas duetas. Kartu jie palaiko odos drėgmės lygį ir suteikia odai natūralaus švytėjimo.

●      Keramidai: dažnai vadinami natūraliu odos barjeru, keramidai padeda išlaikyti drėgmę ir užkirsti kelią odos dehidratacijai. Jie atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį palaikant sveiką odos barjerą.

Odos priežiūros kelyje galite laikyti šias veikliąsias medžiagas savo sąjungininkėmis. Kaip ir kruopščiai parengtas receptas, šių elementų derinys gali papildyti odą puoselėjančios, saugančios ir natūralų jos grožį išlaikančios priežiūros rutiną.

Tinkami kasdieniai įpročiai

Tiesa, grožio ir sveikatos kelyje neužtenka vien odos priežiūros priemonių. Anot gydytojų, tokie aplinkos veiksniai kaip stresas ar UV spinduliai daro neigiamą poveikį sveikatai ir odos būklei. Taigi, rūpinimasis savimi turėtų apimti ne tik tinkamų grožio priemonių pasirinkimą, bet ir sąmoningą gyvenimo būdą, kuris prisidėtų prie gerų rezultatų.

Tarp grožio puoselėjimo ir sveikatos svarbiausia yra pusiausvyra. Nesvarbu, ar tai būtų lakštinių veido kaukių naudojimas, ar odos priežiūros priemonių įtraukimas į savo kasdienybę, pagrindinis dėmesys turi būti skirtas sąmoningam požiūriui, priemonėmis nepiktnaudžiaujant ir pirmenybę teikiant kokybei, o ne kiekybei.

Nerimas ir levandų aliejaus kapsulės (Lilandor)

Nespalvotas vaizdas stambiu planu fiksuoja dvi rankas, delnus, nukreiptus į fotoaparatą, plačiai išskėtus pirštus, žadinančius pasipriešinimo ar apsaugos gestą. Neryškus fonas suteikia paslaptingumo jausmą, primenantį Nerimą ar raminantį Levandų aliejaus kapsulių poveikį.

Kas yra nerimas: Nerimas yra emocinė būsena, kurioje žmogus jaučia nerimą, įtampą ar baimę dėl ateities įvykių ar nežinomybės. Tai gali pasireikšti fiziologiniais simptomais, tokiomis kaip padidėjęs širdies plakimas, prakaitavimas, drebėjimas, susikaupimas, miego sutrikimai ir kt. Nerimas gali būti šaltinis stresui ir net psichologinėms problemoms, pvz., panikos priepuoliams, socialinėms baimėms arba bendram nerimo sutrikimui.

Nerimo gydymas: Gydant nerimą, svarbu nustatyti priežastis ir pagal tai pasirinkti tinkamus gydymo būdus. Čia pateikiami keli dažniausiai naudojami nerimo gydymo metodai:

  1. Psichoterapija: Kognityvinė elgesio terapija (KET) yra dažnai naudojama terapinė priemonė. Terapeutas dirba su pacientu, padedant jam suvokti ir pakeisti neigiamus mąstymo modelius bei įgūdžius, kurie sukelia nerimą. KET gali būti efektyvi įrankio nerimo sutrikimų gydymui.
  2. Vaistai: Tam tikri vaistai gali būti naudojami nerimui gydyti, ypač kai jis tampa sunkus arba sutrikdo kasdienį funkcionavimą. Vienas iš gydymo metodų yra Levandų aliejus, kuris gali būti naudingas nerimo ir streso valdymui, nes jis yra žinomas dėl savo raminamojo poveikio. Šis aliejus gaunamas iš levandų gėlių ir turi malonų kvapą, kuris gali turėti teigiamą poveikį jūsų nuotaikai ir psichiniam savijautai. Štai keletas būdų, kaip galite naudoti levandų aliejų nerimo gydymui: Aromaterapija: Levandų aliejus dažnai naudojamas aromaterapijoje. Jūs galite naudoti aliejų ą, kad jį išsklaidytumėte ore. Įkvėpus šio aliejaus kvapą, jis gali padėti jums atsipalaiduoti ir sumažinti įtampą. Masažas: Praskiestas levandų aliejus taip pat gali būti naudojamas masažui. Masažas su levandų aliejumi gali padėti sumažinti raumenų įtampą ir skatinti atsipalaidavimą. Vonia: Pridedant kelis lašus levandų aliejaus prie vonios vandens, galite sukurti raminamąją vonią. Tai gali būti puiki priemonė po ilgo ir stresinio dienos. Kapsulės :Levandų aliejaus kapsulės yra vienas iš būdų naudoti levandų aliejų. Jų privalumas yra tai, kad jos leidžia suvartoti aliejų per burną, o ne tik naudojant odos ar kvapo terapiją. Tačiau reikėtų prisiminti kelias svarbias nuostatas, kai naudojate bet kokius eterinius aliejus per burną. Levandų kapsulių vaistinėse galite įsigyti Lilandor pavadinimu.
  3. Relaksacijos technikos: Tai apima meditaciją, kvėpavimo pratimus, jogą ir kitas fizinės veiklos formas, kurios padeda sumažinti įtampą ir fiziologinius nerimo simptomus.
  4. Savęs stebėjimas ir sveika gyvensena: Laikydami dienoraštį apie savo jausmus ir situacijas, kurios sukelia nerimą, galite identifikuoti šaltinius ir mokytis suvaldyti nerimą. Taip pat svarbu palaikyti sveiką mitybą, miegą ir fizinį aktyvumą.
  5. Socialinė parama: Aptarimas su draugais, šeima ar kitais artimaisiais gali padėti jums jaustis mažiau izoliuotiems ir gauti emocinę paramą.
  6. Streso valdymas: Mokėjimas valdyti kasdienį stresą gali sumažinti nerimą. Tai apima organizuotą darbo valdymą, laiko valdymą ir kitus praktinius įrankius.

Svarbu suprasti, kad nerimas yra normali emocija, kuri gali atsirasti reaguojant į iššūkius ar pokyčius gyvenime. Tačiau, kai nerimas tampa nuolatiniu ir intensyviu, jis gali tapti sutrikimu ir turėtumėte ieškoti pagalbos iš specialistų. .

Kininis kordicepsas – Senovės Kinijos ir Tibeto medicinos atradimas

Du mediniai šaukštai, pripildyti džiovinto „Kininio kordicepso“, guli ant kaimiško paviršiaus, primenančio „Senovės Kinijos medicinos“. Fone matyti nedidelė grybų krūvelė.

Kininis kordicepsas yra ypatingas grybas, jau daugelį amžių naudojamas tradicinėje kinų ir tibetiečių medicinoje. Tibetietiškai vadinamas jarca gunbu, kiniškai dong chong xia cao, nepalietiškai jarčagumba, hindi kalba keeda jadi. Visi šie pavadinimai kilę iš tibetiečių kalbos ir reiškia „žiemą kirminas, vasarą augalas“. Šis vaistinis grybas turi ilgą istoriją ir platų pritaikymo spektrą, todėl yra vertingas ne tik senovės, bet ir šiuolaikinėje gydymo praktikoje.

Kiniško kordicepso atradimas

Kininis kordicepsas, moksliškai vadinamas Ophiocordyceps sinensis, yra paplitęs Himalajų kalnuose, maždaug 3 – 5 km aukštyje. Tai parazitinis grybas, daugiausia parazituojantis ant drugių lervų. Grybo spora patenka ant lervos kūnelio, padengia jį grybiena ir minta lervos syvais. Lerva žūsta ir yra mumifikuojama. Vasarą nuo lervos užpakalinės dalies grybas išaugina 5 – 15 cm ilgio vaisiakūnį, išlendantį į žemės paviršių ir išbarstantį sporas. Manoma, kad Kinijos kordicepsą pastebėjo jakų ganytojai. Šie piemenys pastebėjo, kad lervoms užsikrėtus grybu, jos žūdavo, o grybelis išaugdavo iš jų kūno.

Kordicepso derlius ir prekyba juo tapo svarbiu daugelio Tibeto kaimo bendruomenių pajamų šaltiniu. Kiniško kordicepso rinkimas yra daug darbo reikalaujantis procesas, kurio metu grybai renkami iš laukinės gamtos. Dėl savo retumo ir didelės paklausos kordicepsas tapo brangia preke, kurios kaina siekia iki 50 000 JAV dolerių už kilogramą. Tačiau dėl per didelio derliaus nuėmimo ir netvarios derliaus nuėmimo praktikos kai kuriose vietovėse kordicepso populiacijos sumažėjo. Šiuo metu stengiamasi skatinti tvarią derliaus nuėmimo praktiką ir auginti grybą kontroliuojamoje aplinkoje.

Tradicinis naudojimas kinų ir tibetiečių medicinoje

Kininis kordicepsas turi didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę kinų bei tibetiečių medicinoje. Jis šimtmečius buvo naudojamas kaip natūrali priemonė ir yra giliai įsišaknijęs tradicinėje gydymo praktikoje. Svetainėje ecosh.lt rašoma, kad Kinijoje kordicepsas netgi yra laikomas „Dievų dovana“.

Kininis kordicepsas aprašytas kaip vaistas senosiose kinų medicinos knygose ir Tibeto medicinoje. Jis tradiciškai vartojamas energijai, miegui gerinti, apetitui didinti ir ištvermei stiprinti. Kordicepsas taip pat buvo naudojamas kaip imunitetą stiprinanti priemonė ir įvairiems negalavimams, įskaitant kvėpavimo takų sutrikimus, inkstų bei kepenų ligas, gydyti.

Kinų kultūroje kordicepsas taip pat naudojamas kaip dovana. Jis dažnai dovanojamas kaip sėkmės ir klestėjimo simbolis, ypač per kinų Naujuosius metus. Kadangi kordicepsas laikomas prabangos preke, neretai įteikiamas verslo partneriams arba kaip pagarbos ženklas.

Vaistinis potencialas ir šiuolaikinis panaudojimas

Pastaraisiais metais mokslininkai susidomėjo kiniško kordicepso gydomuoju potencialu. Tyrimai parodė, kad grybo sudėtyje yra įvairių biologiškai aktyvių junginių, įskaitant polisacharidus, nukleozidus ir baltymus, kurie prisideda prie jo gydomojo poveikio. Nustatyta, kad šie junginiai pasižymi antioksidacinėmis, priešuždegiminėmis, imunomoduliacinėmis savybėmis. 

Tačiau svarbu pažymėti, kad moksliniai įrodymai, pagrindžiantys gydomąsias kordicepso savybes, vis dar yra riboti. Reikia atlikti daugiau tyrimų, kad būtų galima visapusiškai suprasti kordicepso potencialą šiuolaikinėje medicinoje. 

Kininis kordicepsas – Senovės Kinijos ir Tibeto medicinos atradimas

Kininis kordicepsas yra ypatingas grybas, jau daugelį amžių naudojamas tradicinėje kinų ir tibetiečių medicinoje. Tibetietiškai vadinamas jarca gunbu, kiniškai dong chong xia cao, nepalietiškai jarčagumba, hindi kalba keeda jadi. Visi šie pavadinimai kilę iš tibetiečių kalbos ir reiškia „žiemą kirminas, vasarą augalas“. Šis vaistinis grybas turi ilgą istoriją ir platų pritaikymo spektrą, todėl yra vertingas ne tik senovės, bet ir šiuolaikinėje gydymo praktikoje.

Kiniško kordicepso atradimas

Kininis kordicepsas, moksliškai vadinamas Ophiocordyceps sinensis, yra paplitęs Himalajų kalnuose, maždaug 3 – 5 km aukštyje. Tai parazitinis grybas, daugiausia parazituojantis ant drugių lervų. Grybo spora patenka ant lervos kūnelio, padengia jį grybiena ir minta lervos syvais. Lerva žūsta ir yra mumifikuojama. Vasarą nuo lervos užpakalinės dalies grybas išaugina 5 – 15 cm ilgio vaisiakūnį, išlendantį į žemės paviršių ir išbarstantį sporas. Manoma, kad Kinijos kordicepsą pastebėjo jakų ganytojai. Šie piemenys pastebėjo, kad lervoms užsikrėtus grybu, jos žūdavo, o grybelis išaugdavo iš jų kūno.

Kordicepso derlius ir prekyba juo tapo svarbiu daugelio Tibeto kaimo bendruomenių pajamų šaltiniu. Kiniško kordicepso rinkimas yra daug darbo reikalaujantis procesas, kurio metu grybai renkami iš laukinės gamtos. Dėl savo retumo ir didelės paklausos kordicepsas tapo brangia preke, kurios kaina siekia iki 50 000 JAV dolerių už kilogramą. Tačiau dėl per didelio derliaus nuėmimo ir netvarios derliaus nuėmimo praktikos kai kuriose vietovėse kordicepso populiacijos sumažėjo. Šiuo metu stengiamasi skatinti tvarią derliaus nuėmimo praktiką ir auginti grybą kontroliuojamoje aplinkoje.

Tradicinis naudojimas kinų ir tibetiečių medicinoje

Kininis kordicepsas turi didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę kinų bei tibetiečių medicinoje. Jis šimtmečius buvo naudojamas kaip natūrali priemonė ir yra giliai įsišaknijęs tradicinėje gydymo praktikoje. Svetainėje ecosh.lt rašoma, kad Kinijoje kordicepsas netgi yra laikomas „Dievų dovana“.

Kininis kordicepsas aprašytas kaip vaistas senosiose kinų medicinos knygose ir Tibeto medicinoje. Jis tradiciškai vartojamas energijai, miegui gerinti, apetitui didinti ir ištvermei stiprinti. Kordicepsas taip pat buvo naudojamas kaip imunitetą stiprinanti priemonė ir įvairiems negalavimams, įskaitant kvėpavimo takų sutrikimus, inkstų bei kepenų ligas, gydyti.

Kinų kultūroje kordicepsas taip pat naudojamas kaip dovana. Jis dažnai dovanojamas kaip sėkmės ir klestėjimo simbolis, ypač per kinų Naujuosius metus. Kadangi kordicepsas laikomas prabangos preke, neretai įteikiamas verslo partneriams arba kaip pagarbos ženklas.

Vaistinis potencialas ir šiuolaikinis panaudojimas

Pastaraisiais metais mokslininkai susidomėjo kiniško kordicepso gydomuoju potencialu. Tyrimai parodė, kad grybo sudėtyje yra įvairių biologiškai aktyvių junginių, įskaitant polisacharidus, nukleozidus ir baltymus, kurie prisideda prie jo gydomojo poveikio. Nustatyta, kad šie junginiai pasižymi antioksidacinėmis, priešuždegiminėmis, imunomoduliacinėmis savybėmis. 

Tačiau svarbu pažymėti, kad moksliniai įrodymai, pagrindžiantys gydomąsias kordicepso savybes, vis dar yra riboti. Reikia atlikti daugiau tyrimų, kad būtų galima visapusiškai suprasti kordicepso potencialą šiuolaikinėje medicinoje. 

Ašvaganda: sveikatos šaltinis su ilga istorija

Iš arti žalio augalo su dideliais lapais ir mažais, neryškiais pumpurais, primenančio senovės Ašvagandos vaidmenį sveikatos praktikoje, vaizdas neryškiame gamtos fone.

Ašvaganda, taip pat žinoma kaip migdomoji vitanija, yra viena iš seniausių ir labiausiai vertinamų žolelių daugelio šalių tradicinėje medicinoje. Šis naudingas adaptogenas turi įspūdingą istoriją ir yra naudojamas jau tūkstantmečius.

Ašvangandos atsiradimas

Ašvaganda yra žolė, kilusi iš šiaurės Indijos, tačiau ji taip pat randama ir Vidurio Rytų bei Afrikos augmenijoje. Ašvagandos šaknys, viena iš svarbiausių Ayurvedos (tradicinės Indijos medicinos) žolelių, kuri buvo vartojamos kaip vaistas sveikatos palaikymui, ligų prevencijai, gydymui, energijos stiprinimui.

Žodis „ashwagandha” sanskrito kalba reiškia „arklio kvapas”. Tai atspindi jos subtilų aromatą ir švelnų skonį. Ekspertai teigia, kad ankstyviausias šios žolės paminėjimas randamas Charaka Samhita medicinos tekste, parašytame Ayurvedikų praktiko Charaka, gyvenusio nuo 200 pr. Kr. iki 200 m. po Kr. Ašvaganda augalas Indijoje buvo plačiai auginamas komerciniais tikslais nuo 19 amžiaus antrosios pusės.

Ašvagandos vartojimas tradicinėje medicinoje

Migdomoji vitanija buvo naudojama Ayurvedinėje medicinoje daugiau nei 4000 metų. Ji buvo laikoma viena iš svarbiausių adaptogeninių žolelių, kurios padeda organizmui prisitaikyti prie streso ir padidina atsparumą ligoms. Ayurvedinės praktikos metu migdomoji vitanija dažnai vartojama kaip tonizatorius ir kaip raminamoji priemonė.

Ašvagandos naudingos savybės

Ašvaganda turi daugybę vertingų savybių. Tai adaptogenas, kuris padeda organizmui prisitaikyti prie streso ir stiprina imuninę sistemą. Taip pat žinoma, kad ashwangandha padeda pagerinti miego kokybę, sumažinti nuovargį, gerinti koncentraciją ir sumažinti nerimą bei depresiją.

Ašvagandos populiarumas šiandien

Šiandien ašvaganda tampa vis populiaresnė pasaulyje dėl jos unikalių savybių poveikio sveikatai. Ji yra plačiai naudojama mityboje, papildų pramonėje, taip pat vaistinių preparatų kūrimui. Daugelis žmonių ieško alternatyvių būdų pagerinti savo sveikatą, ir ašvaganda tampa viena iš populiariausių žolelių pasirinkimų.

Ašvangandos naudojimas

Šį adatpogeną galima vartoti įvairiais būdais. Daugelis žmonių renkasi ašvagandos papildus, kurie yra patogūs ir lengvai naudojami. Taip pat galima naudoti jos šaknis arba šaknų miltelius maisto gaminime, tokiu būdu gaunant jos naudingų medžiagų.

Nepaisant to, kaip jūs pasirenkate vartoti migdomąją vitaniją, prieš vartodami, svarbu kreiptis į gydytoją arba specialistą, ypač jei turite sveikatos problemų arba vartojate vaistus.

Apibendrinimas

Ašvaganda, žinoma kaip migdomoji vitanija, yra senovinė žolė, turinti ilgą istoriją Ayurvedoje ir tradicinėje Indijos medicinoje. Ji turi įspūdingą adaptogeninį poveikį, padeda organizmui prisitaikyti prie streso ir stiprinti imuninę sistemą.

Ši žolė turi daug naudingų savybių: gerina miego kokybę, mažina nuovargį ir gerina koncentraciją bei protinį budrumą. Šiandien migdomoji vitanija tampa vis populiaresnė pasaulyje. Jos įsigyti galite https://dailyspoon.lt/ internetinėje parduotuvėje.

Jos daugiafunkcinės savybės ir istorinė reikšmė padaro ją išskirtiniu natūraliu pasirinkimu sveikatos palaikymui. Svarbu pasikonsultuoti su specialistu, norint maksimaliai išnaudoti jos naudą, ypač esant sveikatos problemoms ar vartojant vaistus.

Šaltiniai:

https://medium.com/@mudwtr/the-history-and-origins-of-ashwagandha-256ed8b1a9b7
https://www.historycentral.com/BookReviews/Ashwagandha.html
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3252722/
https://www.bhumijalifesciences.com/blogs/news/ashwagandha-overview-history-uses-benefits-precaution-dosage

Niūrusis sezonas: kaip nepasinerti į rudens melancholiją?

Dvi moterys baltais chalatais sėdi ant sofos, šypsosi ir laiko puodelius saulės apšviestame kambaryje. Dideli langai su permatomomis užuolaidomis leidžia minkšta šviesa užpildyti erdvę, apimanti švelnią rudens melancholiją ir sukurti jaukią, atsipalaidavusią atmosferą.

Nors rudens pradžia dažniausiai dar palepina keletu šiltesnių spindulių, o šalti rytai medžių lapus numargina žaviausiomis spalvomis, vis dažniau pagalvojame apie artėjančias žvarbias dienas, kuomet į darbą teks keliauti susisupus į šiltą paltą, o vakarai taps ilgi ir tamsūs. Stipriai vėstantis oras, rodos, nuveja visus vasariškus prisiminimus ir pozityvias mintis kartu su jais, o mums lieka tik liūdno melancholijos jausmo persmelktos dienos.

Psichoterapeutai net pastebi, kad rudeniop padaugėja pirminiais depresijos požymiais besiskundžiančių pacientų, o laukiamuosius užpildo po atostogų į darbo ar studijų ritmą sunkiai sugrįžtančių ir nuovargiu besiskundžiančių žmonių eilės. Vis tik, net ir šiuos sezono trūkumus įmanoma paversti privalumais – tereikia šiek tiek noro ir nuoseklaus darbo su savimi. 

Duoklė kūno ir minčių poilsiui

Nors po vasaros galime jaustis visokeriopai pailsėję, ruduo yra bene tinkamiausias metas pasimėgauti SPA malonumais. Juk retas kuris užsukame į baseinus bei pirtis vasaros metu – vandens malonumais šiltuoju sezonu dažniau mėgaujamės pajūryje ar prie ežerų.

Savo ruožtu jaukiai įkurtos ir žmogaus bei gamtos harmoniją atspindinčios vandens pramogų erdvės leidžia pailsėti tiek kūnui, tiek mintims, o visapusis atsipalaidavimas užkerta kelią perdegimui, kuris gali ištikti vos grįžus po ilgesnių atostogų. Bent vieną rudens savaitgalį skirkite apsilankymui SPA – masažai, kūno puoselėjimo procedūros ir atpalaiduojančiai veikiantis vanduo subalansuos jūsų vidinį pasaulį ir leis susikaupti naujam iššūkių sezonui.

Pasinaudoti pasiūlymais galite Noriu Noriu Noriu, vienoje didžiausių poilsio ir pramogų parduotuvėje Baltijos šalyse, kurioje rasite nuo karališko poilsio DVIEM populiariausiuose šalies viešbučiuose iki užburiančių egzotinių kelionių užsienyje. Gausus vandens pramogų, kelionių ir laisvalaikio veiklų pasirinkimas leis atitrūkti nuo niūresnio oro ir kokybiškai pailsėti Lietuvoje ar svetur.

Skirkite laiko mėgstamoms veikloms

Be abejonės, ne visi mėgsta rudenišką lietų, merkiantį gatves už kambario langų. Džiaugsmo neprideda dar ir nesustabdomai ilgėjantys vakarai, kurių metu norisi tik jaukiai susisupti šiltame pleduke ir siurbčioti kvapnią kakavą. Vis dėlto, ankstyvą saulėlydį galima puikiai išnaudoti savęs realizavimui. Vasarą dėl intensyvios veiklos lauke dažnai pristinga laiko mėgstamos knygos skaitymui, piešimui, dainavimui, mėgstamo patiekalo gaminimui ar kitai veiklai namuose.

Ruduo yra puikus metas atnaujinti šiuos užsiėmimus – ilgi vakarai suteikia galimybę pabūti ramybėje su savimi ir pasimėgauti galbūt net labai mylima, tačiau kiek primiršta veikla. Jei hobių iki šiol neturite, atrasti juos nebus problema – išbandykite jogą, kvėpavimo pratimus, atraskite spalvų terapiją spalvindami ar išmokite groti kalimba, o gal meditaciniu būgneliu. Mėgstama veikla ne tik padės užmiršti rudens niūrybę, bet ir leis pabūti su savo mintimis bei surasti vidinę ramybę.

Subalansuotos mitybos ir sporto nauda

Rudenį, kuomet oras atvėsta, o vakarai vis ilgėja, nejučiomis imame tas tamsesnes valandas leisti prie televizoriaus ar kompiuterio ekrano, o kartu su mumis ant patogios sofos įsitaiso ir įvairiausi saldūs ir sūrus užkandžiai. Puiku, jei šie atitinka subalansuotos mitybos principus, tačiau ne paslaptis, kad šaltuoju sezonu įprastai valgome kiek riebesnį, sunkiau virškinamą maistą, kuris gali tapti tikru iššūkiu mūsų organizmui.

Tam, kad sulaukus Naujųjų nakties netektų pasižadėti pavasariop lieti prakaitą sporto salėje ir sukti galvos dėl kiekvieno priaugto kilogramo, puoselėkite sveiką mitybą ir aktyvų gyvenimo būdą dar nuo rudens. Šis sezonas gausus šviežių lietuviškų daržovių – mėgaukitės cukinijomis, moliūgais, morkomis, burokėliais bei kitomis gausybę naudingųjų medžiagų turinčiomis daržovėmis.

Nepamirškite pasilepinti mamos ar močiutės sode užderėjusiais obuoliais, kriaušėmis ar slyvomis. Papildę organizmo vitaminų atsargas ne tik jausitės žvalesni ir kupini energijos, bet ir kur kas lengviau įsivažiuosite į subalansuoto valgiaraščio vėžes. Taip pat nepamirškite reguliariai mankštintis – pradžiai tikrai pakaks rytinės ar popietinės lengvos mankštos, vėliau galite imtis ir ilgesnės trukmės bei didesnio intensyvumo treniruočių – palaikydami aktyvumą ne tik išsaugosite dailias kūno linijas, bet ir išvengsite niūrių ar net slegiančių minčių, kuomet už lango nebedžiugins saulė.

Kaip rūpintis sveikata ir grožiu vasarą

Gyvybingas drugelis juodais, baltais ir oranžiniais sparnais subtiliai tupi ant mažų purpurinių gėlių žiedų, tarp švelniai sufokusuotų žiedų lauko, išryškindamas gamtos grožį vasaros šiluma.

Vasara – laukiamiausias metų laikas, kai dienos ilgos, šiltos ir saulėtos. Šiuo laikotarpiu atsiranda ir daugybė smagių veiklų, renginių, kurie esant geram orui dažniausiai vyksta lauke. Tačiau su vasaros malonumais atkeliauja ir naujų problemų, sveikatai keliančių pavojų, tokių kaip per ilgas buvimas saulėje, dehidratacija, netinkama mityba. Taigi, iškyla poreikis pasirūpinti savo sveikata bei grožiu. Rekomenduojama laikytis šių patarimų:

Plaukams:

 •    Saulėtomis dienomis rekomenduojama dėvėti skareles, skrybėles ar kepures. Užtenka vos 10 minučių, kad saulės spinduliai pažeistų neuždengtus plaukus, juos išsausintų, išblukintų ir lemtų galiukų šakojimąsi. Ypač didelis pavojus vasarą kyla dažytiems plaukams.

•   Plaukų drėgmei išsaugoti, o nešvarumams, prakaitui atsikratyti, svarbu galvą plauti dažniau, vartojant drėkinančius šampūnus, naudoti plaukų kaukes bei nuplaunamus ar nenuplaunamus kondicionierius.

•    Maudantis chloruotame baseine ar druskingoje jūroje plaukai taip pat gali nukentėti. Chloras pašalina natūralius apsauginius plaukų aliejus, o druska skatina vandens drėgmės pasišalinimą iš plaukų, o tai lemia išsausėjimą. Todėl rekomenduojama prieš plaukiojimą sudrėkinti plaukus švariu vandeniu ar nenuplaunamu kondicionieriumi (tokiu būdu nesusigers tiek daug sūraus vandens ar baseino cheminių medžiagų), o po kiekvieno maudymosi plaukus vėl praskalauti švariu vandeniu duše ar nešiotis su savimi vandens buteliuką, skirtą būtent šiai situacijai.

•    Vengti karštį naudojančius plaukų tiesinimo, garbanojimo, džiovinimo prietaisus. Jie tik dar labiau sausina plaukus.

Odai:

 •    Esant karštam orui, organizmas save vėsina išskirdamas prakaitą. Todėl praustis reikėtų kiekvieną dieną tam, kad būtų pašalintas prakaitas bei nešvarumai. Daugiau dėmesio skirti veido odos prausimui, nes prakaito, makiažo, saulės nuo kremo ar kitų nešvarumų perteklius ant odos kemša poras bei lemia išbėrimą.

•   Norint išvengti odos sudirgimų, perkaitimo, rekomenduojama vasarą dėvėti per daug neaptempiančius bei šviesesnių spalvų, vėsesnių medžiagų (pavyzdžiui, lininius, medvilninius) drabužius.

•   Kiekvieną dieną derėtų naudoti drėkinamąjį kremą, kad būtų išlaikytas odos drėgmės lygis.

•   Šiltesnėmis dienomis geriausia būtų naudoti mažiau makiažo, o prieš tepantis skystą pudrą patariama pirma padengti odą kremu nuo saulės ar tiesiog rinktis pudrą su SPF.

•   Svarbiausia prisiminti, kad visada reikėtų naudoti ir su savimi turėti kremą nuo saulės. Nuo intensyvių saulės spindulių labai greitai gali atsirasti odos pažeidimų, nudegimų, kurie ilgainiui gali sukelti net vėžį. Rekomenduojama kiekvieną dieną naudoti SPF 30 kremus nuo saulės, kas dvi valandas pasitepant iš naujo.

Kūno linijoms:

 Norint išlaikyti tinkamą kūno formą vasaros metu, patariama reguliariai mankštintis ir laikytis sveikos mitybos.

 •   Bent 30 minučių per dieną skirti judėjimui, mankštoms. Prasidėjus vasarai, geriems orams, atsiranda ir daug aktyvių veiklų, kuriomis galima užsiimti, pavyzdžiui, bėgimu, žygiais pėsčiomis, plaukimu, banglenčių sportu, nardymu. Padidėjęs fizinis aktyvumas skatina smegenų veiklą, stiprina kaulus bei raumenis, sumažina ligų atsiradimo riziką, pagerina gebėjimą atlikti kasdienes užduotis.

•   Svarbu nepamiršti tempimo pratimų, skirtų atsipalaidavimui ir lankstumui užtikrinti. Jie padeda išvengti sportinių traumų: juk nesinori, kad raumenų patempimas ar gipsas, po kaulo lūžio, apribotų vasaros laiką bei pramogas.

•   Gerti daugiau paprasto vandens, t.y. apie 1,5 – 2 litrus per dieną. Tokiu būdu užtikrinama gera maistinių medžiagų apykaita, palaikomas normalus virškinimas, raumenų veikla ir kognityviniai sugebėjimai (pavyzdžiui, mąstymas, atmintis).

•   Karštuoju laikotarpiu siūloma dažniau valgyti ne taip gausiai ir kaloringai, pirmenybę teikti šviežiam maistui (pavyzdžiui, salotoms, šaltai mėsai, vaisiams, dribsniams, jogurtui).

Ką reikėtų žinoti apie nagus

Nagai – vienas iš sveikatos būklių indikatorių. Jei prastai maitinanamasi, trūksta organizmui tam tikrų vitaminų ar mineralinių medžiagų, nagai visą tai parodo su tam tikrais vizualiais pakitimais. Taigi, kaip atrodo nagai, kai trūksta:

•   Kalcio – nagai išsausėję, lūžinėja.

•   B grupės vitaminų, pavyzdžiui, biotino – išilgai ant nagų atsiranda įdubimai.

•   Folio rūgšties ir vitamino C – šerpetojančios nagų odelės.

•   Omega -3 riebalų rūgščių – sutrūkinėję nagai.

 Įdomūs faktai

 •   Patalpų ar mašinos kondicionieriai nesukelia peršalimo. Nors dažnai galvojama, kad vasaros metu atsiradęs peršalimas yra oro kondicionierių sukeltas padarinys, tai nevisai tiesa. Pavojų kelia tik per didelis temperatūros pokytis, susilpninantis imuninę sistemą. O susilpnėjusi imuninė sistema padidina riziką užsikrėsti peršalimu nuo jau sergančio asmens.

•   Net ir smarkiai apsiniaukusią dieną galima nudegti. Nepriklausomai nuo debesuotumo, saulės skleidžiami ultravioletiniai spinduliai vis tiek gali lengvai prasiskverbti pro debesis ir paveikti odą.

•   Jūros vanduo nepadeda žaizdų gijimui, o kaip tik gali net pakenkti, nes vandenyje gyvenančios bakterijos gali prasiskverbti pro atvirus pjūvius bei sukelti infekciją.

Ką reikia žinoti apie nerimą

Moteris ilgais plaukais sėdi silpnai apšviestame kambaryje ant lovos, jos išraiška atspindi nerimą. Ji laiko galvą, giliai susimąsčiusi, apsupta nepadarytų baltų pagalvių ir paklodžių. Netoliese ant naktinio staliuko švelniai šviečia mėlyna lemputė.

Kai bandote miegoti, dirbti ar bendrauti, bet jūsų mintys ir kūno pojūčiai trukdo, gali būti kad jus užvaldė nerimas. Amerikos psichiatrų asociacijos (APA) duomenimis, nerimo sutrikimai tam tikru gyvenimo momentu paveikia net apie 30 procentų suaugusiųjų amerikiečių (Psychiatry.org – Anxiety Disorders). Tai gi, kas yra nerimas?

Nerimas yra simptomas, atsirandantis, kai asmuo suvokia didesnę grėsmę ar stresą dėl situacijos ar įvykio, nei tai paprastai pateisintų. Dėl nerimo žmogus jaučia stresą, susirūpinimą ir net baimę.

Tai gali būti kaip baimės jausmas dėl to kas bus. Pavyzdžiui, einant į darbo pokalbį ar pasakant kalbą pirmąją mokyklos dieną kai kurie žmonės gali jaustis baimingi ir nervingi. Kai nerimo jausmas yra stiprus, trunka mažiausiai 6 mėnesius ir trukdo kasdieninam gyvenimui, tai vadinama nerimo sutrikimu.

Kas yra nerimo sutrikimai?

Normalu jausti nerimą persikėlus į naują vietą, pradedant naują darbą ar laikant testus bei egzaminus. Šis nerimo tipas yra nemalonus, gali paskatinti dirbti sunkiau ir daugiau, bet neduoti norimo rezultato. Įprastas nerimas yra jausmas, kuris ateina ir praeina, bet netrukdo jūsų kasdieniam gyvenimui. Nerimas yra natūrali kūno reakcija į stresą. Tačiau nerimo sutrikimo atveju baimės jausmas gali jus lydėti visą laiką. Tai intensyvu ir kartais sekina. Dėl tokio nerimo galite nustoti daryti tai, kas jums patinka. Nerimo sutrikimai yra labiausiai paplitusi emocinio sutrikimo forma ir gali turėti įtakos bet kuriam asmeniui. Manoma, kad moterims dažniau nei vyrams diagnozuojamas nerimo sutrikimas.

Skiriami keli nerimo lygiai: lengvas (normalus) ir sunkus (patologinis).

Lengvu nerimu laikomas toks nerimas, kai jis atitraukia dėmesį nuo daugelio dalykų ir visą dėmesį bei jėgas koncentruoja tik į vieną dalyką, būsimą įvykį. Tai trunka trumpą laiką. Sunkus nerimas nustatomas kai nerimas tampa nevaldomas ir trukdo visoms gyvenimo sritims, o tai reiškia, kad nebegalite dirbti, mokytis, bendrauti su draugais, sutrinka miegas. Ir tai trunka ilgą laiką.  

Kokie yra nerimo simptomai?

Nerimas jaučiamas skirtingai, priklausomai nuo jį patiriančio žmogaus. Jausmai gali svyruoti nuo drugelių skrandyje iki širdies plakimo. Žmogus gali jausti bendrą baimę ir nerimą arba bijoti konkrečios vietos ar įvykio. Kai kuriais atvejais gali patirti panikos priepuolį.

Pasireiškia tokie simptomai kaip nerimastingos mintys ar įsitikinimai, kuriuos sunku suvaldyti, neramumas, sunku susikaupti, sunku užmigti, ilgainiui atsiranda nuovargis, dirglumas, nepaaiškinami skausmai. Vieno žmogaus nerimo simptomai gali skirtis nuo kažkieno kito.

Nerimo priežastys ir rizikos veiksniai

Nerimo priežastys gali būti įvairios. Dažniausios tai stresas ir įvairios baimės. Kiekvienas susiduria su stresu, tačiau per didelis ar neišspręstas stresas gali padidinti tikimybę susirgti lėtiniu nerimu.

Mokslininkai nustatė, kad tiek genetiniai, tiek aplinkos veiksniai prisideda prie nerimo sutrikimo išsivystymo rizikos (NIMH » Anxiety Disorders (nih.gov).

Kiekvieno tipo nerimo sutrikimo rizikos veiksniai skiriasi. Tačiau kai kurie bendri rizikos veiksniai yra tokie kaip drovumas, nerimo ar nervingumo jausmas naujose situacijose vaikystėje, neigiamų gyvenimo ar aplinkos įvykių poveikis ar kiti psichikos sutrikimai. Nerimo simptomus gali sukelti arba sustiprinti kai kurios fizinės sveikatos būklės, tokios kaip skydliaukės problemos ar širdies aritmija, kofeinas ar kitos medžiagos bei vaistai.

 Šiuolaikinės technologijos taip pat gali turėti įtakos nerimui, turinčiam įtakos miegui. Žurnale „Journal of Adolescence“ paskelbtame tyrime buvo tiriami 467 paaugliai Škotijoje ir nustatyta, kad socialinių tinklų naudojimas naktį padidino nerimą, depresijos jausmą ir žemą savigarbą (https://www.researchgate.net/publication/303906199_Sleepyteens_Social_media_use_in_adolescence_is_associated_with_poor_sleep_quality_anxiety_depression_and_low_self-esteem).

Paauglių nerimas

Paaugliai, kaip ir suaugę, gali turėti daug priežasčių nerimauti. Šiais svarbiais metais daugiau testų mokyklose, baigiamieji ir stojamieji egzaminai, universiteto ar kitos aukštosios mokyklos lankymo pradžia. Paaugliams, kurie jaučia nerimą arba dažnai patiria nerimo simptomus, kaip ir suaugusiems, gali peraugti į patologinį nerimo sutrikimą.

Nerimas ir nemiga

10-30 % populiacijos turi miego sutrikimų (Prevalence of chronic insomnia in adult patients and its correlation with medical comorbidities – PMC (nih.gov). Ir apie 90 % žmonių, kurie kovoja su nerimu, turi ir miego problemų (Sleep and Anxiety in Late Childhood and Early Adolescence – PMC (nih.gov)). Nerimas ir prastas miegas yra glaudžiai susiję. Abu yra gydomi vienu metu.

Nerimo gydymas

Trumpalaikis nerimas praeina savaime ir jo gydyti nerekia. Tačiau jei net ir trumpalaikis nerimas sukelia nemigą, trukdo susikaupti, galima vartoti augalinius preparatus, kurie pašalins simptomus ir pagerins gyvenimo kokybę. Juos be recepto galima įsigyti vaistinėje. Tik renkantis reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad kai kurie nerimą malšinantys preparatai turi ir slopinantį poveikį, sukelia mieguistumą.

Tokius reikėtų vartoti vakare arba rinktis tokius, kurie neturi slopinančio poveikio. Pavyzdžiui LILANDOR. Lilandor yra augalinis preparatas, kuris malšina lengvą nerimą ir palengvina miegą. Pagrindinė veiklioji medžiaga yra eterinis levandų aliejus minkštose kapsulėse ir vartojama tik vieną kartą per dieną užgeriant stikline vandens. Dėl galimo šalutinio poveikio pasitarkite su gydytoju ar vaistininku.

Esant sunkiam (patologiniam) nerimo sutrikimui, gydymas parenkamas individualiai. Paprastai tokiais atvejais taikomas kompleksinis gydymas derinant medikamentus su psichoterapija, gyvenimo būdo koregavimu ir kt.

Kokias supergalias miegui ir sveikatai turi čiužinys ir antčiužinis?

Jaukus miegamojo vaizdas – medinis galvūgalis ir balta patalynė ant prabangaus čiužinio. Ant naktinio staliuko telpa varinė lempa, balta vaza su šakelėmis ir smulkūs dekoratyviniai daiktai, sukuriantys minimalistinę ir ramią atmosferą.

Jei pabudus po nakties kankina nugaros skausmas, nuovargis, naktimis prastai miegate – tai ryškūs signalai pranešantys, kad kažkas negerai. Žinoma, pirmiausiai to priežasčių reikėtų ieškoti drauge su sveikatos specialistais. Visgi priežastis gali būti kur kas akivaizdesnė ir paprasčiau ištaisoma, nes tas kažkas negerai gali slypėti jūsų miego aplinkoje.

Tai gali būti kad ir senas, išgulėtas čiužinys ar nepatogi lova, visa tai itin lengvai gali sugadinti jūsų poilsį. Galiausiai nekokybiškas miegas pamažu gali turėti neigiamos įtakos sveikatai, todėl rūpindamiesi savo ar artimųjų kokybišku poilsiu ir sveikata turėtumėte atkreipti dėmesį į miego aplinkos kokybę. Vieni iš svarbiausių komponentų sudaro tarsi pilną sveikatingumo miegant kompleksą – tai lova, čiužinys ir antčiužinis.

Kaip blogas čiužinys kenkia sveikatai, o geras saugo?

Neretai gero ir tinkamo čiužinio svarba deramai neįvertinama, todėl miegama ant bet kokio čiužinio, koks tik yra, ilsimasi ant bet kokios miegamojo lovos, kokia yra. Duobėtas ir sudūlėjęs čiužinys jau turbūt seniai yra praradęs savo gerąsias savybes ir nebeleidžia pajusti kokybiško miego skonio.

Vis atidėliojant naujo čiužinio įsigijimą, ilgainiui priverčia pajausti pasekmės: skaudanti nugara, pavargęs kaklas ir raumenys, maudžiantys sąnariai, alergijos simptomai, ir, žinoma, nuovargis, neišblėstantis net po rytinės kavos.

Blogas arba jums netinkamas čiužinys nesuteikia kūnui tinkamos atramos, tad raumenims sunkiau atsipalaiduoti. Dėl to kyla įvairūs skausmai ir kiti miego bei gyvenimo kokybę mažinantys sutrikimai.

Klausiate, kaip geras čiužinys ištaisys padėtį? Visų pirma kokybiškas čiužinys suteiks kūnui tinkamą poziciją. Tai reiškia, kad deramą atramą patirs stuburas, raumenys, sąnariai, iš dalies ir kaklas, todėl raumenys neįsitemps ir galės atsipalaiduoti, o, pavyzdžiui, stuburas nepatirs iškreipiančio poveikio.

Pabudus iš miegų ant tinkamo ir kokybiško čiužinio neturėtų būti juntami jokie nemalonūs, skausmingi ar su nuovargiu susiję potyriai. Taip pat labai svarbu, kad tinkamas čiužinys netrikdys kraujotakos ir padės ramiau miegoti – naktį lengviau rasite patogią miegui poziciją, dėl to mažiau vartysitės. Ir svarbiausia – pabusite pailsėję ir nusiteikę dieną laukiantiems iššūkiams.

Kokias galias turi antčiužinis?

Iš dalies antčiužinis yra plonesnė čiužinio versija, kuri skirta pakoreguoti čiužinio savybes (pavyzdžiui, paminkštinti, pakietinti arba kompensuoti paviršiaus nelygumus), taip pat antčiužinis atlieka ir apsauginę funkciją, todėl čiužinys ilgesnį laiką nepraranda savo vertingųjų savybių ir kartu jie kuria geresnį miego mikroklimatą. Antialerginėmis savybėmis pasižymintys antčiužiniai dar papildomai saugo nuo alergijų, neleisdami daugintis bakterijos ir kauptis dulkėms.

Antčiužinius lengva vėdinti, o jų užvalkalus galima nuimti ir skalbti namų sąlygomis. Taip pat susidėvėjusį antčiužinį paprasčiau pakeisti nauju nei čiužinį, todėl sumažėja alergijų tikimybė. Tačiau svarbu ir tai, kad antčiužinis yra papildomas komfortas kūnui, o tai reiškia dar geresnį poilsį.

Kaip išsirinkti čiužinį ir antčiužinį, kad pasirūpinčiau sveikata?

Čiužiniai ir antčiužiniai gaminami iš įvairių medžiagų, turinčių tiek privalumų, tiek ir trūkumų. Atsižvelgdami į savo sveikatą ir poreikius galite pasirinkti sau geriausią variantą. Galbūt naujas čiužinys ar antčiužinis kaip tik taps atskaitos tašku, nuo kurio gyvenimo kokybė pasikeis ir pagaliau pajusite puikaus miego malonumą.

Taigi kaip išsirinkti čiužinį ir antčiužinį?

  • Žmonėms kenčiantiems nuo nugaros, sąnarių, kaklo ar kitų kūno dalių skausmų, patariama rinktis putų poliuretano (porolono) ar viskoelasto čiužinius arba antčiužinius, taip pat puikų efektą turėtų suteikti vilnos antčiužiniai.
  • Intensyviai prakaituojantiems reikia vėsaus pagrindo ir gerų vėdinimo savybių, todėl rekomenduojami spyruokliniai čiužiniai, taip pat kokoso pluošto čiužiniai arba antčiužiniai.
  • Jei esate varginamas alergijos ir norite išvengti dulkių erkučių, tai rinkitės latekso, putų poliuretano ar viskoelasto čiužinius arba antčiužinius.
  • Turintiems viršsvorį pirmiausiai rekomenduojami spyruokliniai čiužiniai, tačiau taip pat tinka ir latekso, šie čiužiniai geriausiai prisitaiko ir reaguoja į didesnį kūno svorį.
  • Tinkamą atramą kūnui geriausiai suteikia putų poliuretano, viskoelasto ir latekso čiužiniai bei antčiužiniai.
  • Jeigu siekiate čiužinį tik paminkštinti ir suteikti sau papildomo komforto, tai verta rinktis medvilnės, vilnos ar plunksnų ir pūkų antčiužinius.

Nepamirškite, kad prieš įsigyjant naują čiužinį itin svarbu jį išbandyti. Būtinai ant jo pagulėkite, įsitaisykite jums įprasta miego poza ir pagulėkite bent dešimt minučių. Taip pat svarbu, kad išsirinktumėte tinkamo kietumo čiužinį, t.y. kad čiužinys jums nebūtų nei per kietas, nei per minkštas, nes kitu atveju apie kokybišką miegą teliks sapnuoti.

Dažnai kartojame, kad sveikata yra brangiausias mūsų turtas, bet vis vien ne visada tinkamai ja rūpinamės. Miegas ir sveikata susiję taip glaudžiai, jog kartais galime tarp jų padėti ir lygybės ženklą. Todėl geras čiužinys ir geras antčiužinis – tai duetas, kurio dalyviai tiek po vieną, tiek drauge gali padėti išspręsti ir sudėtingas geros savijautos ir nuovargio problemas.

7 patarimai suslogavus vaikui

Kūdikis patogiai guli dryžuota apranga, o suaugęs švelniai naudoja nosies purškiklį, kad aprūpintų vaikui vaistus. Švelniai neryškus fonas pabrėžia švelnų rūpestį ir patarimus, kurie suteikiami siekiant užtikrinti kūdikio gerovę.

Vaikų sloga nėra jau tokia maža bėda, kaip daugeliui gali pasirodyti. Negydoma sloga vaikui pirmiausiai sukelia labai daug diskomforto, negana to, gali kilti ir įvairių komplikacijų. Vertėtų žinoti, kad vaikai dėl savo anatominių savybių labai imlūs vidurinės ausies uždegimui – jis dažniausiai prasideda būtent nuo užsitęsusios ir tinkamai negydytos slogos.

Taigi kaip gydyti vaikų slogą, kad sirguliuojantys mažyliai ne tik jaustųsi geriau, bet ir išvengtų sunkesnių sveikatos komplikacijų?

1)

Sloguojančiam vaikui duokite kuo daugiau skysčių. Puikiai tiks vanduo, šiltos arbatos, skiestos sultys ir pan. Skysčiai padės greičiau „išplauti“ infekcijos sukėlėjus iš organizmo, palaikys pakankamą gleivinių drėgmę ir tuo pačiu – jų funkciją.

2)

Sloguojančio vaiko neveskite į darželį ar į mokyklą, nes sloga dažniausiai atsiranda dėl lengvai plintančių virusų. Į lauką eiti galima, jei vaikas nekosėja ir nekarščiuoja – tai netgi gali palengvinti kvėpavimą ir padėti nosytei geriau išsivalyti.

3)

Drėkinkite ir vėdinkite patalpas, kuriose būna ir miega vaikas. Per sausos ir per daug prišildytos patalpos tik dar labiau pasunkina tokius slogos požymius kaip nosies paburkimas ar pasunkėjęs kvėpavimas. Vėdinant patalpas sumažina virusų ir bakterijų koncentracija ore, negana to, patogenams vėdinamose patalpose tampa sunkiau daugintis.

4)

Visuomet stenkitės, kad mažylio kvėpavimas per nosį būtų laisvas. Kūdikiai iki 6 mėnesių amžiaus kvėpuoti per burną dar nemoka, tad jiems ypatingai sunku valgyti, gerti ir miegoti. Kūdikiai ir maži vaikai dėl slogos gali tapti itin irzlūs, atsisakyti gerti skysčius, o vaikams dehidratacija pasireiškia daug greičiau nei suaugusiesiems.

Mažiems vaikams, kurie dar nemoka išpūsti nosytės, galima naudoti specialius siurbtukus minkštu antgaliu. Vyresniems vaikams (maždaug nuo 2-3 metų amžiaus) jau turėtų pavykti gana kokybiškai išpūsti nosytę – tai daroma su kiekviena šnerve paeiliui.

5)

Kol gleivės skystos, pakanka siurbtuko arba nosies pūtimo, tačiau kai jos klampesnės ir lengvai prilimpančios prie nosies gleivinės, itin naudingas gali būti jūros vanduo. Jūros vandens purškalai paprastai būna dviejų rūšių – izotoninės ir hipertoninės koncentracijos. Kūdikiams iki 6-12 mėnesių amžiaus geriausia naudoti izotoninės koncentracijos jūros vandenį, nes druskų kiekis jame panašus į ląstelėse esantį druskų kiekį.

QUIXX baby nosies lašai – vienas iš puikiai šioje situacijoje tinkančių pavyzdžių. QUIXX baby nosies lašai sukurti palengvinti kūdikių slogą nuo pirmosios gyvenimo dienos. Tačiau natūralų izotoninį vandenyno vandens tirpalą taip pat gali naudoti ir vyresni vaikai bei suaugusieji, nėščios ir maitinančios moterys – tai visiškai natūrali, saugi, izotoninės koncentracijos priemonė.

6)

Jei vien jūros vandens nepakanka ir nosytė taip stipriai užsikimšusi, kad mažylis negali nei miegoti, nei gerti, nei valgyti, nei ramiai žaisti, galite su vaiko gydytojo leidimu ribotą laiką (dažniausiai ne ilgiau kaip 3-5 paras) lašinti specialių nosies lašų. Jie sutraukia nosies gleivinės kraujagyslės ir nosies paburkimas sumažėja, kvėpavimas per nosį palengvėja. Tik prieš tai būtinai kruopščiai išvalykite nosytės gleives, kitaip nosies lašai tiesiog neveiks (vaistinei medžiagai būtinas tiesioginis kontaktas su paburkusia nosies gleivine).

7)

Jei sloga tęsiasi ilgiau kaip 10-12 dienų; jei mažylis skundžiasi ausies ar galvos skausmu; jei jis pradėjo kosėti (ir kosulys nedingsta net išvalius nosytę); jei vaikas pradėjo karščiuoti ir atsirado kitų simptomų, būtinai kreipkitės į gydytoją dėl galimų slogos komplikacijų.

Dantų balinimas namų sąlygomis – ką reikėtų žinoti?

Atviros žmogaus burnos vaizdas stambiu planu dantų apžiūros metu. Pirštininėje rankoje laikomas dantų veidrodis ir zondas, apžiūrinėjant dantis ir dantenas. Asmens matomi dantys pabrėžia burnos sveikatą, o tai gyvybiškai svarbu kiekvienam, svarstančiam dantų balinimo namų sąlygomis ar norinčiam žinoti, ką reikėtų žinoti.

Ne paslaptis, kad graži šypsena yra kiekvieno vizitinė kortelė ir turėti akinančią bei baltą šypseną norime visi. Tačiau net ir vartojant dažančius produktus, pavyzdžiui, kavą, arbatą, gazuotus gėrimus ir kitus produktus, neišvengiamai galite pastebėti dantų tamsėjimą. Dėl šios priežasties daugelis ieško būdų, kaip atlikti dantų balinimo procedūrą namuose, o ne odontologo kabinete.

Greita paieška apie dantų balinimą namuose gali parodyti, kad tokios priemonės, kaip citrinos rūgštis, valgomoji soda, obuolių actas, kokosų aliejus, anglis, gali padėti balinti dantis už nedidelę kainą. Tačiau šios priemonės dantims padaro daugiau žalos nei gėrio. 

Atlikti moksliniai tyrimai parodo, kad dantis geriausiai balina medžiagos, kuriose yra vandenilio arba karbamido peroksido. Tokios medžiagos balina dantį nepažeisdama danties audinių ir prasiskverbusios pro emalį šviesina dantį. O naudojant priemones iš buities galite pažeisti ir suploninti dantų emalį. 

Jei nenorite atlikinėti dantų balinimo procedūros odontologo kabinete, mūsų, „Orto Vita“, specialistai rekomenduoja dantų balinimą individualiomis kapomis. Šis procesas gali užtrukti iki 10 dienų, o efektą pastebėsite palaipsniui. 

Šis balinimo metodas prasideda nuo apsilankymo pas odontologą, kuris nuima dantų antspaudus, pagal kuriuos yra gaminamos elastinės kapos. Kai kapos yra pagamintos su jomis gaunate ir balinamąją medžiagą, kuri yra dedama į kapas. O kaip tinkamai naudoti šį metodą paaiškina odontologas vizito metu. 

Jei balinimo proceso metu pastebėjote, kad atsirado jautrumas karštam ar šaltam faktoriams, gydytojai rekomenduoja padaryti vienos ar dviejų dienų pertrauką. O jautrumą sumažinti galite naudoti ir jautrumą mažinančias dantų pastas. 

Profesionaliai atlikta dantų balinimo procedūra odontologo kabinete arba namuose užtikrina, kad galėsite džiaugtis gražia ir spindinčia šypsena. Mūsų klinikoje „Orto Vita“ dirbą didelę patirtį sukaupę specialistai, kurie užtikrina kiekvienos atliekamos procedūros kokybę. Klinikoje, be dantų balinimo procedūros, yra atliekamos ir kitos procedūros. Jei Jums reikia profesionalių odontologijos paslaugų arba norite sužinoti daugiau informacijos apie mūsų teikiamas paslaugas, klausimus į kilusius klausimus rasite apsilankę mūsų svetainėje

Du nuotaikingi ir madingi būdai per valandą sudeginti 600 kcal

Dviratininkas geltona ir juoda apranga važiuoja stacionariu dviračiu patalpoje, sudegindamas 600 kcal, pastatytu prieš didelį langą, pro kurį atsiveria apsnigtų kalnų vaizdas. Šalia jo esančiame televizoriaus ekrane matosi virtuali dviračių trasa, apimanti madingi būdus. Ventiliatorius yra ant grindų šalia dviračio.

Norite per vieną treniruotę sudeginti net apie 600 kcal? Šios dvi intensyvios ir nuotaikingos grupinės mankštos gali Jums ne tik tikti bei ir labai patikti. Išmėginkite jas ir galbūt bus tai ne tik puikus ir džiaugsmą keliantis būdas sportuoti, bet ir puikus laisvalaikio praleidimas! Kas žino, gal atrasite ir bendraminčių?

Dviračių fitnesas – puikus būdas didinti motyvaciją ir sudalyvauti intensyvioje treniruotėje

Intensyvi grupinė treniruotė, pasitelkiant stacionarius dviračius, dabar yra vienas populiariausių būdų per sąlyginai neilgą laiką sudeginti gana didelį kiekį kalorijų ir pasikrauti geros nuotaikos bei energijos. Beje, tokio tipo treniruotės rekomenduojamos tiems, kurie siekia gana greitai sulieknėti. Negana to,

– širdis ir sąnariai tokios treniruotės metu apkraunami mažiau nei, pavyzdžiui, bėgiojant. Dviračių fitneso treniruotės išsiskiria tuo, kad jos itin sparčiai degina kalorijas, stiprina įvairių grupių raumenis. Ypatingai stiprinami kojų, nugaros, pilvo ir krūtinės raumenys. Dviračių fitneso treniruotės metu didinama dalyvių fizinė ištvermė ir siekiama „užvesti publiką“. Tam naudojama nuotaikinga muzika, įvairūs vaizdai ekranuose, šviesų efektai, emocionalūs trenerio paraginimai ir padrąsinimai.

Treniravimasis grupėje užtikrina pastangas, reikalingas, siekiant neatsilikti nuo kitų treniruotės dalyvių. Be to, palaipsniui keičiamas treniruotės intensyvumas ją padaro dar efektyvesne ir užtikrina optimalų poveikį ne tik širdies ir kraujagyslių sistemai, bet ir visam organizmui.

„Kengūrų“ mankšta – puikus būdas linksmai praleisti laiką ir efektyviai pajudėti

Ši „kengūrų“ mankšta Lietuvoje įgauna vis didesnį populiarumą. Ji ne tik labai nuotaikinga, bet ir labai efektyvi. Specialūs batai tokiai mankštai buvo išrasti Rytų Europoje, tačiau jie iš pradžių naudoti tik reabilitacijai. Vėliau tokie batai buvo patobulinti taip, kad tiktų „plačiajai“ visuomenei.

Pastebėta, kad sportuojant su tokiais spyruokliavimo mechanizmus turinčiais batais ne tik efektyviau deginamos kalorijos, bet ir greičiau stiprėja raumenys bei mažiau kenkiama sąnariams. Apskaičiuota, kad tokį spyruokliavimą sukeliantys batai apkrovą sąnariams sumažina net apie 80 proc.

Taigi šios treniruotės tik ir tiems, kurie turi didesnio antsvorio ir tiems, kurie kenčia nuo pavojingo kaulo retėjimo (osteoporozės). Teigiama, kad šokinėjimo treniruotės nekenkia ir nugarai, o, priešingai, kaip tik stiprina nugaros raumenis (lėtinių nugarų skausmų priežastys dažniausiai susijusios su nusilpusiu nugaros raumenynu).

Teigiama, kad ši nuotaikinga „kengūrų“ mankšta ne tik padeda pasiekti puikių fizinių rezultatų, bet ir gerina nuotaiką bei miegą, didina darbingumą ir pasitikėjimą savimi. Pasirodo, kad ši mankšta labai naudinga ir psichologinei asmens sveikatai – malonus šokinėjimas bei spyruokliavimas turi psichoterapinių galių.

Treniruočių metu naudojama nuotaikinga muzika, keičiamas intensyvumas, siekiama „užvesti“ publiką. Kengūriniai batai sukurti taip, kad asmuo negalėtų pavirsti – tai gana saugus ir efektyvus sportavimo būdas, tinkamas net senjorams, kuriems fizinis aktyvumas ir aktyvus socialinis gyvenimas yra ypatingai svarbūs.

Viskas apie skaidulines medžiagas: jų šaltiniai ir nauda

Medinė lenta su užrašu „PLUOŠTAS“, apsupta įvairių vaisių, daržovių ir grūdų, pabrėžia ląstelienos turtingos mitybos naudą. Vertingi skaidulinių medžiagų šaltiniai yra matomi maisto produktai, tokie kaip avokadas, apelsinai, brokoliai, kukurūzai, obuoliai, žalumynai, sėklos, viso grūdo duona.

Ne paslaptis, jog patariama valgyti daugiau skaidulinių medžiagų. Jos turi gydomąjį poveikį, galintį padėti sumažinti įprastų ligų skaičių ir užkirsti joms kelią. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kokie maisto produktai yra skaidulų šaltiniai bei kokia yra jų nauda.

Padeda palaikyti žarnyno sveikatą

Daug skaidulų turinti dieta gali sumažinti hemorojaus ir mažų gaubtinės žarnos maišelių (divertikulinės ligos) atsiradimo riziką. Tyrimais taip pat nustatyta, kad daug skaidulų turinti dieta greičiausiai sumažina storosios žarnos vėžio riziką. Dalis skaidulų yra fermentuojamos būtent storojoje žarnoje. Mokslininkai tiria, kokį vaidmenį tai gali atlikti užkertant kelią storosios žarnos ligoms.

Normalizuoja žarnyno judesius 

Skaidulinės medžiagos padidina išmatų svorį ir dydį bei jas suminkština. Stambesnės išmatos lengviau pasišalina, todėl sumažėja vidurių užkietėjimo tikimybė. Jei išmatos būna purios, vandeningos, skaidulinės medžiagos gali padėti sutirštinti išmatas, nes jos sugeria vandenį ir padidina išmatų tūrį.

Mažina cholesterolio kiekį

Pupelėse, avižose, linų sėmenyse ir avižų sėlenose esančios tirpios skaidulos gali padėti sumažinti bendrą cholesterolio kiekį kraujyje, nes mažina mažo tankio lipoproteinų, arba “blogojo”, cholesterolio kiekį. Tyrimai taip pat parodė, kad daug skaidulinių medžiagų turintys maisto produktai gali būti naudingi širdies sveikatai, pavyzdžiui, mažinti kraujospūdį ir uždegimą.

Padeda kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje

Diabetu sergantiems žmonėms skaidulinės medžiagos, ypač tirpios, gali sulėtinti cukraus įsisavinimą ir padėti pagerinti cukraus kiekį kraujyje. Sveika mityba, kurioje yra netirpių skaidulų, taip pat gali sumažinti riziką susirgti 2 tipo diabetu.

Padeda pasiekti sveiką svorį

Daug skaidulinių medžiagų turintys maisto produktai paprastai yra sotesni už mažai skaidulinių medžiagų turinčius produktus, todėl tikėtina, kad suvalgysite mažiau ir ilgiau liksite sotūs. Be to, daug skaidulų turintis maistas paprastai valgomas ilgiau ir yra mažiau “energiškai tirštas”, t. y. jame yra mažiau kalorijų tam pačiam maisto kiekiui.

Kuo skiriasi tirpios ir netirpios skaidulos?

Netirpios skaidulos randamos grūduose ir daugelio vaisių bei daržovių ląstelių sienelėse. Jos sugeria vandenį ir didina išmatų tūrį, todėl gali turėti vidurius laisvinantį poveikį. Tuo tarpu tirpios skaidulos ištirpsta vandenyje ir virškinamojo trakto skysčiuose, kai patenka į skrandį ir žarnyną. Jos virsta į gelį panašią medžiagą, kurią žarnyne virškina bakterijos, išskirdamos dujas ir keletą kalorijų.

Natūralios augalinės skaidulos

Ligninai – netirpios skaidulos, kurių yra kviečių ir kukurūzų sėlenose, riešutuose, linų sėmenyse, daržovėse ir neprinokusiuose bananuose. Šios skaidulos skatina gleivių sekreciją storojoje žarnoje ir didina išmatų tūrį. Turi vidurius laisvinantį poveikį.

Beta gliukanai – tirpios, labai gerai fermentuojamos skaidulos, kurių yra avižose ir miežiuose. Jos metabolizuojamos ir fermentuojamos plonajame žarnyne. Veikia kaip prebiotikas. Gali padidinti išmatų tūrį, bet neturi vidurius laisvinančio poveikio. Gali padėti normalizuoti gliukozės ir cholesterolio kiekį kraujyje.

Guaro derva – iš sėklų išskirtos tirpios fermentuojamosios skaidulos. Turi klampią gelio tekstūrą ir dažnai dedama į maisto produktus kaip tirštiklis. Ji metabolizuojama ir fermentuojama plonojoje žarnoje. Neturi vidurius laisvinančio poveikio. Gali padėti normalizuoti cukraus ir cholesterolio kiekį kraujyje.

Inulinas, oligofruktozė, oligosacharidai, fruktooligosacharidai – tirpios fermentuojamosios skaidulos, randamos svogūnuose, cikorijų šaknyse, šparaguose ir topinambuose. Gali padėti pagausinti išmatas, turėti vidurius laisvinantį poveikį, normalizuoti gliukozės kiekį kraujyje ir veikti kaip prebiotikas. Dirgliosios žarnos sindromu sergantys žmonės gali būti jautrūs šioms skaiduloms, kurios gali sukelti pilvo pūtimą ar skrandžio sutrikimus.

Pektinai – tirpios labai gerai fermentuojamos skaidulos, kurių yra obuoliuose, uogose ir kituose vaisiuose. Minimalus pučiantis ar vidurius laisvinantis poveikis. Dėl želė savybių gali sulėtinti virškinimą ir padėti normalizuoti cukraus ir cholesterolio kiekį kraujyje.

Atsparusis krakmolas – tirpios fermentuojamosios skaidulos, kurių yra ankštinėse daržovėse, neprinokusiuose bananuose, makaronuose bei bulvėse ir kurios veikia kaip prebiotikas. Padidina išmatų tūrį, tačiau pasižymi minimaliu vidurius laisvinančiu poveikiu. Gali padėti normalizuoti cukraus ir cholesterolio kiekį kraujyje.

Pagamintos funkcinės skaidulos

Šių skaidulų dalis išgaunama ir modifikuojama iš natūralių augalų.

Balkšvojo gysločio sėklų luobelės – iš psyllium sėklų išgaunamos tirpios klampios nefermentuojančios skaidulos, kurios sulaiko vandenį, minkština ir didina išmatų tūrį. Turi vidurius laisvinantį poveikį ir yra be recepto parduodamų vidurius laisvinančių vaistų bei daug ląstelienos turinčių grūdų sudedamoji dalis. Gali padėti normalizuoti cukraus ir cholesterolio kiekį kraujyje.

Polidekstrozė ir polioliai – tirpios skaidulinės medžiagos, sudarytos iš gliukozės ir sorbitolio, cukraus alkoholio. Gali padidinti išmatų tūrį ir pasižymėti lengvu vidurius laisvinančiu poveikiu. Minimalus poveikis cukraus ar cholesterolio kiekiui kraujyje. Tai maisto priedas, naudojamas kaip saldiklis, tekstūrai pagerinti, drėgmei palaikyti arba skaidulinių medžiagų kiekiui padidinti.

Inulinas, oligosacharidai, pektinai, atsparusis krakmolas, dervos – tirpios skaidulos, gaunamos iš pirmiau išvardytų augalinių maisto produktų, tačiau izoliuotos arba modifikuotos į koncentruotą formą, kuri dedama į maisto produktus arba skaidulinius papildus.

Kaip tinkamai gydyti vaikų peršalimą?

Šviesiai rudų plaukų vaikui temperatūra matuojama skaitmeniniu ausų termometru, kad būtų galima tinkamai gydyti vaikų peršalimą. Termometro ekrane parašyta „Matavimas“. Vaikas vilki dryžuotus marškinius ir žiūri į šoną.

Vaikų peršalimas – viena dažniausių ligų. Sezoninės peršalimo ligos, atrodo niekada nesibaigia ir viena sloga veja kitą slogą… Vaikui užtenka peršalti, perkaisti, pavargti ir štai – vėl peršalimas. Tačiau tokiu būdu formuojasi vaiko imuninė sistema, todėl į peršalimo ligas reikėtų žiūrėti kaip į įprastą vaiko vystymosi dalį. Kuo pavojingas peršalimas, kaip jį gydyti ir ką daryti, kad vaikas sirgtų rečiau? 

Peršalimas nulemia didesnį organizmo imlumą kitoms ligoms

Peršalimą dažniausiai sukelia virusai, mat net apie 80-90 proc. peršalimo atvejų kilmė yra virusinė. Šie virusai pažeidžia viršutinius kvėpavimo takus, todėl peršalimu sergantis vaikas tampa kur kas imlesnis kitoms ligoms, pavyzdžiui, bronchitui, plaučių uždegimui, vidurinės ausies uždegimui. Įprasčiausi peršalimo požymiai yra gerklės skausmas, sloga, čiaudulys, užsikimšusi nosis, šiek tiek pakilusi kūno temperatūra, bendras negalavimas, galvos skausmas. Tinkamai gydomas peršalimas paprastai neužsitęsia ir vaikas pasveiksta be komplikacijų. Peršalimą dažniausiai galima gydyti namuose, tačiau yra ir tokių atvejų, kai būtina kreiptis į vaikelio gydytoją. Delsti negalima, jei suserga kūdikis arba labai mažas vaikas; jei pasireiškia didelis karščiavimas; jei vaikas serga kitomis lėtinėmis ligomis; jei atsiranda kitų simptomų, pavyzdžiui, neblykštančių odos bėrimų arba traukulių; jei vaiko būklė negerėja bent kelias dienas; jei vaikas vangus ir mieguistas; jei mažylis atsisako vartoti skysčius ir gausiai vemia bei viduriuoja. Neramumą turėtų kelti ir blyški, tarsi marmurinė vaiko oda, organizmo dehidratacijos požymiai, stiprus galvos skausmas ir kaklo sustingimas.

Kaip gydyti vaikų peršalimą?

Vaikų peršalimas paprastai gydomas simptomiškai. Tai reiškia, kad stengiamasi palengvinti virusų sukeltus simptomus, pavyzdžiui, gerklės skausmą ar varginantį nosies užgulimą. Būtina pasistengti, kad mažylis galėtų laisvai kvėpuoti per nosį. Nosytė valoma arba pučiama taip dažnai, kaip to reikia. Kūdikiams naudojami siurbtukai ir jūros vandens lašai, didesni vaikai nosytę išpučia patys. Kiekviena šnervė pučiama atskirai. Jei sekretas labai tirštas arba kietas, jis suminkštinamas jūros vandeniu. Ypač didelis nosies užburkimas mažinamas nosies lašais, tačiau nosytė prieš jų lašinimą turi būti labai gerai išvalyta (kitaip vaistai tiesiog neveiks).

Peršalimo ligų gydymo esmė – pakankamas skysčių vartojimas ir poilsis. Vaiko nereikėtų vesti į darželį ar mokyklą, nes jo imuninė sistema silpnesnė, negana to, jis gali užkrėsti kitus mažylius.

Mažų vaikų kosulys vaistais paprastai neslopinamas, nebent taip rekomenduoja gydytojas ir sausas kosulys labai dirginantis, trukdantis miegoti. Drėgnas kosulys skatinamas gausesniu skysčių vartojimu, atsikosėjimą gerinančiais preparatais. Patalpos, kuriose būna vaikas, turi būti kuo dažniau vėdinamos. Jos negali būti per sausos – geriausia, kai santykinė oro drėgmė siekia apie 50-60 proc. Vaikų skausmas ir karščiavimas mažinami tuomet, kai tai būtina ir vaikas dėl to jaučia diskomfortą arba tuomet, kai karščiavimas didesnis nei 38,5 laipsniai Celsijaus. Ibustar 40 mg/ml geriamoji suspensija vaikams  yra uždegimą slopinantis ir skausmą malšinantis vaistinis preparatas (nesteroidinis vaistas nuo uždegimo, NVNU). Ibustar vartojamas trumpalaikiam simptominiam silpno ar vidutinio stiprumo skausmo bei karščiavimo gydymui. Ibustar tinka 10 kg ir daugiau sveriantiems (1 metų ir vyresniems) vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Kaip išvengti peršalimo?

Rekomenduojama kuo dažniau plauti rankas ir vengti sergančių asmenų. Sloguojant reikėtų naudoti tik vienkartines nosinaites ir jas saugiai išmesti. Dažnas patalpų vėdinimas taip pat padeda sumažinti peršalimo ligų tikimybę. Vaiką reikėtų grūdinti nuo pat mažų dienų – dažnas ėjimas į lauką, buvimas gryname ore, tinkama apranga ir sveika mityba padeda išvengti peršalimo ligų arba bent jau suretinti jų pasireiškimą. Jei vaiko mityba nepakankamai įvairi, tuomet reikėtų apsvarstyti papildomą vitaminų ir mineralų vartojimą. Pavyzdžiui, įrodyta, kad vitaminas C padeda ne tik apsisaugoti nuo peršalimo ligų, bet ir greičiau pasveikti jomis jau susirgus.

Pasveik.lt informacija

Kokios dažniausios kosulio priežastys?

Moteris ilgais rudais plaukais, vilkinti šviesiai mėlynus marškinius ir raudoną skarelę, kosėja į kumštį. Ji uždeda kitą ranką ant krūtinės, galbūt apmąstydama dažniausias kosulio priežastis, stovėdama paprastame fone.

Kosulys – mūsų plaučių ir kvėpavimo takų apsaugininkas, kartais dar vadinamas sarginiu šunimi ar apsaugine plaučių siena. Kokios dažniausios jo priežastys ir ką apie jį turėtume žinoti? Ar kosulys gali pranešti apie rimtą ligą?

Dažniausios kosulio priežastys

Dauguma ūminio kosulio atvejų kyla dėl peršalimo ir kitų infekcinių kvėpavimo takų ligų. Net keturis atvejus iš penkių sudaro virusinės kilmės infekcijos. Bakterinės infekcijos pasitaiko rečiau, vis dėlto joms būdingas stipresnis kosulys, kurio gydymui neretai prireikia antibiotikų. Taigi dažniausiai ūminis kosulys susijęs su peršalimu, bronchitu, sinusitu, gripu, koronavirusine infekcija, plaučių uždegimu ir kt.

Poūmis arba užsitęsęs kosulys gali būti susijęs su didesniu kvėpavimo takų jautrumu po persirgtų infekcijų. Ne taip jau ir retai užsitęsusiu kosuliu skundžiamasi ir po COVID-19 koronavirusinės infekcijos, gripo, sunkesnės eigos bronchito ar plaučių uždegimo.

Trys pagrindinės lėtinio kosulio priežastys yra astma, gastroezofaginio refliukso liga, rinosinusitas. Vis dėlto lėtinis kosulys gali atsirasti dėl daugybės priežasčių, kurios nebūtinai susijusios vien tik su kvėpavimo takų sistema. Pakalbėkime apie tai plačiau.

Kosulį gali sukelti atipinės bakterijos

Lėtinį kosulį taip pat gali sukelti atipinės bakterijos. Dažniausiai mikoplazmų ar chlamidijų sukeltas kosulys būna sausas, priepuolinio pobūdžio, itin varginantis, tai sustiprėjantis, tai susilpnėjantis. Ši kosulio priežastis paprastai atrandama ne taip jau ir greitai – įprasti tyrimai gali net nerodyti ligos, tačiau atlikus išsamesnius tyrimus gali paaiškėti, kad būtinas specialus gydymas.

Kartais kosulys atsiranda dėl tam tikrų vaistų vartojimo

Kosulys gali atsirasti dėl tam tikrų vaistų vartojimo. Dažniausiai tai angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai (AKF inhibitoriai), kurie sausą kosulį sukelia apie 10-20 procentų jų vartojančių pacientų. Nesunku pastebėti, kad šis nepageidaujamas reiškinys ne toks jau ir retas. Sausas kosulys gali atsirasti iš karto po to, kai pradedami vartoti šie vaistiniai preparatai, tačiau toks šalutinis poveikis gali pasirodyti tik po kelis mėnesius trunkančio vaistinių preparatų nuo padidėjusio kraujo spaudimo vartojimo. Tai ir apsunkina priežastinio ryšio paiešką – pacientas dažnai net nesupranta, kad kosulys atsirado būtent nuo šių vaistų. Nutraukus vaistinių preparatų vartojimą kosulys gali taip pat greitai išnykti arba susilpnėti palaipsniui, t.y., per kelis mėnesius.

Kosulys gali būti susijęs su šienlige arba alergija naminiams gyvūnams

Dar viena lėtinio kosulio priežastis – įvairių įkvepiamųjų alergenų poveikis. Jei kosulį sukelia žiedadulkės, tuomet jam būdingas sezoniškumas. Jei kosulys atsiranda dėl ištisus metus aplinkoje aptinkamų alergenų, tuomet jis gali kamuoti nuolatos, vos tik susiduriama su alergenu.

Emocinis kosulio atspalvis – kai vaikai reikalauja daugiau tėvų dėmesio arba kosčiojama susinervinus

Dar viena įdomi kosulio priežastis – įkyrus įprotis kosčioti. Vieni kosėja taip malšindami nerimą, kiti – prašydami dėmesio. Kartais taip elgiasi vaikai, nes jie gana greitai pastebi, kad kosulys padeda gauti daugiau tėvų dėmesio ir susirūpinimo. Psichogeninės kilmės kosulys nekamuoja miego metu, kai pacientas nėra budrus – tai yra jo išskirtinumas.

Kartais kosulys susijęs su širdies ir kraujagyslių ligomis

Gana stiprus ir mirties baimę sėjantis kosulys gali pranešti apie širdies nepakankamumą. Jo metu pasireiškia ir kiti simptomai, pavyzdžiui, bendras nuovargis ir silpnumas, galvos ir krūtinės skausmas, dusulys, odos atspalvio pakitimas (pamėlynavimas), kojų patinimai, dažnas širdies plakimas, atminties sutrikimai ir kt. Jaučiant panašius simptomus būtina kreiptis į gydytoją.

Dažniau kosėja dainininkai, laidų vedėjai, daug balso komandų duodantys asmenys

Ne nuostabu, kad daug kalbantiems, dainuojantiems ir kasdien savo balsą aktyviai naudojantiems asmenims dėl didelio krūvio balso stygoms atsiranda ne tik nemalonus gerklės kutenimas, skausmas ir sausumas, bet ir dirginantis kosulys. Tokiu atveju būtina ypatingai rūpintis balso stygomis, gerti daugiau šiltų skysčių, duoti balsui šiek tiek pailsėti ir ypatingai saugotis nuo žalingų aplinkos sąlygų.

Kitos galimos kosulio priežastys

Vaikai gali kosėti dėl užstrigusio svetimkūnio nosiaryklėje ar kitoje kvėpavimo takų vietoje. Maži vaikai, priešingai nei suaugusieji, dar negali pasakyti, kad jų gerklėje kažkas įstrigę. Dėl užspringimo mažais daiktais pavojaus būtina stebėti ne tik vaikus iki trijų metų amžiaus, bet ir bet kokio amžiaus vaikus. Taip pat kosėjama nuo užterštos aplinkos, netinkamų gyvenimo ir darbo sąlygų.

Kosulys gali pranešti apie kur kas sunkesnes ligas

Ilgiau trunkantis ir ignoruojamas kosulys gali pranešti apie sunkesnes ligas, pavyzdžiui, tuberkuliozę, lėtinę obstrukcinę plaučių ligą (LOPL), plaučių ir bronchų vėžį. Dėl LOPL kylantis kosulys dažnai „nurašomas“ ilgalaikiam rūkymui, o būtent jis ir yra svarbiausias LOPL rizikos faktorius. Pavyzdžiui, net 90 proc. nepagydoma LOPL susirgusių pacientų yra ilgalaikiai rūkaliai.

Daugiau informacijos apie kosulį ir jo gydymą

Flavamed tabletės, šnypščiosios tabletės ir geriamasis tirpalas yra nereceptiniai vaistiniai preparatai, kuriuose yra veikliosios medžiagos ambroksolio hidrochlorido. Ambroksolio hidrochloridas skystina kosulio metu susidarančias gleives sergant ūminėmis arba lėtinėmis bronchų ir plaučių ligomis. Daugiau informacijos apie Flavamed ir drėgno kosulio gydymą galite rasti čia. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Pasveik.lt informacija

Kaip gydomos išsiplėtusios venos ?

Keturios nuogos kojos ir pėdos baltame fone, parodančios laikyseną: dvi stovi ant pirštų ir dvi plokščios. Ši scena subtiliai išryškina venų gydymą tiems, kurie nori efektyviai spręsti išsiplėtines venos.

Ar žinote, kaip gydoma venų varikozė? O galbūt manote, kad išsiplėtusių venų gydyti net nereikia? Skubame paneigti šią nuomonę ir dalinamės pagrindine informacija apie venų varikozės gydymo principus.

Ligą verta „sugriebti“ jos vystymosi pradžioje

Jei venų varikozė dar nėra labai pažengusi, tuomet gali pakakti ir profilaktikos priemonių. Pirmiausiai pacientui siūloma užsiimti reguliaria fizine veikla ir atlikti specialių kojų venų kraujotaką „išjudinančių pratimų“. Taip pat labai naudinga kompresinė terapija. Elastinio trikotažo nešiojimas padeda gerinti veninę kraujotaką. Specialus kojų apspaudimas, matuojamas mmHg, kuris laipsniškai mažėja nuo čiurnų link klubų, padeda kraujui lengviau grįžti į širdį. Rezultatas – silpnesnis kojų tinimas, sumažėjęs jų skausmas ir nuovargis. Norint pasiekti pačių geriausių rezultatų, kompresinį trikotažą reikia dėvėti nuolat.

Naudingi heparino geliai

Pirmieji du būdai, kaip ir heparino natrio druskos turinčio gelio vartojimas, priskiriami konservatyviesiems gydymo metodams. Jaučiant kojų skausmą ir nuovargį itin naudingi heparino natrio druskos turintys geliai. Lioton veiklioji medžiaga yra būtent heparinas (heparino natrio druska). Jis paruoštas gelio pavidalu, tinkamu tepti odą. Vartojant pažeistoje vietoje heparinas apsaugo nuo kraujo krešulių susidarymo paviršinėse venose, gerina vietinę mikrocirkuliaciją (kraujotaką smulkiosiose kraujagyslėse) ir mažina patinimą. Lioton vartojamas mazginio venų išsiplėtimo ir jo sukeliamų komplikacijų (kraujo krešulių susidarymo pažeistose venose esant jų sienelių uždegimui arba be jo, uždegimo šalia venų esančiuose audiniuose bei opų, susidariusių odoje virš išsiplėtusių venų) gydymui; pažeistų venų sienelių uždegimo, pasireiškusio po chirurginių operacijų gydymui; dėl venų operacijos atsiradusių simptomų slopinimui (pvz., mėlynių, patinimo). Esant poreikiui Lioton gelis vietiniam gydymui gali būti vartojamas vienas arba derinant su sisteminėmis gydymo priemonėmis. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Lietuvoje vis labiau populiarėja skleroterapija

Jei pacientą glumina estetinis vaizdas, venų šakos gali būti „uždaromos“ specialiais vaistais. Putų skleroterapija plačiai atliekama Vakarų šalyse. Lietuvoje ji dar tik populiarėja, tačiau vis daugiau pacientų sužino apie tokį gana paprastą, nebrangų ir saugų būdą pagerinti estetinę kojų išvaizdą. Putų skleroterapijos metu specialus vaistas suleidžiamas į pažeistos venos spindį. Joje kyla uždegimas, vena „užsidaro“ ir ja kraujas tekėti jau nebegali, todėl jis ieško kitų kelių ir pradeda tekėti sveikomis venomis. Vis dėlto liga po skleroterapijos gali atsinaujinti – dažniausiai prireikia ne vienos procedūros, todėl tokie pacientai kraujagyslių chirurgų kabinete turėtų lankytis kone kasmet. Geriausia venų „užrakinimą“ vaistais atlikti šaltuoju metų laiku, nes po šios procedūros negalima degintis saulėje. Be to, po jos reikia nešioti elastinį trikotažą, o juk vasarą tai tikrai nepatogu, ar ne?

Chirurginiai gydymo metodai šiandien labai saugūs

Jei venų varikozė pažengusi labiau, tuomet gali būti rekomenduojamas chirurginis gydymo metodas. Auksinis standartas šiandien – lazerinės kojų venos operacijos, kurios atliekamos su minimaliais pjūviais. Jos metu didele lazerio energija paveikiama pažeista venos dalis ir ji užsitraukia – kraujas ja tekėti nebegali, todėl suranda „naujus“ kelius. Atvira chirurginė operacija, kurios metu pažeista vena tiesiog ištraukiama, atliekama vis rečiau, nes ji labiau traumuoja pacientą ir jos atveju kur kas ilgesnis gijimo periodas. Vis dėlto kai kuriais atvejais venų varikoze sergantiems pacientams negalima atlikti lazerinės operacijos, todėl tenka rinktis šio tipo operaciją. Šiaip ar taip, medicina šiandien pažengusi kur kas labiau nei praėjusiame amžiuje ir komplikacijų tikimybė labai maža.

Kai kurie pacientai sulaukia ir komplikacijų…

Jei venų varikozė pažengusi tiek, kad ant kojų jau yra atsivėrusių opų, tai labai svarbu stengtis, kad pacientas nepatirtų pavojingų komplikacijų ir jaustųsi kuo komfortiškiau. Rekomenduojami specialūs tvarsčiai, kurie padeda gydyti trofines opas ir išvengti tokių pavojingų komplikacijų kaip kraujo užkrėtimas. Kartais gali būti skiriama ir antibiotikų bei kitų gydymo priemonių.

Vis dėlto paskutinių venų varikozės stadijų geriau nelaukti, nes tuomet labai išauga trombozės rizika. Trombai gali užkimšti paviršines venas, tuomet koją skauda ir ji parausta. Tačiau kai trombai užkemša giliąsias venas, tuomet labai išauga ir mirtinų komplikacijų tikimybė, nes kraujo krešuliai arba jų dalys gali nukeliauti į gyvybiškai svarbias kraujagysles ir jas užkimšti.

Valgykime daugiau granatų!

Iš arti perpus perpjautų granatų ant medinio paviršiaus matyti ryškiai raudonos baltos duobės sėklos. Saulės šviesa paryškina jų ryškią spalvą, išryškindama tekstūrinį vaisių ir sėklų kontrastą, kviesdama valgyti daugiau.

Tikriausiai ne kartą teko girdėti, kad granatų sultys stiprina kraują. Tačiau didžiausią naudą gausime tuomet, jei valgysime pačius granatus, mat juose gausu ne tik organizmui vertingų medžiagų, bet juose labai daug ląstelienos, kuri būtina normaliai virškinimo funkcijai. Pakalbėkime apie granatmedį, granatų vaisių maistinę vertę ir priežastis, kodėl turėtume valgyti daugiau granatų.

Kas užaugina granato vaisius?

Paprastasis granatmedis (Punica granatum) – raudoklinių (Lythraceae) šeimai priklausantis medis arba krūmas. Daugiausiai auga Irane, Pakistane ir gretimose šalyse, tačiau dabar paplitęs kur kas plačiau. Granatmedis dabar auginamas ir Artimuosiuose rytuose, ir Indijoje, ir Azijoje, ir JAV, ir netgi Viduržemio regione. Vadinasi, šis vaisius pamėgtas visame pasaulyje.

Šis augalas užauga iki 4,5-8,5 metrų aukščio. Jis žydi ryškiai raudonais, nedideliais, penkis vainiklapius turinčiais žiedais. Vaisius – granatas, turintis kietą raudoną luobelę, kuri gaubia apie 500-700 sėklų. Valgomoji dalis yra raudonas sėklas gaubiantis minkštimas, kuris pasižymi ypatingu sultingumu, todėl iš granatų gali būti spaudžiamos sultys, gaminami įvairūs sirupai, padažai ir kiti kulinariniai gardumynai.  

Kokių vertingų medžiagų yra granatų vaisiuose?

100 gramų granatų sėklų tėra apie 80-82 kcal, tačiau naudingų medžiagų šiame vaisiuje itin daug. Granatuose beveik nėra riebalų (apie 1,2 g/ 100 g) angliavandenių – apie 18-20 g. Granatai išsiskiria kalio kiekiu – 100 g vaisiaus sėklų yra net apie 236 mg kalio. Taigi tai puikus vaisius, padedantis išvengti hipokalemijos. 100 gramų vaisiaus yra apie 4-5 g skaidulinių medžiagų ir iki 2 gramų baltymų. Taip pat yra apie 10-12 mg vitamino C, apie 10 mg kalcio, apie 12 mg magnio, iki 0,5 mg geležies ir įvairių B grupės vitaminų. Šiuose vaisiuose taip pat yra rauginių medžiagų, fitoncidų, flavonoidų, organinių rūgščių, vitaminų K ir PP. Granatai nuo seno vartojami kaip organizmą stiprinantys ir jėgų suteikiantys vaisiai. Jų nauda aktyviai tyrinėjama ir šiandien. Manoma, kad šie vaisiai gali ne tik padėti sustiprinti imuninę sistemą ir kraują, bet ir suteikti organizmui naujų jėgų.

Dėl kokių priežasčių turėtume valgyti daugiau granatų?

Granatai nuo seno vartojami mažakraujystei gydyti, nes juose yra ne tik geležies, bet ir B grupės vitaminų. Šie vaisiai yra puikus antioksidantų šaltinis, padedantis apsaugoti organizmą nuo laisvųjų radikalų poveikio. Ypač naudingi antocianinai, kurie granatams suteikia būdingą sodrią spalvą. Šiuo metu labai plačiai tyrinėjamas granatų ekstrakto priešvėžinis poveikis. Yra įrodymų, kad vos viena stiklinė granatų sulčių per dieną gali padėti sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų, pavyzdžiui, aterosklerozės riziką. Granatų sultys tinkamos įvairiomis uždegiminėmis ligomis sergantiems pacientams. Įrodyta, kad granatai itin naudingi akių ligomis, cukriniu diabetu, kraujo ligomis sergantiems pacientams. Granatų sultys gerina apetitą ir padeda reguliuoti virškinimo funkciją, gydyti viduriavimą, mažinti pykinimą. Granatų sultys itin tinkamos tiems, kurie kenčia nuo pasikartojančio aftinių opų formavimosi. Taigi šiuos vaisius reikėtų valgyti dažniau ne tik lėtinių susirgimų turintiems, bet ir jų išvengti norintiems asmenims.

Gal po granatą?

Pasikartojančios burnos žaizdelės gali atimti gyvenimo džiaugsmą

Žmogaus apatinė lūpa stambiu planu patraukta žemyn, kad būtų parodyta nedidelė, apvali vidinės lūpos opa. Fone matomi dantys ir dantenos, aplink burnos žaizdeles šiek tiek patinusi lūpa.

Retkarčiais pasitaikančios burnos žaizdelės arba aftinės opos per daug nepatogumų nesukelia. Tačiau jei jų susiformavimas yra pasikartojantis reiškinys, tuomet reikėtų ieškoti priežasčių ir šalinti jas, nes ilgainiui gali sutrikti ne tik paciento apetitas, bet ir miegas. Tokie pokyčiai labai kenkia žmogaus gyvenimo kokybei.

Aftinis stomatitas prasideda nuo „nekalto“ gleivinės deginimo

Iš pradžių jaučiamas tik lengvas burnos gleivinės dilgčiojimas, deginimas, maudimas. Tai gali trukti kelias paras. Tada mažos burnos erozijos netrunka tapti skausmingomis opelėmis. Atrodo, kad tai visai nedideli burnos gleivinės pažeidimai, tačiau skausmas gali būti toks intensyvus, kad sunku ne tik valgyti ar valytis dantis, bet net ir kalbėti. Tai gali būti aftinio stomatito požymiai. Pasirodo, kad vis pasikartojantis aftinis stomatitas kamuoja net iki 20 procentų bendrosios populiacijos. Dažniau jis pasireiškia vaikams, paaugliams. Moterys skundžiasi dažniau nei vyrai.

Dažniausiai susiformuoja nuo vienos iki penkių aftinių opų

Viena dažniausiai su burnos aftomis susijusių priežasčių – būtent aftinis stomatitas. Jo metu atsiranda nuo vienos iki penkių burnos gleivinės vientisumo pažeidimų, kurių skersmuo paprastai būna nuo 5 iki 10 mm. Tokių opelių forma būna ovali arba apvali. Paprastai pažeidžiamas tik viršutinis gleivinės sluoksnis. Tai reiškia, kad opelės nėra gilios. Kitas joms būdingas požymis – tipinė išvaizda, kai opelės centras yra baltos, pilkšvos arba gelsvos spalvos, o jį gaubia rausvas arba raudonas eriteminis kraštelis. Paprastai tokios negilios ir nedidelės opos užgyja be jokio specialaus gydymo ir nepalieka liekamųjų reiškinių, pavyzdžiui, randų. Dažniausiai opelės užgyja per 1-2 savaites, vis dėlto kai kuriais atvejais gijimas gali užsitęsti, o pats aftinis stomatitas – komplikuotis bakterine infekcija. Virusinės kilmės infekcija gali išplisti į kitas sritis. Jei opelės gyja ilgiau nei dvi savaites, tuomet jas galima vadinti lėtinėmis burnos žaizdelėmis.

Pasireiškia ir bendru negalavimu

Aftinis stomatitas pasireiškia ne tik gleivinės deginimu ir opelių skausmu, trukdančiu valgyti, gerti, valytis dantis ir kalbėti. Aftinis stomatitas gali pasireikšti ir kitais nemaloniais simptomais. Tai gali būti galvos skausmas, bendras silpnumas ir negalavimas, gerklės skausmas ir graužimas, dantenų kraujavimas, temperatūros pakilimas, sritinių limfmazgių padidėjimas. Taip pat gali sutrikti apetitas, pagausėti seilių išsiskyrimas, suprastėti miego kokybė, atsirasti nemalonus burnos kvapas. Vaikai ir paaugliai aftiniu stomatitu serga sunkiau ir dažniau nei suaugusieji, vis dėlto ši liga gali „aplankyti“ bet kokio amžiaus asmenį.

Yra keletas ligos formų

Išskiriama keletas aftinio stomatito formų. Forma nustatoma pagal tai, kokios opos susiformuoja ligos metu. Pavyzdžiui, vienų ligos formų metu atsiranda labai smulkių burnos žaizdelių, kurių diametras neviršija 5 mm. Jos paprastai užgyja per kelias savaites ir nepalieka randų. Sunkesniais atvejais ant minkštojo gomurio ar ryklės srityje formuojasi didelės ir gilesnės opos, pažeidžiančios ir poodį. Tokių opų gijimas užtrunka net apie kelis mėnesius. Jų vietose gali likti randų. Didelės opos dažniau komplikuojasi poodžio uždegimu ar bakterinėmis infekcijomis, ypač jei asmuo nepakankamai rūpinasi burnos higiena ir (arba) nusilpusi jo imuninė sistema.

Aftinio stomatito gydymas ir patarimai

Aftinio stomatito gydymas priklauso nuo ligos sukėlėjo – tai lemia, ar reikės priešvirusinių, priešgrybelinių vaistų, antibiotikų ir panašiai. Svarbiausia gydyti tikrąją ligos priežastį. Kadangi šią ligą gali sukelti ir tam tikrų vaistų vartojimas, gali prireikti pakeisti arba koreguoti gydymą (dėl to nusprendžia gydantis gydytojas – savavališkai gydymo nutraukti negalima).

Labai svarbu tinkamai prižiūrėti burnos ertmę ir reguliariai šalinti dantų akmenis (kietąsias apnašas). Kadangi burnos opų pasikartojimą gali sukelti netinkamai pritaikytos burnos plokštelės ar kiti įtaisai bei aštrūs dantų kampai, labai svarbu tinkamai pritaikyti tokius įtaisus ir nušlifuoti aštrius dantų kampus.

Skausmas gali būti malšinamas paracetamoliu, nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo. Gleivinė gali būti skalaujama dezinfekuojančiais tirpalais. Gydytojas gali skirti vietiškai vartojamų priešuždegiminių tepalų. Sunkiais atvejais vartojami sisteminiai gliukokortikoidai. Rekomenduojama sveikai maitintis, stiprinti imunitetą, gerti daug vandens. Svarbu valgyti švelnų ir minkštą maistą, pasirūpinti vitaminų ir mineralų kiekiu organizme bei vengti stresinių situacijų.

Anaftin purškalas – medicinos priemonė, kuri turėtų būti kiekvienų namų vaistinėlėje

Anaftin purškalas rekomenduojamas esant dauginėms burnos opoms ar žaizdelėms sunkiai pasiekiamose vietose. Dėl ilgo antgalio gaminio galima užpurkšti tiesiai ant žaizdelės ir yra lengviau pasiekti galinę burnos dalį. Skirtas suaugusiesiems ir vaikams, jei jie gali tinkamai naudoti gaminį.

Anaftin purškalas padeda kontroliuoti mažų burnos pakenkimų sukeliamą skausmą, pavyzdžiui, atsirandantį išsivysčius aftiniam stomatitui, aftinėms opoms, taip pat mažiems ortodontinių plokštelių ir netinkamai pritaikytų protezų sukeltiems pakenkimams. Purškalas taip pat tinkamas išplitusių aftinių opų atvejais.

Cukrinis diabetas – viena klastingiausių ligų

Įvairiapusė rankų grupė iškelia spalvingas, dideles raides su užrašu „Cukrinis diabetas“, baltame fone išryškindamas vieną iš klastingiausių ligų.

Manoma, kad cukriniu diabetu serga mažiausiai 5 proc. gyventojų. Tai iš tiesų gana dažna liga, kuri pacientams sukelia ne tik sveikatos ir socialinių problemų, bet yra ir gana didelė farmakoekonominė našta visam pasauliui. Kas yra cukrinis diabetas? Kaip jis gydomas? Kuo svarbi dieta? Kokie vaistai dažniausiai vartojami? Pakalbėkime apie šią dažnai pasitaikančią lėtinę ligą plačiau.

Kas yra cukrinis diabetas?

Cukrinis diabetas – tai lėtinė liga, išsivystanti dėl angliavandenių apykaitos sutrikimų. Jo metu fiksuojamas ryškus gliukozės kiekio kraujyje padidėjimas. Šis reiškinys vadinamas hiperglikemija. Cukrinis diabetas pavojingas ir tuo, kad jo metu gali išsivystyti pavojingų gliukozės kiekio kraujyje sumažėjimo epizodų. Tai vadinama hipoglikemija. Dėl nuolatinio gliukozės trūkumo ląstelėse ir jos išskyrimo su šlapimu atsiranda ir kitų maistinių medžiagų apykaitos sutrikimų. Sutrinka ne tik riebalų ir baltymų, bet ir vandens bei elektrolitų apykaita. Tai kenkia smulkiosioms ir stambiosioms kraujagyslėms, įvairiems audiniams ir organams.

Kokie cukrinio diabeto simptomai?

Šios ligos simptomai priklauso nuo cukrinio diabeto tipo, tačiau didžioji dalis jų panašūs ir I tipo, ir II tipo cukrinio diabeto atvejais.

I tipo cukrinis diabetas išsiskiria tuo, kad jis gana ūmus. Būdingas ryškus silpnumas ir didelis nuovargis, gana staigus kūno masės mažėjimas, padažnėjęs ir pagausėjęs šlapinimasis. Taip pat kamuoja gana intensyvus troškulys, pykinimas, o iš burnos sklinda būdingas acetono kvapas. Jei liga nepastebima laiku, ji gali komplikuotis diabetine koma. Ši pavojinga būklė gali būti ir mirtina, ypač jei laiku nesuteikiama pagalba.

II tipo cukrinis diabetas išsiskiria tuo, kad jo pradžia dažniausiai nepastebima. Jis gali vystytis metų metus be jokių simptomų. Vėliau atsiranda troškulys, odos niežulys, dažnas šlapinimasis, silpnumas, varginantis ir sunkiai paaiškinimas alkis. Negydoma liga progresuoja toliau ir apie save jau gali pranešti pačiomis įvairiausiomis komplikacijomis, pavyzdžiui, hipoglikemine koma. Tai pavojinga būklė, kurios metu atsiranda neramumas, irzlumas, šatlkrėtis, prakaito pylimas, drebulys, jaučiamas širdies plakimas. Jei nesuteikiama pagalba, gali prasidėti traukuliai, sutrikti ar dingti sąmonė. Vis dėlto dažniau pasitaiko jau vėlyvosiomis vadinamų komplikacijų, tokių kaip miokardo infarktas, galvos smegenų insultas, galūnių gangrena. Šie sutrikimai atsiranda pažeidus stambiąsias kraujagysles. Dėl smulkiųjų kraujagyslių pažeidimo gali išsivystyti inkstų, regos, galūnių jutimo ir kt. komplikacijų. Liga neretai pastebima jau turint vienokių ar kitokių dėl jos atsiradusių sveikatos sutrikimų.

Kaip gydomas cukrinis diabetas?

Cukrinio diabeto gydymo metodai gali būti skirstomi į medikamentinį ir nemedikamentinį gydymą.

Nemedikamentinis gydymas paremtas specialia dieta ir adekvačiu fiziniu krūviu, paciento ir jo artimųjų mokymu. Žinios apie ligą labai svarbios, nes jos padeda su ja sėkmingiau kovoti ir išvengti sunkių komplikacijų, kurios gali būti ir mirtinos.

Rekomenduojama valgyti kuo mažiau cukraus ir cukraus turinčių produktų. Cukrų reikia keisti saldikliais, tačiau jais piktnaudžiauti taip pat negalima.

Rekomenduojama riebius patiekalus pakeisti liesesniais, rafinuotus produktus – nerafinuotais, o riebius šviežio pieno produktus – liesais rauginto pieno gaminiais. Taigi baltųjų miltų kepinius derėtų keisti pilno grūdo gaminiais, saldžią grietinėlę – liesa varške ar kefyru.

Patariama gerti pakankamai vandens, atsisakyti alkoholio ir rūkymo bei riboti druskos kiekį.

Cukriniu diabetu sergantys asmenys turėtų valgyti daugiau daržovių, tačiau yra ir tokių daržovių, kurios jiems ne itin rekomenduojamos. Tarkime, jei reikėtų rinktis tarp bulvių ir pomidorų, tai pomidorai būtų kur kas tinkamesni.

Mitybos rekomendacijos suteikiamos individualiai, tačiau pats pacientas turi norėti „susigyventi“ su savo liga. Tinkama mityba gali padėti išvengti aklumo, galvos smegenų insulto ar inkstų nepakankamumo, tad atkreipti dėmesį į maisto produktų etiketes tikrai verta. Mityba turi būti derinama su adekvačia fizine veikla. Prieš sportą rekomenduojama bent kiek sočiau pavalgyti, kad fizinė veikla neišprovokuotų hipoglikemijos. Be to, cukriniu diabetu sergantiems asmenims rekomenduojama valgyti dažniau, bet po mažiau. Per dieną galima valgyti net 6 kartus nedidelėmis porcijomis, nes tokia mityba padeda palaikyti stabilų gliukozės kiekį kraujyje. Taip pat kasdien reikėtų valgyti tuo pačiu metu.

Koks vaistas dažniausiai vartojamas II tipo cukriniam diabetui gydyti?

I tipo cukrinio diabeto gydyme svarbiausią vaidmenį vaidina būtent insulino preparatai. II tipo cukrinio diabeto gydyme labai svarbią vietą užima per burną vartojami antidiabetiniai vaistiniai preparatai. Šiandien geriamųjų vaistų pasirinkimas itin didelis, tačiau savo populiarumo pozicijų neapleidžia būtent metforminas ir įvairios jo „variacijos“. Jis buvo sukurtas dar praėjusiame amžiuje, tačiau išlieka vienu žinomiausių ir plačiausiai vartojamų vaistinių preparatų, skirtų II tipo cukriniam diabetui gydyti. Pasirodo, kad jis turi ne vieną naudingą poveikį. Jau yra ir tokių vaistinių preparatų, kurie suteikia galimybę per parą suvartoti vos vieną tabletę, nes pailginto atpalaidavimo tabletėse esanti ypatinga matrica veikliąją medžiagą atpalaiduoja palaipsniui. Toks vartojimo režimas pacientui daug patogesnis, be to, didėja tikimybė, kad jis vaistinį preparatą išgers kasdien (nepraleisdamas dozių). Mat vaistinių preparato vartojimo režimas cukriniu diabetu sergantiems asmenims itin svarbus. Taip pat mažėja nepageidaujamo poveikio virškinimo traktui tikimybė.  Geriamieji vaistai gali būti derinami su insulino preparatais, jei jų poveikis nepakankamas ar jau yra tam tikrų komplikacijų.

Erekcijos sutrikimų patiria kone kas trečias vyras

Ranka, laikanti ilgą, išlenktą, iš dalies supuvusį baklažaną baltame fone. Baklažanai su rudomis dėmėmis, rodančiomis sugedimą, yra neįprasta su vyrų sveikata susijusių klausimų metafora.

Tyrimų duomenys rodo, kad įvairius erekcijos sutrikimus patiria maždaug kas trečias 40 metų ir vyresnis vyras. Vis dėlto į gydytojus dėl šios problemos kreipiasi toli gražu ne kiekvienas. Nors šiandien lytinei sveikatai skiriama vis daugiau dėmesio, tačiau patys žmonės dar nelinkę problemų spręsti iš karto. Kartais apie vyrų išgyvenimus nežino net jo antroji pusė.

Situacija po truputėlį gerėja – vis daugiau vyrų įsidrąsina kalbėti apie šią problemą. Ir tai džiugu, nes pasirodo, kad erekcijos sutrikimai gali pranešti apie kur kas rimtesnes sveikatos problemas.

Dėl kokių priežasčių sutrinka lytinė funkcija?

Daugelis mano, kad erekcijos sutrikimams daugiausiai įtakos daro amžius. Taip, kuo vyresnis vyro amžius, tuo erekcijos sutrikimų tikimybė yra didesnė. Vis dėlto lytinės funkcijos problemų patiria ir visai jauni vyrai.

Dažniausiai erekcijos sutrikimų atsiranda dėl kraujotakos problemų, o šios problemos neretai susijusios su ilgalaikiu stresu, nekontroliuojama arterine hipertenzija, kitomis širdies ir kraujagyslių ligomis. Erekcijos funkcijai labai kenkia nutukimas ir antsvoris, rūkymas, piktnaudžiavimas alkoholiu. Jei žalingais įpročiais piktnaudžiaujama metų metus ir (arba) jei kiti veiksniai veikia ilgesnį laiko tarpą, tai erekcijos sutrikimų tikimybė tampa itin didelė.

Kokios priežastys dažnesnės vyresniems vyrams, o kokios – jaunesniems?

Vyresniems vyrams erekcijos sutrikimų dažniau kyla dėl kraujotakos problemų, pavyzdžiui, aterosklerozės, ilgiau negydytos arterinės hipertenzijos, tam tikrų širdies ir kraujagyslių ligų ir t.t. Vis dėlto šiuolaikinis gyvenimo būdas tokių problemų gali sukelti ir ganėtinai jauniems vyrams, ypač jei jie propaguoja labai nesveiką gyvenimo būdą, yra nutukę, rūkantys ir pernelyg mažai judantys.

Gydytojai pastebi, kad jaunesniems vyrams gana dažnai būdingas psichologinis veiksnys. Erekcijos sutrikimų gali atsirasti dėl įvairiausių psichologinių problemų – sudėtingų santykių su partnere, liūdinančių atsiminimų ar sunkių ir nerimą keliančių gyvenimiškų patirčių. Normaliai ir kokybiškai erekcijai gali trukdyti nepasitikėjimas aplinka ir partnere, bijojimas susilaukti vaikų ar užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis, kylančios įvairios baimės ir t.t. Žinoma, įvairius psichologinius sunkumus gali patirti ir vyresni vyrai. Be to, organinės priežastys gali pasireikšti kartu su psichologinėmis priežastimis, tai yra, kartais būdingi ir mišrūs veiksniai.

Taigi jaunesniems vyrams psichologinis faktorius gali būti lemiamas. Tuo tarpu vyresniems vyrams erekcija paprastai sutrinka dėl organinių priežasčių. Jiems psichologinis faktorius pasireiškia vėliau, nes kyla neigiamų jausmų dėl atsirandančių ir vis stiprėjančių erekcijos sutrikimų. Būtent šie neigiami jausmai gali pakišti koją ir kitiems bandymams suartėti. Pakliūnama tarsi į užburtą ratą, iš kurio vyrui be antrosios pusės palaikymo ir profesionalios pagalbos išeiti tampa labai sunku.

Erekcijos sutrikimų dažniau nustatoma psichikos ligomis sergantiems vyrams. Tai depresija, bipolinis sutrikimas, gereneralizuotas nerimo sutrikimas, šizofrenija ir kt. Erekcijos sutrikimų gali atsirasti ir dėl įvairių urologinių ligų, tačiau tokie atvejai pasitaiko rečiau.

Kodėl pirmiausiai nukenčia būtent lytinė funkcija?

Varpos kraujagyslės yra itin siauros. Jų skersmuo tėra siekia vos vieną – du milimetrus. Širdies kraujagyslių skersmuo didesnis, todėl būtent varpos kraujagyslėms pirmiausiai pakenkia įvairūs kraujotakos sutrikimai, lėtinės ligos ir netinkamas gyvenimo būdas. Erekcijos sutrikimai gali pranešti apie gresiantį infarktą ar insultą, nes smulkiosios kraujagyslės pažeidžiamos pirmiausiai. Taigi į juos reikėtų atkreipti dėmesį ne tik dėl lytinio gyvenimo kokybės, bet ir dėl galimos grėsmės sveikatai.

Ką daryti, jei erekcijos funkcija kelia nuogąstavimų?

Pirmiausiai pasikalbėkite su savo antrąja puse. Kitas žingsnis – šeimos gydytojo ir gydytojo urologo konsultacija. Neretai pakanka atviro pokalbio ir prarastas pasitikėjimas savimi sugrįžta.

Populiariausias erekcijos sutrikimų gydymo metodas šiandien yra gydymas vaistiniais preparatais, kurie pagerina kraujo į varpą pritekėjimo procesus. Jis gali būti derinamas su psichoterapija. Beje, Lietuvoje jau yra antros kartos vaistas, veikiantis greitai, padedantis išsaugoti spontaniškumą ir sukeliantis mažiau nepageidaujamų reiškinių. Apie tokio gydymo galimybes būtinai pasitarkite su savo gydytoju. Receptiniai vaistai turi būti vartojami atsakingai, o savigyda, deja, gali pridaryti tik dar daugiau žalos.

Dėl kokių priežasčių gali padažnėti poreikis šlapintis?

Vyras su languotais marškiniais ir džinsais stovi vonioje, iš diskomforto gniaužia pilvo apačią, o tai rodo poreikio šlapintis problemą. Fone matosi baltas tualetas.

Dažnas poreikis šlapintis gali trukdyti ir dirbti, ir miegoti, ir net mėgautis malonia veikla. Įprastai šlapinamasi 4-8 kartus per dieną, tačiau šis poreikis gali būti žymiai didesnis dėl gausaus suvartojamų skysčių kiekio. Dėl kokių kitų priežasčių gali padažnėti poreikis šlapintis? Pateikiame Jums dar penkias priežastis, kurios gali būti susijusios tiesiog su per dideliu kavos vartojimu ar net su rimtesnėmis ligomis.

Cukrinis diabetas

Pirmo tipo cukrinis diabetas dažnai atpažįstamas būtent iš netikėtai stipriai padažnėjusio poreikio šlapintis. Dažnesnis šlapinimasis gali būti ir antro tipo cukrinio diabeto požymis, o šis tipas sudaro bene 90-95 procentus visus cukrinio diabeto atvejų. Organizmas tokiu būdu mėgina pašalinti gliukozės perteklių, kuri ir pati veikia tarsi diuretikas. Jei kamuoja ne tik dažnesnis poreikis šlapintis, bet ir troškulys, sunkiau gyja žaizdos, atsiranda silpnumas, tuomet reikėtų nedelsti ir kreiptis į gydytojus.

Gerybinė prostatos hiperplazija

Tai išskirtinai vyriškąją lytį paliečianti liga, kurios tikimybė ypatingai auga su amžiumi. Manoma, kad prostata po truputėlį kasmet padidėja jau nuo 25-30 metų amžiaus. Toks jos didėjimas sukelia įvairaus laipsnio šlapinimosi sutrikimus, nes pradedamas spausti šlaplė, kuria šlapimas nuteka iš šlapimo pūslės. Kuo labiau prostata spaudžia šlaplę, tuo daugiau sunkumų kyla mėginant nusišlapinti. Dėl šios priežasties ne tik padažnėja poreikis šlapintis, bet ir pakinta šlapimo srovė – ji tampa netolygi, silpna. Pakinta jos trajektorija, atsiranda srovės trūkinėjimų. Be to, pacientus itin vargina staigus ir nenumaldomas poreikis šlapintis.

Gerybinę prostatos hiperplaziją galima sėkmingai suvaldyti augaliniais vaistiniais preparatais, pavyzdžiui, Prostamol Uno, ir jų deriniais su cheminės prigimties vaistiniais preparatais. Prostamol Uno yra vaistas, kurio efektyvumas įrodytas klinikiniais tyrimais, skirtingai nei begalė maisto papildų, kuriems klinikiniai tyrimai nebūtini.  Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai. Sunkesniais atvejais taikomas chirurginis gydymas.

Šlapimo takų uždegimas

Įprasčiausi šlapimo takų uždegimo požymiai yra ne tik dažnas šlapinimas, bet ir labai skubus, netikėtas noras šlapintis, karščiavimas, pilvo skausmas, diskomfortas ir deginimas šlapinantis. Šlapimo takų uždegimą sukelia ne tik bakterijos, bet ir atipiniai mikroorganizmai, grybeliai ir t.t. Ūmines šlapimo takų infekcijas būtina atpažinti ir tinkamai gydyti, nes jos gali tapti lėtinėmis, o tai reiškia, kad padažnėjęs šlapinimasis gali trikdyti gyvenimo kokybę ir  sukelti rimtesnių komplikacijų riziką.

Per didelis suvartojamo kofeino ir alkoholio kiekis, šlapimą varantys maisto produktai, diuretikai

Žinoma, kad kofeinas ir alkoholis veikia kaip diuretikai, todėl gali žymiai padažnėti poreikis šlapintis. Vertėtų nepamiršti, kad kofeino turi ne tik kava, bet ir įvairūs energijos suteikiantys gėrimai, kai kurie gaivieji gėrimai. Alkoholis ne tik skatina gausesnį skysčių pasišalinimą, bet ir neigiamai veikia inkstus, šlapimo takus bei prostatą. Pavyzdžiui, jis didina priešinės liaukos pabrinkimą, todėl jau sergant gerybine prostatos hiperplazija simptomai dėl alkoholio vartojimo gali tik dar labiau suintensyvėti. Diuretiniu poveikiu pasižymi ir kai kurie maisto produktai, pavyzdžiui, arbūzai, melionai, agurkai, salierai, petražolės, svogūnai, česnakai, imbieras ir kt. Valgant daugiau šių maisto produktų gali tekti žymiai dažniau bėgioti į tualetą. Beje, skysčių išsiskyrimą padidina ir vartojami vaistai – diuretikai.

Inkstų ir šlapimo takų akmenligė

Inkstų ir šlapimo takų akmenligei būdingas ne tik dažnas poreikis šlapintis, bet ir pykinimas (kartais su vėmimu), karščiavimas, stiprus skausmas šone, galintis plisti į nugarą ir kitas sritis bei šaltkrėtis. Žinoma, kad ši būklė dažniau pasitaiko antsvorio turintiems asmenims. Jos pasireiškimo tikimybę labai didina per mažas skysčių vartojimas, gausus baltymų kiekis maiste, tam tikros medžiagų apykaitos ir lėtinės ligos, genetinis polinkis sirgti šia liga. Akmenukai neretai pasišalina patys, tačiau juos gali tekti šalinti ir chirurginiu būdu. Manoma, kad inkstų akmenligei būdingas vienas sunkiausių skausmų pasaulyje.  

Maža burnos opelė gali sukelti didelių problemų

Iš arti vidinės lūpos matosi burnos opelė – dvi mažos, apvalios, baltos opelės raudonoje, uždegiminėje vietoje. Aplinkiniai audiniai atrodo drėgni ir šiek tiek patinę, kai žmogaus pirštai švelniai traukia lūpą žemyn, kad būtų geriau matoma šios mažos problemos.

Tikriausiai ne kartą tekę patirti, kaip skausmingos erozijos burnoje netrunka tapti skausmingomis opomis arba žaizdelėmis. Jos sukelia tikrai labai nemalonius pojūčius: trukdo valgyti, gerti skysčius, valytis dantis, miegoti, kalbėti.

Burnos opelių gali atsirasti bet kuriuo gyvenimo momentu, vis dėlto statistika rodo, kad jos dažniau kamuoja somatiškai sveikus vaikus ir paauglius bei moteriškosios lyties atstoves. Nuo burnos opelių sukeliamo diskomforto neapsaugotas nei vienas. Kada jas galima gydytis namuose, o kada jau reikėtų kreiptis į gydytoją?

Retkarčiais atsirandančios opelės, ypač kai žinoma jų susiformavimo priežastis, dažniausiai nieko blogo nerodo. Įprastai trumpalaikės opelės atsiranda dėl mechaninio, terminio ar cheminio burnos gleivinės pažeidimo. Opelė ant liežuvio ar skruosto gali atsirasti įsikandus. Opelė ant dantenų atsiranda susižeidus dantų šepetėliu. Opelės ant gomurio gali susiformuoti net ir vieną kartą pavalgius itin kieto ir aštraus maisto, pavyzdžiui, keptos duonos su čili prieskoniais. Įvairias burnos gleivinės vietas gali pažeisti netinkama dantų plokštelė, blogai pritaikyti protezai, nuskilęs danties kampas ir pan.

Burnos žaizdelių susiformavimo riziką net dvigubai padidina tokių burnos higienos priemonių naudojimas, kuriose yra natrio laurilsulfato. Tai gana agresyvi medžiaga, kuri neigiamai veikia burnos gleivinę. Pasirodo, kad kai kuriose šalyse ši medžiaga kosmetikos priemonėse netgi uždrausta. Todėl prieš perkant dantų pastą, visuomet labai naudinga pasitikrinti, ar jos sudėtyje nėra natrio laurilsulfato, dar trumpinamo trimis didžiosiomis raidėmis „SLS“. Burnos gleivinę neretai pažeidžia burnos skalavimo skysčiai su alkoholiu, labai kieti dantų šepetėliai, tam tikras maistas, kuriame yra alergenų.

Smulkios burnos opelės gali atsirasti dėl virusinių ligų. Opelės kai kada būna ir grybelinės kilmės. Tokiu atveju labai svarbus tinkamas gydymas. Taigi opelių susiformavimo priežasčių, švelniai tariant, gali būti tūkstantis ir viena. Svarbiausia stengtis palengvinti gijimą ir taikyti tinkamas profilaktikos priemones. Svarbiausios jų – pilnavertė mityba, streso vengimas, adekvatus esamų ligų gydymas, anemijos profilaktika ir panašiai.

Jei opelės nedidelės (jų diametras neviršija 10 mm), tuomet tokios opelės paprastai užgyja per 1-2 savaites. Pirmosios gijimo dienos įprastai būna skausmingos ir asmeniui sunkiau valgyti bei valytis dantis. Vis dėlto dantų valymosi atsisakyti negalima – burnos higiena tik dar svarbesnė, nes ji sumažina antrinės bakterinės infekcijos ir kitų komplikacijų tikimybę. Tol, kol gyja opelės, reikėtų rinktis švelnesnį ir minkštesnį maistą. Jis jokiais būdais negali būti per karštas, per sūrus, per rūgštus, per aštrus ar per kietas. Smulkios opelės dažniausiai užgyja be jokių liekamųjų reiškinių, t.y., po jų paprastai nelieka randų. Gijimą palengvina Anaftin gelis. Anaftin gelis rekomenduojamas esant pavienėms burnos opoms ir lokalizuotoms žaizdoms. Dėl ilgo antgalio gelio galima užtepti tiesiai ant aftos. Skirtas suaugusiesiems ir vaikams, jei jie gali tinkamai naudoti gaminį.

Anaftin gelis padeda kontroliuoti mažų burnos pakenkimų sukeliamą skausmą, pavyzdžiui, atsirandantį išsivysčius aftiniam stomatitui, aftinėms opoms, taip pat mažiems ortodontinių plokštelių ir netinkamai pritaikytų protezų sukeltiems pakenkimams. Gelis taip pat tinkamas išplitusių aftinių opų atvejais.

Ypatingai susirūpinti reikėtų tuomet, kai atsiranda itin didelių ar itin gilių opelių arba kai nespėjus užgyti vienoms opoms atsiranda kitų opų. Kad opos didelės, sakoma tuomet, kai jų skersmuo viršija 1 cm arba 10 mm. Tokios opos gali pažeisti ne tik viršutinį burnos gleivinės sluoksnį, bet ir pogleivį. Jos gyja itin sunkiai. Gijimas gali trukti net ir kelis mėnesius, o po to gali likti ir randų.

Taigi dėl opų atsiradimo burnoje reikėtų susirūpinti tuomet, kai opos labai didelės ir gilios, jos sunkiai gyja arba iš viso negyja, tarkime, burnos žaizdelė niekaip neužgyja bent per 3 savaites.  Tokiu atveju būtina kreiptis į gydytoją, nes tai gali būti burnos vėžio, įvairių sisteminių ir (arba) infekcinių ligų požymis.

Vaikų karščiavimas: kada mažinti karščiavimą, o kada to daryti nebūtina?

Mažas vaikas tradiciniais siuvinėtais drabužiais stovi ant žalios žolės lauko ir švelniai šypsosi laikydamas vėjyje plevėsuojančią Ukrainos vėliavą. Scena dvelkia šiluma ir paprastumu, panašiai kaip akimirkos, kai suprantama, kad vaikų karščiavimas nebūtina mažinti.

Ką daryti, kai vaikui pakyla temperatūra? Dalinamės naudingais patarimais, kurie, tikimės, pravers ir padės išlikti ramesniems, kai vaiką ir vėl kamuos karščiavimas. Juk tai vienas dažniausių vaikus auginančių tėvų skundų.

Kodėl vaikas karščiuoja?

Pats karščiavimas nėra liga. Tai apsauginis organizmo mechanizmas arba gynybinė reakcija, padedanti kovoti su virusais, bakterijomis ir kitos kilmės infekcijomis bei suteikianti galimybes imuninei sistemai tinkamiau funkcionuoti.

Priemonės, taikomos karščiavimo mažinimui, labai priklauso nuo to, koks karščiavimo intensyvumas ir kaip jaučiasi vaikas. Karščiavimas atsiranda ne tik dėl infekcijos organizme. Jo priežastys gali būti ir kitokios – nuo per šiltos aplinkos temperatūros iki įgimtų autoimuninių sutrikimų.

Kada nebūtina skubėti mažinti karščiavimą?

Tarkime, jei kūno temperatūra pakilusi nedaug (iki maždaug 38,5 laipsnių Celsijaus) ir vaikas guvus, jaučiasi gerai, neatsisako gerti, tuomet karščiavimo mažinti nebūtina. Tokiu atveju svarbiausia palaikyti tinkamą skysčių balansą ir vaikui kuo dažniau duoti skysčių – arbatų, vandens, skiestų sulčių. Jei vaikas žindomas, pravers dažnesnis ir ilgiau trunkantis maitinimas krūtimi.

Būtina stebėti, ar gleivinės neišsausėjusios, ar nesuretėjęs šlapinimasis, ar nepatamsėjusi šlapimo spalva. Vertėtų atsiminti, kad kūno temperatūra krenta prakaituojant, tačiau prakaitavimui būtini skysčiai. Būtent dėl to karščiavimo metu skysčių reikia žymiau daugiau, nei jų reikia įprastai. Taip pat būtina pabrėžti, kad karščiuojant daugiau „darbo“ tenka ne tik širdžiai, bet ir kitoms organų sistemoms, pavyzdžiui, inkstams, plaučiams. Normalių jų funkcijų palaikymui taip pat reikia daugiau skysčių nei įprastai. Geriausia, kai skysčiai vartojami nedideliais kiekiais ir pastoviai, pavyzdžiui, po truputėlį gurkšnojant. Tuomet lengviau išlaikyti tinkamą jų balansą.

Kada reikėtų mažinti karščiavimą?

Vaikų karščiavimą rekomenduojama mažinti tuomet, kai jis viršija 38,5 laipsnių Celsijaus (matuojant pažastyje) ir (arba) vaikas jaučiasi blogai – jis yra vangus, irzlus, jam skauda sąnarius ir raumenis, jis atsisako žaisti ir gerti skysčius. Paprastai tariant, vieni vaikai pakilusią kūno temperatūrą toleruoja šiek tiek sunkiau nei kiti, be to, savijauta labai priklauso ir nuo, kokios priežastys sukėlė karščiavimą. Kartais tik šiek tiek pakilusi temperatūra gali būti daug „bjauresnė“ nei pakankamai aukšta, net 39 laipsnius Celsijaus ir daugiau siekianti temperatūra.

Temperatūrą reikia mažinti ir tuomet, jei vaikas kada nors patyręs aukštesnės kūno temperatūros sukeliamų (karštinių) traukulių ir (arba) jei jis serga tam tikromis lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, turi širdies ydų, įgimtų plaučių, inkstų ar smegenų ligų. Beje, kūdikiams temperatūrą geriau mažinti nelaukiant, kol ji viršys 38 laipsnius Celsijaus (dėl kūdikių ir mažų vaikų karščiavimo visuomet geriau pasitarti su gydytoju).

Kokie vaistai vartojami vaikų karščiavimo mažinimui?

Tinkamiausi vaistai parenkami atsižvelgiant į vaiko amžių, jo kūno masę ir galimybę vartoti tam tikras farmacines formas.

Iki metų dažniausiai vartojamos paracetamolio žvakutės, tačiau nuo tam tikros kūno masės galima vartoti ir geriamąsias paracetamolio arba ibuprofeno farmacines formas. Didesni vaikai jau gali nuryti tabletes. Pasitaiko atvejų, kai vaikai negeria saldžių geriamųjų tirpalų ar suspensijų ir nuo jų vemia, tuomet tenka rinktis minkštas tabletes arba žvakutes.

Pavyzdžiui, įprastinė paracetamolio dozė vienam kilogramui vaiko kūno masės varijuoja nuo 10 iki 15 mg, o ibuprofeno – nuo 5 iki 10 mg. Taigi 10 kg sveriančiam vaikui vienkartinė paracetamolio dozė būtų 100-150 mg, o vienkartinė ibuprofeno dozė – 50-100 mg. Vis dėlto prieš vartojimą būtina atidžiai perskaityti konkretaus vaisto pakuotės lapelį, nes dozavimas ir vartojimo nurodymai gali skirtis priklausomai nuo pasirinkto vaistinio preparato.

Vaikų karščiavimui mažinti geriau nevartoti acetilsalicilo rūgšties ir sudėtinių vaistinių preparatų, kuriuose yra didelės paracetamolio dozės ir gali būti tokių vaistinių medžiagų, kurios vaikams tikrai netinkamos. Vaiko kūnelio negalima trinti spiritiniais tirpalais.

Ibuprofeno savo sudėtyje turi Ibustar 40 mg/ml geriamoji suspensija vaikams. Ibustar yra uždegimą slopinantis ir skausmą malšinantis vaistinis preparatas (nesteroidinis vaistas nuo uždegimo, NVNU). Ibustar vartojamas trumpalaikiam simptominiam silpno ar vidutinio stiprumo skausmo bei karščiavimo gydymui. Ibustar tinka 10 kg ir daugiau sveriantiems (1 metų ir vyresniems) vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Farmacininkė Rūtelė Foktienė

10 požymių, kad Jums reikia susirūpinti dėl savo kojų

Žmogus sėdi ant lovos su baltais paklodėmis, sukryžiavęs kojas, susirūpinęs ramybe. Jų rankos švelniai remiasi į kojų, perteikdamos ramybės ir atsipalaidavimo pojūtį. Scena tvyro švelnioje, natūralioje šviesoje.

Kartais net nesusimąstome, kokį didelį krūvį kasdien patiria mūsų kojos. Dažnai numojame ranka į pasikartojantį kojų skausmą ir tinimą. O gal visai be reikalo? Gal tai pirmieji venų varikozės simptomai? Pateikiame 10 požymių, rodančių, kad Jums reikėtų pasirūpinti savo kojomis.

1) Pastebite sutrūkinėjusių kapiliarų – sutrūkinėję, kartais net sunkiai įžiūrimi kapiliarai gali būti pirmasis požymis, kad kojose jau vyksta veninės kraujotakos pokyčių. Sutrūkinėjusių kapiliarų gali turėti net ir visai jauni žmonės, o kartais ir paaugliai ar vaikai, tačiau tai nebūtinai rodo patologiją.

2) Ant kojų dažniau ir lengviau atsiranda mėlynių (kraujosruvų) – venų varikoze sergantys pacientai pastebi, kad ant kojų lengviau randasi mėlynės. Atrodo, kartais užtenka tik stipriau paliesti koją ar stuktelti į kietesnį kampą – ir štai, vėl nauja mėlynė. Reikėtų pabrėžti, kad įvairios kraujosruvos lengviau atsirasti gali ir dėl kitų ligų.

3) Pastebite išsiplėtusių venų – venų varikozė yra progresuojanti liga, todėl iš pradžių gali būti tik sutrūkinėjusių kapiliarų, o vėliau pastebimesnis tampa ir mėlynas paviršinių venų tinklas. Tačiau tikrai ne kiekvienas pacientas pas gydytoją skuba tuomet, kai ant savo kojų mato vis labiau ryškėjančias kojų venas. Moterys dažniau kreipiasi dėl varginančio estetinio vaizdo ir tai sveikintina, nes ligos pradžioje venų varikozę gydyti ne tik lengviau, bet ir pigiau.

4) Jaučiate kojų skausmą – iš pradžių skausmas pasireiškia po sunkesnės darbo dienos ar ilgesnio stovėjimo bei sėdėjimo, vėliau skausmas kamuoja didžiąją paros dalį, net ir rytais.

5) Esate varginami kojų tinimo – skysčių susikaupimas apatinėse galūnėse yra pažengusios venų varikozės požymis. Jei tinimai iš pradžių kamuoja tik dienos pabaigoje ar po ilgesnės kelionės, tai vėliau jie užima vis didesnę paros dalį. Kartu su tinimu pasireiškia ir nemalonus odos tempimas ir atrodo, kad kojos labai sunkios.

6) Pastebite, kad naktimis vis dažniau kojas sutraukia mėšlungis – naktiniai kojų raumenų spazmai yra dažnas venų varikoze sergančių asmenų skundas. Spazmai gali būti labai skausmingi ir trikdantys normalią miego kokybę.

7) Įžiūrite įvairių kojų odos spalvos pasikeitimų – odos pigmentacijos pokyčiai dažnai rodo stipriau pažengusią ligą, nes jie atsiranda dėl audinių mitybos sutrikimų. Oda ties tam tikromis kojų vietomis gali paruduoti, tapti mėlyna, raudona ar violetinė. Tokie kojų išvaizdos pasikeitimai dažną pacientą priverčia ištisus metus nešioti kelnes.

8) Ties venų linija susiformuoja odos mazgelių – įvairūs iškilimai atrodo labai neišvaizdžiai ir dažnai praneša jau apie pažengusias venų varikozės stadijas.

9) Ant Jūsų kojų formuojasi sunkiai gyjančios opos – trofinės žaizdos susijusios su rimtomis venų ligų komplikacijomis. Geriau ilgiau nebedelsti ir būtinai kreiptis į gydytoją, jei iki šiol dar to nepadarėte.

10) Jums sunku paeiti – venų varikozė retais atvejais gali sukelti neįgalumą. Tokių ligos stadijų geriau nelaukti ir kojomis susirūpinti tuomet, kai tik kyla kokių nemalonių simptomų, trikdančių gyvenimo kokybę ir mažinančių pasitikėjimą savimi.

Jaučiant kojų skausmą ir nuovargį itin naudingi heparino natrio druskos turintys geliai

Lioton veiklioji medžiaga yra būtent heparinas (heparino natrio druska). Jis paruoštas gelio pavidalu, tinkamu tepti odą. Vartojant pažeistoje vietoje heparinas apsaugo nuo kraujo krešulių susidarymo paviršinėse venose, gerina vietinę mikrocirkuliaciją (kraujotaką smulkiosiose kraujagyslėse) ir mažina patinimą. Lioton vartojamas mazginio venų išsiplėtimo ir jo sukeliamų komplikacijų (kraujo krešulių susidarymo pažeistose venose esant jų sienelių uždegimui arba be jo, uždegimo šalia venų esančiuose audiniuose bei opų, susidariusių odoje virš išsiplėtusių venų) gydymui; pažeistų venų sienelių uždegimo, pasireiškusio po chirurginių operacijų gydymui; dėl venų operacijos atsiradusių simptomų slopinimui (pvz., mėlynių, patinimo). Esant poreikiui Lioton gelis vietiniam gydymui gali būti vartojamas vienas arba derinant su sisteminėmis gydymo priemonėmis. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Kuo organizmui svarbūs virškinimo fermentai?

Virškinimo sistemos silueto iliustracija, užpildyta maisto produktais, tokiais kaip duona, pomidorai ir česnakai, padedantys „virškinio fermentui“, kartu su obuoliais, riešutais, pienu, raudonąja paprika, brokoliais, kriauše, avokadu, graikiniais riešutais, grūdais, baltosiomis pupelėmis ir krapai.

Retas susimąsto, kad virškinimo fermentai organizmui turi neįtikėtinai didelę svarbą. Kas yra virškinimo fermentai? Kokių rūšių būna virškinimo fermentų, kuriuos galima vartoti papildomai? Kokie virškinimo fermentai vartojami dažniausiai ir kokie preparatai šiandien populiarėja itin sparčiai?

Kas yra virškinimo fermentai?

Virškinimo fermentai – tai baltyminiai katalizatoriai, padedantys pagreitinti biochemines reakcijas tūkstančius kartų. Esminė jų funkcija yra padėti virškinimo metu taip suskaidyti maiste esančias maistines medžiagas, kad jas būtų įmanoma įsisavinti. Paprastai tariant, virškinimo fermentai skaido dideles molekules į mažesnės molekulinės masės junginius. Tik visiškai suskaidytas medžiagas įmanoma pasisavinti, o organizmas gali funkcionuoti, augti ir vystytis.

Virškinimo fermentų gamyba ir išskyrimas gali sutrikti ne tik dėl įvairių ligų, bet ir dėl netinkamo gyvenimo būdo. Tuomet atsiranda ne tik virškinimo sistemos sutrikimų, bet gali pradėti trikti ir kitų organų bei organų sistemų veikla.

Kokių rūšių būna virškinimo fermentų?

Galima teigti, kad virškinimo fermentų sąvoka yra gana plati. Virškinimo fermentų būna pačių įvairiausių. Jų galima išgauti iš gyvūnų organų, iš augalų dalių ir net iš grybų. Kai kurie fermentai padeda virškinti išskirtinai tam tikras maistines medžiagas, pavyzdžiui, tik riebalus, baltymus ar angliavandenius, o kai kurie gali veikti gana plačiu spektru. Pavyzdžiui, tiems, kurie valgo labai daug augalinio maisto (vegetarams, veganams, žaliavalgiams) gali prireikti papildomų augalinę ląstelieną skaldančių fermentų. Tiems, kurie netoleruoja laktozės, gali būti naudinga šį pieno cukrų į smulkesnes molekules paverčiantys fermentai.

Kokie požymiai rodo, kad organizmui galimai trūksta virškinimo fermentų?

Šie simptomai gali rodyti, kad organizmas virškinimo fermentų pagamina arba išskiria nepakankamai:

  • Po valgio atsirandantis sunkumo jausmas ir dujų kaupimasis;
  • Nevirškinimo pojūtis ir ankstyvas sotumo jausmas;
  • Didelė dalis maisto išmatose būna tiesiog nesuvirškintas;
  • Šleikštulys, pykinimas;
  • Vidurių užkietėjimas arba viduriavimas;
  • Lėtinis nuovargis, silpnumas, svorio kritimas ir kitos fizinės bei emocinės sveikatos problemos.

Patys populiariausi ir dažniausiai vartojami fermentai yra gyvulinės kilmės

Gyvulinės kilmės virškinimo fermentai paprastai išgaunami iš kiaulių kasos – virškinimo liaukos, kuri atlieka tokią pačią funkciją kaip ir žmogaus organizme. Iš kiaulių kasos išgauti fermentai yra atsparūs skrandžio rūgščiai, aukštesnei temperatūrai ir veikia ten, kur jie ir turėtų veikti. Pavyzdžiui, persivalgius gali būti naudingi tam tikri vaistiniai preparatai, kuriuose yra pagrindinių virškinimo fermentų – amilazės, lipazės ir proteazės.

Mezym vartojamas tuomet, kai kasa nepakankamai gamina ir išskiria virškinimo fermentų ir tai sukelia virškinimo sutrikimų. Mezym dozės priklauso nuo virškinimo sutrikimų laipsnio, optimali dozė nustatoma individualiai. Jeigu kitaip nenurodyta, valgant išgeriamos 2-4 plėvele dengtos tabletės. Plėvele dengtos tabletės nuryjamos nekramtant ir užsigeriant dideliu skysčio kiekiu. Ilgalaikio  gydymo atveju vartojimo trukmę nustato gydytojas. Vartojimo trukmę vaikams taip pat nustato gydytojas. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Vis labiau populiarėja iš grybų arba iš augalų išgauti virškinimo fermentai

Mokslininkai teigia, kad iš grybų išgauti virškinimo fermentai yra gana gerai toleruojami ir saugūs vartoti. Jų veikimo spektras gana platus – jie ne tik padeda lengviau suvirškinti daugelį produktų, bet ir mažina rėmens pasireiškimo riziką. Negana to, iš grybų išgauti virškinimo fermentai skaldo ne tik pagrindines maistinių medžiagų grupes, bet gali padėti virškinti ir tokias medžiagas kaip pieno cukrus ar tirpios arba netirpios maistinės skaidulos. Kaip ir minėta prieš tai, tai gali būti ypatingai naudinga tiems asmenims, kurie valgo daugiau pieno arba augalinių maisto produktų.

Augaliniai virškinimo fermentai pravers ir tiems, kurių mityba ir jos režimas yra gana padriki. Šiuolaikiniai virškinimo fermentų turintys preparatai dažnai papildomi įvairiais augaliniais ekstraktais ar net vitaminais ir mineralais, kitomis biologiškai aktyviomis medžiagomis. Pasirinkimas iš tiesų gausus. Vis dėlto vertėtų atsiminti, kad virškinimo fermentai tikrosios problemų priežasties dažniausiai neišspręs. Paprastai jie tinkami tik laikinam vartojimui.

Palaikyti sveiką gyvenimo būdą yra daug lengviau ir pigiau, nei naikinti nesveiko gyvenimo būdo sukeltas ligas ir kitas pasekmes. Tai turėtų būti pagrindinė kiekvieno savo sveikata besirūpinančio žmogaus taisyklė.

Farmacininkė Rūtelė Foktienė

Dujų kaupimosi žarnyne priežastys gali būti labai netikėtos

Žmogus mėlynais marškinėliais viena ranka laiko raudoną balioną, kitoje pasiruošęs jį smeigti smeigtuku, panašiai kaip numalšindamas dujų kaupimo spaudimą.

Per didelis dujų susikaupimas žarnyne – varginanti problema. Dėl kokių keturių pagrindinių priežasčių jis gali atsirasti ir kada jau reikėtų kreiptis į gydytoją?

Dujos žarnyne dažniausiai kaupiasi dėl papildomo oro nurijimo

Viena dažniausiai pasitaikančių per didelio dujų susikaupimo žarnyne priežasčių – per gausus oro nurijimas, dar vadinamas aerofagija. Daugelis žmonių net nepastebi, kad jie turi gana ryškų įprotį nuryti nemažai oro. Didžioji dalis tokio nuryto oro iš viršutinės virškinimo trakto dalies pasišalina raugėjant, tačiau dalis dujų lieka skrandyje ir keliauja toliau plonuoju žarnynu. Taigi itin didelis dujų kiekis gali skausmingai tempti žarnyno sieneles ir sukelti daug nemalonių pojūčių. Daugiau oro nuryjama tuomet, kai valgoma susinervinus arba skubotai. Aerofagijos tikimybė padidėja, jei valgant kalbama arba juokiamasi. Todėl valgyti reikia ramiai, lėtai ir susikaupus – taip ženkliai sumažėja tikimybė, kad po valgio pūs pilvą ir pasireikš kiti su tuo susiję nemalonūs simptomai.

Dujų susikaupimą žarnyne paskatina visai nekalti įpročiai

Pasirodo, kad daugiau oro nuryjama kramtant kramtomąją gumą ar čiulpiant vaisinius ledinukus. Aerofagijos tikimybę didina ir gėrimų vartojimas per šiaudelį. Skausmingą pilvo pūtimą gali sukelti nesaikingas gazuotų gėrimų vartojimas. Kai kuriems asmenims pakanka vos pusės taurės putojančio šampano ir vėliau pasireiškia ne tik rėmuo, bet ir nemalonus pilvo pūtimas. Gazuoti, fermentuoti, saldūs alkoholiniai gėrimai ypatingai didina pilvo pūtimo riziką, todėl jų geriau vengti. Daugiau oro nuryjama ir rūkant. Pasirodo, kad daugiau oro nuryti galima ir tuomet, kai dėvimi netinkamai pritaikyti dantų protezai ar kiti burnos įtaisai. Tokiu atveju būtina pasitarti su gydytoju odontologu ar ortodontu.

Pilvo pūtimo riziką didina tam tikro maisto vartojimas

Tikrai ne paslaptis, kad pilvą dažniau ir intensyviau pučia nuo kopūstinių daržovių, pavyzdžiui, baltagūžių kopūstų, brokolių, žiedinių kopūstų, briuselinių kopūstų. Tačiau tikrai ne kiekvienas žino, kad meteorizmo pasireiškimą paskatinti gali daug angliavandenių turinčio maisto vartojimas – kai kuriems asmenims itin skausmingas ir varginantis pilvo pūtimas pasireiškia nuo šviežios duonos, miltinių kepinių, makaronų patiekalų ir panašaus maisto. Kiti dujų kaupimąsi žarnyne paskatinantys produktai yra ankštinės daržovės, pavyzdžiui, žirniai, lęšiai, pupelės, avinžirniai. Jei pilvo pūtimas vargina itin dažnai, derėtų pasidomėti, ar dėl to nekalti šviežio pieno produktai, pavyzdžiui, šviežias pienas, grietinėlė, sūris, ledai. Rauginto pieno produktai pilvą pučia rečiau, vis dėlto tai irgi gali būti meteorizmo priežastis. Pilvą pučia ir kitos daržovės – vertėtų paminėti ridikėlius, svogūnus, artišokus, agurkus, šparagus. Ne kiekvienas žino, kad sojų produktai ir grybai taip pat skatina didesnę dujų gamybą žarnyno spindyje. Gana varginantį pilvo pūtimą gali sukelti ir vaisiai bei uogos, ypač jei jie valgomi su žievelėmis, termiškai neapdoroti ir dideliais kiekiais – tai obuoliai, kriaušės, slyvos, persikai, nektarinai, vynuogės ir pan. Gali būti kaltos ir vaisių sultys bei įvairūs fermentuoti gėrimai. Dažniau pilvą pučia nuo daugiau skaidulų turinčio maisto – vertėtų paminėti iš viso grūdo dalių iškeptus gaminius, avižų ir kviečių sėlenas. Kalti gali būti ir saldumynai bei labai saldūs gėrimai – net ir tie, kurie saldinti saldikliais. Tokie saldikliai kaip sorbitolis, ksilitolis ir manitolis gali ypatingai pūsti pilvą. Šiais saldikliais saldinamos ir kramtomosios gumos, vaisiniai ledinukai ir t.t.

Pilvo pūtimas gali pranešti apie tam tikras ligas

Jei pašalinus minėtus veiksnius vis tiek pučia pilvą, tai gali pranešti apie tam tikras ligas ar sveikatos sutrikimus. Dažniau vardijamos tokios ligos ir sveikatos sutrikimai kaip dirgliosios žarnos sindromas, tam tikrų maisto produktų netoleravimas ar celiakija, apsinuodijimas maistu, gastroezofaginio refliukso liga, uždegiminės žarnyno ligos, pakitęs blogųjų ir gerųjų bakterijų santykis žarnyne. Itin sunkiais atvejais stiprus pilvo pūtimas gali atsirasti dėl sąaugų pilvo ertmėje, pilvo išvaržos, vėžinių susirgimų, žarnyno nepraeinamumo. Į gydytoją dėl pilvo pūtimo reikėtų kreiptis tuomet, kai jis kelia skausmą ir diskomfortą ir (arba) pilvą pūsti pradeda itin stipriai ir itin staigiai. Jei į gydytoją kreipiamasi dėl ilgalaikio dujų kaupimosi, kuris po truputėlį vargina kasdien, tuomet labai naudinga kurį laiką vesti mitybos dienoraštį ir stebėti pasireiškiančius simptomus. Tai suteiks gydytojui labai daug informacijos ir padės lengviau diagnozuoti galimą ligą, jei tokia yra.

Espumisan Easy turėtų būti kiekvienoje namų vaistinėlėje

Espumisan Easy burnoje tirpstančios granulės yra medicinos priemonė, kurią galima įsigyti daugumoje vaistinių ir kitų prekybos vietų. Jų sudėtyje yra putojimą slopinančios medžiagos simetikono. Jos padeda mažinti pilvo pūtimą, atsiradusį dėl dujų susikaupimo, bei tempimo pojūtį pilve, pilvo išsipūtimą, spaudimą viršutinėje pilvo dalyje ir gurgimą skrandyje bei žarnyne. Greitai ištirpsta burnoje, todėl aktyvioji medžiaga greitai pasiekia virškinimo traktą, kur pradeda veikti. Granulių nereikia užgerti vandeniu, jos yra malonaus citrinų skonio. Nevartoti jei esate alergiškas (padidėjęs jautrumas) simetikonui ar bet kuriai kitai sudedamajai daliai. Dėl bet kokios medicinos priemonės naudojimo reikėtų pasitarti su gydytoju arba vaistininku. Netinkamas naudojimo gali padaryti žalos sveikatai.

Farmacininkė Rūtelė Foktienė

Kada jau reikėtų sunerimti dėl vaikų kosulio?

Šviesiai mėlynų akių ir rudų plaukų kūdikis stambaus plano, vilkintis šviesiai mėlynus marškinius, viena ranka žaismingai dengiantis nosį ir burną, pastatytas švelniame mėlyname fone. Ši žavinga akimirka perteikia vaikų sveikata esmę gryniausia forma.

Vaikų kosulys pirmiausiai gali atsirasti dėl slogos. Jei „už nosies“ teka sekretas, tuomet kosulys labiausiai suintensyvėja gulimoje padėtyje. Tokiu atveju labai svarbu dažnai valyti nosytę. Prieš nakties miegą keletą parų galima vartoti nosies gleivinės kraujagysles sutraukiančius preparatus, tačiau dėl jų vartojimo geriau pasitarti su gydytoju arba vaistininku. Ilgai vartojami dekongestantai gali sukelti pripratimą – tuomet gali išsivystyti taip vadinama „medikamentinė“ sloga. Ką dar reikėtų žinoti apie vaikų kosulį?

Kas dažniausiai sukelia vaikų kosulį?

Dažniausia sauso kosulio priežastis – virusinė infekcija. Skaičiuojama, kad mažiausiai 80 proc. viršutinių kvėpavimo takų infekcijų sukelia įvairūs virusai. Virusinės infekcijos dažniausiai prasideda sausu, dirginančiu, neproduktyviu kosuliu. Dažniausiai toks kosulys po 3-4 parų tampa drėgnu ir vaikas kosėja lengviau. Sausą, dirginantį ir varginantį kosulį laikinai galima slopinti, tačiau jei tai nebūtina, tuomet geriau stebėti, kada sausas kosulys taps produktyviu. Vaikams iki 6 metų amžiaus kosulio slopinimas gali tik dar labiau pakenkti, o ne padėti.

Ar visuomet reikalingi antibiotikai?

Bakterinių infekcijų metu gali pasireikšti didesnis karščiavimas, gali kamuoti blogesnė bendra savijauta. Vis dėlto bakterinės infekcijos pasitaiko rečiau nei virusinės. Svarbu suprasti, kad virusinės infekcijos metu antibiotikai neskiriami, nes jie virusų neveikia. Žinoma, virusinė infekcija visuomet gali komplikuotis bakterine. Jei susirgo kūdikis arba labai mažas vaikas, jei vaiko būklė negerėja arba net blogėja, tuomet geriau kreiptis  į vaiko gydytoją. Ypatingai sunerimti reikėtų tuomet, jei ant vaiko odos atsiranda neblykštančių bėrimų ir jei vaikas vangus, mieguistas bei karščiavimo nemažina įprastos ibuprofeno arba paracetamolio dozės.

Kaip padėti kosėjančiam vaikui?

Svarbu vaikui duoti gerti kuo daugiau skysčių. Retas pagalvoja, kad būtina palaikyti optimalią patalpų drėgmę – ypač ten, kur vaikas miega. Jei kosulys sausas ir dirginantis, labai naudinga pabūti vonios patalpoje ir atsukti karštą vandenį – garais prisotintoje patalpoje vaikui lengviau atsikosėti. Naudingos specialiais aparatais atliekamos inhaliacijos. NEGALIMA vaiko kūnelio trinti spiritu – tai pavojinga ir galima tik dar labiau pakenkti. Be to, karščiavimo mažinimui nenaudojamas aspirinas (acetilsalicilo rūgštis). Pirmo pasirinkimo vaistai karščiavimui mažinti – paracetamolis ir ibuprofenas, kurie vartojami atsižvelgiant į vaiko svorį.

Kosulio gydymas priklauso nuo kosulį sukėlusios priežasties. Pavyzdžiui, virusinės infekcijos gydomos simptomiškai. Kai kosulys jau yra drėgnas, galima vartoti atsikosėjimą gerinančių vaistinių preparatų, kurie gali būti augaliniai arba ne.

Flavamed sudėtyje yra veikliosios medžiagos ambroksolio hidrochlorido, priklausančio mukolizinių (gleives skystinančių) ir atsikosėjimą skatinančių vaistų grupei. Flavamed geriamasis tirpalas vartojamas sergant ūmiomis ar lėtinėmis plaučių ir bronchų ligomis, kai kosulio metu susidaro klampios gleivės. Flavamed tinka vartoti vyresniems negu 2 metų vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems. Flavamed suskystina klampias gleives ir jos gali lengviau kosulio metu pasišalinti. Jeigu per 4-5 dienas vaiko savijauta nepagerėjo arba net pablogėjo, būtinai kreiptis į gydytoją. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Tinkamai valant nosį rečiau kamuoja ir kosulys – tam puikiai tinka jūros vanduo. Vaiko aplinka turėtų būti švari – jam negalima būti dulkėtose ar prirūkytose patalpose. Vaikų kosulys gali atsirasti ir dėl svetimkūnio, gastroezofaginio refliukso ar astmos – tuomet būtina šalinti tikrąją jį sukėlusią priežastį.

Į ką svarbu atkreipti dėmesį?

Tėveliai savo vaiko būklę turėtų stebėti ne tik dienos, bet ir nakties metu. Jie būtinai turėtų atkreipti dėmesį, kada vaikas pradėjo kosėti ir kokie simptomai pasireiškė kartu, pavyzdžiui, ar vaikas pradėjo karščiuoti, ar tapo vangus ir irzlus, ar neatsirado bėrimų ir pilvo skausmų. Itin svarbu sutelkti dėmesį į tai, koks kosulio pobūdis – ar kosulys sausas, ar drėgnas; ar paviršinis, ar gilus; ar lojantis, ar duslus; ar priepuolinis ar gana tolygus; ar jis kamuoja tik rytais, ar visą parą ir t.t. Labai svarbu žinoti, kas galimai provokuoja kosulio priepuolius – galbūt jis atsiranda vaikui užsiimant fizine veikla, galbūt juokiantis, galbūt kosulį provokuoja prirūkyta patalpa ar dulkės, galbūt kosulys atsiranda tik horizontalioje padėtyje. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į atkosėjamus produktus – kokios spalvos gleivės arba skrepliai, kiek jų atkosima ir t.t. Šie požymiai padės gydytojui tiksliau diagnozuoti ligą ir paskirti patį tinkamiausią gydymą.

Kada negalima delsti?

Išvardinsime atvejus, kuomet delsti negalima ir būtina kuo skubiau kreiptis į gydytoją:

  • Vaikas kosėja taip stipriai, kad atsiranda dusulys ar vėmimas;
  • Vaiką kamuoja dusulys, o jo kvėpavimas padažnėjęs ir pasunkėjęs;
  • Pastebima, kad mėlynuoja vaiko lūpos, nagai ir oda;
  • Trūkinėja vaiko kvėpavimas, jis tampa nereguliarus;
  • Vaikui skauda krūtinę ir jį kamuoja priepuolinis bei lojančio pobūdžio kosulys;
  • Vaikas atkosėja žalsvų, gelsvų skreplių arba atkosėjamuose produktuose yra kraujo;
  • Vaikas karščiuoja (temperatūra viršija 38,5 °C ir daugiau);
  • Vaikas pradeda kosėti labai staiga (įtariamas svetimkūnio patekimas į kvėpavimo takus);
  • Susirgo kūdikis arba labai mažas vaikas;
  • Atsiranda bet kokių kitų nuogąstavimus keliančių simptomų.

Pasveik.lt informacija, paruošė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Homeopatija ir fitoterapija – ne tas pats

Apvirto mažas rudo stiklo buteliukas, ant žalio lapo išsilieja baltos sferinės tabletės, įkūnijančios homeopatijos esmę. Lapelis ir buteliukas guli ant medinio paviršiaus, o kiti stikliniai buteliai neryškūs fone, primenantys ramią fitoterapijos aplinką.

Gana dažnai klaidingai manoma, kad homeopatija yra išskirtinai gydymas žolelėmis arba kad homeopatiniai vaistai gaminami tik iš vaistažolių. Vis dėlto homeopatija ir fitoterapija – ne tas pats. Homeopatinių vaistų šaltiniai yra patys įvairiausi, o štai gydymas augaliniais preparatais, kai naudojamos didesnės veikliųjų medžiagų koncentracijos, vadinama fitoterapija. Kuo skiriasi šie gydymo metodai ir ką apie juos reikėtų žinoti kiekvienam, kuris domisi natūraliais gydymo keliais?

Natūraliais gydymo metodais domimasi vis dažniau

Nors kurį laiką žmonija didesnį dėmesį skyrė cheminiams (sintetiniams) preparatams, vis svarbesnes pozicijas įgauna ir natūralūs gydymo metodai. Čia mes turime keletą pasirinkimų – homeopatiją, kuri remiasi senoviniu terminu „panašus gydo panašų“ ir fitoterapiją, dar vadinamą augalų terapija, kuri remiasi gydymu vaistažolėmis. Šie metodai lengvesniais atvejais gali padėti įveikti negalavimus. Sunkesniais atvejais jie gali pasitarnauti kaip papildomas gydymo metodas, papildantis sudėtingesnį kelią į sveikimą.

Homeopatijos principas – mažos vaisto dozės ir natūralių organizmo apsauginių galių sužadinimas

Homeopatija yra gana senas gydymo metodas, kuris remiasi filosofija, kad „panašus gydo panašų“. Prieš kelis šimtmečius homeopatijos pradininku laikomas S. Hanemanas pastebėjo, kad didesnės tam tikrų medžiagų dozės sukelia tam tikrus simptomus, kurie panašūs į tuo metu paplitusių ligų simptomus. Jis manė, kad vaistą praskiedus daug kartų, organizmas į jį sureaguos kaip į stimuliantą ir paskatins natūralią kovą prieš ligos sukėlėją.

Šiam alternatyviam gydymo metodui būdinga tai, kad naudojamos itin mažos vaistų dozės. Homeopatinių vaistų gamybos metu preparatai skiedžiami šimtus, o kartais ir tūkstančius kartų. Gydymo metodo skeptikai sako, kad nėra jokios vilties, kad homeopatiniuose vaistuose iš viso liktų aktyviųjų medžiagų molekulių. Vis dėlto homeopatijos šalininkai jiems atkerta, kad vanduo turi atmintį ir kad skiedimas kaip tik labai svarbus, nes tai yra gamybos dalis. Taigi homeopatiniuose preparatuose esantį veikliųjų medžiagų kiekį būtų sunku nustatyti bet kokiais įprastais kiekybinės analinės metodais. Nors homeopatijos gamybos metodai ir tam tikros receptūros yra įtrauktos į Europos farmakopėją ar kitus reglamentuojančius dokumentus, kai kurios pasaulio šalys abejoja homeopatijos veiksmingumu.

Homeopatinių preparatų gamyboje naudojamos įvairios kilmės (ne tik augalinės) žaliavos. Gali būti naudojamos ir augalinės, ir gyvūninės, ir mineralinės medžiagos. Tai gali būti įvairių augalų ekstraktai, gyvūnų sekretai ar nuodai, aukso, sidabro junginiai, įvairios gamtinės druskos. Homeopatiniams preparatams taikoma supaprastintą vaistų registracijos procedūra.

Augaliniuose vaistiniuose preparatuose – daug didesnės veikliųjų medžiagų koncentracijos

Augaliniai vaistiniai preparatai nuo homeopatinių vaistų pirmiausiai skiriasi tuo, kad juose veikliųjų medžiagų kiekis yra griežtai reglamentuojamas ir jis yra kur kas didesnis ir „apčiuopiamas“. Šios veikliosios, terapinį efektą kur kas greičiau suteikiančios medžiagos gali būti aptinkamos kokybinės bei kiekybinės analizės metodais. Fitoterapinių vaistų gamyboje naudojamos tik augalinės kilmės žaliavos ir juos paruošiamos pačiais įvairiausiais būdais – gaminamos vandeninės ar spiritinės ištraukos, ekstraktai, distiliatai, o iš jų gali būti pagamintos pačios įvairiausios farmacinės formos. Augaliniai vaistai gali būti registruojami kaip tradiciniai vaistai, tačiau yra daug augalinių vaistų, kurie savo registracijos forma prilyginami įprastiems vaistams. Tokiems vaistams taip pat atliekami klinikiniai tyrimai ir taikoma įprasta registracijos procedūra.

Augalinių vaistų poveikio tikimasi greičiau. Fitoterapijos šalininkai teigia, kad kai kuriais atvejais augaliniai preparatai net pranašesni už sintetinius vaistus. Teigiama, kad jie gali ne tik gydyti simptomus, bet veikti ir pačią ligos priežastį. Jie gali padėti stiprinti imunitetą, teigiamai veikti endokrininę sistemą ir medžiagų apykaitą bei kraujotaką. Be to, manoma, kad augalinių vaistų sukeliamų nepageidaujamų poveikių tikimybė daug mažesnė. Vis dėlto bet kokie vaistai turi būti vartojami atsakingai, nes neteisingai vartojami vaistai tikrai gali padaryti žalos. Augaliniai ir homeopatiniai vaistai – ne išimtis.

Vaistininkė Rūtelė Foktienė

Dažniausios vaikų slogos priežastys

Jaunas, garbanotas vaikas žiūri į fotoaparatą, o kitas šluostėsi nosį servetėle, kovodamas su įprastais vaikų šūkiais. Abu šviesiaplaukiai vaikai yra patalpoje, apsirengę laisvalaikio drabužiais.

Dažnai sakoma, kad vaikų sloga – ne liga. Taip, tai nėra liga, tai greičiau ligos simptomas ar nosies funkcijos sutrikimo požymis, tačiau tai nereiškia, kad nereikia kovoti su slogą sukėlusia priežastimi. Ignoruojama infekcinė sloga gali sukelti tokias komplikacijas kaip vidurinės ausies uždegimas ar net bronchitas, plaučių uždegimas, sinusitas ir t.t. Jei negydoma alerginė sloga, tuomet vaikas gali patirti nemažai kančių. Gali sutrikti jo miegas, mokymosi gabumai, kasdienė veikla. Tad į slogą numoti ranka tikrai nereikėtų. Pakalbėkime apie dažniausias slogos priežastis ir jų pagrindinius diagnostinius kriterijus.

Dažniausia vaikų slogos priežastis – peršalimas arba kitos virusinės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos

Net apie 80 proc. peršalimo atvejų sukelia patys įvairiausi virusai. Tik už nedidelę dalį slogos atvejų atsakingos bakterijos. Vis dėlto tinkamai negydoma virusinė sloga visuomet gali komplikuotis bakterine sloga, kurią jau gali tekti gydyti gydytojo paskirtais antibiotikais.

Taigi kaip atpažinti su peršalimu susijusią slogą? Nosies gleivės šiuo atveju dažniausiai būna skaidrios. Vėliau jos tampa gelsvos arba žalsvos spalvos. Būdingas ir čiaudulys bei kiti peršalimo simptomai, pavyzdžiui, šiek tiek pakilusi kūno temperatūra, gerklės skausmas ir paraudimas, kosulys. Gali pakimti balsas, pablogėti apetitas, atsirasti irzlumo ir miego sutrikimų požymių. Taip pat vaikas gali skųstis galvos bei raumenų, kaulų, akių skausmais – tai itin būdinga gripui. Vis dėlto apie skausmus tinkamai „pranešti“ gali tik vyresnis vaikas.

Kita slogos priežastis – įvairūs ore esantys oro dirgikliai

Vaiko aplinkoje gali būti įvairiausių dirgiklių, kurie sukelia nosies gleivinės reakcijas, jos paburkimą ir padidėjusį gleivių išsiskyrimą. Dėl tokių ore esančių dirgiklių kaip dūmai, cheminiai garai, dulkės, degimo produktai ir kitos kenksmingos medžiagos gali atsirasti varginantis skystų ir skaidrių gleivių tekėjimas. Kadangi iš nosies šiuos dirgiklius bandoma kuo efektyviau pašalinti, labai būdingas ir čiaudulys. Kitas tipinis sudirgintos nosies gleivinės ir dėl to atsiradusios skaidrių gleivių tekėjimas – šnopavimas. Pašalinus iš aplinkos dirgiklius ir išvalius nosytę simptomai turėtų praeiti. Tam puikiai tiks izotoninės koncentracijos jūros vanduo, pavyzdžiui, Quixx soft nosies purškalas.

Vis daugiau nustatoma alerginės slogos atvejų

Statistika gana liūdna – vis daugiau vaikų serga alerginėmis ligomis ir dėl to labai kenčia normali jų gyvenimo kokybė. Vienus vaikus kankina sezoninės alergijos, pavyzdžiui, simptomai atsiranda pradėjus žydėti augalams, o štai kiti vaikai nuo alerginės slogos kenčia ištisus metus. Nemalonias reakcijas sukelia tokie įkvepiamieji alergenai kaip šuns, katės ar žiurkėno epitelis, įvairūs grybeliai ir vabzdžiai, namų dulkių erkės. Sloga gali atsirasti ir dėl maisto produktų, kuriems vaikas alergiškas, tačiau ji būdingesnė įkvepiamųjų alergenų sukeliamoms reakcijoms. Alerginei slogai būdingos skaidrios ir vandeningos nosies išskyros. Taip pat kamuoja čiaudulys, nosies niežėjimas ir paraudimas, šniokštimas, kvėpavimo pasunkėjimas, akių ašarojimas, perštėjimas ir niežėjimas (konjunktyvito simptomai būdingi ne visuomet). Taip pat gali atsirasti pačių įvairiausių odos bėrimų.

Vaikų nosies gleivinė jautresnė sausam orui

Jei aplinkos oras per sausas, tuomet jautri kūdikio ar mažo vaiko nosies gleivinė gali visai netrukus sureaguoti į nepalankias sąlygas. Tokiu atveju gali nepasireikšti nei gleivių tekėjimas, nei čiaudulys, tačiau vaikelį kamuoja gana įkyrus šnopavimas, trukdantis laisvai kvėpuoti per nosį. Turėtų pagelbėti patalpų oro išvėdinimas ir sudrėkinimas.

Jei vaikelis knarkia ir miegant sustoja jo kvėpavimas – verta susirūpinti

Esant tonzilių ar adenoidų padidėjimui (polipams) gleivių ir čiaudulio paprastai nėra, tačiau gali atsirasti kitų neraminančių simptomų. Jei vaikelis naktimis sunkiau kvėpuoja ir šnopuoja, jei miegant sustoja jo kvėpavimas ir jei jis knarkia, tuomet reikėtų pasikonsultuoti su šeimos gydytoju ir gydytoju otolaringologu. Kiti būdingi polipozės ir galimai padidėjusių tonzilių simptomai yra kalbėjimas tarsi per nosį ir kvėpavimas per burną.

Vaistininkė Rūtelė Foktienė

Patarimai žmonėms, kenčiantiems nuo lėtinio kosulio

Rožiniame fone moteris ilgais plaukais ir pasipuošusi megztu skara kosėja jai į ranką – blogos sveikatos požymis. Jos kita ranka remiasi į krūtinę, atspindi patarimai žmonėms, kurie susiduria su knygų kosulio.

Skaičiuojama, kad net apie 40 procentų visos populiacijos kenčia nuo lėtinio kosulio, kuris gali tai išnykti, tai vėl atsinaujinti. Maždaug 10 procentų asmenų lėtinis kosulys gali reikšmingai menkinti gyvenimo kokybę. Pateikiame naudingų patarimų tiems pacientams, kurie kenčia nuo lėtinio kosulio. Jiems reikėtų labiau rūpintis savimi ir gyvenimas taps kokybiškesnis.

Kokias pasekmes gali sukelti lėtinis kosulys?

Lėtinis kosulys vargina ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Teigiama, kad ilgą laiką trunkantis kosulys gali sukelti galvos, krūtinės ląstos ir pilvo sienos skausmus. Negana to, stiprus kosulys gali išprovokuoti vėmimą, virškinimo sutrikimus, nerimą, nuovargį. Žinoma, kenkiama ir normaliam miegui, nes kai kurios kosulio rūšys ypatingai sustiprėja naktį, būnant horizontalioje padėtyje. Miego sutrikimai gali atnešti kur kas daugiau sveikatos bėdų, apimančių ir fizinį, ir emocinį išsekimą. Pavyzdžiui, įrodyta, kad dėl astmos kamuojantis kosulys vaikų miego kokybę gali suprastinti net apie 50 procentų. Labai stiprus kosulys gali prisidėti prie šlapimo nelaikymo, socialinės baimės ar net šonkaulių lūžių. Tad tai nėra jau tokia „nekalta“ problema, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tad ją būtina spręsti. Toliau pateikiame naudingų patarimų tiems asmenims, kuriems kosulys gali būti net ir kasdienė problema. 

Patarimai lėtinio kosulio varginamiems asmenims

  • Neleiskite, kad kosulys įsisenėtų. Tyrimais įrodyta, kad kosulys vidutiniškai trunka nuo 2 iki 3 savaičių. Ūminis kosulys trunka iki 3 savaičių, o 3-8 savaites trunkantis kosulys jau laikomas užsitęsusiu. Jei ignoruojamas ir užsitęsęs kosulys, jis gali tapti lėtiniu. Taigi lėtinis kosulys – tai toks kosulys, kuris trunka ilgiau kaip 2 mėnesius. Vertėtų atsiminti, kad įsisenėjusį kosulį gydyti kur kas sudėtingiau, todėl tokiais atvejais, kai kosulys trunka ilgiau kaip 3 savaites, būtina kreiptis į gydytoją.
  • Lėtinio kosulio kamuojamiems asmenims rekomenduojama mesti rūkyti. Šis patarimas apima ne tik įprastines cigaretes, bet ir kitas rūkymo priemones, kurios šiandien įgauna ypatingai didelį populiarumą. Lėtinis kosulys gali būti lėtinės obstrukcinės plaučių ligos simptomas ar kitų sunkių plaučių ligų požymis. Be to, tokiu atveju dažniausiai pasireiškia ir dusulys, skrepliavimas, tolerancijos fiziniam krūviui mažėjimas, švokštimas, silpnumas ir kt. Šios ligos tikimybė ypatingai didelė kelis dešimtmečius rūkantiems asmenims, todėl dažnai tokie simptomai nurašomi tik rūkymui ir net nepagalvojama, kad plaučiuose ir bronchuose jau vystosi negrįžtamų pokyčių.
  • Lėtinio kosulio priešas – šilti skysčiai. Patariama jų gerti kuo daugiau, nes jie padeda sumažinti sauso kosulio dirginantį poveikį ir suskystinti drėgno kosulio metu susidarančius tirštus skreplius. Kuo gleivės skystesnės, tuo jas lengviau atkosėti. Būtent dėl to verta gerti kuo daugiau šiltų skysčių.
  • Nuo lėtinio kosulio kenčiančių asmenų kvėpavimo sistema gali ypatingai reaktyviai reaguoti į įvairius aplinkos teršalus, dulkes, chemines medžiagas, žalingas daleles ir dujas. Tokiems asmenims būtina stengtis dėvėti apsaugos priemones užterštoje ir pavojingoje aplinkoje. Patariama gerinti darbo ir gyvenimo sąlygas, nes kasdien įkvepiamos žalingos dalelės tik sunkina kosulio priepuolius. Į žalingas aplinkos sąlygas jautriau reaguoja ir vaikų kvėpavimo takai.
  • Lėtinių ligų, kurios pasireiškia kosuliu, eigą gali pasunkinti įvairios infekcinės ligos. Būtina tinkamai gydyti infekcijos židinius. Pavyzdžiui, infekcijos ir astmos arba lėtinės obstrukcinės plaučių ligos derinys ypatingai padidina hospitalizacijos ir komplikacijų riziką.
  • Taip pat rekomenduojama vengti staigių oro temperatūros pasikeitimų. Kosulio priepuolius gali išprovokuoti netgi šaltas oras.
  • Lėtinį kosulį palengvinti gali padėti preparatai su islandine kerpena ir vaistiniais šalavijais bei medumi. Naudingi ir kiti augaliniai ekstraktai bei jų deriniai, tačiau pacientas neturėtų būti jiems alergiškas.
  • Manoma, kad daugiau flavonoidų turinti mityba gali padėti palengvinti lėtinį kosulį. Bioflavonoidai pasižymi natūraliu skausmą ir uždegimą malšinančiu ir laisvuosius radikalus „sugaudančiu“ poveikiu. Verta valgyti daugiau vaisių ir daržovių  – tai geriausias šių biologiškai aktyvių medžiagų šaltinis.
  • Patariama palaikyti optimalią patalpų oro drėgmę ir dažnai jas vėdinti (nebent kosulys susijęs su šienlige, tuomet reikėtų vengti patalpas vėdinti tuomet, kai aktyviausiai žydi augalai). Verta atsiminti, kad per didelė patalpų drėgmė gali nulemti pelėsinių grybų atsiradimą ir augimą, o tai yra vienas iš svarbiausių alergenų, galinčių išprovokuoti kosulį. Taigi patalpų drėgmė turi būti optimali.
  • Nuo lėtinio kosulio kenčiantiems asmenims gali būti naudingos inhaliacijos, vibraciniai masažai ir kvėpavimo pratimai. Geriausias rekomendacijas suteiks gydytojas, kuris duos patarimų, susijusių ne tik su fizinėmis kosulio gydymo priemonėmis, bet ir su vaistinių preparatų vartojimu. Pavyzdžiui, kosulio paūmėjimų atvejais gali būti naudingas ambroksolio hidrochloridas, kuris yra veiklioji Flavamed produktų šeimos medžiaga. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

7 patarimai, padėsiantys turėti sveikesnę ir stipresnę širdį

Raudonos širdies personažas rankomis ir kojomis kelia du hantelius, įkūnijančius patarimai sveikai širdžiai ir simbolizuojančius sveikatą bei fizinę formą.

Statistika rodo, kad Lietuvoje per 2020 metus nuo širdies ir kraujagyslių ligų mirė net 10 proc. daugiau žmonių nei per 2019 metus. Žinoma, tam nemažai įtakos galėjo turėti ir pasaulinė pandemija. Vis dėlto labai daug priklauso nuo mūsų pačių ir nuo to, kaip mes gyvensime ir kaip rūpinsimės savo širdimi bei kraujagyslėmis. Tad pateikiame Jums 7 naudingus patarimus, padėsiančius išlaikyti sveikesnę širdį. Pradėkime jau nuo šiandien!

  • Judėkime. Galbūt dar neteko girdėti, kad egzistuoja sveikos širdies formulė. Kiekvienam asmeniui rekomenduojama kasdien judėti bent po 30 minučių arba nueiti po 3 kilometrus spartesniu žingsniu. Reguliarus fizinis aktyvumas stiprina širdį ir kraujagysles, gerina fizinę ir emocinę sveikatą, ilgina gyvenimo trukmę. Taigi gauname net keleriopą naudą.
  • Mėgaukimės gamta. Širdžiai svarbus ne tik fizinis aktyvumas, bet ir grynas oras. Šiandien itin populiarūs įvairūs žygiai. Jų metu galima ne tik pasimėgauti gamta, bet ir pasisemti energijos, duoti „darbo“ savo širdies ir kraujagyslių sistemai. Tad fizinis aktyvumas gamtoje dar naudingesnis!
  • Valgykime sveikiau. Visuomet yra sveikesnė alternatyva. Vertėtų vengti gyvulinių riebalų ir vietoje jų dažniau rinktis augalinius. Tai bene pagrindinė taisyklė, nes sotieji riebalai, paprastai tariant, skatina kraujagyslių užsikimšimą ir didina krūvį širdžiai. Tiesiog rinkimės liesesnę raudoną mėsą ar mažiau riebalų turinčiu pieno produktus.Nepamirškime į savo mitybą įtraukti riebesnės žuvies, augalinių aliejų, riešutų, avokadų, valgomųjų sėklų. Tai puikūs nesočiųjų arba „gerųjų“ riebalų šaltiniai, kurie mūsų širdžiai ir kraujagyslėms netgi labai naudingi.
  • Papuoškime lėkštę daržovėmis. Žmogus kasdien turėtų suvalgyti bent po 400 gramų daržovių. Susimąstykime – ar suvalgome tiek augalinio maisto? Daržovėse yra ne tik daug vitaminų ir mineralų, bet ir skaidulinių medžiagų bei antioksidantų, kurie labai svarbūs mūsų širdžiai ir kiekvienai organizmo ląstelei.
  • Mažiau sūdykime. Maisto sūdymas jo dar net neparagavus – labai blogas įprotis. Ant stalo druskinės geriau tegul net nebūna – tuomet ir pagundos nekils. Per parą turėtume suvartoti ne daugiau nei  5 gramus druskos. Palyginimui – vien 100 gramų vytinto kumpio gali būti net 5-15 gramų druskos, o 100 ml sūraus sojų padažo gali būti net iki 17 gramų druskos! Taigi vertėtų atsiminti, kad itin daug druskos į organizmą patenka mums visai nematoma forma. Tad venkime labai sūrių produktų, pavyzdžiui, padažų, sultinio kubelių, sūdytos žuvies ar mėsos gaminių. Druskos poreikis mažėja palaipsniui – po dviejų savaičių mums savaime norėsis rinktis mažiau sūdytą maistą, o apie papildomą patiekalų sūdymą, tikėtina, net nekils minties.
  • Valgykime daugiau ryškių uogų ir vaisių. Tai puikus antioksidantų šaltinis, o šios biologiškai aktyvios medžiagos padeda apsaugoti įvairias organizmo ląsteles nuo žalingų aplinkos veiksnių, pavyzdžiui, oksidacinės pažaidos. Valgykime daugiau aviečių, gervuogių, juodųjų serbentų, braškių, tamsiųjų slyvų ir panašių produktų – tai puikus vitaminų, mineralų, skaidulinių medžiagų šaltinis, kurį mums dovanoja gamta. Yra įvairiausių maistų papildų – antioksidantų šaltinių, tačiau turėtume atsiminti, kad natūralus šaltiniai yra patys geriausi. 
  • Venkime streso. Šiuolaikinis gyvenimo būdas neatsiejamas nuo rečiau ar dažniau pasitaikančios nervinės įtampos. Vis dėlto tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip mes reaguosime į kiekvieną netikėtai iškilusią situaciją. Ypatingai didelis stresas gali sukelti krūtinės anginos ar net miokardo infarkto priepuolį, tad, geriau pagalvojus, daugeliu atvejų turėtume pasistengti nusiraminti, giliau pakvėpuoti ir pagalvoti, ar iškilusią bėdą galime kaip nors išspręsti.

Tad būkime sveiki!

Kaip turėti sveikus ir gražius nagus?

Rankos stambiu planu su ilgais, stilingais ir gražūs nagais. Dizainas apima giliai mėlynus blizgučius, mėlyno marmuro sūkurius ir drugelių raštus ant skaidraus ir nuogo fono. Įvairūs dizainai sukuria įspūdingą ir menišką išvaizdą, puikiai tinka tiems, kurie vertina nagų priežiūrą.

„Parodyk man savo nagus, aš pasakysiu, kokia Tavo sveikata“ – tai vienas iš posakių, kurį galbūt kada nors teko girdėti. Sveiki ir sutvarkyti nagai – ne tik grožio, bet ir sveikatos etalonas. Kaip jais pasirūpinti, kad rankų nereikėtų slėpti kišenėse, o pėdų – uždaroje avalynėje? Kokie nagų pakitimai rodo, kad galbūt reikėtų susirūpinti savo sveikata?

Kaip atrodo sveiki nagai?

Sveiki nagai turėtų būti kartu ir tvirti, ir elastingi. Jie neturėtų trupėti ir sluoksniuotis. Nagų paviršius turėtų švelniai blizgėti. Braukiant per nagus piršto galiuku turėtų būti jaučiamas lygus ir švelnus paviršius. Pačios nagų plokštelės turėtų būti šviesiai rožinės spalvos, o nagų plokštelės turėtų būti vienodo storio. Bet kokie nago pakitimai gali pranešti arba apie netinkamą jų priežiūrą, arba apie tam tikrus sveikatos sutrikimus.

Dėl kokių dažniausių priežasčių gali atsirasti tam tikrų nagų pakitimų?

Įdubę ir šaukštelio formą įgavę nagai gali pranešti apie geležies stokos anemiją (mažakraujystę).

Nagų pageltimas gali atsirasti dėl trijų pagrindinių priežasčių – rūkymo, nagų grybelio ir pernelyg tamsaus ir nuolat naudojamo nagų lako. Pavyzdžiui, nagų grybelis yra gana dažna liga, kuria bent kartą gyvenime sirgę apie dvidešimt procentų bendrosios populiacijos atstovų.  Nagų grybelio simptomai – neskaidri ir neblizgi nagų plokštelė, kuri gali trupėti, pagelsti, sustorėti, tapti gruoblėta.

Banguotas nago plokštelės paviršius gali pranešti apie magnio trūkumą, o labai blyškūs nagai – apie bet kurios rūšies anemiją.

Vertikalios nagų vagelės gali atsirasti dėl prastos mitybos ar senėjimo procesų, o štai skersinės, horizontalios vagelės gali pranešti apie ūmines infekcijas ar apsinuodijimą.

Nagų spalvos pasikeitimai, pavyzdžiui, pamėlynavimas, gali signalizuoti apie širdies ir kraujagyslių ligas, apsinuodijimus ir sunkias autoimunines ligas, pavyzdžiui, sisteminę vilkligę.

Nagų trupėjimas dažniausiai praneša apie kalcio, cinko, gerųjų riebalų rūgščių ir kitų svarbių medžiagų trūkumą. Vis dėlto bet kokie nagų pakitimai gali atsirasti ir dėl netinkamos jų priežiūros bei agresyvių cheminių medžiagų naudojimo.

Kaip apsisaugoti nuo nagų grybelio?

Pirmiausiai reikėtų stengtis, kad nagai būtų sveiki. Tik sveiki nagai gali būti gražūs. Vertėtų suprasti, kad nagų grybelio nepaslėps joks nagų lakas, be to, tikroji priežastis liks neišspręsta. Nagų grybelis linkęs plisti – jei iš pradžių pažeidžiamas tik vienas nagas ar jo dalis, tai vėliau grybelis gali apimti ir kitus nagus.

Pirmiausiai reikėtų atsakingai rūpintis asmenine higiena. Jokiais būdais nereikėtų naudotis svetimomis nagų priežiūros ir higienos priemonėmis, rankšluosčiais ir batais. Ypatingai didelio atidumo reikia einant į tokias vietas kaip pirtys, baseinas, vandens parkas. Tokiose vietose visuomet reikėtų avėti šlepetes ir laikytis ypač kruopščios higienos. Taip pat reikėtų investuoti į kokybišką avalynę ir stengtis, kad kojos joje neprakaituotų. Dabar sukurta ne tik specialių profilaktinių purškalų, bet ir specialių nagų lakų, apsaugančių nuo grybelio. Nagų grybelį diagnozuoti ir gydymą paskirti turėtų tik gydytojas specialistas.

Kaip rūpintis nagais, kad jie būtų sveiki ir džiugintų akis?

  • Labai svarbi teisinga ir švelni nagų priežiūra, nes jiems gali pakenkti ir per dažnai atliekamas ilgalaikis lakavimas ar nagų priauginimas.
  • Nagams taip pat būtini drėkinamieji ir maitinamieji kremai.
  • Nagų plokštelėms itin naudingos reguliariai atliekamos jūros druskos vonelės.
  • Taip pat naudingos želatinos vonelės. Tereikia dvidešimt gramų želatinos sumaišyti su šimtu ml karšto vandens ir pamirkyti nagus dešimt minučių.
  • Nagų puoselėjimui labai tinka tokie aliejai kaip alyvuogių aliejus, kanapių sėklų aliejus, ricinų aliejus, migdolų ar abrikosų kauliukų aliejus.
  • Citrinos sultys šviesina ir lygina nagų plokšteles.
  • Svarbiausia tinkamai gydyti nagų ir sistemines ligas – tik tuomet nagai bus sveiki ir gražūs.

Sportas ir gimdymas – ką reikėtų žinoti?

Grupė moterų, užsiimančių sportiniais pratimais ant mėlyno kilimėlio su raudonais stabilumo kamuoliais. Jie išsitiesia į priekį, susikaupę ir yra šviesiame, erdviame kambaryje. Įvairiaspalviai mankštos kamuoliukai yra fone, sukuriantys energingą atmosferą.

Nėštumas – sudėtingas ir moterį transformuojantis procesas ne tik psichologine, bet ir fizine prasme. Naujos gyvybės išnešiojimas pareikalauja iš moters kūno didelių resursų, todėl fiziologiniai pokyčiai po gimdymo yra neišvengiami. Nesvarbu, ar prieš nėštumą sportavote, ar ne, po gimdymo bent minimalus mankštinimasis ir įvairūs pratimai gali padėti greičiau atsigauti, sustiprinti kūno raumenis ir pagerinti nuotaiką.

Net jeigu atrodo, kad motyvacijos ir jėgų nėra, paskatinti savo kūną judėti yra daug paprastų būdų. Žinoma, du vienodi nėštumai ir gimdymai neegzistuoja, todėl dėl bet kokių fizinių krūvių reikėtų pasikonsultuoti su savo šeimos gydytoju ar kitu sveikatos priežiūros specialistu.

Kūno pokyčiai

Pradedant sportuoti po gimdymo labai svarbu iš pradžių nepersistengti. Net jeigu jaučiatės puikiai, jūsų kūnui tikrai reikia laiko prisitaikyti prie pokyčių. Gimdymas gali sukelti rimtų fizinių problemų, įskaitant nugaros skausmą ir šlapimo pūslės nelaikymą – abi šias problemas neteisingas sportas gali dar labiau pabloginti. Nėštumo hormonai veikia jūsų sąnarius ir raiščius iki 6 mėnesių po gimdymo, o tai padidina traumų riziką.

Kita dažna problema – pilvo raumenų atsiskyrimas ir susilpnėję dubens dugno raumenys. Pilvo raumenys po gimdymo kartais susitraukia ir patys, tačiau ne visada. Kad paspartintumėte procesą, gali prireikti specialių pratimų – jie padės išvengti nugaros skausmų. Reguliarūs pratimai taip pat padeda stiprinti ir dubens dugno raumenis, bet svarbiausia nepersistengti. Per dideli krūviai ir svoriai padidina prolapso (kai dubens organai nusileidžia) tikimybę.

Kada jau galima pradėti sportuoti?

Priklausomai nuo to, ar gimdėte natūraliais takais, ar su cezario pjūvio pagalba, specialistai duoda skirtingas grįžimo į sportą rekomendacijas.

Po cezario pjūvio

Cezario pjūvis yra rimta operacija, po kurios atsigauti prireiks mažiausiai 6 savaičių. Vis dėlto dubens dugno pratimus galite pradėti daryti jau nuo pirmos dienos po gimdymo, o pilvo raumenis ramiai galite pradėti mankštinti tada, kai jaučiate, kad tai nesukelia diskomforto. Tik reikėtų vengti pritūpimų ir atsilenkimų, nes jie sukuria papildomą spaudimą randui. Taip pat nekilnokite didelių svorių – jeigu kažką keliate namuose, susiveržkite pilvą ir kėlimą darykite tiesia nugara.

Po 6–8 savaičių gijimas dar tęsis, bet jau galite pradėti užsiimti lengva aerobika ar važinėti dviračiu. Jeigu toks judėjimas dar vis kelia diskomfortą ir skausmą, pabandykite dar po kelių savaičių. Didelio fizinio krūvio po cezario pjūvio operacijos reikėtų vengti apie 3–4 mėnesius.

Po gimdymo natūraliais takais

Švelnius dubens dugno ir pilvo raumenų pratimus galite pradėti daryti jau antrą dieną po gimdymo. Jeigu jaučiate skausmą, reikėtų sustoti. Puiki judėjimo pradžia gali būti lengvas pasivaikščiojimas stumdant vežimėlį lauke. Vėliau pasivaikščiojimo tempą ir trukmę palaipsniui didinkite. Jei yra galimybė – pasivaikščiojimui skirkite bent 30 minučių per dieną. Prieš grįžimą į sporto salę rekomenduojama palaukti bent jau 6 savaites.

Kokius pratimus rinktis?

Pilvo raumenų tvirtinimui

Pirmiausia pasirinkite vieną iš pozicijų – sėdėkite, stovėkite, gulėkite ant šono, nugaros arba klūpėkite ant keturių kojų. Pratimo metu stenkitės įtraukti apatinę pilvo dalį ir glausti ją prie stuburo. Palaikykite 5–10 sekundžių ir normaliai kvėpuokite. Kartokite pratimą nuo 8 iki 12 kartų, 4 kartus per dieną.

Dubens dugno tvirtinimui

Sėdėkite ir tiesia nugara šiek tiek pasilenkite į priekį. Suspauskite ir pakelkite aplink makštį esančius raumenis, tarsi bandytumėte sustabdyti šlapimo srovę. Laikykite, kol suskaičiuosite iki 8, tada atpalaiduokite 8 sekundėms. Kartokite pratimą apie 8–12 kartų.

Kėgelio pratimai

Pratimai su vaginaliniais kamuoliukais (kitaip dar vadinami kėgelio pratimai) – taip pat puikus būdas stiprinti dubens dugno ir makšties raumenis. Reguliarus kėgelio pratimų atlikimas užtikrina šlapimo pūslės ir žarnyno kontrolę. Jeigu gimdymas natūraliais takais buvo nekomplikuotas, kėgelio pratimus galite pradėti daryti jau kelios dienos po gimdymo. Jei jums buvo atliktas cezario pjūvis arba gimdymo metu buvo komplikacijų, palaukite, kol gydytojas jus apžiūrės ir leis pratimus atlikti.

Vaginaliniai kamuoliukai – tai iš įvairių medžiagų (dažniausiai silikono) pagaminti kamuoliukai, kuriuos, atliekant pratimus, reikia švelniai įstumti į makštį ir raumenų pagalba stengtis juos ten išlaikyti. Internetinėje parduotuvėje „Fantazijos“ galite rasti platų šių kamuoliukų pasirinkimą – įvairių formų, dydžių ir medžiagų. Beje, jie žinomi ne tik dėl raumenų stiprinimo, bet ir seksualinio malonumo didinimo. Dar kitaip vadinami orgazmo, Veneros ar meilės kamuoliukais.  

Prieš naudodami kamuoliukus:

  • Nusiplaukite rankas antibakteriniu muilu
  • Kruopščiai nuplaukite kamuoliukus ir juos nusausinkite
  • Kad būtų lengviau juos įstumti, užpilkite šiek lubrikanto vandens pagrindu

Kaip naudoti?

Atsigulkite ant nugaros ir švelniai įstumkite kamuoliukus į makštį. Įtempkite dubens dugno raumenis, kad kamuoliukus pakeltumėte ir suspaustumėte. Laikykite juos įtempę 5 sekundes, tada atpalaiduokite dar 5 sekundes. Pakartokite šį pratimą 5 kartus iš eilės. Per dieną rekomenduojama atlikti iki 3 tokių serijų.

Kuo sunkesnė COVID-19 ligos forma, tuo didesniame pavojuje atsiduria smegenys

Raudonojo COVID-19 viruso iliustracija su smaigalių baltymais pirmame plane. Fone matoma mėlyna DNR grandinė, esanti prieš tamsiai mėlyną gradientą, perteikianti biologijos mokslo temą.

Remiantis naujais „The Lancet“ publikuojamame žurnale „EClinicalMedicine“ paskelbtais tyrimais, galima daryti visų dėmesį prikaustančias prielaidas. Tie žmonės, kurie sirgo COVID-19, parodė žemesnius intelektinio testo rezultatus, nei tie, kurie šia liga niekada nesirgo. Išvados taip pat rodo, kad COVID-19 koronavirusinė infekcija gali turėti įtakos kognityvinių (pažintinių) funkcijų sumažėjimui. Šis ryšys ypatingai ryškus tuomet, kai COVID-19 ligos eiga buvo sunkesnė. Tai reiškia, kad blogesnius rezultatus rodė tie pacientai, kurie patyrė didesnius kvėpavimo sunkumus ir jautė dusulį, krūtinės spaudimą ir skausmą ir (arba) jiems prireikė plaučių ventiliacijos.

Daugiau nei 80 tūkstančių respondentų išsprendė specialių protinių sugebėjimų testą

Londone 2020 metais buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo net 81337 dalyviai. Šis testas buvo atliekamas nuo 2020 metų sausio iki 2020 metų gruodžio mėnesio. 12689 tyrime dalyvavę respondentai teigė, kad jie jau yra sirgę COVID-19 koronavirusine infekcija. Persirgę ir tyrime dalyvavę pacientai sirgo įvairiomis ligos formomis – kai kurie patyrė lengvą eigą, o kai kuriems prireikė net hospitalizacijos. Respondentai taip pat nurodė, kad ligos metu jie patyrė įvairaus sunkumo kvėpavimo sutrikimus – vieni jautė lengvą dusulį, kitiems prireikė ir plaučių ventiliacijos.

Šį testą sudarė įvairios užduotys, padedančios įvertinti įvairius pažintinių funkcijų aspektus. Vadinasi, intelektinis testas buvo labai įvairiapusiškas. Mokslininkai pastebėjo, kad testo sprendimas vyksta būtent pandemijos akivaizdoje, todėl nusprendė „gana natūraliomis sąlygomis“ įvertinti, kaip COVID-19 koronavirusinė infekcija galėjo paveikti pacientų pažintines funkcijas ir kokių neuropsichiatrinių sutrikimų ji galimai sukėlė.  Atsižvelgiant į tuometines aktualijas, testas buvo papildytas tam tikrais klausimais, padedančius įvertinti COVID-19 ligos poveikį konkretiems asmenims ir pandemijos poveikį kasdieniam jų gyvenimui.

Rezultatai sukėlė dar daugiau klausimų ir paskatino mokslininkus šioje srityje darbuotis toliau

Vertinant tyrimo rezultatus buvo kontroliuojami tokie veiksniai ir faktoriai kaip respondentų amžius, gimtoji kalba, lytis, išsilavinimo lygis ir t.t. Tyrėjai nustatė, kad COVID-19 liga persirgę pacientai pasirodė prasčiau, nei tie, kurie teigė šia liga nesirgę. Pastebėta, kad didžiausi trūkumai ir skirtumai išryškėjo tose užduotyse, kuriose labiausiai prireikė samprotavimo, planavimo, argumentavimo, erdvinio mąstymo ir problemų sprendimo gebėjimų. Tokie tyrimo rezultatai primena COVID-19 ligos metu ir po jos pasireiškiančius ir su „smegenų migla (rūku)“ susijusius simptomus, pavyzdžiui, susikaupimo ir atminties problemas, gebėjimą rišliai dėstyti mintis, orientuotis aplinkoje ir įsiminti informaciją. Ir anksčiau atlikti tyrimai jau parodė, kad COVID-19 koronavirusine infekcija persirgusiems pacientams dažniau pasireiškia įvairūs neuropsichiatriniai ir pažinimo funkcijų sutrikimai. Taigi šis tyrimas tik patvirtina prieš tai darytas išvadas ir skatina toliau atlikti išsamius tyrimus šioje svarbioje ir daug klausimų keliančioje srityje.

Kuo sunkesne ligos forma pacientas sirgo, tuo stipresnis kognityvinių funkcijų sutrikimas buvo stebimas

Publikuotas didelės apimties tyrimas parodė gana ryškią sąsają tarp COVID-19 ligos sunkumo ir kognityvinių funkcijų sutrikimų lygio. Pavyzdžiui, tie pacientai, kurie dėl koronavirusinės infekcijos buvo paguldyti į ligoninę ir (arba) jiems prireikė plaučių ventiliacijos, parodė kur kas prastesnius rezultatus nei tie, kurie persirgo lengvesne ligos forma. Manoma, kad tokių pacientų IQ skaitinė reikšmė sumažėjo vidutiniškai 7 balais. Įdomiausia tai, kad COVID-19 persirgusių pacientų rezultatai dažnu atveju buvo net prastesni, nei tų, kurie anksčiau buvo patyrę insultą arba jau anksčiau turėjo mokymosi ir pažintinių funkcijų sunkumų bei sutrikimų.

Tyrimo prielaidos padėjo pagrindą išsamesniems tyrinėjimams

COVID-19 ligos poveikis smegenims vis dar išsamiai tiriamas. Blogiausia tai, kad dar vis nežinoma, koks ilgalaikis koronavirusinės infekcijos poveikis pačiai smegenų struktūrai ir įvairioms pažintinėms funkcijoms. Baiminamasi, kad šis virusas gali sukelti kur kas daugiau liekamųjų reiškinių, nei iki šiol žinoma. Kol kas daugiausiai vilties teikia galimybė išvengti sunkių COVID-19 komplikacijų pasiskiepijus ir ieškant pažintines funkcijas veiksmingai gerinančių vaistinių preparatų. Būtent nootropai teikia daugiausiai vilties, nes jų poveikis, padedantis gerinti atmintį ir mokymosi gebėjimus yra įrodytas klinikiniais tyrimais. Nustatyta, kad pacientams, sergantiems lengvo ir vidutinio sunkumo senatvine silpnaprotyste, nootropų grupės preparatai gerina dėmesį, mokymąsi, atmintį, orientaciją ir kitus protinius sugebėjimus. Šių vaistinių preparatų grupė vis plačiau pritaikoma ir mėginant pašalinti COVID-19 sukeltas pasekmes.

Šaltinis | Pasveik.lt | Paruošė farmacininkė Rūtelė Foktienė

Kokias klaidas daro karščiuojantį vaiką gydantys tėvai?

Mažas vaikas guli lovoje, termometras burnoje ir meškiukas ant rankų. Gydantys tėvai švelniai padeda ranką jam ant kaktos, žiūrėdami į viršų, tikrindami, ar nekarščiuoja.

Tikriausiai ne kartą teko girdėti patarimus, kad karščiuojančio vaiko kūnelį reikia trinti spiritu arba jį apkloti taip, kad jis viską išprakaituotų. Kaip manote, ar šie patarimai teisingi? Kokias dažniausias klaidas daro karščiuojantį vaiką slaugantys tėvai? Pristatome keletą jų.

  • Karščiavimą mažinti būtina ne visuomet

Karščiavimas – tai apsauginė organizmo reakcija į pavojingus mikroorganizmus, dažniausiai virusus, rečiau – bakterijas ir kitus patogenus. Tai natūralus, naudingas ir pageidautinas procesas, kurio metu lėčiau ir sunkiau dauginasi bakterijos bei virusai ir geriau funkcionuoja imuninė sistema.

Karščiavimą mažinti būtina ne visuomet. Pakilusią temperatūrą reikėtų mažinti tuomet, kai vaikas jaučiasi blogai ir (arba) ji pakyla daugiau nei 38,5 laipsnius Celsijaus (kūdikiams rekomenduojama šią ribą sumažinti iki 38 laipsnių Celsijaus).

Ji taip pat turėtų būti mažinama tuomet, kai vaikas serga sunkiomis lėtinėmis ligomis ar yra padidėjusi karštinių traukulių tikimybė.

Vis dėlto jei vaikas jaučiasi gerai, puikiai geria skysčius ir yra guvus, tuomet galima rinktis ir „laukimo taktiką“, kai organizmui leidžiama kovoti pačiam. Tačiau tokiu atveju būtinas itin akylas vaiko sveikatos būklės stebėjimas. Ji turi būti stebima ne tik dieną, bet ir naktį. Dėl gydymo taktikos geriausia pasitarti su vaiko gydytoju, ypač jei karščiuoja kūdikis arba mažas vaikas.

  • Vaistai turi būti dozuojami teisingai

Kiekvienas vaistas turėtų būti vartojamas tuomet, kai to tikrai reikia ir kai nauda, kurios tikimasi, viršija galimą žalą. Vertėtų atsiminti, kad per dažnai ir per didelėmis dozėmis vartojami vaistai gali sukelti tokias komplikacijas kaip inkstų ar kepenų pažeidimai.

Vis dėlto pasitaiko nemažai atvejų, kai tėvai vaistus dozuoja neteisingai ir vaikas gauna netgi per mažą dozę. Tuomet nesulaukiama terapinio efekto, kurio tikimasi, vaisto vartojimas pakartojamas – galiausiai iškyla dar didesnė vaisto perdozavimo rizika.

Būtina atsiminti, kad vaikams vaistai nuo skausmo ir karščiavimo paprastai dozuojami ne pagal vaiko amžių, o pagal jo kūno masę. Pavyzdžiui, įprastinė paracetamolio dozė vienam kg kūno masės yra 10-15 mg, o ibuprofeno – 10 mg. Taigi 20 kg sveriantis vaikas turėtų gauti 200-300 mg paracetamolio arba 200 mg ibuprofeno.

Vienu metu negalima duoti abiejų vaistinių medžiagų. Jei vienas vaistas buvo neveiksmingas, tuomet po maždaug 4-6 valandų galima pamėginti duoti kitą vaistą.

Vaikams negalima duoti aspirino arba acetilsalicilo rūgšties, nes virusinės infekcijos fone šis vaistas gali sukelti gyvybei pavojingą sindromą, kurio metu gali būti pažeidžiamos smegenys ir kiti organai. Prieš bet kokio vaisto vartojimą būtina perskaityti pakuotės lapelį, nes dozavimo nurodymai gali skirtis.

  • Vaiko nereikėtų per šiltai apkloti ir tepti spiritiniais tirpalais

Nuo seno sakoma, kad karščiuojantį vaiką reikia šiltai aprengti arba apkloti, tačiau toks patarimas gali duoti daugiau žalos nei naudos. Per šiltai apkloto ar per daug prirengto vaiko temperatūra gali dar stipriau pakilti, dėl to kūnui bus sudėtinga atiduoti šilumą ir atvėsti. Apkloti galima tik temperatūros kilimo metu, kai vaiką krečia šaltkrėtis ir drebulys, kai jo pėdos ir ir plaštakos vėsios, o kakta – išblyškusi. Būtent šie simptomai rodo, kad kyla kūno temperatūra ir organizmas gamina šilumą, kurią vėliau ketina atiduoti ir taip sumažinti bazinę kūno temperatūrą.  Bet net ir tuomet reikėtų naudoti plonesnę antklodę, o vaiką rengti natūraliais ir odai kvėpuoti leidžiančiais audiniais. Vaiko kūnelio negalima tepti jokiais spiritiniais tirpalais, nes alkoholis gali rezorbuotis per odą ir patekti į mažylio organizmą.

Verta turėti kiekvienų namų vaistinėlėje

Ibustar 20 mg/ml geriamoji suspensija vaikams yra uždegimą slopinantis ir skausmą malšinantis vaistinis preparatas (nesteroidinis vaistas nuo uždegimo, NVNU), pasižymintis karščiavimą mažinančiomis savybėmis (antipiretikas). Ibustar vartojamas trumpalaikiam simptominiam karščiavimo mažinimui ir silpno ar vidutinio stiprumo skausmo malšinimui. Ibustar tinka vaikams, sveriantiems nuo 5 kg iki 29 kg (kurių amžius nuo 6 mėnesių iki 9 metų). Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Paruošė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Ką valgyti sergant gerybine prostatos hiperplazija?

Ant medinio paviršiaus eksponuojami įvairūs riešutai ir sėklos, idealiai tinkantys prostatos dietai. Stikliniuose induose ir maiše yra lazdyno riešutai, anakardžiai, pistacijos, pušies riešutai, žemės riešutai, saulėgrąžų sėklos ir moliūgų sėklos. Kai kurios talpyklos apvirsta, dekoratyviai išsilieja jų turinys.

Gerybinė prostatos hiperplazija – viena dažniausių vyresnio amžiaus vyrų ligų. Skaičiuojama, kad jai būdingais simptomais skundžiasi apie pusė penkiasdešimtmečių ir net apie devyniasdešimt procentų aštuoniasdešimtmečių.

Retam vyrui pavyksta išvengti šios ligos, tačiau galima pasistengti, kad prostata arba priešinė liauka kuo ilgiau išliktų sveika. Taigi kokiais simptomais pasireiškia ši nuolat progresuojanti liga? Ką valgyti, kad “padėtume” svarbiai vyriškajai liaukai – prostatai?

Kokie simptomai būdingi gerybinei prostatos hiperplazijai?

Prostatos padidėjimas gali sukelti šiuos simptomus (kai kuriems vyrams jie pasireiškia stipriau, kai kuriems – silpniau. Gali pasireikšti ir visi simptomai, ir tik keletas jų):

  • padažnėjęs šlapinimasis naktį;
  • padažnėjęs šlapinimasis dieną;
  • sunkumai norint pradėti šlapintis;
  • sunkumai norint baigti šlapintis;
  • į lašėjimą panaši šlapimo srovė;
  • savo kryptį ir trajektoriją pakeitusi šlapimo srovė;
  • susilpnėjusi ir vis nutrūkstanti šlapimo srovė;
  • skausmas, diskomfortas ir kiti nemalonūs pojūčiai šlapinantis;
  • labai staigus ir nenumaldomas poreikis šlapintis;
  • pojūtis, tarsi šlapimo pūslėje visuomet yra šlapimo;
  • nepilnai ištuštintos šlapimo pūslės pojūtis (nors ką tik buvo nusišlapinta).

Dėl besivystančios ligos gali atsirasti šlapimo nelaikymas. Taip pat gali pasireikšti nerimas, nemiga, depresija, lytinės funkcijos sutrikimai. Viena sunkesnių komplikacijų – ūminis šlapimo susilaikymas, kai prireikia skubios medicininės pagalbos. Jei liga vystosi toliau ir vyras ignoruoja organizmo siunčiamus signalus, tuomet gali išsivystyti ir įvairių inkstų bėdų, o su jomis – dar sunkesnių pasekmių, apimančių ir organizmo intoksikaciją medžiagų apykaitų produktais, ir dar sunkiau sprendžiamas sveikatos būkles.

Kokie maisto produktai ypatingai rekomenduojami gerybine prostatos hiperplazija sergantiems asmenims?

Šie maisto produktai ypač naudingi visiems vyrams, kurie rūpinasi savo prostatos sveikata:

  • vitamino C turintis maistas – paprikos, brokoliai, kopūstai, pomidorai, apelsinai. Atlikti tyrimai rodo, kad vitaminas C gali padėti pristabdyti prostatos didėjimą ir teigiamai veikti vyro šlapimo sistemos darbą. Viename puodelyje šviežios raudonosios paprikos yra net apie 200 proc. galingo antioksidanto – vitamino C paros normos. Galima rinktis ir maisto papildus, tačiau geriausia, kai vitaminas C išskirtas iš natūralių šaltinių, pavyzdžiui, serbentų, vyšnių, apelsinų ir t.t.;
  • likopeno turintis maistas – šios ypatingos biologiškai aktyvios medžiagos itin daug arbūzuose ir pomidoruose. Nors arbūzų geriau nevalgyti prieš svarbius planus ir prieš naktį (jis turi skysčių išsiskyrimą skatinantį poveikį), vyrams jų geriau neatsisakyti. Itin naudingi pomidorai, kuriuose likopeno yra gana daug. Jau įrodytas likopeno priešvėžinis poveikis ir teigiamas poveikis, kai sergama gerybine prostatos hiperplazija. Likopeno taip pat yra abrikosuose, papajose, greipfrutuose ir kituose raudonos bei oranžinės spalvos vaisiuose ir daržovėse.
  • beta – sisterolio turintis maistas – teigiama, kad šios augalinės medžiagos gana daug moliūgų sėklose, avokaduose, įvairiose daržovėse, sojų pupelėse. Moksliniai duomenys rodo, kad ši priešuždegiminį poveikį turinti medžiaga mažina gerybinės prostatos hiperplazijos išsivystymo riziką ir (arba) lėtina šios ligos progresavimą.

Augaliniai vaistiniai preparatai – natūrali pagalba kenčiant nuo šlapinimosi sutrikimų

Prostamol Uno yra tradicinis augalinis vaistas, kurio indikacijos pagrįstos tik ilgalaikiu vartojimu. Jis skirtas palengvinti gerybinės prostatos hiperplazijos simptomus, tokius kaip šlapimo ištekėjimo pradžios vėlavimas, ilgiau trunkantis ir nutrūkstantis šlapinimasis, silpna šlapimo srovė, dažnas šlapinimasis (ypač nakties metu), gydytojui paneigus sunkias būkles. Dauguma šių simptomų atsiranda todėl, kad padidėjusi priešinė liauka susiaurina šlaplę (per kurią šlapimas išteka iš šlapimo pūslės). Jeigu  savijauta nepagerėjo arba net pablogėjo, būtina kreiptis į gydytoją. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Kaip padėti nuo pilvo pūtimo kenčiančiam mažyliui?

Besišypsantis kūdikis guli ant lovos, iš dalies uždengtas balta antklode, ir žiūri tiesiai į fotoaparatą. Scena perteikia šilumą ir komfortą, atspindi kūdikių sveikata, kai mažylis spinduliuoja džiaugsmu.

Sakoma, kad pirmosios problemos, su kuriomis susiduria mažylio tėvai dažniausiai yra sloga, skausmingas dantukų dygimas ir pilvo pūtimas. Šį kartą kalbėsime apie pilvo pūtimą – problemą, kuri stipriausiai kamuoja pirmaisiais mažylio gyvenimo mėnesiais, o vėliau paprastai silpnėja ir visai išnyksta per pirmuosius vaiko gyvenimo metus.

Kas yra pilvo pūtimas?

Pilvo pūtimas arba meteorizmas, kartais dar vadinamas vidurių pūtimu – tai padidėjęs dujų kaupimasis žarnyne. Jis atsiranda dėl gausesnio dujų patekimo į virškinamąjį traktą ir (arba) gausesnės dujų gamybos žarnyno spindyje, ir (arba) pasunkėjusio bei sutrikusio dujų pašalinimo iš žarnyno. Ši būklė pasireiškia tokiais nemaloniais simptomais kaip pilvo skausmas, veržimas ir tempimas, gurgėjimas pilve, dujų nepraeinamumas, pilvo išsipūtimas ir kietumas, raugėjimas ir panašiai.

Kodėl mažyliams pučia pilvelį?

Kūdikių pilvo pūtimas, dar vadinamas kūdikių meteorizmu – problema, kurios praktiškai neišvengia nei vienas kūdikis. Teigiama, kad vaikai gimsta turėdami visiškai sterilų virškinimo traktą. Mažylių virškinimo sistema yra nebrandi, todėl ji turi prisitaikyti prie naujo maisto ir, apskritai, prie pakitusių virškinimo sąlygų. Iš pradžių žarnyno judesiai būna nestiprūs ir dar „nerangūs“. Be to, trūksta virškinimo fermentų, todėl tokie ypatumai gali būti susiję su didesniu dujų susikaupimu žarnyne. Šios dujos tempia žarnyno sieneles ir sukelia nemalonius pojūčius – diskomforto pojūtį, gurgimą, skausmą, dujų šalinimąsi ir raugėjimą. Negana to, pilvo pūtimo tikimybę labai didina per didelis oro nurijimas, netinkama maitinimo technika, amžiaus neatitinkanti mityba, per didelis nervinis dirginimas ir kitos aplinkybės. Pilvą pūsti gali ir dėl tam tikrų virškinimo trakto ligų ar net gyvybei pavojingų būklių, pavyzdžiui, žarnyno nepraeinamumo.

Kokie požymiai padeda atpažinti mažylio pilvo pūtimą?

Kad vaikas jaučia didelį diskomfortą, pastebėti visai nesunku – jis staiga tampa neramus, nenumaldomai verkia, steni, spaudžia kumštukus, traukia link savęs kojytes, įsitempia tarsi styga. Kai žarnyne susikaupia per didelis kiekis dujų, pilvelis tampa išsipūtęs ir kietas. Kitas būdingas pilvo pūtimo simptomas – nemalonūs pojūčiai ir verkimas išnyksta tuomet, kai iš žarnyno pasišalina perteklinės dujos. Tokie priepuoliai gali kartotis net keletą kartų per parą, o dažniau jie pasireiškia netrukus po maitinimo.

Kaip padėti nuo pilvo pūtimo kenčiančiam mažyliui?

Žindančioms mamoms reikėtų susirūpinti savo mityba ir iš raciono pašalinti tokius produktus, kurie mažyliui galimai sukelia pilvo pūtimą. Tai gali būti raugintas ir aštrus maistas, kopūstinės ir ankštinės daržovės, pieno produktai, obuoliai, slyvos, kriaušės, vynuogės. Nors žindymo specialistai teigia, kad motinos mityba nėra susijusi su patiriamais vaikelio žarnyno simptomais, kiekviena mama turėtų stebėti savo mažylio reakciją į tam tikrus maisto produktus.

Maitinti reikia dėmesingai. Vaikelis turi teisingai apžioti arba krūtį, arba buteliuko žinduko pagrindą. Prieš maitinimą rekomenduojama vaikelį paguldyti ant pilvelio, o po jo panešioti jį vertikalioje pozicijoje, kad kūdikis atsirūgtų.

Teigiama, kad nemalonius pilvo pūtimo simptomus malšina šilumos terapija. Galima švelniai pašildyti vystyklą ar vyšnių kauliukų pagalvėlę ir uždėti ant mažylio pilvelio (būtinai ant drabužių). Nemalonius pojūčius malšina masažas šiltu delnu ir odos-odos kontaktas.

Galima išmėginti švelnias mankšteles. Dažniausiai rekomenduojamas „važiavimas dviračiu“, kojyčių keliukų traukimas link pilvelio, „skraidymas lėktuvėliu“ (kai mažylis pilveliu paguldomas ant apatinės rankos dalies maždaug 15 minučių po valgio ir būtinai jau atsirūgus). Masažas pagal laikrodžio rodyklę, imituojant žarnyno judesius link pilvo apačios taip pat gali palengvinti susikaupusių dujų pasišalinimą.

Liaudies medicina rekomenduoja švelnų krapų, pankolių arba ramunėlių nuovirą.

Gali padėti ir simetikonas. Espumisan L 40 mg/ml geriamieji lašai (emulsija) yra vaistas, priklausantis vadinamųjų virškinimo traktą veikiančių medžiagų grupei. Jo veiklioji medžiaga yra būtent simetikonas. Jis keičia dujų burbuliukų, esančių maiste ir virškinimo trakto gleivinėje, paviršiaus įtampą, dėl to jie subliūkšta. Atpalaiduotos dujos gali būti rezorbuojamos pro žarnų sieneles ir, prasidėjus žarnų peristaltikai, pašalinamos. Espumisan L 40 mg/ml geriamieji lašai (emulsija) vartojami simptominiam ligų, kurių metu virškinimo trakte kaupiasi dujos (meteorizmas), būna pilvo pūtimas, pilnumo pojūtis gydymui. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Paruošė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Kada dėl kosulio reikėtų kreiptis į gydymo įstaigą?

Žmogus ilgais tamsiais plaukais sėdi ant lovos, užmerktomis akimis, ranka ant krūtinės, tarsi apmąstytų kosulio gydymą. Kita ranka uždengia burną, o tai rodo, kad jie yra giliai susimąstę arba blogai jaučiasi. Foną sudaro medinis galvūgalis ir neryškūs elementai.

Kosulys dažniausiai nėra pavojingas. Įprasčiausia jo priežastis – virusinė kvėpavimo takų infekcija, paprastai gydoma tik simptomiškai. Vis dėlto kai kada kosulys gali būti rimtos ligos ženklas ir signalas, kad jau būtina nedelsiant kreiptis į gydymo įstaigą. Koks kosulys turėtų priversti sunerimti ir kokios galimos sunkaus, ilgalaikio ir negydomo kosulio pasekmės?

Kas yra kosulys?

Kosulys – vienas svarbiausių apsauginių refleksų, padedančių kvėpavimo takams išsivalyti nuo kenksmingų dalelių, dulkių, virusų, bakterijų ir kitų svetimkūnių. Kosulys nėra liga. Įprastai tai ligos simptomas. Kosulys gali būti labai įvairus. Skiriasi jo trukmė, pobūdis, produktyvumas, o kartu su juo gali pasireikšti ir kitų simptomų, padedančių tiksliai diagnozuoti tikrąją kosulio priežastį.

Kaip gydyti kosulį?

Daugeliu atvejų ūminį kosulį galima išsigydyti savarankiškai, tačiau jo slopinti nereikėtų, nes tai – apsauginis organizmo mechanizmas. Tinkamiausios priemonės yra žolelių arbatos, gausus skysčių vartojimas, poilsis, krūtinės tepimas specialiais tepalais ir akylus būklės stebėjimas.

Drėgno kosulio metu susidarančių skreplių skystinimui tinkamas acetilcisteinas, tradiciniai augaliniai preparatai, ambroksolio hidrochloridas, kuris ypatingai veiksmingai skystina tirštas kvėpavimo takuose susidariusias gleives (pavyzdžiui, Flavamed). Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Kada dėl kosulio būtina kreiptis į gydymo įstaigą?

Jei pacientas pastebi, kad kosulys gana sunkus ir užsitęsęs, tuomet geriau nedelsti ir kreiptis į gydymo įstaigą. Gydytojas padeda nustatyti kosulio priežastį ir gydyti būtent ją, o ne tik kosulį. Įsisenėjusį kosulį ne tik sunkiau gydyti, bet gali būti kur kas sudėtingiau atrasti tikrąją jo priežastį. Be to, jau gali būti atsiradę tam tikrų komplikacijų, pavyzdžiui, galvos ar krūtinės skausmų. Ypatingai daug atidumo reikėtų tiems, kurie skundžiasi užsitęsusiu kosuliu ir tiems, kurie:

  • Kenčia nuo lėtinių kvėpavimo takų ir plaučių ligų bei kitų lėtinių susirgimų;
  • Kosėja ilgiau kaip tris savaites (tai reiškia, kad ūminis kosulys jau tapo užsitęsusiu, o dar ilgiau laukiant gali tapti ir lėtiniu);
  • Jaučia sunkumus kvėpuojant, kenčia nuo oro trūkumo, švokštimo ir kitų garsų, girdimų krūtinės srityje;
  • Atkosėja pūliais, krauju, rudos spalvos skrepliais;
  • Jaučia greitai sunkėjančio kosulio pasekmes – tai gali būti plaučio uždegimo požymis;
  • Kenčia nuo blogėjančios bendrosios būklės;
  • Jaučia silpnumą, odos spalvos pasikeitimus (ji pradeda mėlynuoti), dusulį, fizinio pajėgumo mažėjimą, svorio kritimą.  

Ypač daug atidumo reikia vaikams. Jei vaikas dar nesulaukęs 3 metų amžiaus, geriau pasikonsultuoti bet kokiu atveju.

Kuo pavojingas užsitęsęs kosulys?

Užsitęsęs (trunkantis 3-8 savaites) ir lėtinis (trunkantis ilgiau nei 8 savaites) kosulys ne tik prastina gyvenimo kokybę, bet gali sukelti ir šiuos negalavimus:

  • Pilvo sienos skausmą;
  • Krūtinės ląstos skausmą;
  • Galvos skausmą;
  • Bendrą silpnumą ir nuovargį;
  • Nerimą ir miego sutrikimus;
  • Vėmimą ir pykinimą bei kitus virškinimo sutrikimus, atsirandančius nuo dažno kosulio;
  • Šlapimo nelaikymą;
  • Psichologinius sunkumus, viešumo baimę ir užsisklendimą savyje.

Sudėtingesniais atvejais gali lūžti šonkauliai. Apskritai, sunkus ir nevaldomas kosulys gali tapti ne tik fizinių, bet ir emocinių kančių priežastimi. Daug kosėjantis ir kosulio nevaldantis asmuo gali jaustis socialiai atskirtas nuo visuomenės. Jam gėda dažnai ir sunkiai kosėti, be to, aplinkiniai gali pradėti jo vengti dėl baimės užsikrėsti. Todėl būtina gydyti kosulį sukėlusią priežastį ir gerinti ne tik paciento savijautą, bet ir jo gyvenimo kokybę, taip mažinant infekcinių ligų plitimo tikimybę.

Šaltinis |Pasveik.lt | Rūtelė Foktienė

6 patarimai, kaip padėti karščiuojančiam vaikui

Vaikas, galbūt karščiuojantis vaikas, guli lovoje užsimerkęs ir švelniai uždėjęs ranką ant kaktos, kad patikrintų, ar nėra karščiavimo. Vaikas aprengtas baltais marškiniais.

Tikrai žinome, kad vaikų karščiavimas nemažą paniką sukelia didžiajai daliai mažus vaikus auginančių tėvelių. Pateikiame 6 patarimus, padėsiančius lengviau ir efektyviau pasirūpinti karščiuojančiu vaiku. Kiekvienam verta žinoti, kokie pavojaus signalai rodo, kad būtina kreiptis į gydymo įstaigą.

  • Duokite vaikui gerti kuo daugiau skysčių

Tikriausiai nesuklysime teigdami, kad pats karščiavimas vaikui pavojingas tik labai retais atvejais. Kur kas pavojingesnė dėl aukšto karščiavimo dažnai atsirandanti komplikacija – per didelis kūno skysčių netekimas arba dehidratacija. Dėl šios priežasties reikėtų stengtis vaikui kuo dažniau duoti skysčių. Nuolatinis jų gurkšnojimas padeda organizmui lengviau sumažinti kūno temperatūrą. Ji mažėja prakaituojant, o prakaitavimui juk reikia skysčių.

Puikiai tiks vanduo ir įvairios arbatos, pavyzdžiui, čiobrelių žolės, liepžiedžių, aviečių uogų ir lapų, juodųjų serbentų lapų arbatos. Skysčiai neturėtų būti karšti. Jei vaikas atsisako arbatų ir vandens, tuomet galima skiesti sultis ar pagaminti šaldytų vaisių šerbetų/ kokteilių. Taip vaikas gaus ne tik skysčių, bet ir vitaminų. Žindomiems kūdikiams reikėtų dažniau pasiūlyti krūtį.

  • Nesijaudinkite, jei vaikas atsisako valgyti

Karščiuojančiam vaikui gali laikinai sutrikti arba dingti apetitas, tačiau dėl to nereikėtų per daug jaudintis. Labiau rūpinkitės tuo, kad vaikas vartotų pakankamai skysčių, nes karščiavimo metu jų reikia žymiai daugiau.

Nuo pakilusios kūno temperatūros kenčiančiam mažyliui reikėtų pasiūlyti lengviau kramtomo ir lengviau virškinamo maistą. Geriau atsisakyti aštrių, daug prieskonių turinčių, mažos maistinės vertės produktų. Tarkime, puikiai tiktų varškė su jogurtu, švelnūs kalakutienos kukuliai, bulvių košė, mėgstamos sriubos, bananai ir panašiai.

  • Leiskite vaikui pailsėti ir atsigauti

Atminkite, kad poilsis ir miegas „gydo“. Jei vaikas nori žaisti, tuomet tegul žaidžia, tačiau pasaugokite jį nuo aktyvesnės fizinės veiklos, nes jos metu kūno temperatūra gali pakilti dar stipriau. Neveskite karščiuojančio vaiko į lauką, darželį arba mokyklą ne tik dėl paties vaiko, bet ir dėl kitų kolektyvo vaikų (juk Jūsų vaikas gali sirgti užkrečiama infekcine liga). Atminkite, kad vaiko būklę reikia stebėti ne tik dienos, bet ir nakties metu. Pasistenkite išlikti ramūs, nes vaikai jaučia Jūsų stresą ir nerimą.

  • Palaikykite tinkamą patalpų klimatą

Nepamirškite vėdinti ir drėkinti patalpų. Vertėtų atsiminti, kad sausos ir retai vėdinamos patalpos yra bene puikiausia terpė, labai tinkama daugintis patogenams ir plisti infekcijai. Stenkitės per daug neprišildyti patalpų – geriausia, kai temperatūra miegamajame neviršija 18 – 20 laipsnių Celsijaus. Patalpų santykinė drėgmė turėtų būti tarp 40 ir 60 procentų. Pasistenkite išvengti skersvėjų, nebent tuo metu patalpose nieko nėra ir taip siekiate efektyviau išvėdinti patalpas. Patalpos vėdinamos tik tuomet, kai jose nieko nėra.

  • Temperatūrą mažinkite tuomet, kai tai būtina

Jei vaikas guvus ir temperatūra neviršija 38 – 38,5 laipsnių Celsijaus, tuomet jos mažinti ir skubėti į gydymo įstaigą nebūtina. Jei vaikas vangus, irzlus ir jo temperatūra viršija 38,5 laipsnius Celsijaus, tuomet jo temperatūrą galima mažinti paracetamoliu arba ibuprofenu. Dozė apskaičiuojama pagal vaiko kūno masę. Temperatūra taip pat mažinama tiems vaikams, kurie gali patirti traukulių ar serga tam tikromis lėtinėmis ligomis.

Ibustar 20 mg/ml geriamoji suspensija vaikams yra uždegimą slopinantis ir skausmą malšinantis vaistinis preparatas (nesteroidinis vaistas nuo uždegimo, NVNU), pasižymintis karščiavimą mažinančiomis savybėmis (antipiretikas). Ibustar vartojamas trumpalaikiam simptominiam karščiavimo mažinimui ir silpno ar vidutinio stiprumo skausmo malšinimui. Ibustar tinka vaikams, sveriantiems nuo 5 kg iki 29 kg (kurių amžius nuo 6 mėnesių iki 9 metų). Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

  • Žinokite pavojaus signalus

Jei ligos būklė labai ūmi, jei vaiko odos spalva kinta, jei atsiranda bėrimų, jei vaikas dūsta arba yra labai vangus ir mieguistas, jei jis atsisako gerti ir pastebite skysčių trūkumo simptomų (sausos gleivinės, retas šlapinimasis, vėmimas ir pan.), tuomet nedelskite ir kreipkitės į gydymo įstaigą. Kiti pavojaus signalai yra traukuliai, labai aukšta kūno temperatūra (ypač lėtinėmis ligomis sergantiems vaikams), ilgiau nei 3-5 paras trunkantis karščiavimas ir vaistų nuo karščiavimo neefektyvumas. Ypatingo atidumo reikia kūdikiams ir mažiems vaikams, nes jų kūnas dar negeba tinkamai reguliuoti bazinės temperatūros.

Šaltinis | Pasveik.lt | Paruošė Rūtelė Foktienė

Venų varikozė – kada reikia kreiptis į gydytoją?

Žmogaus nuogos kojos ir keliai, besiremiantys ant tamsios pagalvėlės ar kėdės, su medinėmis grindimis fone. Nuotraukoje paryškinta apatinė kojų dalis, subtiliai nurodant tokias problemas kaip venų varikozė ir galbūt paskatinant gydytojo konsultaciją.

Venų varikozė arba išsiplėtusios venos – dažnai pasitaikanti, tačiau toli gražu ne visuomet gydoma liga. Manoma, kad vien Lietuvoje ja serga pusė milijono žmonių. Tačiau skaičiai gali būti kur kas didesni, mat ne visi skuba tirtis ir gydytis. Epidemiologinių tyrimų duomenimis šia liga dažniau serga moterys (apie 60 proc.). Vyrai ja serga šie tiek rečiau, tačiau tikimybė siekia bent 40 proc.

Iš ko susideda mūsų venų sistema?

Mūsų venų sistema gana sudėtinga. Manoma, kad visas venų ilgis sudaro kilometrų kilometrus. Venų sistema susideda iš:

  • Paviršinių venų;
  • Giliųjų venų;
  • Perforuojančių arba jungiamųjų venų.

Venomis kraujas grįžta atgal į širdį. Venų struktūra ypatinga tuo, kad per visą jų ilgį išsidėstę specialūs vožtuvėliai, kurie neleidžia kraujui tekėti atgal, t.y. priešinga kryptimi. Tačiau sėkmingam kraujo tekėjimui link širdies svarbūs ne tik šie vožtuvėliai: papildomą darbą atlieka ir blauzdos raumenų spaudimas, kuris veikia tarsi kraują pumpuojanti ir spaudimą link širdies veikianti jėga. Jei šie blauzdos raumenys dirba pakankamai dažnai, tuomet venų kraujotakos sutrikimų tikimybė labai ženkliai sumažėja. Jei judama per mažai ir „pompa“ veikia per retai, tuomet venų varikozei sudaromos kur kas lengvesnės sąlygos vystytis toliau. Kai šie blauzdos raumenys atsipalaiduoja, būtent venų vožtuvėliai įgauna dar svarbesnį vaidmenį. Jie užsidaro ir neleidžia kraujui tekėti priešinga kryptimi, t.y., grįžti į apatines kojų dalis, pavyzdžiui, pėdas. Jei vožtuvėliai pažeisti ir jų funkcija sutrikusi, tuomet dalis kraujo grįžta atgal ir atsiranda venų kraujotakos sutrikimų. Formuojasi kraujo sąstovis, dėl kurio vis labiau plečiasi, storėja ir ilgėja kojų venos. Prasideda uždegiminiai procesai, trinka audinių mityba, atsiranda nemalonių simptomų.

Kokie simptomai būdingi venų varikozei?

Venų varikozei būdingos padidėjusios, pastorėjusios ir išsiplėtusios venos – paryškėjęs veninis tinklas ant kojų. Taip pat pasireiškia sunkumo ir gėlimo jausmas kojose. Kojas gali skaudėti, jas gali niežėti, jos gali patinti, ypač po sunkios darbo dienos, kai visą laiką teko sėdėti arba stovėti. Ligai vystantis toliau simptomai pasireiškia ne tik vakarais, bet ir kitu paros laiku. Pacientai pastebi, kad oda tampa jautresnė, ypatingai jautrumas padidėja aplink išsiplėtusias venas – tos vietos gali ne tik labiau niežtėti ar tvinkčioti, bet bėgant laikui atsiranda ir odos pigmentacijos pasikeitimų. Progresuojant ligai atsiranda poodinių mazgelių ir atvirų kraujuojančių žaizdelių, kurios ne tik sunkiai gyja, bet ir tampa atviru keliu į kraujo užkrėtimą. Toliau negydant venų varikozės galimos kur kas skausmingesnės pasekmės.

Kada reikėtų kreiptis į gydytoją dėl įtariamos venų varikozės?

Kreipkitės į gydytoją, jei:

  • Jei jaučiate tokius nemalonius simptomus kaip kojų skausmas, tinimas, nuovargis, deginimas, sunkumas;
  • Jei pastebite išsiplėtusių venų ir poodinių mazgų;
  • Jei ant kojų atsirado sunkiai gyjančių ir kraujuojančių žaizdų (trofinių opų);
  • Jeigu jaučiate stiprų kojų skausmą, jei viena koja ištino, tapo karšta ir (arba) paraudo;
  • Jei jaučiate skausmingą gumbelį šalia išsiplėtusios venos. Tokie simptomai gali reikalauti skubios medicininės pagalbos, todėl nedelskite;
  • Jei Jūsų šeimoje yra venų varikozės atvejų – tai padės paskirti tinkamas profilaktikos priemones ir galbūt bus lengviau šios ligos išvengti arba bent jau sustabdyti jos progresavimą.

Savo namų vaistinėlėje ir biuro stalčiuje verta turėti Lioton gelio

Lioton veiklioji medžiaga yra heparinas (heparino natrio druska). Jis paruoštas gelio pavidalu, tinkamu tepti odą. Vartojant pažeistoje vietoje heparinas apsaugo nuo kraujo krešulių susidarymo paviršinėse venose, gerina vietinę mikrocirkuliaciją (kraujotaką smulkiosiose kraujagyslėse) ir mažina patinimą. Lioton vartojamas mazginio venų išsiplėtimo ir jo sukeliamų komplikacijų (kraujo krešulių susidarymo pažeistose venose esant jų sienelių uždegimui arba be jo, uždegimo šalia venų esančiuose audiniuose bei opų, susidariusių odoje virš išsiplėtusių venų) gydymui. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Šaltinis | Pasveik.lt

Kalėdos , Nauji Metai ! Kodėl svarbūs virškinimo fermentai?

Kalėdoms skirtas šventinis stalas – užtepėlė su kumpiu, kepta vištiena ir gyvybinga daržovių lėkštė. Svečiai gali mėgautis skrudintomis bulvėmis, spalvingomis glazūruotomis morkomis, brusketomis, smulkmenomis ir gėrimais vyno taurėse, šviesioje valgomojo nuotaikingoje atmosferoje.

Retas susimąsto, kad virškinimo fermentai organizmui turi neįtikėtinai didelę svarbą. Kas yra virškinimo fermentai? Kokių rūšių būna virškinimo fermentų, kuriuos galima vartoti papildomai? Kokie virškinimo fermentai vartojami dažniausiai ir kokie preparatai šiandien populiarėja itin sparčiai?

Kas yra virškinimo fermentai?

Virškinimo fermentai – tai baltyminiai katalizatoriai, padedantys pagreitinti biochemines reakcijas tūkstančius kartų. Esminė jų funkcija yra padėti virškinimo metu taip suskaidyti maiste esančias maistines medžiagas, kad jas būtų įmanoma įsisavinti. Paprastai tariant, virškinimo fermentai skaido dideles molekules į mažesnės molekulinės masės junginius. Tik visiškai suskaidytas medžiagas įmanoma pasisavinti, o organizmas gali funkcionuoti, augti ir vystytis.

Virškinimo fermentų gamyba ir išskyrimas gali sutrikti ne tik dėl įvairių ligų, bet ir dėl netinkamo gyvenimo būdo. Tuomet atsiranda ne tik virškinimo sistemos sutrikimų, bet gali pradėti trikti ir kitų organų bei organų sistemų veikla.

Kokių rūšių būna virškinimo fermentų?

Galima teigti, kad virškinimo fermentų sąvoka yra gana plati. Virškinimo fermentų būna pačių įvairiausių. Jų galima išgauti iš gyvūnų organų, iš augalų dalių ir net iš grybų. Kai kurie fermentai padeda virškinti išskirtinai tam tikras maistines medžiagas, pavyzdžiui, tik riebalus, baltymus ar angliavandenius, o kai kurie gali veikti gana plačiu spektru. Pavyzdžiui, tiems, kurie valgo labai daug augalinio maisto (vegetarams, veganams, žaliavalgiams) gali prireikti papildomų augalinę ląstelieną skaldančių fermentų. Tiems, kurie netoleruoja laktozės, gali būti naudinga šį pieno cukrų į smulkesnes molekules paverčiantys fermentai.

Kokie požymiai rodo, kad organizmui galimai trūksta virškinimo fermentų?

Šie simptomai gali rodyti, kad organizmas virškinimo fermentų pagamina arba išskiria nepakankamai:

  • Po valgio atsirandantis sunkumo jausmas ir dujų kaupimasis;
  • Nevirškinimo pojūtis ir ankstyvas sotumo jausmas;
  • Didelė dalis maisto išmatose būna tiesiog nesuvirškintas;
  • Šleikštulys, pykinimas;
  • Vidurių užkietėjimas arba viduriavimas;
  • Lėtinis nuovargis, silpnumas, svorio kritimas ir kitos fizinės bei emocinės sveikatos problemos.

Patys populiariausi ir dažniausiai vartojami fermentai yra gyvulinės kilmės

Gyvulinės kilmės virškinimo fermentai paprastai išgaunami iš kiaulių kasos – virškinimo liaukos, kuri atlieka tokią pačią funkciją kaip ir žmogaus organizme. Iš kiaulių kasos išgauti fermentai yra atsparūs skrandžio rūgščiai, aukštesnei temperatūrai ir veikia ten, kur jie ir turėtų veikti. Pavyzdžiui, persivalgius gali būti naudingi tam tikri vaistiniai preparatai, kuriuose yra pagrindinių virškinimo fermentų – amilazės, lipazės ir proteazės.

Mezym vartojamas tuomet, kai kasa nepakankamai gamina ir išskiria virškinimo fermentų ir tai sukelia virškinimo sutrikimų. Mezym dozės priklauso nuo virškinimo sutrikimų laipsnio, optimali dozė nustatoma individualiai. Jeigu kitaip nenurodyta, valgant išgeriamos 2-4 plėvele dengtos tabletės. Plėvele dengtos tabletės nuryjamos nekramtant ir užsigeriant dideliu skysčio kiekiu. Ilgalaikio  gydymo atveju vartojimo trukmę nustato gydytojas. Vartojimo trukmę vaikams taip pat nustato gydytojas. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Vis labiau populiarėja iš grybų arba iš augalų išgauti virškinimo fermentai

Mokslininkai teigia, kad iš grybų išgauti virškinimo fermentai yra gana gerai toleruojami ir saugūs vartoti. Jų veikimo spektras gana platus – jie ne tik padeda lengviau suvirškinti daugelį produktų, bet ir mažina rėmens pasireiškimo riziką. Negana to, iš grybų išgauti virškinimo fermentai skaldo ne tik pagrindines maistinių medžiagų grupes, bet gali padėti virškinti ir tokias medžiagas kaip pieno cukrus ar tirpios arba netirpios maistinės skaidulos. Kaip ir minėta prieš tai, tai gali būti ypatingai naudinga tiems asmenims, kurie valgo daugiau pieno arba augalinių maisto produktų.

Augaliniai virškinimo fermentai pravers ir tiems, kurių mityba ir jos režimas yra gana padriki. Šiuolaikiniai virškinimo fermentų turintys preparatai dažnai papildomi įvairiais augaliniais ekstraktais ar net vitaminais ir mineralais, kitomis biologiškai aktyviomis medžiagomis. Pasirinkimas iš tiesų gausus. Vis dėlto vertėtų atsiminti, kad virškinimo fermentai tikrosios problemų priežasties dažniausiai neišspręs. Paprastai jie tinkami tik laikinam vartojimui.

Palaikyti sveiką gyvenimo būdą yra daug lengviau ir pigiau, nei naikinti nesveiko gyvenimo būdo sukeltas ligas ir kitas pasekmes. Tai turėtų būti pagrindinė kiekvieno savo sveikata besirūpinančio žmogaus taisyklė.

Pasveik.lt info , paruošta Rūtelės Foktienės

Kaip padėti dantų dygimo sukeliamą diskomfortą kenčiančiam mažyliui?

Žaliame fone stovi besišypsantis mažylis šviesiais plaukais. Dėvėdami baltais marškiniais, jie demonstruoja tarpą tarp priekinių dantų, užsimindami apie žavingą dantų dygimo fazę, kuri papildo jų linksmą išraišką.

Mažylio gimimas – didelis įvykis kiekvienoje šeimoje. Pirmoji šypsena, pirmasis žaisliuko paėmimas, pirmosios juokingos kūdikio išraiškos ir pirmasis dantukas – tai viskas, ko taip laukia mažą žmogų auginanti šeima. Vis dėlto pirmųjų pieninių dantukų dygimas gali sukelti nemažai diskomforto ne tik pačiam kūdikiui, bet ir jo šeimos nariams. Negana to, pirmieji dantukai atneša ir naujas atsakomybes – nuo šiol teks kiekvieną dieną po du kartus valyti burną puošiančius gražuolius.

Dėl kokių priežasčių dantys pradeda dygti anksčiau arba jų dygimo tenka palaukti ilgiau?

Pirmieji dantukai paprastai išdygsta apie 5-7 gyvenimo mėnesį. Vis dėlto jie gali pasirodyti ir anksčiau, ir vėliau.

Atlikti tyrimai rodo, kad daugiausiai įtakos dantų dygimo laikui turi paveldimumas arba genetiniai faktoriai. Pavyzdžiui, jei vaikelio tėvų dantys dygo vėliau, tuomet labai tikėtina, kad ir vaikelis jų sulauks vėliau. Jei tėvelių dantys dygo anksčiau, tuomet labiau tikėtina, kad ir mažylis jais džiaugsis anksčiau. Kai kuriuose literatūros šaltiniuose teigiama, kad berniukams pieniniai dantys pasirodo šiek tiek anksčiau nei mergaitėms. Paprastai iki 3 metų amžiaus susiformuoja visas pieninis sąkandis, kurį sudaro 20 dantukų.

Gamtoje pasitaiko visokių išimčių. Būna ir taip kad vaikai jau gimsta su dantukais arba jie pasirodo per pirmąsias jų gyvenimo savaites. Kai kurie mažyliai per pirmąjį savo gimtadienį šypsosi dar bedante šypsena. Tokį neįprastą pieninių dantų dygimo laiką gali nulemti ne tik genetika, bet ir daug kitų priežasčių. Žinoma, kad anksčiau dantukai kalasi vėliau gimusiems ir didesnio svorio mažyliams. Ankstyvesnį dantų dygimą gali nulemti kai kurios infekcijos, pavyzdžiui, tymai arba įvairūs dariniai žandikauliuose.

Vėliau dantukai kalasi anksčiau gimusiems, neišnešiotiems ir mažesnio svorio kūdikiams. Vėlyvesnį dantukų dygimą gali nulemti ir dažnai pasitaikančios ūminės infekcinės ligos, įvairūs medžiagų apykaitos sutrikimai, tokios ligos kaip rachitas ir prasta motinos mityba bei jos propaguoti žalingi įpročiai nėštumo metu. Tai rodo, kad rūpestis mažylio dantukais prasideda jau nėštumo metu.

Kokie požymiai rodo, kad mažyliui galimai dygsta dantukai?

Apie galimą dantų dygimą praneša ne tik padidėjęs seilėtekis, bet ir paburkusios bei paraudusios ir skausmingos dantenos. Mažylis aktyviau čiulpia pirštus, kiša į burną kumštukus ir graužia įvairius daiktus. Žindomi mažyliai gali „krimstelti“ į krūtį, o iš buteliuko maitinami kūdikiai gali aktyviau kandžioti buteliuko žinduką.

Mažylis gali būti neramus, irzlus, gali sutrikti jo apetitas ir miegas. Dygstant dantukams gali atsirasti nežymus temperatūros pakilimas, nedideli bėrimai aplink lūpas, ant smakriuko, kaklo ir krūtinės.

Viduriavimas, karščiavimas, drebulys, šaltkrėtis, sloga, gerklės skausmas ir kosulys yra ūminių infekcijų požymiai, tad jų nereikėtų sieti konkrečiai su dantų dygimu. Jei atsiranda nuogąstavimus keliančių simptomų, tuomet geriau nedelsti ir kreiptis į gydytoją. Ūmias infekcijas gali tekti skubiai gydyti.

Kaip padėti dantų dygimo sukeliamą diskomfortą kenčiančiam mažyliui?

Verta išmėginti gana paprastas priemones, kurios šiek tiek mažina uždegimą, skausmą ir dantenų paburkimą. Gali padėti atšaldyti guminiai žiedai (kramtukai), nes jie maloniai vėsina dantenas.

Jau kietesnį maistą valgančiam mažyliui galima pasiūlyti šaldytuve palaikytų nesaldžių riestainių, duonos ar vaisių gabalėlių, vėsesnio jogurto.

Skausmą mažina ir dantų dygimą šiek tiek spartina dantenų masažas vėsiu, švariu pirštu. Galima naudoti ir silikoninį antpirštį, kuris tinkamas ir pirmųjų pieninių dantų valymui. Mažyliui reikia dažniau pasiūlyti skysčių, duoti švelnų ir nedirginantį maistą.

Anaftin Baby gelis dygstant dantukams yra lipnus biologinis burnos gleivinės gelis. Jis greitai suformuoja nematomą plėvelę, kuri apsaugo dantenas nuo diskomforto ir skausmo. Natūralios sudėtyje esančios medžiagos pažeistose dantenų vietose padeda malšinti skausmą ir paraudimą. Ant pažeistos vietos užtepkite pakankamai gelio ir aplikatoriumi švelniai masažuokite dantenas. Gelį pageidautina tepti kūdikiui pavalgius ir prieš užmiegant, kad geriau susidarytų plėvelė ir ilgesnį laiką būtų malšinamas skausmas. Vartokite taip dažnai, kaip to reikia. Daugumai mažylių patinka malonus bananų skonis ir švelnus masažas silikoniniais aplikatoriaus šereliais.

Pasveik.lt info, paruošė Rūtelė Foktienė

Ką daryti, kad skausmingos mėnesinės negriautų planų?

Moteris purpuriniame fone priešais veidą laiko kalendorių, galbūt žymintį skausmingų mėnesinių dienas. Kai kuriomis dienomis kalendoriuje rodomas savaitės išdėstymas su raudonais apskritimais. Ji dėvi dryžuotą viršutinę dalį ir siekia organizuoti savo planus.

Menstruacijų skausmai – vienas dažniausių mėnesinių ciklo sutrikimų arba moterų lytinės sveikatos bėdų. Kodėl skauda per mėnesines? Ar normalu jausti skausmą per mėnesines? Kaip būtų galima sau padėti? 

Kodėl skauda per mėnesines?

Teigiama, kad pirminę dismenorėją (kai nerandama jokios organinės patologijos) pirmiausiai sukelia padidėjusi prostaglandinų koncentracija organizme. Tai biologiškai aktyvios medžiagos, uždegimo ir skausmo mediatoriai, kurie yra labai svarbūs mėnesinių skausmo indukcijai. Manoma, kad mėnesinių skausmo intensyvumas tiesiogiai priklauso nuo šių biologiškai aktyvių medžiagų koncentracijos organizme.

Taip pat vertėtų pabrėžti, kad skiriasi ir subjektyvus skausmo suvokimas – vienos moterys pakenčia didesnį skausmą nei kitos ir atvirkščiai. Pats spazminio pobūdžio skausmas yra susijęs su raumeninės gimdos sienelės susitraukimais. Šie susitraukimai yra svarbi fiziologinė mėnesinių dalis – jų metu lengviau iš gimdos ertmės pasišalina tai, kas nebereikalinga. Tokių judesių metu spaudžiamos gimdos audinių kraujagyslės, vystosi išeminiai procesai. Tai reiškia, kad gimdos audiniai prasčiau aprūpinami ne tik krauju, bet ir deguonimi ir svarbiomis maistinėmis medžiagomis. Būtent dėl to išsiskiria skausmą ir uždegimą sukeliančios medžiagos – moteris jaučia spazminio pobūdžio skausmus ir kitus nemalonius simptomus.

Negana to, mėnesinių skausmai gali atsirasti ir dėl tam tikrų lytinių organų patologijų. Jos gali būti įgytos arba įgimtos. Tai reiškia, kad genetika irgi gali nulemti polinkį į intensyvesnius mėnesinių skausmus. Dažniausia antrinės dismenorėjos priežastis yra endometriozė. Jos metu gimdos audiniai išveši ir auga už įprastų ribų, vystosi uždegiminiai procesai ir atsiranda gana intensyvūs skausmai.

Ar normalu jausti skausmus per mėnesines?

Jausti mėnesinių skaumus yra normalu. Teigiama, kad silpni ir vidutinio stiprumo spazminiai pilvo apačios skausmai, trunkantys ne ilgiau nei 3 paras, yra gana normalus reiškinys. Be to, jie neturėtų stiprėti, priešingai – jie turėtų silpnėti ir visiškai išnykti per keletą pirmųjų parų nuo ciklo pradžios. Jei tokie skausmai nesukelia nedarbingumo ir netrukdo kasdienei veiklai, tuomet jie neturėtų rodyti jokio sveikatos sutrikimo. Tokiu atveju turėtų pakakti visiškai įprastų priemonių, pavyzdžiui, streso vengimo, sveikesnės mitybos, lengvos fizinės veiklos gryname ore, tinkamo darbo ir poilsio režimo. Taip pat gali būti naudingos vaistažolių arbatos, šilta vonia ir gausesnis negazuoto mineralinio vandens vartojimas. Gali padėti švelnus masažas ir aromaterapija.

Pavojaus signalai yra stiprėjantis ir sunkiai pakeliamas mėnesinių skausmas. Kiti susirūpinimą keliantys simptomai yra neciklinis kraujavimas, pakitusios makšties išskyros, lytinių organų skausmas, skausmas lytinių santykių metu, skausmas ne mėnesinių metu, neįprasti pojūčiai dubens srityje ir t.t. Tuomet geriau nelaukti ir kreiptis į gydytoją. Tai gali pranešti apie lytinių organų ar dubens organų patologijas, kurioms būtinas skubus ir specialus gydymas.

Ką daryti, kad tomis dienomis būtų lengviau?

Pateikiame keletą patarimų, kurie, tikime, padės „tas dienas“ ištverti lengviau:

  • Pirma, ką reikėtų žinoti – jei skausmus reikia „tverti“, tuomet geriau pasitarti su gydytoju ir ieškoti priemonių, kurios padėtų grąžinti normalią gyvenimo kokybę. Gydytojas ginekologas parinks tinkamiausią gydymą, įvertins, ar nėra organinių patologijų. Dažnai skiriami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, pavyzdžiui, Dolmen. Taip pat gali būti skiriamos kontraceptinės priemonės, ypač jei nauda viršija galimą žalą. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.
  • Savijautą mėnesinių metu gerina vaistažolių arbatos. Išmėginkite melisų, pankolių, kmynų, pipirmėčių, ramunėlių, čiobrelių arbatas.
  • Galite 15 minučių pagulėti šiltoje vonioje arba uždėti ant pilvo šilto vandens pūslę.
  • Nepamirškite gerti pakankamai vandens, pavyzdžiui, puikiai tiks negazuotas mineralinis vanduo.
  • Venkite druskos, cukraus, kavos, alkoholio, nikotino, sunkiai virškinamų ir aštrių patiekalų. Šie produktai ir žalingi įpročiai didina nuotaikų kaitų, irzlumo, galvos skausmo ir virškinimo sutrikimų tikimybę.
  • Jei skausmas plinta į kitas sritis, tuomet gali būti naudingas švelnus masažas.
  • Išmėginkite lengvą fizinę veiklą, pavyzdžiui, pasivaikščiojimą miške ar jogą. Judėjimas gerina ne tik nuotaiką, bet ir gimdos audinių kraujotaką.

Dantų protezavimas: kaip išsirinkti geriausią sprendimą Jūsų sveikatai ir grožiui?

Dantų modelis su atvirais žandikauliais, su veidrodžiu ir dantų zondu apžiūrinčiu dantis, idealiai tinka dantų protezavimui. Modelyje rodomi ir viršutiniai, ir apatiniai dantys su rausvomis dantenomis, išdėstytomis baltame fone.

Sveiki dantys ir estetiška šypsena – tai, apie ką svajoja daugelis. Deja, laikui bėgant mūsų neaplenkia įvairios dantų ir burnos ertmės sveikatos problemos. Dalis žmonių, dėl ligų ar patirtų traumų, dar jauname amžiuje susiduria su negrįžtamais vieno, kelių ar daugiau dantų pažeidimais ar net jų netekimu. Tokiu atveju būtina pasirūpinti funkcionaliu ir estetišku dantų atkūrimu.

Specialistai pastebi, kad dažnu atveju prasidėjusias dantų problemas seka ir odontologinių procedūrų baimė: dėl jos atidėliojami vizitai pas odontologą. Egzistuoja mitas, kad dantų atkūrimas yra sudėtinga, skausminga ir nemaloni procedūra, tačiau kauniečių ypač vertinamas gydytojas odontologas Zigmantas Romanovas tikina: taip tikrai nėra.

Netekus vieno ar kelių dantų, kyla dilema – kokią restauraciją pasirinkti?

Z. Romanovo odontologijos klinikoje Kaune protezavimo procedūrą atliekantis gyd. odontologas Z. Romanovas netekus dantų ragina ieškoti sprendimo.

„Juos atkurti būtina dėl sveikatos priežasčių. Praradus dantį, gali būti pažeidžiami kaimyniniai sveikieji dantys. Negana to, netekęs natūralios stimuliacijos ima nykti žandikaulio kaulas: tuo pačiu keičiasi ir žmogaus veido bruožai. Įdumba skruostai, išryškėja raukšlės aplink lūpas.

Taip pat būtina įvertinti ir socialinį bei estetinį faktorius: bedantė šypsena arba neestetiški, labai nusidėvėję dantys sukelia kompleksus ir neleidžia jaustis laisvai bei užtikrintai“, teigia gyd. Odontologas.

Susidūrus su negrįžtamais pažeidimais arba danties jau netekus, taikomos šios pagrindinės dantų atkūrimo priemonės: išimama dantų plokštelė, protezavimas tiltais arba protezavimas ant implantų.

Kiekvieną metodą aptarėme atskirai, kad galėtumėte dar geriau įvertinti jų privalumus ir trūkumus.

Išimamas plokštelinis protezas

Tai vienas pigiausių ir greičiausių protezavimo metodų, taikomas netekus kelių ir daugiau žandikaulio dantų. Nors tai greitas ir paprastas, tačiau toli gražu ne geriausias pasirinkimas.

Plokštelinis protezas iš dalies atkuria šypsenos estetiką ir suteikia tam tikrą stabilumą. Tiesa, išimama plokštelė prastai fiksuojasi, gali dirginti dantenas ir burnos gleivinę.

Tvirtinant šią restauraciją, nesuteikiamas natūralių dantų funkcionalumas ir pojūtis, neatkuriama visavertė kramtymo funkcija. Ji atstatoma tik iki 20-25 proc., todėl tenka riboti maisto pasirinkimą, kramtymo metu jaučiamas diskomfortas.

Plokštelinis protezas neužkerta kelio žandikaulio kaulo nykimui, todėl paciento sveikatos problemos toliau komplikuojasi.

Tiltinis protezas

Lyginant su išimama plokštele, tai geresnis sprendimas, jeigu siekiate kokybiškai atkurti kramtymo, fonetikos ir kitas dantų funkcijas. Praktika rodo, kad tokiu būdu pavyks sugrąžinti net iki 60 proc. prarastos kramtymo funkcijos!

Dantų protezavimas tiltais suteikia daugiau estetikos, atrodo natūraliau ir fiksuojasi kur kas patikimiau, nei išimama plokštelė. Vis dėlto, nešiojant tokį protezą tenka ypač dėmesingai rūpintis burnos higiena, nes ant dantų ir tarpdančiuose intensyviau kaupiasi apnašos.

Vienas didžiausių šio metodo trūkumų – tvirtinant tiltinį protezą, šlifuojami ir gretimi kaimyniniai dantys. Tokiu būdu pažeidžiamas jų apsauginis sluoksnis, išauga ėduonies ir kitų ligų rizika.

Fiksuojami dantų protezai geras pasirinkimas net sudėtingiausiais atvejais

Ant dantų implantų fiksuojami (neišimami) dantų protezai gydytojo odontologo Z. Romanovo teigimu, yra geriausias dantų atkūrimo būdas, džiuginantis savo funkcionalumu ir nauda sveikatai.

„Šis metodas leidžia pilnai atkurti visas dantų funkcijas ir pasižymi natūralia estetika. Ant implantų protezuotų dantų praktiškai neatskirsite nuo tikrų. Priklausomai nuo paciento galimybių ir klinikinės situacijos, siūlome skirtingus dantų atkūrimo variantus: sriegiame vieną, du, keturis ar daugiau implantų, kad galėtumėte džiaugtis nepriekaištinga kramtymo funkcija ir natūraliu pojūčiu“, pasakoja gyd. Odontologas.

Šis metodas apsaugo žandikaulio kaulą nuo nykimo: implantas sriegiamas kaip danties šaknies pakaitalas ir užtikrina tinkamą kaulinio audinio stimuliaciją. Taip pat tausojami sveikieji gretimi dantys, jų nereikia šlifuoti ar poliruoti. Tinkamai atstačius danties funkcijas, sąkandžio aukštį, visi žandikaulio dantys apsaugomi nuo papildomos apkrovos, spartesnio nusidėvėjimo, skilimo ir lūžių.

Ant implantų protezuotų dantų priežiūra ir burnos higiena niekuo nesiskiria nuo įprastinės, todėl išvengsite papildomų rūpesčių.

„Nors dantų atstatymo metodų yra nemažai, tik protezavimas ant implantų suteikia ilgaamžius rezultatus ir padeda apsisaugoti nuo grėsmingų komplikacijų“, pabrėžia gyd. odontologas Z. Romanovas.

Mankštos vandenyje – jų nauda ir kūnui, ir sielai

Žmogus su juodu maudymosi kostiumėliu ir maudymosi kepuraite yra po vandeniu, imituodamas bėgimo judesį baseine – puikus mankštos vandens pavyzdys. Saulės šviesa šoka ant baseino grindų, liedama raštus skaidriame mėlyname vandenyje, duoda naudos tiek kūnui, tiek sielai.

Visur, kur tik einame, skamba šūkiai: „žmogus sutvertas judėjimui“, „sportas – tai sveikata“, „judėk ir būk sveikas“.  Taip, judėjimas žmogaus organizmui labai svarbus. Vis dėlto aktyvesnė fizinė veikla nėra maloni visiems.  Dažnas asmuo vengia net užlipti laiptais, o ką jau kalbėti apie aktyvią aerobinę treniruotę?

Tokiu atveju puiki alternatyva yra plaukiojimas baseine ir mankšta vandenyje. Vandenyje judėti lengviau ir maloniau – galbūt ją verta išmėginti ir Jums?

Kuo naudingas plaukiojimas baseine ir mankšta vandenyje?

Specialistai teigia, kad mankšta vandenyje ir plaukiojimas gerina ne tik fizinę, bet ir emocinę asmens būklę. Kuo naudingas plaukiojimas ir mankšta vandenyje? Turime Jums bent keletą priežasčių, kodėl šį malonumą turėtumėte išmėginti ir Jūs:

  • Judėjimas vandenyje malšina stresą, nerimą, padeda susidoroti su neigiamomis emocijomis ir psichologiškai pailsėti. Vadinasi, plaukiojimas gali padėti kovoti su psichologine įtampa;
  • Sportas baseine labai tinkamas po įvairių traumų. Tai puiki reabilitacija, padedanti greičiau susigrąžinti prarastas judėjimo funkcijas. Būtent todėl mankštos vandenyje atliekamos praktiškai visose sanatorijose ir reabilitacijos įstaigose;
  • Mankštos vandenyje spartina medžiagų apykaitą, gerina kraujotaką ir širdies darbą, teigiamai veikia virškinimo organų veiklą;
  • Tokie užsiėmimai veiksmingai atpalaiduoja, be to, asmuo pradeda labiau pasitikėti savo jėgomis;
  • Judėjimas vandenyje ypatingai naudingas raumenims. Įrodyta, kad reguliariai sportuojant vandenyje treniruojami praktiškai visi kūno raumenys, be to, gerėja laikysena, didinamas bendras kūno tonusas, gražėja kūno formos;
  • Mankštos vandenyje padeda stangrinti odą, kovoti su celiulitu ir kitais trūkumais;
  • Plaukiojimas ir buvimas vandenyje padeda pajusti laisvės ir laimingumo pojūtį. 

Kuo ypatingas judėjimas vandenyje?

Specialistai teigia, kad vandens mankštos pasižymi paprastumu, efektyvumu ir, svarbiausia – saugumu. Vandenyje kūnas „jaučiasi“ kitaip dėl tam tikrų vandens savybių. Pavyzdžiui, asmuo, atsidūręs vandenyje, jaučiasi lengvesnis nei sausumoje, todėl jis gali atlikti sudėtingesnius pratimus ir labiau pasitikėti savimi. Ne taip greitai pajuntamas nuovargis, o dažnu atveju žmogus po treniruotės jaučiasi netgi pailsėjęs.

Nors tam tikros vandens savybės sumažina gravitacijos poveikį raumenims ir sąnariams, atliekamų pratimų metu sukuriamas pakankamas pasipriešinimas, vystoma didelė raumenų jėga. Nors asmuo jaučiasi lengvesnis nei sausumoje ir jam pratimus vandenyje atlikti paprasčiau, pačios treniruotės metu atliekami judesiai duoda gerą rezultatą.

Negana to, vandenyje lengviau išlaikyti pusiausvyrą. Jame saugiau kristi, mažesnė tikimybė susižeisti praradus pusiausvyrą. Tai itin aktualu traumas patyrusiems ir senėjimo pasekmes jaučiantiems asmenims.

Kam ypatingai naudingos mankštos vandenyje?

Su vandeniu naudinga susipažinti jau kūdikystėje, o išmokti plaukti – ankstyvoje vaikystėje. Vis dėlto pažintį su vandeniu žmogus turėtų tęsti visą savo gyvenimą, nes judėjimas vandenyje teikia labai daug naudos ir tinkamas visoms amžiaus grupėms. Mankštos vandenyje ypatingai rekomenduojamos tiems, kurie:

  • Patyrę kokių nors traumų ir nori greičiau susigrąžinti prarastas ar sutrikdytas judėjimo funkcijas;
  • Serga kojų venų varikoze ir kenčia nuo kojų skausmo, sunkumo ir tinimo;
  • Kenčia nuo antsvorio ir nutukimo – vandenyje jiems judėti tiesiog lengviau, o svoris „tirpdomas“ taip pat efektyviai kaip ir sausumoje (tam tikrais atvejais – net efektyviau);
  • Turi sąnarių ir nugaros problemų ir serga tokiomis ligomis kaip reumatas, osteochondrozė ir kt.;
  • Aktyviai sportuoja ir jaučia raumenų įtampą – buvimas vandenyje padeda atpalaiduoti įsitempusius audinius ir greičiau atsigauti;
  • Jaučia senėjimo pasekmes ir kenčia nuo koordinacijos ir pusiausvyros sutrikimų.

Beje, mankštos vandenyje ypatingai rekomenduojamos nėščiosioms ir toms moterims, kurios nori greičiau atsigauti po gimdymo.

Kam netinkamos mankštos vandenyje?

Mankštos nerekomenduojamos sunkių širdies problemų turintiems pacientams, epilepsija sergantiems asmenims, chlorui alergiškiems asmenims, nuo trofinių opų ir kitokių atvirų žaizdų kenčiantiems pacientams.  Sportuoti vandenyje negalima karščiuojant ir kenčiant nuo lėtinių ligų paūmėjimo. Kiekvienu atveju būtina pasitarti su savo gydytoju, nes tai, kas tinka vieniems, gali visai netikti kitiems.

Ką dar svarbu žinoti apie mankštas vandenyje?

Mankštos vandenyje turėtų trukti apie 30-60 minučių. Rekomenduojama jas atlikti du – tris kartus per savaitę. Turint konkrečių problemų pratimai parenkami individualiai, o siekiantiems sustiprėti gali tinkamos ir grupinės treniruotės. Papildomam efektui pasiekti ir mankštai paįvairinti pasitelkiamos įvairios priemonės – plūdurai, kamuoliai, svareliai, specialios gumos, lazdos ir t.t.  Vandens apranga turi būti patogi ir nevaržanti, o vandens temperatūra – komfortiška.

Pasveik.lt info. Paruošė Rūtelė Foktienė

Gelbėkite – kuokštais slenka plaukai: 5 veiksmai vešlios šukuosenos link

Žmogaus ranka stambiu planu švelniai laikanti ilgų plaukų sruogą. Žmogus vilki ryškiai raudonai oranžinius marškinius, o jų šukuosena puikiai kontrastuoja su neryškia, sodriai žalia lauko aplinka.

Gražūs, vešlūs ir spindintys plaukai – kai kuriems tai tik svajonė, regima šampūnų reklamose. Ne visi išlošė genų loterijoje. Kai kurie vyrai ankstyvą plikimą paveldėjo, kiti plaukų netenka dėl streso ar prastos priežiūros. Moterims kuokštais ima slinkti plaukai dėl hormonų pokyčių. Ką galite padaryti, jei norite sustabdyti ir pamažu atsiauginti gražius ir sveikus plaukus?

1. Išsiaiškinkite slinkimo priežastį. Moterims plaukai įprastai slenka dėl hormoninių pokyčių, dažno plaukų modeliavimo ir dažymo. Abiem lytims tai gali būti dėl vaistų vartojimo, ilgalaikio ir stipraus streso, mineralų ar vitaminų trūkumo. Polinkis į plaukų slinkimą ar ankstyvą plikimą gali būti paveldėtas. Rekomenduojama kreiptis į dermatologą, kuris atliks reikiamus tyrimus ir nustatys tikrąją plaukų netekimo priežastį (-is). Jums gali būti atliktas kraujo tyrimas, odos arba plaukų mėginių tyrimas. Specialistas taip pat gali pasinaudoti instrumentais ištirti plauką.

2. Individualus plaukų slinkimo gydymas. Specialistas paskirs gydymą, tinkantį jums. Jį gali sudaryti vaistai, šampūnai ar kitos skalpo priežiūros priemonės. „Era Esthetic“ klinikose plaukų slinkimas gydomas su pirmuoju pasaulyje plaukų užpildu „DR.CYJ Hair Filler“. Naujos kartos priemonė su tarptautiniu mastu patentuotais biomimetiniais peptidais ir hialurono rūgštimi pirmiausia atgaivina odos ląsteles ir skalpą, skatina kraujo cirkuliaciją galvos odoje. Nuosekliai atliekant procedūras galiausiai atgaivinami primigę plauko folikulai, ir sužadinamas plauko augimas.

Procedūra neskausminga, nes naudojamos plonytės adatėlės. Mikroinjekcijos suleidžiamos į galvos odą, kad aktyvieji ingredientai palaipsniui patektų į skalpą. Įprastai rekomenduojamas 4 procedūrų kursas, po procedūrą kas 2 savaites. Pirmieji rezultatai matomi praėjus 2 savaitėms po ketvirtos procedūros. Pastebėsite, kad slenka vis mažiau plaukų. Vėliau slinkimas sustos. Dar vėliau šukuosena jau bus vešlesnė. Sustiprintas plaukų augimas išlieka apie metus po paskutinės procedūros. Gydytojas rekomenduos, ar verta ir kada atlikti daugiau procedūrų su „DR.CYJ Hair Filler“.

Net 13 metų kurtas produktas tinkamas tiek vyrams, tiek moterims, kurių plaukai ploni ir silpni, kurie susiduria su plaukų slinkimu arba retėjimu, plikimu. Procedūra rekomenduojama ir tiems, kurie turi persodintus plaukus, ir nori išlaikyti ilgesnį jų gyvavimo ciklą. Gydymas su šiuo plaukų užpildu negalimas, jei nustatytas padidėjęs jautrumas preparato komponentams. Nerekomenduojama pacientams, vartojantiems imunosupresantus, sergantiems autoimuninėmis ligomis, diabetu, reumatu, jei dažnai sergate angina. Procedūra neatliekama nėštumo ir žindymo laikotarpiu.

3. Tinkama mityba, kai slenka plaukai. Net ir pasirinkę efektyviausius metodus ir sekdami gydytojo rekomendacijas, kaip prižiūrėti skalpą, vis tik turėtumėte žiūrėti į plaukų slinkimo problemą kaip kelių veiksnių rezultatą. Subalansuota mityba yra svarbi ne tik gerai savijautai, bet ir plaukų būklei. Į savo kasdienį racioną įtraukite daugiau baltymų (pavyzdžiui, kiaušinių, pieno produktų, vištienos), nes plaukų folikulai daugiausia sudaryti būtent iš baltymų. Jų trūkumas lemia plaukų slinkimą. Uogos, kuriose yra vitamino C, ypač vertingos ir norint sustabdyti odos senėjimo procesus, ir plaukų slinkimą kuokštais. Desertui rinkitės mėlynes, braškes, kad gautumėte vitamino C, kurį organizmas naudoja kolagenui gaminti. Tai baltymas, kuris padeda stiprinti plaukus, kad jie netrupėtų ir nelūžinėtų. Vitaminas E, kurio gausu riešutuose, avokaduose, riebiose žuvyse, skatins plaukų augimą.

4. Priemonės plaukų slinkimui mažinti. Ieškokite galvos odos priežiūros priemonių su kofeinu (stimuliuoja plaukų folikulus), ketokonazolu (prižiūri skalpo mikroflorą), gulsčiosiomis serenojomis (profilaktiškai veikia prieš plikimą), biotinu (stiprina folikulus), rozmarinais (skatina cirkuliaciją), alijošiais (stimuliuoja plaukų augimą), žaliosios arbatos ekstraktu (nuramina odą ir stabdo plaukų slinkimą).

Užtat venkite priemonių su sulfatais, parabenais, DEA, TEA, PEG, alkoholiu. Atsisakykite plaukų formavimo ir dažymo.

5. Skalpo priežiūra, kai slenka plaukai. Jums labiausiai reikia rūpintis ne plaukų išvaizda, o būtent skalpu. Neinvestuokite į balzamus ar kondicionierius, kurie nepamatuotai žada paskatinti plaukų augimą. Jums svarbu prižiūrėti skalpą, pasirinkti tinkamą šampūną, subalansuoti mitybą. Atsisakykite plaukų formavimo ir dažymo. Neriškite plaukų į aukštą ir standžią kasą, geriau nešiokite palaidus arba tik lengvai suimtus. Skalpą galite masažuoti, nors, tiesa, didelių tyrimų, kurie patvirtintų masažo naudą stabdant plaukų slinkimą nėra. Masažuodami pirštais galite naudoti ricinų arba kokosų aliejų. Nors mokslinių tyrimų, patvirtinančių šių priemonių poveikį, irgi nėra.

Užtat klinikiniai tyrimai įrodė, kad plaukų slinkimas veiksmingai išgydomas su „DR.CYJ Hair Filler“ preparatu. Tai ne tik greitas plaukų slinkimo stabdymo procesas, bet ir procedūra be šalutinio poveikio. Plaukų užpildą sudaro patentuoti peptidai, jame nėra cheminių komponentų, todėl kone visiškai pašalinama šalutinių poveikių rizika ir užtikrinamas preparato efektyvumas, nepriklausomai nuo plaukų slinkimo priežasties.

Gydytojos įspėja sergančius astma

Ranka tiesiasi į mėlyną astmos inhaliatorių ant stalo, o vaizde raudonai drąsiai rodomas žodis „STOP“, tarsi raginantis gydytoją stabtelėti ir persvarstyti savo požiūrį.

Nors astma yra lėtinė liga, tai visai nereiškia, kad gyvenimą ji turi apkartinti. Su astmos paūmėjimais ir nuolatiniu simptomų malšinimu susitaikę pacientai nebeįsivaizduoja kitokio gyvenimo, tačiau gydytojai vienareikšmiškai teigia – astma neturi gąsdinti ar trukdyti, ją galima pažaboti.

Nekontroliuojamą astmą gali išduoti pernelyg dažnas simptomus tik malšinančių, bet negydančių įkvepiamųjų vaistų ( mėlynuoju inhaliatoriumi) vartojimas.
Gali būti, kad per daug pasikliaujate mėlynuoju inhaliatoriumi ir turėtumėte kreiptis į gydytoją.

Kaip atskirti nekontroliuojamą astmą?

Respublikinės Šiaulių ligoninės Tuberkuliozės ir plaučių ligų klinikos l.e.p. vadovė, gydytoja pulmonologė Asta Žaliukienė tikina, kad astma neturėtų trukdyti įprasto gyvenimo. Stebint dienos ir nakties metu pasireiškiančius simptomus sprendžiama, ar gydymo nereikia intensyvinti, kadangi jis yra pakopinis. Tačiau patys pacientai turi atkreipti dėmesį į savo kasdienę savijautą ir požymių neignoruoti.„Dažnai pacientai pagal astmos kontrolės klausimyną patys įsivertina ligą kontroliuojantys ir kad viskas yra gerai, tačiau, gydytojų vertinimu, virš pusės jų klysta. Žinoma, astmai būdingas ligos eigos kintamumas ir išoriniai dirgikliai, alergenai, tarša ar kitos ligos gali išprovokuoti paūmėjimus, tačiau jie neturi tapti įprasta kasdienybės dalimi, prie kurios, deja, daugelis tiesiog pripranta“, – sako A. Žaliukienė.

Gydytoja ragina atkreipti dėmesį, jei įprasto fizinio krūvio metu pasireiškia dusulys, kosulys ar švokštimas.

„Būna, jog konsultacijos metu švokščia paciento plaučiai, o jis sako, kad čia yra gerasis periodas. Nekalbame apie tai, kad jis turėtų neuždusęs iškart užbėgti į penktą aukštą, bet, palyginimui, ramiai lipant į kokį trečią aukštą su pirkinių maišeliu – dusulys neturi atsirasti, tai nėra normalu“, – tikina pulmonologė.

Pagrindinės klaidos – gydymo režimo nesilaikymas ir neteisingas vaistų įkvėpimas

Respublikinės Panevėžio ligoninės Infekcinių ligų klinikos Pulmonologijos skyriaus vedėjos gydytojos pulmonologės Justinos Kruopienės teigimu, reikalingas bendradarbiavimas tarp paciento ir gydytojo norint, kad astma būtų sukontroliuota ir neblogintų paciento gyvenimo kokybės. Vaistus vartoti reikia reguliariai ir taip, kaip paskyrė gydytojas, tačiau pacientai nuo gydymo plano mėgsta nukrypti – tai ir yra didžiausia klaida. „Pavyzdžiui, gydymas veiksmingas ir simptomai išnyksta, todėl pacientas vaistų nebevartoja, nes mano, kad pasveiko. Tačiau astma yra lėtinė liga, kaip ir  cukrinis diabetas ar arterinė hipertenzija, kurios gydymo režimo būtina laikytis nuolat, o ne tik per paūmėjimus“, – įspėja J. Kruopienė ir priduria, kad paūmėjimų metu negalima nueiti į kitą kraštutinumą ir pasikliauti tik simptomus malšinančiais vaistais, kadangi jie negydo astmos ir jos paūmėjimo, o tik trumpam suteikia palengvėjimą.Taip pat svarbu reguliariai patikrinti vaistų įkvėpimo techniką, kadangi, pasak gydytojos, kone kas antras pacientas daro didesnių ar mažesnių klaidų
.„Paprašius jau daug metų astma sergančių pacientų pademonstruoti, kaip įkvepia vaistus, dažniausiai jie atsako, kad tikrai viską moka. Tačiau praktika rodo, kad net ir ilgai vaistus vartojantys pacientai daro nors ir ne kritines, bet kitas mažesnes klaidas. Pavyzdžiui, prieš vaistų įkvėpimą neatlieka iškvėpimo veiksmo, nesugeba įkvėpti vaisto iš tam tikro inhaliatoriaus, nes įkvėpimo srovė per maža, nesugeba vienu metu aktyvuoti aerozolinio inhaliatoriaus ir iš jo įkvėpti vaistų arba jį įkvepia tik per tarpinę. Vaistas neturi likti burnoje, jis turi pasiekti bronchus.

Visada, kai pacientas teigia, kad gydymas neefektyvus, būtina patikrinti, ar vaistai įkvepiami tinkamai, ar pacientas laikosi gydymo režimo“, – sako pulmonologė.

Mėlynasis „žudikas“

Gyd. J. Kruopienė pažymi, kad mėlynuoju inhaliatoriumi piknaudžiauti negalima, nes jis nėra toks „nekaltas“. Šis vaistas veikia tik simptomiškai – išplečia bronchus, bet iš esmės visiškai neveikia astmos patogenezės, t.y. neslopina uždegimo. „Tipinė situacija – ilgametis pacientas konsultacijoje išdėlioja savo inhaliatorius ir sako, kad šis pirmos pagalbos mėlynasis inhaliatorius padeda, o gydomasis, kuris iš tikrųjų veikia uždegimą, ne.
Tai suprantama, nes pirmasis suteikia greitą palengvėjimą, tačiau šis palengvėjimas yra trumpalaikis ir ilgalaikėje perspektyvoje astmos kontrolė galiausiai prarandama, liga paūmėja. Be to, reikia nepamiršti, kad mėlynasis inhaliatorius turi ir daug šalutinių poveikių, ypač tada, kai jo vartojimas perteklinis.

Jei per metus suvartojami bent trys mėlynojo inhaliatoriaus flakonai, tai jau blogas signalas“, – įspėja gydytoja. Šiaulių ligoninės pulmonologė A. Žaliukienė antrina, kad pacientai praktikoje „sukeičia“ savo inhaliatorius ir trumpo veikimo mėlynuosius inhaliatorius naudoja kaip pagrindinį arba prevencinį vaistą. „Mėlynojo inhaliatoriaus ” vartojimas išties perteklinis, nes pacientai jį visada turi su savimi ir žino, kad galės pasikliauti. Yra tokių atvejų, kad, pavyzdžiui, įkvepia vaisto dar prieš einant sportuoti, kad išvengtų galimų simptomų. Suprantama, astmos simptomai, tokie kaip dusulys, yra baisūs ir žmonės siekia jų išvengti bet kokia kaina. Tačiau juk galima jų išvengti laikantis skirto gydymo ir sekant savo astmos kontrolę. Gydant šią ligą, mes susiduriame su visokiomis situacijomis. Tačiau kas iš tikrųjų baisiausia, tai kad žmonės tokie kantrūs nekontroliuojamiems simptomams ir jų įtaka gyvenimui. Taip neturi būti, astma yra suvaldoma“, – nuteikia gyd. A. Žaliukienė.



Kaip užbėgti už akių senatvinės atminties sutrikimų pasekmėms?

Asmuo, vilkintis kaštoninės spalvos megztinį ir laikrodį, laiko žmogaus smegenų modelį, įdėtą į baltą apvalkalą, iliustruojantį detalią anatomiją su matomais grioveliais ir raukšlėmis. Atsižvelgiant į senatvinių atminties sutrikimų pasekmes, šis modelis padeda suprasti, kaip galime užbėgti už akių tokias problemas.

Kaip užbėgti už akių sunkiausioms senatvinės silpnaprotystės pasekmėms?

Alzheimerio liga – pati dažniausiai senatvinės silpnaprotystės arba demencijos sindromo forma. Tai yra labai didelis išbandymas ne tik pačiam pacientui, bet ir jį supantiems asmenims. Būtent jiems neretai prireikia psichologinės pagalbos, nes rūpintis tokiu pacientu iš tiesų gali būti labai nelengva.

Kuo anksčiau aptinkama liga, tuo geriau

Kad susitaikymas su nuolat progresuojančia liga būtų sklandesnis, o pats gydymas – efektyvesnis, būtina stengtis pirmuosius ligos simptomus atpažinti kaip galima anksčiau. Taip bus lengviau visiems – ir pačiam pacientui, ir juo besirūpinantiems asmenims. Be to, gydymas vaistais  ir specialiai pritaikyta psichoterapija efektyvi tik ankstyvose ligos stadijose. Vėliau lieka tik vienas pasirinkimas – tinkama slauga, kad pacientas būtų saugus ir būtų patenkinti visi jo svarbiausi poreikiai, kurie gali susitraukti iki pagrindinių gyvybinių funkcijų palaikymo, ypač jei sergama paskutinėmis ligos stadijomis.

Pirmieji ligos simptomai dažnai „nurašomi“ kaip natūralaus senėjimo dalis

Pirmieji Alzheimerio ligos simptomai yra užmaršumas ir trumpalaikės atminties sutrikimai. Pacientas gali atsiminti seniausius įvykius, vis iš naujo pasakoti tas pačias istorijas, tačiau jis neatsimena, ką veikė prieš akimirką. Vaikų ar kaimynų aplankytas senolis gali būti pamiršęs ant viryklės verdantį puodą ar į rozetę įjungtą lygintuvą. Gali greitai keistis paciento nuotaikos – į tam tikras situacijas jis gali pradėti reaguoti pernelyg karštai ar net agresyviai arba, priešingai, jis gali tapti abejingas bet kokiems aplinkos dirgikliams. Tokie, iš pirmos pažiūros lengvi pažintinės funkcijos sutrikimai gali būti pirmieji besivystančios Alzheimerio ligos simptomai. Tad pastebėjus keistą elgesį geriau nedelsti ir išsitirti ne tik dėl demencijos sindromo, bet ir dėl kitų galimų ligų. Paprastai tariant – geriau jau anksčiau, nei per vėlai – ir ypač kalbant apie senatvinę silpnaprotystę, nes jos metu vykstantys procesai niekuomet nėra grįžtamojo pobūdžio.

Iš pradžių sunkiau pačiam pacientui, vėliau – jo artimiesiems

Pačioje Alzheimerio ligos pradžioje pacientas dar supranta, kad su juo kažkas ne taip, todėl jis jaučia baimę ir nerimą. Jis pats pastebi, kad padėjo batus į šaldytuvą ar sviestą įkišo batų dėžę, tačiau ligai progresuojant toliau, pats Alzheimeriu sergantis asmuo jau nebe taip gerai suvokia situacijos sunkumą. Tuomet didieji sunkumai nugula ant paciento artimųjų ar namiškių pečių, kuriems tampa labai sudėtinga susikalbėti su pacientu, priimti jo emocijas (kurios gali keistis nuo ašarų iki juoko, nuo džiaugsmingumo iki agresyvumo). Sunku ir tada, kai pacientas nereiškia jokių emocijų, o tiesiog ilgai žiūri į vieną tašką ir jau nebeatpažįsta nei savo gyvenimo meilės, nei savo vaikų, nei pats savęs. Vėliau jis nebegali pasirūpinti savimi ir ateina tokia diena, kai jis nebesugeba net vaikščioti, o ką jau kalbėti apie tokias rutinines užduotis, kaip savarankišką apsirengimą, valgymą ir apsilankymą tualete.

Vyksta įvairūs tyrimai, tačiau liga vis dar negali būti visiškai išgydyta

Ši liga vis dar labai plačiai tiriama. Vis dėlto toks gydymo metodas, kuris padėtų visiškai išgydyti šią ligą, dar nėra sukurtas. Pirmosiose ligos stadijose gali būti veiksmingas kompleksinis gydymas, sudarytas iš vaistinių preparatų vartojimo, psichoterapijos ir kt.

Daug vilties teikia išmaniaisiais vaistais vadinami nootropų grupės vaistiniai preparatai, kurie gerina atmintį ir gebėjimą mokytis. Jų veikimo mechanizmas nėra visiškai ištirtas. Veikdami cholinerginius receptorius bei cholino apykaitą, nootropai didina neuronų aktyvumą. Jie neslopina centrinės nervų sistemos, neveikia ir vegetacinės nervų sistemos. Tačiau tyrimais su eksperimentiniais gyvūnais nustatytas vidutinio stiprumo antidepresinis nootropų  poveikis. Klinikiniais tyrimais nustatyta, kad pacientams, sergantiems lengvo ir vidutinio sunkumo senatvine silpnaprotyste, nootropų grupės vaistiniai preparatai pagerino dėmesį, mokymąsi, atmintį, orientaciją ir kitus protinius sugebėjimus. 

Nootropų grupei priklausantys vaistiniai preparatai yra didelė demencijos sindromo gydymo viltis, tačiau pagrindinis tikslas vis dar išlieka ankstyva ligos diagnozė – tik tuomet įmanoma bent jau kažkiek pristabdyti neurodegeneracinius procesus, kurie yra negrįžtami. 

Ką svarbu žinoti nuo diabetinės pėdos kenčiantiems asmenims ir jų artimiesiems?

Ant kėdės sėdintis žmogus viena ranka masažuoja blauzdą. Didžiausias dėmesys skiriamas jų nuogai pėdai, kuri pastatyta ant poliruotų grindų, pabrėžiant diabetinės pėdos priežiūros svarbą. Atrodo, kad žmogus atsipalaiduoja arba mažina įtampą kojoje.

Galbūt teko girdėti terminą „diabetinė pėda“? Tai pėdų pažeidimai, kurie atsiranda cukriniu diabetu sergantiems asmenims ir yra viena pagrindinių ligotumo, neįgalumo bei mirtingumo priežasčių. Cukriniu diabetu sergančių asmenų pėdoms reikia ypatingos priežiūros, nes šiems pacientams būdinga didesnė galūnių amputacijos rizika nei sveikiems asmenims. Pateikiame Jums patarimų, padedančių prižiūrėti pažeistas pėdas ir išvengti sunkiausių komplikacijų.

Kas yra diabetinė pėda?

Diabetinė pėda – tai su cukriniu diabetu susiję pėdų pažeidimai, kurie asmeniui sukelia daug nepatogumų, o kartais gali būti net ir viena iš mirties priežasčių. Cukrinis diabetas susijęs su besivystančia periferine neuropatija ir įvairiais periferinių arterijų pažeidimais, dėl kurių ant pėdų atsiranda ne tik odos įtrūkimų, bet ir įvairių pėdų išopėjimų, infekuotų žaizdų ir panašiai. Tokie pėdų pažeidimai gali tapti net galūnių amputacijos priežastimi, tad diabetinės pėdos priežiūrai reikia ypatingumo atidumo. Žinoma, paskutiniu metu galūnių amputacijų skaičius sumažėjo, tačiau jis vis tiek ženkliai didesnis nei tarp tų asmenų, kurie cukriniu diabetu neserga.

Kodėl taip svarbu kasdien apžiūrėti pėdas?

Cukriniu diabetu sergantiems asmenims savo pėdas reikia apžiūrinėti kasdien, nes tik tokiu būdu įmanoma iš karto pastebėti net ir smulkiausius pažeidimus. Reikėtų apžiūrėti ne tik pėdas, bet ir pirštus, tarpupirščius, sritis virš pėdų. Vertėtų atkreipti dėmesį, ar nėra odos įtrūkimų, žaizdelių, opų, pūslių, kokių nors nuospaudų, sužeidimų. Labai svarbu įvertinti, ar taisyklingai auga nagai, ar neįaugę jų kampučiai. Susirūpinti reikėtų ir tuomet, jei stebimi kokie nors paraudimai, paburkimai, patinimai. Pačiam gali būti sunku tinkamai apžiūrėti pėdą – tokiu atveju turėtų padėti artimieji. Pastebėjus bet kokių pažeidimų reikėtų nedelsiant kreiptis į pėdos priežiūros specialistą. Žaizdeles galima pridengti steriliu tvarsčiu ir kuo skubiau jas parodyti gydytojui.  

Kaip plauti pėdas ir minkštinti odą?

Pėdas plauti reikėtų kiekvieną vakarą. Vanduo neturėtų būti per karštas – geriausia, kad jis neviršytų 34-36 laipsnių temperatūros. Patartina naudoti muilą, o po procedūros pėdas reikėtų švelniai, bet kruopščiai nuvalyti minkšto audinio rankšluosčiu. Ypatingai daug dėmesio reikėtų skirti tarpupirščiams. Sausinimas turi būti švelnus. Kitu atveju didėja odos pažeidimų tikimybė. Po plovimo galima paminkštinti odą specialia diabetinės pėdos priežiūrai skirta kosmetika. Be to, tokiomis priemonėmis negalima tepti žaizdų ir tarpupirščių, nebent jie labai sausi.

Kaip kirpti nagus?

Nagai kerpami tiesia linija. Jokiais būdais negalima „iškirpti“ nagų kampučių, nes didėja nagų įaugimo rizika. Aštrius nagų kampus rekomenduojama pašlifuoti dilde, prieš tai ją nuvalius dezinfekciniu skysčiu. Nuospaudų negalima šalinti žirklėmis ar peiliukais bei kitomis traumuojančiomis priemonėmis. Taip pat gali pakenkti ir agresyvios cheminės priemonės, todėl nuospaudas šalinti turėtų tik pėdos priežiūros specialistas. Specialistas taip pat pasirūpins ir įaugusiais bei stipriai sustorėjusiais nagais ir duos patarimų, kaip lengviau susitvarkyti su šia bėda.

Ką dar svarbu žinoti nuo pėdos pažeidimų kenčiantiems asmenims?

Pėdų pažeidimų turintiems asmenims patariama kasdien keisti kojines. Jos turi būti pagamintos iš natūralių audinių (geriausiai tinka medvilninės, jei kojos šąla – vilnonės kojinės). Kojinės negali būti per ankštos ar per daug apspausti. Beje, jei kojinės suplyšo, geriau jų nebetaisyti, nes suadytos kojinės diabetikams netinkamos. Reikėtų rinktis besiūles kojines. Labai gerai, jei jos papildytos natūraliomis baktericidinį poveikį turinčiomis medžiagomis, pavyzdžiui, sidabru. Pėdos pažeidimų turintiems asmenims ypač svarbu dėvėti patogią ir odai kvėpuoti leidžiančią avalynę. Jie taip pat turėtų vengti vaikščioti basi, ypač ten, kur didesnė susižeidimų ar infekcijų rizika. Beje, pėdų negalima šildyti įvairiomis pagalvėlėmis, nes tai labai pavojinga (sutrikęs pėdų jautrumas, galimas nudegimas, didėja infekcijų rizika).

Kaip atpažinti, diagnozuoti ir palengvinti kūdikių pilvo dieglius?

Ką tik gimęs kūdikis, galimai patyręs kūdikių pilvo dieglius, guli ant baltos antklodės, verkia užmerktomis akimis ir iškėlęs rankas.

Pilvo diegliai – šis terminas dažnai kelia šiurpą ne tik nepatyrusiems, bet jau ir gerokai patyrusiems tėveliams. Kaip juos atpažinti, diagnozuoti ir gydyti?

Kaip atpažinti pilvo dieglius?

Pilvo diegliams būdingas stiprus ir nenumaldomas verkimas, kurio numalšinti neįmanoma jokiais įprastais būdais. Pats kūdikio verkimas turi aiškią pradžią ir pabaigą – jis gali staigiai prasidėti ir taip pat staigiai pasibaigti. Įdomu ir tai, kad pilvo diegliai prasideda pakankamai netikėtai ir nėra susiję su jokia tuo metu atliekama veikla (nestebimas priežastinis ryšys). Vis dėlto dažniausiai pilvo diegliai arba kolikos kamuoja antrojoje dienos pusėje, vakarais, kai vaikas jau labiau emociškai pavargęs.

Pats su pilvo diegliais susijęs verksmas yra intensyvesnis, garsesnis, o tonas – aukštesnis. Paprastai tariant, verksmas panašus į rėkimą. Tėvai dažniausiai labai pasimeta, nes gali pasirodyti, kad vaikui kažkas negerai – kūdikio verksmas labai staigus, bauginantis, dirginantis ir sukeliantis daug nerimo.

Pilvo diegliams taip pat būdingas padidėjęs kūno tonusas. Vaikelis gali labai stipriai išriesti nugarą, pritraukti kojas prie pilvuko. Kolikų metu paprastai parausta veidas ir stipriai įsitempia pilvas. Sudėtingiausia tai, kad jokie įprasti nuramino būdai beveik nepadeda. Vaikelis verkia toliau, nors ir patenkinami visi pagrindiniai jo poreikiai. Pastebėta, kad pilvo diegliai (kaip ir pilvo pūtimas) gali palengvėti pašalinus dujas ar pasituštinus, tačiau ne visuomet.

Kaip diagnozuoti pilvo dieglius?

Žinoma, aukščiau minėti simptomai ar požymiai gali reikštis ir įprasto verkimo metu. Vis dėlto su pilvo diegliais susijęs verksmas tęsiasi ilgiau ir turi pasikartojamumo požymį. Neretai taikoma trejeto taisyklė:

  • Vaikas stipriai verkia ilgiau nei 3 valandas;
  • Toks verkimas kartojasi daugiau nei 3 kartus per savaitę;
  • Tokių savaičių suskaičiuojama daugiau nei 3.

Minėtu atveju labai tikėtina, kad mažylį kamuoja būtent pilvo diegliai. Negana to, stipriausios ir intensyviausios kolikos paprastai kamuoja 3-5 mėnesių kūdikius.

Žinoma, stiprus verkimas gali pranešti ir apie kitas patologijas, pavyzdžiui, žarnyno nepraeinamumą ar galvos smegenyse vykstančius patologinius pokyčius. Todėl labai svarbu atskirti pilvo dieglius nuo kitų ligų ir nuo kitų galimų verkimo priežasčių. Gydytojas įvertina, ar kūdikis neturi širdies patologijų, ar nėra bėrimų, ar kūdikis nepatyręs jokių traumų. Be to, įsitikinama, ar vaikelis priauga tiek svorio, kiek turėtų, ar jis nekarščiuoja, neviduriuoja, nevemia ir nepatiria kitų galimas patologijas rodančių simptomų. Jei kūdikis sveikas ir toks garsesnis verkimas kartojasi gana dažnai, tuomet labai tikėtina, kad mažylį kamuoja būtent pilvo diegliai.

Kaip gydyti pilvo dieglius?

Nėra vieno, visiems efektyvaus ir būtent pilvo dieglių gydymui pritaikyto metodo. Vis dėlto pateikiame būdų, kurie galėtų padėti palengvinti pilvo dieglius:

  • Kūdikio maitinimo technikos keitimas. Vertėtų įsitikinti, ar kūdikis žindomas ir (arba) iš buteliuko maitinamas taisyklingai. Po maitinimo būtina panešioti mažylį vertikaliai ir leisti jam atsirūgti. 10 minučių prieš maitinimą naudinga mažylį paguldyti ant pilvo. Jei kūdikis maitinamas iš buteliuko, reikia naudoti specialius buteliukus su vožtuvais, mažinančiais kolikų tikimybę.
  • Kūdikio mitybos keitimas. Nėra visiškai žinoma, ar maitinančios motinos mityba daro įtaką kūdikio pilvo diegliams ar ne. Jei įtariama, kad mažylis gali būti alergiškas karvės pieno baltymui arba laktozei, žindanti mama kuriam laikui galėtų atsisakyti pieno produktų ir stebėti vaikelio savijautą. Pradinio maitinimo mišiniais maitinamiems kūdikiams vertėtų duoti iš hidrolizuotų baltymų pagamintų pieno mišinių.
  • Pagalbos tėvams suteikimas. Vertėtų paminėti, kad labai svarbi emocinė parama tėvams. Jie turėtų būti mokami atpažinti pilvo dieglius. Sunkumus patiriantiems tėvams būtina žinoti, kad tai praeinanti būklė. Kasdienybę galima palengvinti pasitelkiant tam tikras streso malšinimo technikas, pakeičiant vienam kitą, ieškant pagalbos iš kitų asmenų.
  • Kitų tėvų išmėgintų būdų taikymas. Siūloma pabandyti šiuos būdus – sūpavimą, maudynes šiltame vandenyje, švelnų pilvo sienos masažą, kojyčių lenkimą, baltąjį triukšmą, kūdikio vežiojimą automobiliu, šilto audinio uždėjimą ant pilvelio.
  • Medikamentinio gydymo taikymas. Įrodyta, kad dėl per didelio dujų susikaupimo atsirandančius pilvo dieglius gali palengvinti simetikonas. Jis nėra absorbuojamas į sisteminę kraujotaką, veikia tik vietiškai, todėl tinkamas nuo pirmųjų mažylio gyvenimo dienų. Įrodyta, kad simetikonas gali suretinti verkimo epizodų dažnį ir sutrumpinti jų trukmę. Jis gali padėti pagerinti ne tik mažylio, bet ir tėvų miegą. Espumisan L geriamųjų lašų (suspensijos) veiklioji medžiaga yra būtent simetikonas. Ši medžiaga padeda subliūkšti žarnyno dujų burbuliukams, todėl jie lengviau pasišalina iš virškinimo trakto.  Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.


Virškinimo sutrikimus gali sukelti ir rūkymas

Mokomasis anatominis modelis, kuriame demonstruojami žmogaus vidaus organai, tokie kaip raumenys, kepenys, žarnos ir skrandis. Segmentuota išsamiam tyrimui, išryškina struktūras, susijusias su virškinimo problemomis (virškinimo sutrikimais) ir rūkymo poveikiu (rūkymas), kad būtų galima visapusiškai mokytis.

Dispepsijos sindromas yra viena dažniausių ilgalaikių ir gyvenimo kokybę trikdančių virškinimo sutrikimų priežasčių. Kas dažniausiai jį sukelia? Kaip jis diagnozuojamas ir gydomas? Kuo gali būti naudingi virškinimo fermentai?

Kas dažniausiai sukelia dispepsijos sindromą?

Dispepsijos sindromą gali sukelti įvairios priežastys. Dažniausiai tai laikinai trunkančios būklės, kurias nulemia tam tikras gyvenimo būdas. Tarkime, studijuojantis ir tuo pačiu metu dirbantis asmuo ne visuomet spėja pavalgyti, valgo nesveiką ir sunkiai virškinamą greitąjį maistą ir dėl šių priežasčių jaučia diskomforto jausmą viršutinėje pilvo dalyje. Galime išskirti kelias pagrindines viršutinės pilvo dalies skausmo, diskomforto ir nevirškinimo pojūčio priežastis:

  • Nesveika ir nesubalansuota mityba – asmuo valgo per daug riebaus ir sunkiai virškinamo, aštraus ir virškinamąjį traktą dirginančio maisto. Vieniems nemalonius pojūčius gali sukelti riebūs kepsniai su padažais, tuo tarpu kitiems nemaloniausius pojūčius sukelia daug acto turintys, konservuoti, maisto priedais gausūs ir rūkyti produktai.
  • Žalingi įpročiai – dispepsijos sindromo pasireiškimą gali paskatinti nesaikingas alkoholio vartojimas, rūkymas, piktnaudžiavimas kai kuriomis kitomis medžiagomis. Pavyzdžiui, rūkymo metu dalis nikotino patenka į seiles, o kartu su seilėmis jis keliauja į virškinimo traktą. Jis daro žalą skrandžio ir žarnyno gleivinei, didina uždegimo ir virškinimo sutrikimų riziką. Žinoma, kad rūkantys asmenys net 10 kartų dažniau serga opalige ir net 4-5 kartus dažniau miršta nuo žarnyno vėžio. Be to rūkymas didina ne tik ilgalaikių virškinimo sutrikimų, bet ir vėžinių virškinimo sistemos susirgimų tikimybę.
  • Netinkamas mitybos režimas – svarbu ne tik tai, kas valgoma, bet ir kaip valgoma. Vienas didžiausių dispepsijos „kaltininkų“ – persivalgymas, kurio metu, natūralu, tenka labai didelis krūvis virškinimo traktui. Tokiu atveju kasa nespėja gaminti reikiamo kiekio virškinimo fermentų, pritrūksta skandžio sulčių ir panašiai. Beje, kai kuriems itin nemalonius simptomus sukelia skubotas valgymas, kurio metu maistas nėra pakankamai sukramtomas ir sumaišomas su seilėmis. Per greitai valgant nuryjama daug oro, todėl gali kamuoti net ir labai skausmingas pilvo raižymas, pūtimas.
  • Kai kurių vaistinių preparatų vartojimas – virškinimo traktą intensyviau dirgina antibiotikai, digoksinas, kalio ir geležies preparatai, chemoterapiniai preparatai, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo ir kt.
  • Dispepsijos sindromas gali būti susijęs su kai kuriais virškinimo sistemos susirgimais, pavyzdžiui, kasos uždegimu, kasos ar skrandžio vėžiu, gastroezofaginio refliukso liga, skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opalige ar kitomis uždegiminėmis ligomis.

Kokie simptomai būdingi dispepsijos sindromui?

Dispepsijos diagnozės patvirtinimui labai svarbūs šie klinikiniai simptomai:

  • Ankstyvas sotumo jausmas, atsirandantis suvalgius tik dalį maisto porcijos;
  • Viršutinės pilvo dalies skausmas, diskomfortas, nevirškinimo pojūtis;
  • Varginantis ir nemalonus pilnumo jausmas po valgio;
  • Šleikštulys, pykinimas ir vėmimas (šie simptomai pasitaiko rečiau).

Taip pat gali kamuoti pilvo raižymas ir pūtimas, pakisti apetitas, kristi kūno masė. Mažakraujystė, vyresnis amžius, kraujas išmatose, viduriavimas ir vėmimas, intensyvus pilvo pūtimas ir skausmas gali būti pavojaus signalai, pranešantys apie rimtesnes ligas.

Kaip diagnozuojamas ir gydomas dispepsijos sindromas?

Diagnozuojant dispepsijos sindromą svarbiausia išsiaiškinti labiausiai varginančius simptomus. Siekiant atmesti virškinimo trakto patologijas atliekami kraujo, išmatų, instrumentiniai tyrimai. Neradus jokių morfologinių organinių pakitimų diagnozuojama funkcinė dispepsija, kurios tikslios priežastys nežinomos iki šiol.

Dispepsijos sindromas gydomas šalinant pagrindinę priežastį ir (arba) lengvinant gyvenimo kokybę trikdančius simptomus. Jei dominuoja skausmas, jis galimai kyla dėl padidėjusio skrandžio rūgštingumo. Tokiu atveju skiriama skrandžio rūgštingumą mažinančių vaistinių preparatų, pavyzdžiui, protonų siurblio inhibitorių. Jei dominuoja sunkumo, pilnumo jausmas ir diskomfortas epigastriume bei pykinimas, tuomet labai tikėtina, kad sutrikusi virškinimo trakto motorika ir (arba) būdingas virškinimo fermentų trūkumas. Tuomet skiriama prokinetikų, virškinimo fermentų. Antibiotikų skiriama tuomet, kai nustatomas infekcinis susirgimas.

Kaip veikia virškinimo fermentai?

Tuomet, kai labai išreikštas nevirškinimo, sunkumo ir pilnumo jausmas, gali būti naudinga pakaitinė virškinimo fermentų terapija. Pavyzdžiui, Mezym vartojamas tuomet, kai kasa nepakankamai gamina ir išskiria virškinimo fermentų ir tai sukelia virškinimo sutrikimų. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Kasos lipazė atskelia riebalų rūgštis nuo triacilgliceridų molekulės 1-oje ir 3-oje padėtyse. Susidariusios laisvosios riebalų rūgštys ir 2-monogliceridai, veikiant tulžies rūgštims, viršutinėje plonosios žarnos dalyje greitai rezorbuojasi. Tripsinas susidaro iš tripsinogeno autokatalizės būdu arba veikiant plonosios žarnos peristaltikai; jis aktyvina kitus proteolitinius fermentus bei, veikdamas kaip endopeptidazė, ardo lizino ir arginino jungtyse peptidinius ryšius ir tokiu būdu, kartu su kitais fermentais, skatina baltymų skilimą į aminorūgštis bei nedideles baltymines molekules. Alfa amilazė, pasižyminti endoamilazių savybėmis, labai greitai skaldo polisacharidus, kurių sudėtyje yra gliukozės; jos aktyvumas išlieka pastovus netgi ligos atvejais, kai kasos sekrecinis pajėgumas esti žymiai sumažėjęs. Tokiu būdu pakaitinė fermentų terapija padeda pagerinti medžiagų skaidymo ir įsisavinimo procesą.

Sunki astma ir biologinė terapija – šviesa tunelio gale

Asmuo, leidžiantis biologinę terapiją su švirkštu į pilvą, jo matavimo žymės aiškiai matomos. Fone – tekstūruotas megztinis ir šviesus audinys sunkios astma sergantiesiems siūlo šviesa tunelio gale.

Dauguma žino, kad šiandien astmą galima gana sėkmingai sukontroliuoti, jei pacientui paskirtas adekvatus gydymas. Tačiau to toli gražu nepakanka – reikia, kad pacientas laikytųsi ir gydymo režimo. Vis dėlto net ir tinkamų vaistų paskyrimas bei režimo laikymasis kai kuriais atvejais negali užtikrinti pilnavertės astmos kontrolės. Kai kurie pacientai serga ypatingai sunkia astma, kurios paūmėjimų sisteminiais ir įkvepiamaisiais vaistiniais preparatais sukontroliuoti neįmanoma. Tad pakalbėkime apie sunkią astmą ir naują jos santykinai naują gydymo metodą – biologinę terapiją.

Kas yra astma?

Astma – tai lėtinė uždegiminė kvėpavimo takų liga. Jai būdingas padidėjęs bronchų reaktyvumas ir kintamoji bronchų obstrukcija. Dėl šių priežasčių pacientas patiria pasikartojančius ir itin varginančius simptomus, pavyzdžiui, švokštimą, krūtinės sunkumą ir veržimą, dusulį, sausą kosulį. Dažniausiai tokie ligos požymiai pasireiškia naktiniais ar rytiniais priepuoliais. Šie simptomai praeina savaime arba gydant, tačiau sunkios astmos atvejais priepuoliai gali būti praktiškai nekontroliuojami. Dėl šios priežasties sunki astma yra gana dažnai pasitaikanti mirties priežastis.

Kaip paplitusi astma?

Manoma, kad astma visame pasaulyje serga kur kas daugiau nei 300 milijonų žmonių, o kasdien nuo šios ligos numiršta daugiau nei 1000 žmonių. Higienos instituto 2018 metais pateiktais duomenimis Lietuvoje astma serga daugiau nei 55 tūkstančiai gyventojų. Moterų serga šiek tiek daugiau nei vyrų. Skaičiuojama, kad apie 3,7 – 4 procentai asmenų serga sunkiomis astmos formomis.

Kas yra sunki astma?

Sunki astma – tai lėtinė uždegiminė kvėpavimo takų liga, kuri išlieka nekontroliuojama, nors ir taikomas intensyvus bei adekvatus pačios astmos ir gretutinių ligų gydymas. Anot Pasaulinės astmos iniciatyvos (GINA, angl. Global Initiative for Asthma), sunki astma – tai astma, kai gydymui reikia didelės įkvepiamosios gliukokortikoido dozės ir ilgo veikimo beta agonisto arba leukotrienų receptorių agonisto, arba teofilino. Kitas sunkios astmos kriterijus – per paskutinius metus daugiau nei pusę laiko papildomai buvo vartojami sisteminiai gliukokortikoidai, kad sunki astma būtų kontroliuoja. Kaip žinia, didelių sisteminių ir įkvepiamųjų gliukokortikoidų dozių vartojimas gali sukelti nemažai nepageidaujamų poveikių. Vis dėlto ypač sunkios astmos kontrolei gali nepakakti net ir tokio gydymo. Taigi sunkiai astmai būdinga nesėkminga simptomų kontrolė, dažnas sunkių arba labai sunkių priepuolių pasikartojimas ir nuolatinė bronchų obstrukcija, kuri gali kisti ir nebegrįžti į prieš tai buvusią būseną.

Kuo pavojinga sunki astma?

Sunki astma sukelia daug problemų ne tik pačiam sergančiajam, bet ir jį supančiai aplinkai, visuomenei. Ne paslaptis, kad sunki astma gali sukelti neįgalumą ir lemia didesnį pacientų mirtingumą. Be to, sergant sunkios formos astma reikšmingai menkinama gyvenimo kokybė. Jei priepuoliai dažni, pacientas netenka dalies darbingumo arba tampa visiškai nedarbingas. Sutrinka jo miegas, emocinė ir fizinė būklė. Dažni ir sunkūs paūmėjimai priverčia ieškoti medicinos pagalbos, gultis į ligoninę ir „iškristi“ iš normalaus gyvenimo ritmo. Negana to, dažnai ir didelėmis dozėmis vartojami sisteminiai ir įkvepiamieji gliukokortikoidai sukelia daug nepageidaujamų poveikių. Tarp tokių nepageidaujamų reiškinių gali būti osteoporozė, antinksčių sutrikimai, antsvoris ir nutukimas, kandidozė ir kitos infekcijos, imuninės sistemos nusilpimas, hipertenzija, cukrinis diabetas ir kt. Negana to, sunkios astmos gydymas pareikalauja daug piniginių resursų. Nors iš pirmos pažiūros sunki astma sudaro nedidelę visų astmos atvejų dalį, jos gydymas yra pats brangiausias.

Kas yra biologinė terapija?

Biologinė terapija teikia daugiau vilčių tiems, kurie serga sunkia ir gydymui atsparia eozinofiline astma. Tokių asmenų kraujyje ir plaučiuose būna per daug eozinofilais vadinamų baltųjų kraujo ląstelių. Jau ir Lietuvoje kompensuojamo vaistinio preparato sudėtyje yra specialių baltymų – monokloninių antikūnų, kurie veikia labai specifiškai, atpažindami tam tikras ląsteles – taikinius. Šis vaistas padeda sumažinti sunkios astmos priepuolių skaičių, slopindamas baltymo, vadinamo interleukinu 5, veiklą. Užslopinęs šio baltymo veiklą, biologinei terapijai vartojamas vaistinis preparatas neleidžia kaulų čiulpams gaminti daugiau eozinofilų bei mažina eozinofilų skaičių kraujotakoje ir plaučiuose. Dėl šios priežasties astmos priepuoliai retėja ir pacientas gali gyventi pilnavertį gyvenimą.

5 prostatai naudingos maistinės medžiagos

Vyrų šlapimo sistemos iliustracija, išryškinanti prostatą (prostatai). Skaidrios mėlynos formos žymi šlapimo pūslę, šlaplę ir kitus organus, o prostata po šlapimo pūsle pavaizduota oranžine spalva.

Gerybinė prostatos hiperplazija – viena dažniausių vyriškų ligų. Kokių maistinių medžiagų šia liga sergančių vyrų mityboje turėtų būti daugiau?

Kuo vyrams naudingas vitaminas E?

Vyrams labai svarbu gauti pakankamai vitamino E. Jis būtinas normaliai lytinei funkcijai ir vaisingumui, normaliai raumenų būklei ir kraujodarai. Tai labai svarbus antioksidantas, apsaugantis nuo žalingo aplinkos poveikio ir audinių senėjimo.

Vitamino E turi įvairios daržovės, pavyzdžiui, salotos, morkos, kopūstai, špinatai, petražolės. Jo gausu įvairiuose grūduose, riešutuose ir jų aliejuose, ankštinėse daržovėse, kukurūzuose. Vitamino E randama kiaušinio trynyje, piene ir jo produktuose, pavyzdžiui, svieste. Be to, jo yra žuvyje ir žuvų taukuose, menkės kepenyse, mėsoje.

Kaip vyriškosios lyties atstovams gauti pakankamai vitamino C?

Vyrams taip pat reikėtų gauti pakankamai vitamino C – daugiausiai jo yra šviežiuose vaisiuose ir daržovėse, kurių per parą reikėtų suvalgyti atitinkamai po 300 g ir 500 g. Vitaminas C stiprina imuninę sistemą, kovoja su infekcijomis, dalyvauja kolageno gamyboje. Tai vienas stipriausių gamtoje žinomų antioksidantų. Jis padeda gauti energiją iš maisto, reguliuoja cholesterolio kiekį kraujyje, padeda pasisavinti geležį ir kt.

Vitamino C gausu erškėtuogėse, juoduosiuose serbentuose, paprikose, petražolėse. Šiuose maisto produktuose jo daugiau nei citrusiniuose vaisiuose. Vis dėlto naudinga valgyti įvairius vaisius ir daržoves, nes vitamino C žmogus gali gauti tik su maistu.  

Kuo vyrams svarbus cinkas?

Cinkas vyriškosios lyties atstovams tiesiog būtinas. Nors rekomenduojama jo paros norma yra apie 10 mg (kai kuriais atvejais – apie 20 mg), vyrams jo per parą gauti reikėtų net apie 30 mg. Cinkas ypatingas tuo, kad jis įeina į daugybės fermentų sudėtį. Ši medžiaga būtina normaliam augimui ir sveikimui, tačiau svarbiausia, kad jis reguliuoja reprodukcinių hormonų gamybą ir apykaitą. Cinkas svarbus kovojant su nervine įtampa, palaikant normalią nervų sistemos būklę ir energijos gavybą. Tai gana stiprus antioksidantas. Cinkas didina atsparumą įvairioms infekcijoms, skatina žaizdų gijimą ir prisideda prie normalios lytinės funkcijos.

Daugiausiai cinko yra kviečių sėlenose ir gemaluose, jaučių kepenyse, alaus mielėse ir lęšiuose bei kitose ankštinėse daržovėse. Jo taip pat randama liesoje mėsoje, riešutuose ir valgomosiose sėklose, kiaušiniuose, įvairiuose grūduose.

Kuo vyrams naudingas likopenas?

Likopenas išsiskiria savo unikalia struktūra ir cheminėmis savybėmis. Tai karotinoidas, kuris nudažo vaisius ir daržoves ryškiai raudona, oranžine ir geltona spalvomis. Teigiama, kad likopenas padeda apsisaugoti ne tik nuo prostatos, bet ir nuo širdies bei žarnyno ligų.

Žinoma, kad likopeno koncentracija organizme yra didesnė nei kitų karotinoidų ir jis atlieka labai svarbias funkcijas. Jis aktyvina imuninės sistemos procesus, greitina ląstelių atsinaujinimą, prisideda prie įvairių fermentų veiklos. Tai labai stiprus antioksidantas, kuris sujungia laisvuosius radikalus ir apsaugo ląsteles nuo pažaidos. Tokiu būdu ir užkertamas kelias įvairių ligų vystymuisi. Be to, likopenas ypatingai naudingas būtent vyrams, nes jis didina spermatozoidų koncentraciją ir gerina jų judrumą, vadinasi – prisideda prie geresnės vyrų lytinės sveikatos. Tyrimais įrodyta, kad reguliarus likopeno vartojimas padeda sumažinti ne tik prostatos vėžio išsivystymo riziką, bet gali turėti teigiamą poveikį sergant gerybine prostatos hiperplazija.

Daugiausiai likopeno yra greipfrutuose, arbūzuose, pomidoruose, papajose, raudonuosiuose pipiruose. Pagrindinis likopeno šaltinis yra maistas. Gautas su maistu jis kaupiasi įvairiuose organuose – ne tik kepenyse ar plaučiuose, bet ir prostatoje, dar vadinamoje priešine liauka.

Kodėl vyrams reikėtų valgyti daugiau linų sėmenų?

Linų sėmenys – vienas geriausių sveikųjų riebalų šaltinių. Juose taip pat yra antioksidantų, skaidulų, baltymų. Vis dėlto svarbiausia ir vertingiausia linų sėmenų sudėtinė dalis – naudingosios riebalų rūgštys, kurios organizmui suteikia įvairiapusę vertę. Manoma, kad linų sėmenys ypatingai naudingi vyrams, nes juose esantys lignanai gali padėti stabdyti ne tik prostatos vėžio navikų augimą, bet ir prisidėti prie sėkmingesnės gerybinės prostatos hiperplazijos kontrolės. Kai kurie tyrimai rodo, kad linų sėmenų vartojimas padeda reguliuoti vyriškųjų hormonų apykaitą. Tai ypač naudinga vyresniame amžiuje, kai mažėja bendrasis testosterono lygis ir daugėja jo metabolitų kiekis organizme.

Kuo naudingi augaliniai vaistiniai preparatai?

Žoliniai preparatai, pavyzdžiui, Prostamol Uno, turi uždegimą slopinantį, antiandrogeninį poveikį. Prostamol Uno yra tradicinis augalinis vaistas, kurio indikacijos pagrįstos tik ilgalaikiu vartojimu, skirtas palengvinti gerybinės prostatos hiperplazijos simptomus, tokius kaip šlapimo ištekėjimo pradžios vėlavimas, ilgiau trunkantis ir nutrūkstantis šlapinimasis, silpna šlapimo srovė, dažnas šlapinimasis (ypač nakties metu), gydytojui paneigus sunkias būkles. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

6 jūros druskos panaudojimo būdai

Nosies iliustracija su linijomis, vaizduojančiomis oro srautą per šnerves, demonstruojanti jūros druska panaudojimo būdus, pastatyta raminančiame žalsvai melsvos spalvos fone.

Kodėl jūros druskos arba jos produktų verta turėti kiekvienuose namuose? Pristatome Jums 6 jūros druskos panaudojimo būdus, naudingus ir Jūsų sveikatai, ir grožiui.

1) Natūralus odos šveitiklis, padedantis pašalinti suragėjusias odos ląsteles ir susigrąžinti sveiką odos išvaizdą

Vasarą odą šveisti reikia dažniau nei žiemą. Jūros druska – puikus ir visiškai natūralus odos šveitiklis. Tereikia ją sumaišyti su kokybišku augaliniu aliejumi. Puikiai tiks alyvuogių, migdolų, sezamų, abrikosų kauliukų, makadamijų, arganų aliejai. Šveičiama tik drėgna ir suminkštėjusi oda. Daugiau dėmesio skiriama labiau suragėjusioms odos sritims, pavyzdžiui, padams, alkūnėms, keliams. Gali būti šveičiamas ir veidas, bet oda turėtų būti be jos vientisumo pažeidimų. Negalima šveisti sričių aplink akis.

2) Puikus pėdų vonelės ingredientas, padedantis atsipalaiduoti ir atlikti tobulą pedikiūrą

Jūros druska minkština, atpalaiduoja ir dezinfekuoja odą. Pėdų voneles galima papildyti mėgstamais eteriniais aliejais. Arbatmedžių aliejus suteikia bakteriostatinį, baktericidinį, priešvirusinį ir priešgrybelinį efektą, o štai pušų aliejus veikia atpalaiduojančiai. Levandų eterinis aliejus puikiai tiks prieš miegą, o citrusinių vaisių aliejai – atostogų ar dienos pradžiai. Jūros druskos ir eterinių aliejų vonelę galima papildyti soda ir muilo drožlėmis – tuomet pavyks išgauti „multifunkcinę“ vonelę. Joje ypatingai suminkštės suragėjusios odos sluoksnis, todėl jį bus visai nesudėtinga nušveisti pemza.

3) Dezinfekuojantis ir skausmą slopinantis burnos skalavimo skystis

Natūraliam burnos skalavimo skysčiui pagaminti reikės stiklinės virinto vandens ir 1-2 šaukštelių jūros druskos. Kiekvieną kartą reikėtų gaminti vis naują tirpalą. Toks jūros druskos tirpalas padeda gydant aftinį stomatitą, kenčiant nuo dantų skausmų ir dantenų uždegimo. Toks tirpalas itin naudingas kaip laikina pagalba, kol laukiama vizito pas gydytoją odontologą. Šiandien galima rasti dantų pastų, papildytų jūros druska. Tokia jūros druska papildyta kosmetika padeda išsaugoti sveikus dantis ir dantenas. Mat jūros druska turi natūralių gydomųjų, sutraukiamųjų, dezinfekuojančių, dantų emalį balinančių ir kitų teigiamai veikiančių savybių.

4) Natūralus nagų stipriklis, padedantis pagerinti nagų plokštelių būklę

Reguliariai atliekamos nagų vonelės su jūros druska padeda stiprinti nagų plokšteles. Jie tampa atsparesni lūžinėjimui, išsilygina jų paviršius, gražėja spalva, greitėja augimas ir gerėja bendroji nagų būklė. Tikriausiai ne vienas iš Jūsų yra pastebėjęs, kad per atostogas prie jūros ar vandenyno pagerėja ne tik odos, bet ir nagų būklė. Jūros druskoje gausu nagų struktūrai svarbių mineralinių medžiagų, todėl reguliariai atliekamos jūros druskos vonelės padeda pastebimai sustiprinti nagus.

5) Jūros druska papildyta vonia padeda atpalaiduoti raumenis

 Į šiltą vonią rekomenduojama įberti 500 gramų jūros druskos. Toks kiekis suteiks neabejotiną raumenis atpalaiduojantį efektą. Dar geriau, jei į vonią įberiamas visas kilogramas jūros druskos. Tai puiki jėgas sugrąžinanti ir atpalaiduojanti priemonė po sunkios dienos ar intensyvios treniruotės. Jūros druska papildytos gydomosios vonios yra viena populiariausių sanatorijoje ir kitose sveikatinimo įstaigose atliekamų gydomųjų procedūrų.

6) Efektyvi priemonė, mažinanti nosies užsikimšimą

Daugelyje vaistinių galima įsigyti specialių purškalų, padedančių tuomet, kai kamuoja sloga. Quixx extra sudėtyje yra Atlanto vandenyno vandens su vertingais mineralais ir mikroelementais bei eukaliptų aliejaus. Druskų koncentracija Quixx extra sudėtyje (atitinkanti maždaug 2,6 proc. natrio chlorido) yra didesnė nei nosies gleivinėje (tai yra hipertoninis tirpalas). Quixx extra sukuria osmosinį slėgį, kuris padeda sumažinti nosies užsikimšimą. Ši medicinos priemonė natūraliai pašalina nosies paburkimą ir suteikia gaivumo pojūtį

Farmacininkė Rūtelė Foktienė

Kas dažniausiai suserga cukriniu diabetu?

Iš arti švirkšto su užrašu "insulinas" ir kubeliais su užrašu "Diabetas", apsuptas spalvingų tablečių ir buteliuko dangteliu baltame fone, išryškinantis cukriniu diabetu, kuris žmonės dažniausiai suserga.

Cukrinis diabetas neretai vadinamas civilizacijos liga, nes šiuolaikinis gyvenimo būdas jo išsivystymui labai palankus. Cukrinio diabeto simptomai priklauso nuo ligos tipo. I tipo ligai būdingesnė ūmi eiga, didelis silpnumas ir nuovargis, greitas kūno masės mažėjimas, acetono kvapas iš burnos. II tipo cukrinio diabeto atveju liga gali vystytis metų metus ir išlikti visai nepastebėta.

Kas dažniausiai suserga cukriniu diabetu, kokie pagrindiniai jo simptomai ir kokios dažniausios jo komplikacijos?

Kas dažniausiai suserga cukriniu diabetu?

Apskaičiuota, kad cukrinis diabetas dažniausiai „užklumpa“ nuolat persivalgančius ir daug riebaus bei kaloringo maisto vartojančius asmenis. Ligos tikimybę labai didina ir per mažas judrumas, sėslus gyvenimo būdas. Daug įtakos daro antsvoris ar nutukimas, stipri nervinė įtampa, per mažas rūpinimasis savimi. Vis dėlto liga atsiranda ne tik dėl koreguojamųjų faktorių. Ji gali išsivystyti ir dėl genetikos nulemtų veiksnių – tai ypatingai aktualu kalbant apie I tipo cukrinį diabetą. Vyresniame amžiuje dažniau pasitaiko II tipo cukrinis diabetas.

Cukrinis diabetas – tai lėtinė, nuolat progresuojanti liga, todėl tuomet, kai ji aptinkama anksčiau, gydymo prognozės daug geresnės. Būna ir taip, kad liga neaptinkama metų metus ar net dešimtmečius – tuomet jau kenčiama negrįžtamų pokyčių, kurie gali sukelti net neįgalumą ar tapti mirties priežastimi.

Kokie cukrinio diabeto simptomai?

Pagrindiniai cukrinio diabeto simptomai yra troškulys, apetito pakitimai (kamuoja stiprus alkis), odos niežėjimas, įvairios infekcijos, kūno masės mažėjimas. Taip pat pacientas pastebi, kad blogiau gyja žaizdos, jis dažniau šlapinasi, jį kamuoja nuovargis ir silpnumas.

Progresuojant ligai atsiranda regėjimo sutrikimų, be to, vargina odos tirpimas ir niežėjimas. Dažniau kamuoja šlapimo takų infekcijos, didėja kraujo spaudimas.  Sergant pirmo tipo cukriniu diabetu itin ryškus staigus kūno masės mažėjimas, labai didelis nuovargis ir silpnumas. Pastebėjus tokius simptomus geriau nedelsti ir kreiptis į gydytojus, nes negydoma liga progresuoja. Pavyzdžiui, I tipo cukrinis diabetas vystosi gana ūmiai, o štai II tipo cukrinis diabetas gali vystytis metų metus.

Kokios cukrinio diabeto komplikacijos?

Deja, bet sergant cukriniu diabetu komplikacijos yra praktiškai neišvengiamos. Ligos aptikimas ankstyvu jos vystymosi periodu padeda išvengti pačių sunkiausių, net mirtinų komplikacijų, o adekvatus gydymas padeda tinkamai kontroliuoti ligą.

Laikas, kuomet išsivystys tam tikrų komplikacijų, labai priklauso nuo įvairių veiksnių – nuo paties paciento sveikatos būklės, gretutinių ligų, gliukozės koncentracijos kraujyje, arterinio kraujo spaudimo rodiklių, kitų maistinių medžiagų apykaitos sutrikimų ir t.t.

Cukrinio diabeto komplikacijos dažniausiai susijusios su tų organų ir organų sistemų sutrikimais, kurie itin jautrūs gliukozės trūkumui. Tarkime, gali sutrikti regėjimas, inkstų funkcija, smegenų kraujotaka, širdies veikla. Pavyzdžiui, cukrinis diabetas yra viena dažniausių aklumo, miokardo infarkto, galvos smegenų insulto ir inkstų nepakankamumo priežastis.

Kita sudėtinga ir gyvenimo kokybę menkinanti komplikacija – varginantys galūnių skausmai, atsirandantys dėl nervinių skaidulų pažeidimų. Dažniausiai pažeidžiamos būtent periferinės kojų nervinės skaidulos. Dėl šios priežasties skauda apatines galūnes, jos tirpsta ir tvinkčioja. Gali atsirasti negyjančių žaizdų, dėl kurių išsivysto gangrena ir kojas belieka tik amputuoti. Pasirodo, cukriniu diabetu sergantiems asmenims galūnės amputuojamos net keliomis dešimtimis kartų dažniau nei sveikiems asmenims.

Ką vertėtų žinoti apie hipoglikemiją?

Komplikacijų gali atsirasti ir perdozavus vaistų ar išgėrus alkoholio, daug judant, dirbant sunkų fizinį darbą ar ilgą laiką nevalgant. Ši pavojinga būklė vadinama hipoglikemija. Jos metu gliukozės kiekis kraujyje būna per mažas. Jai būdingas bendras silpnumas, prakaitavimas, drebulys, jaučiamas širdies plakimas, neramumas (mirties baimė). Cukriniu diabetu sergantys asmenys su savim visuomet turėtų nešiotis cukraus gabalėlių ar čiulpiamų ledinukų, kurie galėtų padėti tuomet, kai jaučiami pirmieji hipoglikemijos simptomai. Apie tokios pagalbos būtinybę turėtų žinoti ir pacientą supantys aplinkiniai, nes sunkios hipoglikemijos metu asmuo gali prarasti sąmonę. Ši būklė labai pavojinga, nes jos metu įvyksta negrįžtamų pokyčių – ypatingai pažeidžiamos smegenys.

Ką reikėtų žinoti apie cukrinio diabeto gydymą?

Daugybė asmenų bijo išgirsti cukrinio diabeto diagnozę vien dėl to, jog mano, kad būtinai reikės leistis insuliną. Vis dėlto šios medžiagų apykaitos sutrikimo diagnozė dar nereiškia, kad iš karto reikės vartoti antidiabetinius vaistinius preparatus ar leistis insuliną. Turint polinkį į cukrinį diabetą gali pakakti ir dietos, be to, šiuolaikiniai geriamieji vaistiniai preparatai rodo teigiamą naudos ir rizikos santykį.

Jei I tipo cukriniam diabetui insulino tikrai prireiks (šio tipo liga serga iki 5-10 proc. visų pacientų, kuriems diagnozuotas cukrinis diabetas), tai II tipo cukrinis diabetas gali būti gydomas kur kas įvairiau. Yra ne viena geriamųjų vaistinių preparatų grupė. Vaistinį preparatą parenka gydytojas, atsižvelgdamas į tai, kiek pažengusi liga, kokios komplikacijos stebimos, kokiomis gretutinėmis ligomis serga pacientas, kaip veikia vieni ar kiti vaistiniai preparatai ir t.t. Metformino hidrochloridas (metforminas) išlieka vienu populiariausių antidiabetinių vaistų, tačiau yra ir kitų medžiagų, kurios gali būti derinamos su dieta ir (arba) insulino preparatais. Lietuvoje jau pradėta prekiauti ilgo veikimo metforminu – kauskite gydytojo ar vaistininko.

Kai pilnumo jausmas skrandyje trukdo kokybiškai gyventi

Moters liemuo ant odos pavaizduota vaizdinga virškinimo sistemos iliustracija, ryškiai išryškinanti skrandį ir žarnyną, taip pabrėžiant, kad šios sudėtingos sistemos supratimas gali padėti kokybiškai gyventi.

Funkcinė dispepsija – tai viršutinės/ vidurinės pilvo dalies, dar vadinamos epigastriumu, skausmas ir diskomfortas. Šiam sindromui būdingas ankstyvas sotumo ir pilnumo jausmas, šleikštulys ir pykinimas, pilvo skausmas ir pūtimas.

Tikriausiai ir Jūs susimąstėte, kad tokių simptomų tenka patirti gana dažnai. Jei panašius pojūčius jaučiate po kiekvieno valgio, tuomet, labai tikėtina, kad ir Jums būdinga funkcinė dispepsija.

Ir tai visai tikėtina – nuo jos visame pasaulyje kenčia nuo 10 iki 20 procentų gyventojų, o kai kuriais duomenimis ją patirti gali net kas trečias pacientas. Be to, tai viena dažniausių priežasčių, kodėl pacientai kreipiasi į šeimos gydytojus. Ką reikėtų žinoti apie šį sindromą?

Funkcinė dispepsija – viena dažniausiai pasitaikančių ligų

Pasirodo, kad funkcinė dispepsija yra viena dažniausiai pasitaikančių virškinimo trakto ligų. Vakarų šalyse ji diagnozuojama 10-20 proc. gyventojų. Manoma, kad panašus šio „blogo virškinimo“ sindromo paplitimas galimas ir Lietuvoje. Kai kuriose šalyse funkcinė dispepsija gali varginti net kas trečią arba beveik kas antrą asmenį. Neramumą kelia tai, kad tokių skundų tik daugėja – šiuolaikinis gyvenimo būdas funkcinės dispepsijos išsivystymui itin palankus. Didelis greitojo maisto kiekis, rafinuoti ir maisto priedų gausūs produktai, nereguliari ir skubota mityba, ilgalaikė nervinė įtampa, piktnaudžiavimas vaistais, žalingi įpročiai – tikri dispepsijos „sąjungininkai“.

Kaip apibūdinama funkcinė dispepsija?

Funkcinei dispepsijai būdingas nuolatinis arba pasikartojantis skausmas bei diskomfortas epigastriumo srityje. Kitas svarbus funkcinės dispepsijos kriterijus – toks diskomfortas ir skausmas kyla nestebint jokių morfologinių organinių patologijų. Tai reiškia, kad įprastais tyrimo metodais neįmanoma pastebėti jokių pakitimų virškinimo sistemoje. Būtent dėl to funkcinė dispepsija diagnozuojama pagal tai, kokius simptomus pacientas jaučia. Tai funkcinė virškinamojo trakto liga, kuriai nebūdingi jokie tuštinimosi dažnio ar išmatų konsistencijos pakitimai. Be to, būdingi simptomai nepalengvėja pasituštinus. Taigi svarbiausia tai, kokie klinikiniai simptomai pasireiškia.

Kokių yra funkcinės dispepsijos formų?

Išskiriamos dvi pagrindinės funkcinės dispepsijos formos arba tipai. Pirmoji ligos forma labiau susijusi su patiriamu skausmu. Ji primena opaligę, tačiau jokios opos neaptinkamos. Antroji dispepsijos forma susijusi su skrandžio motorikos sutrikimais, dėl kurių atsiranda tokių simptomų, kaip pilnumo ir sotumo jausmas, pykinimas, „nevirškinimo“ ir sunkumo pojūtis. Pacientas vienu metu gali skųstis ir skausmu, ir diskomforto jausmu.

Dėl kokių priežasčių išsivysto funkcinė dispepsija?

Dar iki dabar funkcinės dispepsijos išsivystymo priežastys nėra visiškai aiškios. Vis dėlto manoma, kad nemažai nulemia genetika ir įgimtas jautrumas tam tikroms virškinimo sistemą dirginančioms medžiagoms. Vieniems pagrindinis dirgiklis gali būti maistas, tiksliau, tam tikri maisto produktai, pavyzdžiui, riebus ir sunkiai virškinamas mėsos kepsnys ar daug acto turintys konservuoti produktai. Kitiems didesnę įtaką daro emocinis faktorius. Pasirodo, kad funkcine dispepsija dažniau skundžiasi tie asmenys, kurie serga arba kada nors sirgo tam tikromis ligomis, pavyzdžiui, depresija, generalizuotu nerimo sutrikimu ir panašiai. Funkcinės dispepsijos simptomus paaštrinti gali stiprus stresas ir įtemptas gyvenimo būdas. Kai kuriais atvejais funkcinės dispepsijos simptomai gali būti susiję su organizme gyvenančia Helicobacter pylori bakterija. Vis dėlto manoma, kad jos vaidmuo svarbesnis kalbant apie opaligę ir gastritą, kurių metu jau matomi morfologiniai audinių pokyčiai. 

Kaip diagnozuojama funkcinė dispepsija?

Kadangi funkcinės dispepsijos metu nestebima jokių morfologinių pokyčių, didžiausią vaidmenį diagnostikoje vaidina paciento patiriami simptomai. Labai svarbu funkcinę dispepsiją diferencijuoti nuo ligų, kurių metu gali pasireikšti gana panašūs simptomai. Vis dėlto įvairūs tyrimai leidžia atmesti tokių ligų, kaip skrandžio vėžys, tulžies akmenligė, opaligė, lėtinis kasos uždegimas, skandžio uždegimas, diagnozes.  Daugiau dėmesio reikėtų skirti tiems pacientams, kurie perkopę 50 metų amžiaus ribą ir tiems, kuriems būdingas greitas ir neaiškios kilmės svorio kritimas, vėmimas, apetito sutrikimai, kraujas išmatose, mažakraujystė ir pan.

Kada būtina gydyti funkcinę dispepsiją?

Trumpalaikių virškinimo sutrikimų pasitaiko praktiškai visiems asmenims, tačiau jie neturi trukdyti normaliai gyvenimo kokybei. Jeigu funkcinės dispepsijos simptomai vargina praktiškai kasdien, tuomet jau būtina pasitarti su specialistu. Be to, teigiama, kad funkcine dispepsija sergantiems asmenims būdinga ir didesnė rizika susirgti opalige, tad jie turėtų akyliau stebėti savo sveikatos būklę.

Gydymo būdas parenkamas atsižvelgiant į ligos formą ir į tai, kokie simptomai ryškiausi. Tarkime, jei pacientą labiausiai vargina skausmas, tuomet skiriama skrandžio rūgštingumą mažinančių vaistų, pavyzdžiui, protono siurblio inhibitorių. Jei ryškesnis diskomfortas, nevirškinimo pojūtis, pykinimas ir pilnumo jausmas, tuomet gali būti skiriama žarnyno veiklą ir skrandžio motoriką reguliuojančių vaistų (prokinetikų), virškinimo fermentų. Pavyzdžiui, Mezym vartojamas tuomet, kai kasa nepakankamai gamina ir išskiria virškinimo fermentų ir tai sukelia virškinimo sutrikimų. Jei nustatoma infekcija, tuomet gali prireikti antibiotikų. Kol kas nėra jokio specifinio funkcinės dispepsijos gydymo – pirmiausiai stengiamasi sušvelninti labiausiai varginančius simptomus ir pagerinti paciento gyvenimo kokybę. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Rūtelė Foktienė

Ką daryti, kad erekcijos sutrikimai (impotencija) nekenktų lytinio gyvenimo kokybei? Praktiški patarimai.

Du bananus laikančių rankų atvaizdai simbolizuoja lytinio gyvenimo kokybę. Kairėje rodomas bananas su surauktais jaustukais, nukreiptais žemyn, o dešinėje rodomas šypsenos jaustukas, nukreiptas į viršų.

Geriausia stengtis erekcijos sutrikimų tiesiog išvengti. Pateikiame Jums šiek tiek paprastų, bet labai svarbių patarimų:

  • Palaikykite optimalų kūno svorį ir reguliariai judėkite. Aktyvus sportas gerina ne tik fizinę ir emocinę sveikatą, bet ir prisideda prie kokybiškesnio lytinio atsako. Vyrų atveju fizinis krūvis itin svarbus;
  • Sveikiau maitinkitės: valgykite mažiau gyvulinių riebalų, rafinuotų produktų ir cukraus. Pasistenkite, kad Jūsų mitybos racione būtų daugiau daržovių ir vaisių, pilno grūdo produktų, daug skaidulų turinčio maisto, sveikųjų riebalų, naudingų baltymų iš liesos mėsos, žuvies ir ankštinių produktų.
  • Vyrams itin naudingas likopenas, cinkas, vitaminai A, C ir E, nesočiosios riebalų rūgštys. Tad reikėtų valgyti daugiau tamsiai žalių daržovių, morkų, grūdinių produktų, valgomųjų sėklų, pomidorų, arbūzų, papajų, greipfrutų, moliūgų sėklų, linų sėmenų ir t.t.;
  • Valgykite saikingai ir stenkitės nepersivalgyti. Ypatingai žalingas persivalgymas prieš miegą – jis stipriai didina nutukimo riziką ir kitų sveikatos sutrikimų pasireiškimo tikimybę;
  • Venkite žalingų įpročių – ne tik alkoholio ir tabako, bet ir dabar taip visų liaupsinamų elektroninių cigarečių. Jos kenkia ne mažiau nei klasikinės cigaretės. Be to, pasirodo vis daugiau duomenų ne tik apie jų sukeliamas nepagydomas plaučių ligas, bet ir apie ryškiai blogėjančią erekcijos funkciją;
  • Per parą miegokite bent po 7-8 valandas, nes lytinei sveikatai labai svarbus griežtas darbo ir poilsio režimas. Ne paslaptis, kad erekcijos sutrikimų gali kilti ir dėl pervargimo. Tokiu atveju lytinė sveikata neretai sustiprėja bent kiek pailsėjus, pavyzdžiui, atitrūkus nuo darbų ir iškeliavus į egzotišką šalį. Toks pokytis įrodo, kad vyrui itin svarbu kasdien laikytis darbo ir poilsio režimo – tai gali padėti ilgiau išlaikyti gerą erekcijos funkciją;
  • Nepamirškite ilsėtis ir mokėkite atsipalaiduoti. Kadangi erekcija neretai sutrinka būtent dėl psichologinių išgyvenimų, kiekvienas vyras turi surasti jam veiksmingų ir malonių poilsio bei nusiraminimo būdų;
  • Venkite streso, nes stresas turi ir trumpalaikį, ir ilgalaikį neigiamą poveikį ne tik lytinei sistemai, bet ir kitiems organams ir organų sistemoms. Stresas trukdo tinkamai nusiteiki lytiniams santykiams, o ilgalaikė nervinė įtampa sekina gyvybines funkcijas, didina streso hormono kiekį kraujyje, kenkia širdžiai ir kraujagyslėms;
  • Nepiktnaudžiaukite vaistais, ypač psichotropiniais preparatais. Apskritai, bet kokius vaistus vartokite tik pasitarę su gydytoju arba vaistininku;
  • Jei pastebite, kad kokie nors Jūsų vartojami vaistai galimai sukelia erekcijos sutrikimų, apie tai būtinai pasakykite savo gydytojui. Galbūt jis turės galimybę pakeisti vaistus kitais medikamentais – tokiais, kurie minėtųjų nepageidaujamų reiškinių nesukelia. Savavališkai nenutraukite jokių vaistų vartojimo, nes tai gali pakenkti Jūsų sveikatai.

Kur kreiptis, jei erekcijos sutrikimai trikdo lytinio gyvenimo kokybę?

Geriausia kreiptis į gydytoją urologą. Jis atliks reikiamus tyrimus ir paskirs tinkamiausią gydymą. Gydymo metodai gali apimti ir psichoterapiją, ir medikamentinį gydymą. Kartais siūloma ir kitų metodų, pavyzdžiui, pažangiomis technologijomis pagamintų varpos implantų.

Vis dėlto pats populiariausias erekcijos sutrikimų gydymas yra medikamentinis.  Lietuvoje jau yra antros kartos (naujausias) vaistas, veikiantis greitai, padedantis išsaugoti spontaniškumą ir sukeliantis mažiau nepageidaujamų reiškinių. Tai yra labai selektyvus ir stiprus grįžtamasis 5 tipo fosfodiesterazės (PDE5) inhibitorius. Kai dėl seksualinės stimuliacijos vaisto veikimo vietoje atpalaiduojamas azoto oksidas, vaistinė medžiaga slopina PDE5. Raumuo tolygiai atpalaiduojamas ir į varpos audinius priteka kraujo. Tokiu būdu sukeliama erekcija. Nesant seksualinės stimuliacijos, ši vaistinė medžiaga neveiksminga. Šį vaistą paskirs gydytojas, jei manys, kad toks gydymas gali būti tinkamas ir Jūsų atveju. Patariame nevartoti jokių vaistinių preparatų ar maisto papildų savo nuožiūra, nes jie gali būti suklastoti.

Rūtelė Foktienė

Gestacinis diabetas – ar teko ką nors apie jį girdėti?

Baltu chalatu vilkintis gydytojas švelniai apžiūri nėščiosios pilvą, atidžiai patikrina, ar nėra gestacinio diabeto požymių. Gydytojo rankos siūlo globą ir paramą, perteikia pasitikėjimo jausmą ir dėmesingą medicininę pagalbą.

Gestacinis diabetas įvairiose pasaulio šalyse nustatomas nuo kelių iki keliasdešimties procentų nėščiųjų. Lietuvoje diagnozių skaičius auga. Kai kuriose šalyse šis medžiagų apykaitos sutrikimas nėštumo metu diagnozuojamas kone kas antrai nėščiajai. Kas tai yra ir ką reikėtų žinoti apie gestacinio diabeto simptomus, priežastis ir saugumo priemones, taikomas išgirdus šią diagnozę?

Kas yra gestacinis diabetas?

Gestacinis diabetas – tai angliavandenių apykaitos sutrikimas, kuris pirmą kartą diagnozuojamas būtent nėštumo metu. Diagnozė patvirtinama atlikus gliukozės tolerancijos testą. Jo metu randamas padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje, rodantis galimai sutrikusią angliavandenių apykaitą. Tokie medžiagų apykaitos sutrikimai gali būti pavojingi ir vaisiui, ir pačiai mama. Įrodyta, kad sergant gestaciniu diabetu gali būti paveikiamas kūdikio augimas,  o ateityje tokiai motinai išauga cukrinio diabeto pasireiškimo rizika.

Kokie gestacinio diabeto simptomai?

Gestacinio diabeto simptomai apima pykinimą, vėmimą, dažnesnį šlapinimąsi, padidėjusį gliukozės kiekį kraujyje. Moterį gali kamuoti bendras nuovargis ir silpnumas, dažniau pasireiškiančios infekcijos, greitesnis kūno masės didėjimas, didelis troškulys ir regėjimo sutrikimai.

Kokios gestacinio diabeto priežastys?

Manoma, kad nėštumo metu medžiagų apykaita sutrinka dėl pakitusio hormonų fono ir dėl ląstelių jautrumo insulinui sumažėjimo. Žinomi pagrindiniai gestacinio diabeto rizikos veiksniai – diabeto atvejai tarp artimųjų, nutukimas, gliukozės aptikimas šlapime, vyresnis moters amžius. Teigiama, kad 40 metų moteriai gestacinio diabeto išsivystymo rizika žymiai didesnė nei 20 metų nėščiajai. Gestacinio diabeto riziką didina ir anksčiau buvę angliavandenių apykaitos sutrikimai, didesnis vaisiaus vandenų kiekis. Skaičiuojama, kad dažniau šio diabeto rūšis diagnozuojama toms nėščiosioms, kurios anksčiau gimdė didelio svorio ar įgimtas anomalijas turinčius naujagimius. Vis dėlto šis medžiagų apykaitos sutrikimas nėštumo metu gali būti diagnozuojamas ir be jokių aiškių priežasčių, todėl tyrimus rekomenduojama atlikti visoms nėščiosioms be išimties.

Ką reikėtų žinoti apie nėščiųjų gliukozės kiekio kraujyje tyrimus?

Pirmą kartą gliukozės kiekis kraujyje vertinamas kartu su kitais kraujo tyrimais. Tyrimai atliekami nevalgius. Rekomenduojama, kad prieš šiuos tyrimus nėščioji būtų nevalgiusi mažiausiai 10 valandų. Gliukozės kiekis kraujyje neturėtų viršyti 5,1 mmol/ l. Jei skaitinė vertė šią ribą viršija, įtariamas nėščiųjų diabetas. Nėščioji turi apsilankyti pas gydytoją endokrinologą, kurį laiką stebėti gliukozės kiekį namuose. Be to, moteriai suteikiama mitybos ir gyvenimo būdo rekomendacijų. Po kiek laiko paskiriamas papildomas vizitas pas gydytoją endokrinologą ir vertinama gestacinio diabeto eiga.

Jei pirmojo tyrimo metu gliukozės kiekis buvo normalus, papildomai kontrolei 24-28 nėštumo savaitę atliekamas specialus gliukozės tolerancijos testas. Kraujas imamas keletą kartų ir matuojamas gliukozės kiekis. Jei jis per didelis bent viename iš matavimo taškų, taip pat diagnozuojamas nėščiųjų diabetas ir paskiriama gydytojo endokrinologo konsultacija. Daugeliui moterų glikemijos kontrolei pakanka specialios mitybos ir saikingo fizinio aktyvumo. Tik kai kurioms skiriamas specialus gydymas insulinu.

Kokių komplikacijų tikimybę didina gestacinis diabetas?

Nustatyta, kad gestaciniu diabetu sergančios moterys gimdo didesnio svorio naujagimius, didėja ir vaisiaus vandenų kiekis. O tai, savo ruožtu, didina gimdymo komplikacijų riziką. Be to, apskaičiuota, kad gestacinio diabeto diagnozė net iki 7 kartų padidina tikimybę moteriai vėliau susirgti antro tipo cukriniu diabetu. Svarbiausia yra neišsigąsti. Geriau visą dėmesį skirti tinkamam gyvenimo būdui, kuris padės išvengti gestacinio diabeto sukeliamų komplikacijų.

Kokios gyvenimo būdo rekomendacijos taikomos tuomet, kai buvo diagnozuotas nėščiųjų diabetas?

Maistas turi būti sveikas ir turėti mažai cukraus. Nėščioj per parą turėtų gauti apie 30-40 gramų skaidulinių medžiagų. Rekomenduojama pilno grūdo duona (be papildomo cukraus), laukiniai ryžiai, avižiniai dribsniai. Naudinga valgyti liesus baltymus, pavyzdžiui, žuvį, vištieną, liesus pieno produktus. Mityboje turi netrūkti daržovių, o štai vaisius reikėtų valgyti saikingai. Vynuogių ir bananų geriau vengti, tačiau verta mėgautis įvairiomis uogomis, nesaldžiais vaisiais, pavyzdžiui, rūgštesniais obuoliais. Gydytojas patars, ar saugu judėti, nes fizinis aktyvumas irgi labai naudingas. Svarbiausia nuoširdžiai bendradarbiauti su gydytoju ir tikėti, kad šią būklę įveikti pavyks be jokių komplikacijų. 

Rūtelė Foktienė

Kokie 6 dalykai labiausiai sendina mūsų veido odą?

Vyresnio amžiaus moteris baltais plaukais atrodo susimąsčiusi ir šiek tiek nusileidusi, smakrą pasidėjusi ant rankos, svarsto veido odos senėjimą. Ji dėvi smėlio spalvos viršutinę dalį ir sėdi gerai apšviestoje vietoje, atspindi odos priežiūros malonę.

Veido oda – viso organizmo sveikatos atspindys. Būtent iš jos būklės dažniausiai spėjamas asmens amžius. Jei savo oda rūpinamės, galime atrodyti kur kas jaunesni, nei esame iš tikrųjų. Ir priešingai, jeigu jai visai neskiriame dėmesio, piktnaudžiaujame žalingais įpročiais ir numojame į jos išvaizdą ranka, tuomet galime atrodyti ne keliais, o net dešimčia metų vyresni. Kokie 6 dalykai ar įpročiai labiausiai sendina mūsų veido odą?

Ilgalaikis rūkymas

Tikriausiai nenustebote pamatę šį įprotį labiausiai veido odą sendinančių dalykų sąraše. Kai rūko jaunuoliai, jie dar nemato ilgalaikės rūkymo žalos. Mat tikroji rūkymo žala pradeda ryškėti tik po 20-30 metų. Taigi 40-50 metų sulaukęs asmuo iš karto atrodo vyresnis, nei yra iš tikrųjų. Negana to, rūkymas kenkia ir plaučiams – lėtinės obstrukcinės plaučių ligos simptomai paprastai pradeda ryškėti po kelių ilgalaikio rūkymo dešimtmečių.

Specialistai teigia, kad vos keli metai aktyvaus rūkymo jau negrįžtamai pakeičia odos struktūrą. Iš karto matosi, kad oda papilkėjusi ar pageltusi, ne tokia stangri ir gyvybinga. Įrodyta, kad rūkančiųjų organizme yra žymiai mažiau vieno iš svarbiausių gamtoje randamų antioksidantų – vitamino E. Negana to, rūkymas priverčia vis kartoti tuos pačius veido judesius, todėl netrunka atsirasti ir raukšlelių aplink lūpas, nosį ir akis.

Užterštas aplinkos oras

Nors šiandien veido pudrų su švinu niekas nebenaudoja, tačiau aplinkos oras užterštas kur kas labiau nei senovėje. Ir situacija kasdien blogėja – vien išmetamosios automobilių dujos troškiuose miestuose kasdien kenkia mūsų veido odai. Ji praranda gyvybingumą, papilkėja, netenka natūralaus savo spindesio, nes dalis teršalų nusėda tiesiog ant jos, o dalis patenka į mūsų plaučius.

Nesaikingas alkoholio vartojimas

Labiausiai odai kenkia nesaikingas alkoholio vartojimas. Vis dėlto specialistai teigia, kad nėra tokio termino, kaip „saikingas“ alkoholio vartojimas. Veido odai ir visam organizmui kenkia bet koks alkoholio kiekis. Jis padidina organizme laisvųjų radikalų kiekį, o šie, savo ruožtu, žaloja ląsteles. Veido odos ląstelės – ne išimtis.

Veide galima nesunkiai įžvelgti ilgalaikio ir nesaikingo alkoholio vartojimo pasekmes. Oda praranda normalią spalvą – dėl jo poveikio plečiasi kapiliarai ir ji vietomis pradeda raudonuoti ar net mėlynuoti. Ilgalaikis alkoholio vartojimas kenkia inkstams, todėl sutrinka normalus skysčių pašalinimas pro inkstus. Po akimis atsiranda pabrinkusios odos maišeliai, kurių sumažinti nepadeda net vėsinanti ledo kubelių procedūra. Visas per daug alkoholio vartojančio asmens veidas atrodo patinęs ir paburkęs.

Netinkamas rūpinimasis veido oda

Nors daugelis mano, kad veido odos išvaizda priklauso tik nuo genetikos, taip tikrai nėra. Labai daug lemia ir tai, kaip mes rūpinamės savo oda. Svarbu naudoti tinkamą ir odai pritaikytą kosmetiką. Būtina odą atsargiai valyti ir rūpintis jos švara. Oda turi būti prausiama drungnu/ vėsiu vandeniu, nes karštas vanduo jai kenkia. Be to, nusiprausus negalima odos trinti ir tampyti šiurkščiu rankšluosčiu, kitaip ji greičiau praras savo stangrumą.

Rekomenduojamas ir reguliarus veido masažas, kuris padeda pagerinti odos kraujotaką, limfos tekėjimą, ląstelių aprūpinimą maistinėmis medžiagomis. Veido masažas mažina odos paburkimus, gerina jos spalvą ir suteikia natūralaus odos patempimo efektą. Jis taip pat padeda švelninti įvairių veido mimikų daromą žalą ir tiesiog maloniai atsipalaiduoti.

Per mažas poilsio kiekis

Žinotina, kad būtent naktį veido oda atsinaujina sparčiausiai. Dėl šios priežasties miego kokybė labai svarbi – būtent jo metu sparčiau ir aktyviau dalinasi veido odos ląstelės, išsilygina visos mimikos raukšlės ir oda atsipalaiduoja, pailsi, atgauna savo tikrąjį atspalvį, regeneruojasi. Per parą rekomenduojama miegoti ne mažiau kaip po 7-8 valandas. Miego trūkumą išduoda pajuodę ir paburkę paakiai, odos papilkėjimas, išryškėjusios raukšlės ir didesnis odos suglebimas.

Per didelis saulės spindulių kiekis

Ultravioletiniai spinduliai – vienas svarbiausių senėjimo ir odos vėžio išsivystymo faktorių. Veido oda saulės visuomet gauna daugiausiai, nesvarbu, koks tai metų laikas. Ypatingai didelę žalą veido odai saulė daro nuo 11 iki 16 valandos, tad šiuo paros metu veido odą reikėtų pasaugoti skrupulingiau. Grožio specialistai rekomenduoja kasdien naudoti veido kosmetiką su SPF (angl. Sun Protection Factor) filtrais, taip apsaugant veido odą nuo saulės spindulių paspartinamo senėjimo.

Vaistininkė Rūtelė Foktienė

Kaip gydomas alerginis rinitas?

Vyresnio amžiaus žmogus, galintis susidurti su alerginiu rinitu, ant nosies ir burnos laiko servetėlę. Žilais plaukais ir raukšlėta kakta atrodo, kad jie čiaudi ar pučia nosį, o akys užmerktos nuo diskomforto.

Alerginio rinito arba alerginio rinokonjunktyvito atvejų pasaulyje nuolat daugėja – manoma, kad vien per paskutinį šimtmetį šienligės atvejų bent jau padvigubėjo, be to, ji vis dažniau diagnozuojama visai mažiems vaikams.

Alerginis rinitas nėra paprasta sloga

Dažnai alerginė sloga nepelnytai painiojama su infekcinės kilmės sloga, tačiau jei čiaudulys, nosies tekėjimas, nosies ir akių niežulys trunka ilgiau nei keletą savaičių ir šie simptomai tai sustiprėja, tai susilpnėja, tuomet labai tikėtina, kad pacientas serga alerginiu rinitu. Ir vis dėlto alerginis rinitas neturėtų būti prilyginamas paprastai slogai, nes apskaičiuota, kad daugybė tinkamai nediagnozuoto ir negydyto alerginio rinito atvejų baigiasi astma. Taigi pakalbėkime apie pagrindines alerginio rinito gydymo galimybes – kokios jos šiandien, kai medicina jau tikrai pažengusi ne tik alergologijoje ir imunologijoje, bet ir kitose srityse? Vis daugiau vilties teikia specifinė imunoterapija, kuri padeda slopinti ne tik simptomus, bet veikia ir pačią ligos priežastį. O šiame straipsnyje pakalbėkime apie dažniausiai vartojamas vaistinių preparatų grupes ir dar vieną svarbų būdą – nosies plovimą.

Geriau rinktis naujesnės kartos antihistamininius preparatus

Alerginio rinito gydymas labai priklauso nuo individualių paciento savybių, simptomų stiprumo ir sezoniškumo, amžiaus ir taip toliau. Vieni populiariausių vaistinių preparatų – sisteminio poveikio antihistamininiai vaistai. Pirmenybę reikėtų teikti naujesnės kartos antihistamininiams vaistams, kurie veikia selektyviai, todėl nesukelia mieguistumo ir nedidina dėl to kylančių rizikų dienos metu. Tokie vaistai vartojami šienligės (kuriai būdingi simptomai yra čiaudulys, niežulys, sloga, užgulta nosis, paraudusios ir ašarojančios akys) ir kitų alerginio rinito formų simptomų slopinimui. Jie taip pat gali būti vartojami  niežtinčių odos išbėrimų (pūkšlių  arba dilgėlinės) gydymui. Jei alerginis rinitas labiau sezoninis, tuomet gali būti skiriama ir vietiškai veikiančių antihistaminių preparatų.

Lokaliai veikiantys gliukokortikosteroidai malšina stiprias uždegimines reakcijas

Priklausomai nuo paciento simptomų sunkumo, gali prireikti ir vietiškai veikiančių gliukokortikosteroidų. Lokaliai veikiantys gliukokortikosteroidai slopina alerginio rinito metu pasireiškiantį lokalų uždegimą tokiomis dozėmis, kurios nėra veiklios sistemiškai, todėl nesukelia nepageidaujamų poveikių rizikos (vis dėlto kai kuriems gali pasireikšti kraujavimas iš nosies). Manoma, kad vietiškai veikiantys gliukokortikosteroidai slopina alerginių reakcijų mediatorių atpalaidavimą, pavyzdžiui, reikšmingai slopinamas leukotrienų išsiskyrimas iš alergiško paciento leukocitų, todėl slopsta uždegimas ir silpnėja nemalonūs, varginantys simptomai bei palengvėja kvėpavimas.

Leukotrienų receptorių antagonistai gali pasitarnauti ne tik astmos, bet ir alerginio rinito gydymui

Kai kuriais atvejais labai naudingi ir sistemiškai veikiantys leukotrienų receptorių antagonistai, kurie dažnai vartojami vaikų astmos gydymui. Žinoma, kad būtent tam tikri leukotrienai yra labai stiprūs uždegimo neuromediatoriai ar imunomoduliatoriai, kuriuos išskiria įvairios alerginėse reakcijose dalyvaujančios ląstelės. Šie mediatoriai yra reikšmingi astmos ir alerginio rinito patogenezėje, nes jie sukelia poveikį kvėpavimo takams ir prisideda prie bronchų spazmo vystymosi, kraujagyslių pralaidumo didėjimo, eozinofilų kaupimosi ir dėl tų kylančių kvėpavimo sunkumų bei kitų simptomų.

Nosies plovimas padeda išplauti didelę dalį alergenų

Naudingas ir nosies plovimas jūros vandeniu, nes tokiu būdu iš jos ertmių pašalinama didelė dalis įkvepiamųjų alergenų ir tokiu būdu gali reikšmingai palengvėti alerginio rinito simptomai. QUIXX daily sudėtyje nėra vaistinių medžiagų. Tai sterilus ir bekvapis purškalas nosiai drėkinti ir padėti palengvinti slogą, susijusią su sinusitu, nosies užsikimšimu, šienlige, kitomis alergijomis bei nosies priežiūrai po operacijų. Priemonėje esančios druskos koncentracija priderinta prie natūralios nosies aplinkos (0,9 %), todėl jis yra švelnus nosiai, jos nedžiovina ir nesukelia nosies gleivinės pažeidimų ar pokyčių. Prie jūros vandens nepriprantama, priešingai nei prie nosies gleivinės paburkimą mažinančių vaistų (dekongestantų). Jei dekongestantai vartojami per ilgai, labai padidėja vazomotorinio rinito išsivystymo tikimybė, kurio simptomai itin panašūs į alerginio rinito simptomus.

Paruošė farmacininkė Rūtelė Foktienė

Protmūšių fanams: ar žinote, ką reiškia omega? Nuo raidės abėcėlėje iki žuvų taukų

Baltas buteliukas ant šono išsilieja auksinės spalvos, permatomos Omega kapsulės ant tamsaus paviršiaus. Kapsulės spindi ryškioje šviesoje, aplink jas sukurdamos atspindžius ir šešėlius.

Stebėjote Tokijo olimpines žaidynes? Turite ar turėjote „Opel“ automobilį? O gal geriate žuvų taukus? Tuomet galite pamanyti, kad jus persekioja žodis „omega“. Jūsų smalsumui ir dėmesiui – kelionė po dalykus, kuriuos šis žodis reprezentuoja. Ir tai ne vien žuvų taukai ar graikų abėcėlės raidė…

24-oji graikų abėcėlės raidė ir tikslieji mokslai

Omega – tai 24-oji, paskutinė, graikų abėcėlės raidė. Atrodo ji paprastai, lengva įsiminti: Ω. Tačiau reikalai abėcėle neapsiriboja… Pavyzdžiui, astronomijoje Ω simboliu žymima kylančio mazgo ilguma (longitude of the ascending node).

Nuo 1848-ųjų šį simbolį kaip logotipą naudoja ir laikrodžius gaminantys šveicarai…

Laikrodžiai „Omega“ (ir Džeimsas Bondas)

Šveicarišką prekės ženklą „Omega“ žinote, jeigu domitės laikrodžiais arba stebėjote olimpines žaidynes, mat nuo 1932-ųjų šis gamintojas atsakingas už laiko skaičiavimą olimpinėse žaidynėse. Tai pavadinimas, minimas greta tokių prabangių laikrodžių kaip „Rolex“. Žodis „prabangių“ čia itin tinka, mat be kelių tūkstančių eurų „Omegos“ nenusipirksite.

Į „Omegą“ tikriausiai atkreipėte dėmesį, jei žiūrėjote filmus apie Džeimsą Bondą. 1995-ųjų filme „Auksinė akis“ (Goldeneye) agentas 007 (aktorius Pierce’as Brosnanas) į nuotykius leidosi pasipuošęs „Omega Seamaster“. 1997-aisiais filme „Rytojus niekada nemiršta“ (Tomorrow Never Dies) vėlgi pasirodė „Omega Seamaster“ – labai panašus modelis. 1999-aisiais filme „Viso pasaulio negana“ (The World Is Not Enough) pasirinktas to paties modelio laikrodis kaip ir 1997-aisiais. 2002-aisiais filme „Pasirink mirtį kitą dieną“ (Die Another Day) – ir vėl tas pats modelis.

2006-aisiais agento 007 vairą perėmė Danielis Craigas. Ir vėl „Omega“, tačiau šį kartą – du skirtingi gamintojo laikrodžiai (tiesa, modelių serija ta pati – „Seamaster“). 2008-aisiais, 2012-aisiais, 2015-aisiais ir 2021-aisiais taip pat pasirinktas „Omega“ prekės ženklas.

Visus šiuos paminėtus laikrodžius sieja ne tik šveicariška prabanga, bet ir labai aukšta kokybė bei didelis atsparumas vandeniui – kaip ir dera leidžiantis į ekstremalius nuotykius.

Omega žuvų taukai

Olimpinėse žaidynėse sportininkų fizinė būklė ypač svarbi. Svarbi ji ir agentui 007, nes kovojant su blogiu reikalingas ne tik nusiteikimas. O gerai organizmo būklei gali praversti omega žuvų taukai.

Omega-3 yra riebalų rūgštys, kurių organizmas pats negamina. Tačiau dėl įvairių priežasčių jos gali būti naudingos ir reikalingos, o tokiam poreikiui atsiradus rekomenduojami būtent žuvų taukai.

Omega-3 žuvų taukų vartojimas nurodomas kiekvieno gaminio instrukcijoje, tačiau visada verta pasitarti su gydytoju. Nėščiosioms, turintiems sveikatos sutrikimų, vartojantiems vaistus – visiems reikėtų pasikonsultuoti su specialistu, ar galima vartoti žuvų taukus. Tiesa, pabrėžtina, kad gydytojas nėščiajai kaip tik gali rekomenduoti gerti žuvų taukus, nes jie turi įtakos vaisiaus ar krūtimi maitinamo kūdikio smegenų bei regėjimo vystymuisi.

Omega-3 žuvų taukai pasižymi ne viena teigiama savybe. Jie gali praversti norint sumažinti blogojo cholesterolio kiekį, pagerinti miego kokybę, padėti reumatoidinio artrito atveju, pagerinti kognityvines smegenų funkcijas.

Tačiau kai kurios savybės – ne visada pageidaujamos. Pavyzdžiui, tai, kad žuvų taukai gali sumažinti kraujo krešulių susidarymo tikimybę, vienais atvejais gali būti traktuojama kaip teigiamas poveikis, kitais atvejais – kaip neigiamas. Tad kilus klausimų tikrai rekomenduojama pasitarti su gydytoju.

Žuvų taukų siūloma tiek skystu pavidalu, tiek kapsulėmis, tad kiekvienas gali pasirinkti priimtiniausią variantą.

Vokiškų automobilių fanams

Na, o pasirūpinus sveikata norisi ir į kokią kelionę leistis… Jeigu keliaujate nuosavu automobiliu ir apskritai mėgstate techniką, jums nesvetimas ir „Opel Omega“ pavadinimas. Taip, tai dar viena sritis, kur figūruoja šis žodis.

Jeigu vairuojate šio modelio automobilį, greičiausiai neturite „Omegos“ laikrodžio. Ir atvirkščiai – jei segite „Omegą“, tuomet mažai tikėtina, kad vairuojate „Omegą“. Viskas paprasta – tai senas automobilis, kainos prasideda nuo kelių šimtų eurų. O už tokį laikrodį galima atseikėti kaip už naują automobilį. Arba kaip už keletą naujų. „Prasčiausiu“ atveju – bent kaip už neblogą naudotą transporto priemonę.

Prisimenate „Opel Rekord“? Automobiliais, jų istorija besidomintys žmonės tikriausiai atsakys teigiamai. Tai štai. „Omega“ 1986-aisiais pakeitė „Rekordą“. Pirmosios kartos „Omega“ dar yra žinoma kaip „Omega A“, 1994-aisiais ją pakeitė modernesnė ir apvalesnė „Omega B“. 1999-aisiais šis antrosios kartos modelis atnaujintas, dizaino patobulinimai priekyje ir gale suteikė automobiliui „šviežumo“: dar ir šiandien toks automobilis gatvėje gali patraukti dėmesį.

Visgi paskutiniai „Opel Omega“ automobiliai parduoti 2004-aisiais, ir koncernas daugiau šio modelio negamino. Apskritai automobilis vertintas (ir dar vertinamas) kaip smagus vairuoti (yra varomas galiniais ratais) ir patogus. Ir, be abejo, kur kas išskirtinesnis už gatvėse dažnai sutinkamą „Vectrą“. Kad „Omega“ gali būti labai nekasdieniškas automobilis: nuo 1990-ųjų iki 1992-ųjų, bendradarbiaujant su „Lotus“ automobilių kompanija, buvo siūloma 3.6 litro, 281 kilovato galios versija!

Šis tas iš lietuviškos muzikos archyvų

Iš automobilių istorijos puslapių vertėtų nusikelti į lietuviškos muzikos aruodą.

1999-ieji. „Bavarijos“ nariai Deivydas Zvonkus ir Juozas Liesis sumąstė projektą, kurį žinote pavadinimu „Omega“ (tiesa, „Omegoje“ dainavo kiti atlikėjai, ne patys „bavarai“). Pavadinimas nieko nesako? O ar prisimenate dainą „Tu mano mergytė“? Tai būtent „Omegos“ kūrybos vaisius, ko gero, vertas hito vardo.

Nors užklota storu užmaršties dulkių sluoksniu, tai muzikos grupė, trumpai, bet gana aktyviai koncertavusi.

Taigi omega – vienas žodis, galintis reikšti skirtingus dalykus. Tai gali būti tiek riebalų rūgštys (ar žuvų taukai, turtingi šių riebalų rūgščių), tiek itin prabangus laikrodis ar senas, bet įdomus automobilis. Jeigu mėgstate protmūšius, kitą kartą turėsite dar vieną variantą, kokį klausimą sugalvoti!

Pilvą pūsti gali ir dėl psichogeninių priežasčių

Žmogus, vilkintis pilkus marškinėlius ir raudonas languotas pižamos kelnes, padaro veidrodinę asmenukę, išryškindamas vidurio pokyčius, galimai susijusius su pilvo pūtimu. Vonios kambario fonas užpildytas tualeto reikmenimis.

Meteorizmas arba pilvo pūtimas – itin nemaloni būklė. Ji atsiranda dėl per didelio dujų susikaupimo žarnyne. Jei normalus dujų kiekis žmogaus virškinimo trakte yra apie kelis šimtus mililitrų, jaučiant meteorizmo simptomus šių dujų kiekis gali būti net kelis kartus didesnis. Ir ne visuomet nemalonūs simptomai priklauso tik nuo dujų kiekio – jautresniems asmenims varginančius simptomus gali sukelti ir mažesnis dujų kiekis, ypač jeigu sutrinka normalus dujų pasišalinimas. Taigi kokios dažniausios pilvo pūtimo priežastys ir ką tokiu atveju daryti?

Dažniausios meteorizmo priežastys

Meteorizmo priežastys paprastai skirstomos į dvi dideles grupes:

  • Organinės kilmės priežastys, atsirandančios dėl žarnų nepraeinamumo, uždegiminių ligų, virškinimo fermentų trūkumo, įvairių lėtinių ligų ir kt.;
  • Funkcinės kilmės priežastys, atsirandančios dėl įvairių žarnyno judesių (motorikos) ir medžiagų absorbcijos sutrikimų. Tarkime, sergant dirgliosios žarnos sindromu, pacientui būdinga motorinė neurozė, kurios metu sutrinka ir žarnyno judesiai, ir įsisavinimo procesai. Paūmėjimų metu pilvo pūtimas gali būti labai ryškus ir varginantis.  

Taigi pūsti pilvą gali ne tik dėl tam tikro suvalgomo maisto, bet ir dėl žarnų obstrukcijos arba nepraeinamumo. Žarnų obstrukcija gali atsirasti ir dėl vidurių užkietėjimo. Taip pat pilvo pūtimas formuojasi dėl įvairių funkcinių žarnyno sutrikimų ar žarnyno uždegiminių ligų. Nemažai įtakos turi ir suvalgyto maisto kiekis – jei labai dažnai persivalgoma, ypač vakarais, pilvo pūtimas tampa bene kasdiene problema. Ne visi žino, kad meteorizmas gali būti ir inkstų akmenligės ar kasos ligų požymis. Dažniausiai jis atsiranda tuomet, kai kasa gamina nepakankamai virškinimo fermentų. Pilvo pūtimas gali būti susijęs ir mikrofloros pakitimais, kai tam tikrų patogeninių bakterijų skaičius persveria gerųjų bakterijų skaičių ir žarnyne pradeda vyrauti nenaudingi procesai, pavyzdžiui, puvimas.

Pilvo pūtimo vystymasis

Taigi kas vyksta žarnyne pilvo pūtimo metu? Per gausų dujų susikaupimą paprastai nulemia du pagrindiniai procesai, tiksliau, tam tikri jų pakitimai:

  • Per didelis, pagausėjęs dujų patekimas į žarnyną ir arba suintensyvėjusi dujų gamyba žarnų spindyje. Daugiau oro gali patekti per burną, kai jo nuryjama skubotai valgant, daug kalbant ir valgymo metu užsiimant įvairiomis pašalinėmis veiklomis. Ryškesnė aerofagija būdinga ir tuomet, kai geriama daug gazuotų gėrimų, skysčiai vartojami per šiaudelį ir t.t. Pastebėta, kad daugiau oro nuryja nervingi žmonės. Tačiau didesnis dujų kiekis žarnose atsiranda ne tik dėl gausesnio oro nurijimo, bet ir dėl intensyvesnės dujų gamybos žarnų spindyje. Virškinimo proceso metu susidaro ne tik anglies dioksidas ir vandenilis, bet ir kitos dujos, pavyzdžiui, sieros junginiai. Gausesnį įvairių dujų susidarymą gali paskatinti daug angliavandenių ir baltymų turinčio maisto valgymas. Daugumai žinoma, kad pilvo pūtimo intensyvumo gali padidinti ankštinės daržovės, įvairūs miltiniai kepiniai, tam tikri vaisiai, šviežio pieno produktai, fermentuoti maisto produktai ir kt. Dideli augalinio maisto kiekiai taip pat gali būti susiję net ir su labai skausmingu pilvo raižymu
  • Sulėtėjęs dujų pasišalinimas iš žarnyno. Lėčiau ir sunkiau dujos iš žarnyno šalinasi tuomet, kai sulėtėja jų judesiai (motorika) ir sutrinka normalūs absorbcijos procesai. Taip gali nutikti dėl žarnų nepraeinamumo, lygiųjų raumenų sutrikimų. Žarnų raumenų parezę sukelia įvairios priežastys, pavyzdžiui, infekcija ar traumos. Vidurių pūtimas gali pranešti apie uždegimines žarnyno ligas, kasos ar inkstų ligas, endokrinines ligas ir kt. Vertėtų pabrėžti, kad žarnyno būklė labai susijusi su asmens psichologine sveikata, tad dujos kauptis gali ir dėl nerimo, nervinės įtampos, depresijos ir kitų psichogeninių priežasčių.

Kas galėtų padėti, kai pučia pilvą?

Geru poveikiu pasižymi tik fiziniu būdu veikiantis simetikonas – tai reiškia, kad jis nepatenka į sisteminę kraujotaką, yra visiškai inertiškas ir praktiškai neturi nepageidaujamų poveikių rizikos.

Espumisan Easy – tai granulės, kurių sudėtyje yra putojimą slopinančios medžiagos simetikono. Ši medicinos priemonė tinkama siekiant mažinti pilvo pūtimą, atsiradusį dėl dujų susikaupimo, bei tempimo pojūtį pilve, pilvo išsipūtimą, spaudimą viršutinėje pilvo dalyje ir gurgimą skrandyje bei žarnyne. Granulės labai greitai ištirpsta burnoje, todėl aktyvioji medžiaga greitai pasiekia virškinimo traktą, kur pradeda nedelsiant veikti. Granulių nereikia užgerti vandeniu, jos yra malonaus citrinų skonio. Granulių negalima vartoti simetikonui ir kitoms sudedamosioms dalims alergiškiems asmenims. 

Vaistininkė Rūtelė Foktienė

Problema, galinti sugriauti poros santykius

Žmogus stovi mėlyname fone, viena ranka atitraukdamas džinsų juosmenį nuo kūno. Kita jų ranka rodo nykščio žemyn gestą, išryškindama tinkamumo problemą. Jie dėvi apatinius, puoštus raudonomis, baltomis ir žaliomis juostelėmis.

Apie priešlaikinės ejakuliacijos problemą kalbama vis daugiau ir vis drąsiau. Ir gerai, nes tai yra toks pats svarbus lytinės sveikatos sutrikimas, kaip ir bet kuri kita liga ar sindromas, kuris gali menkinti gyvenimo kokybę, priversti jausti blogas emocijas, vengti suartėjimo ir panašiai.

Taigi kas yra priešlaikinė ejakuliacija, kaip ją atpažinti ir ką daryti, jei manote, kad ji galimai aplankė ir Jūsų porą?

Priešlaikinė ejakuliacija – dažnesnė bėda, nei gali pasirodyti

Priešlaikinė ejakuliacija (PE) – tai vienas labiausiai paplitusių lytinės funkcijos sutrikimų, kuris dažniausiai kamuoja jaunesnius, dar 60 metų nesulaukusius vyrus. Skaičiuojama, kad PE vargina mažiausiai vieną iš penkių vyrų arba maždaug 20 proc. lytiškai aktyvių vyrų, tačiau kai kuriuose šaltiniuose galima rasti informacijos, kad problema palietusi net kas trečią vyrą. Pripažinkime – skaičiai tikrai dideli. Vis dėlto to nepakanka, kad problema būtų tinkamai sprendžiama. Nors PE yra dažnesnė nei erekcijos sutrikimas, deja, bet tai yra vienas rečiausiai diagnozuojamų ir gydomų lytinės funkcijos sutrikimų. Pasirodo, kad į gydytojus kreipiasi tik 9-10 proc. šią problemą išgyvenančių vyrų.

Priešlaikinės ejakuliacijos diagnozei svarbūs tam tikri kriterijai

Manoma, kad visą gyvenimą trunkanti PE, kurios tipas pasitaiko kur kas dažniau, kyla ne tik dėl tam tikrų psichologinių priežasčių, bet ir dėl kai kurių sveikatos sutrikimų. Įrodytas ryšys tarp PE ir serotonino – jo koncentracijos ir perdavimo sistemos sutrikimai gali nulemti ir PE pasireiškimą. PE, kaip klinikinis simptomas, pirmą kartą buvo aprašytas dar 20 amžiaus pirmojoje pusėje, tačiau tik visai neseniai apie jį pradėta kalbėti kur kas daugiau. Jau tuomet PE buvo skirstoma į pirminę arba visą gyvenimą trunkančią PE ir antrinę arba įgytą PE. Šiandien egzistuoja tam tikri medicininiai kriterijai, padedantys nustatyti PE ir pradėti tinkamai ją gydyti:

  • Pernelyg trumpas laikotarpis nuo prasiskverbimo į makštį iki sėklos išmetimo. Sunkiausia tiems vyrams, kurie ejakuliuoja dar iki penetracijos, t.y. sėklos išsiveržimas įvyksta dar paruošiamųjų glamonių metu. Gali nutikti ir taip, kad ejakuliuojama įsiskverbimo momentu – tuomet lytinis aktas nutrūksta praktiškai tą pačią akimirką. Atliktos apklausos rodo, kad maždaug kas antras vyras sėklos išsiveržimą patiria dar prieš penetraciją – taigi tokiu atveju neįmanomas ne tik suartėjimas, bet gali kilti ir rimtų vaisingumo problemų;
  • Ejakuliacijos savikontrolės stoka – vyras visiškai negali kontroliuoti sėklos išmetimo ir šis procesas nuo jo nepriklauso tiek, kiek jis norėtų;
  • Trečias, tačiau ne mažiau svarbus PE diagnostinis kriterijus yra susijęs su paciento patiriamomis emocijomis – jei ankstyva ejakuliacija jam sukelia nepatogumą, nerimą, nusivylimą, nepasitikėjimą savimi, artumo vengimą, tuomet negydoma problema gali dar labiau pagilėti.

Priešlaikinė ejakuliacija nėra susijusi tik su trumpesne lytinio akto trukme

PE problemos negalima „nurašyti“ vien tik trumpesnei lytinio akto trukmei. Galbūt porai užtenka ir kelias minutes trunkančio suartėjimo. Vis dėlto jei bent vienas iš partnerių jaučia nusivylimą dėl tokios situacijos, reikėtų pasikalbėti ir mėginti išspręsti problemą, nes nepasitenkinimas, nusivylimas ir artumo vengimas gali paskatinti net santykių griūtį.

Laimingas lytinis gyvenimas yra svarbi kokybiškos kasdienybės dalis

Kokybiškas lytinis gyvenimas būtinas bendrajai asmens sveikatai ir laimingiems santykiams ir, priešingai, lytinis nepasitenkinimas gali sukelti nerimą, pyktį, nusivylimą, frustraciją ir kitus neigiamus jausmus. Tad jei medicininiai PE kriterijai nesvetimi ir Jums, ir jei dėl kažko nerimaujate, pasikalbėkite su savo partnere/ partneriu ir apsilankykite gydytojo urologo kabinete. Tai galite padaryti ir kartu, nes palaikymas labai svarbus. Beje, Lietuvoje yra vienintelis geriamas vaistas, kuris skirtas šiai problemai gydyti – galbūt jis tiktų ir Jums. Venkite klastočių, o dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Farmacininkė Rūtelė Foktienė

Ar būtina gydyti venų varikozę?

Iš arti dviejų kelių, vienas su matoma venų varikozė, o kitas lygus. Fonas yra neryškus, o tai rodo, kad lauke yra saulės šviesa - priminimas, kad būtina gydyti šią sąlygą sveikesnei odai.

Anksčiau galvota, kad venų varikozė arba išsiplėtusios kojų venos yra tik su senėjimu susijusi problema ir jos gydyti visai nereikia. Šiandien šiai ligai skiriama daug daugiau dėmesio, nes negydoma venų varikozė kenkia paciento fizinei ir emocinei sveikatai. Be to, ji gresia įvairiomis pavojingomis komplikacijomis, kurios kartais gali baigtis ir labai liūdnai. Į klausimą „Ar būtina gydyti venų varikozę?“ mes atsakome TAIP. Kodėl? Skaitykite žemiau.

Venų varikozė – dažniausiai pasitaikanti lėtinio venų kraujotakos nepakankamumo išraiška

Lėtinis venų nepakankamumas – tai veninės kraujotakos sulėtėjimas ir kraujo mikrocirkuliacijos sutrikimas, dėl kurio palaipsniui atsiranda vis daugiau venų vožtuvėlių ir kraujagyslių sienelių pažeidimų. Dėl lėtėjančios kraujo tėkmės ir galūnėse besikaupiančio kraujo trinka audinių mityba, atsiranda įvairių odos ir poodžio pažeidimų.

Žinotina, kad veninės kraujotakos sistemą sudaro paviršinės, jungiamosios ir giliosios venos. Venose yra specialūs vožtuvėliai, kurie padeda kraujui tekėti tik viena kryptimi ir neleidžia jam grįžti atgal. Daug reikšmės turi ne tik vožtuvėliai, bet ir širdies susitraukimai bei blauzdos raumenys, kurių susitraukinėjimai veikia tarsi kraujo pompa. Ne paslaptis, kad blauzdose esančios kraujo pompos veikia tik žmogui judant, tad venų varikozė daug greičiau vystosi esant hipodinamijai (nepakankamam fiziniam aktyvumui). 

Venų varikozė vystosi po truputį

Jei dėl genetinių ar su gyvenimo būdu susijusių priežasčių pažeidžiami venų vožtuvėliai, dalis kraujo prateka atgal ir kaupiasi apatinėse kojų dalyse. Dėl tokios retrogradinės tėkmės pažeidžiama vis daugiau vožtuvėlių, o kojose formuojasi kraujo stazės, kurios turi labai neigiamą poveikį visai veninei kraujotakos sistemai. Iš pradžių venų varikozė gali būti nepastebima, tačiau tai lėtinė ir po truputį progresuojanti liga, todėl jos vystymasis savaime nesustoja.

Iš pradžių gali būti pastebimi tik sutrūkinėję kapiliariai, vėliau atsiranda stambesnių išsiplėtusių venų, o kartu reiškiasi ir kojų sunkumas, nuovargis bei tinimas. Tai iš tiesų labai nemaloni liga, kurią gydyti būtina.

Daugiausiai įtakos turi paveldimumas, tačiau svarbus ne tik jis

Apskaičiuota, kad bent apie 70-80 procentų ligos atvejų nulemia genetika. Tarkime, jei venų varikoze sirgo ar serga abudu paciento tėvai, tikimybė, kad jam gresia paveldimumo nulemtas lėtinis venų nepakankamumas – iš tiesų labai didelė. Vis dėlto genetika nėra vienintelė su šia liga susijusi priežastis. Kiti faktoriai, galintys paskatinti venų varikozės išsivystymą ir greitesnį jos progresavimą, yra šie:

  • Nejudrus gyvenimo būdas;
  • Sėdimas arba stovimas darbas;
  • Nėštumas ir gimdymas;
  • Sunkumų kilnojimas;
  • Įvairios traumos, operacijos ir venų pažeidimai;
  • Vidurių užkietėjimas;
  • Onkologinės ligos;
  • Hormonų apykaitos sutrikimai;
  • Skysčių pilvo ertmėje kaupimasis;
  • Antsvoris ir nutukimas;
  • Aukštakulnių ir aptemptų drabužių dėvėjimas;
  • Darbas karštoje aplinkoje;
  • Nesaikingas mėgavimasis pirtimis ir karštomis voniomis;
  • Tam tikrų sporto šakų propagavimas ir kt.

Vieniems asmenims pirmieji venų varikozės simptomai gali pasireikšti dar paauglystėje, o kiti išsiplėtusių poodinių venų net nepastebi dėl odos struktūros ir storo poodžio, nors kojas jau maudžia ir giliosiose venose stebima įvairių pažeidimų.

Ką daryti?

Kreipkitės į kraujagyslių chirurgą. Jis įvertins Jūsų veninės kraujotakos sistemos būklę ir pasiūlys patį tinkamiausią gydymą. Ligos vystymosi pradžioje pakanka stebėjimo, kompresinės terapijos, didelę heparino koncentraciją turinčių gelių. Gali būti naudingi ir geriamieji venotonikai. Jei akį bado paviršinių venų išsiplėtimas, gali tikti putų arba skysčių skleroterapija. Labiau pažengusioms ligos stadijoms siūlomas lazerinis gydymas – tai auksinis gydymo standartas, tačiau jis tinkamas ne visiems (retesniais atvejais prireikia chirurginės operacijos). Sulaukus paskutinės venų kraujotakos nepakankamumo stadijos, labai svarbu suteikti pacientui visą galimą komfortą ir neleisti ligai komplikuotis kraujo užkrėtimu ar pavojingomis tromboembolijomis.

Pagalba pavargusioms kojoms

Pradinėse ligos stadijose gali pakakti heparino gelių vartojimo, o vėliau jie gali būti svarbi kompleksinio gydymo dalis. Lioton veiklioji medžiaga yra būtent heparinas (heparino natrio druska). Jis paruoštas gelio pavidalu, tinkamu tepti odą. Vartojant pažeistoje vietoje heparinas apsaugo nuo kraujo krešulių susidarymo paviršinėse venose, gerina vietinę mikrocirkuliaciją (kraujotaką smulkiosiose kraujagyslėse) ir mažina patinimą. Lioton vartojamas mazginio venų išsiplėtimo ir jo sukeliamų komplikacijų (kraujo krešulių susidarymo pažeistose venose esant jų sienelių uždegimui arba be jo, uždegimo šalia venų esančiuose audiniuose bei opų, susidariusių odoje virš išsiplėtusių venų) gydymui. Taip pat jis labai tinkamas ir po venų operacijų bei po įvairių traumų, kurių metu atsirado kraujosruvų. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Vaistininkė Rūtelė Foktienė

Mankštinkite ne tik raumenis, bet ir smegenis

Iliustracija apie tarpusavyje sujungtus neuronus su švytinčiomis sinapsėmis tamsiai mėlyname fone. Centrinis neuronas yra ryškus, o elektriniai impulsai matomi išsišakojusių aksonų ir dendritų tinkle, tarsi mankštinantis smegenis ryškiai demonstruodamas nervų veiklą.

Fizinis aktyvumas naudingas ne tik Jūsų raumenims, bet ir smegenims. Be to, kasdien vertinga „pamankštinti“ ir pačias smegenis. Kaip tai padaryti?

Reguliariai judėkite ir padėkite smegenims įsisavinti daugiau deguonies

Subalansuoto gyvenimo būdo pagrindą sudaro ne tik sveika mityba, bet ir reguliarus bei optimalus fizinis krūvis. Jis svarbus ne tik gerai fizinei sveikatai palaikyti – jis būtinas ir gerai emocinei būklei, proto aštrumui, mokymosi gebėjimams ir įvairioms kitoms pažintinėms funkcijoms.

Sporto naudą smegenims paaiškinti gana paprasta – sportuojant greitėja medžiagų apykaita, intensyvėja kraujotaka, gerėja kvėpavimo procesai, todėl didesni deguonies kiekiai pristatomi ir smegenims. Be to, optimalios treniruotės metu pasigamina ir įvairių neuromediatorių, kurie smegenų darbą veikia labai teigiamai. Gerinama ir nuotaika, produktyvumas, darbingumas ir t.t. Be to, stiprinama imuninė sistema, organizmo adaptyvumas įvairiems aplinkos faktoriams ir didinamas bendras organizmo tonusas.Reguliariai judėti ypatingai svarbu tiems, kurie dirba protinį darbą, nes ilgalaikis „užsisėdėjimas“ prie darbo stalo lėtina ir medžiagų apykaitą, ir smegenų darbą.

Ką turime galvoje, sakydami „optimali treniruotė“? Sveikos širdies palaikymui, gerai smegenų veiklai ir bendrajai sveikatos būklei kasdien reikėtų pajudėti bent po pusvalandį. Dar geriau, jei per savaitę atliekamos 3-5 treniruotės, kurių metu pagreitėja kvėpavimas, širdies ritmas ir suprakaituojama – tai rodo, kad mankšta buvo efektyvi.

Mankštinkite ne tik raumenis, bet ir smegenis

Kitas svarbus būdas pagerinti protinę veiklą – leisti smegenims „žinoti“, kad jos mums labai reikalingos kiekvieną dieną. Paprastai tariant, jos kasdien turėtų būti mankštinamos įvairiais pratimais. Reikėtų pasirinkti sau priimtiniausią „smegenų mankštos“ rūšį, kad ją norėtųsi atlikti reguliariai. Tai galėtų būti kryžiažodžių ir galvosūkių sprendimas, žaidimas šaškėmis ar šachmatais, įvairių kalbų ar programavimo pagrindų mokymasis ir kt. Šiandien sukurta įvairių kompiuterinių žaidimų ar mobiliųjų programėlių, kurios taip pat gali prisidėti prie proto „aštrinimo“, tačiau sveikatos specialistai visuomet pirmiausiai ragina rinktis natūralias priemones, o ne ekranus, kurie smegenis gali dar labiau gali sudirginti. Ypač tuomet, kai įvairūs loginiai žaidimai žaidžiami prieš miegą.

Šiuolaikinis gyvenimo būdas, kai viskas „patiekta tarsi ant lėkštutės“, gali priversti smegenis tingėti. Tikrai naudinga įsiminti savo asmens kodą ar įvairius slaptažodžius vietoje to, kad kiekvieną kartą jų ieškotume užrašų knygelėje. Vertėtų pasistengti įsiminti ir tai, kaip orientuotis tam tikroje nedaug pažįstamoje aplinkoje. Dažnas net nemėgina ko nors įsiminti – pamiršta kortelės PIN kodą, nes visur galima atsiskaityti bekontakčiu būdu, nenaudoja grynųjų pinigų, nes taip juk nereikės skaičiuoti. Kiti net ir vaikščioja su navigacijos pagalba… Telefone ar užrašų knygelėje užrašyti visi prisijungimų slaptažodžiai, arba, dar patogiau, visi įrenginiai prijungti prie įvairių tinklapių, o slaptažodžiai jau seniausiai pamiršti. Tai tiesus kelias į smegenų „tingėjimą“ ir jų galimybių neišnaudojimą. Tad kasdienė smegenų stimuliacija, didesnių iššūkių kėlimas ir naujų dalykų mokymasis turėtų padėti palaikyti proto aštrumą, atmintį ir sugebėjimą susikaupti. Mankštinkite ne tik raumenis, bet ir smegenis. Ir tai darykite kasdien, su malonumu.

Nootropai – kai į pagalbą ateina mokslo pasiekimai

Nootropai skirstomi į keletą grupių. Vienas populiariausių ir natūralios kilmės nootropų yra standartizuotas dviskiaučio ginkmedžio ekstraktas (lot. Gingko biloba), kuris turi neuroprotekcinį poveikį. Daug vilties šiandienos ir ateities kartoms teikia ir receptiniai vaistai, kurie skirti ne tik tam tikrų neurologinių, neurodegeneracinių ir psichoemocinių ligų gydymui, bet puikiai pasitarnauja siekiant pagerinti atmintį, mokymąsi, darbingumą, netgi motyvaciją ir nuotaiką. Įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad gama aminosviesto rūgšties dariniai, pavyzdžiui, pramiracetamas gerina ne tik sugebėjimą susikoncentruoti ir asmens dėmesingumą, bet ir prisideda prie kūrybiškumo. Dėl nootropų vartojimo būtina pasitarti su gydytoju arba vaistininku, nes sveikiems asmenims jie rekomenduojami ne visuomet. Kiekvienas atvejis turėtų būti nagrinėjamas individualiai, o maisto papildus ir vaistus reikėtų įsigyti tik iš patikimų prekybos vietų, nes šiandien tai viena labiausiai klastojamų medikamentų rūšių.

Paruošė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Penkios naudingos agurkų savybės

Įvairių atspalvių ir tekstūrų šviežių žalių agurkų krūva demonstruoja savo agurkų savybes. Kai kurie yra tamsesni, o kiti atrodo šviesesni su subtiliomis juostelėmis. Agurkai yra sukrauti glaudžiai vienas prie kito, užpildydami visą rėmą savo naudingomis vilionėmis.

Švieži agurkai kvepia vasara, ar ne? Ar žinote, kad šviežias agurkas ir šviežias medus – puikus derinys? O ar žinojote, kad agurkai naudingi ne tik mūsų sveikatai, bet ir grožiui?

Agurkuose randama ne tik vandens

Vienas neluptas, vidutinio dydžio agurkas turi apie 30 kcal. Žinoma, didžiąją dalį agurko sudėties sudaro vanduo. Tačiau jame visiškai nėra riebalų, yra tik apie 6 gramus angliavandenių ir apie 3 gramus baltymų. Tokiame vidutiniame neluptame agurke taip pat randama apie 2 gramus skaidulinių medžiagų, apie 10 procentų vitamino C paros normos ir net daugiau nei 50 procentų vitamino K paros normos. Suvalgę vieną vidutinį agurką gautume apie 10 procentų magnio paros normos. Taip pat agurkuose randami nedideli kiekiai vario, mangano fosforo, kalio ir šiek tiek B grupės vitaminų, vitamino A. Agurkuose taip pat yra antioksidantų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, kurios padeda palaikyti organizmo sveikatą ir rūpintis grožiu.

Penkios naudingos agurkų savybės

1) Apsaugo organizmą nuo skysčių netekimo (dehidratacijos) – agurkuose daug vandens, kurio organizmui gali pritrūkti dėl pačių įvairiausių priežasčių. Skysčių netekimui itin jautrūs vaikai, tad juos ypatingai reikėtų skatinti gerti vandenį ir valgyti kuo daugiau agurkų. Dehidratacijos išvengti padės ne tik pačių agurkų valgymas, tačiau ir vandens pagardinimas agurkų riekelėmis – toks vanduo daug skoningesnis ir jį maloniau gerti. Per parą sveikam žmogui reikėtų išgerti bent 6-8 stiklines vandens, o podagra sergantiems asmenims kiekis gali būti padidinamas net iki 3-4 litrų per parą. Taigi pagardinkite vandenį agurkais, mėtomis, arbūzais, citrinomis, melionais, apelsinais, bazilikais ir mėgaukitės vasaros teikiamais malonumais.

2) Padeda palaikyti normalią elektrolitų pusiausvyrą. Agurkuose vanduo dera su nedideliu kiekiu mineralinių medžiagų, kurios padeda palaikyti normalią organizmo elektrolitų pusiausvyrą. Tai itin svarbu karščių metu, kai gausiai prakaituojama ir kartu su prakaitu netenkama ne tik vandens, bet ir dalies mineralinių medžiagų. Po intensyvesnių sportinių treniruočių keletas agurkų padeda organizmui greičiau atsigauti. Šaunu ir tai, kad agurkus nėra sudėtinga įtraukti į savo kasdienę mitybą.

3) Veiksmingai valo organizmą. Natūraliai užaugintuose agurkuose gausu švaraus vandens, kuris padeda valyti ir detoksikuoti organizmą, o šioje daržovėje esančios skaidulinės medžiagos veikia tarsi žarnyno šluota. Dėl šios priežasties agurkai yra viena populiariausių daržovių, tinkamų iškrovos dienai.

4) Padeda palaikyti optimalų kūno svorį. Agurkai – visai nekaloringi, todėl juos verta dažniau įtraukti į mitybos racioną. Agurkai gali būti valgomi švieži ar šiek tiek rauginti. Visuomet geriau rinktis šviežius ar namie raugintus agurkus, nei parduotuvėje įsigytus konservuotus agurkus, nes juose gali būti daug pridėtinio cukraus. Agurkai taip pat yra puikus salotų ingredientas. Dažnas mėgavimasis agurkais tikrai nepridės papildomų kilogramų, o ilgainiui netgi padės sulieknėti. Žinoma, sveika mityba turėtų būti derinama su reguliariu fiziniu aktyvumu – tokiu būdu įmanoma pasiekti pačių geriausių rezultatų.

5) Padeda palaikyti normalų odos drėgmės lygį. Agurkų riekelės – vienas žinomiausių greitai odos pabrinkimą mažinančių ir gerą odos išvaizdą grąžinančių priemonių. Vis dėlto odą svarbu drėkinti ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Reikėtų valgyti kuo daugiau agurkų tam, kad oda būtų lygi, skaisti ir tinkamai sudrėkinta. Agurkais papildytas vanduo yra puikus odos valomasis skystis, o tarkuoti agurkai pasitarnaus kaip gaivumo ir lengvumo pojūtį suteikianti veido kaukė. Agurkų ekstraktas yra vienas populiariausių valomosios ir gaivinamosios kosmetikos sudėtinių dalių. Tikriausiai teko matyti ne vieną odos šveitiklį, toniką ar kremą su natūraliomis iš agurkų išgautomis medžiagomis.

Pabaigai

Taigi agurkai turėtų būti įtraukti į kiekvieno iš mūsų mitybos racioną. Juk juose be gryno vandens yra ir vitaminų, mineralų bei antioksidantų. Agurkai padeda palaikyti organizmo vandens lygį, išlaikyti optimalų kūno svorį. Kai kurie tyrimai rodo, kad agurkai labai naudingi kaulams (dėl gana nemažo vitamino K kiekio). Taip pat teigiama, kad jie gali padėti palaikyti normalų cukraus kiekį kraujyje, normalų kraujo spaudimą ir reguliarų tuštinimąsi. Be to, agurkus tikrai nesudėtinga įtraukti į kasdienį mitybos racioną.

Vaistininkė Rūtelė Foktienė

Kelyje į sunkios astmos gydymą žengtas svarbus žingsnis

Skaitmeninė žmogaus kvėpavimo sistemos iliustracija ryškiai mėlyna ir rožine spalvomis paryškina plaučius, trachėją ir bronchus. Šiame meno kūrinyje užfiksuotas svarbus žingsnis siekiant suprasti oro struktūrą ir kelius krūtinės srityje, siūlantis įžvalgą apie sunkios astmos gydymą.

Ar žinojote, kad nuo astmos kasdien visame pasaulyje miršta daugiau nei 1000 žmonių? Dauguma jų nesulaukia tinkamo gydymo arba serga sunkia astmos forma, o kai kuriems astma net nebūna diagnozuota. Dėl kokių priežasčių išsivysto astma? Kaip ji vystosi? Kas svarbaus nuveikta sunkios astmos gydyme?

Dėl kokių priežasčių išsivysto astma?

Tiksli astmos išsivystymo priežastis nėra žinoma iki šiol. Tačiau keliamos prielaidos, kad itin svarbus paveldimumas – pastebima, kad genetinis polinkis sirgti šia liga gali būti gana svarbus faktorius.

Vis dėlto labai daug nulemia ir paciento įpročiai bei su juo susiję veiksniai. Vertėtų paminėti, kad nutukę pacientai astma serga dažniau. Be to, nemažai įtakos gali turėti persirgtos infekcijos ar mitybos įpročiai. Astma susijusi su alergine sensibilizacija, o kartais – net ir su gastroezofaginiu refliuksu, nes nuolat aukštyn kylantis rūgštus skrandžio turinys, be abejonės, dirgina ir kvėpavimo takus.

Galimas astmos išsivystymas siejamas ir su įvairiais aplinkos veiksniais, pavyzdžiui, oro tarša, žiedadulkių poveikiu, įvairiais įkvepiamaisiais alergenais, pavyzdžiui, pelėsiais ar gyvūnų epidermiu. Pasirodo, kad astmos atsiradimą gali nulemti net ir klimatas. Šiandien manoma, kad astma gali būti susijusi ir su kitais veiksniais, pavyzdžiui, įvairių cheminių medžiagų poveikiu, stresu, žmoguje gyvenančių mikroorganizmų visuma ar net tam tikrais susidariusiais metabolitais. Tai gana mįslinga liga, apie kurią mokslas sužino vis daugiau.

Kaip vystosi astma?

Astmos patogenezė – labai sudėtingas procesas. Anksčiau astmos vystymasis buvo aprašomas vienaip, šiandien apie jį žinoma jau daugiau. Supratimas apie šią ligą nuolat keičiasi, tačiau pulmonologai iki šiol tvirtina, kad žmonija apie šią ligą vis dar žino per mažai.

Žinoma tiek, kad astmos vystymasis susijęs su lėtiniu kvėpavimo takų uždegimu, kuriam būdingas pasikartojamumas. Ištirta, kad šis lėtinis uždegimas kyla ir dėl įgimtos, ir dėl įgytos imuninės sistemos veiksnių. Liga susijusi su imuniniu uždegimu, kuriame dalyvauja pačios įvairiausios ląstelės. Vertėtų paminėti makrofagus, eozinofilus, limfocitus, putliąsias ląsteles, neutrofilus ir kt. Šis sąrašas nėra baigtinis, nes ligos patogenezėje labai svarbūs ir įvairūs ląstelių išskiriami mediatoriai. Šiandien imuninį uždegimą aktyvuojančių ir palaikančių mediatorių žinoma labai daug – daugiau nei 100.

Teigiama, kad dėl lėtinio uždegimo atsiranda struktūrinių bronchų pokyčių. Iš pradžių šie sienelių pokyčiai formuojasi stambesniuose bronchuose, kurių skersmuo didesnis, todėl simptomai nebūna tokie ryškūs. Vėliau struktūriniai pokyčiai pradeda vystytis ir smulkiuosiuose bronchuose. Tačiau tai dar ne viskas – kvėpavimo takuose vyksta ir kiti pokyčiai, pavyzdžiui, padaugėja gleives išskiriančių ląstelių ir didėja bronchų reaktyvumas, kinta lygiųjų raumenų savybės. Negana to, pradeda vystytis kintanti bronchų obstrukcija, edema ir kiti nepalankūs pokyčiai, nulemiantys pasikartojančius astmos simptomus. Patys ryškiausi astmos simptomai yra dusulys, krūtinės sunkumas, veržimas ir švokštimas bei kosulys.

Kaip klasifikuojama astma?

Pagal TLK-10-AM sisteminį ligų sąrašą astma skirstoma į keturias pagrindines grupes: dominuojančią alerginę astmą, nealerginę astmą, mišrią astmą ir nepatikslintos kilmės astmą. Pagal ligos sunkumą ji skirstoma į tris grupes: lengvą, vidutinio sunkumo ir sunkią astmą. Gydytojams labai svarbi klasifikacija pagal astmos kontrolę – išskiriama kontroliuojama, iš dalies kontroliuojama ir nekontroliuojama astma. Ir čia labai svarbu atskirti sunkią astmą nuo nekontroliuojamos astmos, nes tai nėra tas pats. Sunki astma gali būti skirstoma į 5 pagrindines grupes: sunkią eozinofilinę astmą, sunkią astmą su nuolatine bronchų obstrukcija, sunkią neutrofilinę astmą, sunkią alerginę astmą ir vėlyvąją nealerginę astmą. Žinoma, mokslinėje literatūroje randama ir kitų astmos klasifikacijų.

Kuo gali padėti biologinė terapija?

Jau yra sukurtas vaistas, skirtas suaugusiųjų, paauglių ir 6 metų ar vyresnių vaikų sunkios atsparios eozinofilinės astmos papildomam gydymui. Gydymas juo taikomas ir Lietuvoje – šiuo metu vaistas kompensuojamas tiems, kuriems patvirtinta sunki ir gydymui atspari eozinofilinė astma. Žinoma, prieš tai atliekami išsamūs tyrimai ir visais įmanomais būdais įsitikinama, kad pacientui galėtų būti naudinga būtent biologinė terapija.

Biologinei terapijai vartojamas vaistinis preparatas yra humanizuotas monokloninis antikūnas (IgG1, kappa), kuriam būdingas didelis afinitetas ir specifiškumas konkrečiam žmogaus interleukinui – interleukinui 5 arba IL-5.  Būtent 5-IL yra pagrindinis citokinas, nulemiantis eozinofilais vadinamų baltųjų kraujo ląstelių augimą, aktyvavimą ir gyvavimą. Monokloniniai antikūnai slopina IL-5 aktyvumą, neleisdami šiam interleukinui prisijungti prie tam tikrų eozinofilų receptorių vietų. Tokiu būdu slopinamas IL-5 signalizavimas, mažinama eozinofilų gamyba bei gyvavimas. Taigi tai inovatyvus ir klinikiniais tyrimais įrodytas gydymo metodas, padedantis kontroliuoti sunkią eozinofilinę astmą. Tikimasi, kad jis padės suvaldyti daugiau sunkios astmos atvejų ir išsaugoti daugiau gyvybių.

Vaistininkė Rūtelė Foktienė

Raumenų skausmas – kas jį sukelia ir kaip jo išvengti

Žmogaus nugaros raumenų sistemos iliustracija, detaliai išryškinanti raumenis ir sausgysles juodame fone, o tai padeda žiūrovams suprasti sritis, kurios gali sukelti raumenų skausmą.

Raumenų skausmas gali tiesiog varyti iš proto, ypač jei jis labai stiprus, varginantis, apribojantis mobilumą ir pradedantis kenkti gyvenimo kokybei.

Pakalbėkime apie dažniausias raumenų skausmo priežastis ir būdus, padedančius išvengti raumenų skausmo.

Kokios dažniausios raumenų skausmo priežastys?

Manoma, kad daugelis raumenų skausmo atvejų atsiranda dėl per didelio arba per mažo fizinio aktyvumo, streso ir įtampos. Pristatome dažniausias raumenų skausmo priežastis:

  • Su stresu susijęs raumenų skausmas – nervinės įtampos metu raumenys labai įsitempia. Trumpalaikis stresas gali būti naudingas, nes jis padeda mums „susitvarkyti“ su sudėtingesnėmis situacijomis, tačiau jei nervinė įtampa kamuoja beveik nuolatos, dėl tokios ilgai trunkančios būsenos ir raumenų įsitempimo gali atsirasti raumenų įtampos skausmas. Geriausias „vaistas“ šiuo atveju – pradėti gyventi taip, kad stresas pasitrauktų, o raumenys – atsipalaiduotų;
  • Su dideliu fiziniu aktyvumu susiję raumenų skausmai – jei fizinės veiklos krūvis ir dažnis yra per dideli, raumenys tiesiog nespėja atsigauti ir gali kamuoti dėl per didelio fizinio krūvio atsirandantys skausmai. Tai vadinama raumenų nualinimu. Geriausias vaistas šiuo atveju yra bent 3 paras (72 valandas) trunkantis poilsis ir savijautos stebėjimas;
  • Su įvairiais raumenų pažeidimais susiję skausmai – raumenų traumos yra viena dažniausių ūminių raumenų skausmo priežasčių – šiuo atveju būtina įvertinti, kokio stiprumo yra pažeidimas;
  • Su raumenų silpnumu susiję skausmai – jei raumenys ilgą laiką negauna fizinės veiklos, jie po truputį pradeda silpti ir nykti, todėl raumenims gali tapti sunku atlaikyti net kūno griaučius – atsiranda į maudimą panašių lėtinių skausmų, kurie gali varginti metų metus – geriausia pradėti praktikuoti sportinę veiklą, kad raumenys sustiprėtų ir atgautų pradinę savo būseną;
  • Raumenų skausmai gali būti susiję su įvairiomis infekcinėmis, reumatinėmis, autoimuninėmis ir kitokio pobūdžio ligomis, pavyzdžiui, per mažu arba per dideliu skydliaukės aktyvumu – šiuo atveju būtina gydyti pagrindinę ligą;
  • Raumenis gali skaudėti dėl magnio, kalcio, kalio ir vitaminų B bei kitų medžiagų trūkumo;
  • Raumenų skausmas gali būti šalutinis vaistinių preparatų poveikis;
  • Skausmas gali atsirasti dėl nesubalansuotos mitybos, žalingų įpročių propagavimo, nekokybiško poilsio, sukrečiančių įvykių ir t.t.

Kaip išvengti raumenų skausmo ir traumų?

Reikėtų vengti labai grubių ir staigių judesių ir per didelio fizinio krūvio – tai dažniausios ūminių raumenų pažeidimų priežastys. Reguliari fizinė veikla ir judėjimas padeda stiprinti raumenis, todėl mažėja dėl jų silpnumo besivystančių lėtinių skausmų tikimybė. Paprastai tariant, raumenims svarbu gauti reguliarų ir adekvatų fizinį krūvį ir, priešingai, visi kraštutinumai gali padidinti ūminių arba lėtinių skausmų tikimybę. Tarkime, prieš aktyvesnę sportinę veiklą būtina tinkamai apšilti, o per pačią treniruotę sportuoti reikia tik pagal savo galimybes, laikantis visų rekomendacijų. Būtina pabrėžti, kad daugiausiai raumenų traumų įvyksta būtent sporto metu, kai pacientas gerokai persistengia, tarkime, per pirmąsias treniruotes mėgina pasiekti didelių rezultatų.

Taip pat reikėtų stengtis, kad mityboje netrūktų jokių svarbių maistinių medžiagų. Kadangi ilgalaikis rūkymas, piktnaudžiavimas alkoholiu ir vaistais taip pat gali sukelti raumenų skausmus, geriau vengti tokių žalingų įpročių. Tokiu būdu pagerės ne tik raumenų būklė, bet ir bendroji savijauta. Raumenų skausmų padeda išvengti tinkama laikysena, patogi ir ergonomiška darbo bei poilsio aplinka, todėl tikrai verta investuoti į ergonomišką darbo įrangą, kokybišką miego čiužinį, patogią automobilio sėdynę ir t.t. Beje, dėl labai stipraus ūminio skausmo ir ilgiau trunkančio lėtinio skausmo būtina kreiptis į gydytoją, nes tai gali būti stipraus minkštųjų audinių pažeidimo arba kokios nors ligos, kurią būtina gydyti, ženklas.

Kaip malšinti ūminį raumenų skausmą?

Svarbiausios taisyklės po patirtos raumenų traumos – ramybės suteikimas, šalčio terapijos taikymas, kompresijos palaikymas ir galūnės pakėlimas, jei tik tai įmanoma. Ledo kompresai ant pažeistos vietos gali būti dedami kas keletą valandų – tokia procedūra per pirmąsias paras po raumenų pažeidimo labai veiksmingai mažina audinių skausmą ir tinimą. Jei skausmas stipresnis, rekomenduojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, pavyzdžiui, deksketoprofenas, kurio savo sudėtyje turi Dolmen granulės geriamajam tirpalui, plėvele dengtos tabletės ir geriamasis tirpalas paketėlyje. Vaistus nuo skausmo galima vartoti ir vietiškai – gelių, tepalų, purškalų, pleistrų pavidalais. Žinoma, dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai. Jei situacija per keletą parų negerėja arba ji staigiai blogėja, tuomet būtina kreiptis į gydytoją – galbūt reikalinga kvalifikuota medicinos pagalba.

Farmacininkė Rūtelė Foktienė

Juodieji serbentai – vitamino C bomba

Iš arti sultingi juodieji serbentai, susitelkę ant krūmo šakos. Prinokusios uogos blizgios ir tamsios, gausu vitamino C, apsuptos žaliais lapeliais dantytais kraštais. Natūrali šviesa išryškina sodrią vaisių ir žalumynų tekstūrą.

Juodieji serbentai – tai tikra naudingų medžiagų puokštė. Valgykime jų pilnomis saujomis ir papildykime savo vitaminų atsargas!

Augalo aprašymas

Juodasis serbentas (lotyniškai Ribes nigrum, angliškai Black currant) – tai agrastinių šeimai priklausantis augalas. Lietuvoje jis paplitęs itin plačiai ir auginamas daugybėje sodybų. Tai vasarą žaliuojantis krūmas, kurio aukštis siekia nuo 70 iki 160 cm. Lapų formą atpažinti nesunku – jie skiautėti, apatinėje pusėje turintys liaukutes ir skleidžiantys labai būdingą ir daugumai pažįstamą serbento kvapą. Juodojo serbento krūmai žydi antrojoje pavasario pusėje. Vaisius – juodos ar tamsiai violetinės spalvos, sultinga, kvapni juoda uoga su daugybe sėklyčių. Serbentų uogos prinoksta antrojoje vasaros pusėje (liepos – rugpjūčio mėnesiais).

Augalo veislės

Išvesta daugybė juodojo serbento veislių. Žinomi du pagrindiniai augalo porūšiai – europinis ir sibirinis. Kartais išskiriamas ir trečiasis juodojo serbento porūšis – skandinavinis. Dabartinės veislės gautos kryžminant įvairius juodojo serbento porūšius ir veisles. Lietuvoje juodųjų serbentų selekcija pradėta maždaug 20 amžiaus viduryje. Žinomos tokios veislės kaip Vyteniai, Juodžiai, Sakalai, Dubingiai, Svyriai, Sartai ir kt. Vis dėlto tinkamiausios veislės auginti Lietuvoje yra Sartai, Joniniai, Vakariai, Vyčiai, Ben Tirran, Almiai, Gagatai ir kt.

Maistinė uogų vertė

Nors juoduosius serbentus mėgsta toli gražu ne visi, juos tikrai verta pamėgti. Tai viena maistingiausių uogų, padedančių papildyti organizmą naudingomis medžiagomis. Juodųjų serbentų uogos laikomos dietinių, profilaktinių ir puikių maistinių savybių turinčiu maisto produktu. Geriausia jas valgyti šviežias, tačiau galima ir konservuoti, šaldyti. Paskutiniu metu itin populiarėja juodųjų serbentų šaldymas šaltyje, kitaip vadinama liofilizacija – tuomet naudingomis uogų savybėmis galima mėgautis ištisus metus.

Juodieji serbentai išsiskiria dideliu vitamino C kiekiu. Įdomu tai, kad vitamino C šiose maistingose uogose yra net kelis kartus daugiau nei braškėse, citrinose, apelsinuose ar avietėse arba net keliomis dešimtimis kartų daugiau nei obuoliuose ar vyšniose. Juodieji serbentai yra vienas populiariausių natūralaus vitamino C šaltinių, iš kurių gaminami įvairūs maisto papildai, skirti imuninei sistemai stiprinti. 100 gramų šviežių serbentų uogų yra net nuo 122 iki 193 mg vitamino C.

Juoduosiuose serbentuose taip pat yra B grupės vitaminų, riebaluose tirpių vitaminų E ir K, vitamino PP. Yra ir svarbių mineralinių medžiagų, pavyzdžiui, kalio, kalcio, magnio, geležies, fosforo ir kt. Uogose taip pat randama cukrų ir organinių rūgščių, antioksidantinių savybių turinčių medžiagų ir skaidulų. Yra apie 3 proc. ląstelienos, iki 0,5 rauginių medžiagų ir augalinių pigmentų. Taip pat yra eterinių aliejų. Dėl tokios turtingos maistinės vertės serbentai naudingi siekiant stiprinti organizmą, gydyti avitaminozes ir mažakraujystę, gerinant imuninės sistemos apsaugą, širdies ir kraujagyslių bei protinę veiklą, kovojant su infekcijomis ir t.t.

Gydomosios juodųjų serbentų savybės

Žinotina, kad natūraliam gydymui naudojamos ne tik juodųjų serbentų uogos, bet ir lapai.

Uogoms būdingos sutraukiamosios, valomosios, prakaitavimą ir šlapimo išsiskyrimą skatinančios savybės. Juodieji serbentai ypač rekomenduojami vaikams ir senyviems asmenims bei po sunkių ligų sveikstantiems pacientams. Uogų sultys nuo seno vartojamos gerinant apetitą, valant organizmą, sergant viršutinių kvėpavimo takų ir virškinimo trakto ligomis ir stiprinant kraują.

Juodųjų serbentų lapų (lotyniškai Ribis nigri folium) galima įsigyti daugelyje vaistinių, nes tai viena populiariausių vaistinių augalinių žaliavų. Užpilai ir nuovirai vartojami šlapimo išsiskyrimo skatinimui, organizmo valymui, natūraliam podagros ir inkstų, kepenų bei šlapimo pūslės ligų gydymui. Juodųjų serbentų lapai turi sutraukiančių savybių, todėl naudingi gydant žaizdas, parodontozę. Serbentų lapai gali padėti mažinti padidėjusį kraujo spaudimą ir normalizuoti širdies ritmą. Arbata ruošiama vieną arbatinį šaukštelį serbentų lapų užpilant stikline verdančio vandens ir palaikant apie 15 minučių. Stipresnis nuoviras ruošiamas lapus paverdant kelias minutes. Tokia vandeninė ištrauka arba nuoviras vartojami 3-4 kartus per parą arba taip, kaip nurodyta ant augalinio preparato pakuotės. 

Vaistininkė Rūtelė Foktienė

Trys patarimai, padėsiantys pagerinti protinę veiklą

Smegenų formos dėlionė sėdi neužbaigta ant tamsaus paviršiaus, vienos detalės trūksta ir guli šalia. Pagaminta iš šviesios medienos ir sudaryta iš susipynusių dėlionių gabalėlių, simbolizuoja mąstymą ir problemų sprendimą – siūlo patarimus pagetinti protinę veiklą.

Skundžiatės atminties sutrikimais? Jums sunku įsiminti informaciją ir panaudoti ją praktiškai? O gal Jūsų smegenys patiria didesnį, nei įprasta, protinį krūvį? Pristatome Jums 3 paprastus būdus, padėsiančius pagerinti smegenų veiklą ir lengviau pasiekti trokštamų rezultatų.

1) Koncentruokitės į atliekamas užduotis

Iš savo smegenų reikalaudami atlikti kelis darbus vienu metu, darome sau meškos paslaugą. Koncentruokimės tik į vieną dalyką vienu metu – tai padės padidinti produktyvumą. Nors gali pasirodyti, kad per didelė prabanga vienu metu tik atsakinėti į elektroninius laiškus, tuo pačiu metu neatsakinėjant į skambučius, būtent toks ir yra kelias į didesnį susikoncentravimą, geresnę atmintį ir sėkmingesnį mokymąsi. Keletas patarimų, padėsiančių dirbti ir mokytis efektyviau:

  • Jei būtina atlikti kokią nors užduotį, geriausia susikoncentruoti tik į ją.
  • Mobilusis telefonas galėtų likti kitoje patalpoje, kad nekiltų noras į jį nuolat žvilgčioti ir tikrinti socialinius tinklus ar naujienas.
  • Geriau, kai fone nėra jokių dirgiklių, pavyzdžiui, nėra įjungto televizoriaus ar radijo imtuvo.
  • Laiko planavimas padeda išvengti papildomo streso ir pojūčio, kad nieko nespėjame. Stresas gali labai ženkliai padidinti išsiblaškymą ir sumažinti informacijos įsiminimo galimybes.
  • Daugiau protinių sugebėjimų reikalaujančias užduotis geriausia atlikti tuomet, kai smegenys pačios aktyviausios. Dažniausiai tai – pirmoji dienos pusė. Tad ryte geriau atlikti proto aštrumo reikalaujančius darbus, o po pietų pasilikti „mechaninius“ darbus.

2) Kasdien judėkite

Reguliari fizinė veikla mūsų smegenims tokia pati svarbi kaip ir maistingi produktai, kuriuose gausu baltymų, gerųjų riebalų ar flavonoidų. Kardiotreniruotės padeda pagreitinti širdies darbą, spartinti kraujotakos procesus ir medžiagų apykaitą. Tad, savaime suprantama, daugiau deguonies patenka ir į mūsų smegenis. Smegenys itin jautrios deguonies trūkumui (hipoksijai), tad labai svarbu pasistengti, kad deguonies tiekimas joms visuomet būtų optimalus. Pakankamą deguonies ir maistinių medžiagų tiekimą ir net jų kiekio smegenyse padidinimą padeda užtikrinti reguliari mankšta. Negana to, judėjimo metu gaminasi ir kitos naudingos medžiagos, pavyzdžiui, neuromediatoriai, kurie aktyvina smegenų darbą ir laimės hormonai, kurie padeda stimuliuoti įvairius fiziologinius procesus, tarp jų – ir protinę veiklą. Turėtume bent 3-5 kartus per savaitę pajudėti taip, kad suprakaituotume. Viena treniruotė turėtų trukti bent 40-45 minutes. Galime rinktis tokias sporto šakas, kurios teikia mums malonumą – tai gali būti energingas vaikščiojimas arba bėgiojimas, plaukiojimas baseine, šokiai. Kardiotreniruotes galima derinti su jėgos pratimais ir tempimo pratimais – tokiu būdu pasiekiamas kompleksinis efektas. Tyrimais įrodyta, kad reguliarus fizinis aktyvumas reikšmingai pagerina kognityvines funkcijas – asmeniui lengviau įsiminti informaciją, susikoncentruoti, išsakyti mintis žodžiu ir raštu, dirbti protinį darbą, skaičiuoti ir t.t. Sportuojantys asmenys daro mažiau klaidų ir teorinę informaciją efektyviau panaudoja praktikoje. Įvairių tyrimų rezultatai rodo, kad po metus trunkančio reguliaraus fizinio aktyvumo buvo pasiekta puikių rezultatų. Tie asmenys, kurie sportavo reguliariai, galėjo džiaugtis tuo, kad lengviau įsimena vardus, vietovių pavadinimus ir skaičius nei tie, kurie metus praleido sėsliai. Tai svarbu visiems – nesvarbu, ar esame studentai, ar darbingo amžiaus asmenys ar jau džiaugiamės garbingu amžiumi. 

3) Vartokite specialius preparatus

Šiandien sukurta įvairiausių maisto papildų, galinčių padėti mūsų smegenims gauti daugiau joms reikalingų medžiagų. Vis dėlto ne visi maisto papildai gali suteikti norimą efektą. Ateities vaistais vadinami ir vis daugiau populiarumo įgaunantys nootropai teigiamą naudą pažintinėms funkcijoms gali suteikti jau šiandien. Nootropai ypatingi tuo, kad jie gerina smegenų ląstelių metabolizmą, apsaugo jas nuo žalingo poveikio ir gerina sugebėjimą mokytis, įsiminti informaciją, susikoncentruoti. Dėl jų poreikio ir vartojimo reikėtų pasitarti su savo gydytoju.

Farmacininkė Rūtelė Foktienė

Kaip atpažinti krūtinės anginą?

Skaitmeninė žmogaus širdies iliustracija su raudonu švytėjimu, padengta EKG linijomis tamsiai mėlyname fone. Širdis yra centre, o banguotos linijos, rodančios širdies veiklą, sustiprina jos ryšį su krūtinės anginos simptomais, sukuria medicininę ar mokslinę temą.

Jus vis aplanko jausmas, panašus į skausmingą širdies sugniaužimą? Nedelskite ir neignoruokite jo – tai gali būti krūtinės angina – viena dažniausių mirties priežasčių pasaulyje ir Lietuvoje.

Krūtinės anginai būdingas galvos svaigimas ir baimės jausmas bei skausmas ir sunkumas už krūtinkaulio. Tokie pojūčiai krūtinėje yra priepuolinio pobūdžio ir pirmiausiai pasireiškia tuomet, kai pacientas patiria didesnį fizinį arba emocinį krūvį. Kartu su nemaloniais pojūčiais krūtinėje, galvos skausmu ir baimės jausmu gali pasireikšti ir dusulys, prakaitavimas. Tai dažniausiai įvardijami pacientų simptomai, tačiau krūtinės angina atpažįstama ne tik iš jų.

Pakalbėkime apie krūtinės anginos simptomus ir diagnostiką šiek tiek plačiau.

Kas yra krūtinės angina ir kokie jos rizikos faktoriai?

Krūtinės angina arba stenokardija – tai trumpą laiką trunkantis skausmas krūtinėje, atsirandantis tuomet, kai širdies raumeniui pritrūksta deguonies. Tai vienas dažniausių koronarinės širdies ligos požymių, kylantis dėl to, kad širdies kraujagyslės yra pažeistos ir susiaurėjusios, todėl negali tinkamai atlikti savo funkcijos. Krūtinės angina kelia vis daugiau susirūpinimo, nes ja serga vis jaunesni asmenys. Pastebėta, kad ji dažniausiai išsivysto tiems, kurie jau turi genetinį polinkį ir (arba) tiems, kuriems būdingi įvairūs rizikos veiksniai, pavyzdžiui, arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas, metabolinis sindromas, rūkymas, kraujo lipidų disbalansas ir kt.

Nemalonūs pojūčiai krūtinėje fizinio krūvio arba susijaudinimo metu

Pagrindinis krūtinės anginos simptomas – priepuolinis skausmas, panašus į spaudimą, gniaužimą ir veržimą, pasireiškiantis už krūtinkaulio arba šalia jo (dažniau link kairės jo pusės). Toks nemalonus pojūtis gali būti apibūdinamas kaip sunkumas, deginimas ar net smaugimas, nes asmeniui tiesiog norisi susigriebti už širdies ir jam tampa sudėtinga kvėpuoti, atsiranda panika ir mirties baimė. Kiekvienas pacientas šį pojūtį gali apibūdinti labai įvairiai, vis dėlto dažniausiai nurodoma skausmo sritis yra už krūtinkaulio ir skundžiamasi duriančiu skausmu. Skausmas gali plisti į nugarą, kairę ranką, žandikaulį ir kitas sritis.

Krūtinės angina sergantys pacientai pastebi, kad tokius priepuolinius skausmus dažniausiai išprovokuoja fizinis krūvis, didelis jaudulys. Tačiau skausmo priepuolis gali atsirasti ir dėl kitų priežasčių: kai išgeriama šalto vandens, rūkoma, išeinama į šaltą ar vėjuotą orą, persivalgoma ir kt. Progresuojant ligai tokie priepuoliai gali atsirasti ir ramybės būsenoje. Dažniausiai jie pasireiškia ankstyvais rytais.

Kas gi vyksta krūtinės anginos priepuolio metu?

Angininis skausmas praneša apie tai, kad širdžiai trūksta deguonies, o šis trūkumas gali atsirasti tuomet, kai sutrinka normalus širdies aprūpinimas deguonimi arba deguonies poreikis ypatingai padidėja. Deguonies daugiau reikia tuomet, kai pacientas patiria fizinį arba emocinį krūvį. Pažeistos ir susiaurėjusios kraujagyslės negali tinkamai aprūpinti miokardo reikiamu deguonies kiekiu, todėl sutrinka širdies raumens medžiagų apykaita ir vystosi acidozė bei kaupiasi įvairios širdies raumeniui kenkiančios medžiagos, dėl kurių ir atsiranda stiprus skausmas.

Būdingas trumpalaikiškumas ir skausmo išnykimas nutraukus fizinę veiklą bei pavartojus nitroglicerino

Kadangi anginos priepuoliui būdingas skausmas dažniausiai trunka labai neilgai – vos nuo kelių sekundžių iki kelių minučių, pasitaiko nemažai asmenų, kurie gana ilgą laiką šį pojūtį ignoruoja ir nekreipia į jį dėmesio. Paprastai skausmas praeina nutraukus fizinę veiklą, nusiraminus ir (arba) pavartojus glicerolio trinitrato (nitroglicerino). Vis dėlto krūtinės angina – tai besivystanti patologinė būklė. Priepuoliai gali dažnėti ir sunkėti, o kai skausmas trunka ilgiau kaip 15-20 minučių, jau galima įtarti besivystantį miokardo infarktą, kuris gali būti ir mirtinas.

Gali pasireikšti ir kitų simptomų

Kai kuriems asmenims kartu su veržiančiu skausmu pasireiškia ir kitų simptomų, pavyzdžiui, pykinimas, vėmimas, skrandžio skausmas, dusulys, bendras silpnumas ar net sąmonės pritemimas. Kai kurie pacientai krūtinės anginos skausmo gali net ir nejausti, nors miokardo išemija ir vystosi – tai būdingiau cukriniu diabetu sergantiems pacientams. Taigi labai svarbu priepuolius apibūdinti kuo išsamiau – tai padeda laiku diagnozuoti ligą.

Kaip diagnozuojama krūtinės angina?

Labai svarbu laiku kreiptis į gydytoją – tiems, kuriems būdingas genetinis polinkis, reikėtų tikrintis reguliariai, o pastebėjus bet kokius neįprastus simptomus – nelaukti ir ieškoti pagalbos, nes laiku paskirtas gydymas inovatyviais vaistiniais preparatais gali pristabdyti ligos progresavimą ir padėti išvengti baimę keliančių priepuolių.

Diagnozuojant krūtinės anginą surenkama išsami šeimos ligos istorija, įvertinami visi rizikos veiksniai ir atliekami būtinieji tyrimai, pavyzdžiui, išmatuojamas kraujo spaudimas, įvertinami kraujo rodikliai, atliekamos elektrokardiogramos (ramybės ir fizinio krūvio metu) ir kiti instrumentiniai bei biocheminiai tyrimai. Diagnostika gana nesudėtinga, tačiau svarbiausia ligą diagnozuoti laiku – kol apie ją nepranešė miokardo infarktas.

Farmacininkė Rūtelė Foktienė

Nootropai – ateities preparatai?

Žmogaus smegenys, apsuptos spalvingų skaitmeninių linijų ir raštų mėlyname fone, simbolizuojančios neuroninius ryšius ir tinklo veiklą, panašią į nootropai. Linijos sukuria sudėtingą voratinklio struktūrą, atspindinčią smegenų funkcijų paruošimą ir sufleruojančią apie ateities potencialą viduje.

Nootropai arba išmanieji vaistai – ar kada teko girdėti tokius terminus? Kol Lietuvoje tokie preparatai nėra gerai žinomi, kitose šalyse, pavyzdžiui JAV, jie tampa tokie populiarūs, kad kai kurie asmenys juos vartoja vietoje kavos.

Kas tie nootropai?

Nootropai – tai medžiagos, kurios gerina smegenų veiklą, didina jų produktyvumą ir aktyvumą, padeda geriau susikoncentruoti ir sutelkti dėmesį. Šie preparatai padeda siekti geresnių rezultatų moksluose ir darbe. Žinoma, kad nootropai gerina net tik pažintines (kognityvines) funkcijas, bet jie prisideda prie darbingumo padidinimo, nuovargio mažinimo, geros nuotaikos palaikymo. Kita svarbi nootropų savybė – neuroprotekcinis poveikis. Skamba visai neblogai, ar ne? Tad pakalbėkime apie nootropus plačiau – kuo jie tokie ypatingi?

Ką reiškia žodis „nootropas“?

Terminas „nootropas“ kilęs iš dviejų graikiškų žodžių. Pirmoji dalis „noos“ reiškia protą, mąstymą ir mintis, o antrasis žodis „tropos“ reiškia polinkį, posūkį, būdą. Angliški atitikmenys būtų „mind“ ir „turn“, o tai reikštų tam tikrą pageidaujamą minčių „išjudinimą“, „pasukimą“ ar „pakreipimą“ tam tikra linkme. Angliškai nootropai neretai vadinami „smart drugs“ – „protingaisiais“ vaistais, sužadinančiais mąstymą ir galinčiais padidinti asmens protines galias, tačiau kai kurios šiai grupei priklausančios medžiagos yra itin griežtai reglamentuojamos dėl tam tikrų nepageidaujamų poveikių.

Nootropai – „protingieji“ maisto papildai ir vaistai

Teigiama, kad šie maisto papildai, o kartais – ir receptiniai vaistai, kuriems atlikti klinikiniai tyrimai, padeda gerinti mokymosi gebėjimus, susikaupimą, koncentraciją, motyvaciją ir proto aštrumą. Paprastai tariant, nootropai gali būti itin naudingi tiems, kurie dirba sunkų protinį darbą ir daug mokosi – studentams, karjeros siekiantims jauniems darbuotojams, didelį protinį darbo krūvį patiriantiems vyresnio amžiaus darbuotojams ir t.t. Nootropų grupės vaistinės medžiagos labai naudingos ir senyviems, 65 metų ir vyresniems asmenims, kuriems būdinga didesnė demencijos (senatvinės silpnaprotystės) rizika. Taigi nootropai gali būti ir augalinės kilmės maisto papildai, ir cheminės prigimties vaistiniai preparatai. Jie labai plačiai vartojami ne tik atminties gerinimui, budrumo didinimui, koncentracijos stiprinimui, motyvacijos kėlimui, smegenų ląstelių apsaugai, bet ir įvairioms neurologinėms, psichoemocinėms ir psichinėms ligoms gydyti.

Nootropai – ir atminties pagerinimui, ir kovai su depresija, ir nemigos gydymui

Nootropai gali būti vartojami ne tik protinės veiklos pagerinimo tikslais. Kai kurios medžiagos pasižymi lengvu antidepresiniu poveikiu, o kitos padeda lengviau užmigti ir kovoti su nemiga. Poveikis įvairus, o pasirinkimas – labai platus, tad kiekvienu atveju reikėtų pasitarti su gydytoju ir (arba) vaistininku, nes nootropai retais atvejais taip pat gali sukelti nepageidaujamą poveikį, ypač jei jie vartojami neatsakingai.

Farmakologiniu požiūriu nootropai skirstomi į gama aminosviesto rūgšties darinius, cholinesterazės inhibitorius, glutamatinių receptorių antagonistus, neuropeptidus ir neuroprotektorius. Vienas seniausiai žinomų augalinės kilmės nootropų yra standartizuotas dviskiaučio ginkmedžio (lot. Ginkgo biloba) ekstraktas. Teigiama, kad jis padeda palaikyti normalią smegenų veiklą ir apsaugoti smegenų ląsteles nuo aplinkos veiksnių sukeliamos pažaidos, todėl Ginko biloba ekstraktai priskiriami neuroprotektoriams. Šis ekstraktas gali būti tiekiamas ir maisto papildų, ir vaistinių preparatų formomis. Vis dėlto visuomet geriau preparatus įsigyti tik iš patikimų tiekėjų.

Kita svarbi nootropų grupė yra gama aminosviesto rūgšties dariniams priklausantys vaistiniai preparatai, pavyzdžiui, piracetamas, pramiracetamas ir kt. Jie pasižymi ne tik neuroprotekciniu poveikiu, bet ir kognityvinių funkcijų gerinimu. Jie padeda stiprinti atmintį, gerinti nuotaiką, motyvaciją, gali pakelti energijos ir darbingumo lygį. Įdomu tai, kad veikimo mechanizmas nėra labai gerai žinomas. Nootropai veikia cholinerginius receptorius bei cholino apykaitą ir didina neuronų aktyvumą. Be to, plačiausiai vartojami gama aminosviesto rūgšties dariniams priklausantys nootropai neslopina centrinės nervų sistemos, neveikia ir vegetacinės nervų sistemos. Tačiau tyrimais su eksperimentiniais gyvūnais nustatytas vidutinio stiprumo antidepresinis tokių medžiagų  poveikis. Klinikiniais tyrimais nustatyta, kad pacientams, sergantiems lengvo ir vidutinio sunkumo senatvine silpnaprotyste, nootropai pagerino dėmesį, mokymąsi, atmintį, orientaciją ir kitus protinius sugebėjimus.

Yra ir kitų rūšių nootropinių medžiagų, pavyzdžiui, į B grupės vitaminus panašių medžiagų ar antioksidantų, tokių kaip kofermentas Q10, kurie turi teigiamą poveikį smegenų ląstelių metabolizmui ir atminčiai.

Farmacininkė Rūtelė Foktienė

Venų varikozės rizika ypatingai padidėja nėštumo metu

Žmogus grakščiai stovi ant kojų pirštų galiukų, dėvėdamas tekantį mėlyną audinį, kuris tarsi eterinis šokis eina aplink jį. Ryškiai baltame fone spalvos ir judesiai sukelia elegancijos ir sklandumo pojūtį, primenantį tokių iššūkių kaip venų varikozė įveikimą.

Kojų tinimu, skausmu, nuovargiu ir plika akimi matomomis išsiplėtusiomis kojų venomis moterys dažnai pradeda skųstis nėštumo metu, nors iki jo tokių problemų niekada neturėjo. Kodėl venų varikozės simptomai itin dažnu atveju pirmą kartą pasireiškia būtent nėštumo metu?

Nėštumas iš tiesų sukuria „puikias sąlygas“ spartesniam šios ligos vystymuisi

Padidėja ne tik moters svoris, bet ir jos kraujo tūris. Be to, augantis vaisius pradeda spausti dubenyje esančias kraujagysles, todėl pasunkėja veninio kraujo grįžimas į širdį. Negana to, pakitęs hormonų fonas organizme labai atpalaiduoja venų sieneles, jos natūraliai išsiplečia ir didesnė kraujo dalis užsilieka apatinėse galūnėse. Tad venų varikozė, apie kurią pacientė net nežinojo, iš tiesų gali šiek tiek pabloginti savijautą. Tarkime, nėštumo metu itin naudinga dėvėti kompresines kojines, kurios ne tik sumažina nemalonius simptomus, bet ir padeda išvengti pavojingų ligos komplikacijų, pavyzdžiui, venų uždegimo ar kraujo krešulių susidarymo.

Geriausia problemas gydyti dar prieš nėštumą

Kiekvienai moteriai, kuri mato ant kojų sutrūkinėjusių kapiliarų ar išsiplėtusių venų, jaučia lėtinio venų kraujotakos nepakankamumo simptomų ir rūpinasi savo sveikata, reikėtų dar prieš vaikelio planavimą apsilankyti kraujagyslių chirurgo kabinete. Jis įvertins venų būklę ir, jei reikia, pasiūlys profilaktikos priemones arba gydymo taktiką, mat nėštumo metu jokios invazinės procedūros negali būti atliekamos. Deja, bet dauguma mano, kad venų ligas geriau gydyti po nėštumo. Vis dėlto tai klaidingas suvokimas, nes būtent nėštumo metu jau esame problema linkusi dar labiau pagilėti.

Kaip sumažinti venų varikozės pasireiškimo riziką?

Nors paveldimumo pakeisti negalime, tačiau galime koreguoti daugumą venų ligų išsivystymui svarbių faktorių:

  • Vengti ilgo sėdėjimo arba stovėjimo. Būtina daryti pertraukas ir bent kas valandą pamankštinti kojas. Vertėtų atsiminti, kad prie kompiuterio dirbantys asmenys kas valandą turėtų pailsėti bent po 5 minutes – taip atsigaus ne tik akys, bet ir kojos, ypač jei sparčiai nužingsniuosite išgerti vandens ar atliksite trumpą kojų mankštą. Sėdėdami prie stalo galite pasukti čiurnas, palankstyti pėdas (taip treniruojamas blauzdos raumuo, kuris veikia kaip veninio kraujo pompa). Nepamirškite daug vaikščioti ir reguliariai užsiimti fizine veikla;
  • Vengti karščio. Su pirtimis ir karšta vonia reikėtų elgtis atsakingai – kas per daug, tas nesveika. Karštyje labai padidėja venų ligų komplikacijų rizika. Jei norite pasilepinti karštoje vonioje ar pirtyje, tuomet ribokite laiką ir gerkite pakankamai skysčių, o dėl šių malonumų būtinai pasitarkite su savo gydytoju – karštoje vonioje gulėti ir lankytis pirtyse galima tikrai ne visoms nėščiosioms;
  • Vengti sunkaus fizinio darbo ir sunkių nešulių kilnojimo. Sunkumų kilnojimas ir labai sunkus fizinis darbas padidina venų traumų ir persileidimo ar priešlaikinio gimdymo riziką;
  • Vengti aukštakulnių ir labai aptemptų drabužių – jie iškraipo ir trikdo normalią veninę kraujotaką, todėl juos dėvėkite tik ypatingomis progomis. Jei tai būtina, pavyzdžiui, to reikalauja darbo taisyklės, tuomet rinkitės tik sau tinkamą drabužių dydį ir stenkitės išsirinkti kuo patogesnį aukštakulnių modelį, kuris nespaustų pėdos. Be to, nėštumo metu turėtumėte dėvėti patogesnius drabužius, kurie tikrai nespaustų pilvo;
  • Vengti skysčio trūkumo – gerkite pakankamai negazuoto mineralinio vandens.

Lioton gelis – geresnei mikrocirkuliacijai ir kojų lengvumui

Gydytojas gali pasiūlyti dėvėti kompresines kojines. Jis taip pat gali rekomenduoti naudoti specialius gelius, kurie malšina nemalonius dėl sutrikusios venų kraujotakos kylančius simptomus.

Lioton gelis veiksmingai mažina paviršinių venų ligų simptomus:

  • kojų sunkumą;
  • kojų skausmą;
  • kojų paraudimą ir tinimą.

Optimali gelio forma suteikia vėsinimo pojūtį, jis labai lengvai ir greitai įsigeria, be to, itin maloniai kvepia ir netepa drabužių.

Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Farmacininkė Rūtelė Foktienė

Ankstyva ejakuliacija ? Pagalba jau yra !

Moteris ir vyras guli nugara lovoje, abu žiūri vienas nuo kito. Balta patalynė kontrastuoja su jų mąsliomis išraiškomis, kai jie svarsto ieškodami pagalbos tokiems rūpesčiams kaip ankstyva ejakuliacija.

Priešlaikinė arba ankstyva ejakuliacija – tai viena dažniausių lytinės sveikatos problemų, kuri, deja, diagnozuojama bene rečiausiai. Nors anksčiau priešlaikinėhttps://prezervatyvai.net/prieslaikine-ejakuliacija ejakuliacija buvo laikoma tik psichologine bėda, šiandien vis daugiau kalbama apie tam tikrus serotonino apykaitos sutrikimus, kuriuos galima sėkmingai gydyti specialiai tam sukurtais vaistais.

Taigi kaip šiandien gali būti gydoma priešlaikinė ejakuliacija – problema, kuri gali griauti daugybės porų gyvenimą?

Svarbiausia veikti priešlaikinės ejakuliacijos priežastį

Priešlaikinė ejakuliacija pagal savo kilmę skirstoma į dvi pagrindines grupes:

  • Įgimtą, visą gyvenimą trunkančią arba pirminę priešlaikinę ejakuliaciją;
  • Įgytą, tam tikru gyvenimo momentu prasidėjusią arba antrinę priešlaikinę ejakuliaciją.

Ir įgimta, ir įgyta priešlaikinės ejakuliacijos problema dažniausiai yra fiziologinės kilmės sutrikimas, kurį galima sėkmingai gydyti. Vertėtų atsiminti ir tai, kad ankstyva ejakuliacija gali atsirasti ir dėl kitų ligų. Pavyzdžiui, jei tinkamai bus gydomas prostatitas arba kiti sėklos išmetimo procesą galintys paveikti sveikatos sutrikimą, tuomet geri pagrindinės ligos gydymo rezultatai turėtų labai teigiamai paveikti ir priešlaikinės ejakuliacijos problemą. Paprastai tariant, pašalinus pagrindinę problemą, turėtų pailgėti ir intravaginalinė trukmė, ir ejakuliacijos kontrolė. Šiandien gali būti taikomi ir nemedikamentiniai, ir medikamentiniai gydymo būdai – dėl jų geriausia pasitarti su gydytoju, nes kiekvienas atvejis yra individualus. Itin gerų rezultatų gali būti pasiekiama tuomet, kai gydymo metodai derinami tarpusavyje, o vyrą labai nuoširdžiai palaiko ir jo partnerė. Būtent, negalima nurašyti palaikymo – juk komandinis „darbas“ kur kas efektyvesnis, ar ne?

Elgsenos/ kognityvinė terapija

Šie metodai padeda geriau kontroliuoti artėjančią ejakuliaciją ir sėkmingiau suvaldyti procesą. Pirmiausiai vertėtų paminėti „start-stop“  arba „pradėk ir sustabdyk“ techniką, kuri pirmą kartą buvo aprašyta dar 20 amžiaus viduryje. Šią techniką savarankiškai taiko daugybė porų, tačiau tyrimai rodo, kad ilgalaikio efekto ji dažniausiai nesukelia. Technikos esmė paremta pertraukų darymu tuomet, kai jaučiama artėjanti kulminacija. Vis dėlto tokie sustojimai mažina spontaniškumą ir gali susilpninti susijaudinimą.

Kita technika, vadinama „užspaudimo technika“, buvo aprašyta 20 amžiaus antrojoje pusėje. Ji remiasi varpos suspaudimu ties galvutės apačia tuomet, kai jaučiama artėjanti kulminacija. Vis dėlto šios technikos priimtinos tikrai ne visiems, tad siūloma mokytis pažinti save, taikyti kvėpavimo ir nusiraminimo būdus, kad lytinis aktas nebūtų stabdomas, o maloniai tęstųsi toliau (juk dėl visiško sustojimo gali atsirasti kita problema – gali susilpnėti ar net išnykti erekcija). 

Jaunesni asmenys itin dažnai taiko masturbaciją prieš numatomą lytinį aktą. Natūralu, kad netrukus po masturbacijos atliekamas lytinis aktas gali trukti ilgiau, tačiau įvairūs tyrimai neparodo ilgalaikės naudos.

Vietinio poveikio preparatai, prezervatyvai, specialūs vaistai

Paprastai pradedama nuo vietinio poveikio preparatų. Tai kremai, geliai ir purškalai, kurie savo sudėtyje turi anestetikų, padedančių sumažinti varpos jautrumą ir atitolinti ejakuliacijos procesą. Dažniausiai tokiuose preparatuose naudojamas lidokainas ar kitos varpos desensibilizaciją sukeliančios medžiagos. Vis dėlto tokios priemonės patinka ne visiems – jas ne tik sunku tinkamai dozuoti, bet  jos gali reikšmingai sumažinti malonumą ne tik pačiam vyrui, bet ir jo antrajai pusei. Kitas minusas – tokių priemonių vartojimas mažina natūralų spontaniškumą. Be to, kai kurie asmenys alergiški sudedamosioms dalims.

Storesni, dvigubi prezervatyvai arba prezervatyvai su anestetikais – viena populiariausių priemonių, galinčių padėti ne tik nutolinti ejakuliaciją, bet ir apsisaugoti nuo neplanuoto nėštumo bei lytiškai plintančių ligų. Vis dėlto pačios problemos jie neišsprendžia, o kai kuriais atvejais gali ją net pagilinti. Be to, jie patinka ne visiems, o kai kurie jiems net alergiški.

Šiandien sukurta specialių preparatų, padedančių prailginti laiką iki ejakuliacijos ir pagerinti jos kontrolę. Lietuvoje yra vienintelis geriamas vaistas, kuris skirtas būtent šiai problemai gydyti. Tokį vaistinį preparatą gali paskirti tik gydytojas, tinkamai įvertinęs individualų poreikį ir paciento sveikatos būklę. Vertėtų pabrėžti, kad neapgalvota savigyda gali pridaryti tik papildomos žalos, nes vartojamuose vaistiniuose preparatuose ar maisto papilduose veikliosios medžiagos gali net nebūti. Dar blogiau, jei preparatuose randama žalingų medžiagų, kurios gali pakenkti dar labiau ne tik lytinei sveikatai, bet ir kitoms organizmo funkcijoms. Tad reikia būti labai atidiems ir dėl šios problemos kreiptis tik į patikimus, licencijuotus medicinos darbuotojus.

Farmacininkė Rūtelė Foktienė

Šią vyrišką ligą pačioje jos pradžioje galima suvaldyti be vaistų

Ultragarsinis vaizdas užfiksuoja medicininiam skenavimui būdingus apskritus modelius ir struktūras. Mėlynos ir pilkos spalvos atspalviai, su paryškintomis baltomis sritimis, rodančiomis vidines anatomijos detales, ši technika kartais gali padėti suvaldyti vaistų tam tikromis sąlygomis jų pradžioje.

Pridėti pavadinimą

Gerybinė prostatos hiperplazija (GPH) – tai lėtinė liga, kurios metu kinta prostatos dydis, strukrūra, vientisumas. Be to, gali kisti ir šlapinimuisi svarbių lygiųjų raumenų tonusas. Dėl šių priežasčių atsiranda šlapinimosi sutrikimų, dar vadinamų apatiniais šlapimo takų simptomais. Jie apima padažnėjusį šlapinimąsi dieną ir naktį, pakitusią šlapimo srovę, sunkumus, kai mėginama pasišlapinti ir pojūtį, tarsi šlapimo pūslėje visuomet yra šlapimo. Dėl tokių varginančių simptomų labai prastėja vyro gyvenimo kokybė ir didėja įvairių komplikacijų rizika. Tad GPH reikėtų diagnozuoti ir pradėti gydyti kuo anksčiau. Nuo ligos išsivystymo laipsnio gali priklausyti ir gydymo rekomendacijos. Pakalbėkime apie jas šiek tiek plačiau.

Kaip paplitusi gerybinė prostatos hiperplazija?

Skaičiuojama, kad dėl GPH kylančių skundų ir simptomų patiria bent kas trečias 50 gimtadienį atšventęs vyras. GPH yra labai paplitusi liga ir jos paplitimas ypatingai didėja su amžiumi, Tarkime, histologiniai prostatos pakitimai stebimi net devyniems vyrams iš dešimties, kurie yra vyresni nei 85 metai. Tokie skaičiai įrodo, kad šios lėtinės ligos pavyksta išvengti tik labai nedidelei daliai vyrų.

Kaip diagnozuojama gerybinė prostatos hiperplazija?

Šią ligą diagnozuoja gydytojas urologas. Ji patvirtinama tik po to, kai atliekama tam tikrų tyrimų. Labai svarbią vietą GPH diagnostikoje ir apatinių šlapimo takų sutrikimų sunkumo įvertinime užima Tarptautinė prostatos simptomų skalė. Joje yra specialių klausimų, padedančių įvertinti simptomų buvimą ir jų sunkumą. Šiame klausimyne randamas ir vienas papildomas klausimas, padedantis įvertinti paciento gyvenimo kokybę. Jis skamba taip: „Jeigu Jums reikėtų visą savo likusį gyvenimą nugyventi esant tokiai šlapinimosi būklei, kokia ji yra dabar, kaip Jūs dėl to jaustumėtės?“.

Prostatos dydį, formą, vientisumą ir kitus pakitimus preliminariai įvertinti padeda digitalinis rektalinis prostatos tyrimas. Jo metu per tiesiąją žarną pirštais čiuopiama priešinė liauka. Taip pat atliekamas tyrimas, vadinamas uroflometrija – maksimalaus šlapimo srovės greičio tyrimas. Papildomai nustatomas šlapimo pūslės tūris ir liekamasis tūris, kurį įvertinti padeda ultragarsinis tyrimas. Jei šių tyrimų tiksliai diagnozei nustatyti nepakanka, tuomet gali būti atliekami kompiuterinės tomografijos (KT) ir (ar) magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimai.

Kaip gydoma gerybinė prostatos hiperplazija?

Lengvos ligos formos atveju gali būti taikoma stebėjimo taktika. Ją sudaro gyvenimo būdo korekcija ir reguliarūs apsilankymai pas gydytoją urologą. Taip pat labai svarbu tai, kad pacientas akylai stebėtų savo būklę ir jai pablogėjus, nedelsiant kreiptųsi į specialistą. Keletas praktiškų patarimų, kai pacientą kamuoja nesunkūs šlapinimosi sutrikimai, pateikti žemiau:

  • Į mitybą vertėtų įtraukti daugiau vaisių ir daržovių, o gyvulinius riebalus dažniau pakeisti augaliniais;
  • Mažiau skysčių reikėtų vartoti prieš miegą, ilgas keliones, svarbius susitikimus;
  • Geriau atsisakyti arba tik labai saikingai vartoti kofeino ir alkoholio turinčius gėrimus, nes jie ne tik skatina šlapimo išsiskyrimą, bet ir dirgina šlapimo pūslę, stiprina apatinių šlapimo takų simptomų intensyvumą;
  • Per savaitę reikėtų bent 2-3 kartus intensyviau pasimankštinti, nes tai mažina ūminio šlapimo susilaikymo riziką. Naudingiausios bent po 40-45 minutes trunkančios kardiotreniruotės;
  • Būtina sekti savo kūno masę ir stengtis palaikyti 25 neviršijantį KMI. Įrodyta, kad antsvoris ir nutukimas yra vieni svarbiausių GPH išsivystymo rizikos faktorių;
  • Verta pamėgint nusišlapinti per du kartus – iš pradžių ramiai ir neskubant, per daug nesijaudint nusišlapinti tiek, kiek išeina, o vėliau lukterti keletą minučių ir vėl pamėginti galutinai ištuštinti šlapimo pūslę;
  • Tam tikri dėmesio nukreipimo pratimai gali padėti išvengti labai dažno bėgiojimo į tualetą ir didinti šlapimo pūslės talpą;
  • Reikėtų dėvėti patogius, natūralių audinių ir lytinių organų nespaudžiančius drabužius;
  • Simptomus gali padėti kontroliuoti augaliniai vaistiniai preparatai, pavyzdžiui, Prostamol Uno. Sabalpalmių vaisių tirštasis ekstraktas yra tradicinis augalinis vaistas, kurio indikacijos pagrįstos tik ilgalaikiu vartojimu, skirtas palengvinti GPH simptomus, tokius kaip šlapimo ištekėjimo pradžios vėlavimas, ilgiau trunkantis ir nutrūkstantis šlapinimasis, silpna šlapimo srovė, dažnas šlapinimasis (ypač nakties metu), gydytojui paneigus sunkias būkles. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.
  • Gali būti rekomenduojami ir kiti augaliniai preparatai, pavyzdžiui, afrikinės slyvos, didžiosios dilgėlės, moliūgų sėklų ekstraktai bei jų deriniai.

Vidutinio sunkumo GPH gydymui dažniausiai skiriami alfa adrenoblokatoriai (pavyzdžiui, tamsulozinas, terazosinas) ir 5 alfa reduktazės inhibitoriai (pavyzdžiui, finasteridas, dutasteridas). Šie vaistai gali būti derinami tarpusavyje arba su fitoterapiniais preparatais, pavyzdžiui, Prostamol Uno. Kai medikamentinis gydymas nėra pakankamai efektyvus arba jis iš viso neefektyvus, tuomet skiriamas chirurginis gydymas. Operacinio gydymo metodas parenkamas remiantis GPH sunkumu ir labiausiai išreikštais apatinių šlapimo takų simptomais.

Farmacininkė Rūtelė Foktienė

Pilvo pūtimas gali būti susijęs net ir su depresija

Žmogus mėlyna suknele stovi rankomis ant pilvo apačios, iliustruodamas pilvo pūtimą. Švytinti skrandžio iliustracija yra ant vidurio, simbolizuojanti virškinimo sveikatą arba susitelkimą į skrandžio sritį.

Nieko tokio, jei pilvo pūtimas tęsiasi neilgai ir nesukelia per daug nepatogumų. Trumpalaikis pilvo pūtimas dažniausiai atsiranda dėl tam tikro suvalgyto maisto ar didesnės nervinės įtampos ir per daug nepatogumų nesukelia.

Vis dėlto ilgiau trunkantis ir varginantis meteorizmas iš tiesų gali menkinti gyvenimo kokybę. Ir ne tik tai – neišnykstantis meteorizmas gali pranešti ir apie tam tikras ūmines ar lėtines žarnyno ligas, inkstų ar kasos sutrikimus. Varginantys pilvo simptomai gali būti vienas iš depresijos požymių. Taigi kaip pasireiškia meteorizmas ir kaip jis gydomas?

Kaip pasireiškia pilvo pūtimas?

Pilvo pūtimas pasireiškia sunkumo ir tempimo jausmu bei veržimo pojūčiu. Gali kamuoti pilvo diegliai ar net skausmai, nevalingas dujų šalinimasis ir raugėjimas, diskomforto pojūtis. Pilvas įgauna baliono pavidalą, todėl padidėja liemens apimtis. Dėl šios priežasties jaučiamas sunkumas, norisi greičiau pašalinti dujas ir vėl džiaugtis lengvesniu, plokštesniu pilvu.

Itin sunkaus pilvo pūtimo atveju dujų perteklius pradeda stumti diafragmą, todėl atsiranda kvėpavimo sunkumų, gali sutrikti širdies veikla. Jei diskomfortas jaučiamas dėl pernelyg didelio dujų susikaupimo, jis paprastai sumažėja tuomet, kai bent jau dalis dujų pasišalina. Tačiau būna ir tokių atvejų, kai jaučiamas tik nedidelis pilvo tempimas ir dujos šalinasi tik po truputį. Tokiu atveju savijauta dėl mažo dujų kiekio pasišalinimo dažniausiai nepagerėja, be to, asmuo jaučia daug diskomforto dėl nuolat šalinamų dujų. Manoma, kad toks pilvo pūtimo tipas susijęs pirmiausiai su psichogeninėmis priežastimis.

Pilvo pūtimas paprastai nėra pavojingas, tačiau kai kada jis yra rimtų ligų ženklas

Dažniausiai pilvo pūtimas nesusijęs su pavojingomis būklėmis. Paprastai jis atsiranda dėl per didelio suvalgyto maisto kiekio ar tam tikrų maisto produktų. Tikriausiai daugumai žinoma, kad gana intensyvų, tačiau praeinantį pilvo pūtimą gali sukelti žirniai, pupos, obuoliai, kriaušės, kopūstai, fermentuotas maistas ir švieži pieno produktai. Skausmingus pilvo diegliukus gali sukelti gazuoti ir fermentuoti gėrimai, nesaikingas kramtomosios gumos kramtymas, nedėmesingas ir skubotas valgymas.

Ne taip jau ir retai trumpalaikiai pilvo pūtimo epizodai susiję su tam tikromis nervinę įtampą keliančiomis situacijomis. Tačiau tokie epizodai praeina ir asmuo jaučiasi gerai iki kito karto, kai ir vėl pradeda skausmingai raižyti pilvą. Jei pilvo pūtimas dėl nervinės įtampos kartojasi gana dažnai, tai gali neigiamai veikti paciento gyvenimo kokybę, apriboti jo darbingumą ir pasitikėjimą savimi.

Vis dėlto ilgalaikis ir (arba) stiprėjantis pilvo pūtimas gali pranešti apie sunkias būkles, pavyzdžiui, žarnyno nepraeinamumą. Pavojaus signalai yra staigiai didėjanti pilvo apimtis, trinkantis kvėpavimas, sunkėjanti asmens būklė ir visiškas negalėjimas pašalinti dujų ir pasituštinti. Kai kuriais pavojingais atvejais gali atsirasti karščiavimas, varginti bendras silpnumas, atsirasti kraujo išmatose. Vertėtų susirūpinti ir tada, kai ilgainiui dėl nežinomų priežasčių krenta kūno svoris.

Pilvo pūtimo gydymas priklauso nuo jį sukėlusios priežasties

Pateikiame keletą naudingų patarimų, padedančių palengvinti daugelį meteorizmo atvejų:

  • Geriau vengti tokio maisto, kuris sukelia pilvo pūtimą. Tai gali būti švieži vaisiai, kopūstai, ankštinės daržovės, riebūs ir saldūs miltiniai kepiniai, šviežio pieno produktai, įvairūs riebūs padažai. Vis dėlto vaisiai ir daržovės yra svarbi mitybos dalis, todėl vaisiams ir daržovėms geriau nulupti žieveles, apdoroti juos termiškai ir geriau sukramtyti. Toks apdorojimas mažina pilvo pūtimo tikimybę;
  • Verčiau atsisakyti kramtomosios gumos ir gėrimų šiaudelių;
  • Geriau apriboti gazuotų ir fermentuotų gėrimų vartojimą;
  • Valgant geriau nekalbėti ir dėmesingai sukramtyti maistą;
  • Rekomenduojama stengtis valdyti stresą;
  • Patariama reguliariai judėti, nes tai gerina dujų pasišalinimą iš žarnyno.

Dujas iš žarnyno pašalinti gali padėti gulėjimas ant kairio šono, pilvo masažas. Vis dėlto dujos kauptis gali ir dėl sunkesnių atvejų, kai sutrinka žarnyno praeinamumas – tuomet padėti gali tik medicinos darbuotojai.

Nesunkiam pilvo pūtimui gydyti naudingos natūralios priemonės, pavyzdžiui, mėta, pipirmėtė, kmynai, pankoliai, anyžiai. Gali būti skiriama daug eterinių aliejų turinčių augalų nuovirų, augalinių ekstraktų, maisto papildų.

Geru poveikiu pasižymi tik fiziniu būdu veikiantis simetikonas. Espumisan Easy – tai granulės, kurių sudėtyje yra putojimą slopinančios medžiagos simetikono. Ši medicinos priemonė tinkama siekiant mažinti pilvo pūtimą, atsiradusį dėl dujų susikaupimo. Jos padeda palengvinti tempimo pojūtį pilve, pilvo išsipūtimą, spaudimą viršutinėje pilvo dalyje ir gurgimą skrandyje bei žarnyne. Granulės labai greitai ištirpsta burnoje, todėl aktyvioji medžiaga greitai pasiekia virškinimo traktą, kur pradeda veikti. Granulių nereikia užgerti vandeniu, jos yra malonaus citrinų skonio. Granulių negalima vartoti simetikonui ir kitoms sudedamosioms dalims alergiškiems asmenims. 

Paruošė farmacininkė Rūtelė Foktienė

Viena gausesnė puota gali baigtis stipriu sąnario skausmu

Žmogus guli lovoje po mėlynai dryžuota antklode, viena basa koja, o kita koja primena rausvais žiedais pasidabinusį kaktusą, beveik kaip įnoringa Vienos naktis, kurioje net sąnario skausmas įgauna vaizdingą posūkį.

Podagra anksčiau vadinta  „karalių liga“. Kodėl? Pirmiausiai dėl to, kad jos priepuolius labai lengvai gali išprovokuoti nesaikingas valgymas, kai riebus maistas užgeriamas alkoholiu. Taigi kas tai per liga ir ką daryti, kad ji negadintų kasdienybės?

Kas yra podagra?

Podagra – tai lėtinė medžiagų apykaitos liga, kuriai būdingi ūminiai sąnarių skausmo priepuoliai, jų sustingimas ir paraudimas. Dažniausiai pažeidžiamas didžiojo kojos piršto (nykščio) sąnarys, tačiau gali būti pažeidžiami ir pėdų, alkūnės, riešų ir kiti sąnariai.

Sąnario skausmas gali būti toks stiprus, kad sutrinka ne tik paciento mobilumas (skauda vaikščiojant), bet ir pakinta miegas, nes naktį nemalonūs pojūčiai tik dar labiau sustiprėja. Podagros priepuolis dažniausiai prasideda būtent naktį. Stipriausias skausmas būdingas pirmąją parą, vėliau jis po truputėlį silpnėja, tačiau nemalonus diskomfortas gali būti jaučiamas dar gana ilgai. Sąnarys tampa ne tik skausmingas, bet jis sustingsta, parausta, tampa karštas, o bet koks prisilietimas ir dirginimas skausmą tik dar labiau sustiprina.

Kas vyksta podagros metu?

Podagra – viena iš labiausiai paplitusių artrito arba sąnarių uždegimo formų. Ji išsivysto tuomet, kai šlapimo rūgšties kristalai dėl padidėjusios šlapimo rūgšties sintezės ir (arba) dėl sutrikusių jos pašalinimo procesų pradeda kauptis sąnariuose.  Podagra susijusi su per didele šlapimo rūgšties koncentracija kraujyje, o šlapimo rūgšties kristalai, besikaupdami sąnariuose, sukelia uždegimą ir ūminį skausmą. Žinoma, kad šlapimo rūgštis yra purinų apykaitos produktas, todėl jos kiekis ypatingai padidėja, kai valgoma maisto produktų, kuriuose purinų yra daugiau nei kitur. Keletas pavyzdžių – kava, grybai, galvijų mėsa, ančiuviai ir kt.

Kas dažniau serga podagra?

Vyrai podagra serga daug dažniau nei moterys, tačiau pastebėta, kad vyresniame amžiuje, ypač po menopauzės, moterys šia liga gali sirgti taip pat dažnai. Dažniau šia kompleksine artrito forma serga tie, kurie piktnaudžiauja alkoholiu, turi aukštą kraujospūdį, skundžiasi įvairiomis lėtinėmis ligomis. Tarkime, cukriniu diabetu sergančiam asmeniui podagros išsivystymo tikimybė daug didesnė, nei šia lėtine liga nesergančiam pacientui. Teigiama, kad nemažai įtakos turi ir paveldėtas polinkis. Vis dėlto ypatingą vaidmenį vaidina asmens gyvenimo būdas – podagros priepuoliui pasikartoti kartais užtenka vos vienos gausesnės „puotos“ su riebesniu maistu ir alkoholiu. Beje, aštrių kristalų sąnariuose formavimąsi gali paskatinti kai kurių vaistų vartojimas, tad kartais gali tekti keisti gydymą, kad paciento „nesuluošintų“  varginantys podagros priepuoliai.

Kaip gydoma podagra?

Dažniausiai skiriamas medikamentinis gydymas. Vaistai gali būti vartojami ir priepuolių metu, ir tarp jų, kad būtų sumažinama ūminio sąnarių skausmo pasikartojimo ir dėl to kylančių komplikacijų tikimybė. Lietuvoje žinomi du vaistiniai preparatai – alopurinolis ir febuksostatas. Šlapimo rūgštis yra purino metabolizmo žmogaus organizme galutinis produktas; jis susidaro šia seka: hipoksantinas – ksantinas – šlapimo rūgštis. Abi sekos reakcijas katalizuoja ksantino oksidazė. Nustatyta, kad febuksostatas stipriai slopina abi ksantino oksidazės formas: oksiduotąją ir redukuotąją, todėl organizme mažėja šlapimo rūgšties kiekis. 

Vis dėlto svarbus ne tik medikamentinis gydymas – labai reikšmingai ir dieta. Podagra sergantys pacientai turėtų vengti alkoholio, gerti daugiau vandens (net iki 3-4 litrų per dieną), mažinti baltymų kiekį maiste, pavyzdžiui, valgyti mažiau mėsos ir žuvies. Ypatingai reikėtų riboti riebios paukštienos ir galvijų mėsos kiekį. Vertėtų valgyti daugiau vaisių ir daržovių, liesų pieno produktų. Pacientai skatinami palaikyti optimalią kūno masę, nes dideli jos svyravimai (pavyzdžiui, badavimas) gali sukelti itin stiprių priepuolių pasireiškimą. Podagros paūmėjimo metu rekomenduojama papildomai nedirginti sąnario ir rinktis tik labai patogią avalynę.

Paruošė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Kraujotakos sistemos ligos pimauja pagal mirties atvejus Lietuvoje

Žmogaus liemens iliustracijoje pavaizduota detali širdis su persidengiančiomis širdies plakimo linijomis, išryškinančiomis kraujotakos sistemos ligos. Realiai suprojektuota širdis apima arterijas, išdėstytas prieš peršviečiamus siluetus, leidžiančius suprasti sveikatos problemas Lietuvoje.

Išankstiniais Higienos instituto duomenimis, praėjusiais metais mirė 43 547 žmonės – 5 tūkst. daugiau nei užpernai. Nors COVID-19 liga figūruoja tarp keturių pagrindinių mirties priežasčių, kraujotakos sistemos ligos vis dar pirmauja. Pernai jos sudarė 52,7 proc. visų mirties atvejų, o mirtys nuo COVID-19 – 5,2 proc.

Lietuvos kardiologų draugijos prezidentės profesorės Jelenos Čelutkienės teigimu, ši statistika liūdina, nes nuo 2015 m. besileidusi mirtingumo nuo kraujagyslių ligų kreivė      vėl pradeda kilti: 2020 m. nuo šių ligų mirė 9,8 proc. daugiau negu 2019 metais. Tarp tokio šuolio priežasčių įvardijami netiesioginiai COVID-19 ligos padariniai, vengimas lankytis pas gydytojus.

„Dar vienas neraminantis skaičius – mirčių nuo kraujotakos sistemos ligų atvejai namuose. Palyginti su užpernai, 2020 m. pabaigoje mirusiųjų namuose skaičius išaugo net 90 proc. Priežasčių, kodėl tai įvyko, gali būti ne viena, tačiau akivaizdu, kad per karantiną žmonės gerokai rečiau lankėsi pas kardiologą ir šeimos gydytoją. Labiausiai nukentėjo sergantys lėtinėmis ligomis, tokiomis kaip hipertenzija, diabetas, nutukimas, širdies nepakankamumas, išeminė širdies liga. Šių pacientų ligos eiga buvo sunkesnė, be to, rizika mirti nuo koronavirusinės infekcijos gerokai didesnė“, – komentuoja prof. J. Čelutkienė.

Įvairių šaltinių duomenimis, Europoje dėl miokardo infarkto per pandemiją atvyko 40 proc. mažiau pacientų. Anot profesorės, žmonės buvo linkę vengti kreiptis pagalbos ir pakentėti. Per karantiną ženkliai sumažėjo pirminio, antrinio ir tretinio lygio pagalbos suteikimas. Toks vengimas kreiptis į specialistus buvo stebimas ir pagal tai, kad žmonės, kurie atvyko į ligoninę, buvo daug sunkesnės būklės nei anksčiau.

„Būtina atkreipti dėmesį ir į skiepų svarbą, – sako profesorė, – Džiugu, kad daugelis pas mus besilankančių pacientų yra pasiskiepiję nuo COVID-19, tačiau bendra Lietuvos statistika kiek liūdnesnė. Deja, vis dar didelė dalis rizikos grupei priklausančių žmonių – senjorų – nepasiskiepiję. Manau, kad mums derėtų remtis Danijos pavyzdžiu, kurioje skiepai vykdomi pro aktyviai, atvykstant pas pacientus, o ne laukiant, kol šie sugalvos kreiptis patys.“

Siekiant sumažinti augti pradėjusį mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų skaičių, profesorė ragina ne tik pasiskiepyti nuo pavojingų infekcijų, bet ir tvarkingai vartoti specialisto skirtus vaistus, sveikai maitintis, atsisakyti žalingų įpročių, užsiimti aktyvia fizine veikla, o svarbiausia – reguliariai lankytis pas šeimos gydytoją ar kardiologą, atlikti visus būtinus tyrimus.

Senatvinė silpnaprotystė – išbandymas ir sergančiajam, ir jo namiškiams

Senyvo amžiaus pora sėdi arti ir demonstruoja švelnią akimirką. Moteris švelniai padeda galvą ant vyro peties, abiem ramia, atspindinčia išraiška. Saulės šviesa švelniai apšviečia jų veidus, pabrėždama namiškių dažnai vertinamą šilumos ir draugystės nuotaiką.

Senatvinė silpnaprotystė arba demencijos sindromas tampa vis didesne problema. Pirmiausiai dėl to, kad visuomenė sensta, o gyvenimo trukmė – ilgėja. Statistiniai duomenys rodo, kad senatvine silpnaprotyste gali skųstis iki 5 procentų 65 metų sulaukusių asmenų, tačiau šie skaičiai gali būti didesni, nes demencijos sindromas ne visuomet diagnozuojamas laiku. Senatvinės silpnaprotystės dažnis didėja su amžiumi – vadinasi, kuo vyresnis žmogus, tuo šios lėtinės ligos išsivystymo tikimybė didesnė. Iš 80-90 metų sulaukusių pacientų grupės senatvinės silpnaprotystės simptomais gali skųstis jau net apie 30-40 procentų asmenų.

Kokiems asmenims būdinga didesnė tikimybė patirti senatvinės silpnaprotystės simptomus?

Nesunku pastebėti, kad su bėgančiais metais demencija tyko vis daugiau žmonių, ypač tų, kurių artimieji sirgo šia liga, arba tų, kurie patyrę kokių nors smegenų traumų, sirgę virusinėmis infekcijomis, serga arterine hipertenzija, cukriniu diabetu ir panašiai. Manoma, kad demencijos sindromas arba senatvinė silpnaprotystė dažniau paliečia moteris ir tuos, kurie buvo bent kartą apsinuodiję kokiomis nors nuodingomis medžiagomis, ypač aliuminio junginiais. Vis dėlto demencijos priežastys žinomos ne visuomet, tad nuo dažniausios jos formos, t.y. Alzheimerio ligos, neapsaugotas niekas.

Vis kitas pacientas – vis kitas ligos „veidas“

Senatvinė silpnaprotystė kiekvienam asmeniui pasireiškia labai individualiai. Vieni asmenys pirmųjų simptomų sulaukia gana anksti ir jie vystosi gana lėtai, o kitiems jie pasirodo vėliau, tačiau smogia visa jėga – tai netikėta būna ir pačiam pacientui, ir jo artimiesiems (nors jei Alzheimerio liga suserga jaunesnis nei 65 metų žmogus, simptomai jam gali vystytis itin greitai). Daugelis mano, kad ši liga susijusi tik su senėjimo procesu. Taip, iš dalies neurodegeneraciniai procesai susiję ir su senėjimu, tačiau tik iš dalies. Juk vieni 80 – mečiai pasižymi stipresniu ir šviesesniu protu nei kiti 70 – mečiai. Žinoma, senėjimas taip pat turi įtakos – nervinės ląstelės bėgant laikui kinta, tačiau itin daug reikšmės įvairiems pažintinių funkcijų sutrikimams turi ne tik senatvė, bet ir kraujotakos sutrikimai, patirtos traumos, visą gyvenimą propaguoto gyvenimo būdo pasekmės ir kitos lėtinės ligos. Kiekvieno paciento liga yra labai savita – vis dėlto vienas svarbiausių gydymo tikslų yra siekis kuo anksčiau pastebėti jos simptomus ir pradėti gydymą vaistiniais preparatais, kurie gali padėti bent kažkiek pristabdyti pažintinių funkcijų silpnėjimą.

Liga, nuo kurios neapsaugotas nei vienas žmogus

Nors senatvinės silpnaprotystės ar demencijos sindromo formų egzistuoja gana daug, net du trečdalius jų sudaro būtent Alzheimerio liga. Tai yra lėtinė ir nuolat progresuojanti neurodegeneracinė liga, kuriai būdingi keletas sutrikimų: su smegenų pažeidimais susijęs pažintinių (kognityvinių) funkcijų blogėjimas, rutininės veiklos sulėtėjimas, elgsenos ir emocijų pokyčiai, interesų rato susiaurėjimas, įvairūs neuropsichiatriniai simptomai, o vėliau ir fiziniai sutrikimai. Paprastai tariant, pacientui vis sunkiau priimti, suprasti, įvertinti ir įsiminti pačią įvairiausią informaciją, o dėl to kyla sunkumų atliekant paprasčiausias kasdienes veiklas ir tiesiog mėginant tinkamai pasirūpinti savimi. Alzheimerio ligos kol kas neįmanoma nei išvengti, nei visiškai ją išgydyti, tačiau laiku skiriamas adekvatus gydymas padeda palengvinti simptomus, susitaikyti su liga, sulėtinti jos progresavimą ir išvengti sunkių psichologinių pasekmių bent jau pirmosiose ligos stadijose. Pavyzdžiui, vaistiniai preparatai efektyvūs tik ankstyvose ligos stadijose. Vėliau jų vartojimas neduoda jokio efekto ir belieka tik vienas kelias – kuo komfortiškesnė slauga.

Nootropai gali būti vartojami deriniuose su kitais vaistiniais preparatais ir psichoterapija

Verta pabrėžti, kad kompleksinis gydymas efektyviausias pirmosiose ligos stadijose. Daug vilties teikia išmaniaisiais vaistais vadinami nootropų grupės vaistiniai preparatai, kurie gerina atmintį ir gebėjimą mokytis. Jų veikimo mechanizmas nėra visiškai ištirtas. Veikdami cholinerginius receptorius bei cholino apykaitą, nootropai didina neuronų aktyvumą. Jie neslopina centrinės nervų sistemos, neveikia ir vegetacinės nervų sistemos. Tačiau tyrimais su eksperimentiniais gyvūnais nustatytas vidutinio stiprumo antidepresinis nootropų  poveikis. Klinikiniais tyrimais nustatyta, kad pacientams, sergantiems lengvo ir vidutinio sunkumo senatvine silpnaprotyste, nootropų grupės vaistiniai preparatai pagerino dėmesį, mokymąsi, atmintį, orientaciją ir kitus protinius sugebėjimus.

Liaudiškos dantų skausmo malšinimo priemonės

Moteris raudonplaukė prie skruosto laiko mėlyną ledo maišelį, atrodo, kad jaučia diskomfortą nuo dantų skausmo. Ji dėvi šviesiai mėlyną apatinį trikotažą, o fonas švelniai neryškus, kai ieško efektyvių malšinimo priemonių.

Anksčiau žmonės neturėjo nei ibuprofeno, nei paracetamolio, tačiau dantų skausmas egzistavo ir tais laikais. Ką jie darydavo, kai netikėtai suskausdavo dantį?

  • Viena populiariausių ir seniausių dantų skausmo malšinimo priemonių – druskos tirpalas. Į stiklinę šilto vandens įdėjus vieną šaukštelį druskos ir ją ištirpinus, gaunamas puikus ir natūralus antiseptinis skalavimo skystis. Jis malšina skausmą ir uždegimą, mažina tinimą, neigiamai veikia mikroorganizmus ir gerai dezinfekuoja burnos ertmę.
  • Kita senolių mėgta priemonė – bičių pikis arba propolis. Ant skaudamos vietos uždėjus gabalėlį natūralaus propolio, malšinamas skausmas ir uždegimas, nes ši gamtos duota dovana neigiamai veikia ne tik bakterijas, bet ir virusus, grybelius ir net pirmuonis. Atlikta daugybė mokslinių tyrimų, įrodančių neįtikėtinai didelę bičių produktų naudą ir tokių teigiamų rezultatų sulaukiama vis daugiau. Prie skaudamos vietos reikėtų švelniai pridėti gabalėlį propolio ir palaikyti jį ten apie 15 minučių (prilaikymui geriausia naudoti sterilią vatą arba marlę).
  • Į populiariausių natūralių priemonių nuo danties skausmo trejetuką tikrai patektų natūralus gvazdikėlių aliejus. Juo galima patepti skaudančias sritis, tačiau jei gvazdikėlių aliejaus neturite, tuomet tiks ir natūralus gvazdikėlis, kurį prie skaudamos vietos turėtumėte palaikyti apie 15 minučių (prilaikymui geriausia naudoti sterilią vatą arba marlę).
  • Nuo seno burnos skalavimui naudojami ramunėlių, šalavijų ir medetkų nuovirai. Ypatingai ryškiomis sutraukiančiomis savybėmis pasižymi ąžuolo žievė, o raudonėlis padeda mažinti skausmą ir uždegimą, veikia antiseptiškai, gerina burnos kvapą ir saugo nuo stomatito.
  • Jei liaudiškos priemonės nepadeda ir skausmas toliau tęsiasi, tuomet teks kreiptis į gydytoją odontologą. Silpną ir vidutinio stiprumo dantų skausmą galite numalšinti nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo, pavyzdžiui, Dolmen. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Geriausia dantų skausmo iš viso išvengti. Sumažinti jo pasireiškimo galimybę padės tinkama prevencija

Gerą dantų būklę palaikyti padeda kruopšti ir reguliari dantų bei visos burnos ertmės priežiūra. Taip pat labai svarbu tinkamai maitintis ir saugoti dantis nuo įvairių traumų. Mes rekomenduojame:

  • Valykite dantis du kartus per dieną. Naudokite ne tik įprastą dantų šepetėlį, bet ir vieno danties šepetėlį, dantų siūlą, dantų skalavimo skystį. Valykite dantis švelniai, per daug nespausdami šepetėlio. Naudokite kokybiškas dantų pastas su fluoridais, kurie padeda užkirsti kelią ėduoniui arba sulėtinti jo progresavimą.
  • Kruopščiai prižiūrėkite ne tik natūralius dantis, bet ir protezus ir kitus įtaisus.
  • Du kartus per metus (blogiausiu atveju – vieną kartą per metus) apsilankykite pas burnos higienos specialistą ir atlikite profesionalią burnos higienos procedūrą. Tokiu būdu bus pašalintos minkštosios ir kietosios dantų apnašos bei įvertinta dantų būklė. Specialistas patars apsilankyti gydytojo odontologo kabinete, jei tik matys poreikį.
  • Du kartus per metus (blogiausiu atveju – vieną kartą per metus) apsilankykite gydytojo odontologo kabinete.
  • Jei griežiate dantimis arba pernelyg stipriai juos sukandate nervinės įtampos ar nakties metu, tuomet turėtumėte dėvėti apsaugines kapas, nes jos apsaugos nuo greito žalingų dantų pokyčių dėl bruksizmo vystymosi, pavyzdžiui, dantys ne taip greitai dils. 
  • Stenkitės atsisakyti rūkymo, nes tabako gaminiai padidina ne tik dantenų ligų, bet ir onkologinių ligų išsivystymo tikimybę.
  • Valgykite mažiau saldumynų, o jei jų labai norisi, būtinai po jų valgymo išsiskalaukite burną vandeniu arba išsivalykite dantų šepetėliu. Venkite saldžių produktų valgymo prieš nakties miegą, nes tuomet sulėtėja seilių sekrecija ir burnoje esančios bakterijos dar aktyviau skaldo užsilikusius cukrus ir išskiria dantų emalį ardančias rūgštis.
  • Stenkitės subalansuoti mitybą taip, kad joje netrūktų jokių svarbių maistinių medžiagų, vitaminų ir mineralų, pavyzdžiui, kalcio, kuris būtinas normaliai kaulų ir dantų būklei palaikyti.

Tad šypsokitės ir būkite sveiki!

Paruošė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Gal jau sergate venų varikoze?

Rankos švelniai laikančios kojas ir pėdas su matoma venų varikozė paprastame fone. Kojų nagai nudažyti švelniai rožine spalva, pabrėžiant sveikatos ir savęs priežiūros svarbą.

Venų varikozė – klastingesnė liga, nei Jums gali pasirodyti. Vis pasikartojantis kojų nuovargis ir sunkumas gali būti pirmieji gresiančios lėtinės ligos požymiai – deja, bet į tokius dalykus dažnas mūsų tik numoja ranka ir visai nekreipia dėmesio. Vis dėlto daugumą moterų į gydytojo kabinetą atveja pakitusi kojų išvaizda, o vyrai neretai sulaukia ir atvirų opų atsivėrimo. Gera žinia ta, kad ir vyrai vis labiau pradeda rūpintis savo sveikata. Nors ši liga juos paliečia rečiau nei moteriškosios lyties atstoves, tačiau venų varikozė kartais nepaiso nei paciento lyties, nei jo amžiaus.

Į kokius pirmuosius venų varikozės (vienos iš lėtinio kraujotakos nepakankamumo išraiškos) simptomus būtinai reikėtų atkreipti dėmesį? Kas gresia, jei venų varikozė nebus tinkamai gydoma ir kontroliuojama? Ar venų būklės ištyrimas skausmingas? Apie tai ir dar daugiau skaitykite toliau.

Venų varikozė – tyliai sėlinanti liga

Kojų venų varikozė – tai lėtinė liga, kurios metu pažeidžiamos kojų venos.  Dažniausiai kraujotakos sutrikimų atsiranda dėl nepilnavertiškai veikiančių venų vožtuvėlių, kurie idealiu atveju saugo, kad kraujas tekėtų tik viena kryptimi – nuo tolimiausių kojų vietų link širdies. Tačiau tuomet, kai atsiranda didesnių ar mažesnių venų vožtuvėlių pažeidimų, dalis kraujo pradeda tekėti retrogradine (atbuline) kryptimi. Dalis jo kaupiasi apatinėse galūnėse, formuojasi kraujo stazės ir tokiu būdu pažeidžiama vis daugiau venų vožtuvėlių. Atsiranda simptomų, kurie galimai praneša apie besivystantį lėtinį venų kraujotakos nepakankamumą – besiplečiančios venos yra vienas iš tokių požymių, tačiau plika akimi matomas venų tinklas ant kojų dažniausiai jau nebebūna pats pirmasis simptomas, į kurį jau reikėtų atkreipti dėmesį.

Trumpai apie pagrindines venų varikozės priežastis

Manoma, kad didžiausią įtaką tokiam kojų venų vožtuvėlių pažeidimui turi paveldimumas, vis dėlto labai daug įtakos daro ir gyvenimo būdas. Tarkime, venų varikozė kur kas dažniau išsivysto stovimą ir sėdimą darbą dirbantiems žmonėms, todėl ji kartais net vadinama profesine kirpėjų ar tolimųjų reisų vairuotojų liga. Ir tai tik keletas venų ligų išsivystymą paskatinančių priežastys – vieno paciento kojų venų būklę gali veikti net keli faktoriai vienu metu, pavyzdžiui, moteris vartoja kontraceptines tabletes, rūko, geria per mažai skysčių ir dar dirba stovimą darbą – tokiai moteriai įvairių kraujotakos ligų tikimybė bus kur kas didesnė nei reguliariai sportuojančiam ir jokių žalingų įpročių neturinčiam vyrui, kurio nei vienas iš tėvų nesirgo venų varikoze.

Pirmieji galimos venų varikozės simptomai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį

Patys pirmieji besivystančio lėtinio venų kraujotakos nepakankamumo simptomai gali būti kojų skausmas, nuovargis, lengvas patinimas ir odos tempimas. Šie simptomai yra gana apgaulingi, nes dauguma pacientų mano, kad visiškai normalu, jei kojos vakarais patinsta, jas skauda, jaučiamas jų nuovargis ir toks sunkumas, tarsi jos būtų švininės.

Ligai progresuojant toliau, šie simptomai per naktį gali ir neišnykti – tai rodo tolimesnį ligos vystymąsi. Vėliau ant kojų pradeda matytis sutrūkinėjusių kapiliarų, odos spalvos pasikeitimų ir išsiplėtusių venų (kai kuriems pacientams pirmiau pastebimi estetiniai defektai, vėliau pasireiškia fiziniai simptomai).

Geriau išsitirti kuo anksčiau, nes ši liga progresuoti niekuomet nesustoja. Ant kojų galiausiai gali atsiverti negyjančių opų, taip pat gali ir prasidėti venų uždegimas, formuotis gyvybei pavojingi trombai ir išsivystyti antrinės bakterinės infekcijos.

Kojų venų tyrimas tikrai neskausmingas ir gana greitas – jo bijoti tikrai nereikia, nes kraujagyslių chirurgas, pasitelkdamas ultragarsą, gali labai tiksliai įvertinti pirminę venų būklę ir parinkti patį tinkamiausią gydymą, jei tik jo reikia.

Lioton gelis – pirmoji pagalba sunkioms ir pavargusioms kojoms

Lioton 1000 TV/g gelis – greitai ir veiksminga pagalba patinusioms ir pavargusioms kojoms. 1 g gelio yra 1000 TV heparino natrio druskos. Vartojant gelį pažeistoje vietoje heparinas apsaugo nuo kraujo krešulių susidarymo paviršinėse venose, gerina vietinę mikrocirkuliaciją (kraujotaką smulkiosiose kraujagyslėse) ir mažina patinimą. Lioton gelis vartojamas mazginio venų išsiplėtimo ir jo sukeliamų komplikacijų (kraujo krešulių susidarymo pažeistose venose esant jų sienelių uždegimui arba be jo, uždegimo šalia venų esančiuose audiniuose bei opų, susidariusių odoje virš išsiplėtusių venų) gydymui. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Paruošė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Homeopatija – kada ji atsirado ir kuo ji paremta?

Stiklinių indelių kolekcija, primenanti homeopatiją, užpildyta įvairiomis džiovintomis žolelėmis, gėlėmis, augalais. Jie yra išdėstyti ant medinio paviršiaus ir pasižymi įvairiomis ryškiomis spalvomis ir tekstūromis. Stiklainiai yra įvairaus dydžio ir yra užsandarinti kamštiniais kamščiais, skatinančiais smalsumą apie jų kilmę.

Homeopatija daugeliui asocijuojasi su gydymu žolelėmis, tačiau homeopatijos nereikėtų painioti su fitoterapija. Homeopatijoje naudojamos ne tik žolelės, tačiau ir įvairios kitos žaliavos. Nors vieni sako, kad homeopatija tikrai veikia, kiti į šį alternatyvų gydymo metodą žiūri labai skeptiškai ir mano, kad ji ne veiksmingesnė nei placebo. Vis dėlto norėtųsi pakalbėti apie tai, iš ko ir kaip gaminami homeopatiniai vaistai.

Taigi kaip atsirado homeopatija ir kuo ji paremta?

Homeopatijos pradininkas – vokiečių gydytojas ir vertėjas

Homeopatijos principo kūrėju laikomas vokiečių gydytojas ir vertėjas Samuelis Hanemanas, gyvenęs nuo 18 amžiaus vidurio iki 19 amžiaus vidurio (1755–1843). Pastebėjęs, kad maliarijos gydymui skirtą chininą vartojant sveikam žmogui, jis sukelia labai panašius simptomus į tuos, kurie pasireiškia jau sergant maliarija, jis pradėjo teigti, kad labai mažos dozės turėtų veikti priešingai, t.y. gydyti ligą. Taigi S. Hanemanas pagalvojo, kad galbūt mažos tokios medžiagos dozės galėtų gydyti simptomus jau sergančiame kūne. Principas „panašus gydo panašų“ pirmą kartą buvo aprašytas 19 amžiaus pradžioje. Šis įvykis – tai homeopatijos gimimas, vis dėlto pats principas „similia similibus curantur“ yra laikomas senoviniu, tad šis vokiečių gydytojas tik apibrėžė tai, kas buvo žinoma seniai, dar nuo Hipokrato laikų.

Labai svarbu ne tik tai, kas vaiste, bet ir tai, kaip jis paruošiamas

S. Hanemanas pastebėjo, kad mažinant veikliosios medžiagos dozes, terapinis poveikis mažėja, tačiau homeopatiniuose vaistuose svarbi ne tik veikliosios medžiagos koncentracija, bet ir taip, kaip šis vaistas paruošiamas. Jei skiediniai tinkamai supurtomi, tuomet terapinis poveikis išlieka net ir naudojant pačias mažiausias dozes. Tuo ir ypatinga homeopatija.

Gaminama iš visko, kas randama gamtoje

Homeopatinių vaistinių preparatų gamybą reglamentuoja Europos farmakopėja, todėl jie gaminami pagal visus reikalavimus.  Daugiau nei pusės homeopatinių vaistų gamybai naudojamos augalinės žaliavos (apie 60 proc. visų vaistų),  apie trečdalis vaistų pagaminami iš neorganinių medžiagų, pavyzdžiui, sidabro, fosforo, aukso, kalcio, grafito, jodo, kvarco ir kitų medžiagų. Įdomu tai, kad homeopatinių preparatų gamybai gali būti naudojamas net gyvsidabris ar arsenas, kurie gana nedidelėmis dozėmis jau yra nuodingi, tačiau ypač mažos jų dozės turi terapinį poveikį. Taip pat naudojamos ir gyvulinės kilmės žaliavos, pavyzdžiui, laukinių ančių kepenų ir širdžių ekstraktas, gyvūnų sekretai, vabzdžių ir gyvačių nuodai ir t.t. Vadinasi, kad homeopatinius preparatus galima gaminti iš visko, kas randama gamtoje. Žaliavų natūralumas ir šviežumas – būtini.  

Manoma, kad homeopatiniai preparatai padeda organizmui geriau prisitaikyti prie įvairių situacijų

Nors homeopatinių preparatų charakteristikų santraukoje informacijos apie veikimo mechanizmą pateikti nebūtina, o indikacijos pagrįstos tik homeopatijos principais, manoma, kad homeopatiniai vaistai:

  • Didina organizmo imuninės sistemos sugebėjimą apsisaugoti nuo įvairių pavojingų veiksnių;
  • Gerina natūralius šalinimo procesus;
  • Greitina audinių atsinaujinimo procesus;
  • Padeda organizmui neutralizuoti įvairios kilmės toksinus;
  • Pagerina organizmo adaptogenines savybes ir kt.

Trumpai tariant, homeopatija galimai padeda organimui išvystyti savisaugos reakciją.

Gamyboje svarbi tam tikra seka

Homeopatinių vaistų gamyba paremta keliais pagrindiniais etapais, kur pirmasis etapas – ruošinių gamyba. Ruošiniai kitaip vadinami urtinktūromis. Tai pirminės, „motininės“ ištraukos. Antrasis gamybos etapas paremtas skiedinių gamyba. Tai – homeopatijos išskirtinumas. Gamyboje dažniausiai naudojami dešimtkartiniai ir šimtakartiniai praskiedimai. Dešimt kartų praskiesti skiediniai žymimi D raide, o šimtą kartų praskiestas skiedinys – C raide. D skiediniuose yra 1 dalis veikliosios medžiagos ir 9 dalys skiediklio, o C skiediniuose yra 1 dalis veikliosios medžiagos ir 99 dalys skiediklio, tuo tarpu 3C reikštų santykį 1:1000000. Skiedinių gamyba kitaip vadinama potencijavimu, kurį sudaro 2 etapai – iš pradžių skiedžiama, paskui kratoma ir maišoma (šis veiksmas vadinamas dinamizacija). Taigi homeopatinių vaistų gamyba sudaryta iš ruošinių gamybos ir potencijavimo, kurį sudaro praskiedimas ir dinamizacija. Dinamizacija padeda veikliosios medžiagos dalelėms tolygiai pasiskirstyti skiediklyje, kad būtų pasiekiama maksimali homeopatinio vaisto terapinė nauda. Siūloma specialiais judesiais kratyti ir maišyti vaistinio preparato masę nuo 10 iki 100 kartų, kad veiklioji medžiaga tikrai gerai pasiskirstytų tablečių mišinyje, tepalo masėje ar tirpale. Tarkime, tablečių masę gali tekti maišyti ir 80 kartų, kai tirpale veiklioji medžiaga galėtų tinkamai pasiskirstyti maždaug per 20 supurtymų. Tai tik keletas pavyzdžių – viskas priklauso nuo gaminamų vaistų rūšies, gamintojo įgūdžių ir t.t. Šiandien gamybą vaistinėse išstumia pramoninė gamyba, vis dėlto homeopatiniai preparatai vis dar gaminami ir gamybinėse vaistinėse.

Ar homeopatija veikia? Vienareikšmio atsakymo nėra. Ji gali padėti sveikstant nuo nesunkių ligų, nes kiekviename susirgime svarbus ir asmens tikėjimas bei nusiteikimas. Spręsti Jums.

Paruošė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Kaip diagnozuojamos ir gydomos burnos opelės?

Žmogaus burnos stambiu planu matyti dantys su breketais. Spalvotos juostos kontrastuoja pastebimą dantenų paraudimą ir patinimą, ypač aplink du priekinius dantis, o juodas apskritimas pabrėžia šią sritį.

Kaip diagnozuojamos ir gydomos burnos opelės?

Burnos opelės – nemaloni patirtis, kurios niekada nesinorėtų pakartoti. Tas skausmas valgant ir valantis dantis tikrai labai vargina, tačiau net ir į tokius organizmo siunčiamus pagalbos signalus reaguoja ne visi.

Į gydytoją reikėtų kreiptis tuomet, kai opelės linkusios nuolat atsinaujinti arba jos negyja ilgiau kaip 2 savaites, mat vienas iš pirmųjų burnos vėžio simptomų yra būtent nedidelė ir visai nekaltai galinti atrodyti burnos žaizdelė.

Taigi pakalbėkime apie burnos opelių diagnostiką ir gydymą. Kas gali nutikti, jei jas ignoruosime?

Kaip diagnozuojamos burnos opelės?

Svarbiausia yra nustatyti tikslią burnos opelės priežastį, nes tik tuomet galima parinkti efektyviausią gydymą, veikiantį pačią priežastį, o ne tik pasekmes. Gydytojo apžiūra – vienas svarbiausių diagnostikos žingsnių, kai objektyviai įvertinama ir opos išvaizda, ir galima jos priežastis, pavyzdžiui:

  • Mažos, į smeigtuko galvutę panašios, telkiniais susitelkusios ir išplitusios pūslelės gali būti virusinės infekcijos ženklas – tai reiškia, kad jau reikės antivirusinio gydymo;
  • Didelės ir geltoną apnašą turinčios traumos neretai būna sukeltos traumos – tai reiškia, kad reikės pasistengti sumažinti sukeliamą skausmą ir diskomfortą ir išvengti didesnio rando susidarymo;
  • Vidutinio dydžio arba nedidelės opelės, turinčios rausvą kraštelį ir pilką arba balkšvą centrą ir kurios linkusios vis pasikartoti, vadinamos aftinėmis opomis ir yra galimai susijusios su vitaminų bei mineralų trūkumu maiste ar kitomis priežastimis – tai reiškia, kad gali prireikti kompleksinio gydymo, kur svarbiausia – profilaktika.

Pacientas turėtų kuo išsamiau papasakoti apie galimas opelės atsiradimo aplinkybes, jos buvimo trukmę, diskomfortą paskatinančius faktorius ir t.t. Taip pat gali būti atliekami kraujo tyrimai, biopsiniai tyrimai ir kt.

Kaip gydyti burnos opeles?

Džiugi žinia yra ta, kad dauguma burnos opelių linkusios užgyti pačios be jokių pasekmių. Didelės opos gyja sunkiau, dažnai po savęs palieka randų, tačiau jei gijimo procesas sėkmingas, tuomet dėl pačios opelės krimstis tikrai nereikėtų – tai rodo visišką organizmo sugebėjimą susidoroti su burnos gleivinės pažeidimais ir greitai grąžinti apsauginę jos funkciją.

Vis dėlto jei opelė kelia diskomfortą, tuomet jo geriau nekentėti ir „padėti“ gleivinei šiek tiek lengviau užgyti. Nors paties gijimo proceso pagreitinti tikriausiai nepavyks, specialios gleivinę padengiančios priemonės padeda palengvinti opelių sukeliamą skausmą ir diskomfortą bei apsaugoti jas nuo papildomo ir žalingo aplinkos dirginimo – juk tokiu atveju apsauginis gleivinės barjeras pažeistas ir jautrios nervinės galūnėlės atidengtos. 

Anaftin gelis padeda kontroliuoti mažų burnos pakenkimų sukeliamą skausmą, pavyzdžiui, atsirandantį išsivysčius aftiniam stomatitui, aftinėms opoms, taip pat mažiems ortodontinių plokštelių ir netinkamai pritaikytų protezų sukeltiems pakenkimams. Gelis taip pat tinka išplitusių aftinių opų atvejais. Vieną ar du lašus gelio užtepkite, padengdami visą burnos opą ar pakenktą vietą. Žiūrėkite, kad aplikatorius tiesiogiai neprisiliestų prie pakenktos vietos. Mažiausiai 2 minutes pažeistos vietos nelieskite liežuviu, leiskite susidaryti apsauginei plėvelei. Kad pasiektumėte geriausią rezultatą, užtepę preparato mažiausiai 1 valandą nevalgykite ir negerkite. Vartokite 3-4 kartus per dieną arba dažniau, jei tik to reikia. Šią medicinos priemonę galite įsigyti daugelyje vaistinių – pasitarkite su vaistininku dėl jos tinkamumo būtent Jums. 

Kai kurioms opelėms būtinas medikamentinis gydymas, pavyzdžiui, grybelio sukeltas opeles teks gydyti priešgrybeliniais vaistais, o viruso sukeltas opeles – antivirusiniais vaistais. Jei jau prasidėjusi antrinė bakterinė infekcija, tuomet prireiks ir antibiotikų. Intensyvesnio skausmo valdymui gali būti rekomenduojama vartoti paracetamolio ar nesteroidinių vaistų nuo uždegimo, o jei uždegimas itin ryškus, tuomet gali prireikti ir vietiškai ar sistemiškai vartojamų steroidinių vaistinių preparatų.

Svarbus ne tik medikamentinis, bet ir nemedikamentinis gydymas, kai patariama vengti rūgštaus ir aštraus bei kieto maisto, gerti daugiau vandens, reguliariai skalauti burną antiseptinių savybių turinčiu silpnu druskos tirpalu arba šalavijų nuoviru. Tinkami ir švelnūs gydomieji burnos skalavimo skysčiai. Vertėtų priminti, kad burnos higiena šiuo laikotarpiu itin svarbi. Galima naudoti švelnesnes burnos higienos priemones, tačiau negalima apleisti paties proceso – tinkamai nesirūpinant burnos higiena, gresia antrinė bakterinė infekcija. Opelių ignoravimas gali padidinti tokių komplikacijų, kaip pūlinio susidarymas ar pogleivio uždegimas, tikimybę.

Kuo svarbi profilaktika?

Paprastai tariant, būtina gydymą nukreipti į pagrindinę opelės priežastį. Jei bus gydomos tik opelės, o pagrindinė liga, pavyzdžiui, cukrinis diabetas, nebus tinkamai kontroliuojamas, tuomet norimų rezultatų pasiekti bus sunku. Tad opelių gydymas remiasi ne tik simptomų palengvinimu ir pagrindinės priežasties kontroliavimu, bet ir profilaktika, padedančia apsisaugoti nuo pakartotinio skausmingų ir nemalonių žaizdelių susiformavimo.

Paruošė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Ką daryti, kad smegenų darbas būtų efektyvesnis?

Skaitmeninė smegenų iliustracija su švytinčiais mėlynais nerviniais takais ir grandinėmis, simbolizuojančiais dirbtinį intelektą ir efektyvesnį smegenų darbą. Tamsus fonas sustiprina mėlynų linijų šviesos efektą, sukurdamas ryškų kontrastą.

Nervinė įtampa, didelis mokslų ir darbo krūvis, nesubalansuota mityba, nekokybiškas poilsis ir sėslus gyvenimo būdas labai kenkia smegenų funkcijoms. Net ir jauni asmenys, ypatingai studentai ir karjeros siekiantys darbuotojai skundžiasi sutrikusia atmintimi, sulėtėjusia protine veikla, dėmesingumo trūkumu ir išsiblaškymu. Kas tokiu atveju galėtų padėti?

Smegenims svarbi ne tik tinkama mityba, bet ir fizinis aktyvumas

Rekomenduojama maitintis taip, kad mityboje netrūktų nei baltymų, nei gerųjų riebalų, nei antioksidantų, nei vitaminų ar mineralų. Reikėtų valgyti daugiau riebios žuvies, liesos raudonos mėsos ir paukštienos, ankštinių daržovių, ryškių vaisių ir uogų bei augalinių aliejų ir riešutų. Gyvulinius riebalus dažniau reikėtų keisti augaliniais ir vengti keptų bei daug cholesterolio ir maisto priedų turinčių pusgaminių bei greitojo maisto. Neįtikėtina, tačiau rūkyti mėsos gaminiai ir skrudintos bulvytės smegenims gali padaryti nepataisomos žalos, ypač jeigu toks maistas valgomas dažnai ir dideliais kiekiais. Ką jau kalbėti apie tokių gaminių maistinę vertę… Tad skatiname vietoje mėsainio ar riebių padažų dažniau rinktis graikinių riešutų saujelę ar avokadą – taip smegenys bus kur kas geriau „pamaitinti“.

Būtina paminėti fizinio aktyvumo svarbą bei dienos režimo naudą. Reguliari fizinė veikla padeda geriau aprūpinti smegenis deguonimi, skatina nervinių ląstelių medžiagų apykaitą ir taip padeda gerinti protinę veiklą. Ne be reikalo tarp aktyvaus mokymosi sesijų, paskaitų ar po darbo rekomenduojama pasportuoti – taip ne tik suaktyvėja viso organizmo kraujotaka, bet smegenys gali pailsėti nuo intensyvios protinės veiklos.

Žinoma, labai svarbus ir miegas. Jo metu smegenys atsinaujina, perkelia informaciją iš trumpalaikės atminties į ilgalaikę, apdoroja visas gautas žinias ir panašiai. Būtina suprasti, kad reikšminga ne tik miego trukmė, bet ir jo kokybė – tik gilaus miego metu vyksta smegenų atsinaujinimui svarbūs procesai. Miego higienai reikia skirti pakankamai dėmesio, nes jokie maisto papildai ar netgi visiškai subalansuota mityba neatstos kokybiško poilsio teikiamos naudos. Miego trūkumas pirmiausiai pasireiškia būtent dėmesingumo sumažėjimu ir atminties suprastėjimu, tad į šiuos ženklus dėmesį atkreipti tiesiog būtina. Geriausias „vaistas“ – kokybiškas poilsis.

Kai mityba nėra subalansuota, į pagalbą galima pasitelkti specialius maisto papildus

Jei su mityba gaunamų smegenims svarbių maistinių medžiagų kiekis nepakankamas, tuomet gali prireikti vartoti maisto papildus, kuriuose gausu įvairių protinei veiklai svarbių sudėtinių dalių. Tokiuose maisto papilduose dažniausiai bus dviskiaučių ginkmedžių ekstrakto arba kitų augalų ekstraktų, kuriuose gausu flavonų glikozidų, kofermento Q10. Neretai bus randama 5-hidroksitriptofano (5-HTP, svarbaus serotonino pirmtako), įvairių aminorūgščių arba į jas panašių medžiagų (pavyzdžiui, L-arginino, L-gliutamino, L-gliutationo, serino ir jo darinių ir t.t.). Taip pat dažnai bus cholino ir jo darinių, karotinoidų ir į juos panašių medžiagų, Omega riebiųjų rūgščių ir kt. Tokiuose preparatuose dažniausiai būna ir įvairių vitaminų ir mineralų, pavyzdžiui, B grupės vitaminų, vitamino C, riebaluose tirpių vitaminų (A, E, D3), magnio, cinko, geležies, mangano, vario, jodo, seleno, chromo ir kitų pilnavertei smegenų veiklai svarbių medžiagų. Kad pasireikštų teigiamas efektas, dažniausiai reikia bent 3-4 mėnesius trunkančio vartojimo kurso, tačiau pirmieji geri požymiai gali būti juntami jau ir po mėnesio.

Atmintį pagerinti gali padėti ir specialūs medikamentai

Sutrikus atminčiai ir tuomet, kai mokymosi poreikis ypatingai išauga, galima apsvarstyti specialių vaistinių preparatų vartojimą. Tokie vaistiniai preparatai, kurie gerina smegenų ląstelių medžiagų apykaitą, funkciją bei padeda sukurti tvirtesnius ryšius tarp neuronų, vadinami nootropais. Jie ypatingi tuo, kad jų dėka veiksmingai gerinamas smegenų atsparumas neigiamiems veiksniams, reikšmingai pagerėja intelektinė veikla ir akivaizdžiai sustiprėja pažintinės smegenų funkcijos. Nootropai gali būti vartojami ir vieni. Jie taip pat gali būti derinami su kitais vaistiniais preparatais bei maisto papildais, kuriuose yra įvairių augalinių ekstraktų, Omega riebiųjų rūgščių, aminorūgščių, flavonoidų, vitaminų ir mineralų.

Nootropų grupės veikliosios medžiagos gerina atmintį ir gebėjimą mokytis. Veikdamos cholinerginius receptorius bei cholino apykaitą, tokios medžiagos didina neuronų aktyvumą. Tyrimais nustatyta, kad pacientams nootropų grupės medžiagos pagerina dėmesį, mokymąsi, atmintį, orientaciją ir kitus protinius sugebėjimus. Renkantis nootropus , atkreipkite dėmesį, kad yra naujesnės ir senesnės kartos nootropai.

Paruošė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Gerybinė prostatos hiperplazija nėra sugadinto gyvenimo nuosprendis

Vyrų reprodukcinės sistemos iliustracija, raudonai paryškinanti prostatos liauką, mėlyna spalva su aplinkinėmis struktūromis, įskaitant šlapimo pūslę, šlaplę ir dalį žarnyno – dažniausiai siejama su gerybine prostatos hiperplazija.

Gerybinė prostatos hiperplazija dažnai klaidingai siejama tik su labai senyvu amžiumi. Vis dėlto pirmieji jai būdingi simptomai gali pasireikšti ir keturiasdešimtmečiams, kurie apie panašias ligas galėtų net ir nepagalvoti. Tai viena iš priežasčių, kodėl vyras pas gydytoją urologą reguliariai turėtų lankytis jau nuo 30 gimtadienio (o geriausia – visą gyvenimą).

Taigi kas tai per liga, kaip ją atpažinti ir ką daryti, jei ji galimai palietė ir Jus?

Kas yra gerybinė prostatos hiperplazija?

Iš ligos pavadinimo nesunku suprasti, kad ligos eiga – gerybinė, o jos metu pažeidžiama prostata arba, kitaip, priešinė liauka. Gerybinė prostatos hiperplazija (GPH), kartais dar vadinama gerybine priešinės liaukos hiperplazija arba hipertrofija – tai susirgimas, kurio metu padidėja prostata, pasikeičia jos struktūra ir konsistencija, todėl ji pradeda spausti šalia esančią šlapimo pūslę ir šlaplę, kurią ši priešinė liauka gaubia. Tai lėtinė, po truputį progresuojanti liga, kuri pasitaiko gana dažnai. Teigiama, kad GPH serga daugiau nei pusė vyrų, kurių amžius viršija 60 metų. Pasirodo, kad vyresniame amžiuje po truputį progresuojančios GPH išvengti praktiškai neįmanoma – 80-90 metų vyrų grupėje ja serga mažiausiai 90 proc. vyrų. Vis dėlto šią ligą galima sėkmingai kontroliuoti ir tokiu būdu gyventi visiškai pilnavertį gyvenimą.

Kokios GPH priežastys ir rizikos faktoriai?

Manoma, kad dvi pagrindinės GPH išsivystymo priežastys ar faktoriai yra vyresnis amžius ir tam tikri vyriškų hormonų balanso pasikeitimai, nulemiantys prostatos proliferaciją arba tiesiog augimą. Pastebėta, kad nemažai įtakos gali turėti ir genetika. Statistiniai duomenys rodo, kad GPH plačiau paplitusi tarp geltonosios rasės vyriškosios lyties atstovų, tačiau šia liga gali susirgti bet kuris pasaulio vyras. Žinoma, dažnis stipriai auga su amžiumi.

Kokie GPH simptomai?

Šios ligos simptomai gali būti paties įvairiausio intensyvumo. Vieni vyrai jų beveik nejaučia, nors liga progresuoja gana sparčiai, kiti, priešingai, jaučia gana intensyvius simptomus, nors prostata nėra dar labai žymiai padidėjusi. Paprastai tariant, prostata apgaubia šlaplę, todėl jos didėjimas pradeda spausti vamzdelį, kuriuo šlapimas teka iš šlapimo pūslės. Dėl to atsiranda šlapinimosi sutrikimų, dar vadinamų apatinių šlapimo takų sutrikimais, kurie gali labai varginti ir menkinti gyvenimo kokybę. Liga yra progresuojanti, todėl bėgant metams simptomai gali tapti vis ryškesni ir vis labiau varginantys.

Taigi GPH būdinga tai, kad pacientui ne tik sunku pradėti šlapintis, bet jį kamuoja pernelyg silpna šlapimo srovė, kuri gali vis nutrūkti, pakeisti kryptį arba būti netgi panaši į lašėjimą. Pacientus labai vargina tai, kad itin padažnėja poreikis šlapintis, ypač nakties metu, todėl gali sutrikti ne tik normalus gyvenimo ritmas, bet ir nakties poilsio režimas. GPH sergantiems vyrams sunku pilnai ištuštinti šlapimo pūslę, todėl vargina pojūtis, kad joje vis tiek liko šlapimo. Taip pat baigus šlapintis dar kurį laiką gali kamuoti lašėjimas, o ligai pažengus labiau – ir šlapimo nelaikymas. Tada atsiranda ir nemalonaus kvapo, ir infekcijų tikimybė, ir gyvenimo kokybės problemų. Tad šią ligą būtina gydyti ne tik dėl patiriamų nepatogumų, bet ir dėl įvairių komplikacijų grėsmės, kurios apima ne tik ūmaus šlapimo susilaikymo ar lytinio gyvenimo problemų tikimybę, bet ir vyro emocinės būklės prastėjimo galimybę.

Ką daryti, jei panašūs simptomai kamuoja ir Jus?

  • Nedelsdami kreipkitės į savo šeimos gydytoją arba į gydytoją urologą. Svarbu atlikti tam tikrus tyrimus, kurių rezultatai galėtų rodyti ir kitas ligas arba padėtų atmesti tokių ligų tikimybę. Net ir GPH diagnozė nėra nuosprendis – su šia liga taip pat galima kokybiškai gyventi, tačiau svarbu ją aptikti kuo anksčiau – tuomet ir gydymo rezultatai geresni, ir simptomų kontrolė sėkmingesnė. Pačioje ligos pradžioje gali pakakti tik gyvenimo būdo korekcijos, kai rekomenduojama pakeisti savo mitybą, atsisakyti žalingų įpročių, sumažinti skysčių kiekį prieš naktį ar prieš svarbius planus, vengti kofeino, alkoholio ir kitų skysčių išsiskyrimą skatinančių gėrimų bei maisto.
  • Itin naudingi gali būti tradiciniai augaliniai vaistiniai preparatai, pavyzdžiui, Prostamol Uno 320 mg minkštosios kapsulės. Prostamol Uno yra tradicinis augalinis vaistas, kurio indikacijos pagrįstos tik ilgalaikiu vartojimu, skirtas palengvinti gerybinės prostatos hiperplazijos simptomus, tokius kaip šlapimo ištekėjimo pradžios vėlavimas, ilgiau trunkantis ir nutrūkstantis šlapinimasis, silpna šlapimo srovė, dažnas šlapinimasis (ypač nakties metu), gydytojui paneigus sunkias būkles. Prostamol Uno yra vaistas, kurio efektyvumas įrodytas klinikiniais tyrimais, skirtingai nei begalė maisto papildų, kuriems klinikiniai tyrimai nebūtini. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.
  • Sunkesniais ligos atvejais gali prireikti cheminės prigimties vaistinių preparatų (kurie gali būti skiriami ir kaip monoterapija, ir kaip vaistinių medžiagų deriniai) ir (arba) chirurginio gydymo.

Paruošė vaistininkė Rūtelė Foktienė

3 žingsniai sveikų ir dailių pėdų link

Ant lovos viena šalia kitos pavaizduotos trys poros kojų. Pėdos yra atpalaiduotos ir išlygintos, o tai rodo jaukią ir intymią aplinką, o tai rodo dailios pėdos ramaus komforto akimirką.

Gražios ir sveikos pėdos – ne mažiau svarbios nei dailios ir išpuoselėtos rankos. Nors jos didžiąją metų dalį gali būti slepiamos batuose, būtent dėl to joms reikia tik dar daugiau dėmesio. Juk mūsų pėdoms tenka atlaikyti labai didelį krūvį, „prakaituoti“ uždaroje avalynėje ir būti nepelnytai pamirštoms.

Tad pasirūpinkime savo pėdomis – taip pagerinsime ir savo bendrąją savijautą, ir jausimės gražesni.

Pėdų valymas

Pėdų odos valymas ir šveitimas – svarbus žingsnis geros pėdų išvaizdos link. Geriausias pėdų valymui tinkamos vonelės receptas yra jūros druskos ir sodos derinys. Papildomai galite įspausti šviežios citrinos sulčių arba įlašinti eterinio aliejaus. Pavyzdžiui, arbatmedžių aliejus veiks baktericidiškai ir bakteriostatiškai, o levandų ar pušų aliejus veiks atpalaiduojančiai. Labai gerą minkštinimo efektą suteikia muilo drožlės, tad pėdų valymui ir šveitimui skirtą vonelę galite papildyti ir jomis – tiesiog įtarkuokite šiek tiek muilo į vonelę. Maždaug į 3-4 litrus šilto arba karšto (ne per karšto) vandens reikėtų įdėti po 3-4 šaukštus jūros druskos ir 1-2 šaukštus sodos. Jūros druska atpalaiduoja, dezinfekuoja ir gerina kraujotaką, o soda minkština odą ir paruošia ją šveitimui. Pati geriausia pėdų vonelės dalis – visiškas 15-20 minučių trunkantis atsipalaidavimas, kai pailsi ne tik pėdos, bet ir visas kūnas. Galite tiesiog paskaityti knygą ar pagalvoti apie malonius planus. Dar neištraukę pėdų iš vandens galite jas pašveisti natūraliu šveitikliu arba pemza, kad pasišalintų negyvos odos ląstelės. Šveiskite sukamaisiais judesiais. Galite atlikti ir pėdų masažą. Pasirūpinkite nagais – kirpkite juos tiesiai, jokiu būdu ne lanku, kitaip jie gali įaugti ir sukelti uždegimą.

Pėdų prakaitavimo mažinimas

Pėdų prakaitavimo profilaktikai puikiai tiks šalavijo vaistinės augalinės žaliavos vonelės. 2 šaukštus džiovintų šalavijo lapų reikėtų užpilti stikline verdančio vandens, palaikyti apie 15-20 minučių ir šį nuovirą supilti į 3-4 litrus šilto vandens, kurį galima papildyti arbatmedžių arba pušų eteriniu aliejumi. Tokioje vonelėje pėdas reikėtų palaikyti bent 20-30 minučių. Ji gerina pėdų kvapą, mažina prakaitavimo tikimybę, tonizuoja. Jeigu norisi atpalaiduojančios ir įtampą sumažinančios pėdų vonelės, tuomet puikiai tiks ramunėlių ir pipirmėčių vaistinių augalinių žaliavų užpilais papildytos pėdų vonelės.

Pėdų odos minkštinimas ir puoselėjimas

Pėdų minkštinimui tinkama sodos ir pieno vonelė. Pašildykite kelis litrus riebesnio pieno ir įdėkite du šaukštus sodos. Pamirkykite pėdas tokioje vonelėje apie 20 minučių ir patepkite jas maitinamuoju kremu. Puikiai tiks ir puikių minkštinamųjų savybių turintis glicerolis (glicerinas), kurio galima įsigyti vaistinėje ir daugumoje kosmetikos parduotuvių.

Kitas puikus ir paprastas maitinamosios pėdų vonelės receptas – keletas šaukštų sodos ir penki šaukštai augalinio aliejaus, kuris suminkštins pėdų odą. Puikiai tiks migdolų, makadamijų, arganų aliejus. Beje, aliejumi pėdas galima įtrinti  ir po vonelės procedūrų – jos bus minkštos ir švelnios. Tik atsargiai – nepaslyskite.

Dėmesio: jei ant Jūsų pėdų atsiranda negyjančių žaizdų, jų oda labai kieta ir sutrūkinėjusi, o nagai pažeisti, turėtumėte kreiptis į gydytoją, nes tai gali būti tam tikrų lėtinių ligų ženklas.

Paruošė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Alerginis rinitas nėra tik paprasta sloga

Asmens, naudojančio nosies purškalą, stambaus plano, skirto alerginio rinito simptomams palengvinti, vaizdas. Jie laiko butelį prie šnervės, pasiruošę kovoti su šūkiu. Žmogaus akių ir kitų veido bruožų vaizde nesimato.

Alerginis rinitas – tai susirgimas, kuris labai trikdo gyvenimo kokybę. Apskaičiuota, kad net iki 30 procentų sunkesne alerginio rinito forma sergančių asmenų išsivysto bronchų astma, o ši tikimybė ypač padidėja, jei šis alerginis susirgimas tinkamai nediagnozuojamas ir negydomas.

Alerginis rinitas gana dažnai susijęs su astma

Pastebėta, kad ryšys tarp alerginio rinito ir bronchinės astmos yra itin ryškus – skaičiuojama, kad maždaug devyni pacientai iš dešimties, sergantys astma, serga ir alerginiu rinitu. Tad alerginis rinitas nėra tik paprasta sloga – jį būtina diagnozuoti laiku ir pradėti tinkamai gydyti, kitaip galima sulaukti ir sunkesnių komplikacijų.

Trumpai apie alerginio rinito diagnostiką ir gydymą

Alerginio rinito diagnostikai labai svarbi ligos anamnezė – jei pacientas turi alergiškų artimųjų, alergijų išsivystymo galimybė jam ženkliai didesnė. Gydytojas turi tiksliai išsiaiškinti, kas ir kokiomis alerginėmis ligomis serga. Pacientas arba vaiko tėvai būtinai turėtų apie tai žinoti, nes ši informacija labai svarbi ligos diagnostikai.

Žinoma, itin reikšmingas ir tikslus pasireiškiančių simptomų apibūdinimas – alerginiam rinitui (rinokonjunktyvitui) būdingas čiaudulys, akių ir nosies niežulys, gausus nosies išskyrų tekėjimas, pasunkėjęs kvėpavimas dėl paburkusios nosies gleivinės, akių ašarojimas ir panašiai. Šie simptomai gali reikštis praktiškai ištisus metus, vos tik patiriamas kontaktas su alergenu arba jie gali kamuoti tam tikrais sezonais, pavyzdžiui, augalų žydėjimo metu. Pacientas turėtų kuo išsamiau apibūdinti simptomus ir bent dvi savaites prieš vizitą pasistengti nevartoti jokių vaistų, kad jie nepaveiktų simptomų išreikštumo.

Taip pat gali būti atliekami įvairūs kraujo tyrimai ir alerginiai testai. Šiomis dienomis medicina itin pažengusi, todėl tam tikrais metodais galima nustatyti specifinį žmogaus jautrumą net keliems šimtams įkvepiamųjų ir maisto alergenų (antigenų) ir padaryti tai vos iš kelių lašelių kraujo. Vis dar daug reikšmės turi odos lopo mėginys ir odos dūrio mėginys (tai vieni dažniausiai atliekamų alerginių testų), eozinofilų kiekio nustatymas kraujyje ir t.t.

Alerginio rinito gydymas labai priklauso nuo to, koks simptomų išreikštumas, sezoniškumas, koks paciento amžius ir kaip trikdoma jo gyvenimo kokybė. Pavyzdžiui, tėvai gali numoti ranka į nuolat sloguojantį vaiką, tačiau įrodyta, kad alerginiu rinitu sergantys vaikai kur kas prasčiau miega ir mokosi, todėl jų pasiekimai prastesni.

Vieni populiariausių vaistų – antihistamininiai preparatai. Jie gali būti vartojami vietiškai ir sistemiškai – priklauso nuo to, kokio poveikio tikimasi, tarkime, epizodiniam alerginiam rinitui gali pakakti ir vietinių antihistaminių preparatų. Taip pat labai populiarūs vietiniai gliukokortikosteroidai, kurie stipriai slopina uždegimines reakcijas ir reikšmingai pagerina savijautą. Jie vartojami tokiomis dozėmis, kad nesukeltų sisteminio poveikio. Taip pat gali būti skiriama ir astmos gydymui tinkamų leukotrienų receptorių antagonistų ar dekongestantų. Vis populiaresnė tampa specifinė imunoterapija, kuri gali padėti ne tik palengvinti simptomus, bet ir kovoti su pačia ligos priežastimi.

Nosies plovimas jūros vandeniu gali padėti sumažinti įkvepiamųjų alergenų poveikį

Nosį rekomenduojama ir galima neribotą laiką plauti jūros vandeniu, nes tokiu būdu iš nosies ertmių pašalinama didelė dalis įkvepiamųjų alergenų ir gali palengvėti alerginio rinito simptomai. Quixx soft – tai natūrali priemonė, apsauganti ir drėkinanti jautrias nosies sieneles, padedanti tinkamai filtruoti ir drėkinti orą. Tai yra svarbu, norint išsaugoti sveiką kvėpavimo sistemą. Quixx soft yra natūralus izotoninis nosies purškalas, kuriame yra Atlanto vandenyno vandens, turinčio vertingų mineralų ir mikroelementų, bei alavijų ekstrakto. Druskų koncentracija Quixx soft yra tokia pat, kaip ir natūrali druskų koncentracija organizme, todėl purškalas švelniai veikia nosį. 100 ml Quixx soft yra 28,6 ml Atlanto vandenyno vandens, 71,4 ml išgryninto vandens ir 0,05 g alavijų ekstrakto. Jį galima vartoti vaikams nuo 6 mėnesių, paaugliams ir suaugusiems – tiek kartų, kiek tik reikia, nes jūros vanduo, priešingai nei nosies gleivinės paburkimą mažinantys preparatai, vadinami dekongestantais, nesukelia pripratimo ir įvairių nepageidaujamų reakcijų.

Paruošė vaistininkė Ržtelė Foktienė

Kaip įveikti užmaršumą?

Smegenų, sudarytų iš spalvingų tarpusavyje susijungiančių krumpliaračių šviesiame fone, iliustracija. Įvairių dydžių, raudona, mėlyna, geltona ir žalia spalvomis nudažyti krumpliaračiai simbolizuoja kūrybiškumą ir kaip kompleksuoti mąstymo procesus, susijusius su užmaršumas.

Mūsų atmintis nepriklauso vien nuo amžiaus. Atminties „aštrumą“ nulemia daugybė faktorių ir veiksnių. Kokie jie ir ką daryti, kad nugalėtume savo užmaršumą, o smegenys „veiktų“ efektyviau?

Geros atminties draugai ir priešai

Gerą atmintį palaikyti padeda sveika mityba, tinkamas miego režimas, sportinė veikla – tiesiog rūpinimasis savimi. Ir, priešingai, pervargimas, didelis stresas, padrika mityba ir pernelyg sėslus gyvenimo būdas lėtina protinę veiklą, kenkia pažintinėms funkcijoms. Dėl to atminties sutrikimais gali skųstis ir visai jauni asmenys ar vidutinio amžiaus asmenys.

Žinoma, atminties sutrikimų tikimybė auga su amžiumi, vis dėlto tam tikrų medžiagų stoka ar deguonies trūkumas itin daug žalos gali padaryti ir jaunuolio smegenims. Atminčiai gali pakenkti ir vartojami vaistai ar žalingi įpročiai, kuriais piktnaudžiaujama. Tad rūkymas, alkoholis, įvairios psichotropinės ir narkotinės medžiagos – tikri geros atminties priešai. Įtakos turi ir tam tikros nervų sistemos ligos, tokios kaip smegenų trauma, insultas, neurodegeneracinės ligos ir kt. Vis dėlto gyvenimo būdo svarba atminčiai – taip pat labai didelė.

Atminties sutrikimai nėra susiję tik su senyvu amžiumi

Dažnas galvoja, kad užmaršumas senstant – visiškai normalus dalykas. Iš dalies taip, nes bėgant metams natūraliai lėtėja smegenų veikla ir silpnėja nervų sistemos sugebėjimai. Vis dėlto pirmieji atminties sutrikimai gali rodyti ir jau besivystančias neurodegeneracines ligas, tad visuomet geriau pasikonsultuoti su gydytoju. Be to, atminties sutrikimais ne taip jau ir retai skundžiasi ir visai jauni žmonės. Ir tai vienas dažniausių šiandieninių skundų, nes mokymosi ir darbo efektyvumui gera atmintis – be galo svarbi. Atminties sutrikimais, varginančiu užmaršumu ir nepakankamu sugebėjimu kažką įsiminti dažniausiai skundžiasi daug ir intensyviai besimokantys, sunkiai protiškai dirbantys asmenys. Be to, atminties sutrikimai siejami ir su nesubalansuota bei nepilnaverte mityba, didele nervine įtampa, per mažu fiziniu aktyvumu. Tad vertėtų pabrėžti, kad smegenims svarbus ne tik tinkamas maistas, bet ir fizinė veikla, kuri padeda paskatinti medžiagų apykaitą ir „pristatyti“ smegenų audiniams daugiau deguonies.

Maistas smegenims

Geriausia stengtis, kad mityboje netrūktų nei natūralių antioksidantų, nei vitaminų, nei mineralinių medžiagų, nei aminorūgščių ar Omega rūgščių. Puikus maistingo ir smegenims naudingo maisto pavyzdys – šviežias vištos kiaušinis, kuriame yra labai daug vertingų medžiagų – baltymų, vitaminų, mineralų. Žinoma, jų nereikėtų valgyti per daug dėl gana didelio cholesterolio kiekio.

Gyvulinius riebalus dažniau reikėtų keisti augaliniais riebalais ir vartoti daugiau šalto spaudimo augalinių aliejų. Linų sėmenų, alyvuogių ar avokadų aliejai yra puikūs Omega riebiųjų rūgščių šaltiniai. Labai naudingi ir žuvų taukai – įrodyta, kad jie gali padėti palaikyti smegenų veiklą, protinius gebėjimus ir prisidėti prie atminties pagerinimo bei darbingumo padidėjimo.

Vertėtų valgyti liesos raudonos mėsos, natūralios paukštienos ir riebios žuvies, pieno produktų ir kitų puikių aminorūgščių šaltinių. Svarbu nepamiršti vaisių ir daržovių teikiamos naudos – juose gausu ne tik vitaminų ir mineralų, bet yra ir antioksidantų, kurie padeda apsaugoti smegenų ląsteles nuo oksidacinio streso sukeliamos pažaidos Tarkime, ypatingai dideliu antioksidantų kiekiu pasižymi taip vadinamas supermaistas, prie kurio priskiriami brokoliai, špinatai, įvairios ryškios daržovės, vaisiai ir uogos, pavyzdžiui, morkos, mėlynės, gervuogės ir t.t. Naudingi ir riešutai – juose gausu įvairių vertingų medžiagų ir jie ypač maistingi. Ne be reikalo sakoma, kad graikinių riešutų forma panaši į smegenis – jais reikėtų pasimėgauti bent porą kartų į savaitę.

Jei patiriamas didelis krūvis, smegenims gali prireikti šiek tiek pagalbos

Kai mūsų smegenys patiria didelę nervinę įtampą, nepakankamai pailsi, tuomet ir gali prasidėti užmaršumo ir išsiblaškymo bei dėmesio koncentracijos problemos. Jei šis svarbus organas turi susitvarkyti su dideliu įsimenamos informacijos kiekiu ir niekada nesibaigiančiomis darbo užduotimis, jam gali prireikti šiek tiek pagalbos. Nors gyvenimo būdo svarba smegenų sveikatai ir protinei veiklai iš tiesų labai didelė, patiriant sunkiau suvaldomą krūvį gali būti naudingi tam tikri vaistiniai preparatai ir maisto papildai. Viena populiariausių grupių yra taip vadinami nootropai, kurie teigiamai veikia smegenų ląstelių metabolizmą, neuronų ir įvairių smegenų ryšius bei apsaugo smegenų audinius nuo aplinkos žalos. Nootropų grupės veikliosios medžiagos gerina atmintį ir gebėjimą mokytis. Veikdamos cholinerginius receptorius bei cholino apykaitą, tokios medžiagos didina neuronų aktyvumą. Tyrimais nustatyta, kad pacientams nootropų grupės medžiagos pagerina dėmesį, mokymąsi, atmintį, orientaciją ir kitus protinius sugebėjimus. Nootropus galima vartoti vienus ir derinant su kitais preparatais, pavyzdžiui, dviskiaučio ginkmedžio augaliniu ekstraktu. Renkantis nootropus, geriau pasirinkti naujesnės kartos dėl didesnio vaisto efektyvumo.

Paruošė vaistininkė Rūtelė Foktienė

5 patarimai, padedantys išvengti sportinių traumų

Asmuo surištais plaukais daro lentų mankštą ant mėlyno kilimėlio patalpoje, vilkėdamas raudoną sportinę aprangą ir mūvėdamas kojines. Netoliese ant medinių grindų guli išmanusis telefonas. Pro langą fone sklinda ryški natūrali šviesa, o tinkama forma koncentruojasi į sportines traumas.

Judėjimas žmogui labai svarbus. Jis padeda stiprinti ne tik fizinę, bet ir emocinę sveikatą. Reguliaraus fizinio aktyvumo nauda visiškai įrodyta, o fizinė veikla yra būtina sveiko gyvenimo būdo dalis. Vis dėlto dažnam sportą pamėgusiam asmeniui tenka susidurti su įvairiomis sportinėmis traumomis.

Mes pateikiame 5 būdus, galinčius padėti jų išvengti ir džiaugtis judėjimo laisve be jokių ilgiau trunkančių apribojimų. Taigi kokie šie patarimai?

1) Geriau pasitarti su profesionalu.

Nusprendėte sportuoti? Puiku! Vis dėlto labai naudinga apie tai pasikalbėti su specialistu – tai gali būti gydytojas, kineziterapeutas, treneris. Kai kurios sporto šakos Jums gali netikti, pavyzdžiui, venų varikoze sergantiems asmenims geriau vengti labai ilgų distancijų bėgiojimo arba sunkumų kilnojimo, nes tai didina venų traumų riziką. Kur kas labiau tiks vaikščiojimas su šiaurietiškomis lazdomis ar plaukiojimas baseine. Kelių ar klubų sąnarių turintiems asmenims gali netikti bėgiojimas, o stuburo traumą patyrusiems asmenims – sunkumų kilnojimas. Galbūt Jums užteks tik vienos konsultacijos ar kelių individualių treniruočių su profesionaliu treneriu ir galėsite saugiai bei užtikrintai sportuoti toliau. Ypatingai naudingos konkrečiai Jums pritaikytos sporto programos – jos padės pasiekti geriausių rezultatų ir nepersitempti.

2) Fizinis krūvis turi būti didinamas palaipsniui.

Viena dažniausiai pasitaikančių klaidų – neteisingas asmeninių galimybių įvertinimas ir per didelių fizinių krūvių pasirinkimas. Apskaičiuota, kad viena dažniausių sportinių traumų priežasčių yra per didelio fizinio krūvio pasirinkimas. Žinoma, optimizmas ir motyvacija yra labai svarbūs, tačiau reikėtų pradėti atsargiau, tik po truputį didinant fizinį krūvį. Galima pateikti bėgiojimo treniruočių pavyzdį – pirmosiomis savaitėmis reikėtų nubėgti po kelis km, vėliau galima didinti distanciją iki 5 km, o ateis tokia diena, kai galėsite nubėgti ir 10 km, jei tik fiziniai krūviai bus adekvatūs ir pritaikyti būtent Jūsų galimybėms. Jei svajojate apie maratoną, šio tikslo siekite palaipsniui ir Jums pavyks.

3) Tinkamas apšilimas – jau pusė darbo.

Kodėl sakome, kad tinkamas apšilimas – jau pusė darbo? Todėl, kad tinkamai neapšilus tikimybė, kad patirsite traumą, išauga net keletą kartų. Ir tokios sportinės traumos dėl nepakankamo apšilimo būdingos ne tik mėgėjams, bet ir profesionaliems sportininkams. Būtent todėl krepšininkai pasiruošimą varžyboms pradeda nuo apšilimo ir raumenų paruošimo kur kas rimtesniems fiziniams krūviams. Apšilimas turėtų trukti bent 5-10 minučių, o profesionalių sportininkų apšilimas gali trukti ir ilgiau. Apšilimas svarbus tuo, kad jis tinkamai paruošia kūną treniruotei. Kūnas tampa mobilesnis, lankstesnis ir atsparesnis įvairioms traumoms, nes gali saugiai atlikti kur kas daugiau veiksmų. Apšilimo metu natūraliai padidėja raumenų judesių amplitudė ir jėga. Apšilimas ne be reikalo vadinamas būtent taip – jis padeda raumenims pasiekti tam tikrą „darbinę“ temperatūrą, kuri saugo nuo traumų. Apšilimas turėtų būti kiekvienos treniruotės įžanga – jei pulsas padidėjo, padažnėjo kvėpavimas ir atsirado lengvas sukaitimas, tuomet, tikėtina, treniruotei pasiruošėte tinkamai.

4) Dietos ir skysčių svarba – labai didelė

Tinkamą ląstelių mitybą sportinės treniruotės metu užtikrina subalansuota mityba, tad būtina stengtis valgyti ne tik sveikai, bet ir reguliariai. Prieš treniruotę reikėtų pavalgyti, tačiau iki jos turėtų likti bent pora valandų. Po treniruotės labai naudinga suvalgyti bananą – jis padeda susigrąžinti prarastas medžiagas ir greitai „pamaitinti“ ląsteles. Svarbu neužmiršti ir pakankamo skysčių kiekio – sportuojant reikėtų nepamiršti gurkšnoti vandens arba išgerti po 150-200 ml kas 15-20 minučių. Jei treniruotė trunka ilgiau kaip pusantros valandos ir ji labai intensyvi, reikėtų rinktis maistinėmis medžiagomis, ypatingai angliavandeniais, papildytus gėrimus.

5) Organizmo atsinaujinimui būtinas poilsis

Poilsio dienas į savo tvarkaraštį įtraukia net ir profesionalūs sportininkai. Jų dėka reikšmingai sumažinama raumenų nualinimo tikimybė. Poilsis būtinas, kad organizmas tinkamai atsinaujintų. Pernelyg intensyvus fizinio aktyvumo režimas gali reikšmingai padidinti sportinių traumų riziką, nes pervargę audiniai nebegali atlaikyti tokio didelio krūvio, todėl tokiu atveju tampa įmanoma patirti ne tik raumenų patempimą, bet net ir plyšimą.

Liga, kuri galiausiai atima galimybę pasirūpinti savimi

Žmogaus smegenų skerspjūvio modelis rodomas tamsiame paviršiuje, šalia atskiro neurono modelio. Sudėtingos detalės išryškina smegenų vidines struktūras ir neuronų išsišakojusius dendritus, suteikdamos įžvalgos, kaip šie elementai yra susiję su liga ir savigyda.

Alzheimerio liga – tai lėtinė ir progresuojanti liga, susijusi su neurodegeneraciniais smegenų pažeidimais. Dažniausiai ji pasireiškia senyvo amžiaus asmenims – kuo vyresnis žmogus, tuo Alzheimerio ligos išsivystymo ir progresavimo tikimybė didesnė. Tarkime, 60-70 metų pacientų grupėje šia liga neturėtų sirgti daugiau nei 2-3 proc. pacientų, o tarp 90 metų sulaukusių pacientų ji gali būti palietusi net apie 40 proc. žmonių. Kadangi gyvenimo trukmė ilgėja, pasaulyje šia liga sergančių pacientų daugėja ir tai tampa vis didesne sveikatos, ekonomine ir socialine problema. Viena iš svarbiausių siekiamybių šios ligos gydyme yra kuo ankstyvesnė diagnostika, nes tokiu atveju liga sėkmingiau kontroliuojama, be to, suteikiama ir kitų privalumų, apie kuriuos pakalbėsime vėliau.

Kas vyksta smegenyse šios lėtinės ligos metu?

Šios ligos metu nervinės skaidulos po truputėlį plonėja, o pačios nervinės ląstelės po truputėlį nyksta ir degeneruoja. Taigi smegenyse vyksta neurodegeneraciniai procesai, kuriuos dar labiau paskatina ir, tuo pačiu, smegenų funkciją dar labiau sutrikdo juose besikaupiantys specifiniai baltymai, pavyzdžiui, amiloidai. Kadangi Alzheimerio liga sergančio žmogaus smegenyse pakinta normalūs ir įprasti informacijos perdavimo procesai, pradeda trikti ne tik žmogaus mąstymas ir orientacija bei mokymosi procesai, bet kinta ir jo sugebėjimas reikšti emocijas bei tinkamai pasirūpinti savimi. Galiausiai atsiranda ne tik psichinių, bet ir fizinių simptomų ir tai tampa vis dažnesne mirties priežastimi pasaulyje.

Kokie simptomai ir požymiai būdingi Alzheimerio ligai?

Pirmąsias Alzheimerio ligos stadijas pastebėti gali būti gana sudėtinga, nes šiokį tokį užmaršumą dauguma įsivaizduoja kaip visiškai normalų senėjimo procesą – vis dėlto toks tam tikros informacijos „pametimas“, interesų susiaurėjimas ir abejingumas iki tol dominusiems dalykams gali būti patys pirmieji klastingos ir nuolatos progresuojančios ligos ženklai.

Kitas būdingas simptomas – emocijų reiškimo sutrikimai, kai pacientas į džiaugsmingus dalykus gali pradėti reaguoti ašaromis, o iš liūdnų ar rimtį turinčių sukelti dalykų jis daug ir stipriai juokiasi. Alzheimerio liga sergantis pacientas gali nereikšti jokių emocijų arba jis gali vieną akimirką verkti, o kitą – prapliupti juoku; jis netikėtai gali tapti agresyviu ar įtariu, kaltinančiu aplinkinius neregėtais dalykais.

Su progresuojančią ligą išgyvenančiu žmogumi gali tapti sudėtinga susikalbėti ir jį tinkamai suprasti. Pacientas gali jausti įvairias baimes ir vis klausti: „kas su manim bus toliau?“, nes pradinėse ligos stadijose jis dar suvokia, kad būna geresnių ir juodesnių dienų, o kuo liga labiau vystosi, tuo mažiau sąmoningų akimirkų lieka.

Ligos progresavimą rodo vis didesnis užmaršumas – jei iš pradžių pamirštami tik vardai ar nereikšmingos datos, tai vėliau pacientas pamiršta ne tik tai, kur jis gyvena, bet ir tai, kas jis yra. Prarandami iki tol turėti skaičiavimo ir rašymo įgūdžiai, sugebėjimas orientuotis erdvėje ir laike. Galiausiai tampa sudėtinga elementariai pasirūpinti savimi – apsirengti, nusiprausti, pavalgyti ir t.t. Taigi sunku ne tik pačiam pacientui – itin sudėtingas akimirkas išgyvena ir jo artimieji.

Kodėl taip svarbu Alzheimerio ligą diagnozuoti ir pradėti gydyti kuo anksčiau?

Ankstyvą ligos diagnozę ypač apsunkina manymas, jog lengvas pažintinių (kognityvinių) funkcijų sutrikimas yra visiškai normali senėjimo dalis. Turėtume paneigti šį mitą, nes mažiausiai 10-15 proc. lengvą kognityvinių funkcijų sutrikimą turinčių pacientų per metus nuo pirmųjų simptomų išsivysto demencija. Būtina atkreipti dėmesį į šiuos požymius ir gerai ištirti pacientą dėl galimos demencijos pradžios, nes būtent šie simptomai gali rodyti pirmąsias ligos stadijas:

  • Lengvi pažintinių (kognityvinių) funkcijų sutrikimai, kai kaip nors sutrinka paciento sugebėjimas priimti ir įvertinti informaciją, ją tinkamai analizuoti ir įgyvendinti, pavyzdžiui, pacientas nebesugeba atsiminti jam svarbių dalykų, negali paprašytas surasti daiktų, išspręsti visiškai paprasto galvosūkio ir t.t.;
  • Sunkumai, kylantys mėginant užsiimti kasdiene veikla – tampa sudėtinga susirasti ar pasigaminti valgyti ar susirasti drabužį ir jį apsirengti;
  • Nesugebėjimas normaliai orientuotis labai gerai pažįstamoje aplinkoje;
  • Bėdos, mėginant prisiminti, kas visai neseniai nutiko ir t.t.

Ankstyva Alzheimerio ligos diagnozė padeda geriau suprasti pacientą – su juo lengviau susikalbėti, lengviau jį išgirsti ir patenkinti jo poreikius. Pačią ligą tokiu atveju pripažįsta ir pacientas, ir jį supantys aplinkiniai – ligos priėmimas yra labai svarbi tinkamo jos gydymo dalis. Be to, jei liga diagnozuojama anksčiau, pats pacientas gali pasirinkti jam priimtiniausią gydymą – jis jaučiasi dar kontroliuojantis ligą, o tai, savaime suprantama, duoda galimybę jaustis saugiau ir savarankiškai planuoti ateitį, išsakyti savo pageidavimus dėl tų sunkių dienų, kurios vis tiek tikriausiai ateis.

Taigi kuo anksčiau bus diagnozuojama liga, tuo daugiau gydymo galimybių bus galima apsvarstyti. Pacientui gali būti skiriamos kelios grupės vaistinių preparatų, tačiau itin daug vilties teikia nootropų grupės vaistiniai preparatai, kurie vartojami koncentracijos ir atminties sutrikimų, atsiradusių dėl smegenų ląstelių degeneracijos arba dėl kraujagyslių, aprūpinančių smegenis krauju, ligų gydymui. Šios vaistinės medžiagos, dar vadinamos „išmaniaisiais vaistais“, pagerina atminties funkcijas ir mokymosi gebėjimus, todėl tai gali būti viena iš kompleksinio Alzheimerio ligos gydymo galimybių.

Vaistininkė Rūtelė Foktienė

Kaip atpažinti odos dilgėlinę?

Žmogaus plikas petys stambiu planu su raudona, sudirgusia oda – klasikinė odos dilgėlinės demonstracija. Asmuo švelniai pirštais paliečia pažeistą vietą, paryškindamas neabejotinas dilgėlines on paprastame fone.

Dilgėlinė – viena iš tokių sveikatos problemų, kuri pasitaiko vis dažniau. Vieniems ją sukelia vartojami vaistai, kitiems – saulės spindulių poveikis, o tretiesiems net šaltas ar karštas oras. Ir tai tik keletas dilgėlinės priežasčių – sudėtingiausia, kai net nežinoma, dėl ko atsiranda toks ūminis odos išbėrimas, kuris gali būti ir lengvas, ir pažeidžiantis gilesnius odos sluoksnius. Tad apie dilgėlinę plačiau verta žinoti kiekvienam – net jei ir niekada neteko jos patirti, negali žinoti, kaip organizmas sureaguos į naujai vartojamą vaistą ar netgi į naują klimatą.  

Kas yra dilgėlinė?

Odos dilgėlinė arba urtikarija (lot. Urticaria) – tai ūmus ir neilgai trunkantis odos išbėrimas niežtinčiomis pūkšlėmis, kuris paprastai apima tam tikrą vietą ir nepažeidžia odos paviršiaus, t.y. dilgėlinei nebūdingi odos paviršiaus pokyčiai. Tačiau itin svarbus dilgėlinės skiriamasis bruožas yra taip vadinama „pūkšlė“ – odos paburkimas. Tikriausiai kiekvienam tekę matyti, kaip atrodo nudilginta odos vieta – gana staigiai atsiranda daugiau ar mažiau būdingų odos pūkšlių. Pasirodo, kad dilgėlinę bent kartą gyvenime patiria maždaug kas penktas žmogus. Kiti šaltiniai teigia, kad šia ūmine alergine liga bent kartą gyvenime suserga net kas trečias žmogus (apie 35 proc. visų gyventojų).

Kokia dilgėlinės eiga?

Dilgėlinė prasideda įvairaus intensyvumo odos niežėjimu. Sudėtingiausia tai, kad stiprus niežėjimas gali sukelti ryškų poreikį kasytis, todėl oda gali būti pažeidžiama papildomai, o stresas, alkoholis, fizinis aktyvumas šį niežulį gali tik dar labiau suintensyvinti.

Netrukus niežulio apimtos vietos virsta į būdingus odos paburkimus arba pūkšles ir oda tuomet atrodo tarsi nudilginta. Dilgėlinė dažniausiai netrunka ilgiau kaip 24 valandas, todėl gilesni odos sluoksniai paprastai nepažeidžiami. Odos dilgėlinė neretai painiojama su kitomis odos ligomis, pavyzdžiui, kontaktiniu dermatitu ar atopiniu dermatitu.

Kai dilgėlinės eiga gana sunki (pasireiškia Kvinkės edema), tuomet kvėpavimo takų gleivinė gali taip stipriai paburkti, o žmogus gali net uždusti; taip pat kartu gali pasireikšti ir astma ar anafilaksinis šokas. Bėrimų vietose gali susiformuoti bakterinė infekcija – tuomet dėl supūliavimo padidėja ir sisteminių infekcijų, ir odos randų tikimybė.

Taigi ūminė dilgėlinė trunka iki 6 savaičių, o lėtinė dilgėlinė – ilgiau kaip 6 savaites. Kvinkės edema gali pažeisti gilesnius odos sluoksnius. Periodiškai pasikartojanti alerginė liga vadinama recidyvuojančia dilgėline – tokia sveikatos būklė labai blogina gyvenimo kokybę, kelia nerimą ir didina depresijos tikimybę.

Kokie dilgėlinės simptomai?

Pagrindiniai dilgėlinės simptomai yra trys – odos niežėjimas, odos patinimas ir odos pūkšlės. Šių simptomų pasireiškimas gali trukti vos kelias minutes, tačiau būna ir taip, kad jie kamuoja kelis mėnesius ar net metus. Įdomiausia tai, kad dilgėlinei būdingi paburkimai gali keisti formą ir savo vietą – tai atsirasti, tai išnykti. Dilgėlinės iškilimai yra raudoni arba odos spalvos – jiems būdingi aiškūs kraštai. Tokie iškilimai gali labai staigiai susiformuoti, tačiau jie gali taip pat staigiai išnykti. Paspaudus rausvus iškilimus, tiksliau, šių iškilimų centrines vietas, jos pabąla. Tokiu būdu dilgėlinę galima atskirti nuo kitų odos ligų, pavyzdžiui, atopinio dermatito.

Kokios dilgėlinės priežastys?

Dažniau pasitaiko ūminė dilgėlinė. Lėtinė dilgėlinė yra retesnė. Bet kurios eigos odos dilgėlinę dažniausiai sukelia:

  • Įvairūs vaistai (vaistai nuo skausmo, antibiotikai ir kt.);
  • Įvairus maistas (kiaušiniai, pieno produktai, riešutai, žuvis ir vėžiagyviai, grūdiniai produktai ir kt.);
  • Įvairūs maisto priedai ir maistiniai dažai;
  • Įvairūs aplinkos veiksniai (šaltis, karštis, saulė ir kt.);
  • Įvairios infekcijos (ir virusinės, ir bakterinės infekcijos, pavyzdžiui, hepatitas ir kt.);
  • Įvairios emocijos ir stresas;
  • Fizinis krūvis;
  • Kontaktas su kokiais nors alergenais, pavyzdžiui, lateksu.

Kaip gydoma dilgėlinė?

Efektyviausias gydymas – alergeno pašalinimas. Dažniausiai rekomenduojami vaistai – antihistaminiai preparatai. Dienomis turi būti vartojami mieguistumo nesukeliantys preparatai, kad nepadidėtų rizika užmigti prie vairo ar dirbant su mechanizmais. Nakčiai galima gerti ir sedatyvų poveikį sukeliančius antihistamininius preparatus – taip papildomai pagerinama miego kokybė, kai pacientas jaučia intensyvesnį niežulį. Lėtinės dilgėlinės gydymas sudėtingesnis – gali prireikti gliukokortikoidų, antidepresantų, psichotropinių preparatų, nes sergant lėtinėmis alergijomis labai svarbus ir psichologinis faktorius – asmuo išgyvena dėl savo ligos, o toks išgyvenimas gali tik pasunkinti jos eigą.

Vaistininkė Rūtelė Foktienė

Ar žinote, kas yra cukrinis diabetas ir kaip jį atpažinti?

Žmogus švirkščia insuliną į pilvą – tai įprasta tiems, kurie serga cukriniu diabetu. Švirkštas laikomas vienoje rankoje, o kita suspaudžia odą. Dalis jų drabužių su nėrinių detalėmis matosi fone.

Cukrinis diabetas kartais vadinamas šio amžiaus rykšte. Ir ne be reikalo – naujų sergamumo atvejų nustatoma kasdien. Pirmo tipo cukrinis diabetas pasitaiko daug rečiau ir dažniau nustatomas jauniems asmenims, nors retais atvejais diagnozė išgirstama ir vyresniame amžiuje. Vis dėlto visus sergamumo rekordus muša antro tipo cukrinis diabetas – jei anksčiau jis dažniausiai paliesdavo tik vidutinio ir vyresnio amžiaus asmenis, tai šiandien šio tipo lėtinė liga jau nustatoma net vaikams. Pasirodo, nesveikas gyvenimo būdas labai palankus šiai endokrininei ligai.

Kas yra cukrinis diabetas?

Cukrinis diabetas (CD) – tai lėtinė endokrininė liga, kurios metu sutrinka metaboliniai energijos procesai. Pagrindinis mechanizmas – insulino (žmogaus organizmui svarbaus hormono) gamybos, išskyrimo ir periferinio veikimo sutrikimai bei pakitimai. Insuliną gamina kasos beta-ląstelės. Tai polipeptidinis hormonas, kuris padeda gliukozei patekti į įvairias organizmo ląsteles, pavyzdžiui, raumenų ar kepenų ląsteles, be to, jis reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje. Jei žmogus serga pirmo tipo CD, kasos beta-ląstelės insulino negamina dėl pačių įvairiausių priežasčių, tarkime, autoimuninių procesų po persirgtų virusinių ligų. Tuo tarpu antro tipo CD susergama tuomet, kai insulino žmogaus organizmas tinkamai nepanaudoja ir šio hormono veikimas periferijoje sutrinka. Žinoma, CD galima susirgti ir esant mišrioms priežastims, pavyzdžiui, insulino gaminama mažiau, jo išskiriama mažiau ir papildomai sutrikęs jo veikimas organizme.

Kuo skiriasi pirmo tipo CD ir antro tipo CD?

Pirmo tipo CD pasitaiko daug rečiau. Manoma, kad šis tipas paplitęs iki 5-10 proc., jei kalbame apie visus asmenis, kurie serga bet kuria CD rūšimi. Tai autoimuninė liga, kuriai būdingas kasos beta-ląstelių sunykimas. Būtent šios ląstelės gamina insuliną – joms sunykus, ši funkcija tiesiog nebegali būti tinkamai atliekama. Vadinasi, žmogaus organizme nuolat trūksta arba tiesiog nėra insulino, todėl jis turi būti nuolat leidžiamas. Patogiausios specialios automatinės insulino pompos, tačiau neretai naudojami ir švirkštai.

Antro tipo CD pasitaiko dažniausiai. Manoma, kad jis paplitęs net apie 90-95 proc. visų CD atvejų. Antro tipo CD paprastai serga vyresnio amžiaus asmenys, kuriems būdingas nutukimas arba viršsvoris, ypač jei tai obuolio tipo nutukimas. Svarbūs ir kiti faktoriai, pavyzdžiui, paveldimumas, per mažas judrumas, kai kurios lėtinės ligos (pavyzdžiui, arterinė hipertenzija), kai kurie vartojami vaistai, gestacinis diabetas nėštumo metu – šie ir kiti veiksniai padidina antro tipo CD išsivystymo riziką. Antro tipo CD gydymui gali pakakti gyvenimo būdo koregavimo, pavyzdžiui, subalansuotos dietos laikymosi, dažnesnio fizinio aktyvumo, svorio kontroliavimo. Insulino prireikia ne visuomet. Pirmo pasirinkimo geriamasis vaistinis preparatas yra metforminas, kai kuriais atvejais skiriasi ir kiti vaistiniai preparatai. Dabar jau yra ir pažangesnių vaistinių preparatų formų, pavyzdžiui, pailginto atpalaidavimo tablečių, kurios leidžia preparatą vartoti rečiau, tik vieną kartą per parą. Tinkamiausią vaistinį preparatą arba jų derinius bei gydymo režimą paskiria gydytojas. Antro tipo CD tikrai galima kontroliuoti gana sėkmingai ir taip išvengti jo sukeliamų komplikacijų – svarbiausia ligą diagnozuoti kuo anksčiau. Deja, bet kartais ji nepastebima ir dešimtmečiais.

Į kokius simptomus reikėtų atkreipti kiekvienam iš mūsų?

Jei CD Jūsų nepalietė, tai nereiškia, kad Jūs juo negalite susirgti. Būtina rūpintis ir savo šeimos nariais – stebėti jų savijautą ir paraginti pasitikrinti, jei ji bent kažkiek pakito. Tad pateikiame požymius, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį ir nedelsiant pasitikrinti dėl CD ir dėl kitų galimų ligų:

  • Stiprus troškulys ir dažnas šlapinimasis;
  • Didelis alkis;
  • Neaiškios kilmės svorio mažėjimas;
  • Nuolatinis nuovargis ir silpnumas;
  • Dėmesio ir susikaupimo sutrikimai;
  • Regos suprastėjimas ir apsiblausęs vaizdas;
  • Odos pakitimai – niežėjimas, dilgčiojimas, sausumas, trūkinėjimas, sunkesnis žaizdų gijimas;
  • Padažnėjusios infekcijos;
  • Pėdų ir plaštakų nejautrumas, dilgčiojimas, deginimo pojūtis.

Vaistininkė Rūtelė Foktienė

Demenciją svarbu atpažinti laiku

Keturi pagyvenę žmonės, kuriuos atpažįsta iš džiugių šypsenų ir iškeltų nykščių, nešioja akinius ir dėvi šviesius drabužius. Arti kartu šviesiame fone jie spinduliuoja linksmumu ir įkūnija dvasią anksti atpažinti demenciją su savalaikiais ryšiais.

Manoma, kad demencija arba senatvine silpnaprotyste serga net iki 7 procentų vyresnių nei 60 metų žmonių. Skaičiuojama, kad visame pasaulyje kasmet nustatoma iki 8-9 milijonų naujų demencijos atvejų ir nauja diagnozė išgirstama kas keletą sekundžių. Skaičiuojama, kad Lietuvoje demencija serga apie 1,5 proc. gyventojų. Demencija tampa vis dažnesne mirties priežastimi, ypač tuomet, kai ji tinkamai neidentifikuojama ir negydoma.

Kaip paplitusi demencija? 

Demencija Europoje iš tiesų labai paplitusi – manoma, kad ja serga iki 10 milijonų asmenų, tačiau tai tik apytiksliai duomenys, nes diagnozių skaičius nuolat auga. Tarkime, 2014 metais Europoje sirgo maždaug 6 milijonai asmenų, o prognozės rodė, kad kasmet turėtų būti diagnozuojama mažiausiai pusė milijono naujų demencijos atvejų. Pastebėta, kad sergančiųjų moterų dalis didesnė nei vyrų – teigiama, kad moterys šia liga serga dvigubai ar net trigubai dažniau nei vyrai. Šiaurinėje Europos dalyje demencija paplitusi šiek tiek labiau nei pietinėje dalyje. Demencija, dar vadinama senatvine silpnaprotyste, yra viena sunkiausių vyresnio amžiaus žmonių ligų ir jos paplitimas tik didėja – spėjama, kad Europos Sąjungoje su demencija susijusių ligų diagnozių skaičius ir toliau augs itin sparčiai.

Kokios dažniausios demencijos formos?

Pastebėta, kad didžiąją dalį demencijos atvejų sudaro Alzheimerio liga – maždaug 2 atvejai iš trijų susiję būtent su šiuo sveikatos sutrikimu. Likusią dalį maždaug panašiomis proporcijomis „dalinasi“ kraujagyslinė demencija ir demencija su Lewy kūneliais – kartu šios demencijos rūšys sudaro apie 30 proc. visų senatvinės silpnaprotystės atvejų.

Kokia demencijos patogenezė?

Yra du pagrindiniai ligos patogenezės keliai:

  • Alzheimerio liga ir demencija su Lewy kūneliais vystosi dėl neurodegeneracinių pakitimų;
  • Kraujagyslinė demencija vystosi dėl sutrikusios smegenų kraujotakos.

Kokie požymiai praneša apie demencijos vystymąsi?

Pacientui, kuriam vystosi demencija, atsiranda tam tikrų ligos požymių, kuriuos galima suskirstyti į kelias pagrindines grupes:

  • Pastebimi pažintinių funkcijų sutrikimai, kai asmuo pamiršta tam tikrus faktus arba deda daiktus ten, kur jie neturėtų būti;
  • Atsiranda įvairių neuropsichiatrinių simptomų/ sutrikimų, pavyzdžiui, asmuo nebegali tinkamai valdyti savo emocijų – pradeda netikėtai verkti, tampa nesukalbamas, piktas, irzlus, įtarus ar net agresyvus ir t.t.;
  • Asmuo nebegali tinkamai pasirūpinti savimi ir šis sugebėjimas vis labiau silpnėja. Ateina diena, kai jis nebegali savarankiškai nusiprausti, pavalgyti, nueiti į tualetą, apsirengti ir t.t.

Kaip progresuoja demencija?

Vienas iš pagrindinių demencijos progresavimo požymių yra tas, kad ji vystosi iš lėto, tad kurį laiką ji gali būti net nepastebima. Iš pradžių sunkiau kažką įsiminti arba netikėtai kažkas pamirštama, pavyzdžiui, miestų pavadinimai. Būklė darosi rimtesnė, kai pamirštami jau savų vaikų vardai ar vieta, kur visuomet padedamas rankinis laikrodis. Galiausiai žmogus neatsimena, kas vyko prieš akimirką.

Savalaikės demencijos arba senatvinės silpnaprotystės diagnozės reikiamybę itin apsunkina tai, jog daug kas mano, kad tam tikrus dalykus senatvėje užmiršti yra normalu. Vis dėlto tai yra pirmasis požymis, kad pacientą būtina išsamiau ištirti, mat lengvas kognityvinis (pažintinių funkcijų) sutrikimas gali rodyti didesnę įvairių demencijos formų išsivystymo tikimybę.

Tad manymas, kad normalu senatvėje „pamiršti dalykus“ turėtų būti be gailesčio stumiamas į šoną. Tai pirmas ženklas, kad asmeniui gresia Alzheimerio liga ar kraujagyslinė demencija ir į tokius požymius geriau nenumoti ranka – visuomet geriau pasikonsultuoti su sveikatos priežiūros specialistu. Jis parinks tinkamiausią gydymą.

Vilties teikia nootropai

Nootropų grupės veikliosios medžiagos gerina atmintį ir gebėjimą mokytis. Klinikiniai tyrimai rodo teigiamą poveikį. Veikdamos cholinerginius receptorius bei cholino apykaitą, nootropų grupės veikliosios medžiagos didina neuronų aktyvumą. Jos neslopina centrinės nervų sistemos, neveikia ir vegetacinės nervų sistemos, vis dėlto tyrimais su eksperimentiniais gyvūnais nustatytas vidutinio stiprumo antidepresinis nootropų grupei priklausančių vaistinių medžiagų poveikis. Klinikiniais tyrimais nustatyta, kad pacientams, sergantiems lengvo ir vidutinio sunkumo senatvine silpnaprotyste, nootropai pagerino dėmesį, mokymąsi, atmintį, orientaciją ir kitus protinius sugebėjimus. Gydytojas, įvertinęs paciento būklę, gali nuspręsti skirti nootropų grupės medžiagų, dviskiaučio ginkmedžio preparatų ir kitų medikamentų. Taip pat labai svarbi tinkama psichosocialinė pagalba ir slauga – toks gydymo metodų derinimas gali padėti ilgiau išsaugoti gerą paciento gyvenimo kokybę.

Vaistininkė Rūtelė Foktienė

Sveika širdis – laimingas žmogus

Išsami anatominė žmogaus širdies vidinės sandaros iliustracija, pažymėta lietuviškai. Jame pavaizduoti skilveliai, prieširdžiai, vožtuvai ir pagrindinės kraujagyslės, įskaitant aortą, plaučių arterijas ir venas bei viršutinę tuščiąją veną – būtina sveikai širdžiai.

Širdies ir kraujagyslių ligų sukeltos komplikacijos – pirmaujanti mirties priežastis pasaulyje. Tokia tendencija rodo, kad žmonės vis dar nepakankamai rūpinasi savo širdimi ir ją nepelnytai pamiršta. Vertėtų paminėti arterinę hipertenziją, krūtinės anginą, miokardo infarktą, širdies nepakankamumą. Šios ligos kartais gali atrodyti „labai toli“, tačiau taip tikrai nėra – kai kurie širdies ir kraujagyslių pakitimai nepastebimai vystosi metų metus, kol galiausiai sulaukiama visai netikėtų ir gyvybei pavojingų komplikacijų. Širdimi rūpintis reikia ne tik tuomet, kai jau susiduriama su lėtinėmis ligomis, bet tai daryti būtina visą gyvenimą. Dar vaikystėje turi būti rodomas geras pavyzdys, nes patirtis rodo, kad ankstyvuoju laikotarpiu suformuoti įpročiai išlieka visam gyvenimui. Vis dėlto sveikai gyventi galima pradėti ir vėliau – net ir tai geriau nei niekada. Tad savo širdimi pradėkime rūpintis nuo šios akimirkos. Kaip to pasiekti?

Kasmetinės širdies dienos minėjimas – labai svarbi tradicija, tačiau to nepakanka. Reikia imtis realių veiksmų

Širdies diena minima kiekvienų metų rugsėjo 29 dieną. Taip stengiamasi atkreipti visuomenės dėmesį į sveikos širdies ir elastingų, nepakitusių, puikiai savo funkciją atliekančių kraujagyslių svarbą. Nors daugumai atrodo, kad širdis – labai kantrus ir visą gyvenimą atsakingai dirbantis organas, taip tikrai nėra. Būtent širdies struktūros ir gyvybiškai svarbios kraujagyslės labai jautriai reaguoja į netinkamą gyvenimo būdą, kuriame gausu cigarečių ir alkoholio, per mažai fizinio aktyvumo ir per daug nesveiko maisto. Tad norint turėti sveiką širdį reikėtų atsisakyti žalingų įpročių, daugiau judėti ir rinktis sveikesnį maistą, mat rūkymas ir alkoholis sekina širdies raumenį, o netinkamas maistas, paprastai tariant, ilgainiui „užkemša“ kraujagysles, dėl ko širdžiai dirbti dar sunkiau.  Tokie sveikesni pasirinkimai ne tik padėtų sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų išsivystymo bei jų komplikacijų pasireiškimo riziką, bet ir pagerintų bendrąją organizmo sveikatą. Tik su sveika širdimi įmanoma nubėgti maratoną – būtent toks gyvenimo tikslas šiomis dienomis atsiranda daugybės paprastų žmonių (turime galvoje ne profesionalius sportininkus) sąrašuose: „Ką norėčiau nuveikti per savo gyvenimą“.

Sveikos širdies taisyklės, atsispindinčios specialioje skaičių sekoje. Ar pavyks ją iššifruoti?

Širdis bus sveikesnė, jei:

1) Nerūkysime;

2) Kasdien nueisime bent 3 kilometrus arba po pusvalandį pasitreniruosime bent jau vidutinio sunkumo fizinėje treniruotėje;

3) Kasdien suvalgysime bent po 5 porcijas daržovių ir vaisių;

4) Palaikysime mažesnį nei 140 mmHg sistolinį kraujo spaudimą;

5) Palaikysime mažesnį nei 5 mmol/l bendrą cholesterolio koncentraciją kraujyje;

6) Palaikysime mažesnę nei 3 mmol/l „blogojo“ cholesterolio koncentraciją kraujyje;

7) Pasistengsime neturėti antsvorio ir nesirgti cukriniu diabetu. Nutukimo ir antsvorio padeda išvengti nuolatinis kūno masės stebėjimas. Kūno masės indeksas neturėtų viršyti 25 kg/ m2. Kūno masės indekso skaičiuoklių gausu internetinėje erdvėje, tačiau jį sėkmingai galima apskaičiuoti ir „paprastuoju“ būdu: kūno masė (kg) dalinama iš asmens ūgio (m2).

Tokia sveikos širdies paslaptis dar vadinama sveiko žmogaus kodu: 035-140-530. Ar pavyksta susieti matomus skaičius su aukščiau išvardintais patarimais?

Vaistininkė Rūtelė Foktienė

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga – ką apie ją žinote?

Žmogaus kvėpavimo sistemos iliustracija, sutelkiant dėmesį į bronchų medį ir išryškinančias sritis, paveiktas žmogaus obstrukcinė plaučių liga (LOPL). Bronchai ir bronchioliai pavaizduoti oranžine spalva prieš skaidrią plaučių ir krūtinės ląstos vaizdą, detalizuojant sudėtingą jų išsišakojimą.

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL) – tai lėtinė liga, kurios, kaip teigiama, galima išvengti ir kurią reikia, būtina, tiesiog privalu gydyti. Žinotina, kad LOPL būdinga nuolatinė kvėpavimo takų obstrukcija, kuri paprastai progresuoja ir progresuoti tikrai nesustoja. Vadinasi, ligai būdingas dinamiškumas. Be to, ši liga susijusi su kvėpavimo sistemos uždegiminėmis reakcijomis, kurios pasireiškia stipriau nei įprastai, kai įkvepiama kokių nors žalingų dalelių arba dujų, tarkime, tabako dūmų ar profesinių dulkių, kitokių žalingų chemikalų, į kuriuos sveiko žmogaus kvėpavimo sistema taip audringai nereaguotų.

Ligos galima išvengti. Ją būtina gydyti

Ne paslaptis, kad vis pasikartojantys LOPL paūmėjimai tik bogina ligos eigą, o jei pacientas dar serga ir gretutinėmis ligomis, tuomet jo sveikatos būklė nuolat neišvengiamai blogėja. Vis dėlto, kaip ir minėta pačioje straipsnio pradžioje, šios ligos tikrai įmanoma išvengti, o jei ne, tuomet ją būtina gydyti ir grąžinti pacientui gyvenimo džiaugsmą, kuris dėl šios ligos sukeliamų simptomų galėjo būti labai papilkėjęs. Teigiama, kad LOPL šiandien yra jau trečioji mirties priežastis pasaulyje. Vadinasi, daugiau asmenų miršta tik dėl širdies ir kraujagyslių ligų bei vėžinių susirgimų. Manoma, kad kasmet nuo LOPL miršta mažiausiai 3 milijonai žmonių, tačiau šie skaičiai gali būti kur kas didesni. Be to, manoma, kad tai penktoji pagal dažnumą visame pasaulyje gana sunkų neįgalumą sukelianti priežastis.

Dusulys gali sukelti netgi mirties baimę

Pagrindiniai ligos simptomai apima progresuojantį dusulį ir blogėjančią fizinio krūvio toleranciją. Jei žmogus iš pradžių nedusdamas galėjo užkopti iki penkto, vėliau – iki trečio aukšto, tai vieną dieną jis to padaryti tiesiog nebesugebės dėl itin mažos tolenracijos (pakantumo) fiziniam krūviui ir dusulio, kuris atsiranda net atliekant pačius paprasčiausius dienos darbus, tarkime, mėginant nusiprausti duše ar apsirengti drabužius. Taip pat būdingas lėtinis kosulys arba kosčiojimas (kosulys gali būti paties įvairiausio intensyvumo); kamuoja pagausėjęs skrepliavimas (itin daug kvėpavimo takų gleivių susikaupia paryčiais ir po nakties, tad ryte kosulys gali būti itin produktyvus). Kamuoja dažnesnės kvėpavimo takų ir plaučių infekcijos, nes dėl sutrikusių šios organų sistemos funkcijų plaučiuose tiesiog pradeda kauptis įvairūs patogenai, pavyzdžiui, bakterijos, kurios tik ir laukia, kada galės sukelti infekciją. Deja, bet tokios pasikartojančios infekcijos tik dar labiau pablogina ligos eigą.

Progresuojant ligai atsiranda ir kitų organų bei organų sistemų pažeidimų

Paprastai tariant, LOPL metu organizmui nuolat trūksta deguonies, todėl pirmiausiai kenčia tie organai, kurių ląstelių metabolizmui deguonis itin svarbus (nors, nesuklysime teigdami, kad deguonis būtinas visam organizmui ir kiekvienai atskirai jo ląstelei). Tad pažengus ligai prasideda raumenų masės mažėjimas (atrofija), kartu mažėja jų jėga ir ištvermė, mažėja bendroji paciento kūno masė. Kamuoja nuolatinis nuovargis, sutrinka skysčių ir elektrolitų balansas, atsiranda tinimų (pavyzdžiui, patinsta kulkšnys). Nukenčia širdis ir kraujagyslės, kaulai (jie pradeda retėti), daugiau ar mažiau pakenkiama ir kitiems organams. Dėl jaučiamo bejėgiškumo ir sumažėjusios fizinio krūvio tolerancijos žmogus gali susirgti depresija. Jei pacientas rūko ir serga gretutinėmis ligomis, tuomet komplikacijų rizika išauga net kelis kartus.

Ligos diagnozei svarbus ne vienas aspektas

Ligos diagnozei svarbūs ne tik paciento patiriami simptomai ir faktas apie jau galimai stebimas ligos sukeltas komplikacijas, bet ir žinios apie tai, kaip jo kvėpavimo takus ir plaučius veikia tabako dūmai, įvairios cheminės medžiagos, profesinės dulkės ir namų šildymo metu išsiskiriantys dūmai. Labai svarbu žinoti tai, kaip ir kiek laiko pacientas rūko, mat didžioji dalis (net iki 90 procentų ar daugiau) LOPL sergančių pacientų yra ilgą laiką rūkantys asmenys. Pacientas taip pat turėtų žinoti, ar šia liga kas nors sirgo/ serga jo šeimoje, nes genetinis faktorius LOPL diagnostikoje taip pat gali būti gana svarbus. Labai svarbią vietą LOPL diagnostikoje užima spirometrija. Taip pat būtina patvirtinti negrįžtamą kvėpavimo takų obstrukciją, atlikti kitus būtinus tyrimus ir parinkti tinkamiausią gydymą individualiu atveju.

Jei atpažįstate save ar savo artimąjį – nelaukite

Jei ir Jus ar Jūsų artimąjį kamuoja panašūs simptomai, nebedelskite – kreipkitės į gydytoją ir išsakykite savo skundus. Šiandien yra efektyvių vaistinių preparatų, kurie gali padėti ir vėl įkvėpti daugiau oro, džiaugtis nauju gyvenimu, vėl be baimės judėti. Šiuolaikiniai inhaliatoriai, kurie paprastai ir veiksmingai tiekia į kvėpavimo takus įkvepiamuosius vaistinius preparatus, yra kur kas pažangesni nei prieš daugelį metų, tad jų bijoti tikrai nereikėtų. Be to, mesti rūkyti niekada nevėlu – nors ir jau atsiradusių pažeidimų pašalinti nebeįmanoma, tikrai įmanoma veiksmingai sulėtinti šios pavojingos ligos progresavimą ir lengviau ją suvaldyti.

Rūtelė Foktienė

Kaip diagnozuojama gerybinė prostatos hiperplazija?

Vyrų reprodukcinės sistemos iliustracija, išryškinanti prostatos sveikata, daugiausia dėmesio skiriant priešinės liaukos, šlaplės ir vidaus varpos struktūrai. Paveikslėlyje išsamiai aprašomas šlapimo ir spermos patekimo kelias, o iškirpti vaizdai, svarbūs diagnozuojant.

Gerybinė prostatos hiperplazija – viena dažniausių vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrų ligų. Vis dėlto ši liga dažnai diagnozuojama žymiai per vėlai – tik tuomet, kai sulaukiama jau gyvybei pavojingų komplikacijų ar sunkiai valdomų apatinių šlapimo takų simptomų.

Pasirodo, daugybė vyrų pas medikus atkeliauja jau su ūminiu šlapimo susilaikymu, kai nebeįmanoma nusišlapinti, jaučiamas stiprus skausmas ir čiuopiama šlapimo pūslė. Kitas simptomas, kurį vyrams ignoruoti sunkiau, yra šlapimo nelaikymas. Vis dėlto dėmesį reikėtų atkreipti ir į tokius simptomus, kaip pakitusi, susilpnėjusi ar savo kryptį pakeitusi šlapimo srovė, dažnas šlapinimasis dieną ir naktį, pastangų poreikis šlapinantis, nevisiškas šlapimo pūslės ištuštinimo jausmas, diskomfortas šlapinantis ir kt. Tai gali būti ne tik gerybinės prostatos hiperplazijos, bet ir kitų ligų požymiai. Tad kaip diagnozuojama gerybinė prostatos hiperplazija ir kodėl daugybė vyrų labiau bijo tyrimų, nei pačios ligos progresavimo?

Gydytojas surenka anamnezę

Kiekvienos ligos diagnostikoje ypač svarbu surinkti kuo daugiau tikslios ir galimai naudingos informacijos. Pacientas turėtų pasakyti, kokie, kokio intensyvumo ir kiek laiko trunka tam tikri simptomai. Svarbu įvertinti įvairius rizikos faktorius ir kitus ligos išsivystymui ar jos paūmėjimams įtaką darančius veiksnius – vyro amžių, paveldimumą, propaguojamą gyvenimo būdą, gretutines ligas, lytinės funkcijos sutrikimų pasireiškimą ir kt.

Naudojamos specialios simptomų įvertinimo skalės

Specialūs klausimynai padeda diagnozuoti ligą, parinkti tinkamą gydymą ir stebėti gydymo efektyvumą. Lietuvoje naudojama Tarptautinė prostatos simptomų skalė, kurioje yra 7 klausimai ir vienas papildomas klausimas, skirtas gyvenimo kokybės įvertinimui.

  • Kiek kartų pastarąjį mėnesį jutote, kad baigus šlapintis Jūsų šlapimo pūslė nebuvo visiškai tuščia?
  • Kiek kartų pastarąjį mėnesį šlapinotės dažniau nei kas 2 valandos?      
  • Kiek kartų pastarąjį mėnesį pastebėjote, kad besišlapindami kelis kartus nustodavote ir vėl pradėdavote šlapintis?       
  • Kiek kartų pastarąjį mėnesį Jums buvo sunku sulaikyti šlapinimąsi?   
  • Kiek kartų pastarąjį mėnesį Jūsų šlapinimosi srovė buvo silpna?        
  • Kiek kartų pastarąjį mėnesį reikėdavo pasistengti, kad pradėtumėte šlapintis?    

Atsakymas į kiekvieną klausimą įvertintas balų skaičiumi nuo 0 iki 5, kur:

  • 0 – Nė karto;
  • 1 – Mažiau nei 1 kartą iš 5;
  • 2 – Mažiau nei pusę kartų;
  • 3 – Apie pusę kartų;
  • 4 – Daugiau nei pusę kartų;
  • 5 – Beveik visada.

Atsakymų vertės susumuojamos ir skaičiuojama bendra suma, kur:

  • 0 balų – šlapinimosi sutrikimo nėra;
  • 1–7 balai – lengvas šlapinimosi sutrikimas;
  • 8–18 balų – vidutinis šlapinimosi sutrikimas;
  • 19–35 – sunkus šlapinimosi sutrikimas.

Papildomas klausimas gyvenimo kokybei įvertinti:

  • Jeigu Jums reikėtų visą savo likusį gyvenimą nugyventi esant tokiai šlapinimosi būklei, kokia ji yra dabar, kaip Jūs dėl to jaustumėtės? (šaltinis – Įsakymas V-1471 „Dėl Priešinės liaukos (prostatos) hiperplazijos diagnostikos ir gydymo vaistais, kurių įsigijimo išlaidos apmokamos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, tvarkos aprašo patvirtinimo“).

Atliekami įvairūs tyrimai

Vienas svarbiausių tyrimų – digitalinis rektalinis tyrimas, kurio metu pirštais per tiesiąją žarną čiuopiama prostata ir įvertinamas jos dydis, forma, paviršiaus nelygumai, konsistencija ir kiti pakitimai. Tyrimas gali būti nemalonus ar net šiek tiek skausmingas, todėl daugybė vyrų vengia tikrintis savo sveikatą. Vis dėlto geriau jau nedelsti ir nelaukti minėtųjų komplikacijų, o trumpas tyrimas sukelia kur kas mažiau kančių, nei ilgai trunkantys ir varginantys šlapinimosi sutrikimai.

Naudinga atlikti įvairius kraujo ir šlapimo tyrimus. Svarbu atlikti prostatos specifinio antigeno (PSA tyrimą), inkstų funkciją atspindinčius kraujo tyrimus, bendrąjį kraujo tyrimą ir kt. Daug informacijos gali suteikti ir šlapimo tyrimas. Gydytojas urologas gali atlikti ultragarsinį tyrimą, šlapinimosi srovės greičio matavimą, liekamojo šlapimo tūrio nustatymą ir kitus reikalingus tyrimus. Dauguma tyrimų padeda ne tik tiksliai diagnozuoti ligą, bet ir atmesti kitas ligas bei stebėti gydymo veiksmingumą.

Trumpai apie gydymą

Nesunkių būklių atveju labai naudingi tradiciniai augaliniai vaistiniai preparatai, pavyzdžiui, Prostamol Uno. Prostamol Uno yra tradicinis augalinis vaistas, kurio indikacijos pagrįstos tik ilgalaikiu vartojimu, skirtas palengvinti GPH simptomus, tokius kaip šlapimo ištekėjimo pradžios vėlavimas, ilgiau trunkantis ir nutrūkstantis šlapinimasis, silpna šlapimo srovė, dažnas šlapinimasis (ypač nakties metu), gydytojui paneigus sunkias būkles. Prostamol Uno yra vaistas, kurio efektyvumas įrodytas klinikiniais tyrimais, skirtingai nei begalė maisto papildų, kuriems klinikiniai tyrimai nebūtini. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai. Sunkesnės eigos atveju skiriami cheminės prigimties vaistiniai preparatai arba jų deriniai ir (arba) svarstomas chirurginis gydymas.

Vaistininkė Rūtelė Foktienė

Į senatvinės silpnaprotystės požymius dažnai tiesiog numojama ranka

Trys medžiai sudaro šoninius žmonių veidų profilius su raudonais, geltonais ir žaliais lapais, primenančiais metų laikus nuo pavasario iki rudens. Šie veidai po debesuotu dangumi simbolizuoja gyvenimo perėjimus – dažnai nepastebimi kaip senatvinės silpnaprotystės ženklai.

Vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja, populiacija sensta, todėl didėjantis demencijos arba senatvinės silpnaprotystės paplitimas tampa neišvengiamas. Šia liga serga daugiau asmenų nei gali pasirodyti – daugybė demencijos atvejų lieka tiesiog nediagnozuoti ir tinkamai negydomi, todėl tikrasis problemos mastas iš tikrųjų net nežinomas.

Vis dėlto tai sunki ir gyvenimo kokybę menkinanti bėda, apie kurią reikėtų kalbėti daugiau. Pavieniai atvejai, kai pamirštami vardai, slaptažodžiai ir įvairūs pavadinimai dar gali nieko nereikšti, tačiau jei taip kartojasi nuolat, pamirštama vis daugiau dalykų (ypač kai trinka trumpalaikė atmintis), o šaldytuve randami batai, batų dėžėje – sviestas, tuomet reikėtų kuo greičiau susirūpinti, kol pacientas dar rimtai nesusižalojo. Deja, bet tai dažnai jau pažengusios ligos simptomai, kai gydymas jau gali būti nebe toks veiksmingas, todėl svarbu demenciją atpažinti kaip galima anksčiau. O ir protą pamankštinti verta visuomet – tai gali bent jau iš dalies nutolinti degeneracinius pakitimus ir ilgiau išlaikyti proto „aštrumą“.

Kaip atpažinti galimai besivystančią demenciją?

Demencija yra lėtinė ir nuolat progresuojanti liga. Jos išgydyti bent jau kol kas neįmanoma, tačiau įmanoma ją kuo anksčiau pastebėti, pradėti tinkamai gydyti ir bent jau šiek tiek pristabdyti jos vystymąsi. Jei gydymas neskiriamas laiku, belieka tik slaugos skyrimas – nors ir tai labai svarbu, kad savimi nebegalintis pasirūpinti pacientas jaustųsi kuo komfortiškiau.

Pradines demencijos stadijas galima atpažinti iš dėmesio ir atminties sutrikimų. Pacientas pradeda nebesiorientuoti laike – jis nebežino, kuri šiandien diena, pradeda painioti įvairių praeities įvykių eiliškumą. Ligos progresavimą rodo tai, kad asmuo užmiršta vis daugiau dalykų. Jis galiausiai nebesuvokia daug dalykų apie patį save – nei kiek jam metų, nei kada jis gimęs, nei kas jis toks. Iš pradžių gali atrodyti visiškai normalu, kad žmogus pamiršo savo gimimo datą, tačiau kai nesiorientavimas tampa akivaizdus, tarkime, žmogus nebeskiria nei kokie dabar metai, nei koks mėnuo arba netgi koks dabar metų laikas, tampa aišku, kad demencija čia, visai šalia – tik neaišku, kiek daug ji jau pažengusi.

Ligai progresuojant toliau, žmogus nebesuvokia, kur jis yra – kur jis gyvena, kur jo namai. Jis gali išeiti ir pasiklysti, nes jis nebesugeba orientuotis ne tik laike, bet ir erdvėje. Ligai vystantis toliau, ateina tokia diena, kai asmuo nebesuvokia savo asmens ir nebegali tinkamai savimi pasirūpinti – jei senolis paliktas vienas, jis nebesugebės nei apsirengti, nei nusiprausti, nei susirasti maisto ir pavalgyti. Deja, bet demencija tampa vis dažnesne mirties priežastimi.

Kokios priežastys dažniausiai sukelia demenciją?

Dažniausiai pasitaikančios demencijos sindromo arba senatvinės silpnaprotystės priežastys yra Alzheimerio liga (ji sudaro apie 70 procentų visų atvejų) ir galvos smegenų kraujotakos sutrikimai/ kraujagyslių ligos. Paprastai tariant, pradeda trikti normalus smegenų audinių aprūpinimas deguonimi ir maistinėmis medžiagomis. Tad apsisaugoti nuo kraujagyslinių pakitimų smegenyse gali padėti sveikas gyvenimo būdas, vis dėl to Alzheimerio liga susirgti gali bet kas. Pavyzdžiui, kraujagysliniai pakitimai smegenyse dažniau vystosi nutukusiems, rūkantiems ir cukriniu diabetu sergantiems asmenims.

Su kuo gali būti painiojama demencija?

Demencija išskirtinė tuo, kad jos požymiai nuolat stiprėja, ligos eiga nesustabdomai blogėja (gali būti ir šviesesnių dienų, tačiau po jų dažnai ateina dar juodesnių ir visiems sunkesnių dienų). Vis dėlto demenciją arba senatvinę silpnaprotystę labai svarbu atskirti nuo kitų būklių, kurios gali pasireikšti labai panašiais simptomais, tačiau šios būklės, ligos ar sindromai, priešingai nei demencija, dažniausiai gali būti pagydomi nemedikamentinėmis ir medikamentinėmis priemonėmis. Vertėtų paminėti endokrininius sutrikimus, pavyzdžiui, hipotirozę, ar metabolinius sutrikimus, pavyzdžiui, hipoglikemiją; įvairias intoksikacijas ar vartojamų vaistinių preparatų poveikį (panašius į demencijos metu pasireiškiančius simptomus gali sukelti neuroleptikai, antidepresantai, opiatai ir t.t.). Asmuo gali sirgti ne demencija, o tokiomis psichikos ligomis kaip depresija, šizofrenija arba jis gali turėti tam tikrų priklausomybių, būti patyręs tam tikrų traumų, sirgti įvairiomis infekcinėmis ligomis ir t.t. (vis dėlto minėtosios būklės gali padidinti senatvinės silpnaprotystės išsivystymo riziką, pavyzdžiui, pastebimas gana glaudus ryšys tarp depresijos ir demencijos atsiradimo).

Gydymą reikėtų pradėti kaip galima anksčiau

Tikrai labai svarbu atskirti demenciją nuo kitų sveikatos sutrikimų ir laiku pradėti adekvatų jos gydymą, susijusį su nootropų ir kitų medikamentų vartojimu, tinkama psichosocialine aplinka ir slauga. Pavyzdžiui, nootropų grupės vaistinės medžiagos vartojamos koncentracijos ir atminties sutrikimų, atsiradusių dėl smegenų ląstelių degeneracijos arba dėl kraujagyslių, aprūpinančių smegenis krauju, ligų gydymui, kai abu šie sutrikimai atsiranda senyviems pacientams (pacientams vyresniems nei 65 m.). Nootropai yra vaistai, pagerinantys atminties funkcijas ir mokymosi gebėjimus. Renkantis nootropus, patartina rinktis naujesnės kartos. Šie vaistai, kaip ir slauga bei psichosocialinė pagalba, gali padėti efektyviai valdyti demencijos progresavimą ir (arba) bent jau padėti pacientui jaustis komfortiškiau ir saugiau.

Vaistininkė Rūtelė Foktienė

Kodėl nereikia pasitikėti kiekvienu internete randamu mitybos planu?

Ant įvairiausių patiekalų pripildyto stalo puikuojasi pica su ridikėliais ir čili, kepti kąsneliai ir dubenėlis makaronų su virtų kiaušinių puselėmis kartu su nori lakštais. Įprasta vakarienės atmosfera kviečia pasimėgauti kiekvienu kąsneliu, įkvėpta a mitybos planas, atrastas internete randamu.

Socialiniai tinklai mirgėti mirga nuo idealias kūno formas demonstruojančių žmonių, tad natūralu, jog pažvelgus į jų atvaizdus jaučiamas pavydas, o skrandyje – alkis. Emocijų slopinimas maistu – žalingas įprotis, kuris gali privesti prie antsvorio ar nutukimo diagnozės. Dietos neretai atrodo kaip nekaltas ir gana efektyvus būdas numesti svorio, turėti daugiau energijos ir džiaugtis pilnavertišku gyvenimu, tačiau tokį rezultatą galima išgauti tik konsultuojantis su profesionaliais dietologais. Pasitikėti visais internete laisvai prieinamais mitybos planais – neverta ir netgi pavojinga, kodėl?

Jūs esate individualus, dieta – taip pat

Viena esminių internete randamų mitybos planų klaidų – perdėtas universalumas: nors teigiama, kad kiekvienas juos išbandęs pasieks neįtikėtinų rezultatų, tačiau realybė kiek kitokia. Minimi pažadai yra pigus marketingo triukus, kuriuo bandoma pritraukti kuo daugiau nieko nenutuokiančių žmonių. Tik keletas žmonių iš tiesų pasiekia tai, kas yra taip skambiai reklamuojama, o pagrindinė to priežastis būna neatsižvelgimas į individualius asmenų poreikius. Tokios dietos neretai yra pagrindžiamos visuomenėje seniai žinomomis sveiko ir saikingo valgymo praktikomis, o ne mokslu grįstomis įžvalgomis apie kiekvieno žmogaus organizmui reikalingomis maisto medžiagomis pagal jų sunaudojimą.

Dieta – ne tik maistas

Dar vienas bene visus internete laisvai prieinamus mitybos planus vienijantis bruožas – teigimas, jog optimaliam kūno svoriui pasiekti reikia valgyti kuo mažiau ar išvis badauti. Tiesa, valgydami mažesnėmis porcijomis bei sveikesnį maistą, mes sugebėsime atsikratyti bent dalimi norimo numesti svorio, tačiau tokiose situacijose kilogramai netrunka sugrįžti. Profesionalūs dietologai ir kūno svorio specialistai pabrėžia, jog norint kuo ilgiau išlaikyti sunkiai iškovotas kūno formas, reikia sveiką mitybą derinti su žalingų įpročiu atsisakymu bei fiziniu aktyvumu, t.y. sportu bei mankštomis. Tokiu būdu svorio metimas pavirsta sveiku gyvenimo būdu, o ne kitų iš aukščiau primestu reikalavimu.

Ne namai, o sveikas mūsų kūnas yra tikroji mūsų tvirtovė, tad ja rūpintis reikėtų atitinkamai. Gera savijauta bus užtikrinama tik tuomet, kai pakankamai investuosite į savo kūno puoselėjimą tiek finansiškai, tiek ir skiriamo laiko prasme, o laisvai internete prieinamos mitybos programos nedera nei su vienu.

Įprotį gerti vandenį verta ugdyti nuo mažų dienų

Iš ąsočio ant medinio stalo pilama stiklinė putojančio vandens. Fone neryškus, žalias ir geltonas bokeh efektas, sufleruojantis natūralią lauko aplinką, skatinantis įprotį mėgautis gamtos ramybe.

Labai svarbu, kad nuo pat mažų dienų kiekvienas vaikas įsidėmėtų, kad nėra geresnio ir sveikesnio gėrimo už vandenį. Tiesa, ne visada lengva keturių metų mažyliui paaiškinti, kad vanduo yra kur kas geresnis pasirinkimas nei sultys, kompotas ar kitas saldus gėrimas. Kaip tik todėl niekada nėra per anksti formuoti teisingus įgūdžius bei įprotį atsigerti vandens, o kitus gėrimus vertinti kaip desertą.

Tėvų pavyzdys – pats svarbiausias

Vaikai natūraliai perima šeimos įpročius bei mėgdžioja tėvus – pačius svarbiausius savo gyvenime žmones. Būtent dėl šios priežasties pats paprasčiausias ir efektyviausias būdas suformuoti teisingus įpročius – visai šeimai gerti pakankamai vandens. Kol vaikai mažesni, paprasta sukurti teigiamą asociaciją lyg netyčia vis pasidžiaugiant, kad atsigėrėte labai skanaus vandenuko. Taip vaikui formuosis požiūris, kad vanduo yra ne beskonis ir bekvapis, o kaip tik ypatingas, tėvelių mėgstamiausias gėrimas.

Kad sumanius paskanauti vaiko akys kryptų ne į prisaldintas sultis bei kitus gaiviuosius gėrimus, ne mažiau svarbu jiems parodyti, koks platus pasirinkimas yra sveikatai palankių gėrimų, kuriuos mėgsta visa šeima. Į savo racioną įtraukite mažiau cukraus turinčių gėrimų alternatyvų: avižų, migdolų ar kokosų gėrimų, beržų sulos, kombučios ar sulčių be pridėtinio cukraus.

Vanduo turi būti lengvai pasiekiamas

Siekiant, kad vaikas įprastų gerti pakankamai vandens, reikėtų pasirūpinti, kad jo visada būtų po ranka. Vaikas turėtų puikiai žinoti, kur stovi jo gertuvė, puodelis ar ąsotėlis su vandeniu, kad vos pajutęs troškulį galėtų pats atsigerti. Dar geriau, jei vandenį vaikas gers iš širdžiai mielos, paties išsirinktos gertuvės ar puodelio.

Ne mažiau svarbu – indas su vandeniu turėtų būti pasiekiamas bet kurio amžiaus vaikui, kuris jau sugeba savarankiškai atsigerti. Tėveliai puikiai žino, kaip mažieji vertina savo laisvę patys priimti sprendimus ir mėgsta patys savo jėgomis atlikti bet kurį kasdienį veiksmą. Būti pačiam atsakingam už savo gertuvę arba gebėti įsipilti vandens į puodelį vaikui reiškia ne tik galimybę bet kada numalšinti troškulį, bet ir jo savarankiškumo pripažinimą. Be to, vaikams tinkamiausias gerti yra kambario temperatūros vanduo, todėl jei vanduo bus iš anksto įpiltas į gertuvę ar ąsotėlį, galėsite būti ramūs, kad vaikas iš čiaupo neįsipils pernelyg šalto ar pernelyg karšto vandens.

Išlaikydami skysčių balansą, prisiminkite ir sveikas alternatyvas

Reikiamą vandens kiekį vaikai gali gauti ne tik gerdami vandenį, bet ir pasirinkdami kitų sveikatai palankių gėrimų. Be to, organizmo vandens atsargos papildomos ir valgant. Bene pats akivaizdžiausias pavyzdys – sriuba. Vandens taip pat gausu šviežiose daržovėse bei vaisiuose. Pavyzdžiui, suvalgytas agurkas arba arbūzo riekė prilygsta išgertai vandens stiklinaitei. Karštą vasaros dieną, kai organizmui itin svarbu nepristigti skysčių, o gurkšnoti vandenį pabosta, vaikui pasiūlykite paskanauti agurko, arbūzo, meliono ar kitų vaisių bei uogų. Gėrimų asortimento paįvairinimui taip pat tinka nesaldintos žolelių arbatos, augalinio pieno gėrimai, vaisių bei uogų sultys ir kokteiliai. Svarbu, kad vaikams siūlomas gėrimas būtų ne gazuotas, be pridėtinio cukraus ir kofeino. Taip pat verta pabrėžti, kad uogų kokteilis, avižų, migdolų ar kitas augalinis gėrimas yra ne vandens pakaitalas, skirtas troškuliui numalšinti, o malonus pasilepinimas.

Kai kojas nuolatos tenka slėpti po kelnėmis

Sportiškas šviesiai mėlynas kelnėmis aukštu liemeniu su plėšytu keliu, pasteliniais dryžuotais marškiniais dailiai susegtais ir šviesiai rudomis basutėmis, žmogus atsistoja paprastame tamsiai pilkame fone.

Kojų venų varikozė arba lėtinis venų kraujotakos nepakankamumas visuomenėje plačiau žinomi kaip išsiplėtusios venos. Pagrindinė jos išsivystymo priežastis – venų vožtuvų, kurie saugo nuo atgalinės kraujo tekėjimo krypties, nesandarumas ir nepilnavertiškumas. Kai venų vožtuvėliai nebegali tinkamai atlikti savo funkcijos (taip dažniausiai atsitinka dėl genetikos nulemtų veiksnių), dalis kraujo teka atbuline (retrogradine) kryptimi, pradeda kauptis apatinėse kojų dalyse, o paviršinės kojų venos, kovodamos su padidėjusiu veniniu spaudimu, pradeda plėstis ir darkyti kojų grožį.

Vis dėlto tai nėra tik estetinė problema – negydoma venų varikozė gali komplikuotis sunkiai gyjančiomis žaizdomis, paviršinių ir giliųjų venų trombozėmis, plaučių arterijos tromboembolija, kraujo užkrėtimu ir kitomis pavojingomis būklėmis. Nors tai ir retos komplikacijos, geriau jų nesulaukti. Tad svarbu venų ligas pastebėti, diagnozuoti ir pradėti gydyti kuo anksčiau.

Kokie pagrindiniai venų varikozės simptomai?

Įvairiose venų varikozės stadijose pasireiškia vis kiti simptomai. Tarkime, pradinėje ligos stadijoje gali net nebūti jokių matomų pokyčių, tačiau pacientas jau antroje dienos pusėje jaučia šiokį tokį kojų sunkumą ir nuovargį. Vėliau atsiranda sutrūkinėjusių kapiliarų, intensyvėja ir dažnėja kojų (čiurnų, blauzdų) tinimas, pradeda kamuoti gana stiprus skausmas ir odos niežėjimas, egzema, odos suplonėjimas ir tempimas. Atsiranda išsiplėtusių venų, veninių mazgų, odos pigmentacijos pakitimų. Paraudusios ir parudavusios odos vietose neretai susiformuoja veninės opos, kurios yra gana neskausmingos, tačiau jos pavojingos tuo, kad jos sunkiai gyja ir sukuria atvirą kelią įvairioms infekcijoms.

Kaip diagnozuojamos venų ligos?

Auksinis venų ligų diagnostikos standartas – echoskopijos tyrimas, kuris padeda nustatyti, įvertinti ir patvirtinti venų vožtuvėlių funkcijos nepakankamumą. Tyrimui nereikia specialaus pasiruošimo – pacientas nuogomis kojomis atsistoja ant kėdutės ir stovėjimo metu gydytojas atlieka neskausmingą ir greitą echoskopijos tyrimą, kurio metu tikrinama, ar kraujas linkęs tekėti atbuline kryptimi. Gydytojas įvertina, kurios kraujagyslės pažeistos – ar liga pažeidusi tik paviršines venas, ar paliestos ir jungiamosios bei giliosios venos. Tyrimo metu gali paaiškėti, kad venų būklė gera, reikia spręsti tik estetinę problemą arba, priešingai, jokių akimi matomų pokyčių nepastebima, tačiau jau pažeistos giliosios venos ir būtina spręsti tokio sutrikimo priežastį intervenciniu metodu.

Kaip gydoma venų varikozė?

Šiuolaikinė medicina šioje srityje yra labai pažengusi. Per paskutinį šimtmetį siūlomų metodų padaugėjo ir ji jau gali pasiūlyti tikrai ne vieną galimą venų ligų gydymo metodą. Šie metodai gali būti skirstomi į dvi dideles grupes – konservatyvųjį gydymo metodą ir intervencinį gydymo metodą.

Konservatyviosioms gydymo priemonėms priskiriami geliai su heparino natrio druska (Lioton), kurie padeda sumažinti nemalonius apsunkusių kojų simptomus. Taip pat gali būti skiriama geriamųjų vaistinių preparatų, kurie padeda didinti venų tonusą, mažinti jų sienelių pralaidumą, didinti atsparumą aplinkos veiksniams. Žinoma, dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai. Naudinga ir kompresinė terapija – ji ne tik padeda palengvinti ligos simptomus, bet ir prisideda prie komplikacijų išsivystymo tikimybės sumažinimo.

Konservatyvus gydymas itin veiksmingas pirminėse ligos stadijose. Be to, jis gali būti derinamas ir su intervencinėmis gydymo priemonėmis, apimančiomis atvirą venų operaciją ir lazerinį gydymą bei kitus metodus. Šiandien vis dažniau taikomas pažeistų venų suklijavimas bioklijais. Po jo net nereikia dėvėti kompresinių kojinių, pacientas gali tiesiog atsistoti ir išeiti savo kojomis. Be to, šie metodai gali būti derinami su skleroterapija (pažeistų venų užakinimas/ uždarymas specialiais vaistų tirpalais arba jų putomis), kurios gali pakakti ir tais atvejais, kai pacientą glumina tik estetinė ligos pusė. Tad rinktis tikrai yra iš ko – tereikia tik gero specialisto konsultacijos.

Vaistininkė Rūtelė Foktienė

Liga, kuri po truputį atima suvokimą apie save ir apie pasaulį

Pagyvenusi moteris belaidžiu telefonu aptaria savo sveikatą, žvilgčiodama į popierius, o fone kabo suvokimą vaizduojantis smegenų skenavimo vaizdas. Gėlės ir lempa puošia stalą, suteikdami jos pasauliui šilumos.

Kraujagyslinė demencija – tai sindromas, susijęs su mažiausiai dviejų pažintinių (kognityvinių) funkcijų sutrikimu. Tarkime, asmuo nebesugeba orientuotis laike (nežino, kokia dabar diena, koks mėnuo ar net koks metų laikas, kada jis gimęs ir kiek jam metų; taip pat jis painioja praeities įvykių eiliškumą) ir nesiorientuoja vietoje (nesugeba saugiai grįžti namo arba nesupranta, kad seniai gyvena nebe savo vaikystės namuose). Sudėtingiausia tuomet, kai žmogus jau nebesuvokia savo asmens – nežino, nei kas jis toks, nei ką jis veikia ir nepažįsta nei savo vaikų, nei savo aplinkos. Kraujagyslinė demencija reikšmingai trikdo kasdienę žmogaus veiklą ir bendrąją gyvenimo kokybę, sukelia ryškią stipraus sveikatos sutrikdymo ar net mirties riziką. Šis sindromas atsiranda dėl įvairių smegenų kraujotakos pažeidimų. Tad pakalbėkime apie jį plačiau.

Kuo pasireiškia kraujagyslinė demencija?

Sergant kraujagysline demencija, sutrinka daug įvairių žmogaus funkcijų: asmuo pamiršta daug dalykų, nebegali blaiviai mąstyti, jam tampa labai sunku orientuotis aplinkoje. Jis nebesuvokia įvairių dėsnių, gali pradėti elgtis kaip mažas vaikas, pamiršti, kaip reikia skaičiuoti ar net rašyti. Trinka ir kalbos įgūdžiai, ir sugebėjimas mokytis. Kuo liga labiau progresuoja, tuo daugiau aukštesniųjų smegenų funkcijų pažeidžiama.

Ligos pradžioje žmogus suvokia, kad serga ir supranta, kad jo būklė blogėja, todėl jis dėl to labai išgyvena. Gali būti jaučiamos įvairios baimės, gali pasireikšti depresiškos nuotaikos ir didelis nerimas dėl to, kas bus toliau. Vėliau tokių sąmoningumo akimirkų mažėja, jos trumpėja ir jas pakeičia pasimetimo ir nesiorientavimo epizodai, kurie vis labiau ilgėja.

Pacientui tampa sudėtingiau tinkamai reikšti įvairias emocijas  – vieną akimirką žmogus gali graudžiai verkti, kitą akimirką jis jau nesustabdomai juokiasi. Pacientai gali tapti irzlūs, sunkiai sukalbami, įtarūs ar net agresyvūs. Jie gali pradėti įvairiais dalykais kaltinti aplinkinius, pradėti rėkti net ant pačių artimiausių, todėl ši liga paliečia ne tik patį sergantįjį – stipriai kenčia ir jį supantys žmonės.

Ligai progresuojant toliau, ateina tokia diena, kai žmogus nebesuvokia nei laiko, nei erdvės, nei savo asmens, trinka jo sąmonė ir  jis nesugeba atlikti kasdienių rutininių dalykų, tinkamai pasirūpinti savimi. Senatvinė silpnaprotystė, kurios viena iš rūšių yra būtent kraujagyslinė demencija, tampa vis dažnesne mirties priežastimi visame pasaulyje.

Kokie rizikos veiksniai paskatina kraujagyslinės demencijos išsivystymą?

Kadangi tai yra su smegenų kraujotakos pažeidimais susijęs sveikatos sutrikimas, jo rizikos faktoriai labai panašūs į tuos, kurie paskatina širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų išsivystymą ir progresavimą. Vieni svarbiausių kraujagyslinės demencijos rizikos veiksnių yra arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas, prieširdžių virpėjimas, išeminė širdies liga, žalingi įpročiai (rūkymas, piktnaudžiavimas alkoholiu, tam tikrų narkotinių ir vaistinių medžiagų vartojimas). Pastebėta, kad nemažai įtakos turi antsvoris, nutukimas ir per didelis „blogojo“ cholesterolio kiekis kraujyje. Pasirodo, kad kraujagyslinės demencijos išsivystymas ypatingai susijęs su metaboliniu sindromu – juo sergantiems pacientams kognityvinės funkcijos trinka daug sparčiau ir daug ryškiau. Vadinasi, dauguma rizikos faktorių susiję tarpusavyje ir labai daug nulemia tai, kokį gyvenimo būdą propaguoja pacientas. Paprastai tariant, nesveika mityba ir per mažas judrumas gali prisidėti prie cukrinio diabeto vystymosi, o šis, savo ruožtu, daro didelę įtaką kraujagyslinės demencijos išsivystymui ir progresavimui.

Kaip gydoma kraujagyslinė demencija?

Kraujagyslinės demencijos gydyme labai svarbus tinkamas rizikos veiksnių valdymas. Vadinasi, rekomenduojama ne tik propaguoti sveikesnį gyvenimo būdą (sveikiau maitintis, daugiau judėti, mesti rūkyti, vengti streso, stebėti savo kūno svorį), bet ir stengtis tinkamai gydyti bei kontroliuoti tam tikras lėtines ligas ir sveikatos sutrikimus, kaip arterinę hipertenziją, prieširdžių virpėjimą, įvairias kitas širdies ir kraujagyslių ligas, cukrinį diabetą, hipercholesterolemiją ir panašiai.

Gali būti skiriama įvairių vaistinių preparatų, pavyzdžiui, antihipertenzinių vaistų, antitrombozinių vaistų, nootropinių vaistų, augalinių vaistų ir kt. Pavydžiui, nootropai (ir ypač naujieji) itin tinkami degeneracinių arba dėl kraujagyslių patologijos susidariusių dėmesio ir atminties sutrikimų senyvame amžiuje gydymui – šioje srityje atlikta nemažai klinikinių tyrimų, kurių rezultatai labai teigiami. Nootropų grupės vaistiniai preparatai gali būti vartojami koncentracijos ir atminties sutrikimų, atsiradusių dėl smegenų ląstelių degeneracijos arba dėl kraujagyslių, aprūpinančių smegenis krauju, ligų gydymui. Gydymo strategiją parenka gydytojas, tačiau svarbiausia šią ligą atpažinti ir diagnozuoti kaip galima anksčiau.

Vaistininkė Rūtelė Foktienė

Kodėl verta kasdien mėgautis trešnėmis?

Iš arti kelios tamsiai raudonos trešnės, kabantys ant medžio šakos, apsuptos lapų ir išdėstytos neryškiame žalios žolės fone, kviečiančios pasimėgauti jų natūralumu.

Trešnės – itin Lietuvių pamėgtos uogos, kurios tampa vis populiaresnės už vyšnias. Kodėl lietuviai mieliau renkasi trešnes nei vyšnias? Pirmiausiai dėl to, kad trešnių uogos didesnės ir saldesnės. Taigi kuo naudingos trešnės, kurių vis daugiau ir daugiau auga lietuviškuose soduose ir kurios džiugina ne tik gausiu derliumi, bet ir labai gražiu žydėjimu?

  1. Trešnės (lot. Prunus avium) – tai naudingas uogas užauginantys ir gražiai žydintys vaismedžiai, kurie priklauso slyvų genčiai. Manoma, kad trešnės kilo iš Vakarų Azijos, o Europoje jų auginimas prasidėjo dar Romos Imperijos laikais. Dabar jos auginamos visame pasaulyje – ten, kur klimato sąlygos joms tinkamos.
  • Trešnių uogos daug populiaresnės nei vyšnių užauginamos uogos pirmiausiai dėl to, kad jos stambesnės, minkštesnės, saldesnės ir lengviau atsiskiria nuo kauliuko. Pasaulyje išvedama vis daugiau trešnių veislių. Keletas populiariausių trešnių veislių pavadintos taip: „Van“, „Sam“, „Vega“, „Summit“ ir kt.
  • Trešnės gali būti valgomos ir šviežios, ir konservuotos, ir šaldytos. Paskutiniu metu itin populiarėja trešnių džiovinimas įprastuoju būdu ir jų džiovinimas šaltyje (liofilizacija). Iš trešnių gali būti gaminamos uogienės, džemai, želė, kompotai; gali būti kepami pyragai, sausainiai; gaminamos salotos ar saldžios sriubos bei vaisių glotnučiai – ir tai tik keletas jų panaudojimo būdų.
  • 100 gramų trešnių yra apie 50 – 60 kcal ir iki 13 – 14 gramų angliavandenių, iš kurių iki 2 gramų sudaro skaidulinės medžiagos. Trešnėse beveik nėra riebalų (iki 0,5 gramo) ir yra iki 1 gramo baltymų – kai kur šie skaičiai apvalinami iki 0 gramų.
  • Viena svarbiausių gerųjų trešnių savybių – didelis antioksidantų kiekis. Kuo naudingi antioksidantai? Tai biologiškai aktyvios medžiagos, kurios kovoja su laisvųjų radikalų poveikiu. Antioksidantai yra savotiški jų antagonistai ir saugo organizmą nuo oksidacinio streso daromos žalos. Teigiama, kad būtent laisvieji radikalai turi itin daug reikšmės vėžio,  širdies ir kraujagyslių ligų išsivystyme bei šių ligų progresavime. Jie skatina ir senėjimo procesą, įvairių uždegiminių reakcijų vystymąsi.
  • Trešnėse yra antocianinų – būtent jie trešnėms suteikia akiai malonią raudoną spalvą. Antocianinai turi antioksidantinių, priešuždegiminių ir žmogaus imuninę sistemą moduliuojančių savybių. Teigiama, kad antocianinai gali padėti palaikyti gerą regėjimą. Kuo trešnių spalva tamsesnė, tuo juose daugiau antocianinų.
  • Trešnėse daug vitamino C, kuris padeda palaikyti sveiką imuninę sistemą ir apsaugo ląsteles nuo žalingo oksidacinio streso – ne be reikalo iš šių uogų, kaip ir iš vyšnių, dažnai gaminasi maisto papildai, skirti papildyti mitybą šiuo vitaminu. Žinoma, daug naudingiau valgyti šviežias ir būtent Lietuvoje užaugintas trešnes – tokios uogos pačios natūraliausios ir vertingiausios. Jos tinkamos podagra, sąnarių ir širdies bei kraujagyslių ligomis sergantiems pacientams.
  • Moksliniai duomenys rodo, kad unikali trešnių sudėtis gali padėti kovoti su skausmu ir uždegimu bei nemiga. Trešnėse yra melatonino – natūralaus antioksidanto, kuris padeda mažinti dirglumą, padeda kovoti su nemiga ir nerimu, kuris siejamas su pervargimu. Melatoninas yra organizme natūraliai kankorėžinės liaukos gaminamas hormonas, kurio didžiausi kiekiai išskiriami miego metu. Per parą naudinga suvalgyti gerą saują trešnių – tai gali padėti natūraliai kovoti su skausmu, uždegimu ir miego sutrikimais. Vis dėlto daugiau melatonino randama tikrose lietuviškose vyšniose – literatūros šaltiniuose teigiama, kad vyšniose melatonino randama net iki kelių dešimčių kartų daugiau nei trešnėse.
  • Trešnėse randama B grupės vitaminų, riebaluose tirpių vitaminų A ir E, kurie svarbūs gražiai odai, sveikai nervų sistemai, stipriai imuninei sistemai ir t.t.
  1. Šiose skaniose ir daugelio mėgstamose uogose taip pat yra organizmui gyvybiškai būtinų mineralinių medžiagų – kalcio, fosforo, geležies, kurie svarbūs normaliai kaulų ir dantų būklei, anemijos profilaktikai ir tinkamai mineralinių medžiagų apykaitai. Jose nemažai kalio, kuris padeda normalizuoti širdies ir kraujagyslių veiklą, išvengti širdies ritmo sutrikimų ir kitų negalavimų.

Vaistininkė Rūtelė Foktienė

Kaip laiku atpažinti arterinę hipertenziją?

Baltu chalatu vilkintis sveikatos priežiūros specialistas sfigmomanometru atpažįsta arterinės hipertenzijos požymius, matuodamas žmogaus kraujospūdį mėlynais languotais marškiniais. Žmogaus ranka remiasi į baltą paviršių.

Tikriausiai visiems žinoma, kad pasaulyje daugiausiai gyvybių nusineša širdies ir kraujagyslių ligų sukeltos komplikacijos. Visos kitos priežastys, pavyzdžiui, vėžiniai susirgimai, rikiuojasi tik po širdies ir kraujagyslių ligų. Arterinė hipertenzija – tai liga, kuria visame pasaulyje serga daugybė žmonių. Vien senajame žemyne šios ligos paplitimas tarp suaugusių asmenų siekia apie 30 – 40 proc., o kiti duomenys rodo, kad vidutiniškai tik apie pusė pacientų žino apie savo ligą. Deja, tačiau sergamumas arterine hipertenzija tik didėja – nepaisant to, kad žmonės skatinami būti aktyvūs, sveikai maitintis ir rūpintis savo sveikata įvairiapusiškai, arterinė hipertenzija tik „ploja rankomis“ ir džiaugiasi, kad dabartinis daugumos asmenų gyvenimo būdas jos vystymuisi yra labai palankus.

Arterinė hipertenzija yra lėtinė liga, kurios išsivystymui daug įtakos daro kelios veiksnių grupės. Šiuos veiksnius galima suskirstyti į koreguojamus ir nekoreguojamus faktorius. Kuo didesnis skaičius tokių faktorių būdingas vienam žmogui, tuo, tikėtina, arterinės hipertenzijos išsivystymo tikimybė tokiam asmeniui yra didesnė. Taigi kokie tie modifikuojami ir nemodifikuojami veiksniai?

Koreguojamiems arba modifikuojamiems veiksniams galime priskirti:

  • Fizinį aktyvumą – reguliarus fizinis aktyvumas mažina ligos išsivystymo tikimybę ir progresavimą, o sėslus gyvenimo būdas (hipodinamija), priešingai, reikšmingai didina ligos riziką;
  • Mitybos įpročius – arterinės hipertenzijos riziką reikšmingai didina sūrus, riebus, keptas, greitasis, nekokybiškas, mažos maistinės vertės maistas, ypač jei taip maitinamasi nuolatos;
  • Žalingus įpročius – rūkymas ir alkoholis sekina širdies raumenį, didina aterosklerozės išsivystymo riziką, kenkia normaliam širdies ir kraujagyslių sistemos funkcionavimui;
  • Emocinę būklę – išsekimas, nuovargis, nuolatinė nervinė įtampa, nekokybiškas poilsis ir kasdien patiriami sunkumai alina širdies ir kraujagyslių sistemą;
  • Antsvorį ir nutukimą – kuo didesnė asmens kūno masė, tuo širdžiai sunkiau tinkamai atlikti savo funkciją.

Nekoreguojamiems veiksniams galime priskirti:

  • Paveldimumą – jei arterine hipertenzija ir kitomis širdies ir kraujagyslių ligomis serga artimieji, pavyzdžiui, tėvai, tuomet ja susirgti gali ir palikuonys;
  • Amžių – didžiausią dalį arterine hipertenzija sergančių pacientų sudaro asmenys nuo 65 metų amžiaus. Vis dėlto liga labai „jaunėja“ ir ji gali būti nustatoma vos 30-40 metų sulaukusiems asmenims. Būtina pabrėžti, kad tam tikrais arterinės hipertenzijos tipais gali sirgti ir vaikai bei paaugliai – ši liga išskiriama į pirminę ir į antrinę arterinę hipertenziją.

Arterinė hipertenzija dažnai vadinama „slaptąja žudike“ arba „tyliąja žudike“. Ir ne be reikalo – jos simptomai gali nepasireikšti metų metus ar net dešimtmečius, o net ir pasireiškę ligos požymiai gali būti dar gana ilgą laiką ignoruojami. Be to, ligai būdingi gana nespecifiniai požymiai – jei pasireiškia tik rytinis galvos skausmas, retas pacientas susies jį su arterine hipertenzija – greičiau bus nuspręsta, kad tai tik prasto miego pasekmė ir į tai nereikėtų kreipti per daug dėmesio. Tačiau būtent čia daroma lemtinga klaida – arterinės hipertenzijos progresavimas niekuomet nesustoja. Neaptikta liga gali pridaryti daug bėdų, pavyzdžiui, negrįžtamai pakenkti regėjimui, inkstų ar smegenų veiklai – tad kam laukti tokių komplikacijų? Taigi ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į šiuos dažniausiai pasireiškiančius arterinės hipertenzijos simptomus. Tai ypatingai svarbu tiems asmenims, kuriems būdingi prieš tai minėtieji koreguojami ir nekoreguojami rizikos veiksniai:

  • Galvos skausmą, ypatingai rytinį, apimantį pakaušį ir sprandą, kuris dienos metu dažniausiai išnyksta, tačiau kitą rytą kartojasi ir vėl;
  • Svaigulį ir koordinacijos sutrikimus;
  • Spengimą, cypimą ausyse ir klausos sutrikimus;
  • Regos sutrikimus – blausų matymą, mirgėjimą akyse ir pan.;
  • Dažną šlapinimąsi;
  • Kraujavimą iš nosies;
  • Skausmą ir diskomfortą krūtinės srityje;
  • Girdimą širdies palpitaciją ir jaučiamus širdies dūžius;
  • Nervingumą ir mirties baimę;
  • Miego sutrikimus ir kitus negalavimus
  • Vaistininkė R. Foktienė.

3 klausimai apie gyvenimo kokybę trikdančią ligą

Pagyvenusi moteris trumpais žilais plaukais žiūri tiesiai į kamerą, viena ranka liečia veidą. Palaikanti ranka guli ant jos peties, įkūnijanti subtilią gyvenimo pusiausvyrą. Ji vilki baltais marškiniais, o švelniai neryškus fonas sufleruoja apie gyvenimo kokybės klausimus.

Kraujagyslinė demencija – dažniausiasenatvinės silpnaprotystės rūšis po Alzheimerio ligos. Nors Alzheimerio liga „susigriebia“ net apie 70 procentų visų demencijos sindromo atvejų, o kraujagyslinė demencija sudaro apie 15 procentų visų senatvinės silpnaprotystės atvejų, apie ją kalbėti, atpažinti ją laiku ir tinkamai ją gydyti taip pat labai svarbu, nes tai viena iš priežasčių, kodėl iš pažiūros sveiki žmonės nesiorientuoja laike, erdvėje ir nebesugeba pasirūpinti savimi. Manymas, kad kažką užmiršti bėgant metams yra normalu, dažnai pakiša koją savalaikiam šio sindromo diagnozavimui, todėl galiausiai ateina tokia diena, kai pacientas nebesugeba ne tik surasti maisto namuose, bet ir nebeatpažįsta savo paties vaikų. Taigi kaip išsivysto kraujagyslinė demencija? Kokie yra kraujagyslinės demencijos išsivystymą nulemiantys rizikos faktoriai? Ką reikėtų žinoti apie šio tipo demencijos sindromo gydymą?

Kaip išsivysto kraujagyslinė demencija?

Įrodyta, kad po insulto kraujagyslinės demencijos išsivystymo tikimybė padidėja bent 9 kartus, o net iki 50-70 procentų smegenų insultą patyrusių asmenų po šio kraujagyslinio įvykio patiria bent vienos pažintinės funkcijos sutrikimą. Maždaug kas ketvirtam pacientui bent jau laikinai sutrinka net kelios pažintinės (kognityvinės) funkcijos – jam gali tapti sunkiau kalbėti, sunkiau išreikšti mintis, sunkiau suvokti aplinką, sudėtingiau parinkti tinkamas emocijas bei išreikšti savo jausmus ir t.t. Po kiekvieno kraujagyslinio įvykio lieka daugiau ar mažiau negrįžtamų smegenų sričių pažeidimų, dėl kurių ir pasireiškia tam tikri neurologiniai simptomai.

Dažniausiai kraujagyslinę demenciją sukelia vienas stiprus smegenų infarktas arba keletas smulkesnių, silpnesnių smegenų infarktų (insultų). Daug įtakos sindromo išsivystymui turi ir kraujo išsiliejimas į smegenis ir jų dangalus (vienos dažniausių intracerebrinio kraujavimo priežasčių yra arterinė hipertenzija ir įvairios galvos smegenų traumos). Taigi didesnė kraujagyslinės demencijos išsivystymo tikimybė būdinga būtent vyresnio amžiaus žmonėms, kurie yra turėję insultų ar sirgo arba serga kitomis smegenų kraujagyslių ligomis. Tai pagrindinė kraujagyslinės demencijos išsivystymo priežastis.

Kokie yra kraujagyslinės demencijos išsivystymą nulemiantys rizikos faktoriai?

Šio sindromo rizikos veiksniai labai panašūs arba netgi tokie patys į tuos veiksnius, kurie nulemia širdies ir kraujagyslių ligų ir sutrikimų išsivystymą bei tolimesnį jų progresavimą. Vertėtų paminėti arterinę hipertenziją, išeminę širdies ligą, širdies ritmo sutrikimus, cukrinį diabetą, per didelį cholesterolio kiekį kraujyje, antsvorį ir nutukimą, metabolinį sindromą, rūkymą, piktnaudžiavimą alkoholiu, didelę kasdien patiriamą nervinę įtampą ir t.t.  Visa, kas skatina širdies ir kraujagyslių ligų išsivystymą, reikšmingai prisideda prie demencijos sindromo išsivystymo. Taigi vienas pagrindinių būdų, padedančių išvengti šios sunkios ir gyvenimo kokybę menkinančios ligos, yra tinkamas gyvenimo būdas, kai ne tik daugiau judama ir sveikiau maitinamasi, bet ir vengiama žalingų įpročių, streso, bereikalingo vaistinių preparato vartojimo ir t.t.

Ką reikėtų žinoti apie šio tipo demencijos sindromo gydymą?

Žinoma, kad geriausia pasistengti kraujagyslinės demencijos tiesiog išvengti. Smegenų kraujotakos pakitimų ir smegenų pažeidimų tikimybę įmanoma sumažinti propaguojant sveiką gyvenimo būdą. Nors šis sindromas yra lėtinis ir jo išgydyti šiuolaikinė medicina bent jau kol kas negali, ligos progresavimą reikėtų stengtis sulėtinti visomis šiuo metu prieinamomis priemonėmis – taip pagerinama paciento gyvenimo kokybė, lėtinamas simptomų sunkėjimas, pacientui suteikiamas komfortas, išvengiama dar sunkesnių komplikacijų ir t.t.

Kraujagyslinės demencijos sindromo gydymo strategija apima tris pagrindines kryptis:

  • Siekiama, kad būtų tinkamai koreguojami ir valdomi rizikos veiksniai, kurie sukelia smegenų kraujotakos sutrikimus ir smegenų pažeidimus, pavyzdžiui, tinkamai gydoma arterinė hipertenzija ir mažinamas cholesterolio kiekis kraujyje, mažinama kraujo krešulių susidarymo tikimybė – pacientui skiriama kraujo spaudimą mažinančių, cholesterolio kiekį reguliuojančių ir antitrombozinių bei kitokių vaistinių preparatų;
  • Siekiama, kad būtų pagerintos pažintinės (kognityvinės) paciento funkcijos ir sustabdytas jų blogėjimo progresavimas – gali būti skiriama kompleksiniu poveikiu pasižyminčių vaistinių preparatų, kurie ne tik gerina reologines kraujo savybes, bet ir turi teigiamą poveikį smegenų metabolizmui ir smegenų kraujotakai. Didelę viltį šiuo metu teikia nootropai, kurie gerina atmintį ir sugebėjimą mokytis, lėtina ligos progresavimą, padeda pasiekti geresnių gyvenimo kokybės rodiklių. Taip pat gali būti skiriama augalinių vaistinių preparatų. Vienas populiariausių ekstraktų yra standartizuotas dviskiaučio ginkmedžio (Ginkgo biloba) ekstraktas;
  • Siekiama, kad būtų palengvinami kiti simptomai, kurie nėra susiję su kognityvinėmis funkcijomis – strategija priklauso nuo individualaus atvejo, tarkime, jei pacientas patiria miego sutrikimų ar jaučia labai didelį nerimą, vaistinėmis medžiagomis gali būti kontroliuojami ir šie simptomai. Taip pat turi būti tinkamai pritaikoma aplinka, kad pacientas jaustųsi kuo komfortiškiau ir saugiau, iki minimumo sumažėtų jo galimybės susižeisti arba kaip nors kitaip sau pakenkti.

Vaistininkė R.Foktienė

Taisyklingas inhaliatorių naudojimas – kritiškai svarbi astmos gydymo sąlyga

Keturių skirtingų inhaliatorių iliustracija, kurių kiekvienas turi unikalų dizainą ir spalvą, įskaitant žalsvos, baltos ir pilkos spalvos elementus. Išryškinant jų įvairovę forma ir dydžiu, šiame paveikslėlyje akcentuojamas inhaliatorių naudojimas efektyviam astmos gydymui.

Bronchų astma pirmą kartą paminėta dar kelis tūkstančius metų prieš Kristaus gimimą. Dar prieš Kristaus gimimą ši liga jau buvo pavadinta astma. Žinoma, tuomet inhaliatorių dar nebuvo, tačiau šiandien siūlomas ne vienas jų variantas. Vis dėlto įkvepiamosios vaistinės medžiagos veiksmingumo nepakanka – labai svarbu, kad kuo didesnis jos kiekis patektų ten, kur reikia. Tam ir reikalingi inhaliatoriai – įtaisai, kurie padeda tinkamai „patiekti“ vaistinę medžiagą į plaučius.  

Pirmasis inhaliatorius – 18 amžiuje

Istoriniai šaltiniai teigia, kad pats pirmasis inhaliatoriaus prototipas buvo išrastas antrojoje 18 amžiaus pusėje, apie 1778 metus. Jį sukūrė britas Džonas Mudžas (angl. John Mudge), kuris buvo gydytojas ir teleskopų specialistas, gavęs apdovanojimų už tam tikrus su teleskopų veidrodžiais susijusiais išradimais. Sukurtasis inhaliatorius buvo gana paprastas, todėl jis buvo naudojamas ir astmos, ir kitų kvėpavimo takų ligų gydymui, ir netgi anestezijai prieš atliekamas operacijas. Tačiau žmonėms reikėjo kažko tobulesnio.

Vėliau – srovinis vaistų purkštuvas

Žmones kamavo ne tik astma. Juos kamavo ir kitos ligos, pavyzdžiui, faringitas, tracheitas, bronchitas, tuberkuliozė, įvairus neaiškios kilmės kosulys ir panašiai. Reikėjo sukurti kažką, kas galėjo į kvėpavimo takus įpurkšti vaistus. Todėl netrukus po pirmojo inhaliatoriaus prototipo sukūrimo buvo sumodeliuotas ir srovinis vaistų purkštuvas, kuris padėjo sukurti dulksną. Šią dulksną buvo galima įkvėpti. Žinoma, nešiojamasis vaistų purkštuvas nebuvo tobulas, nes sukurtos dulksnos lašai buvo gana stambūs, greitai nusėsdavo ir didelė dalis vaisto pasilikdavo ore ar burnoje, tačiau tuo metu tai buvo itin svarbus ir daug gyvybių palaikęs išradimas.

Pirmasis dozuotas aerozolinis inhaliatorius – 20 amžiaus viduryje

1955 metais trylikametė mergaitė, kuri sirgo sunkia astma, paklausė savo farmakologo tėčio, ar nebūtų galima sugalvoti kokio nors būdo, padedančio lengviau ir efektyviau gydyti jos ligą. Ji pasiūlė alternatyvą tuo metu naudotiems nepatogiems purkštuvams – galbūt vaistas galėtų būti dozuojamas ir išpurškiamas tiesiog kaip plaukų lakas? Todėl 1956 metais britas Džordžas Maisonas (angl. George Maison) sukūrė pirmąjį dozuotą aerozolinį inhaliatorių, kuris laikomas svarbiu proveržiu įkvepiamųjų vaistų vartojime.

Svarbus ne tik inhaliatorius – svarbu ir tai, kaip pacientas jį naudoja

Nors sukuriamos vis veiksmingesnės įkvepiamosios vaistinės medžiagos ir išrandami vis pažangesni įtaisai (inhaliatoriai), padedantys šias medžiagas pristatyti į reikiamas vietas, inhaliatorių naudojimo technikos tikslumo trūkumas vis dar išlieka opia problema. Pasirodo, netaisyklingas inhaliatorių naudojimas, gydymo režimo nepaisymas, savavališkas vaistų nutraukimas, įspėjamųjų simptomų nepaisymas yra vienos dažniausių obstrukcinių plaučių ligų paūmėjimo priežasčių.

Keturi pagrindiniai inhaliatorių tipai

Šiandien inhaliatoriai skirstomi į keturis pagrindinius tipus:

  • Slėginius dozuotus aerozolinius inhaliatorius;
  • Įkvėpimu sužadinamus dozuotus aerozolinius inhaliatorius;
  • Miltelinius inhaliatorius,
  • Švelnios dulksnos tipo inhaliatorius.

Kiekvienas inhaliatorius naudojamas skirtingai, todėl labai svarbu gerai išmokti jo naudojimo techniką. Nuo to gydymo sėkmė priklauso labai stipriai. Suvokimas, kad taisyklinga inhaliatoriaus naudojimo technika yra svarbus žingsnis į sėkmingą ligos gydymą yra tiesiog kritiškai būtinas.

Taisyklingos inhaliatorių naudojimo technikos svarba – sunkiai išmatuojama

Įrodyta, kad atsakingas pacientų mokymas gali duoti puikių obstrukcinių plaučių ligų gydymo rezultatų, pavyzdžiui, ženkliai pagerinama astmos kontrolė, sumažinamas paūmėjimų dažnis, hospitalizacijos poreikis ir komplikacijų išsivystymo dažnis. Labai svarbu tinkamai išrinkti inhaliatorių, apsvarstant ne tik vaistinių medžiagų, bet ir paties įtaiso tinkamumą konkrečiam pacientui. Pavyzdžiui, miltelinius inhaliatorius naudoti daug sudėtingiau nei įkvėpimu sužadinamus dozuotus aerozolinius bei švelnios dulksnos inhaliatorius, kurie kol kas laikomi vienu pažangiausių šiuolaikinių išradimų. Taigi kiekvieno apsilankymo metu gydytojas turėtų patikrinti, ar taikoma teisinga inhaliatoriaus naudojimo technika, o pacientas turėtų noriai su juo bendradarbiauti ir užduoti visus jam rūpimus klausimus. Tik taip astma bus tinkamai suvaldyta, o gyvenimo kokybė išliks tokia pati gera, kaip ir nesergant šia klastinga liga, kuri kasmet nusineša daugybę gyvybių.  

Vaistininkė R.Foktienė

Skausmingų mėnesinių gydymas – durys į šviesesnį gyvenimą

Moteris sėdi ant sofos, pasilenkusi į priekį alkūnėmis ant kelių, o rankas ant pilvo, žr. gydytių mėnesinių gydymas. Atrodo, kad ji jaučia diskomfortą, bet tikisi šviesesnio gyvenimo. Ji dėvi baltą apatinę kelnaitę ir geltonus šortus. Fone ant stalo guli vazoninis augalas.

Anksčiau į mėnesinių skausmą daug dėmesio nebuvo kreipiama. Šiandien suprantama, kad mėnesinių skausmai moterį vargina ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Nors mėnesinių skausmas arba mediciniškai vadinama dismenorėja vidutiniškai trunka iki 2-3 dienų per mėnesį, tai vis tiek labai reikšmingas laikotarpis. Juk šiuolaikinės moterys labai aktyvios – jos dirba, mokosi, sportuoja, užsiima savo mėgstamomis veiklomis ir tiesiog džiaugiasi gyvenimu. Tad tikrai nesvarbu, koks moters amžius ir kuo ji užsiima – svarbiausia, kad ji jaustųsi gerai net ir prieš tas dienas ar menstruacijų metu. Tad kaip būtų galima palengvinti mėnesinių skausmus?

Kas gi ta dismenorėja?

Dismenorėja – tai skausmingos mėnesinės, tiksliau, simptomų kompleksas, kurio viena pagrindinių „sudėtinių dalių“ yra būtent spazminiai gimdos skausmai. Jie būna paties įvairiausio intensyvumo – nuo lengvo maudimo iki sunkiau pakeliamo skausmo, kuris trukdo ir dirbti, ir mokytis, ir užsiimti bet kokia kita mėgstama veikla.

Vis dėlto spazminis skausmas yra tik vienas iš galimų simptomų. Pasirodo, kad sunkesnės eigos sutrikimų turinčios moterys kenčia ir nuo įvairių virškinimo sutrikimų – pykinimo, vėmimo, viduriavimo, pilvo pūtimo, apetito pasikeitimų, šleikštulio ir t.t. Gali kamuoti ir migreninis galvos skausmas, ir nuovargis, ir silpnumas, ir varginanti nuotaikų kaita. Itin sunkiais atvejais būdingas karščiavimas, visiškas darbingumo praradimas ar net alpimas.

Dismenorėjos gydymo poreikis labai priklauso nuo to, kiek ji vargina moterį ir kiek šis cikliškas pasikartojimas kenkia jos gyvenimo kokybei. Svarbiausia, kad reprodukcinio amžiaus moterys netylėtų ir apie sunkesnes dienas prieš mėnesines ar menstruacijų metu būtinai informuotų savo šeimos gydytoją ir (arba) gydytoją ginekologą.

Kaip klasifikuojama dismenorėja?

Dismenorėja skirstoma į dvi pagrindines grupes:

  • Pirminei dismenorėjai būdingas funkcinis gimdos (pilvo apačios) skausmas, kuris nesusijęs su jokia organine patologija. Šio tipo skausmai dažniausiai kamuoja jauno amžiaus moteris ir įprastai prasideda susireguliavus jų menstruacijų ciklui, t.y. maždaug po metų nuo pirmųjų mėnesinių. Būdingas bruožas – skausmas sutampa su mėnesinių pradžia ir trunka nuo vienos iki trijų parų.
  • Antrinei dismenorėjai jau būdingos įvairios organinės lyties organų patologijos. Tai yra susirgimo simptomas, kuris praneša apie tam tikras ligas, pavyzdžiui, endometriozę, uždegimą, besiformuojančius gerybinius ir piktybinius darinius ir t.t. Moterims gali skaudėti ir po chirurginės operacijos ar patirtos traumos, netaisyklingai įstatytos spiralės ir panašiai.

Kaip paplitusi dismenorėja?

Įvairių apklausų ir statistinių tyrimų duomenimis dismenorėja kamuoja net iki 50-60 procentų moterų. Kai kur užsimenama, kad skausmingos mėnesinės nevargina vos 10 procentų laimingųjų, o itin skausmingos dienos kas mėnesį kartojasi taip pat kas 10 moteriai. Šiuo atveju kalbama apie tokį skausmą, kuris reikšmingai trikdo moters darbingumą, todėl tos dienos gana dažnai praleidžiamos tiesiog lovoje.

Kalbant tik apie pirminę dismenorėją, skaičiai iš tikrųjų glumina – pasirodo, ji diagnozuojama net iki 70-90 proc. mergaičių, paauglių ir jaunų moterų, o net iki 10-20 procentų aptinkama itin sunki dismenorėja, kurios metu jos negali eiti į mokyklą, į universitetą, sportuoti ir gyventi normalų socialinį gyvenimą. Tad iš šių skaičių nesunku suprasti, kad dismenorėja yra gana didelė problema, kurią reikėtų spręsti.

Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) – pirmo pasirinkimo vaistai dismenorėjai gydyti

Pirminės dismenorėjos atveju dažniausiai skiriami NVNU ir (arba) sudėtiniai hormoniniai preparatai. Viena populiariausių vaistinių medžiagų – deksketoprofenas (Dolmen 25 mg geriamasis tirpalas paketėlyje), kuris veiksmingai mažina skausmą ir uždegimą. NVNU veikimo mechanizmas susijęs su prostaglandinų sintezės sumažėjimu dėl ciklooksigenazės slopinimo. Konkrečiai, slopinamas arachidono rūgšties virsmas cikliniais endoperoksidais. Be to, prostaglandinų sintezės slopinimas gali turėti įtakos ir tokiems uždegimo mediatoriams kaip kininai, tokiu būdu tiesioginį poveikį papildydamas netiesioginiu. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Vaistininkė R.Foktienė

Atminties sutrikimai – viena dažniausių vyresnio amžiaus ligų

Skaitmeninis veido kūrinys, suformuotas iš rožinių ir violetinių gėlių sankaupų, primenantis atminties sutrikimus. Viršutinė dešinė dalis suyra į žiedlapius, sukuriant judėjimo jausmą baltame fone.

Manoma, kad demencija arba senatvine silpnaprotyste gali sirgti net kas dvyliktas vyresnis nei 60 metų žmogus, tačiau ir šie skaičiai gali būti netikslūs vien dėl to, kad vis dar gajus mitas, jog normalu senatvėje kažką užmiršti ar tam tikrą daiktą padėti į jam neįprastą vietą. Kryžiažodžių bei galvosūkių sprendimas gali iš tiesų padėti sulėtinti degeneracinius smegenų pakitimus, tačiau demencija nėra susijusi vien su degeneraciniais pakitimais, kurie būdingi Alzheimerio ligai – jie gali atsirasti ir dėl smegenų kraujotakos sutrikimų, kurie išsivysto dėl pačių įvairiausių rizikos faktorių. Tad pakalbėkime apie kraujagyslinę demenciją šiek tiek plačiau.

Kas yra kraujagyslinė demencija?

Kraujagyslinė demencija – tai pažintinių funkcijų sutrikimas, susijęs su galvos smegenų kraujagyslių ligomis ir trikdantis normalų gyvenimą bei įprastą kasdienę veiklą. Tam, kad būtų patvirtinta kraujagyslinės demencijos diagnozė, ji turi atitikti tam tikrus medicininius kriterijus.

Kokie kraujagyslinės demencijos rizikos veiksniai?

Kraujagyslinės demencijos riziką bene stipriausiai didina paciento amžius – kuo jis vyresnis, tuo demencijos išsivystymo tikimybė didesnė, o progresavimas – spartesnis. Daug įtakos turi ir kiti rizikos faktoriai, pavyzdžiui, tokios širdies ir kraujagyslių ligos ir būklės kaip arterinė hipertenzija ar išeminė širdies liga, prieširdžių virpėjimas. Daug reikšmės turi ir kitos lėtinės ligos ir sindromai, pavyzdžiui, cukrinis diabetas bei hipercholesterolemija ar žalingi įpročiai, pavyzdžiui, rūkymas ir piktnaudžiavimas alkoholiu, ilgalaikis tam tikrų medikamentų vartojimas. Nutukusiems ir antsvorio turintiems žmonėms kraujagyslinė demencija išsivysto dažniau. Itin įdomu tai, kad nemažai reikšmės turi ir išsilavinimas – dažniau šia liga suserga žemesnį išsilavinimą turintys žmonės, tuo tarpu aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės šia liga serga rečiau. Pastebėta, kad moteriška lytis ir depresija taip pat labai padidina ir kraujagyslinės, ir degeneracinės kilmės demencijos rūšių išsivystymo riziką – kai kuriuose literatūros šaltiniuose teigiama, kad senatvine silpnaprotyste moterys serga net 2-3 kartus dažniau nei vyriškosios lyties atstovai.

Kam dažniausiai išsivysto kraujagyslinės kilmės demencija?

Tie pacientai, kuriems diagnozuojama demencija, neretai prieš tai būna patyrę vieną ar keletą insultų, įvykusių arba dėl galvos smegenų kraujagyslių užsikimšimo arba dėl kraujo išsiliejimo į smegenis bei jų dangalus. Vis dėlto dažniausiai demencijos diagnozė susijusi su aterosklerozinės kilmės dauginiais smegenų pažeidimais. Be to, demencija gali vystytis ne tik dėl kraujagyslinių pakitimų, bet ir dėl įvairios kilmės smegenų struktūrų, pavyzdžiui, baltosios medžiagos, pažeidimų. Kraujagyslinės demencijos priežastys nustatomos ne visuomet, mat ja susirgti galima ir nepatyrus insultų. Vis dėlto tikimybė susirgti demencija po insulto išauga mažiausiai 9-10 kartų, o pakartotinai patirtas insultas ypatingai stipriai padidina demencijos, kuria jau sergama, eigos pablogėjimo tikimybę – gali suintensyvėti simptomai, atsirasti naujų kognityvinių ir motorinių sutrikimų ir t.t.

Kaip atpažįstama demencija?

Pastebėta, kad vieni ankstyviausių besivystančios demencijos požymių yra įvairūs eisenos pakitimai, šlapinimosi sutrikimai, neįprastas galvos skausmas, svaigulys ir pusiausvyros bei klausos sutrikimai. Tarkime, stiprus, iki tol niekada nepatirtas galvos skausmas gali būti ženklas, kad galvoje vyksta „nepageidaujami“ degeneraciniai ir kraujagysliniai pakitimai. Tokiems pacientams tampa sudėtingiau tinkamai reikšti emocijas – jie gali nei iš šio nei iš to tapti verksmingi, pikti, irzlūs, nepatiklūs, nepatenkinti ir t.t. Pasikeičia asmenybės būdo bruožai ir pažintinės funkcijos – pacientas gali tapti ne tik įkyrus ar net agresyvus, bet jis gali pradėti keistai elgtis, pradėti nesiorientuoti ne tik vietoje, bet ir laike, uždavinėti keistus klausimus, jaustis pasimetęs ir panašiai. Ypatingai būklė pasunkėja vakarais ir naktimis. Vėliau arba panašiu metu gali būti pastebimi atminties sutrikimai ir atsirandantys sunkumai, kai bandoma tiesiog elementariai pasirūpinti savimi.

Demencija vystosi po truputį, o pažinimo funkcijų sutrikimai progresuoja būdingomis pakopomis. Po truputį trinka ne tik pažintinės (kognityvinės), bet ir judėjimo (motorinės) funkcijos. Tokie simptomai paryškina paciento negalią, mažina galimybes pasirūpinti savimi, labai didina sunkių susižalojimų ir mirties tikimybę. Ateina tokia diena, kai pacientas nebegali nei savarankiškai nusiprausti po dušu, nei apsirengti, nei pats pavalgyti, nei atpažinti savo šeimos narių.

Adekvatus gydymas padeda pagerinti gyvenimo kokybę

Viena iš daugiausiai vilčių teikiančių vaistų grupių yra nootropais vadinamos medžiagos. Jos skirtos degeneracinių arba dėl kraujagyslių patologijos susidariusių dėmesio ir atminties sutrikimų senyvame amžiuje gydymui. Nootropų grupės veikliosios medžiagos gerina atmintį ir gebėjimą mokytis. Veikdamos cholinerginius receptorius bei cholino apykaitą, šios medžiagos didina neuronų aktyvumą. Jos neslopina centrinės nervų sistemos, neveikia ir vegetacinės nervų sistemos. Tačiau tyrimais su eksperimentiniais gyvūnais nustatytas vidutinio stiprumo antidepresinis  poveikis. Klinikiniais tyrimais nustatyta, kad pacientams, sergantiems lengvo ir vidutinio sunkumo senatvine silpnaprotyste, nootropai pagerino dėmesį, mokymąsi, atmintį, orientaciją ir kitus protinius sugebėjimus, todėl tai gali būti puikus pasirinkimas senatvinės silpnaprotystės gydyme.

Farmacinikė Rūtelė Foktienė

Pavasarinis žydėjimas gali sukelti alerginį rinitą

Asmuo su trumpais šviesiais plaukais snaudžia į audinį dėl alerginio rinito tarp pavasarinio žydėjimo. Jie yra lauke, šalia medžio su baltais žiedais. Saulės šviesa prasiskverbia pro lapus ir sukuria šiltą, šviesią atmosferą.

Alerginis rinitas gali griauti svarbius planus

Laisvas kvėpavimas per nosį – labai svarbi geros savijautos sąlyga. Gaila, tačiau alerginio rinito atvejų visame pasaulyje daugėja itin sparčiai. Daugiausiai alerginiu rinitu serga mokyklinio amžiaus vaikai ir tai gali tapti dideliu išbandymu – juk šios ligos simptomai gali trukdyti mokytis, žaisti, netgi miegoti. Išsivysčiusiose šalyse alergiškas įvairiems alergenams gali būti bene kas antras gyventojas. Pakalbėkime apie alerginį rinitą – ligą, kai laisvas kvėpavimas per nosį gali tapti viena didžiausių siekiamybių.

Kuo mums svarbi nosis?

Nosis – labiausiai atsikišusi kūno dalis. Jos gleivinė atlieka „oro valymo darbus“ – sulaiko mechaninius nešvarumus, be to, sudrėkina ir sušildo orą, taip paruošdama jį tolimesnei kelionei į plaučius. Nosies gleivinė taip pat atlieka labai svarbią imuninio barjero funkciją, joje išsidėstę ir uoslės receptoriai. Vis dėlto nosies gleivinės funkcija gali sutrikti, ypač ką ją nuolat veikia įvairūs žalingi faktoriai. Ne visuomet pavyksta „atsilaikyti“ bakterijų ir virusų, įvairių alergenų, įkvepiamų chemikalų poveikiui, todėl nosiai gali tapti nelengva toliau valyti orą ir atlikti pilnavertę imuninio barjero funkciją.

Kokie alerginio rinito simptomai?

Alerginiam rinitui būdingas nosies gleivinės paburkimas ir pasunkėjęs kvėpavimas, vandeningų išskyrų tekėjimas, čiaudulys, akių ašarojimas bei niežėjimas ir vokų patinimas, galvos skausmas, uoslės sutrikimai, nemaloni savijauta ir kt. Tokie simptomai atsiranda tuomet, kai tam tikras alergenas pakartotinai patenka į nosies gleivinę ir dirgina tam tikras sritis. Itin daug reikšmės alerginio rinito išsivystyme turi IgE, glaudžiai susijęs su putliosiomis ląstelėmis ir uždegimo mediatoriai, tokie kaip histaminas, prostaglandinai ir kt., dėl kurių poveikio ir kyla visi minėtieji nemalonūs simptomai.

Kokių tipų būna alerginis rinitas?

Alerginis rinitas gali būti sezoninis arba nuolatinis. Taip pat juo gali sirgti ir tam tikrų profesijų darbuotojai.

Sezoninis alerginis rinitas dar žinomas kaip polinozė, o plačioji visuomenė jį vadina tiesiog šienlige. Nemalonius simptomus sukelia įvairios žiedadulkės, kurias paskleidžia medžiai, piktžolės ir kt. Sezoniniam alerginiam rinitui labai svarbi orų kaita ir sezoniškumas. Tai reiškia, kad šienligė alergiškus asmenis kamuoja maždaug nuo kovo iki vėlyvo spalio. Daug bėdų tokiems pacientams pridaro beržai, alksniai, lazdynai, įvairūs varpiniai augalai ir kai kurios piktžolės, pavyzdžiui, balandos. Nuolatiniu alerginiu rinitu serga įvairiems alergenams jautrūs asmenys. Dažniausiai tai namų dulkių erkės, gyvūnų plaukai ir pleiskanos, pelėsiniai grybeliai, tarakonai ir t.t. Profesiniu rinitu serga užterštoje ir žalingoje darbo aplinkoje sergantys asmenys, pavyzdžiui, staliai, kurie kasdien prisikvėpuoja labai daug dulkių ir kitų teršalų.

Kaip diagnozuojamas ir gydomas alerginis rinitas?

Rinitas diagnozuojamas surinkus išsamią ligos anamnezę. Svarbu ir tai, kokiomis kitomis alerginėmis ligomis serga pats pacientas arba jo artimieji. Apžiūrima nosis, atliekami kraujo ir kiti reikalingi tyrimai, pavyzdžiui, citologinis nosies sekreto tyrimas ar įvairūs alergologiniai mėginiai. Būtina atmesti infekcinio susirgimo tikimybę. Alerginio rinito gydymo esmė remiasi kontaktų su alergenu vengimu ir simptomų palengvinimu.  

Lengvos eigos alerginio rinito gydymui gali pakakti antihistaminių preparatų ir dekongestantų. Labai svarbu rinktis tokius preparatus nuo alergijos, kurie nesukelia papildomų nepageidaujamų reiškinių, pavyzdžiui, dienos mieguistumo ir nuovargio. Naudinga skalauti nosį izotoniniu jūros vandeniu, ypač grįžus iš lauko augalų žydėjimo sezonu ar tiesiog dirbant bei gyvenant užterštoje aplinkoje. Quixx soft yra natūralus izotoninis nosies purškalas, kuriame yra Atlanto vandenyno vandens, turinčio vertingų mineralų ir mikroelementų bei alavijų ekstrakto. Druskų koncentracija Quixx soft yra tokia pati, kaip ir natūrali druskų koncentracija organizme, todėl purškalas švelniai veikia nosį ir išplauna didelę dalį alergenų.

Jei alerginis rinitas sunkesnės eigos, gali būti papildomai skiriama vietinio poveikio kortikosteroidų. Jei rinitas kamuoja nuolat ir (arba) jis labai intensyvus, gali prireikti sistemiškai vartojamų kortikosteroidų. Jei pasireiškia ir akies junginės simptomų, juos gali palengvinti į akis vartojami vaistiniai preparatai. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Farmacininkė Rūtelė Foktienė

6 krūtinės anginos požymiai

Arterijų ir venų apsuptos žmogaus širdies iliustracija, išryškinanti krūtinės anginą. Širdis yra detali, joje matomos pagrindinės kraujagyslės pusiau permatomame mėlyname fone, vaizduojančiame kraujotakos sistemos dalis krūtinėje.

Krūtinės angina – viena dažniausių išeminės širdies ligos išraiškų. Daugybė žmonių serga šia liga apie ją net nežinodami – kai vieni išsigąsta neaiškių pojūčių širdies plote, iš karto kreipiasi į gydytojus, tuo tarpu kiti sugeba ignoruoti net ir patį nemaloniausią diskomforto pojūtį. Kaip atpažinti krūtinės anginą? Kokie specifiniai požymiai jai būdingi?

Kas yra krūtinės angina?

Krūtinės angina – tai klinikinis sindromas, susijęs su trumpalaike miokardo (širdies raumens) išemija. Tai reiškia, kad sutrinka audinio kraujotaka ir jo aprūpinimas deguonimi. Paprastai tariant, dėl tam tikrų priežasčių (dažniausiai tai – aterosklerozinių plokštelių sukeltas širdį „maitinančių“ kraujagyslių susiaurėjimas) sutrinka arterinio kraujo pritekėjimas į tam tikras širdies sritis ir joms kurį laiką trūksta deguonies. Šis sindromas pasireiškia priepuoliniais skausmais, kurie gali plisti tam tikromis kryptimis ir veržimo, spaudimo, nemalonaus diskomforto pojūčiu krūtinėje. Pirmą kartą krūtinės angina kaip klinikinis sindromas aprašyta dar 18 amžiaus antroje pusėje, tačiau neabejojama, kad šis sindromas žmones kamuoja nuo pačių seniausių laikų.

Kaip atpažįstama krūtinės angina? Pateikiame 6 klausimus apie krūtinės anginos priepuolių pobūdį

Krūtinės anginai būdingi tam tikri simptomai. Jie tarp skirtingų asmenų gali skirtis, tačiau tam pačiam asmeniui kiekvienas priepuolis pasireiškia vis tais pačiais simptomais. Negydoma liga linkusi progresuoti, tarkime, jei priepuolinius skausmus širdies plote anksčiau sukėlė tik didesnis nei įprasta fizinis krūvis, ligai vystantis toliau tokius krūtinės anginos priepuolius gali išprovokuoti jau žmogui įprastas fizinis krūvis, kol galiausiai priepuoliai pradeda varginti net ir ramybės būsenoje. Taigi kokie bendrieji požymiai būdingi krūtinės anginai?

  • Kokie pojūčiai kamuoja priepuolio metu? Dauguma pacientų teigia, kad priepuoliai dažniausiai atsiranda didesnės fizinės ir (arba) nervinės įtampos metu. Būdingas sunkumo, veržimo ir gniaužimo jausmas krūtinėje. Gali būti juntamas deginimas, tirpimas, diskomfortas, sunkumas krūtinės srityje. Kai kurie jaučia dusulį, smaugimą, mirties baimę. Labiau pažengusiai krūtinės anginai būdingi priepuoliai net ir ramybės būsenoje.
  • Kiek laiko trunka priepuolis? Vidutinė angininio skausmo priepuolio trukmė – nuo pusės minutės iki penkių minučių. Rečiau skausmas trunka 15-20 minučių. Jei skausmas trunka ilgiau kaip 15 minučių ir glicerolio trinitratas (nitroglicerinas) jo neslopina, tuomet tai jau gali būti ūminis miokardo infarktas, kai širdies raumenyje prasideda negrįžtami pokyčiai dėl išemijos.
  • Kur plinta skausmas? Pastebėta, kad skausmas gali plisti ta tikromis tipinėmis kryptimis. Įprasčiausias plitimo kelias – vidiniu kairiosios rankos paviršiumi. Skausmas gali plisti net iki kairės rankos riešo ar pirštų. Būna, kad skausmas plinta į petį, žandikaulį, kaklą. Rečiau skausmas plinta į dešinę pusę ar į dantis.
  • Kokia skausmo lokacija? Įprasčiausia juntamo skausmo vieta – sritys už krūtinkaulio arba aplink jį. Įprasčiau skausmą jausti kairėje krūtinkaulio pusėje, kartais ji jaučiamas iš abiejų pusių ar tik dešinėje pusėje.
  • Kas išprovokuoja krūtinės anginos priepuolį? Teigiama, kad dažniausiai angininių skausmų pasireiškimą sukelia įvairaus pobūdžio įtampa – fizinis krūvis, nervinė įtampa (stresas) ar kt. Pastebėta, kad krūtinės anginos priepuolių pasireiškimui įtakos gali turėti ir persivalgymas, šaltas oras ar vanduo, emocijų pokyčiai, lytinis susijaudinimas, rūkymas ir kt. Padažnėjus širdies susitraukimams, didėja ir širdies raumens deguonies poreikis. Viskas, kas padažnina širdies susitraukimus, gali išprovokuoti ir krūtinės anginos skausmą.
  • Kas slopina skausmą ir diskomfortą? Krūtinės anginos skausmas praeina pašalinus provokuojantį veiksnį, pavyzdžiui, sustabdžius didelį fizinį krūvį ar nusiraminus. Be to, itin veiksmingai ūminį krūtinės anginos skausmą slopina glicerolio trinitratas, visiems geriau žinomas kaip nitroglicerinas. Jo tabletės dedamos po liežuviu. Taip pat yra ir kitų farmacinių formų, pavyzdžiui, kartais vartojami infuzinis tirpalas ar poliežuvinis purškalas, pailginto atpalaidavimo tabletės. Ši vaistinė medžiaga mažina širdies prieškrūvį ir pokrūvį, todėl mažėja miokardo deguonies poreikis. Be to, nitroglicerinas plečia širdies vainikines kraujagysles ir taip pagerėja išeminių širdies sričių kraujotaka. Jei jis neveiksminga, o skausmas tęsiasi ilgai, jau galima įtarti ūminį miokardo infarktą. Tad tokių skausmų geriau neignoruoti ir kreiptis į gydytoją – naujais vaistiniais preparatais tinkamai gydoma krūtinės angina gali būti sėkmingai kontroliuojama.

Lietuvoje jau yra ilgo veikimo metforminas cukriniam diabetui gydyti

Žmogaus liemens iliustracija, kurioje pavaizduota virškinimo sistema, o kasa paryškinta raudonai. Vaizdas yra pusiau skaidrus, vaizduojantis vidaus organus pilvo srityje ir pabrėžia ilgo veikimo metformino vaidmenį gydant cukriniu diabetu.

Cukrinis diabetas kartais priskiriamas vienai didžiausių šių laikų epidemijų. Ir ne be reikalo – antrojo tipo cukriniu diabetu sergančių asmenų skaičius visame pasaulyje masiškai auga. Lietuva – ne išimtis. Pastebėta, kad per pandeminį laikotarpį diagnozių skaičius išaugo ypač reikšmingai – galbūt dėl to, kad sveikatos priežiūra, susijusi su kitomis ligomis, buvo kurį laiką „apleista“ – ir ne tik dėl apriboto sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo bei priemonių, taikytų mėginant suvaldyti virusą, bet ir dėl to, kad patys pacientai vis dar bijo kreiptis į gydytojus, eiti į gydymo įstaigas ir aktyviai ieškoti negalavimo priežasčių. Taigi kas yra cukrinis diabetas ir į kokius jo požymius reikėtų atkreipti dėmesį? Koks pirmo pasirinkimo vaistas antro topo cukriniam diabetui gydyti ir kokia pažangesnė naujovė atsirado Lietuvoje?

Kas yra cukrinis diabetas?

Cukrinis diabetas – tai lėtinė endokrininė liga, susijusi su normalių metabolinių procesų pakitimais. Cukrinio diabeto, kitaip žinomo kaip cukraligės, progresavimo mechanizmas yra daugialypis. Cukrinis diabetas susijęs su insulino apykaitos sutrikimais – jis išsivysto tuomet, kai kaip nors pakinta normali insulino sintezė, išskyrimas (sekrecija) ir periferinis jo aktyvumas/ veikimas arba jautrumas insulinui. Paprastai tariant, insulinas yra labai svarbus polipeptidinis hormonas, kurį išskiria kasos beta – ląstelės. Jis labai svarbus gliukozės patekimui į raumenis, į riebalinį audinį, į kepenis ir į kitas svarbias vietas. Jis padeda raumenų ir kepenų ląstelėms iš gliukozės gaminti glikogeną, o riebalines ląsteles priverčia gaminti riebalus ir taip kaupti organizmo nepanaudotą energiją.Taigi jei kasos ląstelės dėl kokių nors priežasčių nesugeba gaminti insulino, susergama pirmojo tipo cukriniu diabetu, jei insulinas tinkamai nepanaudojamas periferijoje (nors kasa jį gamina ir jo kiekis organizme pakankamas arba tik kažkiek sumažėjęs), tuomet susergama antrojo tipo cukriniu diabetu.

Antra ligos forma pasitaiko dažniau

Antro tipo cukrinis diabetas nustatomas daug dažniau nei pirmo tipo šios lėtinės endokrininės ligos forma. Pastebėta, kad cukrinis diabetas dažniausiai nustatomas vyresniems, daugiau sveriantiems ir sėslų gyvenimo būdą propaguojantiems asmenims, kurie neretai serga ir kitomis lėtinėmis ligomis, o štai pirmo tipo cukrinis diabetas dažnai nustatomas dar vaikystėje ar jaunystėje. Anksčiau jis net vadintas jaunuolių diabetu. Pirmo tipo cukrinis diabetas priskiriamas autoimuniniams procesams, kai dėl įvairių priežasčių kasos ląstelės sunyksta ir nebegali gaminti insulino, todėl organizme jo labai trūksta arba iš viso nėra. Vis dėlto pirmo tipo cukriniu diabetu serga iki 5-10 procentų visų šia lėtine liga sergančių pacientų, o didžiąją dalį pacientų „susigriebia“ daug labiau paplitęs antro tipo cukrinis diabetas.

Kokie cukrinio diabeto požymiai?

Dažniausi cukrinio diabeto simptomai yra intensyvus troškulys ir padidėjęs skysčių poreikis, dažnas šlapinimasis, įkyrus odos niežėjimas ir blogesnis įvairių žaizdų gijimas. Troškulio nepadeda numalšinti net labai dideli skysčių kiekiai. Šia liga sergančių asmenų pėdos gali būti sutrūkinėjusios, pažeistos, labai sausos. Toks simptomas vadinamas diabetine pėda. Cukriniu diabetu sergantiems asmenims dažniau išsivysto įvairios pūlingos infekcijos, dažniau kamuoja viršutinių kvėpavimo takų ligos ir šlapimo takų infekcijos. Pirmo tipo ligos atveju itin ryškus staigus svorio kritimas ir labai didelis silpnumas, galintis privesti net prie alpimo ir sąmonės praradimo. Šios ligos paliestus asmenis kamuoja bendras nuovargis, nuolatinis alkis. Labiau pažengusi liga pažeidžia regėjimą, daro įtaką kraujo spaudimo padidėjimui bei įvairiems ir daugialypiams organizmo pažeidimams, pavyzdžiui, labai nukenčia smegenys ir inkstai. Vis dėlto tinkamai gydoma liga gali padėti išvengti sunkių komplikacijų išsivystymo. 

Kuo skiriasi pirmo ir antro tipo cukrinis diabetas?

Jei pirmo tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams insulinas gyvybiškai svarbus ir jis kasdien leidžiamas švirkštais arba insulino pompa, tai antro tipo liga sergantiems asmenims gali pakakti dietos ir gyvenimo būdo korekcijų bei geriamųjų vaistinių preparatų. Abi ligos formos šiais laikais visiškai sėkmingai kontroliuojamos, jei pacientas laikosi gydymo režimo ir visų gydytojų nurodymų bei atsakingai su juo bendradarbiauja. Labai svarbu ir tai, kad pacientas priimtų ligą, su ja susigyventų ir išmoktų tokios kasdienybės, kad gyvenimo kokybė išliktų nepakitusi.

Pati populiariausia ir dažniausiai skiriama vaistinė medžiaga – metforminas. Tai pirmo pasirinkimo vaistinis preparatas, priklausantis grupei vaistų, kurie vadinami biguanidais ir vartojami suaugusiųjų ir vyresnių kaip 10 metų vaikų nuo insulino nepriklausomo cukrinio diabeto (2 tipo cukrinio diabeto) gydymui. Insulinas yra kasoje sintezuojamas hormonas, užtikrinantis gliukozės (cukraus) patekimą iš kraujo į organizmą. Gliukozė panaudojama energijai užtikrinti arba kaupiama ateičiai. Jeigu sergama cukriniu diabetu, kasa negamina pakankamo insulino kiekio arba organizmas nesugeba sintezuoto ir išskirto insulino tinkamai panaudoti. Dėl to kraujyje padidėja gliukozės koncentracija. Vartojamas metforminas padeda sumažinti gliukozės kiekį kraujyje iki galimai normalaus lygio. Suaugusiems ir viršsvorio turintiems žmonėms per ilgesnį laikotarpį metforminas padeda taip pat sumažinti su 2 tipo cukriniu diabetu susijusių komplikacijų riziką. Šios dažniausiai skiriamos vaistinės medžiagos vartojimo metu svoris išlieka nepakitęs arba nedaug sumažėja. Taigi metforminas yra vaistas, mažinantis padidėjusį gliukozės kiekį kraujyje, sergantiems diabetu (2 tipo cukriniu diabetu), ypač pacientams turintiems antsvorio, kuriems vien tik dieta ir fiziniu aktyvumu gliukozės kiekio kraujyje sureguliuoti nepavyksta.  Lietuvoje yra gausus pasirinkimas geriamųjų vaistinių preparatų, skirtų antro tipo cukriniam diabetui gydyti, vis dėlto ne visi laikosi reikiamo vartojimo režimo, todėl svarbu minimaliai sumažinti vartojamų tablečių kiekį. Dėl šios priežasties Lietuvoje atsirado pailginto atpalaidavimo tablečių farmacinė forma, kuri leidžia tabletes vartoti tik vieną kartą per parą ir taip pagerinti ne tik vartojimo režimo laikymąsi, bet ir galimą nepageidaujamą poveikį virškinimo traktui.

Farmacininkė Rūtelė Foktienė

Erekcijos sutrikimas gali būti pavojaus signalas

Ruda abstrakti humanoidinė figūra rodo nykščio žemyn gestą. Priešais medinėje iškaboje pavaizduotas supaprastintas falo simbolio piešinys – pavojaus signalas erekcijos sutrikimui. Fonas yra paprastas baltas.

Erekcijos sutrikimai gali atspindėti kitus organizmo sutrikimus – širdies ir kraujagyslių ligas, sunkią psichologinę būseną, nesveiko gyvenimo padarinius. Vienkartiniai arba pavieniai atvejai, kai vyrui nepavyksta atlikti lytinio akto, yra visiškai normalus ir natūralus reiškinys. Susirūpinti reikėtų tuomet, kai erekcijos sutrikimai kartojasi taip dažnai, kad kenkia lytinio gyvenimo kokybei. Ką apie erekcijos sutrikimus reikėtų žinoti kiekvienam savimi besirūpinančiam vyrui?

Kokie sutrikusios erekcijos požymiai?

Erekcijos sutrikimas – tai nesugebėjimas pasiekti ir (arba) išlaikyti tokio varpos standumo, kurio reikėtų kokybiškam lytiniam aktui atlikti. Vadinasi, pagrindinis erekcijos sutrikimo požymis yra sunkumai, patiriami stengiantis pasiekti erekciją arba ją išlaikyti tiek laiko, kad lytinis aktas būtų sėkmingai pradėtas ir užbaigtas. Vis dėlto šis lytinės funkcijos sutrikimas gali būti susijęs ne tik nepakankamu varpos sustandėjimu. Kuo dar pasireiškia erekcijos sutrikimai?

  • Sumažėjęs lytinis potraukis – jei anksčiau jaudinusi trumpoji žinutė jau taip nebejaudina, o intymumo norisi vis mažiau ir vis rečiau, tai taip pat gali būti vienas iš erekcijos sutrikimo požymių;
  • Sumažėjęs varpos jautrumas – jei iki tol buvusi lytinė stimuliacija dabar taip jau „nebeveikia“, tai taip pat gali būti vienas iš erekcijos sutrikimų požymių;
  • Patiriami vyro išgyvenimai – nesugebėjimas pasiekti ir išlaikyti reikalingo erekcijos lygio gali sukelti neigiamus jausmus ir santykių su partnere sunkumus, o tai, savo ruožtu, skatina kitų nesėkmių lovoje pasireiškimą.  

Kas paskatina erekcijos sutrikimų pasireiškimą?

Kaip ir minėjome prieš tai, erekcijos funkcija yra tarsi bendrosios vyro sveikatos atspindys. Jai labai kenkia nesveikas gyvenimo būdas ir stresas, tad erekcijos funkcija dėl netinkamos kasdienybės gali susilpnėti jau gana jauname amžiuje, ypač tai ryšku, kai kalbama apie žalingus įpročius. Geriausias stiprios ir savalaikės erekcijos funkcijos išlaikymo būdas – sveikas, kasdien propaguojamas gyvenimo būdas ir meilė sau. Taigi kas kenkia erekcijos funkcijai ir ko reikėtų vengti?

  • Nesveika mityba – pernelyg dažnas nesveiko ir riebaus maisto valgymas pirmiausiai pakenkia kraujagyslėms ir tai itin atsispindi suprastėjusia erekcijos funkcija, nes pirmiausiai, deja, pažeidžiamos smulkiosios kraujagyslės. Be to, kiekvienam vyrui vertėtų žinoti, kad vis silpnėjanti erekcija gali būti rimtas širdies ir kraujagyslių ligų bei jų sukeliamų komplikacijų pranašas;
  • Žalingi įpročiai – nors iš pradžių gali atrodyti, kad tabakas, alkoholis ir psichotropinės ar net narkotinės medžiagos padeda atsipalaiduoti ir lengviau atlikti kokybišką lytinį aktą, taip tikrai nėra. Šios medžiagos, o ypač ilgalaikis jų vartojimas, reikšmingai prisideda prie erekcijos funkcijos silpnėjimo. Jei žalingų įpročių padariniai nejaučiami jauname amžiuje, tai pasekmės tikrai bus jaučiamos vidutiniame ir vyresniame amžiuje. Ir kuo ilgiau buvo vartojamas alkoholis ir rūkoma, tuo didesnė žala gali būti padaryta. Vis dėlto mesti žalingus įpročius niekuomet ne per vėlu – net ir visą gyvenimą rūkius bei vartojus alkoholį ir galiausiai atsisakius šių žalingų įpročių, vis dar galima susigrąžinti bent dalinę erekcijos funkciją.
  • Per mažas judrumas (nepakankamas fizinis aktyvumas, sėslus gyvenimo būdas arba hipodinamija) taip pat prisideda prie neigiamų kraujotakos pokyčių, svorio didėjimo, medžiagų apykaitos lėtėjimo ir erekcijos funkcijos silpnėjimo. Pastebėta, kad aktyviai gyvenantys ir reguliariai sportuojantys vyrai erekcijos sutrikimais skundžiasi kur kas rečiau. Ir taip yra tikrai ne tik dėl to, kad sportas padeda palaikyti medžiagų apykaitos spartumą, geresnę širdies ir kraujagyslių būklę bei viso organizmo tonusą. Reguliari fizinė mankšta reikšmingai pagerina asmens emocinę būklę, miego kokybę ir sumažina nervinę įtampą. Sportuojantys žmonės geriau pailsi, tad išvengia ir prasto miego erekcijos funkcijai daromos žalos.
  • Visos aukščiau minėtos priežastys labai paskatina organinių problemų, pavyzdžiui, aterosklerozės, vystymąsi ir dėl to kylančius erekcijos sutrikimus. Tačiau ne taip jau ir retai, ypač jaunesnių vyrų tarpe, svarbų vaidmenį vaidina ir psichologinės priežastys, pavyzdžiui, nervinė įtampa, nerimas, santykių su partnere sunkumai, įvairios baimės, nepasitikėjimas savimi ir savo kūnu, tam tikrų atsiminimų turėjimas bei labai didelis jaudulys. Ne be reikalo sakoma, kad erekcija labai susijusi su vyro galva ir tai, kokios mintys joje „gyvena“.

Ką daryti?

Jei tekste matote save, tuomet nebedelskite ir ieškokite sprendimo. Geriausia kreiptis į gydytoją urologą ir pamėginti kartu su juo atrasti sutrikusios erekcijos priežastis. Galbūt sergate širdies ir kraujagyslių liga, apie kurią net nežinote? Nebedelskite ir neleiskite neigiamiems jausmams dar labiau temdyti Jūsų lytinio gyvenimo, ypatingai dėl to, kad Lietuvoje jau yra antros kartos vaistas, veikiantis greitai, padedantis išsaugoti spontaniškumą ir sukeliantis mažiau nepageidaujamų reiškinių. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Farmacininkė Rūtelė Foktienė

Atsargiai – erkės !

Iš arti erkės, prilipusios prie žmogaus odos. Ruda erkė turi suapvalintą kūną su matomomis kojomis, sugriebiančiomis paviršių. Apylinkės atskleidžia natūralią odos tekstūrą ir plaukelius, pabrėždami įkyrų šio mažyčio padaro buvimą.

Dauguma labai laukia šiltojo metų sezono, kai dar dažniau galės džiaugtis gamtos teikiamais malonumais – žygiais ir stovyklomis miške, žaidimais saulėtame parke ir gulėjimu žalioje pievoje. Vis dėlto nereikėtų pamiršti ir šiltuoju sezonu gamtoje tykančio pavojaus – erkių. Mokslininkai pastebi, kad erkių gyvybingumo laikotarpis vis ilgesnis – pirmosios gyvybingos erkės dažniausiai pastebimos jau vasario mėnesį, o kovą jau paprastai užregistruojama ir pirmųjų jų pernešamų ligų atvejų. Manoma, kad gali ateiti tokia diena, kai erkės bus aktyvios ištisus metus. Taigi, kaip apsisaugoti nuo erkių ir nuo jų platinamų ligų?

Lietuva – didesnės rizikos zonoje

Svarbu pabrėžti, kad Lietuva priskiriama endeminei zonai. Tai reiškia, kad Lietuvai būdingesnė didesnė rizika užsikrėsti erkių platinamomis ligomis. Joms mūsų šalies klimatas labai tinkamas – saulėtų dienų nėra tiek daug, nemažai drėgmės ir puiki, erkių „mylima“ augmenija. Vertėtų pabrėžti, kad pačios erkės ligos nesukelia – jos perneša dviejų dažniausiai pasitaikančių ligų sukėlėjus – Laimo ligos bakterijas borelijas ir erkinio encefalito virusus.

Kokie požymiai būdingi erkiniam encefalitui ir Laimo ligai?

Vienas būdingiausių Laimo ligos požymių – migruojanti ir vis didėjanti, besiplečianti raudona dėmė ant odos, dar vadinama eritema. Ji gali atsirasti maždaug po 1 savaitės nuo erkės įsisiurbimo, tačiau jos susiformavimas gali užtrukti net ir iki mėnesio, tad po erkės įsiurbimo pažeistą vietą reikia stebėti gana ilgai. Be to, ši eritema susiformuoja ne visiems ir manoma, kad ji būdinga maždaug 80-90 visų Laimo ligos atvejų (tai apsunkina savalaikę ligos diagnostiką). Neurologiniai, širdies ir skeleto raumenų bei sąnarių sutrikimai paprastai pradeda vystytis po kelių mėnesių nuo įsisiurbimo – bet būna ir taip, kad žmogus juos pajunta po kelių savaičių, o kartais turi praeiti ir metai.

Tuo tarpu erkinio encefalito simptomai reiškiasi jau po dviejų ar trijų savaičių nuo erkės įsisiurbimo. Erkinio encefalito virusas sukelia į gripą panašius simptomus – būdingas nedidelis karščiavimas, galvos ir raumenų skausmai, bendras negalavimas, silpnumas. Šie simptomai trunka apie savaitę ir dažnai nurašomi būtent gripui, peršalimui ir pan. Blogiausia tai, kad tik tai „ramusis periodas“, po kurio klaidingai manoma, kad liga praėjo. Po kurio laiko maždaug 30-40 procentų erkinio encefalito virusu užsikrėtusių pacientų laukia įvairaus sunkumo nervų sistemos pažeidimai. Sunkiausia komplikacija – mirtis.

Kaip apsisaugoti nuo erkių ir jų platinamų ligų?

  • Venkite pamiškių, krūmynų, aukštų pievų. Kur galite, laiku pjaukite žolę ir prižiūrėkite aplinką. Nepalikite nereikalingų krūmynų.
  • Eidami į lauką ir į erkių mėgstamas vietas apsirenkite šviesiais drabužiais ilgomis rankovėmis. Stenkitės, kad rankogaliai ir kelnių apačia gerai priglustų prie odos.
  • Naudokite cheminius repelentus, o natūralios priemonės tegul būna kaip papildoma apsauga. Jais purkškite drabužius, o ne atvirus odos plotus, nebent gamintojas nurodo kitaip ir teigia, kad repelentai saugūs atviroms kūno vietoms. Jei repelentus rekomenduojama naudoti tik ant odos, tuomet ant drabužių gali likti dėmių. Tik ant drabužių vartotini repelentai gali sukelti odos reakcijų, ypač vaikams iki 3 metų amžiaus, tad svarbu atidžiai perskaityti naudojimo instrukciją ir rinktis tik kokybiškas priemones. Odą galite purkšti skiestu arbatmedžio eteriniu aliejumi (jei nesate alergiški), tik saugokite akis.  
  • Dėvėkite gerai priglundančią kepurę arba ant galvos užsiriškite skarelę.
  • Grįžę iš gamtos kiekvieną kartą atidžiai apžiūrėkite visą kūną. Ypatingai daug atidumo reikia kirkšnims, pažastims, kelių linkiams, sritims už ausų ir panašiai. Geriausia nusiprausti po dušu ir persirengti naujais drabužiais.
  • Negerkite termiškai neapdoroto karvės ir ožkos pieno. Erkiniu encefalitu galima užsikrėsti ir tokiu būdu, nors toks užsikrėtimo kelias retesnis.
  • Efektyviausia apsauga nuo erkinio encefalitoskiepai. Vakcinų patikimumas siekia net iki 99 procentų. Dėl jų reikia kreiptis į šeimos gydytoją.

Ką daryti, jei erkė jau įsisiurbė?

Įsisiurbusią erkę reikia kuo greičiau ištraukti pincetu, darant tai staigiu judesiu ir papildomai jos nesukinėjant. Greitesnis erkės pašalinimas sumažina užsikrėtimo riziką. Galima įsigyti specialių įrankių erkės ištraukimui ir turėti juos namų vaistinėlėje. Pažeistą vietą galima nuplauti muiluotu vandeniu, papurkšti antiseptiniu skysčiu, tačiau jokiais būdais negalima kažkuo tepti dar įsisiurbusios erkės. Įsisiurbimo vietą patartina stebėti mažiausiai mėnesį, o pajutus kokius nors simptomus, galimai susijusius su erkės įsisiurbimu – kreiptis į gydymo įstaigą.

Paruošė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Vidurinės ausies uždegimas – viena skausmingiausių ligų

Mažas vaikas trumpais šviesiais plaukais yra lauke ir žaismingai skina nosį. Pasipuošę dryžuotais marškinėliais, jie šiek tiek prisimerkia saulėtame fone, galbūt svarsto, ar šios dienos nuotykis gali būti įdomesnis, nei pažinti ligų ligų.

Vidurinės ausies uždegimas – gana dažna diagnozė gydytojų praktikoje. Vienas iš pūlingo ausies uždegimo išskirtinumų – itin stiprus skausmas, kuris pacientą gali net pravirkdyti. Duomenys rodo, kad būtent otitas yra viena dažniausių ausies skausmo priežasčių. Tad jei stipriai suskaudo ausį, o skausmas tik intensyvėja, tai labai tikėtina, kad vidurinėje ausies dalyje jau vystosi uždegiminiai procesai, kuriuos būtina nedelsiant stabdyti.

Kas yra pūlingas vidurinės ausies uždegimas?

Pūlingas vidurinės ausies uždegimas – tai ūminės eigos uždegimas, susijęs su vidurinės ausies gleivinės pažeidimais. Jis pavojingas tuo, kad vidurinės ausies ertmėje prisikaupia pūlių, dėl kurių ausies būgnelis gali trūkti. Tinkamai negydytas vidurinės ausies uždegimas gali tapti susilpnėjusios klausos ar net kurtumo priežastimi. Taigi tokį ausies uždegimą rekomenduojama nedelsiant gydyti – ne tik dėl galimų jo sukeliamų komplikacijų, bet ir dėl to, kad daugeliu atvejų juntamas sunkiai pakeliamas skausmas. Pradėjus gydyti ūminį vidurinės ausies uždegimą, šis skausmas po truputėlį slūgsta, kol visai išnyksta, tačiau dar kurį laiką gali kamuoti klausos susilpnėjimas.

Kaip išsivysto ūminis vidurinės ausies uždegimas?

Ūminis vidurinės ausies uždegimas – gana dažna lėtinės slogos, gripo ar kitos ūminės viršutinių kvėpavimo takų ligos komplikacija. Skaičiuojama, kad ilgalaikė sloga bent kas dešimtam vaikui gali komplikuotis būtent otitu. Vertėtų žinoti, kad ilgalaikė sloga, gripas ar kitos ūminės viršutinių kvėpavimo takų ligos susilpnina apsaugines nosies gleivinės ir tam tikrų ausies struktūrų funkcijas, todėl įvairiems ligų sukėlėjams tampa daug lengviau patekti į vidurinę ausį. Kaip žinia, ūmines viršutinių kvėpavimo takų infekcijas dažniausiai sukelia virusai, o štai viduriniosios ausies gleivinę dažniausiai pažeidžia bakterijos. Dažniausiai pūlingą ausies uždegimą sukelia tokios bakterijos kaip S. pneumoniae, S. pyogenes, H. influenzae ir kt. Otitą gali sukelti ir kai kurie virusai, pavyzdžiui, enterovirusai, adenovirusai, o kartais ir mikoplazmos bei kiti ligų sukėlėjai. Prasidėjus infekcijai, vidurinės ausies gleivinė pažeidžiama ir jos liaukų sekrecija tampa aktyvesnė, ji patinsta, paburksta, o ertmėje pradeda kauptis pūliai ir kraujingas eksudatas, atsiranda skausmas, karščiavimas bei bendras silpnumas.

Kokie vidurinės ausies uždegimo simptomai?

Pūlingo vidurinės ausies uždegimo simptomai gali būti įvairaus intensyvumo, tačiau bene ryškiausias šios ligos požymis yra stiprus, pulsuojantis, plėšiantis skausmas. Šis skausmas gali plisti į skruostą, į kaklą ar apimti visą galvą, todėl sutrinka ne tik normali paciento savijauta, bet ir jo darbingumas bei miegas. Šis stiprus skausmas praneša apie vidurinės ausies gleivinėje vykstančius uždegiminius procesus, kurių metu papildomi skysčiai ir pūlingas eksudatas spaudžia ne tik ausies būgnelį, bet ir kitus aplink esančius audinius. Pūlingam ausies uždegimui būdingas karščiavimas, bendras silpnumas, ausies būgnelio patinimas ir paraudimas. Perforavus būgneliui pūlingas eksudatas gali pradėti tekėti į išorę – tuomet gali atsirasti nemalonus kvapas ir ausies šlapiavimas.

Kam būdinga didesnė vidurinės ausies uždegimo rizika?

Vidurinės ausies uždegimu dažniausiai serga vaikai, ypač iki 3 metų amžiaus. Ligos tikimybę stipriai padidina kolektyvų, pavyzdžiui, darželių lankymas. Jų nosies ir ausies anatomija labai palanki infekcijų plitimui, be to, jų imuninė sistema dar nėra visiškai susiformavusi. Skaičiuojama, kad net trečdalis vaikų iki 3 metų amžiaus bent kartą sirgę vidurinės ausies uždegimu. Be to, teigiama, kad otitas daug dažniau kamuoja asmenis su iškrypusia nosies pertvara. Adenoidai nosiaryklėje taip pat reikšmingai didina otito riziką. Šia liga dažniau serga nusilpusios imuninės sistemos asmenys. Imuninė sistema silpnesnė gali būti dėl pačių įvairiausių priežasčių, kad ir tokių lėtinių ligų, kaip cukrinis diabetas. Dažniau otitu serga rūkantys ir nesaikingai alkoholį vartojantys asmenys bei tie, kurie gyvena prastesnėmis sąlygomis.

Kaip gydomas ūminis pūlingas vidurinės ausies uždegimas?

Jei atsirado stiprus ausies skausmas, būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją. Suaugusysis jį tikrai pajus, o vaikas parodys taip, kaip jis sugeba – kūdikiai kreipia galvytę į skaudančios ausytės pusę, tampo ją ir graudžiai verkia. Didesni vaikai jau sugeba pasakyti, kad skauda būtent ausytę arba bent jau parodyti skaudančią vietą ranka. Gydytojas apžiūrės ausį, atliks reikiamus tyrimus ir paskirs gydymą. Labai svarbus tausojamasis režimas, pilnavertė mityba, pakankamas skysčių vartojimas, geras poilsis ir situacijos stebėjimas. Dažnu atveju prireikia antibiotikų. Rekomenduojama vartoti vaistus nuo skausmo, sisteminius dekongestantus ir kitus gydytojo paskirtus vaistus. Į ausis negalima lašinti tam neskirtų preparatų, nes dėl ausies būgnelio pažeidimų galima pridaryti dar daugiau žalos.

Kaip apsisaugoti nuo otito?

Dažnesnis otito išsivystymas labai susijęs su silpnesne imunine sistema, tad būtina ją stiprinti. Susirgus gripu ar kitomis ūminėmis kvėpavimo sistemos ligomis reikėtų tinkamai jas gydyti, kad jos nesikomplikuotų pūlingu vidurinės ausies uždegimu. Vienas svarbiausių patarimų – tinkamas slogos gydymas. Jei užklupo sloga, geriau nedelsti ir neleisti jai tapti lėtine. Natūrali slogos gydymui tinkanti priemonė – jūros vandens purškalai, pavyzdžiui, Quixx extra, kurių visuomet verta turėti savo namų vaistinėlėje ir neleisti mažai slogytei tapti didele sloga, sukeliančia sinusitą ar otitą.

Paruošė Rūtelė Foktienė

Problema, varginanti bent kas antrą ar trečią vyrą

Moteris sėdi lovoje, žiūri į šalia esantį vyrą, aiškiai susinervinęs ir uždengia ranka veidą. Švelniai apšviestas kambarys, papuoštas augalu ir mediniais baldais, prideda niūrios jų problemos nuotaikos.

Priešlaikinė ejakuliacija arba per ankstyvas sėklos išmetimas retkarčiais gali pasitaikyti kiekvienam vyrui. Ir taip gali nutikti bet kada, nepriklausomai nuo jo amžiaus. Jei tokia situacija netrikdo ir tampa tik vyriškų pokalbių juokeliu, kuris tikrai nieko neįžeidžia – tuomet nieko tokio. Problema tampa kur kas rimtesnė, jeigu vyrui ji kelia neigiamus jausmus ir priverčia vengti lytinio artumo, nes „ir vėl nutiks taip pat“ arba „ir vėl turėsiu pajusti tuos pačius išgyvenimus bei gėdą dėl pernelyg trumpo lytinio akto“. Tad kas ta priešlaikinė ejakuliacija? Kada galima ją įtarti? Kokios dažniausios jos priežastys? Ir ką gi tokiu atveju daryti – ar laukti, kol problema išsispręs pati, ar ieškoti pagalbos savarankiškai, ar kreiptis į specialistą?

Kas yra priešlaikinė ejakuliacija?

Tarptautinė seksualinės medicinos draugija (angl. International Society for Sexual Medicine; ISSM) visą gyvenimą trunkančią, įgimtą arba pirminę priešlaikinę ejakuliaciją apibrėžia kaip „vyrų lytinės funkcijos sutrikimą, pasižymintį: ejakuliacija, kuri visada arba beveik visada įvyksta praėjus maždaug vienai minutei po įsiskverbimo į makštį arba netgi anksčiau; negalėjimu atitolinti ejakuliacijos beveik kiekvieno įsiskverbimo į makštį metu; ir neigiamomis asmeninėmis pasekmėmis, kaip antai įtampa, nepatogumo bei nusivylimo jausmu ir (arba) lytinio artumo vengimu“. Tai trys pagrindiniai galimo lytinės funkcijos sutrikimo požymiai – trumpas laikas iki sėklos išmetimo, savikontrolės stoka ir neigiami dėl to patiriami jausmai. Daugiau informacijos apie priešlaikinę ejakuliaciją galite rasti informatyviame internetiniame puslapyje. Jame rasite ir specialų testą, kuris padės įvertinti, ar ir Jus galimai kamuoja priešlaikinė ejakuliacija.

Kada ir dėl kokių priežasčių gali išsivystyti priešlaikinė ejakuliacija?

Priešlaikinė ejakuliacija vyrą gali kamuoti ir visą gyvenimą. Ji gali atsirasti tam tikrais jo gyvenimo momentais, tačiau jei tai pavieniai atvejai – nerimauti per daug nereikėtų. Vis dėlto būna ir taip, kad ši problema išsivysto gana netikėtai bet kuriuo gyvenimo momentu. Visą gyvenimą trunkanti arba įgimta priešlaikinė ejakuliacija vadinama pirmine, o bet kada gyvenime įgyta ir nuo bet kurio gyvenimo momento atsiradusi priešlaikinė ejakuliacija vadinama antrine. Antrinio tipo ankstyva ejakuliacija išsiskiria tuo, kad prieš tai lytinių santykių trukmė buvo normali ir nekėlė vyrui jokių įtarimų, nebent pasitaikydavo tik visiškai pavieniai atvejai. Gydymas skiriamas tuomet, kai problema kartojasi taip dažnai, kad trikdo lytinio gyvenimo kokybę ir galimai kenkia vyro fizinei, emocinei būklei bei kitoms gyvenimo sritims.

Viena įprasčiausių priešlaikinės ejakuliacijos išsivystymo priežasčių – nervinė įtampa. Ją vyras gali patirti prieš kiekvieną lytinį aktą. Ir čia iškyla įdomus kuriozas – nerimavimas dėl ankstyvos ejakuliacijos tik dar labiau padidina priešlaikinės ejakuliacijos tikimybę. Pastebėta, kad itin dažnai priešlaikine ejakuliacija skundžiasi naujas partneres turintys vyrai. Be to, ne taip jau ir retai ankstyvos ejakuliacijos epizodai kamuoja dėl ilgą laiką trukusio lytinių santykių stygiaus ar netgi visiško jų nebuvimo – vis dėlto jei viskas gerai ir vyro organizmas funkcionuoja normaliai, po keleto nepavykusių kartų situacija turėtų pasitaisyti.

Įdomiausia tai, kad labai daug priklauso ir nuo partnerės požiūrio į vyrą ir į galimą jo problemą – jei ji jo nepalaikys, iš jo juoksis ar net jį smerks, žemins, tuomet priešlaikinės ejakuliacijos pasireiškimo rizika dar labiau išaugs, o vyras jaus ypatingai neigiamus jausmus, pradės vengti suartėjimo su savo partnere. Be to, priešlaikinė ejakuliacija gali atsirasti ir dėl įvairių fizinių priežasčių, pavyzdžiui, didelio varpos galvutės jautrumo ar besivystančios erekcijos disfunkcijos, kuri neretai susijusi būtent su širdies ir kraujagyslių ligomis. Tad kai kuriais atvejais gali būti „kaltos“ ir mišrios priežastys.

Ką daryti?

Jei tekste matote save, tuomet nebedelskite ir kreipkitės į gydytoją urologą. Paprastai gilėjanti problema neišsisprendžia savaime, tad specialistas padės įvertinti problemos mastą ir paskirs tinkamiausią gydymą. Be to, gali padėti tam tikros elgsenos technikos ar psichoterapija. Labai svarbus ir partnerės palaikymas.

Būtina pridėti ir tai, kad Lietuvoje jau pasiekiamas geriamasis vaistas, kuris skirtas būtent šiai problemai gydyti. Šis vaistinis preparatas pailgina laiką iki sėklos išmetimo ir gali pagerinti ejakuliacijos kontroliavimą. Tai gali padėti sumažinti nusivylimą ar nerimą dėl greitos ejakuliacijos. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Parengė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Nauja viltis sunkios astmos gydyme

Žalių, lapuočių medžių su bronchus primenančiomis šakomis suformuotas meninis žmogaus plaučių vaizdas įkūnija vilties viziją. Fonas – giedras mėlynas dangus, pabrėžiantis gamtos ir kvėpavimo ryšį, išryškinantis palengvėjimo žadą sunkios astmos gydymas.

Bronchinė (bronchų) astma – tai lėtinis susirgimas, kuris palietęs daugybę žmonių. Galbūt ir Jūs žinote arba Jūsų artimas žmogus gali patvirtinti, kokia tai sudėtinga, kompleksinė ir gyvenimo kokybę trikdanti liga. Kai sunku ir baisu užmigti, nes naktį arba paryčiais gali ir vėl prižadinti sunkus dusulys, neapsakomas krūtinės veržimas ir mirties baimė. Kai baisu aktyviau pajudėti, nes astmos priepuolis visai čia pat. Kai lėtinė liga tyko ir laukia, kada šiek tiek šaltesnis oras ar koks nors alergenas sukels ir vėl sunkiai valdomą priepuolį… Taigi ką daryti – ar tiesiog susigyventi su šia liga ir nuolat bijoti, kad astmos priepuolis baigsis baisiausia baigtimi ar gydyti ligą ir tikėtis, kad ją pavyks suvaldyti? Mes siūlome ją gydyti, nes šiuolaikinis gydymas gali padėti grįžti į normalų gyvenimą.

Naujos gydymo galimybės teikia viltį

Pagrindiniai astmos simptomai – dusulys, kosulys, skrepliavimas, kvėpavimo pasunkėjimas, sunkumas ir veržimas krūtinės srityje. Šiuolaikinis astmos gydymas vaistais gana veiksmingas, tačiau ir jo kai kuriems pacientams nepakanka, mat kasdien vartojami vaistai nebegali sukontroliuoti sunkios astmos. Vis dėlto ir Lietuvoje jau yra sprendimas sunkios astmos gydymui – prieš keletą metų pradėta taikyti pažangi biologinė terapija. Ji padeda suretinti ligos paūmėjimus ir (arba) palengvinti pasikartojančius sunkios astmos priepuolius, kai kasdien vartojamų vaistų nebepakanka. Be to, biologinė terapija gali padėti sumažinti jau vartojamų vaistų dozes ir padėti netiesioginiu būdu pagerinti miego kokybę, psichologinę paciento būklę, o tuo pačiu ir bendrą gyvenimo kokybę.

Bronchinės astmos paplitimas gąsdina specialistus

Manoma, kad pasaulyje bronchine (bronchų) astma serga mažiausiai 300 milijonų žmonių. Diagnozių skaičiai grėsmingai auga, tad gali būti, kad per artimiausius 5-10 metų jų skaičius išaugs mažiausiai iki 400 milijonų ar net daugiau. O tai, savaime suprantama, jau labai reikšminga visos žmonijos dalis – nesunku suskaičiuoti, koks didelis procentinis ligos paplitimas. Vis dėlto ši liga vienose pasaulio šalyse paplitusi labiau nei kitose. Tarkime, teigiama, kad Baltijos šalyse ši liga palietusi apie 5 procentus gyventojų, o štai Jungtinėje Karalystėje bronchų astma serga bent trigubai daugiau gyventojų. Manoma, kad Lietuvoje šia liga serga mažiausiai trys dešimtys tūkstančių gyventojų, o apie 5 procentus iš jų kovoja su sunkia astmos forma.

Astma jau yra didelis iššūkis, o sunki astma – ypatingai didelis iššūkis

Astma – lėtinė liga. Kol kas medicina negali jos visiškai išgydyti. Teigiama, kad jokių astmos priepuolių gali nepasirodyti ir metų metus, tačiau vieną dieną ji grįžta su trenksmu. Pacientai dažnai padaro vieną esminę klaidą – savavališkai nutraukia vaistų, kuriuos reikia vartoti nuolatos, vartojimą ir taip tarsi grįžta vienu žingsneliu atgal. Tuomet gydytojui gali būti sunku įvertinti, ar paciento astma yra sunkios formos, ar pacientas tiesiog tinkamai nesilaiko gydymo režimo. Tad paciento ir gydytojo bendradarbiavimas šios ligos gydyme – ypatingai svarbus.

Astma būna įvairaus sunkumo. Vieniems pacientams tik retkarčiais pasireiškia nesunkūs priepuoliai, kurių palengvinimui pakanka greitai ir trumpai veikiančių bronchus plečiančių vaistų. Tuo tarpu kitiems pacientams vaistus jau reikia vartoti kasdien – gydytojas visuomet stengiasi skirti minimalius vaistų kiekius, kurių pakaktų tam, kad astmos priepuoliai suretėtų  ir būtų grąžinama normali paciento gyvenimo kokybė – jis galėtų dirbti, mokytis, sportuoti, džiaugtis mylima veikla. Vis dėlto yra ir tokių pacientų, kurie serga itin sunkia ligos forma ir jiems „klasikinio“ gydymo nebepakanka, nors vaistai vartojami ir teisingai – būtent šiuo atveju gali būti naudinga biologinė terapija.

Biologinė terapija gali padėti suretinti ir (arba) palengvinti sunkios astmos paūmėjimus ir padėti pacientui grįžti į lengvesnį gyvenimą

Biologinė terapija – vienas pažangiausių ir naujausių sunkios astmos gydymo metodų. Biologinės terapijos esmė – į žmogaus organizmą kas keletą savaičių (ar žymiai rečiau) suleidžiama antikūnų, kurie padėtų suvaldyti sunkias uždegimines reakcijas. Tokie vaistai yra skirti suaugusiųjų, paauglių ir 6 metų ar vyresnių vaikų sunkios atsparios eozinofilinės astmos papildomam gydymui. Tai antikūnai, kurie su dideliu afinitetu ir specifiškumu veikia žmogaus interleukiną 5 (IL-5). IL-5 yra pagrindinis citokinas, atsakingas už eozinofilų augimą ir diferenciaciją, telkimąsi, aktyvavimą ir gyvavimą. Ši biologinė terapija nanomoline potencija slopina IL-5 biologinį aktyvumą, neleisdamas jam prisijungti prie eozinofilų paviršiuje esančio receptoriaus komplekso alfa grandinės ir taip slopindamas IL-5 signalizavimą bei mažindamas eozinofilų gamybą bei gyvavimą. Žinoma, prieš skiriant šį naujovišką gydymą pacientą reikia atsakingai ir nuodugniai ištirti. Manoma, kad Lietuvoje toks gydymas galėtų tikti iki 1000 pacientų, tad svarbiausia žinoti apie galimybę gauti šiuolaikinį gydymą, nes kol kas šis gydymas dar netaikomas itin plačiai.

Parengė vaistininkė Rūtelė Foktienė

LOPL – ar žinote, ką reiškia šios keturios raidės?

Žmogaus krūtinės ląstos rentgeno nuotrauka, kurioje matomas sudėtingas bronchų medis, tamsiame fone išryškina plaučių šakas baltai. Šis išsamus vaizdas yra labai svarbus įrankis žinantiems, suteikiantis įžvalgos apie kvėpavimo takų sveikatą.

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga pralenkė bet kokias mirtingumo prognozes. Trečiąja dažniausia mirties priežastimi pasaulyje ji tapo anksčiau nei prognozavo mokslininkai. Vien 2015 metais dėl jos mirė net nuo 3 iki 4 milijonų žmonių, o kiek su lėtine obstrukcine plaučių liga susijusių mirčių galimai buvo neužfiksuota, ypač mažiau išsivysčiusiose šalyse? Niekas to pasakyti negali. Aišku tik tai, kad ši liga tampa vis aktualesnė – svarbu kiekvienam, net ir sveikam asmeniui kuo daugiau apie ją žinoti, nes lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (trumpinamos keturiomis didžiosiomis raidėmis – LOPL) išvengti tikrai įmanoma, o susirgus – būtina ją gydyti. Taigi pakalbėkime apie šią lėtinę ir klastingą ligą plačiau.

Kas yra LOPL?

LOPL – tai lėtinė liga, kuri, paprastai tariant, labai reikšmingai apsunkina kvėpavimo funkciją. Tinkamai nekontroliuojama arba negydoma LOPL gali tapti neįgalumo arba netgi mirties priežastimi – šios ligos komplikacijos yra gana grėsmingos. Anksčiau buvo išskiriamos kelios pagrindinės LOPL formos – pirmoji labiau susijusi su lėtinės eigos bronchitu, kai asmenį kamuoja bronchų susiaurėjimas, kosulys ir skrepliavimas ir tokia, kuri labiau susijusi su besivystančia emfizema, nulemiančia oro patekimo į plaučius ribojimą ir alveolinius plaučių pakitimus. Šiandien šis skirstymas beveik netaikomas ir manoma, kad LOPL yra daugialypė liga, kurios eigą apima sutrikimai visose kvėpavimo sistemos dalyse. Pacientui gali pasireikšti visi simptomai vienu metu, ypač jei liga jau pažengusi. Tai reiškia, kad ligos pradžia gali būti labiau susijusi su bronchų susiaurėjimu, padidėjusia gleivių sekrecija ir kosuliu, o vėliau jau atsiranda ir negrįžtamų plaučių pažeidimų. Yra įvairiausių LOPL fenotipų ir kiekvienam pacientui ši liga gali pasireikšti labai individualiai. Vis dėlto išskiriami pagrindiniai simptomai, kurie dažniausiai vargina LOPL sergantį pacientą. Jų intensyvumas gali būti pats įvairiausias – nuo lengvų iki labai sunkių, neįgalumą sukeliančių simptomų. Ši liga vystosi lėtai – dažniausiai pirmieji požymiai išryškėja tuomet, kai pacientas būna 40-50 metų amžiaus, tačiau ne su rūkymu ar aplinkos užterštumu, o su paveldėtu tam tikro baltymo trūkumu susijusi liga gali pasireikšti visai jauname amžiuje.

Kokie LOPL simptomai?

Pagrindiniai LOPL simptomai susiję ne tik su dusuliu, kosuliu, skrepliavimu ir kitais kvėpavimo sunkumais bei oro trūkumu. Ligos kamuojamas pacientas jaučia nuolatinį nuovargį, be to, nuovargis nuolat didėja, asmeniui tampa vis sunkiau ir sunkiau ne tik savarankiškai užkopti laiptais, bet ir atlikti paprasčiausius dienos darbus. LOPL sergantį pacientą nuolat kamuoja bendras silpnumas ir vis pasikartojančios kvėpavimo sistemos infekcijos. Deja, bet šios gana dažnai išsivystančios virusinės ir bakterinės infekcijos tik dar labiau pasunkina ligos eigą, išprovokuoja jos paūmėjimus, o dėl paūmėjimų kvėpavimo sistema tampa dar imlesnė įvairiems patogenams bei patiria jau nebegrįžtamų pokyčių. Negydant arba netinkamai gydant ligą asmeniui pradeda kristi svoris, jo raumenys praranda didelę dalį masės, trinka ne tik fizinė, bet ir psichologinė sveikata – užsidaroma nuo pasaulio, o kvėpavimo funkcijos palaikymui prireikia ir deguonies terapijos.

Kaip vystosi LOPL?

Šis susirgimas gana dažnai vadinamas viena klastingiausių ligų. Ji daugelį metų gali vystytis visiškai nepastebimai, be to, pirmieji jos simptomai gali nesukelti jokios paciento reakcijos – kas čia tokio šiek tiek daugiau pajudėjus pradėti jausti lengvą dusulį ar šiek tiek pakosėti rytais. Kadangi net 80-90 procentų liga sergančių pacientų ilgą laiką rūko, dauguma asmenų į gydytojus kreipiasi tik tuomet, kai jų patiriami simptomai yra jau bent vidutinio sunkumo ir juos sunku „nurašyti“ vien rūkymui. Taigi labai dažnai pacientai į gydytojus kreipiasi tik tuomet, kai liga sergama jau ne pirmąją dešimtį ir jos gydymas jau kur kas komplikuotesnis, o plaučių struktūra ir funkcija jau negrįžtamai pažeistos.

Kam reikėtų pasitikrinti dėl galimos LOPL?

Ypatingai sunerimti ir galbūt jau rytoj į medikus turėtų kreiptis tie, kurie:

  • Yra vyresni nei 40 metų;
  • Ilgą laiką rūko arba dirba ir gyvena užterštoje aplinkoje;
  • Šeimoje jau turi LOPL atvejų;
  • Jaučia bet kokius su sutrikusia kvėpavimo funkcija susijusius simptomus, pavyzdžiui, kosulį, skrepliavimą, dusulį, fizinio aktyvumo tolerancijos mažėjimą, nuovargį, silpnumą ir t.t. Itin pažengusią ligą rodo svorio netekimas, nuolatinis deguonies trūkumas, pamėlęs veidas, statinės formos krūtinė, neįgalumas.

Nors LOPL nėra visiškai išgydoma, labai svarbu „nepavėluoti“ su gydymo pradžia, nes tokiu būdu galima išsaugoti ne tik paciento gyvenimo kokybę, bet ir jo gyvybę. Šiuolaikinis ir pažangus bei tinkamai parinktas gydymas, apimantis medikamentines ir nemedikamentines priemones, gali padėti išsaugoti laimingą kasdienybę ir pratęsti gyvenimą net tuomet, kai jau sergama sunkios formos LOPL.

Parengė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Osteoartritas – dažniausia sąnarių liga

Asmuo, sėdintis ir laikantis kelius abiem rankomis, o tai gali reikšti skausmą ar diskomfortą dėl osteoartrito. Asmuo dėvi tamsius šortus ir šviesius marškinius, sėdi ant šviesaus paviršiaus.

Osteoartritas kenkia daugybės žmonių gyvenimo kokybei, nes reikšmingai apriboja judėjimo galimybes, o pažengusios ir tinkamai negydomos ligos atvejais netgi sukelia neįgalumą. Kokia tai liga ir kokie faktoriai padidina jos išsivystymo riziką?

Kas yra osteoartritas?

Manoma, kad osteoartritas yra dažniausia sąnarių liga pasaulyje, pažeidžianti ne tik sąnarius, bet ir aplink juos esančius minkštuosius audinius. Kartais osteoartritas vadinamas osteoartroze. Tai ta pati degeneracinė sąnarių liga, kuri susijusi su sąnario kremzlių pakitimais. Bėgant laikui sąnarių kremzlės kinta, dyla ir plonėja, šiurkštėja jų besiliečiantys paviršiai, todėl judesiai tampa skausmingi, o judesio amplitudė sumažėja, tampa ribota, vis labiau trumpėja raumenys ir kitos judėjimui svarbios struktūros. Prasidėjus sąnario dalių uždegiminiams procesams, pažeidžiami ir sąnarį supantys audiniai, be to, susiformuoja vadinamųjų osteofitų – kaulinių išaugų, kurios trukdo normaliam sąnario judėjimui. Sąnarys sustorėja, pakinta jo išvaizda ir funkcija. Manoma, kad šios ligos išsivystymui daug įtakos turi kai kurie imuninės sistemos komponentai, pavyzdžiui, citokinai. 

Į kokias rūšis skirstomas osteoartritas?

Ši degeneracinė, uždegiminė, nuolat progresuojanti sąnarių liga skirstoma į dvi pagrindines dideles grupes – pirminę ir antrinę osteoartrozę arba osteoartritą.

Pirminis osteoartritas dažniausiai išsivysto kartu su senėjimo procesais – tikslios jo atsiradimo priežastys nežinomos. Manoma, kad daugiausiai įtakos turi natūralus sąnarių nusidėvėjimas ir lėtėjantys audinių atsinaujinimo procesai.

Antrinio osteoartrito priežastys aiškios. Dažniausiai antrinę osteoartrozę sukelia įvairios sąnarių traumos, tam tikras chirurginis gydymas (atliktos operacijos), ilga nejudrumo būsena, kai kurios infekcijos, netaisyklingas kaulų sugijimas po traumų ir operacijų bei kitos priežastys. Antrinis osteoartritas dažnesnis tarp jaunų asmenų, tačiau jo dažnis mažesnis nei pirminio osteoartrito, kuris paliečia daugybę senyvo amžiaus asmenų ir reikšmingai kenkia jų gyvenimo kokybei.

Kurios kūno dalys yra dažniausiai pažeidžiamos ir kaip paplitusi ši liga?

Ši degeneracinė sąnarių liga dažniausiai apima kelio, klubo, rečiau pažeidžiami čiurnos, stuburo ir kiti kūno sąnariai. Manoma, kad šia liga serga net kas trečias senyvo amžiaus asmuo, o kai kuriais duomenimis jos simptomus gali jausti net kas antras garbaus amžiaus pacientas. Beje, pastebima, kad dažniau serga moterys nei vyrai. Paprastai ši liga progresuoja metų metus.

Pirmosios ligos stadijos metu skausmas jaučiamas tik tuomet, kai sąnarys labiau apkrautas, pavyzdžiui, keliant sunkesnius nešulius ar ilgiau pasportavus. Antrojoje ligos stadijoje sąnarį skauda jau įprasto judėjimo metu. Pastebimas skausmingas uždegimas; aplink sąnarį esantys audiniai gali parausti ir kitaip matomai pakisti. Trečiosios ligos stadijos metu skauda net ramybės būsenoje. Sąnarys nebegali atlikti normalių savo funkcijų, todėl kremzlės gali netgi sukaulėti ir tapti „nebepajudinamos“.

Kokie rizikos faktoriai paskatina osteoartrito išsivystymą?

  • Paveldimumas – vienas svarbiausių rizikos faktorių, ypač jei šia liga sirgo ar sega pirmos eilės giminaičiai.
  • Amžius – šios ligos išsivystymo tikimybė tiesiogiai susijusi su amžiumi. Vyresnio amžiaus žmonės dažniau skundžiasi sąnarių skausmu ir judėjimo apribojimais. Bent pusė 65 metų sukakties sulaukusių asmenų jau jaučia įvairaus intensyvumo osteoartrozės požymius, tad nesunku pastebėti, kad senyvame amžiuje ši liga paplitusi itin plačiai.
  • Antsvoris ir nutukimas – didelis kūno svoris didina sąnariams tenkantį krūvį, todėl greičiau dyla sąnarių kremzlės. Vis dėlto net ir visą gyvenimą antsvorio turintys asmenys osteoartritu nebūtinai susirgs, nes jo išsivystymą dažnai lemia keli rizikos faktoriai, pasireiškiantys tuo pačiu metu.
  • Lytis – senyvame amžiuje dažniau serga moterys. Tuo tarpu antrinis osteoartritas, kuris paprastai nustatomas jaunesniame amžiuje, dažnesnis tarp vyriškos lyties atstovų (galbūt dėl to, kad jie dažniau dirba fiziškai sunkų darbą ar praktikuoja pavojingesnes sporto šakas).
  • Kai kurios ligos – kai kurie lėtiniai susirgimai gali prisidėti prie osteoartrito išsivystymo ir progresavimo. Būtina paminėti cukrinį diabetą, hormonų apykaitos sutrikimus ir kt.
  • Gyvenimo būdas, darbas ir sportas – didesnį krūvį sąnariams sukeliantis darbas ir sportas padidina šios ligos išsivystymo tikimybę. Tuomet didėja ne tik sąnariams tenkantis krūvis, bet ir traumų tikimybė, kurių metu patiriama įvairių sąnarių išnirimų, menisko pažeidimų, stuburo traumų, raiščių įtrūkimų ir plyšimų, kaulų lūžių ir t.t.

Ką daryti, jei šie simptomai būdingi ir Jums?

Atkreipkite dėmesį į šiuos simptomus:

  • Sąnarius skauda didesnio, minimalaus fizinio krūvio metu ar net ramybės būsenoje;
  • Sunkiau judėti, pakito sąnario judesio amplitudė, sąnarys tapo sunkiai pajudinamas;
  • Pakito sąnario ir aplink jį esančių audinių išvaizda – sąnarys sustorėjo, audiniai paraudo, ištino ir pan.

Išvardinti simptomai gali būti osteoartrito požymiai. Šią ligą svarbu gydyti, nes negydoma liga apriboja judėjimą, padidina sąnarių sukaulėjimo ir neįgalumo riziką. Be to, kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo geresnių rezultatų galima pasiekti. Pagrindinis gydymo tikslas – sumažinti patiriamą skausmą ir grąžinti judėjimo džiaugsmą. Dažniausiai skiriami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, pavyzdžiui, deksketoprofeno turintis Dolmen, tačiau dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Parengė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Dėl kokių 5 priežasčių gali sutrikti virškinimas?

Žmogus pilkais marškiniais sulaiko skrandį iš diskomforto, o tai rodo problemas su virškinimu. Grafinė virškinimo sistemos perdanga raudonai paryškina skrandžio sritį, nurodant galimus sutrikimus.

Įvairūs virškinimo sutrikimai, pavyzdžiui, padidėjęs skrandžio rūgštingumas (rėmuo), skrandžio ir pilvo skausmai, pilvo pūtimas, žarnyno raižymas, viduriavimas arba vidurių užkietėjimas, pykinimas arba vėmimas, sunkumas ir diskomfortas epigastriumo srityje yra vieni dažniausių šiuolaikinio paciento skundų. Ne paslaptis, kad šiandieninis gyvenimo būdas nėra labai tinkamas – nereguliari ir nesveika mityba, didelis stresas, lėtinės ligos ir per mažas aktyvumas tampa nemažu išbandymu jautriai ir reikliai virškinimo sistemai. Tad virškinimo sistema, be abejonės, reaguoja ne tik į netinkamą mitybą, bet ir į žmogaus emocijas ir kitas ligas, kurios nebūtinai susijusios su virškinimo traktu. Liūdniausia tai, kad dauguma virškinimo funkcija susirūpina tik tuomet, kai atsiranda sunkiai pakenčiamų ir ilgalaikių virškinimo sutrikimų. Tad pakalbėkime apie 5 priežastis, dėl kurių gali sutrikti virškinimo procesų sklandumas ir dėl kurių gali prireikti papildomo virškinimo fermentų vartojimo.

1) Senėjimo procesai

Medžiagų apykaitos lėtėjimas senstant – visiškai natūralus procesas. Bėgant laikui maistas tiesiog lėčiau virškinamas, jis ne taip greitai slenka virškinimo traktu, o kasos fermentų gamyba po truputėlį mažėja. Senstančiam organizmui nebereikia tiek maistinių medžiagų, todėl ir maisto kiekis turėtų būti mažesnis, kitaip gresia ne tik nutukimas, bet ir įvairios su metaboliniu sindromu susijusios lėtinės ligos. Štai kodėl vyresnio amžiaus asmenims ir senoliams sportuoti ir judėti bei sveikai maitintis yra ypatingai svarbu.

2) Lėtinės ligos

Ypatingai daug įtakos sklandžiam virškinimo procesui turi lėtinės medžiagų apykaitos ligos ir sindromai. Vertėtų paminėti metabolinį sindromą, kai asmeniui būdingas nuolat padidėjęs arterinis kraujo spaudimas ir pakitęs gliukozės kiekis kraujyje bei jautrumo insulinui sumažėjimas ir nutukimas, taip pat cukrinį diabetą, skydliaukės hormonų apykaitos sutrikimus ir kt. Dėl tokių sveikatos pakitimų sutrinka paciento medžiagų apykaita, taigi daroma įtaka normaliai angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitai. Pavyzdžiui, dėl nepakankamo skydliaukės gaminamų hormonų kiekio organizme gali atsirasti pačių įvairiausių virškinimo sutrikimų. Gali kamuoti vidurių užkietėjimas, pilvo pūtimas, kiti nemalonūs pojūčiai. Tad patiriant virškinimo sutrikimus reikėtų pagalvoti ir apie lėtinių ligų galimybę.

3) Laktozės netoleravimas

Dažnai kamuojantys virškinimo sutrikimai, tokie kaip intensyvus pilvo skausmas ir raižymas, pilvo pūtimas, viduriavimas, šleikštulys, diskomforto jausmas pilvo srityje ir kartais net galvos skausmas ar bendras negalavimas gali kamuoti ir tuomet, kai asmuo netoleruoja laktozės. Laktozės netoleravimas gali būti įgimtas, kai sutrikimas kamuoja visą gyvenimą ir įgytas, kai sutrikimas pasireiškia nuo tam tikro gyvenimo momento, tarkime, po persirgtos žarnyno ligos. Manoma, kad Lietuvoje laktozės netoleruoti gali net kas trečias pacientas, o visame pasaulyje šis negalavimas taip pat labai paplitęs – kai kur jis palietęs dar didesnę gyventojų dalį. Jei pieno produktai sukelia panašius simptomus, tuomet labai tikėtina, kad asmuo netoleruoja laktozės dėl laktazės – fermento, skaldančio pieno cukrų – trūkumo. Vertėtų atsiminti, kad laktozės yra ne tik pieno produktuose. Jos gali būti net ir vartojamose tabletėse, tad visuomet svarbu skaityti ne tik maisto, bet ir ant vaistinių preparatų pakuočių pateiktą informaciją. Genetika gali nulemti ir kitų rūšių fermentopatijas – tuomet pakaitinė virškinimo fermentų terapija neretai būna vienintelė išeitis.

4) Nuolatinis persivalgymas

Dažnas persivalgymas sekina organizmą, o daugiausiai žalos patiria kasa, kuri tiesiog nespėja gaminti reikiamo kiekio virškinimo fermentų. Geriausia pasistengti valgyti dažniau, bet po mažiau, neperkraunant virškinimo sistemos ir nesekinant pagrindinės virškinimo liaukos – kasos. Mezym vartojamas tuomet, kai kasa nepakankamai gamina ir išskiria virškinimo fermentų ir tai sukelia virškinimo sutrikimų. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

5) Virškinimo trakto ligos

Patys įvairiausi virškinimo sutrikimai gali atsirasti dėl uždegiminių žarnyno ar kasos ligų, dirgliosios žarnos sindromo. Vienos dažniausiai diagnozuojamų ligų yra skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, gastroezofaginio refliukso liga. Jei virškinimo sutrikimai kamuoja gana ilgą laiką, tuomet būtina kreiptis į gydytoją ir ieškoti tokių negalavimų priežasčių, kitaip ilgalaikis rėmuo gali negrįžtamai pažeisti stemplę ir prisidėti prie priešvėžinės būklės išsivystymo, o opaligė gresia skrandžio perforacija, kuri gali būti ir mirtina. Tad rūpinkitės savo sveikata ir laiku reaguokite į virškinimo funkcijos sutrikimus.

Parengė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Kas ypatingai svarbu astmos gydyme?

Baltas, ovalo formos lenkto dizaino inhaliatorius rodomas oranžiniame fone. Inhaliatoriuje yra mažas langelis, kuriame matomas skaičius 30, pabrėžiantis jo svarbų vaidmenį „Astmos gydymui“.

Bronchinė (bronchų) astma – lėtinė liga, todėl ją reikia gydyti visą gyvenimą. Manoma, kad liga serga mažiausiai 5 procentai viso pasaulio gyventojų arba daugiau nei 300 milijonų žmonių, o pirmieji priepuoliai paprastai pasireiškia dar vaikystėje. Bronchinės astmos paplitimas įvairiose pasaulio šalyse labai skiriasi – vienose šalyse ja serga daugiau, kitose – mažiau gyventojų.

Pastebėta, kad itin daug įtakos ligos gydymo sėkmei turi tai, kaip pacientas laikosi gydymo režimo ir kaip taisyklingai jis naudoja inhaliatorius. Astmos kamuojamam žmogui gali būti paskirti šiuolaikiškiausi ir efektyviausi įkvepiamieji vaistiniai preparatai, tačiau jei pacientas nemokės taisyklingai naudoti inhaliatoriaus arba praleis dozes, tuomet gydymas tikrai nebus toks veiksmingas, koks jis galėtų būti, jei inhaliatoriai būtų naudojami teisingai ir skrupulingai laikomasi gydymo režimo. Tad pakalbėkime apie bronchų astmą ir apie inhaliatorius. Ką reikėtų žinoti, kad ligos gydymas būtų sėkmingesnis?

Kas yra bronchų astma?

Bronchų astma – lėtinė kvėpavimo takų liga, kuriai būdinga uždegiminė eiga. Astma pasireiškia dusulio ir (arba) kosulio priepuoliais. Astmai būdinga bronchų obstrukcija, kuri gali išnykti savaime, tačiau kartais ją įmanoma įveikti tik gydymu. Astmai būdinga ir tai, kad jos metu ypatingai padidėjęs bronchų jautrumas patiems įvairiausiems aplinkoje esantiems dirgikliams. Pastebėta, kad vieni dažniausių alergenų yra namų dulkių erkės, pelėsiniai grybai, žiedadulkės, naminių gyvūnų pleiskanos, tarakonai. Astmos priepuolius gali išprovokuoti fizinis krūvis, susijaudinimas, labai aštrūs kvapai, šaltas oras, tabako dūmai, cheminiai teršalai, profesinės dulkės ir kt. – alergenų ir provokuojančių faktorių spektras labai platus ir kiekvienam asmeniui jis individualus. Astma susijusi su suprastėjusia miego ir gyvenimo kokybe. Stebimas glaudus ryšys su kitomis alerginėmis ligomis, pavyzdžiui, alerginiu rinokonjunktyvitu, atopiniu dermatitu, maisto alergijomis ir t.t. Tarp astmos priepuolių pacientas gali jaustis gerai, o priepuolio metu kamuoja dusulys, sausas ir dirginantis kosulys. Būdingas „triukšmas“ krūtinėje – dėl pasunkėjusios oro cirkuliacijos girdimas cypimas, švokštimas ir panašūs garsai. Sunkios astmos priepuolio atvejais pacientui trūksta oro, pamėlsta veidas ir lūpos.  

Kaip gydoma astma?

Šiuolaikinis gydymas padeda suretinti priepuolių pasireiškimą, tad paciento gyvenimo kokybė tokiu atveju žymiai pagerėja, jis gali džiaugtis normalia kasdienybe. Jei priepuolių metu skiriami trumpai veikiantys bronchus plečiantys vaistai, tai tarp priepuolių gydymui taip pat reikia vartoti ilgo veikimo bronchus plečiančius ir uždegimą slopinančius vaistinius preparatus – svarbu tai daryti reguliariai. Blogiausia tai, kad dažnas pacientas pagerėjusią būklę priima kaip visišką pasveikimą ir savavališkai nutraukia gydymą arba pradeda valingai praleidinėti vaistinių preparatų dozes. Taip daryti negalima, nes astmos gydymas remiasi ilgalaikiu ir reguliariu vaistų vartojimu. Be to, labai svarbu ir tai, ar teisingai naudojami inhaliatoriai, skirti tam, kad įkvepiamieji vaistai būtų pristatomi tiesiai į plaučius. Tinkamai negydoma bronchų astma reiškiasi nepakankama simptomų kontrole ir dėl to prastėjančia gyvenimo kokybe, atsirandančiais plaučių ir kitų organų, pavyzdžiui, širdies, pažeidimais.

Kuo svarbus taisyklingas inhaliatorių naudojimas?

Įrodyta, kad itin daug įtakos sėkmingai astmos kontrolei turi teisinga inhaliatorių naudojimo technika. Šiandien galima rinktis iš kelių pagrindinių inhaliatorių tipų, pavyzdžiui, slėginių dozuotų aerozolinių inhaliatorių, miltelinių inhaliatorių, dozuotų įkvėpimu sužadinamų aerozolinių inhaliatorių ir šiuo metu naujausių, vadinamųjų švelnios dulksnos (angl. soft mist) inhaliatorių. Kiekvieno tipo inhaliatoriaus įkvėpimo technika reikšmingai skiriasi, todėl labai svarbus adekvatus paciento mokymas ir profesionalus bendradarbiavimas su gydytoju. Tarkime, dozuoti įkvėpimu sužadinami aerozoliniai inhaliatoriai vaistą automatiškai išpurškia tuomet, kai pacientas įkvepia. Labai svarbu įkvėpti pakankamai stipriai. Švelnios dulksnos tipo inhaliatoriai išrasti paskiausiai. Jie ypatingi tuo, kad išpurškiama švelnios dulksnos srovė yra žymiai lėtesnė. Tai padeda lengviau suderinti vaisto išpurškimo ir įkvėpimo momentą ir padidinti optimalios vaisto dozės patekimo į plaučius tikimybę, o tuo pačiu ir vaisto veiksmingumą. Miltelinių inhaliatorių pasirinkimas itin platus. Jie gali būti pavienių dozių tipo ir daugiadoziai. Aerozolis generuojamas tuomet, kai pacientas įkvepia, todėl nereikia derinti vaisto išpurškimo su įkvėpimu. Vis dėlto svarbu įkvėpti pakankamai stipriai, kitaip į plaučius nepakaks pakankama vaisto dozė. Teigiama, kad slėginiai dozuoti aerozoliniai inhaliatoriai yra paplitę plačiausiai, nes jie gana universalūs. Vis dėlto daugybė pacientų jais naudojasi netaisyklingai. Sudėtingiausia tai, kad inhaliatoriaus aktyvaciją būtina suderinti su gana lėtu ir giliu įkvėpimu. Dažniausia kylanti problema – per greitas paciento įkvėpimas. Specialios tarpinės padeda lengviau ir taisyklingiau įkvėpti reikiamą vaisto dozę. Įrodyta, kad tarpinės naudojimas padeda sumažinti nepageidaujamų poveikių pasireiškimo tikimybę. Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau šių inhaliatorių tipų, pavyzdžiui, vaistų gamintojai stengiasi, kad įkvepiamos vaisto dalelės būtų kuo mažesnės. Tad teisingos inhaliatorių naudojimo technikos svarba yra neabejotina.

Parengė Rūtelė Foktienė

Kaip išsirinkti dantų pastą?

Žmogus atsargiai spaudžia dantų pastą iš raudonos tūbelės ant dantų šepetėlio mėlynais ir žaliais šereliais. Fonas neryškus, dėmesys sutelkiamas į dantų higienos veiklą ir kaip pasirinkti tinkamą dantų pastą optimaliai priežiūrai.

Dantų pastų pasirinkimas dabar toks gausus, kad nesunku pasimesti. Vienos kainuoja visai nedaug, už kitas tenka suploti daugiau ir gerokai paploninti piniginę. Ar jų kokybė tikrai priklauso nuo kainos? O galbūt užtektų žinoti šiek tiek informacijos, į ką reikėtų pirmiausiai atkreipti dėmesį dantų pastos sudėtyje? Pasirodo, kad jose gali būti tam tikrų medžiagų, kurios gali tik sukelti papildomos žalos, o visuomet geriau rinktis kuo natūralesnės sudėties dantų pastą, kurioje be natūralių abrazyvinių medžiagų būtų ir optimalus fluoridų kiekis bei naudingai veikiančių augalinių ekstraktų.

Dantų pastą reikia rinktis pagal pagrindines jos atliekamas funkcijas

Pagrindinė dantų pastos funkcija – švelnus ir kokybiškas dantų ir dantenų valymas. Šią funkciją turėtų atlikti visos dantų pastos. Vartotojas tam tikrą jos rūšį gali pasirinkti pagal papildomus savo lūkesčius. Tarkime, jei pacientą vargina blogas burnos kvapas, tuomet reikia ieškoti tokios dantų pastos, kuri padėtų kovoti su šiuo kvapu. Populiariausios dantų pastų atliekamos funkcijos yra dantų balinimas, spindesio suteikimas, jautrumo mažinimas, dantenų kraujavimo mažinimas, burnos ertmės būklės palaikymas ir t.t. Tad asmuo pirmiausiai pats turėtų žinoti, ko jis tikisi iš dantų pastos. Dabartinis pasirinkimas tikrai labai platus – dauguma dantų pastų atlieka ne vieną minėtąją funkciją. Vis dėlto reikėtų suprasti, kad kokybiškos dantų pastos dažniausiai „siūlo“ tik vieną papildomą funkciją – pavyzdžiui, švelniam dantų valymui skirta dantų pasta vargu ar gali vienu metu pasirūpinti nepriekaištingu dantų baltumu ir jautrumo mažinimu, nes dantų pastose esančios balinančios medžiagos gali tik didinti dantų jautrumą.

Kokios pagrindinės dantų pastos sudedamosios dalys?

Dantų pastos sudėtis gali būti pati įvairiausia. Vis dėlto daugumą jų sudaro tos pačios medžiagų grupės, kurias išvardinti visai nesunku:

  • Vanduo;
  • Šveičiamosios arba abrazyvinės medžiagos, pavyzdžiui, kalcio karbonatas, dehidratuotas (specialiai paruoštas) kvarcas ir kt. – jų dantų pastos sudėtyje gali ir nebūti;
  • Putojimą sukeliančios medžiagos (gelinės struktūros dantų pastose jų gali ir nebūti, nes kai kuriems putojimas nepatinka arba yra netgi žalingas, pavyzdžiui, nėščiosioms dantų pastos putos gali sukelti pykinimą). Šios medžiagos padeda ištirpinti įvairias organinės kilmės apnašas. Dažniausiai tai paviršiaus aktyvioji medžiaga, kuri gausiai putoja, kai yra maišoma. Vienas populiariausių putokšlių – natrio laurilsulfatas (SLS), kuris kai kuriose šalyse netgi uždraustas dėl galimo žalingo savo poveikio ir neigiamo naudos bei rizikos santykio;
  • Buferinės medžiagos, kurios palaiko dantų pastos pH – rūgščių bei šarmų balansą;
  • Drėkinamosios medžiagos, pavyzdžiui, glicerolis. Šios medžiagos neleidžia dantų pastai išdžiūti ir padeda palaikyti minkštą, kreminę struktūrą;
  • Papildomų savybių suteikiančios medžiagos, pavyzdžiui, balinančios, antibakterinį poveikį, saldumą, kvapą, sutraukiantį ir drėkinantį poveikį suteikiančios medžiagos, kurių kilmė gali būti ir cheminė, ir natūrali. Pavyzdžiui, ksilitolis suteiks dantų pastai saldų skonį ir padės palaikyti gerą burnos ertmės sveikatą, o šalavijų ekstraktas – gaivų kvapą ir antiseptinį poveikį.

Kaip išsirinkti dantų pastą?

Paprastai tariant, dantų pastą sudaro trys pagrindinės sudedamosios dalys – abrazyvas, putokšlis ir dantų pastos konsistenciją sudaranti medžiaga. Tik iš šių medžiagų grupių sudaryta dantų pasta atlieka pačią pagrindinę – valomąją funkciją, tačiau nepasižymi balinančiomis, apsauginėmis, jautrumą ar kraujavimą mažinančiomis ir kitomis papildomomis funkcijomis. Profilaktinės dantų pastos padeda apsaugoti dantis nuo ėduonies. Svarbiausia tokių dantų pastų sudėtinė dalis – fluoro junginiai. Fluoro junginiai labai svarbūs normaliai kaulinio audinio mineralizacijai. Iki 3 metų amžiaus vaikams reikėtų rinktis dantų pastas su 500 ppm fluoro, nuo 3 iki 6 metų vaikams šis fluoro kiekis turėtų būti dvigubas, o dar vyresniems vaikams rekomenduojama rinktis dantų pastas su 1450 ppm fluoro turinčią pastą. Suaugusieji turėtų rinktis dantų pastas, turinčias nuo1000 iki 1450 ppm fluoro junginių. Paskutiniu metu plinta mada rinktis befluores dantų pastas, tačiau prieš darant tokį sprendimą geriau pasitarti su gydytoju odontologu, nes būtent šie junginiai veiksmingiausiai padeda apsaugoti dantis nuo ėduonies poveikio, o kuo jie labiau linkę į ėduonį, tuo didesni fluoro kiekiai gali būti reikalingi kasdienėje burnos higienos rutinoje. Beje, dantų pastos kiekis, dedamas ant dantų šepetėlio, neturėtų viršyti mažo žirnelio dydžio.

Papildomas dantų pastos funkcijas renkasi pats vartotojas, nes jų yra pačių įvairiausių. Bene populiariausios yra dantis balinančios, dantenų kraujavimą mažinančios, antibakterinį poveikį suteikiančios ir dantų jautrumą mažinančios dantų pastos. Geriausia dėl papildomų dantų pastos suteikiamų funkcijų pasikalbėti su gydytoju odontologu. 

Ar dantų pasta gali padaryti žalos?

Tikrai gali. Dažniausiai vartotojai skundžiasi agresyvių balinamųjų medžiagų sukeltu dantų ir dantenų jautrumu. Jei taip nutinka, tuomet geriau dantų pastą pakeisti kita, kurioje balinančios medžiagos veikia švelniau. Pernelyg didelis abrazyvinių medžiagų kiekis taip pat gali pažeisti emalį. Be to, burnos gleivinę ir dantenas gali pažeisti ir kita, daugelio dantų pastų sudėtyje esanti medžiaga – natrio laurilsulfatas arba SLS. Tai itin stipri paviršinio aktyvumo medžiaga, kuri skaido organines medžiagas, todėl ji gali pažeisti ir ląsteles. Pastebėtas glaudus ryšys tarp SLS ir burnos opelių formavimosi bei dantenų kraujavimo. Jeigu burnoje atsirado opelių, gali prireikti tam tikrų priemonių, kad jos greičiau užsitrauktų. Anaftin gelis padeda kontroliuoti mažų burnos pakenkimų sukeliamą skausmą, pavyzdžiui, atsirandantį išsivysčius aftiniam stomatitui, aftinėms opoms, taip pat mažiems ortodontinių plokštelių ir netinkamai pritaikytų protezų sukeltiems pakenkimams.

Parengė Rūtelė Foktienė

Priešlaikinė ejakuliacija – didesnė problema nei galvojama

Artimiausiame įvaizdyje baltais marškinėliais vilkinti pora dalijasi intymia akimirka. Asmuo pirmame plane žiūri į dešinę, apkabintas kito, kuris smakrą atremia į petį. Šioje švelnioje scenoje subtiliai užfiksuota bendra kelionė, kai jie apmąsto gyvenimo iššūkių sprendimus.

Dauguma galvoja, kad įvairios seksualinės disfunkcijos ar lytinės sveikatos sutrikimai būdingesni tik vyresniems vyrams. Taip, vyresniame amžiuje tam tikrų disfunkcijų, pavyzdžiui, erekcijos sutrikimų, pasitaikymo dažnis tikrai didesnis, tačiau būtent priešlaikinė ejakuliacija yra tas lytinės sveikatos sutrikimas, kuris neaplenkia ir visai jaunų vyrų. Pakalbėkime apie priešlaikinę arba pernelyg ankstyvą ejakuliaciją plačiau. Kas tai yra? Kokios jos priežastys? Kas galėtų padėti veiksmingai spręsti šią problemą?

Priešlaikinė ejakuliacija nėra susijusi tik su fizinėmis problemomis

Priešlaikinė ejakuliacija – tai vyrų lytinės sveikatos sutrikimas, kai ejakuliacija įvyksta greičiau, nei to norėtų pats vyras ir (arba) jo partnerė. Be to, priešlaikinę ejakuliaciją patiriantis vyras beveik negali arba visai negali kontroliuoti šio proceso, o dėl pernelyg ankstyvos ejakuliacijos jam kyla didelių psichologinių sunkumų. Priešlaikinė ejakuliacija gali būti įtariama tuomet, kai nuo įsiskverbimo į makštį momento iki sėklos išsiveržimo nepraeina daugiau nei 60 – 120 sekundžių (problema itin ryški, kai šis laikotarpis neviršija vienos minutės ir nesuteikia partneriai jokių galimybių patirti malonumą). Pasitaiko ir tokių atvejų, kai vyrai ejakuliuoja dėl visiškai minimalios lytinės stimuliacijos ir tai įvyksta dar net lytiškai nesuartėjus arba penetracijos į makštį momentu. Tad nesunku pastebėti, kad priešlaikinė ejakuliacija yra susijusi ne tik su fizinėmis problemomis. Ji sukelia vyrui nerimą, nepasitikėjimą savimi, frustraciją, provokuoja įvairias baimes, priverčia vengti lytinio akto, nes ir vėl reikės pajusti tuos pačius neigiamus jausmus. Jei priešlaikinės ejakuliacijos problema labai ryški, tarkime, vyras ejakuliuoja nuo labai minimalios lytinės stimuliacijos dar prieš lytinę sueitį, tuomet iškyla ir vaisingumo problemų – tai tampa itin ryšku, kai poros labai aktyviai stengiasi susilaukti vaikų.

Priešlaikinės ejakuliacijos priežastys – pačios įvairiausios, apimančios ir stresą, ir atsiminimus, ir tam tikras fizines patologijas

Taigi dar prieš įsiskverbimą, įsiskverbimo metu arba iš karto po jo įvykstantis sėklos išsiliejimas itin dažnai siejamas su tam tikru nerimu dėl lytinio suartėjimo. Vyras jaudinasi, kad jam nepavyks ilgai „iškentėti“, o toks nerimas tik dar labiau paskatina problemą, padidina jos pasireiškimo tikimybę. Jaudulys ir nerimas labai prisideda prie nuolatinio priešlaikinės ejakuliacijos pasikartojimo. Nors tikrosios priešlaikinės ejakuliacijos priežastys žinomos ne visada, manoma, kad daugiausiai įtakos šiam lytinės sveikatos sutrikimui daro stresas, ilgalaikė ar laikina depresija, sumenkęs pasitikėjimas savimi, tam tikri atsiminimai (lytinių santykių istorija), įvairūs išgyvenimai. Pastebėta, kad priešlaikinės ejakuliacijos tikimybė išauga tuomet, kai pora patiria nesklandumų tarpusavio santykiuose – jie nepakankamai kalbasi, neišsako savo nuogąstavimų, konfliktuoja. Taigi priešlaikinė ejakuliacija, priešingai nei erekcijos sutrikimai, dažnai siejami pirmiausiai su psichologinės, o ne fizinės kilmės priežastimis. Vis dėlto fizinės, organinės patologijos ar problemos irgi gali vaidinti svarbų vaidmenį, ypač tuomet, kai priešlaikinė ejakuliacija yra įgimta arba trunkanti visą gyvenimą. Manoma, kad labai svarbų vaidmenį ejakuliacijos procese vaidina serotonino, dar vadinamo laimės hormonu, skilimas. Tad pastebėta, kad didelę įtaką priešlaikinei ejakuliacijai gali daryti ir kai kurie vartojami vaistai, pavyzdžiui, antidepresantai. Priešlaikinė ejakuliacija gali kamuoti ir dėl tam tikrų nervų pažeidimų nugaroje ar nugaros smegenyse, prostatos ligų, turėtų dubens organų operacijų ir kitų sveikatos sutrikimų.

Priešlaikinės ejakuliacijos problema daugeliu atvejų gali būti sėkmingai išsprendžiama – Lietuvoje yra vienintelis geriamas vaistas, skirtas šiai problemai gydyti

Specialiai šiai problemai sukurti vaistiniai preparatai pailgina laiką iki sėklos išmetimo ir gali pagerinti ejakuliacijos kontroliavimą. Tai gali padėti sumažinti nusivylimą ar nerimą dėl greitos ejakuliacijos. Dėl priešlaikinės ejakuliacijos diagnostikos ir vaistinio preparato tinkamumo konkrečiu atveju būtina konsultuotis su gydytoju urologu. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Parengė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Alerginė sloga ? Štai ką Jums reikia žinoti

Žmogus, galimai turintis problemų su alergine šūkiu, čiaudi į baltą audinį, akis sandariai užmerkęs. Audinys suimamas iki nosies ir burnos abiem rankomis neryškiame fone.

Pavasaris vieniems reiškia didelį džiaugsmą, tuo tarpu kitiems jis reiškia ir vėl kamuojančias alergines reakcijas. Žiedadulkėms jautrius asmenis vargina kartais net ir labai intensyvus akių ašarojimas ir paraudimas, čiaudulys, padidėjusi nosies gleivių sekrecija, nosies paburkimas ir kt. Kai kuriems asmenims būdingi įvairūs bėrimai, niežulio priepuoliai ir kt. Itin sunkių alergijų atveju atsiranda kvėpavimo sunkumų. Ką daryti, kad pavasaris pirmiausiai sietųsi su gerais dalykais, o ne su ir vėl kamuojančiais alergijos simptomais?

Kodėl alergija taip menkina gyvenimo kokybę?

Nuolatinių arba sezoninių alergijų kamuojami asmenys žino, kaip sunku gyventi su tokiu sveikatos sutrikimu. Alergija be abejonės menkina gyvenimo kokybę. Čiaudulys, paburkusi nosies gleivinė ir dėl to pasunkėjęs kvėpavimas, pagausėjusi nosies gleivių sekrecija, akių ašarojimas ir paraudimas nėra vieninteliai simptomai, kurie būdingi alergijoms, kai alergenai į organizmą patenka būtent per kvėpavimo takus ir per akių junginę. Asmenį gali kamuoti ir nuolatinis nuovargis, apatija, silpnumas, beviltiškumo jausmas – juk sudėtinga visą laiką jaustis blogai, ar ne? Alergijos gydymas remiasi alergenų iš aplinkos pašalinimu, tačiau ir taip aišku, kad iš oro visų žiedadulkių, pelėsinių grybų, namų dulkių erkučių ir naminių gyvūnų paskleistų alergenų išgaudyti tiesiog neįmanoma. Tad labai svarbu tinkamai gydyti alergijos simptomus – veiksmingas jos požymių sušvelninimas padeda gyventi pilnavertį gyvenimą ir nebijoti vėl artėjančio pavasario, nes būtent šiltuoju metų laiku reikšmingai padidėja alergijų tikimybė ir paplitimas.

Kaip paplitęs alerginis rinokonjunktyvitas?

Teigiama, kad Europoje alerginių ligų diagnozių skaičius tik auga. 21 amžiuje tokių ligų diagnozių skaičius išaugo ypač reikšmingai – net apie 15 procentų. Manoma, kad vien Lietuvoje alerginė sloga kamuoja bent kas penktą asmenį. Tarp vaikų šis sutrikimas paplitęs dar labiau. Daugiausiai asmenų alerginiu rinokonjunktyvitu skundžiasi būtent pavasarį, kai žydi patys įvairiausi augalai. Pastebėta, kad daugiau nei pusė alerginės slogos (alerginio rinito) atvejų atsiranda būtent dėl reikšmingai padidėjusios žiedadulkių koncentracijos ore, tačiau kai kuriuos asmenis šis sveikatos sutrikimas kamuoja ištisus metus – tuomet alergiją tikriausiai sukelia kiti alergenai, kurių ore randama ištisus metus, pavyzdžiui, dulkės, erkutės, pelėsiniai grybai, sąlytis su naminiais gyvūnais ar kai kuriais vabzdžiais, pavyzdžiui, tarakonais. Liga nėra jau tokia nekalta, kaip gali pasirodyti – tinkamai nekontroliuojant simptomų ir nesistengiant vengti kontakto su alergenais, ilgainiui gali išsivystyti kvėpavimo sutrikimai, bronchų astma, netgi depresija ir kt.

Kas yra alerginis rinokonjunktyvitas ir kaip jį atpažinti?

Alerginis rinokonjunktyvitas – tai tam tikra organizmo reakcija į aplinkoje esančius antigenus. Imunologinių reakcijų simptomai žymiausiai pasireiškia nosies, akių ir gerklės srityse. Paprastai tariant, asmeniui atsiranda nemalonių akių, nosies ir gerklės simptomų, pavyzdžiui:

  • Parausta akys, jas peršti ir niežti, patinsta vokai, atsiranda ašarojimas ir nemalonus akių sausumas bei pojūtis, tarsi akyse būtų smėlio;
  • Padidėja nosies sekreto gamyba, paburksta ir parausta nosies gleivinė, atsiranda uoslės sutrikimų, pasunkėja kvėpavimas per nosį;
  • Gali kamuoti gerklės skausmas, čiaudulys, gomurio niežėjimas, kartais ir kosulys;
  • Sunkesniais atvejais atsiranda dusulys, galvos skausmas, silpnumas, apatija, nuovargis, darbingumo sumažėjimas, organizmo išsekimas. Ilgalaikė alerginė liga gali priversti prarasti gyvenimo džiaugsmą, jausti nuolatinį nerimą, susirgti depresija.

Šiuolaikiniai vaistiniai preparatai gali padėti atrasti gyvenimo džiaugsmą iš naujo

Daugybė žmonių vaistinius preparatus nuo alergijos bijo vartoti dėl to, kad jie sukelia mieguistumą, vangumą ir sedaciją. Vartojant senesnės kartos vaistus negalima vairuoti ir valdyti mechanizmų, be to, sunku susikaupti darbe ir mokytis. Tačiau šiandien yra išeitis – galima rinktis ilgai veikiančius histamino antagonistus be sedatyvaus poveikio, kurie pasižymi selektyviu antagonizmu H1 receptoriams, todėl neturi afiniteto muskarino receptoriams. Tokie vaistai skirti būtent alerginio rinokonjunktyvito (sezoninio ir nuolatinio) ir dilgėlinės simptominiam gydymui. Jei ir Jus kamuoja alerginė sloga bei kiti nemalonūs simptomai, pakalbėkite su savo gydytoju apie naujesnės kartos vaistus – galbūt tai raktas į geresnę Jūsų gyvenimo kokybę. Žinoma, dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Parengė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Priešlaikinė ejakuliacija gali būti gydoma šiuolaikiniu ir veiksmingu metodu

Rankoje laikomas chronometras su baltu veidu, rodantis sekundes ir minutes – modernus laiko valdymo įrankis. Sekundinė rodyklė artėja prie 12 valandos padėties, rodydama beveik vieną minutę. Foną sudaro medinis paviršius, subtiliai atkartojantis nesenstymą šiuolaikiniais metodais.

Priešlaikinė ejakuliacija gali priversti vyrą jaustis labai blogai. Šią problemą išgyvenantis vyriškosios lyties atstovas gali nustoti pasitikėti savimi. Jis gali pradėti jausti nerimą ir baimes, netgi ieškoti pačių įvairiausių priežasčių, kad tik pavyktų išvengti intymumo, kad ir vėl nepasikartotų ta pati problema. Tik ar tikrai reikėtų taip užsisklęsti su priešlaikinės ejakuliacijos problema, kai daugeliu atvejų ją galima sėkmingai išspręsti? Tad kokios dažniausios pernelyg greito sėklos išmetimo priežastys ir koks gydymo metodas galėtų padėti prailginti laiką nuo lytinio suartėjimo pradžios iki jo kulminacijos bei padidintų galimybes geriau kontroliuoti šį procesą?

Kokios dažniausiai pasitaikančios priešlaikinės ejakuliacijos priežastys?

Priešlaikinė ejakuliacija gali kamuoti ir dėl psichologinių (psichogeninių), ir dėl fizinių (organogeninių) priežasčių ir dėl šių priežasčių komplekso. Šio lytinės sveikatos sutrikimo priežastys žinomos ne visuomet, tačiau pastebėta, kad jis pasireiškia dažniau, kai vyrui būdingos tam tikros fizinės ypatybės, pavyzdžiui:

  • Stebimas smegenų signalus perduodančių medžiagų disbalansas;
  • Būdingi hormonų apykaitos ir kiekio organizme pakitimai;
  • Kamuoja įvairios uždegiminės ligos. Ypatingai daug įtakos daro prostatos sutrikimai bei kitos lėtinės ligos ir negalavimai, tarkime, vyras turėjęs dubens organų operacijų ar yra patyręs stuburo traumą, kurios metu buvo pažeisti nugaros smegenys ir už tam tikrų sričių inervaciją atsakingos nervinės skaidulos;
  • Būdingas genetinis polinkis (tuomet priešlaikinė ejakuliacija būna įgimta arba trunkanti visą gyvenimą);
  • Kartu pasireiškia ir kitos lytinės disfunkcijos, pavyzdžiui, erekcijos sutrikimas.

Vis dėlto itin daug įtakos turi ir tam tikros psichologinės priežastys. Vertėtų išskirti tokias ypatybes:

  • Neigiami atsiminimai ir sukrečianti lytinio gyvenimo istorija;
  • Pernelyg anksti pradėtas lytinis gyvenimas;
  • Suformuoti tam tikri lytinio gyvenimo įpročiai, kurių gali būti itin sunku atsikratyti;
  • Nuolatinė nervinė įtampa (didelis stresas), depresija, kaltės ir baimės jausmas;
  • Nepasitikėjimas savimi ir savo galimybių nuvertinimas;
  • Nemeilė savo kūnui ir išvaizdai ar tam tikroms asmeninėms ypatybėms;
  • Tam tikri išgyvenimai, nesėkmės, nutikimai, kurie neigiamai veikia vyro psichologinę būseną, o ši daro neigiamą įtaką intymiam gyvenimui ir kitoms gyvenimo sritims;
  • Problemos poros santykiuose, nepakankamas išsikalbėjimas, bendravimo trūkumas, atšalę jausmai, partnerės nesupratingumas, kaltinimai ir kt.

Ką reikėtų žinoti apie ejakuliacijos procesą ir vaistinių preparatų, skirtų priešlaikinei ejakuliacijai gydyti, poveikį?

Vyro ejakuliacija pirmiausiai reguliuojama simpatinės nervų sistemos. Ejakuliacijos proceso kelias prasideda nugaros smegenų refleksų centre, o jį reguliuoja smegenų kamienas, susijęs su tam tikrais galvos smegenų branduoliais. Manoma, kad ejakuliacijos procesui labai svarbus serotoninas – biologiškai aktyvi medžiaga ir neurotransmiteris, kitaip vadinamas laimės hormonu. Vaistai, sukurti trukmei iki ejakuliacijos prailginti ir šio proceso kontrolei pagerinti, pirmiausiai slopina serotonino reabsorbciją neurone, taip pat stiprina nervinio impulso nešiklio poveikį presinapsiniams ir posinapsiniams receptoriams. Būtent dėl to šie vaistai priskiriami selektyviųjų serotonino reabsorbcijos inhibitorių grupei. Anksčiau buvo vartojami vaistai, pirmiausiai skirti kitoms ligoms, pavyzdžiui, depresijai gydyti. Dabar egzistuoja preparatas, sukurtas specialiai šiai problemai spręsti.

Kada gali prireikti medikamentinio gydymo?

Lietuvoje yra vienintelis geriamas vaistas, kuris skirtas būtent priešlaikinei ejakuliacijai gydyti. Jis gali būti skiriamas 18-64 metų amžiaus suaugusiems vyrams, tačiau tik tiems pacientams, kurie atitinka visus išvardytus kriterijus:

•                    laikas iki ejakuliacijos po įsiskverbimo į makštį (intravaginalinės ejakuliacijos latentinis periodas) trumpesnis negu dvi minutės;

•                    nuolatinė arba pasikartojanti ejakuliacija po minimalios seksualinės stimuliacijos prieš įsiskverbiant, skverbiantis ar iškart įsiskverbus į makštį ir anksčiau, nei to nori pacientas;

•                    pacientas dėl priešlaikinės ejakuliacijos labai kenčia ir patiria didelių psichologinių sunkumų santykiuose su partnere;

•                    pacientui būdinga bloga ejakuliacijos kontrolė;

•                    pacientui priešlaikinė ejakuliacija pasireiškė daugeliu atvejų, bandant lytiškai santykiauti per praėjusius 6 mėnesius.

Šis vaistas vartojamas tik prireikus ir tik prieš planuojamus lytinius santykius – jo nereikia gerti kasdien ar kokiu nors kitokiu specialiu režimu. Dauguma vyrų gana gero efekto sulaukia jau po pirmosios vaisto dozės. Šis vaistinis preparatas netinkamas vyrams, kuriems nebuvo diagnozuota priešlaikinė ejakuliacija. Todėl dėl diagnozės patvirtinimo ir vaisto paskyrimo būtina kreiptis į gydytoją urologą. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Parengė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Kas provokuoja širdies skausmus ir kaip grįžti į normalų gyvenimą?

Iliustracija, kurioje vaizduojamas asmuo, laikantis krūtinę, kai skauda, su paryškinta raudona zona, rodanti širdies skausmus. Nuotraukoje taip pat anatomiškai pavaizduota širdis ir viršutiniai kūno organai, sufleruojant, kaip toks diskomfortas gali išprovokuoti normalaus gyvenimo sutrikimus.

Krūtinės angina, kartais vadinama stenokardija – tai toks sindromas, kurio metu pasireiškia priepuolinis duriančio pobūdžio skausmas. Tokį vaizdą įsivaizduoti visai nesunku – žmogus tiesiog susigriebia už širdies srities ir negali nieko daugiau nei daryti, nei apie nieką daugiau galvoti. Šis skausmas atsiranda dėl trumpalaikės širdies raumens išemijos – tai reiškia, kad širdies raumeniui tam tikrą laiką tiekiamas per mažas kiekis deguonies ir jis tarsi „dūsta“. Manoma, kad stabilioji krūtinės angina yra viena dažniausių išeminės širdies ligos formų. Ką vertėtų žinoti apie šią ligą? Kaip ji kenkia gyvenimo kokybei?

Kaip paplitusi krūtinės angina?

Manoma, kad stabilioji krūtinės angina, kai skausmą sukelia tam tikri faktoriai, labiau paplitusi vyresnių žmonių amžiaus grupėje. Vis dėlto net iki 5 procentų vos 45 metų asmenų jau gali būti kamuojami skausmų širdies plote, kurie susiję būtent su miokardo išemija. O toks amžius, atrodo, turėtų leisti žydėti jėgoms, juk taip?  Manoma, kad į septintą ir aštuntą dešimtį įžengusių asmenų grupėje krūtinės angina gali kamuoti net iki 20 procentų pacientų, tad šios problemos mastas gali būti gana didelis. Jei skaičiuotume visus pasaulio gyventojus, tuomet spėjama, kad šis klinikinis sindromas palietęs apie 4 procentus – vadinasi, bent kas 25 – tą žemės gyventoją.  O su šia problema atkeliauja ir daug kitų nemalonumų – prastėja žmonių gyvenimo kokybė, didėja jų mirties baimė, pradedama vengti judėti, nes būtent fizinio aktyvumo metu pasireiškia nemalonūs skausmai širdies plote. Gaila, bet fizinio aktyvumo stoka dėl baimės ir vėl patirti krūtinės anginos priepuolį tik dar labiau mažina toleranciją judėjimui ir skatina ligą toliau progresuoti.

Kas didina krūtinės anginos pasireiškimo riziką?

Gana daug įtakos turi tam tikri dalykai, kurių pakeisti mes negalime. Teigiama, kad dažniau krūtinės angina serga vyresnio amžiaus vyrai, kurių šeimoje taip pat yra krūtinės anginos atvejų. Tai reiškia, kad daug įtakos šio klinikinio sindromo išsivystymui turi trys svarbūs rizikos veiksniai, kurių koreguoti, deja, negalime – tai vyresnis amžius, vyriška lytis ir paveldėjimas. Tačiau yra tokių dalykų, kuriuos pakeisti arba bent jau koreguoti (gydyti) mes galime. Prie koreguojamų rizikos veiksnių galime priskirti kai kurias lėtines ligas, pavyzdžiui, arterinę hipertenziją, cukrinį diabetą. Daug įtakos turi rūkymas, pernelyg riebaus maisto vartojimas, per mažas fizinis aktyvumas (hipodinamija), kai kurie kiti sveikatos sutrikimai. Pastebėta, kad kelių rizikos faktorių patvirtinimas vienam asmeniui miokardo infarkto tikimybę padidina net nuo keturių iki kelių dešimčių kartų.

Kaip išsivysto miokardo išemija?

  • Bene svarbiausia stabiliosios krūtinės išsivystymo „kaltininkė“ yra aterosklerozė, dėl kurios atsiranda vainikinių širdies arterijų stenozė.
  • Vainikinių arterijų spazmas, atsirandantis dėl vazodilatacinių (kraujagysles plečiančių) medžiagų išsiskyrimo sutrikimų. Esant tokiai endotelio disfunkcijai, sutrinka širdies raumens aprūpinimas deguonimi.
  • Daug lemia visos kraujotakos sistemos būklė. Arterijų pažeidimus sukelia ilgalaikis rūkymas, alkoholio vartojimas, netinkama mityba, per mažas judrumas. Ilgainiui dėl netinkamo gyvenimo būdo ir genetikos nulemtų faktorių išsivysto lėtinės ligos, kurios dar labiau kenkia mažosioms širdies arterijoms. Vertėtų paminėti cukrinį diabetą, arterinę hipertenziją, hipercholesterolemiją, inkstų funkcijos sutrikimus.
  • Neigiamą įtaką miokardo aprūpinimui krauju daro ir kraujo sudėties pasikeitimai ar kraujo kokybės suprastėjimas, pavyzdžiui, padidėjęs jo krešumas ar mažakraujystė.
  • Krūtinės anginos priepuolius, atsirandančius dėl deguonies deficito, stipriai provokuoja didelė nervinė įtampa, ryškus fizinis krūvis. Kuo labiau pažengusi liga, tuo silpnesnių dirgiklių užtenka tam, kad ir vėl pasireikštų stiprus ir mirties baimę sėjantis skausmas.
  • Itin sudėtingomis, pažengusiomis ar retesnėmis ligos formomis sergantiems pacientams krūtinės anginos skausmo priepuolius gali išprovokuoti šaltas vanduo, vėjuotas oras, persivalgymas ir t.t.

Kokio sunkumo gali būti krūtinės angina?

Lengviausios formos (I klasės) krūtinės anginos priepuoliai atsiranda tik tuomet, kai pacientas patiria neįprastai didelį fizinį krūvį. Šiek tiek sunkesnio laipsnio (II klasė) angina įvardijama tuomet, kai angininius priepuolius sukelia labai didelis, tačiau pacientui gana įprastas fizinis krūvis, pavyzdžiui, kopimas laiptais į ketvirtą aukštą arba didelė nervinė įtampa. Dar sunkesnė krūtinės angina (III klasė) įvardijama tuomet, kai pacientui priepuolius sukelia vidutinis fizinis krūvis ir nervinė įtampa, o štai sergant sunkiausios formos krūtinės angina priepuoliai gali atsirasti net ir ramybės metu ar atliekant įprastus dienos darbus (IV krūtinės anginos klasė). Jie gali kamuoti bene kiekvieną ankstyvą rytą ar nuėjus vos kelias dešimtis metrų. Tad nesunku suprasti, kad su tokia liga gyventi ne tik sunku, bet ir labai baisu.

Ką daryti?

Neignoruoti skausmų ir kreiptis į gydytoją. Šiuolaikinis gydymas yra labai veiksmingas ir jei pacientui netinkami pirmos eilės vaistiniai preparatai, pavyzdžiui, beta adrenoblokatoriai ar nitratai, tuomet galima rasti ir kitų efektyvių kardiologinių preparatų. Žinoma, vien medikamentinio gydymo nepakanka – pacientas turi būti nusiteikęs keisti savo gyvenimo būdą tam, kad kiekviena diena ir vėl taptų kokybiška. Tad gal pradėkime nuo šiandien?

Parengė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Dvi itin dažnos vyriškos ligos – ar žinote, kokios?

Žmogaus dubens rentgeno iliustracija raudonai paryškinanti prostatos liauką, išsidėsčiusi centre apatinėje dubens srityje, bendras židinys vyriškos ligos. Nustatyta tamsiame fone, mėlyna spalva pabrėžia anatomines struktūras.

Vyrai skatinami rūpintis savo sveikata, tačiau ne visi šį skatinimą noriai priima ir veikia laiku. Pasirodo, kad bent kas dešimtas vyras, kuris jaučia tam tikrus ligos simptomus, į gydytojus kreiptis bijo dėl to, kad tiesiog baisu išgirsti baisią diagnozę. Manoma, kad visame pasaulyje vyrų vidutinė gyvenimo trukmė trumpesnė nei moterų pirmiausiai dėl to, kad jie tiesiog mažiau rūpinasi savimi ir susirgę neskuba kreiptis į gydytojus. Prostata arba priešinė liauka – vienas svarbiausių vyriškos sveikatos indikatorių. Tad kokie simptomai turėtų priversti susirūpinti? Ką apie kiekvieną iš šių dviejų gana dažnų prostatos ligų žinoti verta ne tik pačiam vyrui, bet ir jį mylinčiai moteriai – žmonai, partnerei, mamai, dukrai, sesei ir tiesiog draugei? Pakalbėkime apie dvi dažniausias prostatos ligas (prostatitą ir gerybinę prostatos hiperplaziją) šiek tiek plačiau.

Prostatitas – priešinės liaukos uždegimas

Prostatitas yra viena dažniausių prostatos ligų. Jis gali būti ir ūminės, ir lėtinės eigos. Tinkamai negydomas ūminis prostatitas gali tapti lėtiniu ir tęstis visą vyro gyvenimą, apie tai jam net nežinant.

Vienas būdingiausių prostatito simptomų – skausmas įvairiose dubens srityse. Skausmas gali lokalizuotis ir kirkšnyse, ir apatinėje nugaros dalyje, ir sėklidėse ir kitose netoli prostatos esančiose vietose. Pastebėta, kad skausmas intensyvesnis tampa atsisėdus arba lytinių santykių metu. Prostatitas gali trukdyti dirbti sėdimą darbą, vairuoti, važiuoti dviračiu, nes būtent toks papildomas dirginimas labai paaštrina skausmus ir kitus nemalonius pojūčius. Prostatitui taip pat būdingas dažnesnis poreikis šlapintis, deginimo pojūtis ar net skausmas šlapinantis, pakitusi šlapimo srovė. Ūminės eigos prostatito metu papildomai gali pasireikšti netgi karščiavimas, šaltkrėtis, bendras silpnumas. Kraujo priemaišos spermoje – ženklas, dėl kurio būtina susirūpinti, nes jis gali pranešti apie dar sunkesnes ligas, pavyzdžiui, prostatos vėžį, o tai juk dažniausia onkologinės ligos diagnozė, kurią išgirsta vyrai.

Ūminio prostatito gydymui dažniausiai skiriama antimikrobinė terapija (jei tai bakterinės kilmės infekcija, mat prostatitas gali atsirasti nebūtinai dėl infekcijos). Jį būtina gydyti, kitaip rizikuojama susirgti lėtiniu prostatitu, kurio gydymas susijęs dažniausiai tik su simptomų kontroliavimu. Jei vyrui skauda, skiriama nesteroidinių vaistų nuo uždegimo, patariama vengti nemalonius pojūčius provokuojančių veiksnių, pavyzdžiui, važiavimo dviračiu. Jei stebima lėtinė infekcija, tuomet gali būti skiriama antimikrobinių preparatų, tačiau jie dažniausiai vartojami gana ilgai. Svarbiausia, kad vyras jaustųsi gerai ir galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą.

Gerybinė prostatos hiperplazija – nuolat progresuojantis priešinės liaukos išvešėjimas

Gerybinė prostatos hiperplazija – tai gerybinės (nepiktybinės) eigos procesas, kai prostata didėja, kinta jos vientisumas ir forma. Šios patologijos dažnis auga su amžiumi. Tarkime, iki 50 metų amžiaus vyrų tarpe ši liga gali būti palietusi apie 30 procentų vyrų, 60-70 metų tarpe šia liga serga net apie 65 procentus vyrų, o nuo 80 metų šios ligos išvengti labai sunku – manoma, kad liga paliečia apie 75-90 procentus tokio amžiaus vyrų.

Prostatos didėjimas sukelia apatinius šlapimo takų simptomus, kurie skirstomi į dvi pagrindines grupes – obstrukcinio ir dirginančio pobūdžio simptomus. Vyrus labai vargina dažnesnis poreikis šlapintis. Ypač sudėtinga gyventi su nikturija, kai bėgioti į tualetą naktį reikia taip dažnai, kad galų galiausiai nukenčia normali nakties poilsio kokybė. Vyrus taip pat kamuoja sunkumai norint pradėti ir baigti šlapintis – pradedant reikia stangintis, srovė neskuba pasirodyti, o baigus dar kurį laiką laša šlapimas. Taip pat būdingas labai staigus ir netikėtas poreikis šlapintis, šlapimo srovės stiprumo ir jos trajektorijos pakitimai, galimas šlapimo nelaikymas, nemalonūs pojūčiai šlapinantis. Dėl ligos gali atsirasti ir lytinės funkcijos sutrikimų bei psichologinės būklės pablogėjimų. Gaila, kad daugybė vyrų apie ligą sužino tik tuomet, kai sulaukiama skaudžių komplikacijų, pavyzdžiui, ūminio šlapimo susilaikymo, apie kurį praneša visiškas negalėjimas nusišlapinti ir labai stiprus pilvo apačios skausmas, padidėjusi šlapimo pūslė ir kt.

Dėl gerybinės prostatos hiperplazijos labiausiai reikėtų susirūpinti vyresniems nei 45-50 metų vyrams su pakitusia hormonų apykaita ir didesne genetine ligos tikimybe. Iš pradžių gali pakakti tik stebėjimo ir tradicinių augalinių vaistinių preparatų vartojimo (pavyzdžiui, Prostamol Uno). Prostamol Uno yra tradicinis augalinis vaistas, kurio indikacijos pagrįstos tik ilgalaikiu vartojimu, skirtas palengvinti gerybinės prostatos hiperplazijos simptomus, tokius kaip šlapimo ištekėjimo pradžios vėlavimas, ilgiau trunkantis ir nutrūkstantis šlapinimasis, silpna šlapimo srovė, dažnas šlapinimasis (ypač nakties metu), gydytojui paneigus sunkias būkles. Žinotina, kad dauguma šių simptomų atsiranda todėl, kad padidėjusi priešinė liauka susiaurina šlaplę (per kurią šlapimas išteka iš šlapimo pūslės). Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Labiau pažengusioms ligos formoms skiriami cheminės prigimties vaistiniai preparatai ir jų deriniai, o dar labiau pažengusiai gerybinei prostatos hiperplazijai gydyti gali būti skiriama chirurginė operacija.  Būtina paminėti, kad šios ligos kontrolei labai svarbus ir gyvenimo būdo koregavimas – vyrams patariama negerti skysčių prieš pat miegą, atsisakyti žalingų įpročių, valgyti daugiau vaisių ir daržovių, daugiau judėti.

Parengė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Pienligė gali sukelti net psichologinių problemų

Mėlynu drabužiu vilkintis žmogus ramiai sėdi, rankas pasidėjęs ant kelių, o nagus nulakavęs raudonai, galbūt giliai susimąstęs apie psichologines problemas.

Bent kartą gyvenime kandidoze suserga 75% moterų, o 8% moterų ši liga pasireiškia net tris kartus per metus. Kandidozė, dar kitaip vadinama pienlige. Ją sukelia balkšvasis mieliagrybis Candida albicans. Tai yra makšties mikrofloros grybelis, kurio galima rasti ne tik žmogaus organizme (makšties, žarnyno ar gerklės gleivinėje), bet ir maisto produktuose.

Paprastai Candida grybelis gyvendamas mūsų organizme, nesukelia jokių nepatogumų, nes jo dauginimąsi stabdo normali mikroflora. Tačiau, jei organizmo mikroflora pakinta, atsiranda grėsmė grybelių plitimui. Taigi, kai sutrinka mikrofloros pusiausvyra, ji nebeatlieka organizmo apsauginės funkcijos.

Kokie simptomai?

Dažniausiai moterys skundžiasi stipriu niežuliu, deginimo pojūčiu makštyje, negausiu kraujavimu, varškės pavidalo išskyromis, skausmingu šlapinimusi. Lytiniai santykiai kandidozės metu gali būti skausmingi.

Medicinos specialistai įspėja, kad pienlige gali sirgti ir vyrai.  Taigi, svarbu gydyti abu partnerius. Tačiau gydytojai taip pat pabrėžia, kad tai nėra lytiniu keliu plintanti liga.

Pienligė gali sukelti net psichologinių problemų. Sutrikus makšties mikroflorai, jaučiamas nuolatinis lytinių organų skausmas, niežėjimas, perštėjimas, o tai apsunkina ir kasdienį moters gyvenimą. Šis diskomfortas sukelia liūdesį, pyktį, nepilnavertiškumą.

Kokios priežastys?

Pienligės simptomai dažniausiai išryškėja tais atvejais, kai nusilpsta imunitetas, sergant endokrinininėmis ligomis, vartojant hormoninę kontracepciją ar antibiotikus, naudojant netinkamus prausiklius. Ginekologai pabrėžia dar tokias priežastis kaip skurdi moterų mityba, dietos, dažnas saldumynų vartojimas.

Patarimai, kaip išvengti pienligės

  1. Įtraukite į savo racioną rūgščius maisto produktus, tokius kaip: raugintos daržovės, kefyras, nesaldintos spanguolių sultys.
  2. Pasistenkite riboti perdirbtų produktų, cukraus vartojimą.
  3. Po lytinio akto visada apsiprauskite. Ginekologai akcentuoja, kad praustis būtina nuo makšties link išangės, bet jokiais būdais ne atvirkščiai.
  4. Makšties prausimui naudokite intymios higienos prausiklius, kurių pH yra toks, kaip ir makšties terpė (pH 3,8-4,5).
  5. Dėvėkite natūralios sudėties, patogias, neveržiančias apatines kelnaites.
  6. Intymiai higienai – tik atskiras rankšluostis. Nors plika akimi nematome, tačiau rankšluosčio pluošte lieka ne tik negyvų odos ląstelių, bet ir kremo, prausiklių, kosmetikos. Intymiai higienai geriau naudokite atskirą rankšluostį.
  7. Mėnesinių metu naudokite natūralius, laidžius orui, su ekologiška medvilne paketus.
  8. Vasarą po maudynių nebūkite su šlapiu maudymosi kostiumėliu, geriau persirenkite.
  9. Reguliariai lankykitės pas ginekologą.

Šaltinis | Pasveik.lt

Ėda rėmuo? Neignoruokite – keiskite mitybą !

Veido, padalinto per pusę, iliustracija; viena pusė pagaminta iš greito maisto, pavyzdžiui, mėsainių ir bulvyčių, simbolizuojančių rėmuo nuo nesveikos mitybos, o kita pusė – iš žalių daržovių ir vaisių, pabrėžiančių sveiką mitybą.


Statistika rodo, kad 16% Šiaurės Europos gyventojų skundžiasi padidėjusio rūgštingumo
simptomais. Tačiau daugelis, kenčiančių nuo stipraus rėmens graužimo, ignoruoja organizmo siunčiamus signalus. Medicinos specialistai pataria, kad jei rėmens graužimo pojūčiai pasikartoja bent dukart per savaitę, reikėtų imtis veiksmų, norint išvengti komplikacij
Deja, subalansuota mityba ir gyvenimo stiliaus pakeitimas dažnam asocijuojasi su
kardinaliais gyvenimo pokyčiais. Tačiau tam, kad rėmuo būtų suvaldytas, labai svarbu išmokti ne tik reguliariai maitintis, bet ir rinktis tinkamus produktus.
Kokius produktus rekomenduojama įtraukti į savo racioną?
Vaisiai. Vietoje citrusinių vaisių, tokių kaip: citrinos, apelsinai, ananasai, kurių pH yra
mažesnis nei 4, siūloma rinktis bananus, melionus, kriaušes ar arbūzus. Obuolius
rekomenduojama kepti. Taip pat galima rinktis džiovintas datules, razinas.
Daržovės. Kadangi daržovėse yra mažai riebalų ir cukraus, todėl jos padeda sumažinti
skrandžio rūgštį. Tinkamas pasirinkimas yra žaliosios pupelės, brokoliai, kalafiorai, bulvės, agurkai, špinatai, burokėliai.
Kiaušiniai. Kiaušiniuose gausu proteinų. Jei manote, kad kiaušiniai jums netinka,
pabandykite valgyti tik baltymą, nes būtent kiaušinio trynys gali sukelti nemalonius simptomus.
Liesa mėsa. Riebus ir keptas maistas susilpnina stemplės sfinkterį, todėl skrandžio turinys
dirgina stemplę. Rekomenduojama rinktis vištieną, kalakutieną, triušieną, jautieną. Mėsą
ruoškite šiais būdais: troškinant, verdant, kepant orkaitėje ar ant grotelių.
Avižinė košė. Ši košė pasižymi gausiu baltymų ir ląstelienos kiekiu, todėl ją vartojant
gerinama virškinimo veikla. Avižų košė apsaugo skrandį nuo cheminių pažeidimų,
padengdama jį apsauginiu sluoksniu.
Pilno grūdo produktai. Šiuose produktuose gausu skaidulų, kurios pagerina virškinimo
sistemos darbą, padėdamos pašalinti toksinus iš organizmo. Rekomenduojama į savo racioną įtraukti grikius, ruduosius, juoduosius ar raudonuosiu ryžius, bolivines balandas, perlines kruopas.
9 produktai, kurių reikėtų vengti:

  1. Kofeino
  2. Šokolado
  3. Svogūnų
  4. Gazuotų gėrimų
  5. Alkoholio
  6. Citrusinių vaisių
  7. Pipirmėtės
  8. Žalių česnakų
  9. Pomidorų
    Anot medicinos specialistų, norint įveikti rėmens simptomus, labai svarbus veiksnys yra
    mūsų pastangos. Ilguoju laikotarpiu negydomas rėmuo gali sukelti net stemplės vėžį. Taigi,
    norėdami susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą, pratinkite organizmą prie sveikos gyvensenos.

Šaltinis Pasveik.lt

„Angliuką” dažniausiai vartojame neteisingai !

Asmuo ilgais tamsiais plaukais, dėvintis baltą viršutinę marškinėlę ir taškuotas kelnes, tupi prie tualeto, viena ranka užsidengęs burną, jaučiasi blogai pavartojus ką nors nemalonaus. Vonios kambario sienos išklotos baltomis plytelėmis.
Kilus virškinimo sutrikimams, ko gero, dažniausias preparatas, kurio griebiamasi – aktyvinta anglis, geriau žinoma „angliuko“ pavadinimu. „Eurovaistinės“ vaistininkai sako, kad vaistinėse dažnai teiraujamasi šio preparato, tačiau pakomentavus vartojimo ypatumus, kai kurie žmonės vis dar nustemba sužinoję, kad šį vaistą visą laiką vartojo netaisyklingai.
Vaistininkė Jovita Juodsnukytė sako, kad klientai vaistinėje teiraujasi aktyvintos anglies tablečių susidūrę su virškinimo sutrikimais – dažniausiai tada, kai sutrinka skrandžio veikla, jaučia sunkumą, apsinuodiję ar patirdami skrandžio skausmus.Vis dėlto, anot vaistininkės, ne visais atvejais, kai griebiamės „angliuko“, jis yra tinkamas sprendimas. „Aktyvinta anglis puikiai tinka apsinuodijus, sumažina dujų pūtimo pojūtį, bet dažnai žmonės ją renkasi tikėdamiesi, kad tai padės suvirškinti maistą, tačiau „angliukas“ nėra fermentas, todėl to negali padaryti. Aktyvinta anglis absorbuoja toksinus ir kitas medžiagas, tačiau pati nevirškina“, – paaiškina vaistininkė ir tikrai sutrikus virškinmui nepadės. Nors „angliukas“ yra tinkama priemonė apsinuodijus, tačiau pirmiausiai vaistininkė J. Juodsnukytė rekomenduoja pradėti vartoti daugiau skysčių ir tik tada imtis aktyvintos anglies tablečių. „Sustojus“ skrandžiui patariama rinktis virškinimo fermentus (Pvz. Mezym Forte 10000 ar Mezym Forte 20000 ) .
Vartojimo kiekis priklauso nuo svorio
Nors kai kurie žmonės suvartoję vos vieną aktyvintos anglies tabletę tikisi pagerėjimo, iš tiesų, pasak vaistininkės, viena „angliuko” tabletė tikrai Jums nepadės -įprastai jų reikia gerokai daugiau – vienam kūno kilogramui – viena tabletė. Pavyzdžiui, jeigu žmogus sveria 60 kilogramų iškart turėtų suvartoti mažiausiai 6 tabletes, o sverdamas 100 kilogramų – 10 tablečių.
„Vartojant „angliuką“ labai svarbu atsižvelgti į kūno svorį ir pagal tai įsigyti reikiamą kiekį tablečių, nes įprastai aktyvinta anglis vartojama net 3 kartus per dieną“, – sako vaistininkė. Vartojant aktyvintą anglį, svarbu atkreipti dėmesį ir į kitus vartojamus vaistus. Vaistininkė pataria, vartojant stiprius receptinius vaistus vengti juos vartoti kartu, verčiau daryti poros valandų pertrauką, nes skrandyje „angliukas“ gali veikti vaistą ir jį absorbuoti.Pasak vaistininkės, aktyvintos anglies tablečių naudinga turėti tiek kelionių, tiek namų vaistinėlėje, kadangi tai efektyvus pirminis vaistas apsinuodijus.
Vaistininkė įspėja, kad tuo atveju, jeigu apsinuodijus skrandį vemiate, viduriuojate, kyla temperatūra, tuomet reikėtų ieškoti specialių vaistų, kurie padėtų įveikti šiuos simptomus, o jeigu įtariate stiprų apsinuodijimą, nedelsiant kreiptis į gydytojus.

Erekcijos sutrikimai galimi bet kuriam vyrui – ir nesvarbu, koks jo amžius

Iš terakotinio vazono šviesiame fone išauga lenktas kaktusas, kurio pailgos formos primena natūralaus augimo iššūkius, kuriuos vyrui gali susidurti su amžiumi. Maži spygliukai dengia jo paviršių ir suteikia unikalaus charakterio.

Specialistai teigia, kad dėl erekcijos sutrikimų į juos kreipiasi vis jaunesni vyrai. Kodėl taip yra? Ar erekcijos funkciją nulemia propaguojamas gyvenimo būdas? Ar problema gali išsispręsti pati, nieko nedarant?

Turime Jums trumpus ir aiškius atsakymus – erekcijos sutrikimų problema pati išsisprendžia retai, nebent tai buvo tik trumpalaikis sutrikimas, nulemtas vyrui žinomų priežasčių. Taip, neneigsime, kartais pakanka šiek tiek pailsėti ir vyras vėl stiprus. Tačiau ar pakaks poilsio, kai kraujagyslėse jau įvykę negrįžtamų pokyčių, nulemtų ilgalaikių ir sveikatai žalingų įpročių. Čia gimsta atsakymas ir į kitą klausimą – taip, gyvenimo būdas erekcijos funkcijai turi itin daug įtakos, todėl erekcijos disfunkcija paliečia vis jaunesnius vyrus, kurie šiandien retai paiso sveikos mitybos, pakankamo fizinio aktyvumo, nevengia rūkyti ir piktnaudžiauti alkoholiu ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis. Toks gyvenimo būdas anksčiau ar vėliau pakenkia ne tik lytinei funkcijai, bet, deja, ir kitoms organų sistemoms.

Psichogeninės ir organogeninės priežastys

Erekcijos sutrikimų priežastis galima suskirstyti į dvi dideles grupes:

  • Psichogeninės kilmės priežastys, atsirandančios dėl psichikos sutrikimų, psichologinės būklės ir panašiai;
  • Organinės kilmės priežastys, atsirandančios dėl kitų lėtinių ligų, ilgai propaguotų žalingų įpročių, tam tikro gyvenimo būdo, vartojamų vaistų ir t.t.

Būna ir taip, kad erekcijos sutrikimai atsiranda dėl mišrių priežasčių, tarkime, cukriniu diabetu sergantis vyras neturi normalaus darbo ir poilsio režimo – tikimybė patirti erekcijos problemas tokiu atveju itin didelė. O jei dar dėl erekcijos sutrikimų jis itin išgyvena ir delsia kreiptis į medikus, tuomet problema tik sunkėja ir gilėja ir savaime dažniausiai jau neišsisprendžia – juk vyrui būdingos ir organinės, ir psichologinės erekcijos sutrikimų priežastys.

Plačiau apie dažniausias erekcijos sutrikimų priežastis

  • Aterosklerozė – kraujotaka dėl jos pakinta ir vietiškai, ir sistemiškai. Sutrinka kraujo pritekėjimas į varpą ir ji nebegali įgauti įprasto standumo arba visai jo neįgauna. Dauguma vaistinių preparatų, skirtų erekcijos sutrikimams gydyti, veikia būtent šiuo aspektu – gerina kraujo pritekėjimą į varpą.
  • Įvairios ligos, susijusios su neurologiniais, endokrininiais ir kitos kilmės sutrikimais. Itin daug įtakos turi turėtos traumos ir operacijos, tokios ligos kaip cukrinis diabetas, išsėtinė sklerozė, epilepsija, depresija, psichozinės būklės ir kita. Manoma, kad daug reikšmės turi skydliaukės ir prostatos funkcijos.
  • Vartojami vaistai erekcijos funkcijai gali daryti labai didelę įtaką, mat yra ne tiek mažai vaistų, kurių nepageidaujamų poveikių lentelėse ar sąrašuose „išdygsta“ įvairaus dažnio erekcijos funkcijos pakitimai. Pastebėta, kad dažniau erekcijos sutrikimus sukelia kai kurioms ligoms gydyti skirti vaistiniai preparatai. Vertėtų paminėti arterinę hipertenziją, širdies nepakankamumą, vainikinių arterijų ligas, diabetą, prostatos ligas, depresiją ir kitas psichikos ligas, pavyzdžiui, šizofreniją ar įvairias psichozes. Ir tai tik keletas pavyzdžių, skirtų iliustruoti faktą, kad bet kokie vaistai gali daryti labai didelę įtaką normaliai erekcijos funkcijai. Tokiu atveju vaistus įmanoma pakeisti ne visuomet, tačiau apie tai būtinai reikėtų pasikalbėti su gydytoju, ypač jei vyras dėl to patiria nepatogumų. Gydytojas turėtų žinoti apie kiekvieno vaisto sukeliamus nepageidaujamus poveikius – tuomet jis tikrai pasistengs rasti geriausią sprendimą konkrečiam pacientui, varginamam tokių vaistų sukeliamų šalutinių reiškinių.
  • Pastebėta, kad riebiai ir daug valgantys, hipodinamiški (mažai judantys) ir žalingų įpročių nevengiantys vyrai erekcijos sutrikimais skundžiasi žymiai dažniau, nei tie vyrai, kuriems tokie rizikos faktoriai nebūdingi. Tad čia galima daryti išvadą, kad gerai erekcijos funkcijai labai svarbus ir sveikas gyvenimo būdas, kuriame būtų propaguojama ir subalansuota mityba, ir reguliari fizinė veikla, ir žalingų įpročių atsisakymas arba jų kiekio sumažinimas iki minimalių lygių.
  • Psichologinės priežastys taip pat gali pakenkti normaliai erekcijos funkcijai. Kenkia įkyrios ir nerimastingos mintys, didelis darbo krūvis, poilsio trūkumas, nepasitikėjimas savimi, nemalonūs atsitikimai, vaikystėje patirtos psichologinės traumos, partnerės psichologinis spaudimas ir kita. Vertėtų visuomet susimąstyti, ar erekcija sutrikusi dėl šlyjančių poros santykių, ar santykiai šlyja jau dėl kurį laiką kamuojančių problemų lovoje. O galbūt problemos jau įsisenėjusios ir daugialypės, besisukančios ratu, varginančios ir kenkiančios ne tik lytinio gyvenimo, bet ir bet kuriai kitai gyvenimo sričiai?

Padėti galėtų medikamentinis gydymas

Jei vyrą kamuoja erekcijos sutrikimai, jam reikėtų atvirai pasikalbėti su gydytoju urologu. Jis paieškos tinkamiausių gydymo priemonių. Lietuvoje jau yra antros kartos vaistas, veikiantis greitai, padedantis išsaugoti spontaniškumą ir sukeliantis mažiau nepageidaujamų reiškinių.

5 tipo fosfodiesterazės (PDE5) inhibitoriai, pavyzdžiui, sildenafilis ir naujesnės kartos avanafilis yra gydymo priemonės, skirtos suaugusiems vyrams, kenčiantiems nuo erekcijos disfunkcijos (dar vadinamos impotencija). Tai yra sutrikimas, kai vyras negali pasiekti erekcijos arba išlaikyti varpos standumo tiek, kad galėtų lytiškai santykiauti. Tokie vaistiniai preparatai veikia padėdami atpalaiduoti varpoje esančias kraujagysles. Dėl to padidėja kraujo srautas į varpą, o tai padeda seksualiai susijaudinus išlaikyti varpos standumą ir erekciją. Svarbu prabrėžti, kad 5 tipo fosfodiesterazės inhibitoriai neišgydo paciento ligos, tačiau padeda gyventi kokybišką lytinį gyvenimą. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai, kad tokie vaistai veikia tik esant seksualinei stimuliacijai – ir tai labai gerai, nes poveikio sulaukiama tik tuomet, kai to reikia ir vyrui, ir jo partnerei. Kad vyras būtų pasirengęs lytiniams santykiams, jam ir jo partnerei vis tiek reikės pradėti nuo glamonių – lygiai taip pat, kaip elgtųsi, jei jis nevartotų vaisto, kuris turėtų padėti jam pagerinti lytinio akto ir viso lytinio gyvenimo kokybę.

Parengė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Skausmas širdies srityje priverčia pagalvoti apie patį blogiausią scenarijų

Pagyvenęs vyras, atrodantis sunerimęs, viena ranka sugriebia už krūtinės širdies srityje, o pagyvenusi moteris su akiniais siūlo atramą, laikydama už pečių. Jie stovi lauke tarp vešlių žalumynų, o tai rodo ramią parko ar sodo aplinką.

Skausmas ir veržimas už krūtinkaulio – itin nemalonus ir mirties baimės sėklą pasėjantis pojūtis. Kaip jaustis tuomet, kai tai kartojasi vos tik pajutus žymesnę nervinę įtampą ar pamėginus užkopti į penktąjį aukštą? Nesunku suprasti, kad gyvenimas su krūtinės angina – gana sudėtingas, tad geriau pasistengti šios ligos tiesiog išvengti. Vis dėlto kai ką galime koreguoti, o kai kas nuo mūsų nepriklauso. Tad kokie rizikos faktoriai paskatina stabiliosios krūtinės anginos išsivystymą? Kaip atpažinti krūtinės anginą? Kokiais klinikiniais simptomais ji pasireiškia? Ar žinojote, kad krūtinės anginos simptomai gali būti veiksmingai gydomi naujesniais vaistais, kurie daugeliu atvejų pasižymi išskirtiniu efektyvumu? Pakalbėkime apie krūtinės anginą plačiau ir nedelskime, jei panašius požymius patiriame ir patys – pasikalbėkime apie tai su savo gydytoju ir pasirūpinkime ne tik savo širdimi, bet ir viso kūno sveikata.

Ką galime pakeisti, o ko – ne?

Krūtinės anginos rizikos faktorius būtų galima suskirstyti į dvi dideles grupes. Vieni jų nuo žmogaus nepriklauso, vadinasi, jie negali būti koreguojami ar kaip nors kitaip keičiami. Kita, kur kas didesnė rizikos veiksnių grupė labai priklauso nuo to, kaip žmogus gyvena – vadinasi juos galima kaip nors keisti ir koreguoti.

Nekeičiamiesiems rizikos veiksniams galime priskirti paveldimumą, vyriškąją lytį ir amžių. Vadinasi, vyresnio amžiaus vyrui, kurio tėtis sirgo krūtinės angina, tikimybė patirti stabiliosios krūtinės anginos išsivystymą yra daug didesnė nei vidutinio amžiaus moteriai, kuri savo šeimoje neturi jokių krūtinės anginos atvejų.

Keičiamiesiems arba koreguojamiesiems rizikos veiksniams turėtume priskirti rūkymą, arterinę hipertenziją, cukrinį diabetą, riebalų apykaitos sutrikimus (kai kraujyje padaugėja „blogojo“ cholesterolio ir sutrinka „gerojo“ bei „blogojo“ cholesterolio balansas) ir kt. Manoma, kad nemažai įtakos stabiliosios širdies anginos išsivystymui turi antsvoris ir nutukimas, pernelyg mažas judėjimas (hipodinamija) ir dažnai patiriama nervinė įtampa – tad užtenka tik dėl kažko susijaudinti ir krūtinę sukausto sunkiai pakeliamas skausmas. Manoma, kad trumpalaikė ir vis pasikartojanti miokardo išemija gali būti susijusi ir su hiperurikemija, organizme besivystančiais uždegimais, kai kuriomis kitomis ligomis ir panašiai.

Kaip minėtieji rizikos veiksniai „augina“ staigios mirties riziką?

Manoma, kad kuo daugiau rizikos veiksnių turi konkretus žmogus, tuo miokardo išsivystymo rizika jam didesnė. Tarkime, jei žmogus serga arterine hipertenzija ir rūko, tuomet miokardo infarkto rizika jam padidėja mažiausiai 400 procentų. Jei žmogus serga cukriniu diabetu, yra nutukęs ir dažnai patiria stresą, tuomet tikimybė patirti miokardo infarktą, kuris yra viena dažniausių mirties priežasčių pasaulyje, išauga mažiausiai dešimt kartų.

Tad visai nesunku suvokti, kokią didelę miokardo infarkto riziką turi žmogus, kuris serga keliomis lėtinėmis ligomis ir vis tiek nepaiso sveiko gyvenimo patarimų. Suprantama, kad net ir efektyviausi vaistai nepadės, jei pacientas neatsisakys rūkymo ir alkoholio, nepradės sveikiau maitintis ir daugiau judėti. Be to, labai svarbu valdyti savo jausmus ir emocijas – širdis jas „jaučia“ ir pareikalauja daug didesnio kiekio deguonies, kurio, deja, pristatyti tiesiog nepavyks dėl itin pažengusios aterosklerozės.   

Kokiais klinikiniais simptomais pasireiškia stabilioji krūtinės angina? Kaip ją atpažinti?

Krūtinės angina vadinamas toks klinikinis sindromas, kuris atsiranda dėl trumpalaikės širdies raumens išemijos (sutrikusio miokardo aprūpinimo deguonimi). Fizinė arba nervinė įtampa išprovokuoja nemalonų spaudimą, veržimą, sunkumą krūtinės srityje. Atrodo, kad krūtinėje tiesiog „per ankšta“. Gali pasireikšti į deginimą ar tirpimą panašūs pojūčiai. Gali kamuoti dusulys arba tiesiog nemalonus diskomfortas – kiekvienam asmeniui krūtinės angina pasireiškia subjektyviais pojūčiais, tačiau beveik visiems būdingas nemalonus spaudimas ir veržimas už krūtinkaulio esančioje srityje. Tarp pacientų simptomai gali ir skirtis, tačiau vienam ir tam pačiam pacientui kiekvienas priepuolis pasireikš visuomet taip pat arba labai panašiais požymiais.

Angininiam skausmui būdingas specifinis plitimas – dažniausiai jis „keliauja“ kairiąja ranka link dilbio ar net pirštų. Skausmas gali plisti ir į kaklą, žandikaulį, link mentės ar viršutinės nugaros dalies. Rečiau skausmas plinta į dešinę pusę, tačiau būna ir taip.  Krūtinės anginos skausmas trunka neilgai – dažniausiai iki kelių minučių, tačiau kartais jis gali užsitęsti ir iki 15 minučių. Skausmas turėtų praeiti po liežuviu padėjus glicerolio trinitrato poliežuvinę tabletę arba pašalinus provokuojantį veiksnį, pavyzdžiui, nusiraminus, sustojus.

Dažniausiai krūtinės anginos priepuolius išprovokuoja tokie veiksniai, dėl kurių padidėja širdies susitraukimų dažnis, o tuo pačiu – ir deguonies poreikis širdies raumenyje. Tad krūtinės anginos priepuoliai dažniausiai atsiranda tuomet, kai daugiau pajudama ar dėl ko nors stipriau susijaudinama. Kai kuriems pacientams priepuolius provokuoja oro pasikeitimai, rūkymas, persivalgymas, šaltas vanduo ir kt. SVARBU ŽINOTI: jei angininio skausmo priepuolis trunka ilgiau, pavyzdžiui, 20-30 minučių, o glicerolio trinitratas efekto neturi, tuomet galima įtarti miokardo infarktą.

Parengė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Natūralūs margučių dažai iš gamtos

Stambiu planu vaizduojami įvairių atspalvių, įskaitant raudoną, mėlyną, geltoną, žalią ir oranžinę, ryškiaspalviai, glotnūs kiaušiniai, glaudžiai sukomponuoti naudojant natūralūs margučių dažai.

Norite kuo natūralesnių margučių be „jokios chemijos“? Pristatome visiškai natūralius margučių dažus iš gamtos – jei tik norite kažko sveikesnio ir įdomesnio, Jums tikrai gali tai pavykti. Tik pamėginkite!

Pirmas žingsnis – spalvų pasirinkimas

Siūlome Jums 5 pagrindines spalvas – tamsiai mėlyną, raudoną, geltoną, žalią ir violetinę spalvas. Jei norėtųsi ir juodos spalvos, kuri senovėje buvo itin mėgstama, nes simbolizavo gyvybę iš žemės, tuomet margučius reikės tiesiog ilgiau palaikyti tamsiai mėlynos spalvos dažuose.

Perspėjame, kad geriausią rezultatą įmanoma išgauti su balto lukšto kiaušiniais (nebent norėsis juodos spalvos – tuomet galima išmėginti ir rudą lukštą, kuris savaime jau yra tamsesnis). Naudojant rudos spalvos lukšto kiaušinius rezultatas gali nuvilti, pavyzdžiui, geltonai jų nudažyti tikrai nepavyks – lukštas tiesiog atrodys šiek tiek tamsesnis. Taigi, trumpai apie natūralius spalvų šaltinius:

  • Mėlyna spalva – geriausia turėti šaldytų mėlynių, tačiau tiks ir mėlynių uogienė. Būtent šios uogos yra vienas seniausių ir vienas populiariausių dažų, padedančių išgauti mėlyną margučių spalvą. 1 litrui vandens reikės apie 200-300 gramų šaldytų mėlynių arba 400-500 gramų naminės uogienės (ne džemo, kuriame pagrindinę dalį sudaro cukrus). Kuo ilgiau kiaušiniai bus laikomi mėlynių nuovire, tuo sodresnė bus mėlyna spalva. Laikant kiaušinius nuovire per naktį galima išgauti beveik juodą arba visiškai juodą spalvą. Laikant kiaušinius sutarkuoto mėlynojo kopūsto nuovire galima gauti žydrus margučius, o laikant juos per naktį – tamsiai mėlynus margučius. Vienam litrui vandens reikės apie pusės kilogramo smulkiai tarkuoto mėlynojo kopūsto (rasite daržovių skyriuje).
  • Žalia spalva – tinkamas špinatų nuoviras, tačiau kiaušinius geriausia tokiame nuovire laikyti bent per naktį. 1 litrui vandens reikėtų apie 100-200 gramų špinatų (rasite daržovių skyriuje).
  • Geltona spalva – bene geriausias gamtinis geltonos spalvos dažiklis yra natūrali ciberžolė. Litrui vandens reikėtų maždaug 6-8 šaukštų maltos ciberžolės (rasite prieskonių skyriuje).
  • Raudona spalva – prireiks raudonųjų svogūnų lukštų. Vienam litrui būtų gerai gauti apie 4-5 sklidinas stiklines lukštų. Tuomet raudona spalva bus sodresnė. Parduotuvėse jau galima nusipirkti ir geltonųjų, ir raudonųjų svogūnų lukštų. Galite juos kaupti ir patys, tačiau reikės nemažai kantrybės – tai daryti gali tekti ir visus metus.
  • Violetinė spalva – prireiks kinrožių arbatos, kurios parduotuvėse galima rasti biriame pavidale (arbatos skyriuje). Vienam litrui vandens reikės apie 60-80 gramų kinrožių arbatos, tačiau spalva bus dar ryškesnė, jei bus naudojama apie 100 gramų šios augalinės žaliavos.

Antras žingsnis – natūralių dažų paruošimas

Pasirinktą ingredientą reikia sudėti į puodą, užpilti reikiamu kiekiu vandens ir virti apie 30 minučių (kai mišinys užverda, ugnį rekomenduojama sumažinti). Atvėsusį mišinį perkoškite ir turėsite natūralius dažus – į vieną litrą jau gautų dažų reikėtų įpilti apie 4 šaukštus acto (9 proc. koncentracijos). Kuo ilgiau laikysite margučius dažuose (jie jau turi būti gerai išvirti ir nuplauti), tuo sodresnes spalvas išgausite. Visai paprasta, ar ne?

Trečias žingsnis – išdžiovinkite margučius ant grotelių

Nudažytus margučius atsargiai išdžiovinkite ant grotelių ar ant kito paviršiaus ir sudėkite į stiklinį dubenį ar paprasčiausią stiklainį su samanomis – atrodys tikrai labai gražiai ir originaliai. Margučiai maloniai žvilgės, jei patepsite juos augaliniu aliejumi

Linkime Jums natūralių ir sveikų šv. Velykų!

Parengė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Šv. Vėlykos ! Kaip išsivaduoti iš virškinimo sutrikimų

Šventinis stalas su spalvingais velykiniais kiaušiniais, šokoladiniu pyragu, dubenėliu Briuselio kopūstų ir lėkšte keptos mėsos. Trys žmonės prieina ranką patiekti maisto mėlynose lėkštėse. Tulpės ir Šv. Vėlykos prideda gyvumo, nors sodrios šventės gali lemti kažkokius sutrikimus.

Virškinimo sutrikimai nebūtinai yra sunkių ligų ženklas. Galbūt tai organizmo siunčiamas pagalbos signalas, kad virškinimo sistemai reikėtų šiek tiek daugiau dėmesio. Pristatome tris dalykus, kurie galėtų padėti Jūsų virškinimui. Vis dėlto jei virškinimo sutrikimai tęsiasi toliau, atsiranda papildomų neraminančių simptomų, pavyzdžiui, vėmimas ar skysčio netekimo požymiai, kreipkitės į gydytoją ir paieškokite galimų šių virškinimo sutrikimo priežasčių – juk jų kaltininkėmis gali būti ir gana rimtos ligos, kurioms būtinas neatidėliotinas gydymas. Daugiau skundų dėl sutrikusio virškinimo gydytojai išgirsta per šventes, tad siūlome per jas būti itin atidiems.

  • Vanduo – mūsų organizmo pagrindas, neleidžiantis jam apsinuodyti nuosavais produktais

Tikriausiai žinote, kad grynas vanduo sudaro ne apie 70 procentų suaugusio žmogaus organizmo. Didžiąją kraujo ir raumenų dalį sudaro būtent vanduo. Jo yra net kauluose. Paprastai tariant, vanduo būtinas praktiškai visoms organizmo gyvybinėms funkcijoms. Tai reiškia, kad jis svarbus ir virškinimo procesui. Vanduo būtinas medžiagų pasisavinimui ir nenaudingų atliekų pašalinimui. Tad būtent skystojoje vandens terpėje maistas virškinamas, iš jo įsisavinamos organizmui svarbios medžiagos ir pašalinamos tos, kurios jam nereikalingos. Vanduo svarbus ne tik energijos gavybai, bet ir jos gamybos metu susidarančių toksinų pašalinimui – jei žmogaus organizmas stokoja vandens, jis gali apsinuodyti nuosavais produktais. Vanduo brinkina maiste esančią ląstelieną, todėl gerėja virškinimo procesas, žarnų turinys lengviau ir greičiau slenka žarnynu. Paprastai tariant, vandens trūkumas apsunkina įvairių atliekų tirpimą ir pašalinimą. Taigi labai svarbu gerti pakankamai vandens – sveikas suaugęs žmogus per parą turėtų išgerti bent apie 2 litrus vandens ir nuolat stengtis, kad organizmas nebūtų dehidratuotas. Vanduo padeda sumažinti persivalgymo tikimybę – apie 15-20 minučių prieš valgį verta išgerti stiklinę vandens. Valgio metu geriau negerti arba tik saikingai gurkšnoti, nes vanduo gali praskiesti skrandžio sultis, kartu su maistu perpildyti skrandį ir virškinimo procesai tokiu atveju tik pasunkės.

  • Virškinimo fermentai – reakcijų katalizatoriai

Kasos fermentai gali būti vartojami tuomet, kai kasa nepakankamai gamina ir išskiria virškinimo fermentų ir tai sukelia virškinimo sutrikimų. Viena dažniausių laikino fermentų nepakankamumo priežasčių – persivalgymas. Vaistinėse galima įsigyti virškinimo fermentų turinčių preparatų, pavyzdžiui, Mezym, kurie greitai ir veiksmingai padeda išsivaduoti nuo sunkumo jausmo persivalgius.  Iš kasos pagaminti milteliai iš virškinamojo trakto nesirezorbuoja, išsiskiria su išmatomis, daugiausia jų suardoma ir pakinta veikiant virškinamojo trakto sultims arba bakterijoms. Kasos lipazė atskelia riebalų rūgštis nuo triacilgliceridų molekulės 1-oje ir 3-oje padėtyse. Susidariusios laisvosios riebalų rūgštys ir 2-monogliceridai, veikiant tulžies rūgštims, viršutinėje plonosios žarnos dalyje greitai rezorbuojasi. Tripsinas susidaro iš tripsinogeno autokatalizės būdu arba veikiant plonosios žarnos peristaltikai; jis aktyvina kitus proteolitinius fermentus bei, veikdamas kaip endopeptidazė, ardo lizino ir arginino jungtyse peptidinius ryšius ir tokiu būdu, kartu su kitais fermentais, skatina baltymų skilimą į aminorūgštis bei nedideles baltymines molekules. Alfa amilazė, pasižyminti endoamilazių savybėmis, labai greitai skaldo polisacharidus, kurių sudėtyje yra gliukozės; jos aktyvumas išlieka pastovus netgi ligos atvejais, kai kasos sekrecinis pajėgumas esti žymiai sumažėjęs. Taigi papildomai vartojami kasos fermentai padeda pagerinti virškinimo procesą ir išvengti dėl fermentų trūkumo atsiradusius virškinimo sutrikimus. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

  • Gerosios bakterijos – sklandaus virškinimo proceso „sargybinės“

Gerųjų bakterijų trūkumą, kai žarnyne sutrinka jų ir patogeninių mikroorganizmų balansas, gali rodyti pasikartojantis pilvo pūtimas, vidurių užkietėjimas (arba, priešingai, viduriavimas) ir nemalonūs pojūčiai žarnyno srityje. Mokslininkai teigia, kad gerųjų bakterijų trūkumas gali būti pastebimas ne tik per virškinimo sutrikimus – asmuo gali netgi jausti lėtinį nuovargį, kentėti nuo dėmesingumo ir darbingumo trūkumo bei turėti odos problemų. Paaiškinti tai visai nesunku – bendroji organizmo būklė labai priklauso nuo virškinimo sistemos procesų darnos ir sklandumo, o kai kurie teigia, kad imuniteto stiprybė slypi pirmiausiai žarnyno mikrofloroje. Taigi gerųjų ir blogųjų bakterijų disbalansas gali neigiamai paveikti ne tik fizinę, bet ir psichologinę sveikatą. Daugumos šiuolaikinių žmonių mikroflora susiduria su sudėtingais kasdieniais išbandymais – nereguliaria mityba, nesveiku maistu, per mažu fiziniu aktyvumu (virškinamas turinys tiesiog ilgiau slenka žarnynu ir padidėja blogųjų procesų, pavyzdžiui, puvimo bei jiems reikalingų patogenų dauginimosi tikimybė). Labai svarbu valgyti tokių maisto produktų, kurie bent šiek tiek papildytų žarnyno mikroflorą gerosiomis bakterijomis. Gerai, jei asmuo mėgsta raugintus pieno produktus (kefyrą, pasukas, jogurtą) arba daržoves (kopūstus, agurkus ir kt.), tačiau jei jo mityboje šių produktų nėra arba jei jų trūksta? Tuomet verta pasikonsultuoti su gydytoju arba vaistininku dėl gerųjų bakterijų turinčių preparatų – galbūt jie padės susigrąžinti normalią virškinimo funkciją ir vėl džiaugtis gera savijauta.

Parengė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Ko galima imtis, norint apsaugoti plaukus juos dažant

Moteris ilgais, tankiais, banguotais šviesiais plaukais pozuoja šviesiame fone. Ji vilki juodą viršutinę dalį ir atsipalaidavusi žiūri tiesiai į fotoaparatą, parodydama savo patirtį plaukų apsaugos srityje.

Plaukų dažymas išties gali būti daug džiaugsmo atnešantis procesas. Nesvarbu, ar norite sezoniškai atsinaujinti, ar tiesiog norite paeksperimentuoti – nauja plaukų spalva dažnai suteikia didesnį pasitikėjimą savimi. Kaip bebūtų gaila, plaukų dažymas mūsų plaukams nėra pati geriausia procedūra, kadangi neretai jis gali turėti neigiamą poveikį mūsų plaukams, stipriai juos pažeisdamas. Kad viso to būtų galima išvengti ar bent jau sumažinti žalą plaukams, šiame straipsnyje pateiksime keletą patarimų, ko galima imtis, norint apsaugoti plaukus juos dažant.

Pernelyg nešviesinkite plaukų

Jei turite tamsius rudus plaukus, tačiau paslapčia vis pasvajojate apie itin šviesius plaukus, turėsime jus nuvilti – norint išsaugoti sveikus ir žvilgančius plaukus, nerekomenduojama kardinaliai keisti jų spalvos. Taip yra dėl to, nes šiam procesui būtų reikalingas intensyvus plaukų šviesinimas, arba kitaip žinomas kaip balinimas, kurio metu yra blukinamas plauko pigmentas. Be to, šviesinimui dažnai naudojamos tokios agresyvios medžiagos kaip vandenilio peroksidas ar amonio persulfatas, kurios labai sausina plauką, silpnina plaukų folikulus ir pažeidžia visą jų struktūrą. Šviesinti plaukai ima žymiai daugiau lūžinėti ar net daugiau slinkti, plaukų galiukai skilinėja. Būtent dėl šios priežasties, jei vis tiek itin norite pokyčių, profesionalai pataria natūralius plaukus šviesinti ar tamsinti vos vienu ar dviem tonais, kadangi būtent tai padės išlaikyti kiek geresnę plaukų būklę.

Naudokite kokybiškas plaukų priemones

Tam tikros plaukų priemonės gali padaryti plaukams daugiau žalos nei atnešti naudos, ypač tuomet, kai jie būna po dažymo. Visuomet, prieš perkant produktą, įsitikinkite, jog jo sudėtyje yra tik jūsų plaukui naudingos medžiagos, kurios išsaugotų drėgmę plaukuose, o ne dar labiau juos išsausintų. Venkite plaukų priežiūros priemonių, kurių sudėtyje yra sausinančių alkoholių, sulfatų ar parabenų. Vietoje jų geriau rinkitės natūralesnės kilmės priemones, praturtintas įvairiais aliejais ar kitais drėkikliais. Tokiu būdu plaukas taps daug švelnesnis ir bus sveikesnis. Nepamirškite visu tuo vadovautis ir renkantis dažus. Gi geriausi plaukų dažai – tie, kuriuose nėra amoniako bei kurie yra pagaminti iš kuo natūralesnių medžiagų.

Keiskite plaukų plovimo įpročius

Kad plaukų spalva išsilaikytų kuo ilgiau ryški ir kad nereikėtų jums taip dažnai lankytis grožio salonuose ar plaukų dažymu užsiimti namuose, pasistenkite plaukus plauti kuo rečiau. Retesnis galvos plovimas užtikrins ne tik tai, jog plaukų spalva neišbluktų taip greitai, bet ir tai, jog natūraliai išsiskiriantis sebumas pamaitintų plaukus bei jiems suteiktų elastingumo ir blizgesio. Taip pat tokiu būdu sureguliuosite ir iš galvos odos išsiskiriantį sebumo kiekį, kadangi per dažnas galvos trinkimas sausina odą, dėl ko galvos oda ima gaminti dar daugiau riebalų nei gamintų įprastai. Be abejo, tai nereiškia, jog galvos odos išvis nereikėtų plauti– tą daryti reikia, tiesiog pamėginkite plauti galvą viena ar dviem dienomis rečiau.

Geras drėkinimas ir plaukų praturtinimas proteinais

Jei turite sausus plaukus iš prigimties ar jie yra itin pažeisti karščio ar kitų veiksnių, būtina pasirūpinti tinkamu jų drėkinimu bei praturtinimu proteinais. Kaip jau minėjome, įvairūs natūralūs aliejai, randami plaukų priemonėse, puikiai veikia, jeigu plaukams trūksta drėgmės. Tačiau itin pažeistiems plaukams vien drėkinimo gali neužtekti. Tokiais atvejais būtina naudoti ir tokias priemones, kurių sudėtyje gausu baltymų. Kaip žinia, nuolatinis plaukų formavimas dideliu karščiu pažeidžia plaukų pagrindinę sudedamąją dalį – baltymą, vadinamą keratinu. Norint tai atstatyti, rekomenduojama naudoti baltymų procedūras, kurios padėtų atkurti bendrą plaukų struktūrą. Apsilankykite varle.lt, kur rasite didelį pasirinkimą plaukams skirtų kremų, kurių sudėtyje galima rasti tiek mūsų plaukams naudingųjų aliejų, tiek ir būtinų proteinų.

Kodėl svarbu kasmet pasitikrinti regėjimą?

Moters akies vaizdas iš arti su skaitmeniniais pagerinimo efektais. Geometrinės baltos linijos ir žvaigždžių sprogimo efektai išryškina akį, atspindinčią technologijos ar regėjimo koncepciją. Oda ir blakstienos yra aiškiai matomos, tai yra priminimas pasitikrinti viziją kasmet.

Sakoma, kad sveikata yra pats didžiausias žmogaus turtas, todėl ir įvairių sričių gydytojų bei specialistų kabinetų duris varstome tik tuomet, kai sveikata sušlubuoja. Nors privalu rūpintis ir užtikrinti sklandžią viso mūsų organizmo veiklą, tačiau daugiausiai dėmesio skiriame širdies ir virškinimo sistemos veiklai, taip pat puoselėjame sąnarių judesius, o apie oftalmologų konsultacijas neretai pamirštame. Aštri it erelio rega yra vienas būtiniausių jutimų, kuriam suprastėjus ar išvis jo netekus prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų prisitaikyti ganėtinai sunku. Kodėl būtina kasmet tikrintis regėjimą ir kas nutinka šios taisyklės nesilaikantiems?

Suprastėjusią regą gali pastebėti tik specialistai

Kad ir kaip keistai tai nuskambėtų, tačiau regos sutrikimų patys sau diagnozuoti negalime, o ir nemokame. Prasčiau matydami tam tikrus objektus ar parašytą tekstą, mes šią problemą priskiriame neryškiai šviesai kambaryje ar per toli esančiam televizoriaus ar telefono ekranui. Visgi, tokiu būdu regėjimo problemų mes neišgydome, o tik pabloginame jau ir taip nepavydėtiną situaciją. Toliau darydami tuos pačius žalingus dalykus mes silpniname savo akis, nors tuo metu joms jau gali reikėti profesionalios pagalbos, kurią galima gauti reguliariai lankantis pas oftalmologus.

Regos sutrikimams laikas neegzistuoja

Pas šeimos gydytojus bei odontologus vidutiniškai apsilankome po porą kartų per metus, tačiau vizitai pas akių ligų gydytojus kelis kartus retesni. Liūdna tai, jog regos sutrikimai nelaukia, kada jūs sekantį kartą kreipsitės dėl oftalmologijos konsultacijos, – vos per porą mėnesių nediagnozuoti tam tikri regos sutrikimai gali pasiekti tokią ribą, už kurios mūsų lauks pats blogiausias regėjimo scenarijus – visiškas apakimas. Visgi, tam tikrus regėjimo sutrikimus, laiku pastebint ir kreipiantis į specialistus, galima visiškai išgydyti. Vienas tokių pavyzdžių – katarakta, kuri gydoma chirurginiu būdu išoperuojant sudrumstą akies lęšiuką ir pakeičiant jį dirbtiniu. Nepaisant to, tam tikrų ligų, pavyzdžiui, atvirojo kampo glaukomos, pilnai išgydyti neįmanoma, tačiau su gydytojų pagalba galima efektyviai valdyti šio regėjimo sutrikimo simptomus.

Akys – tai sielos veidrodis, tačiau daug pavojingiau nei sielos neįžiūrėjimas, yra negalėjimas matyti kitų. Reguliarus regėjimo patikrinimas gali užkirsti kelią itin pavojingiems regos sutrikimams bei taip išgelbėti jus nuo apakimo.

Jau ilgą laiką nešiojate akinius ir jaučiate diskomfortą? Tokiu atveju, akių klinika Regos Centras siūlo kokybiškas akių korekcijos procedūras, kurios trunka vos kelios minutės, tačiau šios kelios minutės visiškai pakeičia gyvenimo kokybę ir leidžia pamatyti pasaulį naujomis spalvomis.

Pavasaris – kaip pristabdyti venų ligų progresavimą?

Grupė basų pėdų stovi ant blizgaus, atspindinčio paviršiaus, demonstruojant įvairius odos tonus. Kai kurios pėdos šiek tiek pakeltos, o tai rodo judėjimą ir žaismingą atmosferą, primenančią pavasarį.

Nors venų varikozės išsivystymui daugiausiai įtakos turi paveldimumas, galima pasistengti, kad ši liga pasireikštų kuo vėliau arba ji progresuotų kaip galima lėčiau. Tad pakalbėkime apie tai, kas yra lėtinis venų kraujotakos nepakankamumas, kokiais simptomais pasireiškia viena dažniausių jo išraiškų – venų varikozė ir ką daryti bei kaip gyventi, kad ši liga netrukdytų sveikai ir laimingai gyventi?

Lėtinis venų kraujotakos nepakankamumas – daugialypis sveikatos sutrikimas

Lėtinis venų kraujotakos nepakankamumas progresuoja po truputį. Jį paskatinti gali patys įvairiausi veiksniai, pavyzdžiui, labai ilgas sėdėjimas ar sunkumų kilnojimas, karštis, per mažas judrumas ir t.t. Trumpai tariant, tai veninės kraujotakos sulėtėjimas, kurio metu ne tik sutrinka mikrocirkuliacija, bet ir pažeidžiamos venų sienelės. Dėl tokių pakitimų atsiranda ir odos, ir poodžio pažeidimai, iš pradžių stebimi kaip odos pigmentacijos pakitimai, vėliau atsiranda sunkiai gyjančių žaizdų, randų, odos struktūros pakitimų ir išplonėjimų.

Daug įtakos sklandžiai veninei kraujotakai turi venose esančių vožtuvėlių darbas – būtent šie vožtuvėliai neleidžia venomis link širdies tekančiam kraujui grįžti atgal. Jei šių vožtuvėlių funkcija pakinta ar kaip nors kitaip sutrinka, dalis kraujo užsilieka apatinėse galūnėse, vis labiau plečiasi venos ir išsivysto venų varikozė – viena dažniausiai pasitaikančių lėtinio venų kraujotakos nepakankamumo išraiškų.

Venų varikozės simptomai priklauso nuo ligos stadijos

Pačioje ligos pradžioje simptomai nebūna sunkūs ir labai varginantys (čia ir yra viena iš ligos klastų). Pirmiausiai kamuoja nesunkus kojų sunkumas, skausmas, nuovargis, tinimas, kurie pasireiškia tik dienos pabaigoje. Daugiau ar mažiau vargina kojų tirpimas, naktiniai mėšlungiai ir pojūtis, tarsi kojomis bėgiotų mažos skruzdėlytės. Vėliau pasireiškia intensyvesnis tinimas ir stipresnis kojų skausmas – ir jau nebūtinai tik dienos pabaigoje.

Iš pradžių venų tinklas gali paryškėti labai nežymiai, tačiau įsibėgėjus ligai, matomi pokyčiai išryškėja labiau. Pradeda plonėti oda, atsiranda odos pigmentacijos pakitimų, dar labiau išryškėja venų tinklas, plečiasi venos ir po truputį formuojasi poodiniai mazgai. Jei iš pradžių tino tik pėdos ir čiurnos, tai ligai progresuojant jau tinsta ir blauzdos ar dar aukščiau esančios kojų dalys.

Progresuojanti venų varikozė su savimi „atsineša“ įvairaus sunkumo venų uždegimus, odos jautrumo sutrikimus, trofines opas, odos egzemą ir kt. Žmogus jau nebūtinai jaučia skausmą ar sunkumą, tačiau liga jau komplikavusis. Negydoma liga gresia gausiu kraujavimu, kraujo užkrėtimu, įvairiomis vietinėmis ir sisteminėmis infekcijomis, plaučių arterijos tromboembolija ir kt. Tokių komplikacijų geriau net nelaukti ir su gydytoju konsultuotis iš karto, vos tik atsiranda pirmųjų venų varikozės simptomų. Vis dėlto jei pacientas žino, kad jo paveldimumas nulėmęs beveik neišvengiamą ligos išsivystymą, tarkime, abu tėvai taip pat serga venų varikoze (tuomet tikimybė sirgti jų vaikui siekia net apie 60-80 procentų), tuomet geriausia gyventi taip, kad ligos išsivystymui ir progresavimui liktų kuo mažiau vilčių.

Priemonės, padedančios pažaboti ligą

Manoma, kad viena geriausių ligos profilaktikos priemonių – ilgo stovėjimo ir sėdėjimo vengimas. Taip pat patariama reguliuoti kūno masę, nekilnoti labai sunkių svorių, vengti karščio, reguliariai sportuoti ir vis atlikti specialių pratimų kojoms, kurie padeda suaktyvinti veninės kraujotakos procesus. Puiki profilaktikos ir gydymo priemonė – kompresinė terapija. Dabar yra pačių įvairiausių kompresinių kojinių modelių, tad su jomis galima jaustis ne tik lengvai ir patogiai, bet ir labai gražiai. Tolygiai nuo pėdų link šlaunų mažėjanti kojinių kompresija (apspaudimas) padeda veniniam kraujui lengviau grįžti į širdį, išvengti kojų skausmo, tinimo, nuovargio, pavojingo trombų susidarymo. Įrodyta, kad elastinio trikotažo nešiojimas padeda sulėtinti ligos progresavimą, jaustis geriau ir sumažinti pavojingų komplikacijų riziką.

Didelę heparino natrio druskos turintys geliai, pavyzdžiui, Lioton, padeda sumažinti nemalonių venų varikozės simptomų intensyvumą. Gali būti taikoma skleroterapija, gydymas lazeriu, atvira chirurginė operacija, itin inovatyvus pažeistų venų sienelių suklijavimas specialiais bioklijais. Gydymas sisteminiais venotonikais naudingas ir ligos pradžioje, ir kaip sudėtinė pažengusios ligos gydymo dalis. Žinoma, dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Ligai komplikavusis daugelis gydymo metodų jau nebetinkami, tad tenka stengtis tik išvengti infekcijų ir gydyti sunkiai užsitraukiančias opas. Tad geriau tokių komplikacijų net nelaukti ir savo sveikata susirūpinti anksčiau.

Parengė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Pavasaris – nugaros skausmų „sezonas”

Asmuo šviesiai mėlynais marškiniais stovi patalpoje, prispaudęs rankas prie apatinės nugaros dalies, galbūt tai rodo nugaros skausmus. Neryškiame fone yra baldų ir dekoro elementų.

Nugaros skausmas – bene dažniausiai pasitaikanti skausmo rūšis. Kaip rodo apklausos ir įvairūs tyrimai, net 80 procentų žmonių yra bent kartą gyvenime patyrę nugaros ir juosmens skausmus. Skausmo priežastis žinoma ne visuomet. Būna ir taip, kad lėtinius apatinės dalies skausmus nulemia tiesiog fizinio aktyvumo stoka ar didesnė nervinė įtampa; daug įtakos daro ir raumenų silpnumas, netaisyklinga laikysena bei kitos priežastys. Ūminiai skausmai paprastai netrunka ilgiau kaip 6 savaites, o štai lėtiniai skausmai gali kamuoti mėnesių mėnesius ar net metų metus ir tapti ne tik blogos fizinės, bet ir prastos psichologinės savijautos priežastimi. Tad pakalbėkime apie įvairias nugaros ir juosmens skausmų priežastis, jų rūšis, trukmę bei aptarkime paprastus būdus, kurie turėtų padėti išvengti šių skausmų.

Trumpai apie skausmo rūšis, trukmę, pobūdį

 Yra trys pagrindinės nugaros skausmo rūšys, išskiriamos pagal trukmę:

  • Ūminis skausmas trunka iki 6 savaičių;
  • Vidutinės trukmės skausmas tęsiasi nuo 6 savaičių iki 3 mėnesių;
  • Lėtinis skausmas trunka ilgiau kaip 3 mėnesius ir gali pacientą kamuoti mėnesių mėnesius, metų metus ar net visą gyvenimą.

Skausmas gali būti pats įvairiausias – gali skirtis ir jo pobūdis, ir intensyvumas, ir plitimo ypatybės. Skausmas gali būti bukas ir duriantis, aštrus ir vos maudžiantis, atsirandantis staigiai arba po truputį stiprėjantis ir t.t. Skausmas gali būti gerai lokalizuotas, tačiau jis gali apimti ir didesnę sritį, kurią sunku apibrėžti arba plisti į kitas kūno vietas. Pagal savo stiprumą skausmas gali būti išskiriamas į silpną, vidutinio stiprumo ir stiprų skausmą. Vis dėlto skausmo suvokimas labai daug priklauso nuo asmeninių paciento ypatybių – vieni susitaiko su nuolatiniu maudimu ar netgi stipriu, aštriu skausmu, o kitiems sunku ištverti net ir iš pirmos pažiūros nestiprų skausmą. Šiaip ar taip, skausmo kentėti nereikėtų – geriau ieškoti jo priežasčių, kurias įmanoma koreguoti ir galimų pagalbos būdų, kad pacientui nereikėtų jausti ne tik fizinių, bet ir emocinių kančių.

Trumpai apie ūminį skausmą ir jo gydymą

Paprastai ūminis skausmas atsiranda staigiai, tačiau jis netrunka ilgiau kaip 6 savaites. Vidutinė jo trukmė – keletas savaičių. Vis dėlto toks skausmas gali būti labai stiprus ir netgi apriboti normalų žmogaus judėjimą. Dažniausios ūminio skausmo priežastys: patirtos traumos, netaisyklingas sunkių nešulių kėlimas, minkštųjų ir kietųjų audinių sužeidimai, paūmėjusios lėtinės būklės ir kt. Ūminio skausmo gydymo schema gana aiški – būtina ramybė, pažeistos vietos tausojimas. Keletą parų uždegimą veiksmingai slopina šalčio kompresai, vėliau gali būti naudinga šiluma, B grupės vitaminai, raumenis atpalaiduojantys vaistiniai preparatai. Pirmojo pasirinkimo vaistai – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, kurie gali būti ir vietinio poveikio, ir per burną vartojamų farmacinių formų, veikiančių sistemiškai. Puikus pavyzdys – deksketoprofenas, kurio savo sudėtyje turi vaistinis preparatas Dolmen. Dolmen vartojamas lengvo ir vidutinio stiprumo raumenų skausmui, skausmingų mėnesinių (dismenorėjos), dantų skausmui malšinti. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai. Jei skausmas nesilpnėja, o būklė negerėja, dėl ūminio nugaros skausmo reikėtų kreiptis į gydytoją. Tinkamai negydomas ūminis skausmas gali tapti lėtiniu.

Trumpai apie lėtinį skausmą ir dažniausias jo priežastis

Lėtinis skausmas nėra toks intensyvus kaip ūminis skausmas, tačiau ilga jo trukmė gali žmogui pakenkti ne tik fiziniu, bet ir psichologiniu požiūriu. Be to, jis gali tai sustiprėti, tai susilpnėti, todėl lėtinio skausmo paūmėjimo epizodai gali tapti labai panašūs į ūminį skausmą. Blogiausia tai, kad daugybė pacientų tiesiog susitaiko su kasdieniu skausmu ir mano, kad jiems jau nebeįmanoma padėti. Pastebėta, kad lėtinis nugaros skausmas itin dažnai kamuoja sėdimą darbą dirbančius, mažai judančius asmenis. Daug įtakos turi netaisyklinga laikysena, nepatogi darbo ir miego aplinka, bloga gyvenimo kokybė, sunki psichosocialinė padėtis (nerimas, nepasitenkinimas darbu, didelės atsakomybės įvairiose gyvenimo srityse ir panašiai), prasta miego kokybė, nesubalansuota mityba, žalingi įpročiai. Daug įtakos nugaros skausmams turi stuburo sutrikimai, kurie dažniau pasitaiko vyresniems asmenims (tačiau nebūtinai).

Apatinės nugaros dalies skausmo galima išvengti

Nesunku pastebėti, kad nugaros skausmams didelę įtaką daro ne tik patirtos traumos ar senėjimas, bet ir žmogaus gyvenimo būdas. Tad apatinės nugaros dalies arba juosmens skausmo išvengti turėtų padėti reguliari fizinė veikla, sveika mityba, streso vengimas. Labai svarbu prieš bet kokią fizinę veiklą atlikti apšilimą, pavyzdžiui, tempimo pratimus – tai sumažinama skausmingų traumų rizika, padidinamas raumenų atsparumas. Būtina stengtis palaikyti taisyklingą laikyseną, naudoti ergonomiškas kėdes ir čiužinius, nerūkyti, nepiktnaudžiauti alkoholiu ir kitomis žalingomis medžiagomis. Keliant sunkius daiktus taip pat būtinas atsargumas – reikėtų pirmiausiai pritūpti, o patį daiktą laikyti arčiau savęs, keliant nesisukti, nes taip padidinama traumų rizika. Beje, daug lemia ir tai, kokia avalynė nešiojama – dažniau nugarą skauda nepatogią avalynę, pavyzdžiui, aukštakulnius nešiojančioms moterims. Juos dėl to reikėtų palikti tik ypatingesnėms progoms, o jei to reikalauja darbo aprangos reglamentas, tuomet reikėtų rinktis kuo patogesnius aukštakulnius ir kuo žemesne pakulne.

Parengė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Venų ligas gydyti būtina ne tik dėl grožio

Žmogus sėdi ant lovos, viena ranka grakščiai liesdamas savo lygias kojas, demonstruodamas prižiūrėtą ir sveiką odą. Šviesiai balto patalynės fone rutina tampa grožio išraiška, atspindinčia atsidavimą grožiui ir sveikatai.

Manoma, kad kojų venų varikoze (lengvesne ar sunkesne jos forma) serga apie 20 procentų pasaulio suaugusiųjų ir apie 600 tūkst. Lietuvos gyventojų. Nors daugelis galvoja, kad išsiplėtusios venos ir poodiniai mazgai yra tik vyresnio amžiaus požymiai, taip tikrai nėra. Kosmetiniais defektais jau gali skųstis net ir paaugliai, o ypač greitai vykstantys pokyčiai gali būti pastebimi nėštumo metu ir po gimdymo. Tad kokie veiksniai daro įtaką venų kraujotakos sutrikimams? Kokie įprasčiausi venų varikozės simptomai? Kaip ši liga diagnozuojama? Kaip palengvinti jos simptomus?

Kokie veiksniai daro įtaką venų kraujotakos sutrikimų išsivystymui?

Manoma, kad venų ligomis dažniau serga vyresnės, genetinį polinkį į ligą turinčios moterys – jos sudaro didžiausią lėtiniu venų kraujotakos nepakankamumu sergančių pacientų dalį, tačiau tai nereiškia, kad liga paliečia tik jas. Ji būdinga ir vyrams, kurie dažniausiai jau vyresni nei 40 metų. Vis dėlto liga gali paliesti ir jaunesnius asmenis, ypač jei jų artimiausi žmonės taip pat sirgo šiomis ligomis ir genetinis polinkis ypač ryškus. Taigi jei amžiaus, lyties ir genetinio polinkio koreguoti bent jau kol kas neįmanoma, tikrai yra tokių faktorių, kurių pasireiškimas priklauso tik nuo paties paciento įpročių ir gyvenimo būdo. Vertėtų paminėti, kad venų ligų išsivystymą reikšmingai paskatina rūkymas, antsvoris, hipodinamija (pernelyg mažas judėjimas), per daug aptemptų drabužių dėvėjimas. Teigiama, kad venų varikozė dažniau išsivysto tam tikrą stovimą arba sėdimą darbą dirbantiems asmenims, nes ilgą laiką praleidžiant toje pačioje pozicijoje kraujas tiesiog ne taip efektyviai grąžinamas į širdį, kraujo „pompa“ daug valandų būna neveikli, todėl dalis kraujo norom nenorom užsilieka apatinėse galūnių dalyse, ilgainiui pažeidžia sveikus vožtuvėlius ir skatina plėstis venas. Žinoma, kad daug įtakos padaro ir nėštumas – ne tik gimdą ir tam tikras venas spaudžiantis vaisius, bet padidėjusi kūno masė bei kraujo tūris, pasikeitusios tam tikrų hormonų koncentracijos, kai venų sienelės labiau linkusios atsipalaiduoti. Taip pat daug įtakos gali padaryti patirtos traumos ir turėtos chirurginės operacijos. Kartais venų ligų išsivystymo priežastys lieka neaiškios.

Kokie simptomai praneša apie venų varikozę?

Venų varikozės simptomai gali būti paties įvairiausio intensyvumo – nuo įkyraus odos niežėjimo iki stipraus skausmo, kai tampa sunku net paeiti. Tai priklauso nuo ligos stadijos, paciento individualaus jautrumo ir kitų ypatybių. Šiaip ar taip, dažniausiai įvardijami šie venų varikozės simptomai – kojų skausmas, nuovargis ir sunkumas; kojų patinimas (ypač pėdų ir blauzdų srityse); kojų mėšlungis bei spazmai; kojų odos niežulys bei deginimas; pojūtis, tarsi kojomis bėgiotų skruzdėlytės; matomi pokyčiai – sutrūkinėję kapiliarai, pakitusi odos pigmentacija, odos išplonėjimas, dažniau susiformuojančios mėlynės, išsiplėtusios venos, poodiniai mazgai, kurie gali susilieti tarpusavyje. Itin pažengusiai venų varikozei būdingas atvirų ir kraujuojančių opų atsivėrimas, odos jautrumo praradimas, odos randai. Tokiu atveju labai išauga vietinių ir sisteminių infekcijų rizika, nes atviros ir sunkiai gyjančios žaizdos yra puikus būdas ir lengvas kelias įvairiems mikroorganizmams, kurie gali patekti į gilesnius sluoksnius. Vėlesnėse ligos stadijose formuojasi venų uždegimai, atsiranda krešulių susidarymo ir net mirties rizika, nes trombai ir jų dalys gali užkimšti gyvybiškai svarbias kraujagysles.

Kaip diagnozuojama ir kaip gydoma venų varikozė?

Ypatingą vietą venų ligų diagnostikoje užima ultragarsinis tyrimas. Jis padeda ne tik nustatyti ligą, bet ir sekti jos gydymo efektyvumą. Šis būdas nėra invazinis, jis neskausmingas ir gana greitas bei labai gerai ištirtas. Ultragarsas specialistui padeda pamatyti venų struktūrą, pakitimus ir įvertinti jų funkciją. Po ultragarsinio tyrimo gydytojas gali lengviau nuspręsti, koks gydymo metodas yra pats tinkamiausias. Renkamasi iš kojų kompresijos, išoriškai ir į vidų vartojamų vaistinių preparatų, pažeistų venų pašalinimo operaciniu būdu, pažeistų venų uždarymo vaistais arba lazeriu bei biologiniais klijais.

Kas galėtų padėti palengvinti venų ligų sukeliamus nemalonius simptomus?

Venų varikozės simptomus gali padėti palengvinti specialūs geliai, skirti tepti ant kojų. Lioton veiklioji medžiaga yra heparinas (heparino natrio druska). Šis vaistas paruoštas gelio pavidalu, tinkamu tepti odą. Vartojant pažeistoje vietoje heparinas apsaugo nuo kraujo krešulių susidarymo paviršinėse venose, gerina vietinę mikrocirkuliaciją (kraujotaką smulkiosiose kraujagyslėse) ir mažina patinimą. Lioton vartojamas mazginio venų išsiplėtimo ir jo sukeliamų komplikacijų (kraujo krešulių susidarymo pažeistose venose esant jų sienelių uždegimui arba be jo, uždegimo šalia venų esančiuose audiniuose bei opų, susidariusių odoje virš išsiplėtusių venų) gydymui; pažeistų venų sienelių uždegimo, pasireiškusio po chirurginių operacijų gydymui; dėl venų operacijos atsiradusių simptomų slopinimui (pvz., mėlynių, patinimo) ir kt. Esant poreikiui Lioton gelis vietiniam gydymui gali būti vartojamas vienas arba derinant su sisteminėmis gydymo priemonėmis. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Vaistininkė Rūtelė Foktienė

Dažniausiai pasitaikančios vaikų kosulio priežastys

Mažas vaikas žaliais dryžuotais marškinėliais atidaro burną, kad iš rožinio šaukštelio, kurį laiko suaugęs, išgertų vaistų, greičiausiai kreipiasi į vaikų kosulys. Suaugęs žmogus taip pat laiko rudą vaistų buteliuką, o fonas yra švelniai neryškus.

Vaikų kosulys – bene dažniausias skundas gydytojui. Vaikų kosulio priežasčių gali būti tikrai labai daug – nuo slogos ar įstrigusio nedidelio svetimkūnio, dirginančių kvėpavimo  takus iki rimtų ligų, kai kosulys tiesiog neduoda ramybės. Pristatome net 7 vaikų kosulio priežastis.

  • Sloga, kuri dažniausiai kamuoja nazofaringito (visiems žinomo kaip ūminio nosiaryklės uždegimo ar tiesiog peršalimo) metu yra viena dažniausių vaikus varginančio kosulio priežasčių. Su pagausėjusia nosies gleivinės sekrecija labai dažnai kamuoja ir kosulys, ypač horizontalioje pozicijoje, nes dalis nosies sekreto teka „už nosies“, dirgina gerklę ir sukelia kosulį. Toks slogos sukeltas kosulys gali dingti tinkamai valant nosį, šiek tiek pakėlus lovos galvūgalį ir daugiau vaikelį nešiojant vertikaliai. Paprastai aktyviausias kosulys kamuoja vandeningos slogos periodu, vėliau jis išnyksta arba jo dažnis suretėja.
  • Sausas ir užterštas oras – dirginantis ir varginantis kosulys atsiranda nebūtinai dėl infekcijos ar alergijos. Itin jautrią vaikų kvėpavimo takų gleivinę išdžiovinti ir pažeisti gali labai sausas ir užterštas oras, kuriame ne tik trūksta drėgmės, bet ir yra pačių įvairiausių teršalų. Todėl reikia stengtis, kad patalpų oras būtų optimaliai drėgnas (santykinė drėgmė turėtų siekti apie 60 procentų, tačiau ji neturėtų būti mažesnė bent jau kaip 40 – 45 procentai). Vaikus reikia saugoti nuo dūmų, cheminių garų, toksinių dalelių, įvairių alergenų ir panašiai. Jų kvėpavimo takai kur kas jautresni nei suaugusiųjų.
  • Bronchitas – bronchų gleivinės uždegimas yra gana dažna vaikų liga, kuria gali komplikuotis būtent netinkamai gydyta sloga. Kosulys bronchito atveju iš pradžių būna sausas, po kelių parų jau tampa drėgnesnis – tuomet reikia stengtis, kad bronchuose besigaminančios gleivės pasišalintų kuo lengviau. Tam puikiai tinka ambroksolio hidrochloridas (Flavamed 15 mg/5 ml geriamasis tirpalas). Šis vaistas tinkamas kosulio metu susidarančių gleivių skystinimui, sergant ūminėmis arba lėtinėmis bronchų ir plaučių ligomis. Flavamed tinka vartoti vyresniems negu 2 metų vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai. Beje, ūminio bronchito kosulio priepuoliai gali kamuoti net keletą savaičių ir ilgiau (net ir po to, kai pasveikstama, mat bronchų gleivinei reikia laiko „atsigauti“).
  • Plaučių uždegimas – jam būdingas iš pradžių sausas, skausmingas, iš gana giliai sklindantis ir erzinantis, ramybės neduodantis kosulys. Vaikas gali skųstis ne tik krūtinės, bet ir pilvo skausmu, nes kiekvienas kosulio priepuolis pareikalauja nemažai jėgų. Itin sunkiais atvejais vaikas gali vemti, nemiegoti naktimis, jausti stiprų bendrą negalavimą. Pirmas paras paprastai kamuoja sausas kosulys, vėliau kosulys jau drėgnėja, atkosėjama skreplių.
  • Laringitas – tai gerklų gleivinės uždegimas. Ne taip jau ir retai jis prasideda būtent nuo ūminio nazofaringito. Balso stygų pažeidimą rodo sausas, „lojantis“ ir neretai labai tėvus išgąsdinantis kosulys. Kitas svarbus simptomas – balso užkimimas. Balsas gali beveik dingti. Be to, gali kamuoti dusulys.
  • Tracheitas – pagrindiniai tracheito simptomai yra užkimimas ir sausas, „garsus“, labai skardus, kartais į šuns lojimą panašus kosulys. Taip pat gali kamuoti balso prikimimas ar dingimas, gerklės skausmas ir perštėjimas, būdingas skausmas už krūtinkaulio. Tracheitas dažnai pasireiškia su kitomis kvėpavimo sistemos ligomis, pavyzdžiui, laringitu ir bronchitu.
  • Bronchų astma – vis daugiau pasaulio vaikų paliečianti liga. Duomenys rodo, kad tai yra viena iš labiausiai paplitusių lėtinių vaikų ligų. Manoma, kad didelę įtaką šiai ligai turi paveldimumas, vis dėlto jos išsivystymui daug reikšmės turi ir dabartinis gyvenimo būdas, aplinka, sąlygos. Astma yra lėtinė uždegiminė kvėpavimo takų liga, pasireiškianti pasikartojančiais su bronchų reaktyvumu ir jų užsikimšimu (obstrukcija) susijusiais simptomais, pavyzdžiui, krūtinės veržimu, dusuliu, švokštimu ir kt. Astmos priepuoliams būdingas sausas kosulys su dusuliu, kuriuos išprovokuoja patys įvairiausi veiksniai, pavyzdžiui, fizinis krūvis, šaltas oras, kai kurie alergenai, tad astma gali būti alerginės ir nealerginės kilmės, be to, ją gali provokuoti mišrūs veiksniai. Dažnai tokie kosulio priepuoliai užpuola naktimis, ypač ankstyvais paryčiais. Negydoma bronchų astma pavojinga gyvybei.

  • Vaistininkė Rūtelė Foktienė

Trumpalaikiai virškinimo sutrikimai – ką svarbu apie juos žinoti?

Dėvėdamas baltus drabužius, žmogus švelniai deda rankas ant pilvo, pirštai šiek tiek išskėsti, tarsi žinodamas apie galimus sutrikimus.

Manoma, kad virškinimo sutrikimai – vienas dažniausių pacientų skundų, dėl kurių jie kreipiasi į medikus. Žinoma, daugybė virškinimo sutrikimų gydoma tiesiog namuose. Sunkumas skrandyje, nevirškinimo jausmas, pilvo pūtimas, rėmuo, viduriavimas arba vidurių užkietėjimas, pilvo ir skrandžio skausmai bei į dieglius panašūs pojūčiai gali ne tik trukdyti kasdienei veiklai, bet ir sukelti daug klausimų, susijusių jau su lėtinėmis virškinimo trakto ligomis. Taigi ką reikėtų žinoti apie trumpalaikius virškinimo sutrikimus? Kaip sau padėti? Kada jų nereikėtų ignoruoti?

Kaip atpažinti trumpalaikius virškinimo sutrikimus? Kas juos dažniausiai sukelia?

Su trumpalaikiais virškinimo sutrikimais jau susiduria nė metukų neturintys kūdikiai. Vėliau jie kartojasi bet kokiame amžiuje. Trumpalaikiai ir nesunkūs virškinimo sutrikimai turėtų apsiriboti tik lengvai pakeliamais ir neilgai trunkančiais sveikatos pokyčiais: sunkumu skrandyje, viduriavimu arba vidurių užkietėjimu, vėmimu (kuris nesukelia skysčių netekimo rizikos), padidėjusiu rūgštingumu. Taigi, trumpalaikių virškinimo sutrikimų simptomai neturėtų būti labai sunkus, intensyvūs, trunkantys ilgiau kaip parą – dvi. Paciento būklė neturėtų blogėti, jis neturėtų karščiuoti ir pastebėti kitų pavojaus signalų, pavyzdžiui, kraujo iš virškinimo trakto. Dažniausiai trumpalaikius virškinimo sutrikimus sukelia:

  • netinkami mitybos įpročiai (persivalgymas, daugybės patiekalų rūšių suvalgymas vienu metu, prisivalgymas prieš miegą ir panašiai);
  • netinkama mityba (sunkiai virškinamas, riebus, keptas maistas, patogenais užterštas arba sugedęs maistas, blogai paruoštas ar nepakankamai apdorotas maistas, labai aštrus ar neįprastas maistas ir panašiai);
  • trumpalaikiai virškinimo sutrikimai gali būti susiję su kai kurių  vaistų vartojimu. Vis dėlto jei vaistai vartojami labai ilgai ir (arba) netinkamai ir (arba) jie turi tam tikrą neigiamą poveikį  (virškinimo trakto gleivinę pažeidžiantys nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, hormoniniai preparatai, citotoksiniai vaistai), tuomet gali būti sulaukiama ir ilgalaikių pasekmių, pavyzdžiui, opaligės išsivystymo;
  • nesunkūs infekciniai susirgimai taip pat gali sukelti trumpalaikius virškinimo sutrikimus, tačiau dėl jų nerimauti per daug nereikėtų, jei viduriavimas ir vėmimas nėra labai sunkūs ir jei nekarščiuojama;
  • emocinė paciento sveikata labai susijusi su virškinimo sistema, tad trumpalaikiai virškinimo sutrikimai gali būti tarsi emocinės paciento būklės atspindys. Pacientas pernelyg susijaudina – štai ir vėl kamuoja pilvo pūtimas, pilvo skausmai ir viduriavimas, kurie praeina netrukus po to, vos tik baigiasi daug streso kelianti darbo diena.

Kaip sau padėti, kai kamuoja trumpalaikiai virškinimo sutrikimai?

  • Svarbu gerti pakankamai vandens. Skysčiai reikalingi ir tuomet, kai vemiama, ir tuomet, kai kamuoja vidurių užkietėjimas. Geriausiai tinka negazuotas mineralinis vanduo. Vidurių
  • Rekomenduojamas tik lengvai virškinamas maistas, pavyzdžiui, sriubos, grūdų košės, vaisiai (tinkami bananai). Jei kamuoja vidurių užkietėjimas, reikalingas daug skaidulų turintis maistas, pavyzdžiui, džiovintos slyvos, sėlenomis papildytas kefyras, vaisiai, daržovės.
  • Vaistažolių arbatos gali padėti sušvelninti nemalonius simptomus – sumažinti sunkumo jausmą, palengvinti pilvo spazmus ir skausmą. Puikiai tinka ramunėlių žiedų, pankolių ar kmynų vaisių, melisų ar pipirmėčių lapų, medetkų žiedų, karčiųjų kiečių, kalendrų vaisių, raudonėlių žolės, cikorijų šaknų, didžiųjų debesylų šaknų, čiobrelių žolės arbatos (vandeninės ištraukos). Galima rinktis specialius, jau paruoštus vaistinių augalinių žaliavų mišinius, kurie gali padėti pagerinti virškinimo funkciją ir sušvelninti nemalonius virškinimo sutrikimų simptomus. Vis dėlto ir su žolelėmis reikia elgtis atsargiai – tam tikras vaistines augalines žaliavas galima vartoti ne visiems, pavyzdžiui, čiobrelių žolė nerekomenduojama nėščioms moterims, o karčiųjų kiečių žolė – kepenų ligomis sergantiems pacientams.
  • Trumpalaikiam simptominiam pilvo pūtimo gydymui tinkamas simetikonas – inertiška, saugi ir greitai veikianti medžiaga. Espumisan yra vaistas, priklausantis vadinamųjų virškinimo traktą veikiančių medžiagų grupei. Jo veiklioji medžiaga simetikonas suardo dujų burbuliukus, susikaupusius skrandyje ir žarnose. Išlaisvintos dujos lengvai pašalinamos. Espumisan vartojamas ligų, kurių metu virškinimo trakte kaupiasi dujos (meteorizmas), būna pilvo pūtimas, pilnumo pojūtis, simptominiam gydymui. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai. Dėl itin stipraus ir staigaus pilvo pūtimo bei tuštinimosi sutrikimų būtina kreiptis į gydytoją, nes tai gali būti labai pavojingos sveikatai būklės (žarnyno nepraeinamumo) požymis. Sunerimti reikėtų ir tuomet, jei pilvo pūtimas kartojasi ypatingai dažnai.
  • Viduriavimą slopinti būtina ne visuomet, ypač jei jis nesunkus, nes taip organizmas mėgina pašalinti toksinus ir greičiau išsivalyti nuo nepageidaujamų medžiagų. Jei viduriavimas sunkus ir atsiranda skysčių praradimo tikimybė, tuomet viduriavimą gali tekti slopinti vaistais arba vaistinių augalinių žaliavų vandeninėmis ištraukomis, kurios turi sutraukiamąjį poveikį, pavyzdžiui, tokiu poveikiu pasižymi miškinių sidabražolių žolė, ąžuolo žievė, mėlynių uogos, aviečių lapai ir kt. Jei viduriavimas ir vėmimas trunka ilgiau kaip dvi paras, tuomet būtina kreiptis į gydymo įstaigą.
  • Jaučiant sunkumą skrandyje gali būti naudinga lengva fizinė veikla ir virškinimo fermentai. Jei sunkumas skrandyje kamuoja nuolat, tuomet būtina kreiptis į gydytoją.
  • Rėmens išvengti padeda tinkamas gyvenimo būdas – žalingų įpročių, streso, nesveiko maisto vengimas. Kiekvienas pacientas turėtų stebėti, kas provokuoja rūgštaus skrandžio turinio kilimą į stemplę (ar net burną) ir vengti tokių faktorių. Greitai pagalbai gali prireikti efektyviai veikiančių vaistinių preparatų. Vis dėlto nuolat varginantis rėmuo gali būti gastroezofaginio refliukso ligos simptomas, o šiai ligai būtinas kompleksinis ir tinkamai parinktas gydymas.

Vaistininkė Rūtelė Foktienė

Mėnesinių skausmas kaip organizmo pagalbos šauksmas

Moteris ilgais rudais plaukais ramiai miega ant smėlio spalvos sofos, vilkėdama baltą marmurą ilgomis rankovėmis. Įsisukus į ryškiai raudoną antklodę, ji padeda galvą ant pagalvės, viena ranka per pilvą, tarsi rasdama paguodą nuo mėnesinių skausmų.

Mėnesinių skausmas – vienas dažniausių vaisingų moterų skundų gydytojui ginekologui. Deja, bet ne visos moterys kalba apie tai atvirai ir laiku ieško pagalbos. Vienos tiesiog kenčia įvairaus intensyvumo skausmus, kitos pačios ieško pagalbos būdų, o trečiosios kreipiasi į gydytoją ir ieško skausmo priežasties. Trečiasis variantas – saugiausias meilės sau įrodymas, nes mėnesinių skausmas gali atsirasti ir dėl tokių patologijų, kurias būtina gydyti, be to, dėl bet kokio vaisto vartojimo visuomet geriau pasitarti su gydytoju. Aptarkime dažniausias mėnesinių skausmo (mediciniškai tai vadinama dismenorėja) priežastis, per mėnesines kamuojančius simptomus ir pakalbėkime apie bene veiksmingiausią skausmo malšinimo būdą, kuris padės grąžinti gyvenimo kokybę ir džiaugsmą.

Mėnesinių skausmo priežastys – nuo „besiformuojančio“ organizmo iki patologijų, kurias būtina gydyti

Į mėnesinių skausmą reikėtų žvelgti kaip į organizmo pagalbos šauksmą, o ne kaip į natūralų reiškinį, kurį reikia tiesiog iškentėti. Juk skausmas dažniausiai turi kokią nors priežastį, o pats skausmo kentėjimas ir kitų nemalonių pojūčių išgyvenimas taip pat daro daug fizinės, psichologinės ir kitokio tipo žalos. Iki 10 procentų vaisingo amžiaus moterų per mėnesines kamuoja itin stiprūs skausmai, priverčiantys jas tapti nedarbingomis ir tiesiog stumiantys prie bet kokių, net ir maloniausių planų, atsisakymo. Tai iš tiesų labai didelė problema.

Reikėtų pradėti nuo to, kad jaunoms moterims, ypač paauglėms, kurioms menstruacinis ciklas dar tik formuojasi, būdingiausia pirminė dismenorėja, kuri nesusijusi su jokia ginekologine patologija. Manoma, kad įvairaus intensyvumo spazminis skausmas atsiranda dėl padidėjusios prostaglandinų koncentracijos organizme, stangresnių audinių, siauresnių lytinių organų praeinamumo ir panašiai. Vyresnėms, jau gimdžiusioms (nebūtinai) moterims būdingesnė antrinė dismenorėja, kai nustatomos tam tikros ginekologinės patologijos, pavyzdžiui, gimdos kaklelyje arba endometriume aptinkama polipų, gimdoje formuojasi miomos, progresuoja endometriozė (kai gimdos audiniai veši už jos ribų ir sukelia skausmingas uždegimines reakcijas) ar yra jau įgimtų lytinių organų anomalijų (vis dėlto bet kokios minėtos priežastys gali būti nustatomos ir jaunoms moterims).

Kokie simptomai pasireiškia kartu su skausmu?

Įvairaus intensyvumo spazminis skausmas dažniausiai nėra vienintelis dismenorėjos simptomas. Moteris gali kamuoti ir šleikštulys, pykinimas ar net vėmimas bei kiti virškinimo sutrikimai, pavyzdžiui, pilvo pūtimas, viduriavimas. Galvos skausmas gali būti netgi panašus į migreninį. Moterį gali varginti silpnumas, bendras negalavimas, galvos svaigimas, nuotaikų kaita ir apatija. Ypatingai sunkiais atvejais atsiranda alpulys, pakyla kūno temperatūra, visiškai išnyksta darbingumas ir netgi sugebėjimas tinkamai savimi pasirūpinti.

Kada reikėtų sunerimti?

Sunerimti pirmiausiai reikėtų tuomet, kai skausmas jau kelia nepatogumų ir trukdo gyventi normalų gyvenimą. Jei per mėnesines jaučiamas tik lengvas maudimas, o kiti simptomai net nekamuoja, tuomet nebūtina nieko daryti – tikėtis, kad menstruacijos nesukels visiškai jokių nepatogumų (nors yra ir tokių laimingųjų), tikriausiai būtų šiek tiek per sudėtinga, nes organizme, be abejonės, vyksta labai daug pokyčių ir dėl jų atsiranda silpnesnių ar intensyvesnių pojūčių. Pastebėta, kad dismenorėja jaunoms moterims dažniausiai išsivysto per pusę – tris metus nuo pirmųjų mėnesinių (vadinamosios menarchės) – tuomet tai tikriausiai pirminė dismenorėja be būdingų ginekologinių patologijų. Ypatingai sunerimti reikėtų tuomet, kai niekada iki tol nepatirtas skausmas atsiranda vyresniame amžiuje ir jis yra gana netikėtas, nebūtinai sutampantis su mėnesinių skausmu. Kiti pavojaus signalai – kraujavimas ar tepimas ne mėnesinių metu, skausmas lytinių santykių metu ir po jų, pakitusios makšties išskyros, silpnumas, bendras negalavimas ir panašiai. Tuomet jau geriau nedelsti ir pasikalbėti su savo gydytoju ginekologu, tiksliai išvardinant visus nusiskundimus, atlikti reikalingus biocheminius, instrumentinius ir kito tipo tyrimus.

Pirmo pasirinkimo vaistai mėnesinių skausmui malšinti – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU)

Dolmen yra vaistas skausmui malšinti, priklausantis būtent NVNU grupei. Jis vartojamas trumpalaikiam simptominiam lengvo ir vidutinio stiprumo ūminiam skausmui, tokiam kaip raumenų ar sąnarių skausmui, skausmingų mėnesinių (dismenorėjos), dantų skausmui malšinti. Dolmen skirtas suaugusiems pacientams. Šis vaistinis preparatas išsiskiria patogumu vartoti – jo nereikia užgerti vandeniu, tad jį galima vartoti bet kur ir bet kada. Įprastai rekomenduojama dozė yra 1 paketėlis (25 mg deksketoprofeno) kas 8 valandos, bet ne daugiau kaip 3 paketėliai per parą (75 mg). Jeigu per 3-4 dienas savijauta nepagerėjo arba net pablogėjo, būtina kreiptis į gydytoją. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Šaltinis Pasveik.lt

Sunkią astmą jau galima pažaboti nauju gydymu

Spalvinga, meniška žmogaus plaučių iliustracija, demonstruojanti gydymo poveikį astmai. Plaučiai pavaizduoti švytinčiu, neoniniu mėlynu ir rausvu atspalviu neryškiame tamsiame fone. Bronchai ir bronchioliai paryškinti baltomis linijomis, pabrėžiančiomis plaučių struktūrą.

Astma – viena seniausiai žinomų ligų. Šiandien ji paplitusi labai plačiai – manoma, kad pasaulyje ja serga mažiausiai 300 mln. gyventojų, o diagnozių skaičius nuolat auga.  Pirmuosiuose istoriniuose šaltiniuose ji minima daugiau nei prieš kelis tūkstančius metų. Šiandien žinomas astmos apibrėžimas buvo sukurtas tik 19 amžiuje. Nors šiandien astmos atvejų tik daugėja, medicina jau gali pasiūlyti veiksmingų būdų jai pažaboti – vienas tų būdų yra biologinė terapija.

Astmos priežastys

Uždegiminės bronchų reakcijos – pagrindinė astmos išsivystymo priežastis. Paprastai tariant, šios uždegiminės bronchų reakcijos skatina bronchų spazmus, dėl kurių oras nebegali laisvai cirkuliuoti kvėpavimo takais. Papildomai kvėpavimą apsunkina ir bronchų gleivinės pabrinkimas, padidėjusi gleivių sekrecija, dėl kurių kvėpavimo takai susiaurėja dar labiau. Asmenį kamuoja dusulys, oro trūkumas, krūtinės veržimo jausmas.

Pastebėta, kad astmos išsivystymui daug įtakos turi ir įvairios bakterinės bei virusinės kvėpavimo sistemos infekcijos. Daug žalos daro rūkymas, įvairūs cheminiai dirgikliai ar kenksmingais teršalais užterštas oras. Pastebima, kad astmos priepuolius neretai išprovokuoja fizinis krūvis, nervinė įtampa, stiprūs kvapai, šaltis, klimato pasikeitimai. Labai daug įtakos turi ir paveldimumas – jei liga sirgo šeimos nariai, tuomet ja gali sirgti ir vaikai. Astmos paūmėjimai gali būti susiję ir su kitomis ligomis, kurių metu papildomai dirginami viršutiniai kvėpavimo takai, pavyzdžiui, gastroezofaginio refliukso ligos metu į viršų kyla rūgštus skrandžio turinys, kuris aspiruojamas ir daro neigiamą įtaką kvėpavimo sistemai.  

Vaikų astma

Itin daug susirūpinimo kelia vaikų astma. Pastebėta, kad alergija yra dažniausia vaikų astmos išsivystymo priežastis. Teigiama, kad itin dažnai atrandamas priežastinis ryšys tarp astmos diagnozės (kuri gali būti išgirstama bet kuriuo gyvenimo metu) ir vaikystės alergijų. Neretai astma siejama su kitomis ligomis, pavyzdžiui, alerginiu rinitu, alerginiu rinokonjunktyvitu, itin plačiai šiandien paplitusiu atopiniu dermatitu, kitais įvairaus tipo odos bėrimais ir kt. Dažniausi antigenų šaltiniai yra žiedadulkės, namų dulkių erkės, pelėsiniai grybai, gyvūnų plaukai ir pleiskanos, plunksnos, kai kurie vabzdžiai, maisto produktai (dažniausiai tai pieno produktai, kiaušinio baltymai, žuvies gaminiai, raudonos uogos, pavyzdžiui, braškės ar žemuogės, riešutai ir kt.). Beje, vaikai ne taip jau ir retai alergiški vaistams, pavyzdžiui, acetilsalicilo rūgščiai (aspirinui), kai kuriems antibiotikams (penicilinui) ir t.t.

Astmos simptomai

Pagrindiniai astmos simptomai yra dusulys, pasunkėjęs kvėpavimas ir nemalonūs pojūčiai krūtinės srityje. Pacientui atrodo, kad jo krūtinę tarsi kažkas spaustų, veržtų ar gniaužtų. Gali būti girdimi ir tam tikri būdingi garsai krūtinėje, pavyzdžiui, švokštimas, cypimas. Asmenį taip pat gali kamuoti kosulys, skrepliavimas. Dėl astmos gali sutrikti miegas, kamuoti nerimas ir mirties baimė, tad pacientas gali jaustis nuolat pavargęs, o negydoma liga gali sukelti ir išsekimą ar net depresiją, jau nekalbant apie tai, kad per astmos priepuolį, nesulaukęs tinkamos pagalbos, žmogus gali tiesiog uždusti. Vertėtų žinoti, kad ligos paūmėjimai būdingi naktimis ir ankstyvais rytais.

Astmos eiga

Astmos priepuolius gali išprovokuoti įvairūs dirgikliai – nuo dažniausiai gamtoje sutinkamų alergenų iki paprasčiausio šalto oro gūsio. Kaip ir minėta prieš tai, dažniausiai astmos priepuoliai pasireiškia naktimis arba ankstyvais rytais, o tarp jų pacientas paprastai jaučiasi gana gerai ir gali gyventi normalų gyvenimą. Vis dėlto sunkios astmos atveju priepuoliai ne tik dažnesni, bet ir žymiai sunkesni, sukeliantys mirties baimę. Sunkia astmos forma sergantiems pacientams astmos priepuoliai gali tęstis net iki kelių savaičių, o jų metu pasireiškia progresuojantis dusulys. Nuolatinis deguonies trūkumas gali pažeisti įvairias organų sistemas ir psichologinę asmens būklę – juk jis ne tik bijo užmigti, bet dar labiau bijo įvairių dirgiklių, kurie gali išprovokuoti ar pasunkinti priepuolio eigą.

Astmos gydymas

Pacientams gali pakakti trumpo veikimo bronchus plečiančių preparatų, jei priepuoliai reti ir nesunkūs. Sunkesniais atvejais skiriamas kompleksinis gydymas inhaliatoriais su pailginto veikimo bronchus plečiančiomis medžiagomis ir kitais vaistiniais preparatais. Sergant sunkios eigos ir sunkiai kontroliuojama astma gali padėti biologinė terapija. Tai naujiena medicinos padangėje, kuri teikia labai daug vilčių tiems, kurių gyvenimas sukaustytas labai sunkios ligos formos. Tokių vaistų sudėtyje yra baltymų, atpažįstančių organizme specifines medžiagas – taikinius. Šiais vaistais gali būti gydoma suaugusiųjų, paauglių bei 6 metų ir vyresnių vaikų sunki astma. Kai kurių sunkia astma sergančių žmonių kraujyje ir plaučiuose būna per daug eozinofilų (tam tikrų baltųjų kraujo ląstelių). Ši būklė yra vadinama eozinofiline astma – tai astmos tipas, kurį galima gydyti minėtaisiais vaistais. Naujieji vaistai arba biologinė terapija gali sumažinti astmos priepuolių skaičių, jeigu jau vartojama tam tikrų vaistų (pvz., pacientas vartoja dideles įkvepiamųjų vaistų dozes), bet astma nėra gerai kontroliuojama šių vaistų. Jeigu vartojama vaistų, kurie vadinami geriamaisiais kortikosteroidais, biologinė terapija taip pat gali padėti sumažinti šių vaistų paros dozę, būtiną sunkiai astmai kontroliuoti. Taigi veiklioji vaisto medžiaga slopina baltymo, vadinamo interleukinu 5, veiklą. Užslopinęs šio baltymo veiklą, naujas vaistinis preparatas neleidžia kaulų čiulpams gaminti daugiau eozinofilų bei mažina eozinofilų kiekį kraujotakoje ir plaučiuose, padėdamas kontroliuoti sunkios astmos eigą.

Šaltinis Pasveik.lt

Kaip rūpintis dažnai plaunama ir dezinfekuojama rankų oda?

Dvi rankos su tvarkingai prižiūrėtais baltais nagais švelniai uždedamos ant šviesaus paviršiaus. Nagai trumpi ir blizgūs, o rankų oda, dažnai dezinfekuojama, atrodo lygi ir gerai prižiūrima.

Šiomis dienomis itin akcentuojama rankų higienos svarba, nes tai vienas iš patikimiausių būdų apsisaugoti nuo nešvariomis rankomis plintančių infekcijų. Vis dėlto dažnas rankų plovimas ir dezinfekcinio skysčio naudojimas labai alina odą – gali atsirasti ne tik šerpetojančių vietų, bet ne taip jau retai atsiranda ir sunkiai gyjančių žaizdelių. Sausa, niežtinti, sutrūkinėjusi ir uždegiminių reakcijų pažeista oda tiesiog prašosi daugiau dėmesio – ir paprasčiausio rankų kremo čia jau gali nebepakakti. Taigi kaip elgtis, kad rankų oda būtų kuo mažiau dirginama?

  • Pirmenybę reikėtų teikti rankų plovimui, naudojant muilą, o ne rankų dezinfekavimui. Vertėtų atsiminti, kad taisyklingai ir kruopščiai nusiplovus rankas su vandeniu ir muilu, papildomai rankų dezinfekuoti nebūtina, nebent to reikalauja darbo pobūdis. Rankų dezinfekantą geriau naudoti tik tuomet, kai rankų kruopščiai ir taisyklingai nusiplauti neįmanoma, pavyzdžiui, parduotuvėje, pašte, vaistinėje.
  • Vanduo turi būti ne per karštas. Per aukšta vandens temperatūra dar labiau dirgina odą. Jei naudojamas muilas, tikrai pakanka naudoti šiltą ar drungną vandenį, nes reikšmingiausią virusų ir kitų patogenų ardymo funkciją atlieka būtent muilas. Pernelyg karštu vandeniu nerekomenduojama plauti nei plaukų, nei kūno ar veido odos, tad rankos šiuo atveju – tikrai ne išimtis. Nors jos gali „pakęsti“ aukštesnę vandens temperatūrą, vanduo tikrai neturėtų būti pernelyg karštas.
  • Vertėtų rinktis tik kokybiškas dezinfekcines priemones, kurios patvirtintos saugiam naudojimui ir nesukelia alerginių reakcijų. Šios reakcijos kartais gali būti ir labai sunkios – pasitaiko atvejų, kai dėl nekokybiškų priemonių naudojimo atsiranda sunkiai gyjančių žaizdų.
  • Rekomenduojama rinktis kreminės tekstūros muilą, kuris papildomai maitintų rankų odą. Vieni muilai rankų odą sausina ir pažeidžia labiau nei kiti, tad reikėtų rinktis tik kokybiškus produktus. Agresyvios sudėties muilas gali paskatinti uždegiminių odos reakcijos vystymąsi, odos ligų paūmėjimą ir įtrūkimų bei žaizdelių formavimąsi, tad reikėtų akylai stebėti, ar kasdien naudojamas muilas rankų odai tinka, ar geriau ieškoti tinkamesnės, kokybiškesnės, puoselėjančiais ingredientais (pavyzdžiui, aliejais, šlapalu ar augaliniais ekstraktais) papildytos higienos priemonės.
  • Rankų kremas turėtų turėti ne tik drėkinančių, bet ir maitinančių, puoselėjančių, rankų odą apsaugojančių savybių. Paprastai tariant, reikėtų naudoti šiek tiek „sunkesnės“ struktūros, ant odos apsauginę plėvelę sudarančias priemones. Į jų sudėtį gali įeiti cinkas, pantenolis (dekspantenolis), alantoinas, šlapalas, taukmedžio (sviestmedžio) sviestas, sezamų aliejus, alyvuogių aliejus, simondsijų aliejus, arganų aliejus, bičių vaškas, glicerinas (glicerolis), Omega 3,6,9 riebalinės rūgštys, vitaminai A, E, augaliniai ekstraktai  ir panašiai. Kremas galėtų būti netgi panašesnis į tepalą ar aliejų, kuris intensyviai maitina, apsaugo ir padeda pagreitinti odos regeneracijos procesus, gydo odos suskilinėjimus ir žaizdeles. Prieš miegą rankas maitinančia priemone reikėtų įtrinti gausiau, galima uždėti specialias pirštinaites, kad priemonė geriau įsigertų.
  • Papildomam rankų odos maitinimui galima išmėginti specialias rankų odos kaukes, kurių pasirinkimas šiomis dienomis itin gausus. Jų sudėtyje odą puoselėjančių ir maitinančių medžiagų koncentracija bei įvairovė dažniausiai didesnė nei įprastame rankų kreme. Prieš naudojant rankų kaukę odą reikia gerai nuplauti (jei oda nepažeista, ją galima ir švelniai nušveisti – taip kaukė bus veiksmingesnė), o po kaukės užtepimo dažniausiai rekomenduojama užsimauti pirštinaites. Kaukė gali susigerti į rankų odą arba jos likučiai turi būti nuplaunami drungnu vandeniu – tai priklauso nuo kaukės rūšies ir jos naudojimo pobūdžio.

Rūpinkitės savo rankų oda, nes tai labai svarbi Jūsų geros savijautos ir išvaizdos dalis!

Šaltinis | Pasveik.lt

Ką daryti, kad sloga aplankytų rečiau?

Asmuo šviesiais plaukais stambiu planu, laikantis servetėlę prie nosies. Jų ašarojančios akys ir skausminga išraiška rodo šūkį arba alergiją. Rečiau dozavo vaistus, jie svarsto, ką daryti toliau, kad rastų palengvėjimą.

Sloga – vienas dažniausių šaltojo metų laiko negalavimų. Vis dėlto ji gali kamuoti ir vasarą, ypač dėl nesaikingo kondicionierių naudojimo arba dėl padidėjusio įvairių dalelių kiekio ore. Pagal savo kilmę sloga gali būti infekcinė arba alerginė (neinfekcinė). Infekcinę slogą dažniausiai sukelia įvairūs virusai (adenovirusai, rinovirusai, paragripo virusai ir kt.), o alerginės slogos išsivystymą paskatina įvairūs alergenai. Pakalbėkime apie infekcinės kilmės slogos profilaktiką, nes įkyri ir ilgai trunkanti sloga tikrai gali prastinti gyvenimo kokybę.

Kaip sumažinti slogos išsivystymo tikimybę?

Sloga dažniausiai susijusi su paprastuoju peršalimu, o paprastasis peršalimas susijęs su virusų poveikiu bent kažkiek nusilpusiam organizmui. Kad išvengtume slogos, turime stengtis pagerinti organizmo atsparumą, t.y. turime dėti pastangas, kad imuninė sistema būtų kuo stipresnė. Taigi kaip turėtume elgtis?

  • Svarbu sveikai ir pilnavertiškai maitintis – organizmui neturi trūkti nei būtiniausių maistinių medžiagų, nei vitaminų, nei mineralų.
  • Žmogus turi pakankamai ilsėtis. Svarbu palaikyti tinkamą darbo ir poilsio režimą, nes per didelis darbo krūvis išsekina apsaugines organizmo galias. Kokybiškas poilsis nėra susijęs vien tik su geru miegu – svarbu užsiimti ir kita mėgstama veikla, kurios metu mintys ir kūnas atitrūksta nuo su darbu ir kitais rūpesčiais susijusių reikalų.
  • Reguliarus fizinis aktyvumas padeda stiprinti organizmą ir išvengti streso, kuris taip pat labai kenkia imuninei sistemai.
  • Kasdien reikėtų pabūti gryname ore, o vidaus patalpas būtina kuo dažniau vėdinti.
  • Imuninę sistemą silpnina ir sekina žalingi įpročiai. Nikotinas ir alkoholis yra visiems žinomi imunosupresinių medžiagų pavyzdžiai. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad alkoholiu piktnaudžiaujantys ir rūkantys asmenys įvairiomis ligomis serga dažniau.
  • Mitybą galima papildyti maisto papildais, kuriuose yra įvairių vitaminų, mineralų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Sudėtinga išskirti imuninės sistemos veiklai svarbiausius vitaminus ir mineralus, bet tiesiog būtina paminėti vitaminus A, C, E ir D, cinką, geležį ir seleną. Naudingi ir kai kurie augaliniai ekstraktai, pavyzdžiui, rausvažiedė ežiuolė, imbieras, ženšenis, saldymedis. Vertinamos goji uogos, kordicepsas, spirulina ir kt. Žinoma, kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar konkretus maisto papildas tinkamas konkrečiam pacientui. Daugumą jų reikia vartoti ilgą laiką, o svarbiausia vis tiek išlieka sveika ir subalansuota mityba.
  • Reguliari rankų ir asmens higiena padeda mažinti užsikrėtimo riziką. Be to, labai svarbu vengti artimo kontakto su sloguojančiais asmenimis. Jau sergant sloga būtina stengtis apsaugoti ir kitus. Rekomenduojama dažnai plauti rankas, valyti ir vėdinti patalpas, naudoti tik vienkartines nosinaites. Panaudotos nosinaitės ir popieriniai rankšluosčiai turi būti iš karto išmetami į uždaras šiukšliadėžes, nes tai atviras užkrato šaltinis, kurio neturėtų pasiekti kiti asmenys.
  • Nosies higiena taip pat labai svarbi. Įrodyta, kad kasdienis rūpinimasis nosies ertmių švara padeda sumažinti užsikrėtimo riziką ir pagerinti nosies funkcijas. Kasdienei nosies higienai labai tinkami izotoninės koncentracijos jūros vandens purškalai, kurie ne tik mechaniškai išvalo užterštas nosies ertmes, bet ir puoselėja bei drėkina nosies gleivinę. Quixx soft – tai natūrali priemonė, apsauganti ir drėkinanti jautrias nosies sieneles, padedanti tinkamai filtruoti ir drėkinti orą. Tai yra svarbu, norint išsaugoti sveiką kvėpavimo sistemą ir stengiantis padidinti apsisaugojimo nuo infekcinių viršutinių kvėpavimo takų susirgimų tikimybę.

Šaltinis | Pasveik.lt

8 įdomybės apie homeopatiją

Mažuose stikliniuose buteliukuose su kamštiniais kamščiais – baltos homeopatinės granulės – kintantis į homeopatijos pasaulį. Vienas butelis apvirsta ant medinio paviršiaus ir išsilieja granulės. Geltonos gėlės ir žali lapai išsibarstę aplinkui suteikia scenai įdomybės.

Šiandien daugybė žmonių dairosi į tai, kas natūraliau. Homeopatija – vienas iš galimų būdų gydyti nesunkias ligas, tačiau į jį nereikėtų žiūrėti perdėm rimtai. Kodėl? Pateiksime 8 įdomybes apie šią alternatyviosios medicinos šaką – galbūt sužinosite ką nors naujo ir įdomaus? Jūs galite patys nuspręsti, ar šis alternatyviosios medicinos gydymo metodas Jums priimtinas, ar ne.

  • Homeopatijos principą pirmą kartą pristatė Samuelis K.F. Hanemanas, gyvenęs 18-19 amžių sankirtoje. Jis manė, kad kiekviena liga gali būti gydoma tokiomis medžiagomis, kurių didelės dozės sukelia labai panašius simptomus į tuos, kurie pasireiškia sergant ta liga. Tarkime, chininas buvo naudojamas maliarijai gydyti. S. Hanemanas pastebėjo, kad didelės jo dozės sukelia simptomus, labai panašius į tuos, kurie pasireiškia, kai sergama maliarija. Vadinasi, mažos chinino dozės, priešingai, paskatins organizmą gintis. Taigi homeopatijos pradininkas primygtinai teigė, kad  labai mažos šių medžiagų dozės gali sukelti organizmo stimuliaciją, t.y. pastangas gyti savaime. S. Hanemanas bandė įrodyti, kad kuo vaistas labiau praskiestas, tuo poveikis stipresnis.
  • Šis principas pirmą kartą viešai pristatytas 18 amžiaus pabaigoje ir tapo labai populiarus 19 amžiaus pradžioje ne tik Vokietijoje, bet ir beveik visame pasaulyje.
  • Homeopatijos principas grindžiamas tikėjimu, tvirtinančiu, kad „panašus gydo panašų“. Manoma, kad tam tikrais būdais skiedžiamos veikliosios medžiagos sukeliamas poveikis tik stiprėja, o ne silpnėja. Tikima, kad vanduo turi atmintį ir gali atsiminti visą informaciją nuo pirmųjų tam tikros veikliosios medžiagos ar jos derinių skiedimų, nors praktiniu požiūriu tirpale gali būti nelikę nei vienos veikliosios medžiagos molekulės.
  • Atlikta daugybė mokslinių tyrimų, kuriais buvo siekiama įvertinti homeopatijos efektyvumą, tačiau nei vienas neparodė didesnio poveikio, nei turi pats placebo efektas. Vis dėlto kai kurių mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad homeopatinių preparatų vartojimas, gydant tam tikras ligas ar sveikatos sutrikimus, pavyzdžiui, priešmenstruacinį, dirgliosios žarnos ir lėtinio nuovargio sindromus, alergijas ir kt., gali būti naudingas, nes sergant kai kuriomis ligomis labai svarbu ir tai, koks paciento nusiteikimas.
  • Nors dauguma homeopatinius vaistus priskiria „žolelėms“ ir painioja homeopatiją su fitoterapija, tik šiek tiek daugiau nei pusė homeopatinių preparatų yra augalinės kilmės ir nereikėtų pamiršti, kad juose gali nebūti nei vienos aktyvios medžiagos molekulės. Homeopatiniai preparatai gaminami iš pačių įvairiausių šaltinių – naudojami ir gyvačių ar kitų gyvūnų nuodai, ir gyvulinės kilmės sekretai, ir žmogiškosios kilmės medžiagos, ir mineralinės medžiagos ir viskas, ką galima rasti gamtoje – į kai kurių homeopatinių preparatų sudėtį įeina netgi „mėnulio šviesa“.
  • Homeopatiniai preparatai gaminami specialaus skiedimo principu. Pirminė medžiaga gali būti praskiedžiama daug kartų. Skiedimui dažniausiai naudojamas alkoholis arba distiliuotas vanduo. Tarp skiedimų tirpalai suplakami specialiais būdais. Veiklioji medžiaga gali būti taip stipriai praskiedžiama (tūkstančius ar milijonus kartų), kad jos gali ir visai nebelikti, tačiau homeopatai tiki, kad vanduo atsimena viską, ką reikia, o ypatingai praskiesti homeopatiniai preparatai turi tik dar ryškesnį poveikį.
  • Homeopatijoje labai svarbus nusiteikimas. Preparatai turi būti gaminami tik gerai nusiteikusių specialistų. Vis dėlto didžioji dalis preparatų pagaminami pramoniniu būdu ir tai tampa neįmanoma.
  • Homeopatinių preparatų farmacinės formos gali būti pačios įvairiausios – nuo tablečių ir žirnelių iki gelių, kremų, lašų bei sirupų.

Šaltinis | Pasveik.lt

Kodėl mums būtina gerti vandenį ?

Skaidri stiklinė, užpildyta besisukančio vandens, perpildyta purslų aplink kraštą, pastatyta baltame fone.

Vanduo mūsų organizmui gyvybiškai svarbus. Jei be maisto galime išgyventi keletą savaičių, tai be vandens šis laikas žymiai sutrumpėtų. Vanduo reikalingas daugumai gyvybinių reakcijų, organizmo išsivalymui ir įvairių struktūrų palaikymui. Džiūstančios lūpos – vienas pirmųjų signalų, kad žmogui trūksta skysčių. Ką daryti, kad per parą suvartotume pakankamai vandens?

Patarimas „gerkite daugiau vandens“ skamba bene visur: ir ten, kur kalbama apie virškinimo negalavimus, ir ten, kur aprašomos įvairios odos ir plaukų problemos, ir ten, kur diskutuojama apie energijos trūkumą, silpnumą, prastą savijautą ir infekcines ligas. Žmogui vidutiniškai per parą reikia išgerti 1,5 – 2 litrus vandens, tačiau šis kiekis gali svyruoti priklausomai nuo to, ar jis sportuoja, ar dirba ir gyvena karštoje aplinkoje, ar serga kokiomis nors ligomis ir panašiai. Pavyzdžiui, labai aktyviai sportuojantiems ir podagra sergantiems pacientams vandens reikia daugiau – net iki 3-4 litrų per parą, o inkstų ligomis sergantiems pacientams skysčių kiekis gali būti ribojamas.

Galima rasti ir specialių skaičiuoklių, kurios apskaičiuoja rekomenduojamą vandens kiekį pagal jo ūgį, svorį ir kitus duomenis. Svarbiausia išgerti tiek vandens, kad žmogus jaustųsi gerai, jo nekamuotų vidurių užkietėjimas, odos ir plaukų sausumas bei kitos problemos. Žinoma, kartais dėl to tenka šiek tiek pasistengti, nes neretas iš mūsų dienos pabaigoje susipranta, kad nuo ryto buvo išgerti tik trys kavos puodeliai, kurie organizmą dar labiau dehidratavo.

Pateiksime 10 paprastų patarimų, galinčių padėti per parą suvartoti daugiau skysčių:

  • Gerkite „skanesnį“ vandenį. Jokiais būdais nesiūlome gazuotų ir saldžių gėrimų. Tiesiog pagardinkite vandenį mėtomis, agurkų riekelėmis, braškėmis ar citrina – tokio vandens išgersite žymiai daugiau. Vasaros vandeniui puikiai tiks ledo kubeliai su juose užšaldytomis žolelėmis ir vaisiais – toks gėrimas bus ne tik skanus, bet ir labai gražiai atrodys, papuoš namus ir stalą.
  • Įpraskite išgerti stiklinę vandens rytais. Geriausiai tinka šiek tiek drungnas ar kambario temperatūros vanduo. Jis padeda paruošti virškinimo sistemą ateinančiai dienai ir susikurti nepamirštamą ryto ritualą.
  • Išmokite atskirti troškulį nuo alkio. Jei išalkote ne pietų ar vakarienės metu, tuomet išgerkite stiklinę vandens – tikėtina, kad po 15 minučių valgyti nebenorėsite. Labai dažnai painiojame troškulį su alkiu ir taip suvalgome per daug maisto, visiškai užmiršdami skysčius.
  • Atminkite, kad pakankamas skysčių vartojimas padeda numesti svorio ir (arba) sėkmingiau kontroliuoti kūno masę bei palaikyti puikią odos, plaukų ir nagų būklę. Tai juk puiki motyvacija, ar ne?
  • Įsigykite gerai nuteikiančią, stilingą, patogią gertuvę ir visuomet turėkite ją su savimi, kad ir kur beeitumėte.
  • Taip pat galite papuošti namus ir darbo vietą ąsočio ir stiklinių rinkiniu. Šios paprastos priemonės visuomet primins apie vandens vartojimo svarbą bei bus puiki ir naudinga interjero detalė.
  • Vieną kavos puodelį būtinai „kompensuokite“ vandeniu – galite išgerti po stiklinę vandens prieš ir po pasigardžiavimo kava.
  • Kasdien valgykite sriubos – tai puikus, sušildantis ir lengvai virškinamas patiekalas su didesniu skysčių kiekiu.
  • Su skysčių trūkumo problema susiduria daugybė žmonių, todėl sukurta daug specialių programėlių, padedančių sekti išgeriamo vandens kiekį. Suvartotų skysčių kiekį galite žymėtis ir savo užrašinėje. Galbūt tai taps maloniu ir naudingu užsiėmimu? Tikėtina, kad tokiu būdu išsiugdysite įprotį dažniau gurkšnoti vandenį.

Nekankinkite savęs. Gerkite tiek, kiek galite, kad nesijaustumėte blogai. Vandens kiekį galite didinti po truputį. Atminkite, kad per didelis skysčių kiekis taip pat nėra gerai – inkstams ne taip jau paprasta su tuo susidoroti, o prieš pat miegą išgerti skysčiai gali priversti per dažnai bėgioti į tualetą ir visai suprastinti nakties miego kokybę, tad tiesiog nepersistenkite.

Šaltinis | Pasveik.lt

Kas dažniausiai serga arterine hipertenzija?

Žmogaus širdies su arterijomis ir venomis iliustracija, pavaizduota raudona ir mėlyna spalvomis pusiau permatomame mėlyname šonkaulių ir plaučių fone, išryškinanti širdies ir kraujagyslių sistemą, dažnai pažeidžiamą arterinės hipertenzijos.

Arterinė hipertenzija – tai lėtinė liga, kuriai būdingas nuolat padidėjęs arterinis kraujo spaudimas. Jis laikomas padidėjusiu, kai viršija 140/90 mmHg. Tai liga, kuri pažeidžia ne tik širdį ar kraujagysles, bet ir kitus audinius, organus ar net organų sistemas. Ypatingai pažeidžiami tie organai, kurių kraujotakos poreikis pats didžiausias – tai smegenys, inkstai, akys ir panašiai. Dėl širdies ir kraujagyslių ligų komplikacijų pasaulyje kasmet miršta milijonai žmonių – tai pati pirmoji mirties priežastis pasaulyje, savo pozicijų neužleidžianti nei onkologinėms, nei plaučių, nei kitoms ligoms. Kas labiausiai turėtų atkreipti dėmesį į arterinės hipertenzijos keliamas rizikas? Ką vertėtų žinoti apie šios ligos priežastis ir rizikos veiksnius?

Arterinė hipertenzija susijusi su gyvenimo būdo ir genetikos nulemtais veiksniais

Sergamumas arterine hipertenzija ypatingai didelis tarp vyresnių, antsvorį turinčių ir nutukusių asmenų. Ne paslaptis, kad ši liga dažniau paliečia mėgstančius pavalgyti sočiai, riebiai ir sūriai bei tuos, kurie neatsisako alkoholio ir rūkalų. Taigi kokie pagrindiniai arterinės hipertenzijos rizikos veiksniai?

  • Vyresnis amžius – vienas pagrindinių veiksnių, kurio pakeisti neįmanoma. Teigiama, kad vyrams rizika susirgti arterine hipertenzija ypatingai padidėja nuo šeštojo dešimtmečio, o moterims – nuo septintojo gyvenimo dešimtmečio. Žinoma, nereikėtų galvoti, kad 45 metų vyras ar moteris yra visiškai „saugūs“. Arterinį kraujo spaudimą reikia reguliariai matuoti visą gyvenimą, nors ir dar nebuvo paminėtas 55 ar 65 gimtadienis. Būna, kad dėl tam tikrų sveikatos sutrikimų arterine hipertenzija serga vaikai ir paaugliai, bet ji gali būti sėkmingai gydoma, ypač kai žinoma tikroji ligos priežastis.
  • Genetinis polinkis arba paveldimumas – kitas svarbus ligos veiksnys. Jei paciento artimieji serga arba sirgo arterine hipertenzija, tuomet tikimybė, kad sirgs ir jis, tikrai labai išauga. Kiekvienam vertėtų žinoti savo šeimos ligos istoriją – tai padeda užbėgti lėtinėms ligoms už akių ir pradėti jas gydyti dar iki skausmingų komplikacijų pasireiškimo.
  • Statistika rodo, kad arterinė hipertenzija labai susijusi su padidėjusiu cholesterolio kiekiu kraujyje. Šis disbalansas vadinamas hipercholesterolemija – tai gana dažna įvairiausių lėtinių ligų palydovė. Ta pati situacija ir su II tipo cukriniu diabetu – juo sergantys pacientai dažniausiai serga ir arterine hipertenzija, mat tarp šių sveikatos sutrikimų yra labai glaudus ryšys, o rizikos faktoriai – labai panašūs.
  • Rūkymas ir alkoholio vartojimas – tikriausiai niekas nenustebs, kad rizikos faktorių sąraše paminėti ir šie žalingi įpročiai. Kiekvieną kartą, kai išgeriama alkoholio arba surūkoma tabako, širdžiai ir kraujagyslėms padaroma nepataisoma žala, kurios padariniai gali išryškėti tik po daugelio metų. Arterinė hipertenzija labai pavojinga tuo, kad pacientas labai ilgą laiką gali net nežinoti, kad ja serga, ir toliau piktnaudžiauti tokiomis medžiagomis, kurios širdžiai ir kraujagyslėms kenkia vis labiau ir labiau.
  • Gausus druskos vartojimas – vienas svarbiausių arterinės hipertenzijos rizikos veiksnių. Valgomoji druska arba natrio chloridas priskiriama prie tų medžiagų, kurios kenkia širdies ir kraujagyslių sistemai, ypač jei ji vartojama nesaikingais kiekiais. Deja, bet vidutinis europietis rekomenduojamą valgomosios druskos kiekį, suvartojamą per parą, paprastai viršija net kelis kartus – vietoje rekomenduojamo arbatinio šaukštelio (apie 5-6 g), suvalgomi net du ar trys arbatiniai šaukšteliai druskos per parą (10-15 g). Šie kiekiai gąsdina, tačiau retas susimąsto, kad itin sūrių produktų valgymas arba papildomas jau druskingo maisto sūdymas yra tiesus kelias į arterinę hipertenziją ir jos sukeliamas komplikacijas.
  • Fizinio aktyvumo stoka, antsvoris ir nutukimas – sėslus gyvenimas turi savo pasekmių. Viena jų – arterinė hipertenzija. Būtent fizinis aktyvumas yra viena svarbiausių šios širdies ir kraujagyslių sistemą paveikiančios ligos profilaktikos priemonių. Vertėtų paminėti ir tai, kad ligos riziką didina ir riebi mityba, didelis stresas, per ilga darbo diena, emocinis nuovargis, didelis gyvenimo tempas ir kiti veiksniai, kurie kasdien žaloja organizmą. Tad išmokite mylėti ir saugoti save – širdis Jums tikrai padėkos ilgai ir kantriai plakdama!

Apsisaugoti nuo podagros išsivystymo ir progresavimo padeda tinkama mityba

Žmogus ištiesia pėdą laikydamas didįjį pirštą, kuris paryškintas raudonai, nurodant diskomfortą dėl galimo uždegimo ar podagros. Jie yra ant šviesaus medžio grindų prie smėlio spalvos sienos.

Podagra – tai lėtinė liga, susijusi su šlapimo rūgšties kiekio padidėjimu kraujo serume ir kituose organizmo skysčiuose. Jos išsivystymą paskatina nesveikas gyvenimo būdas, kai valgoma daug riebaus ir nesveiko maisto bei piktnaudžiaujama alkoholiu. Daug įtakos gali turėti ir paveldimumas, antsvoris bei nutukimas, kitos gretutinės ligos, chirurginės operacijos, traumos, badavimas, sunkūs sveikatos sutrikimai, pavyzdžiui, insultas ar infarktas. Podagra dažniausiai serga brandaus ir vyresnio amžiaus vyrai. Moteris liga paliečia žymiai rečiau.

Kai dėl įvairiausių priežasčių organizme gaminasi didesnis uratų kristalų kiekis, dalis jų neišvengiamai nusėda sąnariuose ir aplink juos esančiuose audiniuose. Tai išprovokuoja labai skausmingus ir daug sunkumų sukeliančius ūminius sąnarių uždegimus, kurių metu pakinta sąnarių lankstumas, atsiranda patinimas, paraudimas. Be to, gali pablogėti ir bendra savijauta. Sunkesniais atvejais tampa sudėtinga ne tik ištverti skausmą, tačiau iškyla ir judėjimo problemų. Ligai progresuojant galimos ir kitos komplikacijos, tad podagra grasina ne tik dažnais ūminiais sąnarių uždegimais, bet ir mobilumo sutrikimais bei gyvenimo kokybės suprastėjimu. Podagra gali suluošinti, jei ji tinkamai negydoma.

Pacientai į medikus dažniausiai kreipiasi labai vėlai, kai pašalinti padarinių jau nebeįmanoma, tad geriausia stengtis šios ligos iš viso išvengti, o susirgus – bent jau maitintis sveikiau ir taip sulėtinti jos progresavimą. Tam tikrų mitybos taisyklių laikymasis arba specialios dietos paskyrimas ypatingai svarbus – mitybos režimas toks pats reikšmingas, o gal net ir reikšmingesnis nei individualiai parinktų vaistinių preparatų vartojimas.

Pateiksime keletą svarbių patarimų, padedančių išvengti podagros išsivystymo ir šios lėtinės ligos progresavimo:

  • Sekite savo kūno masės indeksą. Kadangi antsvoris ir nutukimas yra vieni svarbiausių podagros rizikos veiksnių, reikėtų stengtis  nuolat palaikyti optimalų kūno svorį. Vertėtų pabrėžti, kad svorį galima mesti tik po truputį, o badauti griežtai draudžiama, nes badavimas neretai tik pablogina podagros eigą. Sveika ir subalansuota mityba geriausius rezultatus parodo tada, kai yra derinama su reguliaria fizine veikla. Vietoje riebaus ir kepto maisto geriau valgyti daugiau daržovių ir vaisių, grūdinių produktų, lieso pieno gaminių.
  • Gerkite pakankamai vandens. Per dieną reikėtų suvartoti apie 2 litrus gryno vandens, o jei vandens kiekis neribojamas dėl kokių nors lėtinių susirgimų, pavyzdžiui, inkstų ligų, tuomet gryno negazuoto mineralinio vandens galima išgerti daug daugiau – net 3-4 litrus. Būtina vengti stiprios kavos, arbatos ir alkoholinių gėrimų, ypač alaus.
  • Maitinkitės reguliariai. Vienas vienintelis persivalgymas gali išprovokuoti podagros priepuolį ir pabloginti jos eigą, tad geriausia valgyti po mažiau ir dažniau – net iki penkių kartų per dieną. Didžioji dalis kalorijų turėtų būti gaunama per pirmąją dienos dalį. Tai padės palaikyti optimalų kūno svorį ir jaustis lengviau.
  • Venkite riebios mėsos. Netinkama kepta mėsa, ypač kiauliena, jautiena, veršiena, lašiniai ir panašiai. Reikėtų ją keisti nedidelėmis liesos ir sveikiau pagamintos mėsos porcijomis. Itin nerekomenduojami mėsos subproduktai, pavyzdžiui, kepenys, inkstai, smegenys ir įvairūs rūkyti bei sūdyti, konservuoti mėsos gaminiai ir mėsos sultiniai.
  • Venkite riebios paukštienos ir žuvies. Žinotina, kad paukštiena taip pat gali būti riebi – išskiriama antiena ir žąsiena, kurių geriau atsisakyti, o iš žuvies vertėtų vengti silkės, skumbrės, bei kitos konservuotos ir sūdytos žuvies, pavyzdžiui, rūkytų ir aliejuje išmirkusių šprotų. Geriau rinktis raudonąjį ešerį, plekšnę. Jūros gėrybės podagra sergantiems asmenims taip pat nerekomenduojamos.
  • Venkite kai kurių ankštinių, ropinių ir lapinių daržovių, pavyzdžiui, pupelių, žirnių, lęšių, rūgštynių, špinatų, ridikų, ropių. Nerekomenduojami ir pomidorai, netinkami rabarbarai. 

Šaltinis | Pasveik.lt

Atsinaujinantis aftinis stomatitas – didelė problema

Moteris iki pečių siekiančių plaukų padeda ranką ant skruosto, iš diskomforto užmerkia akis. Raudonas atspalvis išryškina jos skruostą, nurodant galimą stomatito problemą, pavyzdžiui, danties skausmą arba atsinaujinantis aftinis stomatitas. Vaizdas yra nespalvotas, išskyrus paryškintą sritį.

Žaizdelės burnoje gali reikšti kur kas daugiau nei tik paprastos žaizdelės. Tai ne tik burnos gleivinės vientisumo pažeidimai, sukeliantys skausmą, diskomfortą, deginimą ir perštėjimą, bet ir opelės, kurios trukdo mėgautis maistu, gerti skysčius, kalbėti ir rūpintis burnos higiena. Retkarčiais jos susiformuoja bene kiekvienam žmogui, tačiau recidyvuojantis (vis atsinaujinantis) aftinis stomatitas gali sukelti nemažai problemų ir kenkti normaliam gyvenimui.

Aftinis stomatitas paplitęs gana plačiai

Aftinis stomatitas kitaip vadinamas aftiniu išopėjimu arba opiniu stomatitu. Teigiama, kad tai vienas iš dažniausiai pasitaikančių burnos gleivinės vientisumo pažeidimų. Manoma, kad jis gali kamuoti apie 20-40 procentų žmonių, o kai kuriose pasaulio vietose vis atsinaujinantis aftinis stomatitas gali būti dar dažnesnis. Aftinį stomatitą būtų galima priskirti prie tokių ligų, kurios dažniausiai gydomos savarankiškai, nemanant, kad tai rimtas sveikatos sutrikimas. Kelios žaizdelės burnoje – kas čia tokio? Tačiau problema nėra jau tokia maža, ypač jei ji linkusi gana dažnai pasikartoti. Recidyvuojantis aftinis stomatitas kenkia ne tik asmens fizinei bei emocinei sveikatai, bet gali daryti nemažą įtaką ir jo gyvenimo kokybei.

Priežastys ne visuomet žinomos – tai gali apsunkinti gydymą

Vis atsinaujinančio aftinio stomatito priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau galima išskirti pagrindinius rizikos faktorius ar veiksnius, kurie daro itin didelę įtaką jo susiformavimui.

  • Skausmingos aftos dažniau formuojasi tiems, kas turi paveldėtą polinkį į aftinį stomatitą – vadinasi, daug nulemia genetika.
  • Taip pat teigiama, kad daug reikšmės turi vitaminų ir mikroelementų trūkumas, tad neretai recidyvuojantis aftinis stomatitas būna nulemtas prastos ir nepilnavertės mitybos, kai badaujama, neturima laiko pilnavertiškai ir reguliariai maitintis, nes tiesiog per daug dirbama ar studijuojama ir organizmas nusilpsta įvairiapusiškai. Aftinis stomatitas gali būti vienas iš ženklų, kad metas pasirūpinti geresne mityba.
  • Teigiama, kad vis atsinaujinantis burnos gleivinės išopėjimas gali būti tam tikrų alergijų ar imunodeficitinių būklių išraiška.
  • Vartojami vaistai taip pat daro įtaką aftų atsiradimui, pavyzdžiui, vienas iš dažniausiai pasitaikančių citotoksinių vaistų nepageidaujamų poveikių yra būtent burnos gleivinės sausumas, dirginimas ir skausmas dėl susiformavusių aftų.
  • Atsinaujinantis opinis stomatitas gali būti ir sisteminių ligų pasekmė, požymis, simptomas. Pastebima, kad opų susiformavimas burnoje pasikartoja, kai sergama neutropenija, ŽIV, Krono liga, celiakija, įvairiomis imunodeficitinėmis ir uždegiminėmis žarnyno ligomis. Tad recidyvuojantis aftinis stomatitas gali būti ženklas, kad organizme vyksta kiti procesai, kuriems būtinas atitinkamas gydymas – tik šalinant pagrindinę priežastį pavyks tinkamai gydyti ir skausmingas burnos opas.

Aftinis stomatitas gali kamuoti ir visą gyvenimą

Pastebima, kad vis atsinaujinantis aftinis stomatitas pirmą kartą susiformuoja gana jauname amžiuje – vaikystėje, paauglystėje ar jaunystėje. Jis linkęs vis pasikartoti. Pagal tai, kokio dydžio aftos būdingos ir koks jų skaičius susiformuoja, stomatitas skirstomas į mažąsias, didžiąsias opas ir herpetinę aftų formą. Pavyzdžiui, mažosios opos dažniausiai neviršija 1 cm skersmens ir užgyja per kelias savaites, kai didžiųjų aftų skersmuo jau didesnis nei 1 cm, o pats gijimas gali trukti net iki kelių mėnesių. Herpetinės opos būna labai mažo skersmens. Jos panašios į smeigtuko galiuką ir dažniausiai telkiasi grupelėmis, tad sukuria tipinį vaizdą, iš kurio galima spręsti, kad būtinas priešvirusinis gydymas.

Apie aftinio stomatito diagnostiką ir gydymą

Aftinis stomatitas diagnozuojamas remiantis klinikiniais simptomais ir atliekant histologinį (audinių) tyrimą.  Daug reikšmės turi ir paciento ligos istorija. Gydymu stengiamasi palengvinti simptomus ir, jei reikia, šalinti pagrindinę priežastį, pavyzdžiui, bakterinę ar virusinę infekciją. Jei pažeidimas nedidelis ir valdomas, tuomet užtenka vietinio gydymo. Anaftin gelis, purškalas ar burnos skalavimo skystis gali padėti kontroliuoti mažų burnos pakenkimų sukeliamą skausmą, pavyzdžiui, atsirandantį išsivysčius aftiniam stomatitui, aftinėms opoms, taip pat gali padėti esant mažiems ortodontinių plokštelių ir netinkamai pritaikytų protezų sukeltiems pakenkimams. Vis dėlto jei pažeidimas sunkus, tuomet gali prireikti ir sisteminio gydymo, kai skiriama antimikrobinių, priešvirusinių, priešgrybelinių vaistų ar gliukokortikoidų, o kartais net ir imunomoduliacinių vaistinių preparatų.

Šaltinis | Pasveik.lt

Moterims : jei skauda – netylėk !

Moteris ilgais banguotais plaukais sėdi ant sofos pilka apranga, prie pilvo laiko spalvingą dryžuotą karšto vandens buteliuką. Skausminga išraiška ir ištiestais keliais ją supa švelniai apšviestas kambarys. Atrodo, kad Skauda tyliai aidi ore.

Skausmingos mėnesinės kitaip vadinamos dismenorėja. „Dismenorėja“ yra graikų kilmės žodis, reiškiantis „skausmingą ir sunkų kasmėnesinį tekėjimą“. Tai mėnesinių ciklo sutrikimas, kuriam būdingas spazminio pobūdžio skausmas, atsirandantis apatinėje pilvo dalyje ir galintis plisti į kitas sritis – nugarą, klubus, šlaunis.

Apie pirminę ir antrinę dismenorėją

Dismenorėja skirstoma į pirminę ir į antrinę. Pirminė dismenorėja diagnozuojama tuomet, kai nėra nustatoma jokios konkrečios jos pasireiškimo priežasties. Antrine ji vadinama tuomet, kai yra aiški kokia nors organinė patologija, pavyzdžiui, įvairūs gimdos dariniai, endometriozė, hormonų apykaitos sutrikimai ir t.t. Be spazminio pilvo skausmo gali pasireikšti ir pykinimas, vėmimas, pilvo pūtimas, bendras silpnumas ir nuovargis, irzlumas, verksmingumas, nerimas, galvos skausmas, netgi alpimas (kartais skausmas toks stiprus, kad moterys tampa nedarbingos ir gali tik gulėti lovoje).

Apie statistiką ir problematiką

Apklausos rodo, kad skausmingos mėnesinės gyvenimo kokybę gadina bent kas antrai moteriai ir gali pasireikšti iki 70 proc. vaisingo amžiaus moterų. Tuo tarpu kiti duomenys patvirtina dar baisesnę statistiką – dismenorėja neaplenkia net iki 90 procentų paauglių mergaičių. Skausmo stiprumas pats įvairiausias, tačiau net iki 20 procentų moterų jis toks stiprus ir varginantis, kad trikdo įprastinę kasdieninę veiklą.

Tai jau ne tik sveikatos, bet ir socialinė bei ekonominė problema, mat didelius skausmus ir kitus nemalonius simptomus patiriančios mergaitės, paauglės, studentės ir darbuotojos negali kurį laiką ne tik mokytis ar dirbti, bet turi atsisakyti ir sau svarbių planų. Taigi manoma, kad net iki 30-40 procentų moterų dėl skausmingų mėnesinių turi atsisakyti savo mėgstamų veiklų. Net iki 80-90 procentų moterų tomis dienomis jaučiasi pavargusios, be to, jas kamuoja pykinimas ir vėmimas; net iki 40-50 procentų – jaučia galvos skausmą; net iki 50 procentų yra irzlesnės nei įprastai; net iki 60 procentų moterų yra varginamos nugaros skausmo ir viduriavimo. Toks gyvenimas sunkus ne tik fiziškai, bet ir emociškai – daug moterų tas dienas, kai aplanko menstruacijos, norėtų tiesiog išbraukti iš kalendoriaus.

Kodėl vienoms moterims mėnesinės praeina lengviau, kitoms – sunkiau?

Moters mėnesinių ciklas ir jo reguliavimas priklauso nuo daugybės dalykų. Labai svarbūs lytiniai hormonai, smegenų žievė ir kitos smegenų struktūros, skydliaukė, kepenys ir kt. Jei kuris nors procesas ar kurio nors organo veikla yra pakitusi, labai tikėtina, kad daugiau ar mažiau pakis ir moters vaisingumo ciklas.

Tam tikrą laiką gimdos gleivinė auga ir veši – taip ruošiasi galimam nėštumui. Apvaisinimui neįvykus, vyksta cikliškas gimdos gleivinės atsidalinimas. Būtent gimdos susitraukimai ir kraujavimas padeda pasišalinti nereikalingiems audiniams ir skysčiams. Manoma, kad nemalonūs mėnesinių skausmai  ir pilvo apačios maudimas atsiranda dėl to, kad spazminiai gimdos susitraukinėjimai sutrikdo gimdos raumens aprūpinimą deguonimi, sukelia jo išemiją. Manoma, kad spazminiai gimdos susitraukinėjimai atsiranda ir dėl prostaglandinų kiekio organizme pasikeitimų, tad skausmą veiksmingai mažina būtent nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (pavyzdžiui, ibuprofenas, naproksenas, deksketoprofenas – Dolmen), kurie padeda sumažinti šių biologiškai aktyvių medžiagų kiekį ir taip malšina skausmą, uždegimą ir pagerina bendrą moters būklę. Dėl bet kokių vaistų vartojimo būtina pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

Daug nulemia ir tam tikros organinės patologijos ar pakitimai, kai moters gimda neįprastai pasisukusi, susiaurėjęs jos gimdos kaklelis. Skausmai gali atsirasti dėl gerybinių ir piktybinių auglių, endometriozės, įvairių uždegiminių ligų ir kitų gimdos patologijų. Jei priežastis žinoma, tuomet stengiamasi šalinti ją, jei nežinoma – siekiama bent jau nuslopinti labiausiai varginančius simptomus ir grąžinti moteriai gyvenimo džiaugsmą bei darbingumą.

Tad kiekviena moteris, kuri kenčia nuo skausmingų mėnesinių, raginama pasipasakoti savo gydytojui ir tokiu būdu pradėti ieškoti problemos sprendimo būdų.

Šaltinis | Pasveik.lt

Dantų skausmas – viena nemaloniausių ir labiausiai varginančių problemų

Žmogaus dantų maketas su dantų reple ištraukiančiu krūminį dantį rausvame fone, vaizduojantis reljefą nuo dantų skausmo.

Dabar, pandemijos metu, dantų skausmas yra vienas dažniausių pacientų nusiskundimų. Pastebima, kad praėjus ne vienam didesnių ar mažesnių apribojimų mėnesiui, daugybė žmonių tiesiog apleido burnos higieną, nukėlė arba atsisakė daugybės vizitų pas odontologus, sulaukdami dar didesnių problemų ar sudėtingai gydomų komplikacijų. Dantų skausmas yra vienas svarbiausių simptomų, kad burnoje vyksta kažkas negero ir būtina imtis priemonių. Delsimas gali tik padidinti gydymo sudėtingumą. Blogiausia, kad nieko nedarant galima prarasti dantis.

Dantų skausmas gali būti ūminis arba lėtinis:

  • Ūminis skausmas atsiranda staiga, gali būti įvairaus stiprumo – nuo lengvo iki labai stipraus.
  • Lėtinis skausmas trunka ilgai, kartais nieko nedaroma ir mėnesių mėnesius, kol maudimas arba dilgčiojimas pacientą pradeda varginti ir jis nusprendžia pagaliau ieškoti tokio lėtinio skausmo priežasčių.

Dantų skausmas gali būti įvairių rūšių ir intensyvumo:

  • Skauda tik kramtant ar valantis, liečiant dantis – spėjama, kad toks skausmas gali atsirasti dėl ėduonies (kitaip vadinamo kariesu) ar dantų skilimo, įtrūkimų ir kitokio pobūdžio pažeidimų;
  • Skausmas itin aštrus, būdingas jautrumas temperatūrai ir kitiems dirgikliams, pavyzdžiui, kietam maistui – spėjama, kad toks skausmas gali atsirasti dėl ėduonies; danties įtrūkimo, įskilimo ar kitokio pobūdžio pažeidimo; plombos pažeidimo ar įtrūkimo bei iškritimo; pažengusių uždegiminių procesų;
  • Skausmas panašus į pulsavimą, tvinkčiojimą, be to, jis labai intensyvus, plėšiančio pobūdžio ir sunkiai pakeliamas – spėjama, kad prasidėjusi infekcija ar jau susidaręs pūlinys, kuris gresia itin rimtomis komplikacijomis;
  • Skausmas nėra itin stiprus, tačiau jis chroniškas, varginantis, panašus į maudimą, o tam tikri dirgikliai gali jį sustiprinti – spėjama, kad jau prasidėję danties pulpos pažeidimai arba prasideda kiti negeri procesai, pavyzdžiui, dantenų uždegimas;
  • Jei ypatingai vargina dantų jautrumas, tuomet spėjama, kad pacientas griežia dantimis, serga gastroezofaginio refliukso liga – dėl šių priežasčių nusidėvi dantų paviršiai;
  • Vertėtų nepamiršti, kad skausmo suvokimas – labai individualus dalykas. Vienas gali pakęsti gana stiprų skausmą, kitą itin vargina ir nedidelis maudimas. Šiaip ar taip, jokio skausmo nereikėtų ignoruoti.

Dantų skausmas dažniausiai pradeda kamuoti naktį, savaitgaliais arba atostogų metu. Net jei jis ir atsirado darbo dienos metu, niekas negali užtikrinti, kad pas odontologą patekti pavyks tuoj pat, ypač tokiu sudėtingu metu. Todėl pateikiame šiek tiek naudingų patarimų, padedančių bent jau apmalšinti dantų skausmą, kol bus laukiama vizito pas specialistą. Vis dėlto tai gali būti tik laikina pagalba – jei nebus pašalinta tikroji dantų skausmo priežastis, vargu ar skausmas išnyks.

  • Jei kamuoja dantų arba dantenų jautrumas bei skausmas, labai svarbu tinkamai pasirūpinti burnos higiena, nors to gali ir nesinorėti dėl patiriamo diskomforto. Pirmiausiai reikėtų gerai išsivalyti dantis, išvalyti tarpdančius ir praskalauti burną drungnu vandeniu, silpnu druskos tirpalu (jis pagaminamas įdėjus vieną šaukštelį valgomosios druskos į 250 ml stiklinę virinto vandens) ar antiseptinių savybių turinčiu burnos skalavimo skysčiu. Kartais pakanka kruopštaus burnos ertmės ir tarpdančių išvalymo, kad varginantis skausmas ir maudimas praeitų.
  • Galima išmėginti vaistines augalines žaliavas, t.y. iš jų pagamintas vandenines ištraukas. Skalavimui tinkami ramunėlių žiedai, šalavijų lapai, medetkų žiedai, ąžuolo žievė ir kt. Jei manote, kad skauda dantenas, vaistinėje galite įsigyti specialių tirpalų, skirtų dantenų pažeidimams gydyti.
  • Galite palaikyti ledo kompresą ant skaudančios vietos. Šiluma yra vienas iš uždegiminius procesus paskatinančių faktorių, tad šaltis, priešingai, mažina skausmą, tinimą ir kitus uždegimo metu vykstančius procesus.
  • Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo – vienas efektyviausių būdų malšinti dantų skausmą. Deksketoprofeno trometamolio druska, kuri yra veiklioji Dolmen medžiaga, padeda malšinti lengvą ir vidutinį dantų skausmą ir veikia ne tik efektyviai, bet ir gana greitai. Pacientų patogumui galima rinktis iš kelių farmacinių formų – plėvele dengtų tablečių, granulių geriamajam tirpalui ir geriamojo tirpalo paketėliuose, kurio nereikia užgerti vandeniu. Žinoma, jei skausmas nepraeina, be specialisto konsultacijos išsiversti nepavyks, o dėl bet kokių vaistų vartojimo būtina pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

Šaltinis | Pasveik.lt

Raumenų skausmas gali temdyti gyvenimo džiaugsmą

Anatominė žmogaus raumenų ir skeleto iliustracija, vaizduojanti kairės kojos ir dešinės rankos nugarą. Matomos raumenų grupės ir kaulai, tokie kaip šlaunikaulis, dubens, žastikaulis ir alkūnkaulis. Paveikslėlyje paryškinta raumenų struktūra, labai svarbi norint suprasti raumenų skausmą (raumenų skausmą).

Sunku būtų rasti žmogų, kuris niekada nebūtų patyręs raumenų skausmo. Štai, vakar dieną teko daugiau padirbti sode ar išmėginti naujų pratimų sporto klube – kitą dieną gana stipriai skauda raumenis, sunku judėti. Raumenis gali skaudėti įvairiose vietose, tačiau dažniausiai nemalonūs jausmai lokalizuojasi nugaros, kaklo, pečių srityse. Raumenų skausmas paprastai apima keletą raumenų ar jų grupę; taip pat gali skaudėti ir minkštuosius audinius, esančius aplink juos bei kitas judėjimui svarbias struktūras. Dėl raumenų skausmo pacientas patiria net tik fizinį, bet ir emocinį nepatogumą. Iš to galima suprasti, kad raumenų, ypač nugaros, skausmas yra ir sveikatos, ir socialinė, ir ekonominė problema, mat neretai paveikiamas ir asmens darbingumas.

Kokios raumenų skausmo priežastys?

Ūminio raumenų skausmo priežastys paprastai yra per didelis fizinis krūvis ir raumenų trauma, pavyzdžiui, raumenų įtrūkimas, patempimas, sumušimas ir panašiai. Kadangi raumenų skausmas atsiranda iš karto po traumos, dažniausiai aišku, dėl ko jis kilo. Raumenis gali skaudėti ir dėl sisteminių virusinių infekcijų, pavyzdžiui, tai vienas dažniausių ir svarbiausių gripo požymių, kai pacientai skundžiasi ir raumenų, ir akių, ir kaulų skausmais.

Vis dėlto lėtinių raumenų skausmų priežastys aiškios ne visuomet. Įdomu tai, kad nuolatinis raumenų skausmas/ maudimas gali kamuoti ir dėl to, kad asmuo per mažai juda, neišnaudoja visų raumenų galimybių, t.y. tinkamai jų neįdarbina. Raumenis taip pat skauda dėl netaisyklingos laikysenos, prastų darbo sąlygų (netinkamos kėdės ar nepatogios aplinkos), prasto poilsio (nekokybiško čiužinio), netinkamų fizinių pratimų, ilgalaikio rūkymo. Raumenis gali skaudėti netgi dėl netaisyklingos mitybos, nes tai audiniai, kurioms maistinės medžiagos itin svarbios.

Taigi kaip dažniausios raumenų skausmo priežastys turėtų būti paminėti šie veiksniai – per didelis raumenims tenkantis fizinis krūvis; sumušimas, patempimas, įplyšimas ar kitokia trauma; nervinė įtampa; autoimuninės, reumatinės, uždegiminės bei infekcinės ligos; netaisyklinga laikysena ir bloga kūno padėtis bei netinkama darbo ir miego įranga; prasta mityba; kai kurių vaistų vartojimas ir žalingi įpročiai, pavyzdžiui, ilgalaikis rūkymas; taip pat raumenų skausmus sukelia kai kurie vartojami vaistai. Raumenų skausmo priežastys aiškios ne visuomet.

Ar raumenų skausmas kenkia tik fizinei sveikatai?

Ūminis raumenų skausmas priverčia jausti didelį diskomfortą ir apriboja mobilumą, o lėtiniai skausmai ypatingai paveikia asmens psichinę sveikatą – žmogus dėl to gali būti irzlesnis, prastos nuotaikos, o ilgainiui gali susirgti net ir depresija. Įdomu tai, kad lėtiniai raumenų skausmai gali atsirasti ir dėl žmogaus emocinės būklės, tarkime, raumenis gali skaudėti ir dėl nuolat patiriamos nervinės įtampos  – tai įrodo stiprų ryšį tarp emocinės ir fizinės savijautos.

Kaip išvengti raumenų skausmo?

Raumenims neretai pakenkia per staigūs ir per grubūs judesiai, per didelis krūvis, dideli temperatūrų pokyčiai, skersvėjis ir panašiai. Tad sportuoti reikia saugiai ir atsakingai. Be to, reguliari fizinė mankšta padeda stiprinti raumenis ir išvengti lėtinių raumenų skausmų, kurie atsiranda dėl fizinės veiklos trūkumo. Reikia stengtis pilnavertiškai maitintis, atsisakyti rūkymo, tinkamai gydyti ligas, palaikyti gerą laikyseną. Verta investuoti į patogią darbo kėdę ir kokybišką miego čiužinį. Jei raumenų skausmas kamuoja ilgai (ilgiau kaip 3 mėnesius) ir priežastis neaiški, tuomet būtina pasitarti su gydytoju.

Kaip išvengti raumenų traumų?

Raumenys treniruojami sportuojant, tad raumenų skausmų (ir traumų) išvengti geriausiai padeda saikingos ir saugios treniruotės. Svarbu prieš didesnį fizinį krūvį atlikti apšilimą – tai padeda paruošti raumenis ir išvengti įvairiausio pobūdžio traumų, kurios gali varijuoti nuo labai mažų mikropažeidimų iki raumenų įplyšimo. Ne paslaptis, kad daugiausiai raumenų traumų patiriama būtent sportuojant, tad sportuoti reikia saugiai ir laikantis visų rekomendacijų.

Kaip malšinti ūminį raumenų skausmą?

  • Jei buvo patirta raumenų trauma, labai svarbu bent keletą parų po traumos suteikti jiems ramybę. Itin veiksminga šalčio terapija – ledo kompresai, dedami ant pažeistos vietos kas kelias valandas, padeda mažinti skausmą ir tinimą. Jei įmanoma, pažeistą vietą verta suveržti elastiniu tvarsčiu ir pakelti. Gali būti vartojami vaistiniai preparatai nuo skausmo. Pirmas pasirinkimas – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, kuriuos galima vartoti ir vietiškai (geliai, pleistrai, tepalai), ir sistemiškai (tabletės, granulės geriamajam tirpalui, geriamasis tirpalas paketėliuose, pavyzdžiui, Dolmen). Jei situacija negerėja ir trauma rimtesnė, tuomet būtina kreiptis į gydytoją – galbūt reikalinga kvalifikuota medicinos pagalba, operacija ar stebėjimas. O dėl bet kokių vaistų vartojimo būtina pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

Šaltinis | Pasveik.lt

Socialinių tinklų įtaka grožio produktų populiarumui

Jauna moteris šypsosi filmuodamasi makiažo pamoką namuose. Apsupta grožio produktų, ji laiko lūpų dažus ir šepetį, šviesiame, tvarkingame kambaryje dalijasi patarimais, kaip paskatinti populiarumą socialinių tinklų tinkle.

Ar kada nors pagalvojote, kodėl visi ima pirkti tą patį blakstienų tušą? Arba kodėl tam tikros lūpų dažų spalvos išgraibstomos vos per kelias valandas? Atsakymas paprastas – reklama socialiniuose tinkluose. Tokia reklama tapo galinga jėga, formuojančia mūsų grožio produktų pasirinkimus.

Šiandieniniame pasaulyje pakanka vienos įtaigios nuomonės formuotojo reklamos, vieno teigiamo atsiliepimo ir produktas gali tapti sensacija. Norint išlikti grožio tendencijų sūkuryje, verta sekti ne tik influencerius, dar vadinamus nuomonės formuotojais, bet ir patikimus šaltinius, tokius kaip https://www.notino.lt/, kur galima rasti platų populiariausių produktų asortimentą, apie kurį kalba visa interneto bendruomenė.

Kaip nuomonės formuotojai pakeitė kosmetikos rinką

Influenceriai tapo šiuolaikiniais grožio ekspertais. Jų nuomonė gali išaukštinti arba sumenkinti prekės ženklą vos per vieną vaizdo įrašą.

Prieš socialinių tinklų erą, mes rinkdavomės kosmetikos produktus pagal žurnalų rekomendacijas ar draugų patarimus. Dabar pakanka peržiūrėti naujausius nuomonės fomuotojų įrašus, vaizdo turinį, ir mūsų pirkinių krepšeliai prisipildo naujais atradimais. Tai visiškai pakeitė prekių ženklų bendravimą su vartotojais.

TikTok revoliucija grožio industrijoje

TikTok tapo galingiausiu įrankiu kosmetikos marketinge. 30 sekundžių trukmės vaizdo įrašas, to pakanka, kad produktas masiškai išpopuliarėtų. 

Platformos algoritmas leidžia net mažiausiems prekių ženklams pasiekti milijoninę auditoriją be didžiulių rinkodaros biudžetų. Daugelis grožio priemonių vien tik dėl šio socialinio tinklo tapo tikromis sensacijomis, nors iki tol buvo mažai kam žinomos.

Privalumai ir trūkumai: ar verta pasitikėti vien tik rekomendacijomis

Socialiniai tinklai atveria duris į beribį grožio pasaulį, tačiau ne visos rekomendacijos vertos dėmesio. Džiugu tai, kad dabar turime prieigą prie tūkstančių nuoširdžių atsiliepimų apie bet kurį produktą. Tačiau kita medalio pusė – ne visi nuomonės formuotojai atskleidžia, kad jų turinys yra apmokamas ir jie tiesiog reklamuoja produktą, nepaisant to, kad vėliau apie jį greičiausiai pamirš patys ir jo nenaudos.

Verčiau ieškokite produktų atsižvelgiant į jų sudėtį, o ne tik į tai, kad jie tuo metu populiarūs.

Kaip atpažinti patikimą apžvalgą

Patikimose apžvalgose dažniausiai rasite ne tik teigiamus, bet ir neigiamus produkto aspektus. Vertėtų atkreipti dėmesį į ankstesnius nuomonės formuotojo įpročius ir tai, ar anksčiau naudojo panašius produktus. Autentiškumas socialiniuose tinkluose tampa vertingiausia valiuta.

Šiandien kone kiekvienas nuomonės formuotojas savo apžvalgas pradeda žodžiais: „Nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be šio produkto“, „Kur aš buvau ankščiau“, „Šis produktas pakeitė mano gyvenimą“. Sutikite, tokie pasakymai gana skambūs, bet tik dalis jų yra tiesa.

Nuomonės formuotojai iš to uždirba, todėl neriasi iš kailio, kad tik labiau išpopuliarintų produktą bet kokia kaina.

Prieš pasekant kiekvieną naują produktą, užduokite sau klausimą – ar šis produktas tikrai tinka mano odai/plaukams/poreikiams. Nepulkite pirkti to, kas atrodo populiaru, jei tai neatitinka jūsų individualių poreikių. Geriau investuokite į patikrintas, kokybiškas priemones, kurios jau kartą išsprendė jūsų asmenines problemas.

Kaip socialiniai tinklai pakeitė grožio produktų vartojimą

Nuo produktų pasirinkimo iki jų naudojimo – viskas pasikeitė. Dar prieš socialinių tinklų erą, daugelis moterų naudojo tik pagrindinius kosmetikos produktus. Dabar jau daugelis moterų žino skirtumą tarp hialurono rūgšties ir niacinamido, o jų grožio lentynose galima rasti 10 žingsnių odos priežiūros rutiną. Socialiniai tinklai ne tik reklamuoja produktus, bet ir moko juos teisingai naudoti.

Socialiniai tinklai sukuria bendruomenės jausmą. Kai perki tą patį produktą, kurį naudoja tavo mėgstamas influenceris, jautiesi tarsi dalyvautum bendrame produkto testavime. Tai sukuria emocinį ryšį su prekės ženklu, kuris trunka ilgiau nei produkto poveikis.

Ateities perspektyvos: kur juda grožio industrija

Technologijos ir socialiniai tinklai ir toliau keis mūsų grožio įpročius. Įvairūs filtrai leidžia išbandyti makiažą neišeinant iš namų. Dirbtiniu intelektu paremtos programėlės analizuoja odą ir siūlo individualiai pritaikytą priežiūrą. Viskas tampa labiau personalizuota ir prieinama.

Socialiniai tinklai pakeitė tai, kaip mes renkamės ir vartojame grožio produktus. Gyvename laikais, kai kiekvienas produktas turi savo gerbėjų armiją ir kritikų būrį. Tikrasis iššūkis yra išlikti sąmoningu vartotoju šiame informacijos sraute ir rasti tai, kas tinka būtent jums.

Dantų dygimas ir miegas: kodėl kūdikis neramus naktį?

Dantų dygimas – tai vienas pirmųjų didžiųjų išbandymų, kurį tenka išgyventi ne tik kūdikiui, bet ir jo tėvams. Dygstantys dantukai gali sukelti įvairių fizinių ir emocinių reakcijų, o viena iš dažniausių – prastas miegas. Daugelis tėvų pastebi, kad mažylis tampa neramesnis, dažniau prabunda, verkia ar net visiškai atsisako miego naktimis. Kodėl taip vyksta ir kaip galima padėti savo vaikui?

Kada prasideda dantų dygimas?

Pirmieji dantukai paprastai pradeda dygti kūdikiui sulaukus 4–7 mėnesių, tačiau tai labai individualu. Kai kuriems kūdikiams dantys pasirodo dar anksčiau, kitiems – tik sulaukus vienerių. Dažniausiai pirmieji pasirodo apatiniai centriniai kandžiai, vėliau – viršutiniai. Visas dantų dygimo procesas gali tęstis iki 2,5–3 metų, kol išdygsta visi 20 pieninių dantų.

Kaip dantų dygimas veikia miegą?

Dantų dygimas – tai fiziologiškai sudėtingas procesas, lydimas tam tikrų nemalonių pojūčių:

  • Dantenų skausmas ir spaudimas. Dygstant dantims, dantenos patinsta ir tampa jautrios. Tai sukelia nemalonų spaudimą, kuris naktį, kai nėra kitų dirgiklių, jaučiamas dar stipriau.
  • Padidėjęs seilėtekis. Gausus seilių kiekis gali sukelti ne tik diskomfortą, bet ir odos sudirginimą aplink burną, o tai dar labiau trikdo miegą.
  • Dirglumas ir nuotaikų kaita. Skausmas ir diskomfortas veikia kūdikio emocinę būseną. Vaikas gali būti nervingas, verkšlenti be aiškios priežasties, jaustis nesaugus ir reikalauti daugiau tėvų dėmesio.
  • Dažnesnis pabudimas naktį. Naktinis miegas tampa fragmentiškas – kūdikis dažnai pabunda, nerimsta, sunkiai užmiega iš naujo.

Kaip atpažinti, kad neramumas susijęs būtent su dantų dygimu?

Dantų dygimas gali būti painiojamas su kitais sveikatos sutrikimais. Todėl svarbu žinoti būdingus dygimo požymius:

  • Kūdikis dažnai kiša pirštus ar daiktus į burną ir juos kandžioja.
  • Padidėjęs seilėtekis.
  • Paraudusios, patinusios dantenos.
  • Kartais – lengvas temperatūros pakilimas (iki 37,5 °C).
  • Sutrūkinėjęs ar pablogėjęs apetitas.
  • Odos paraudimas ar bėrimas aplink burną (nuo seilių).
  • Padidėjęs neramumas ir miego sutrikimai, ypač naktį.

Svarbu paminėti, kad stiprus karščiavimas, viduriavimas ar vėmimas nėra būdingi dantų dygimui – tokiu atveju reikėtų kreiptis į gydytoją.

Kaip padėti kūdikiui, kai dygsta dantukai?

Nors dantų dygimas neišvengiamas, yra būdų, kaip sumažinti su juo susijusį diskomfortą ir pagerinti vaiko miegą:

1. Masažuokite dantenas

Švelnus dantenų masažas švariu pirštu ar specialiu silikoniniu šepetėliu gali sumažinti spaudimą ir skausmą.

2. Naudokite kramtukus

Atšaldyti (bet ne sušaldyti) kramtukai padeda malšinti dantenų niežulį ir dirginimą. Svarbu, kad jie būtų saugūs ir neturėtų mažų detalių.

3. Pasitarkite su gydytoju dėl gelių ar vaistų

Kai kurie dantų dygimo geliai turi šaldantį ar priešuždegiminį poveikį. Tačiau prieš naudojant bet kokias priemones būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

4. Rami atmosfera prieš miegą

Sukurkite ramią, saugią ir pastovią miego rutiną – maudynės, švelni muzika ar lopšinė gali padėti vaikui atsipalaiduoti prieš miegą.

5. Tėvų artumas

Kartais viskas, ko reikia vaikui – tai mamos ar tėčio apkabinimas. Jūsų buvimas ir švelnus kalbėjimas nuramina bei padeda lengviau užmigti net ir skausmo metu.

Kiek tai tęsis?

Kiekvieno dantuko dygimas gali trukti nuo kelių dienų iki savaitės. Visas procesas – nuo pirmojo iki paskutiniojo danties – gali užtrukti kelerius metus, tačiau intensyviausi pokyčiai vyksta pirmaisiais dvejais gyvenimo metais. Nors dantų dygimas – ilgas kelias, laikui bėgant vaiko organizmas vis geriau prisitaiko, ir reakcijos tampa švelnesnės.

Dantų dygimas ir miegas: tėvų požiūris

Labai svarbu, kad tėvai šiuo laikotarpiu išliktų kantrūs ir supratingi. Naktiniai pabudimai ir neramios dienos gali išvarginti visą šeimą, tačiau svarbu suprasti, kad tai laikina. Dantų dygimas yra natūrali vystymosi dalis, kuri rodo, kad vaikas auga ir bręsta.

Tėvų emocinė būsena taip pat perduodama vaikui. Jei mama ar tėtis nuolat įsitempę, nervingi ar nekantrūs, kūdikis tai jaučia ir tampa dar neramesnis. Todėl verta pasirūpinti ne tik mažylio komfortu, bet ir savo poilsiu, palaikymu bei supratimu šeimoje.

Kognityvinių funkcijų silpnėjimo ir lėtinio uždegimo sąsajos. Ar galime atitolinti demenciją?

Trys žmogaus galvų formos medžiai simbolizuoja atminties praradimo progresavimą, susijusį su kognityvinių funkcijų nuosmukiu. Pirmasis medis yra vešlus ir žalias, antrasis turi geltonus lapus ir kai kuriuos tarpus, o trečiasis dažniausiai plikas su raudonais lapais, o tai rodo tolesnį nykimą.

Kognityvinės (pažinimo) funkcijos – tai smegenų gebėjimas gauti, perdirbti, integruoti, išlaikyti ir atkurti informaciją, orientuotis laike, vietoje, savyje, įsiminti ir naudotis žiniomis, intelektu, regos, erdvės suvokimo funkcijomis [1]. Visos jos yra būtinos normaliai žmogui funkcionuoti ir integruotis į visuomenę, todėl nieko nuostabaus, kad susilpnėjus pažinimo funkcijoms labai suprastėja gyvenimo kokybė.

Kognityvinių funkcijų vaidmuo žmogaus kasdienybėje

Kognityvinių funkcijų silpnėjimas yra tiesiogiai susijęs su amžiumi. Pastaruoju metu vyresnių žmonių populiacijoje šis sutrikimas diagnozuojamas dažniau. Vyresnis amžius yra vienas svarbiausių rizikos veiksnių tiek lengviems kognityviniams sutrikimams, tiek demencijoms (pvz., Alzheimerio ligai) išsivystyti. Mokslininkų teigimu, pažinimo funkcijos – svarbi orientacijos pasaulyje, savivertės, neatsiejama socialinės integracijos dalis. Pažinimo funkcijų silpnėjimas ne visada atspindi pradinį silpnaprotystės etapą, tačiau net nedidelis jų pokytis gali žlugdyti asmenį ir priversti keisti kasdienės veiklos įpročius. Silpnėjant kognityvinėms funkcijoms, padidėja depresijos išsivystymo rizika, dažnesnė socialinė izoliacija, mažėja savarankiškumas, žmogus tampa priklausomas nuo kitų [2]. Kognityvinių funkcijų sutrikimai, išsivystantys senstant, yra susiję su didesniu traumų, hospitalizacijų ir mirčių dažniu [3]. Taigi išlaikyti stabilias kognityvines funkcijas, suprasti etiologinius veiksnius ir patogenezę tampa svarbu ne tik asmens, bet ir visuomenės lygmeniu.

Pastaruoju metu moksliniuose straipsniuose viena dažniau aptarinėjamų kognityvinių funkcijų silpnėjimo priežasčių senstant – lėtinio sisteminio uždegimo sukeliami pokyčiai smegenyse. Lėtinio uždegimo vaidmenį smegenų senėjimo, pažinimo funkcijų silpnėjimo patogenezėje patvirtina ir išvados, kuriose teigiama, kad labiausiai paplitusios demencijos formos– Alzheimerio liga ir kraujagyslinė demencija – yra susijusios su užsitęsusiu uždegimu, kuris svarbus ir ligai progresuojant [2]. Nebeabejojama, kad sisteminis uždegimas turi įtaką silpnėjant kognityvinėms funkcijoms vidutinio amžiaus asmenims ir senstant, tačiau neurologinis paaiškinimas išlieka ne visai aiškus [3].

Ar lėtinis uždegimas ir organizmo senėjimas yra neatsiejami?

Paprastai uždegimas yra apsauginė organizmo reakcija, skatinanti gijimą, tačiau užsitęsusi uždegiminių citokinų cirkuliacija organizme gali būti audinių pažaidos priežastis, ne išimtis ir smegenys [2]. Kas iš tiesų nutinka smegenims, kad su laiku mūsų pažinimo funkcijos prastėja? Iškelta hipotezė, kad sisteminis uždegimas yra susijęs su morfologiniais smegenų pokyčiais, įvykstančiais organizme cirkuliuojant atitinkamiems citokinams ir lemiančiais kognityvinį senėjimą, o vėliau – didinančiais ir demencijos riziką [3].

Norint suprasti, kaip uždegimas gali sukelti ir pagreitinti pažintinių funkcijų silpnėjimą, svarbu suvokti pagrindinius faktus. Organizme cirkuliuoja dviejų tipų citokinai – pro- (pvz., IL-6, IL-1, TNF-α) ir antiuždegiminiai (pvz., IL-4, IL-10, IL-13). Išlaikydami pusiausvyrą ar ją keisdami, citokinai reguliuoja imuninį atsaką. Remiantis pastarųjų metų studijomis, pats senėjimas yra tiesiogiai susijęs su lėtiniu uždegimu organizme. Tyrimai parodė, kad senstant didėja serumo IL-6 koncentracija, nors ir nėra jokios gretutinės patologijos, galinčios sukelti tokius imuninius pokyčius. Taigi iš tiesų nėra aišku, ar didėja prouždegiminių (kartu ir IL-6) citokinų sintezė, o gal tiesiog mažėja jį inhibuojančių medžiagų koncentracija organizme. Pastebėta, kad, nepaisant to, jog esant ūmioms būklėms išsivystantis neurouždegiminis atsakas greitai praeina ir pasiekia prieš tai buvusį imuninį lygį, senstant smegenims, imuninis aktyvinimas nebeatsikuria, o lieka šiek tiek viršijantis iki tol buvusį bazinį lygį – vyksta lėtinis uždegimas. Kyla klausimas, kodėl ir kaip su amžiumi išsivystantis lėtinis sisteminis uždegimas gali paveikti ir smegenų funkcijas. Pagrindinė problema – uždegimo mediatoriai, cirkuliuojantys periferijoje, įveikia kraujo ir smegenų barjerą, todėl kartu moduliuoja ir centrinius uždegiminius procesus. Tiek dėl ūminio, tiek ir dėl lėtinio uždegimo yra aktyvinamas toksiškų medžiagų (tokių kaip deguonies produktai) ir tam tikrų kenksmingų fermentų išskyrimas. Dėl to prasideda neurodegeneracija (ląsteliniu lygmeniu sisteminis uždegimas inicijuoja ląstelių apoptozę, aksonų degeneraciją, sutrikdo smegenų kraujotaką), kartu silpnėja ir kognityvinės funkcijos [3].

Žinoma, lėtinio sisteminio uždegimo, kartu ir kognityvinių funkcijų silpnėjimo, rizika yra susijusi ne tik su vyresniu amžiumi, bet ir kitais veiksniais. Jų yra daug, tačiau tyrimuose dažniausiai išskiriama lėtinė obstrukcinė plaučių liga, cukrinis diabetas, metabolinis sindromas. Bene svarbiausias ir daugiausiai dėmesio sulaukiantis metabolinio sindromo komponentas pastaruoju laiku – nutukimas. Kodėl jis toks įdomus ir kaip susijęs su lėtiniu uždegimu? Pradėkime nuo to, kad nutukimas, atsparumas insulinui, aterosklerozė, arterinė hipertenzija – klinikinėje praktikoje dažnai stebimas derinys. Ištyrus nutukusius žmones pastebėta, kad jiems gerokai dažniau nustatomos susilpnėjusios kognityvinės funkcijos [2]. Kokia viso to priežastis? Viena vertus, galbūt tai lemia ir metabolinių sutrikimų nulemtos aterosklerozės sutrikdoma smegenų kraujotaka ar nekoreguojama glikemija sergant cukriniu diabetu. Tačiau svarbu nepamiršti įrodymų, kad nutukimas pats sukelia lėtinį sisteminį uždegimą. Pasirodo, nutukusiems pacientams dėl trigliceridų pertekliaus adipocitai hipertrofuoja ir dalį lipidų išlieja į artimiausius audinius. Dėl to sukeliamas vietinis riebalinio adinio uždegimas, makrofagai gamina citokinus, iš kraujotakos mobilizuojama dar daugiau imuninių ląstelių. Tokiu būdu adipocitai pasikeičia ir tampa prouždegiminiais – pradeda gaminti prouždegiminius citokinus ir chemokinus. Vietinis riebalinio audinio uždegimas galiausiai tampa sisteminiu, sukeldamas mažo laipsnio lėtinį uždegimą [4]. Svarbūs ir kiti nesudėtingai modifikuojamieji gyvenimo būdo veiksniai, pavyzdžiui, rūkymas, nevisavertė mityba, fizinio aktyvumo trūkumas, nepakankamas ar nekokybiškas miegas. Kai kuriose studijose teigiama, kad net depresijos simptomai yra susiję su padidėjusia prouždegiminių citokinų koncentracija kraujyje, o jų kiekis tiesiogiai koreliuoja su depresijos sunkumu [2].

Neatsiejamas trio: lėtinis uždegimas, kognityvinės funkcijos ir pokyčiai smegenyse

Sergant lėtiniu uždegimu, nukenčia ne visos smegenų funkcijos, o tik tam tikros. Vadinasi, prouždegiminių citokinų poveikis žalingas ne visoms smegenų struktūroms. Norėdami atsakyti į klausimą, kodėl taip yra, mokslininkai ištyrė smegenis molekuliniu lygmeniu. Pasirodo, ypač ryškus uždegimo poveikis stebimas hipokampe. Tyrimų duomenimis, nors prouždegiminių citokinų receptorių raiška didelė tiek astroglijoje, tiek mikroglijoje, kaip ir neuronuose bei endotelio ląstelėse visose smegenyse, didžiausia santykinė jų koncentracija yra smegenų žievėje ir hipokampe. Be to, limbinės sistemos ir kitos su kognityvinėmis funkcijomis susijusios struktūros, tokios kaip pamato branduoliai, organizme esant uždegimui išskiria daugiau kenksmingų fermentų ir deguonies produktų, palyginti su kitomis smegenų dalimis. Vis dėlto aktyviausia kenksmingų fermentų, išskiriamų vykstant uždegimui, sintezė pastebėta ne kitur, o hipokampe. Atsižvelgiant į visus minėtus veiksnius, jis yra jautriausia lėtiniam uždegimui sritis smegenyse. Spėjama, kad būtent dėl šių priežasčių kitos smegenų sritys (pvz., motorinė, juntamoji smegenų žievė) bei jų funkcijos senstant nukenčia gerokai mažiau nei pažinimas [3].

Lieka neaišku, kodėl senstant vienos kognityvinės funkcijos (pvz., skaitymas) išlieka stabilios, o kitos (pvz., atmintis, vykdomosios funkcijos, informacijos apdorojimo greitis) silpnėja. Dėl šių priežasčių lėtinio uždegimo ir pažinimo funkcijų sąsaja turėtų būti tiriama dar detaliau [2].

Siekdami įsitikinti, kad organizme rusenant lėtiniam uždegimui keičiasi ne tik kognityvinės funkcijos, bet kartu stebimi tam tikrų smegenų struktūrų pokyčiai, mokslininkai ištyrė uždegimo žymenų ryšį ir su smegenų morfologija. Tyrime dalyvavo 408 30–54 metų geros sveikatos būklės suaugusiųjų. Atliekant tyrimą, remtasi šiais periferiniame kraujyje cirkuliuojančiais uždegimo žymenimis: IL-6 ir C reaktyviuoju baltymu. Kaip ir tikėtasi, stebėta atvirkštinė sistemino lėtinio uždegimo ir smegenų pilkosios, baltosios medžiagų ir visų 4 smegenų skilčių tūrių priklausomybė: kuo didesnė uždegiminių žymenų koncentracija kraujyje, tuo mažesni tūriai fiksuoti. Be morfologinių skaičiavimų, vertinta ir sąsaja su erdviniu suvokimu, trumpalaike atmintimi, verbaliniu suvokimu ir vykdomosiomis funkcijomis. Visais atvejais, išskyrus vykdomąsias funkcijas, nustatytas reikšmingas minėtų funkcijų susilpnėjimas. Didžiausi pokyčiai esant kognityvinių funkcijų susilpnėjimui ir persistuojant lėtiniam uždegimui organizme stebėti smilkininėje skiltyje. Taip pat pastebėtas reikšmingas ryšys tarp sisteminio uždegimo aktyvumo organizme ir gumburo bei blyškiojo kamuolio morfologinių pokyčių esant kognityvinių funkcijų pokyčiams, tačiau smegenų žievėje specifiškumas konkrečiai sričiai nebuvo pastebėtas. Įdomu tai, kad anksčiau aptarto nutukimo įtaka taip pat buvo pastebėta ir atliekant šį tyrimą – vertinta, kaip kūno masės indeksas susijęs su uždegimu ir neuromorfologiniais pokyčiais. Pasirodo, kūno masės indeksas tiesiogiai koreliuoja su uždegimo aktyvumu organizme ir yra atvirkštinė priklausomybė su tarp kūno masės indekso bei smegenų žievės pilkosios medžiagos tūrio, kaip ir visų tirtų kognityvinių funkcijų, išskyrus verbalinį mokymąsi [3].

Bet koks kognityvinių funkcijų vertinimas yra gana komplikuotas, nes riba tarp normalaus ir patologinio kognityvinių funkcijų silpnėjimo senstant yra miglota; dėl šios priežasties specialiais testais vertinti dar ikiklinikiniai morfologiniai pokyčiai. Jie yra ankstesni, tačiau gali prisidėti prie pažinimo funkcijų silpnėjimo, be to, yra vienas svarbių įrankių, padedančių prognozuoti ir demencijos riziką. Viename tyrime, kuriame nagrinėtas serumo IL-6, C reaktyviojo baltymo ir TNF-α bei kognityvinių funkcijų (įvertinant 3MS (angl. Modified Mini-Mental State Examination) testu) ryšys, atskleista, kad IL-6 ir C reaktyviojo baltymo koncentracija serume reikšmingai susijusi kognityvinių funkcijų suprastėjimu ateityje: pacientų, kuriems buvo nustatyta nuo pradinės padidėjusi minėtų dviejų uždegimo žymenų koncentracija, kognityvinės funkcijos per 2 metus suprastėjo net 24 proc. [2].

Ar smegenų senėjimas ir su juo susiję padariniai neišvengiami ir nekoreguotini?

Tam tikrų amžinių pakitimų kol kas išvengti negalima, bet galima juos atitolinti.

Pastebėta, kad yra medžiagų, galinčių slopinti uždegimą. Viena jų – vinpocetinas. Tai lengvai kraujo ir smegenų barjerą įveikiantis augalinis alkaloidas, išgaunamas iš vinkamino (žiemių slenktenių). Vinpocetinas, blokuodamas nuo įtampos priklausomus natrio kanalus ir selektyviai inhibuodamas fosfodiesterazę-1, mažina intraląstelinę natrio ir kalcio koncentraciją, dėl neuroprotekcinio poveikio jau ilgą laiką yra naudojamas išeminį insultą patyrusiems pacientams.

Dėl ilgalaikio vartojimo galimybės šios medžiagos savybės tiriamos plačiau, todėl pastebėta dar viena – priešuždegiminis poveikis smegenyse dėl NF-κB (angl. nuclear factor kappa-light-chain-enhancer of activated B cells) aktyvinimo slopinimo. Jau anksčiau įrodyta, kad vinpocetinas tiesiogiai inhibuoja IκB kinazę, o dėl to ir – IκBα baltymo fosforilinimą bei degradaciją in vitro ir eksperimentinių gyvūnų organizme, taip slopindamas nuo NF-κB priklausomą uždegiminę kaskadą [5].

Kaip veikia NF-κB ir kaip jo slopinimas gali sumažinti uždegiminį atsaką organizme?

NF-κB – tai baltymų kompleksas, kurių viena funkcijų kontroliuoti citokinų, kartu ir prouždegiminių, sintezę. Neaktyvaus NF-κB randama citozolyje, kartu prisijungį inhibuojantį baltymą IκBα. Per integralius membranos receptorius suaktyvinus ekstraceliulinius signalus, aktyvinamas fermentas IκB kinazė (IKK). Aktyvi IKK fosforilina IκBα baltymą, todėl šis disocijuoja nuo NF-κB, o pats IκBα baltymas yra degraduojamas proteosomų. Tokiu būdu NF-κB tampa aktyvus ir yra translokuojamas į branduolį, kur prisijungia prie specifinių DNR sekų. DNR/NF-κB kompleksas į visą kaskadą įtraukia ir kitų baltymų (pvz., koaktyvatorių ir RNR polimerazę), todėl DNR transkribuojama į iRNR, o tada sintetinami baltymai, dėl kurių pasikeičia ląstelės funkcija (pvz., sintetinami citokinai ir dar labiau aktyvinamas imuninis atsakas) [6, 7].

Šią vinpocetino savybę žmonėms ištyrė Kinijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkai. Jie analizavo, kokį poveikį uždegimui, išsivystančiam patyrus ūminį išeminį insultą, turi vinpocetinas. Kontrolinės grupės pacientai buvo gydyti remiantis standartine schema pagal Amerikos širdies asociacijos (angl. Americam Heart Association) gaires, o tiriamoji grupė gydyta remiantis standartine schema, papildant ją vinpocetinu (14 dienų nenutraukiamas kursas po 30 mg intraveniškai kasdien). Nustatyta, kad vinpocetinas slopina nuo NF-κB priklausomą uždegiminį atsaką, padidindamas IκBα iRNR ekspresiją. Western Blot metodu išmatuotas bendro ir fosforilinto IκBα baltymo kiekis. Pastebėta, kad kontrolinėje grupėje bendrasis IκBα baltymo kiekis sumažėjo, o fosforilinto padidėjo, tačiau po gydymo vinpocetinu kurso nei bendrojo, nei fosforilinto IκBα baltymo kiekis nepakito. Taigi šie rezultatai rodo, kad vinpocetinas slopina baltymo NF-κB aktyvinimą, išvengiant baltymo IκBα fosforilinimo ir degradacijos [5].

Kadangi vienas NF-κB aktyvinimo padarinių – citokinų sintezė, tyrėjams kilo klausimas, ar vinpocetinas taip pat slopina prouždegiminių mediatorių sintezę. Išanalizavus grupės tiriamųjų kraują ELISA metodu, paaiškėjo, kad vinpocetinas reikšmingai mažina TNF-α, IL-6, ICAM-1, VCAM-1 ir C reaktyviojo baltymo kiekį kraujo plazmoje. Akivaizdus pokytis paaiškėjo ne iš karto, o po tam tikro laiko – šio tyrimo atveju, praėjus 7 dienoms po insulto. Vertintas ir ilgalaikis poveikis – stebint pacientus 3 mėnesius nustatyta, kad tiriamojoje grupėje pasireiškė geresnis neurologinis atsigavimas tiek ūmioje fazėje, tiek ir po 3 mėnesių. Taigi šiuo tyrimu nustatyta, kad vinpocetinas pasižymi ir imunomoduliuojamuoju poveikiu, todėl gali pagerinti klinikines išeitis po ūminio išeminio insulto ir potencialiai vartotinas uždegimui slopinti [5].

Apibendrinimas

Kognityvinės funkcijos – tai vienas pasaulio ir savęs pažinimo kelių, todėl svarbu kuo ilgiau išsaugoti jas nepakitusias. Remiantis pastarųjų metų tyrimais, nustatytas ryšys tarp šių funkcijų silpnėjimo ir lėtinio uždegimo organizme: didesnis periferinis uždegimas susijęs su prastesne trumpalaike atmintimi, žodinėmis kompetencijomis, mokymosi bei vykdomosiomis funkcijomis. Iš dalies visa to galima išvengti ar bent jau atitolinti šį procesą – praktikuoti fiziškai aktyvų gyvenimo būdą, sveikai maitintis, vengti žalingų įpročių, laikytis kitų nurodymų, kuriais galime modifikuoti kasdienius įpročius. Tiesa, tyrimai rodo, kad šis procesas taip pat susijęs ir su amžiumi – su laiku net ir nesant gretutinių patologijų organizme išsivysto lėtinis uždegimas, kuris taip pat turi įtaką pažintinių funkcijų silpnėjimui. Šiame straipsnyje aptartas vinpocetinas – efektyvus vaistas, pasižymintis neuroprotekciniu ir lėtinį uždegimą malšinančiu poveikiu.

Kamilė Počepavičiūtė
Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

LITERATŪRA                                                     

1. Budrys V. Klinikinė neurologija. Vilnius, 2003.

2. Sartori AC, et al. The impact of inflammation on cognitive function in older adults: implications for healthcare practice and research. J Neurosci Nurs 2012;44:206–17.

3. Marsland AL, et al. Brain morphology links systemic inflammation to cognitive function in midlife adults. Brain Behav. Immun. 2015; 48:195–204.

4.Spyridaki EC, et al. Obesity, inflammation and cognition. Curr Opin Behav Sci 2016; 9:169–175.

5. Zhang F, et al. Vinpocetine Inhibits NF-κB-Dependent Inflammation in Acute Ischemic Stroke Patients. Transl Stroke Res. 2017.

6. Gilmore TD. Introduction to NF-kappaB: players, pathways, perspectives. Oncogene. 2006, 25: 6680-6684. 10.1038/sj.onc.1209954. 7. Brasier AR. The NF-κB regulatory network. Cardiovasc Toxicol. 2006, 6:111-130. 10.1385/CT:6:2:111.

Urologai rekomenduoja prostatą pasitikrinti kuo anksčiau

Medicinos specialistas, galbūt vienas iš patyrusių urologų, echoskopijos aparatu apžiūri žmogaus pilvą. Scena vyksta klinikinėje aplinkoje su neryškia medicinine įranga fone, pabrėžiančia prostatos pasitikrinti svarbą sveikatai.

Prostatos sveikata – viena iš svarbiausių temų vyrų sveikatos srityje. Prostatos vėžys yra dažniausia vyrų onkologinė liga Lietuvoje, kasmet diagnozuojama apie 2 000 naujų atvejų. Nors ši diagnozė gali skambėti bauginančiai, urologai pabrėžia, kad anksti nustatytas prostatos vėžys dažnai yra išgydomas. Šiame straipsnyje aptarsime, kodėl prostatos tyrimas yra toks svarbus, kada reikėtų kreiptis į urologą Vilniuje bei kokios yra prostatos ligų prevencijos priemonės.

Prostatos vėžys: kas tai?

Prostatos vėžys – tai piktybinis auglys, išsivystantis priešinėje liaukoje. Pradinėse stadijose ši liga dažniausiai nesukelia jokių simptomų, todėl daugelis vyrų gali nežinoti, kad serga. Urologai pažymi, kad tik reguliari patikra gali padėti laiku nustatyti šią ligą ir užkirsti kelią jos progresavimui.

Kada kreiptis į urologą?

Specialistai rekomenduoja vyrams nuo 50 metų amžiaus bent kartą per metus atlikti prostatos specifinio antigeno (PSA) kraujo tyrimą. Jei šeimoje buvo prostatos vėžio atvejų, tyrimus reikėtų pradėti jau nuo 45 metų. Urologas Vilniuje gali suteikti išsamią konsultaciją ir padėti pasirinkti tinkamiausią tyrimo metodą.

Priešinės liaukos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa

Prostatos vėžys visame pasaulyje jaunėja, ir vėžio atvejų vis daugėja. Kadangi ši liga pakerta darbingo amžiaus vyrus, nuo 2006 m. yra įgyvendinama vyriausybės remiama Priešinės liaukos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa.

Pagal šią programą, kiekvienas vyras, kuriam yra 50–75 metai (imtinai), kartą per metus turi teisę nemokamai atlikti priešinės liaukos tyrimą – pasitikrinti kraują dėl prostatos specifinio antigeno (toliau – PSA) kiekio. Atliekant šį tyrimą labai svarbu žinoti, kad prieš tyrimą negalima 3 dienas vartoti alkoholinių gėrimų, dirbti labai sunkių fizinių darbų, turėti lytinių santykių ir sirgti peršalimo ligomis.

Prostatos tyrimo metodai

Ankstyva prostatos ligų diagnostika yra esminis veiksnys, lemiantis gydymo sėkmę ir gyvenimo kokybę. Urologai pabrėžia, kad reguliari patikra ir tinkamai parinkti tyrimo metodai gali padėti laiku aptikti ne tik prostatos vėžį, bet ir kitas prostatos ligas. Pagrindiniai prostatos tyrimo metoda:

  • PSA kraujo tyrimas: leidžia įvertinti prostatos būklę ir aptikti galimus pakitimus. Padidėjęs PSA rodiklis nebūtinai reiškia vėžinį susirgimą. Šis rodiklis padidėja ir sergant prostatos lėtiniu uždegimu – prostatitu“, – pastebi urologas.

Urologo konsultacija: ko tikėtis?

Pirmojo vizito metu urologas atlieka išsamią anamnezę, paklausia apie simptomus ir atlieka pirminius tyrimus. Gydytojai urologai taip pat gali atlikti digitalinę prostatos apčiuopą bei, jei reikia, paskirti papildomus tyrimus. Urologo konsultacija Vilniuje – tai galimybė ne tik nustatyti ligą, bet ir gauti rekomendacijas, kaip rūpintis prostatos sveikata.

Kodėl svarbu atlikti prostatos tyrimą kuo anksčiau?

Ankstyva prostatos vėžio diagnozė leidžia pradėti gydymą laiku, o tai žymiai padidina išgyvenamumo rodiklius. Urologai pabrėžia, kad pirmos stadijos prostatos vėžio išgyvenamumo procentas siekia beveik 100 %. Vėliau, ligai progresuojant, gydymo galimybės ir sėkmės tikimybė mažėja.

Prostatos sveikatos palaikymo patarimai:

  • Reguliari patikra pas gydytoją urologą: ypač svarbu vyrams nuo 50 metų ar turintiems genetinį polinkį.
  • Sveikas gyvenimo būdas: subalansuota mityba, fizinis aktyvumas ir žalingų įpročių vengimas.
  • Simptomų stebėjimas: skausmingas ar dažnas šlapinimasis, kraujas šlapime ar spermoje – tai signalai, kada reikia kreiptis į urologą.

Prostatos vėžys nėra mirties nuosprendis, jei liga nustatoma anksti. Urologai Vilniuje ir visoje Lietuvoje rekomenduoja vyrams reguliariai atlikti prostatos tyrimus ir nedelsti kreiptis į specialistą pastebėjus pirmuosius simptomus. Urologo konsultacija ir profilaktiniai tyrimai – tai pirmas žingsnis į sveiką ir visavertį gyvenimą.

Ruošiatės kelionei? Štai, ką privalote žinoti apie dantų priežiūrą

Ant balto paviršiaus išrikiuoti keturi dantų šepetėliai, puikiai tinkantys dantų priežiūrai, su koralų, baltų, pilkų ir tamsiai žalių spalvų šereliais. Didžiausias dėmesys skiriamas spalvingiems šeriams ir minimalistinėms rankenoms – tai būtina kiekvienam kelionei.

Praturtinti savo gyvenimą kelionėmis mėgsta daugelis žmonių. Vis dėlto, palikus rutiną namie, džiaugiantis nauja kultūra, skoniais, saule ar jūra lengva šiek tiek užsimiršti apie kasdienius dalykus, tokius kaip dantų priežiūra. Kadangi už kelių mėnesių prasidės ir lietuvių atostogų sezonas, burnos higienos specialistai paruošė atmintinę, kuri padės pasirūpinti savo dantų sveikata net ir smagiausios kelionės įkarštyje.

Dantų priežiūra prasideda dar kraunantis lagaminą

Jungtinės Karalystės specialistai pabrėžia, kad norint tinkamai pasirūpinti savo dantų sveikata kelionėje, būtina atsakingai susikrauti priemones jų priežiūrai. Tad nepamirškite į lagaminą įsidėti dantų šepetėlio, dantų pastos, siūlo ir kitų jums reikalingų burnos higienos priemonių. 

Dantis ir tarpdančius reikėtų išsivalyti po kiekvieno valgymo – taip atsikratysite maisto likučių. Kaip sako VIC klinikų Kaune burnos higienistė Viktorija Zaverucha, palaikyti tarpdančių švarą gali padėti viena burnos priežiūros priemonė, kuri jūsų lagamine vietos tikrai neužims.

„Su savimi visuomet reikėtų turėti tarpdančių šepetėlių – bent vieną ar kelis pagal galimybes. Kadangi jie labai maži, juos galima nešiotis kišenėje ar rankinėje. Po kiekvieno maisto vertėtų jais prasivalyti tarpdančius – taip sumažinsite riziką atsirasti dantų ėduoniui ir dantenų ligoms“, – aiškina specialistė. 

Dantų šepetėlio įsimesti tiesiog į kosmetinę negalima

Specialistai atkreipia dėmesį ir į tai, kaip reikia supakuoti dantų šepetėlį ir kitas burnos priežiūros priemones. Anot jų, jeigu tiesiog įmesite dantų šepetėlį į plastikinį maišelį ar, tarkime, kitų daiktų pilną kosmetinę, kurioje yra bent kiek drėgmės, skysčių, įvairių priemonių likučių, jis atsidurs terpėje, pilnoje bakterijų ir mikrobų. 

Tad esą labai svarbu dantų priežiūros priemonėms pasirinkti tokį dėklą, kuriame būtų pakankamai oro ventiliacijos – taip dantų šepetėlį apsaugosite nuo drėgmės. Be to, specialistai primena seną šepetėlį po kelionės tiesiog pakeisti į naują – ypač jeigu jis buvo laikomas kosmetinėje ir turėjo sąlytį su kosmetiniais šepetėliais ar kosmetikos priemonėmis. Pasikeitę šepetėlį būsite tikri, kad naudojate išties švarias dantų priežiūros priemones. 

Dantų priežiūros rutina – vienintelė, kurios negalima vengti atostogų metu

Tiek Jungtinių Valstijų, tiek Jungtinės Karalystės burnos sveikatos specialistai sutaria, kad kelionėse būtina laikytis rutinos – esą taip galima užkirsti kelią įvairių dantų problemų atsiradimui. Jie pataria savo dantimis rūpintis taip, kaip esate įpratę namuose – šiukštu negalima praleisti nei vieno dantų valymosi. Jeigu kelionės metu nuolat keičiate vietą, jūsų dienotvarkė yra intensyvi ir užpildyta ekskursijomis, galite užsistatyti priminimą, kuris neleis pamiršti svarbiausių burnos higienos įpročių.

Svarbu, ir ką darome pavalgę

Ekspertai taip pat primena, kad mūsų dantų sveikatai labai svarbus vanduo – jis padeda nuplauti įvairius maisto likučius, bakterijas, sumažina blogą burnos kvapą. Gerti daug vandens ypač svarbu lėktuve, kur oras yra itin sausas, o tai daro įtaką ir mūsų burnos bei dantų būklei. Štai, V. Zaverucha dalijasi, kaip vanduo gali padėti keliautojams pasirūpinti savo dantimis.

„Po kiekvieno maisto ar užkandžio galite prasiskalauti burną vandeniu, kad burnos ertmėje liktų kuo mažiau maisto likučių“, – sako ji.

Pasidomėkite vietinio vandens kokybe

Beje, keliaujant reikia prisiminti, kad ne visose šalyse galima gerti vandenį iš čiaupo. Tad prieš išvykdami būtinai pasidomėkite, ar jūsų pasirinktoje valstybėje vanduo iš čiaupo yra saugus. Jeigu ne, vadinasi, juo negalima šlapinti ir savo dantų šepetėlio. Tokiais atvejais specialistai pabrėžia dantų valymuisi naudoti vandenį iš butelio. Tai padeda tiek jūsų burną, tiek visą organizmą apsaugoti nuo įvairių kenksmingų mikroorganizmų, gyvenančių nešvariame vandenyje.

O štai jei keliaujate į vietovę, kurioje išvis nėra prieigos prie vandens, galite naudoti vienkartinius dantų šepetėlius, kurie iš anksto yra impregnuoti dantų pasta ar burnos skalavimosi skysčiu. Jais galėsite saugiai išsivalyti dantis ir palaikyti gerą burnos higieną.

Apgalvokite, kokį maistą renkatės kelionėje

Norint palaikyti gerą burnos higieną kelionėje labai svarbu rinktis ir tinkamą maistą – neturintiems galimybės po valgio iškart išsivalyti dantų ar tarpdančių, reikėtų vengti labai saldaus, prie dantų limpančio maisto. Tiems, kurie leidosi į tolimą kelionę ir žino, jog turi problematiškus dantis, specialistai akcentuoja vengti labai kieto maisto, kuris galėtų nuskelti dantį ar sukelti kitų problemų.  

„Jeigu neturite galimybės išsivalyti dantų, reikėtų vengti tokio maisto, kuris turi sėklų, cukraus, krakmolo ar riešutų. Toks maistas ilgai išlieka ant danties paviršiaus, dėl to gali atsirasti ėduonis. Taip pat visus spalvotus ir gazuotus gėrimus reikėtų stengtis vartoti per šiaudelį, kad jie kuo mažiau kontaktuotų su dantimis“, – aiškina VIC klinikų Kaune burnos higienistė  V. Zaverucha.

Ruošiantis kelionei verta neaplenkti odontologo kabineto

Specialistų teigimu, labai svarbu prieš kelionę – o ypač tolimą – apsilankyti pas odontologą, kuris patikrins, ar jūsų dantys yra sveiki. Taip apsisaugosite nuo sugadintų atostogų ir rimtų, užleistų dantų problemų. Galbūt išgirsite, kad su jūsų dantimis viskas yra gerai ir galėsite ramiai keliauti. Vis tik, jei odontologas ras problemą, prieš kelionę dar spės ją ir susitvarkyti.  

O jeigu išspręsti su burnos sveikata susijusių problemų iki išvykimo nespėjate, galite pasidomėti vietinėmis odontologijos klinikomis, į kurias nuvyktumėte, jeigu dantų situacija atostogų metu drastiškai pablogėtų.

Inkstų ligos: pirmieji simptomai, kurių negalima ignoruoti

Žmogus ilgais plaukais, vilkintis pilką megztinį, už nugaros laiko popierines inkstų iškarpas, simbolizuojančias inkstų sveikatą. Scena atrodo beveik kaip apgalvotai sukurtas juodraštis paprastame šviesiame fone.

Inkstai atlieka svarbią funkciją mūsų organizme – jie filtruoja kraują, šalina nereikalingas medžiagas ir palaiko organizmo skysčių bei elektrolitų pusiausvyrą. Tačiau daugelis inkstų ligų iš pradžių nesukelia ryškių simptomų, todėl žmonės gali ilgai nežinoti apie esamas problemas. Dažnai pastebimi požymiai atsiranda tik tada, kai inkstų pažeidimai jau yra pažengę. Būtent todėl svarbu atpažinti pirmuosius signalus ir laiku kreiptis į specialistus. Toliau aptarsime dažniausiai pasitaikančius inkstų ligų simptomus, kurių negalima ignoruoti.

1. Nuovargis ir silpnumas

Vienas iš pirmųjų inkstų ligų požymių yra bendras silpnumas ir energijos trūkumas. Tai dažnai atsiranda dėl anemijos – būklės, kuri vystosi, kai pažeisti inkstai nebegamina pakankamai eritropoetino – hormono, atsakingo už raudonųjų kraujo kūnelių gamybą. Be to, toksinų kaupimasis organizme gali sukelti nuovargį ir koncentracijos sutrikimus.

2. Patinimai aplink akis, kulkšnis ir pėdas

Inkstai padeda reguliuoti skysčių kiekį organizme, todėl jų veiklos sutrikimai gali sukelti tinimus. Dažniausiai patinimai atsiranda aplink akis, kulkšnis ir pėdas, nes šiose vietose skysčiai kaupiasi lengviausiai. Tai gali būti ženklas, kad organizme susilaiko pertekliniai skysčiai ir baltymai nėra tinkamai pašalinami su šlapimu.

3. Pasikeitęs šlapinimosi dažnis ir šlapimo spalva

Šlapimo pokyčiai gali būti vienas iš ankstyvųjų inkstų veiklos sutrikimo signalų. Jei pastebėjote, kad dažniau ar rečiau lankotės tualete, šlapimas tapo putotas, tamsesnės spalvos ar jame atsirado kraujo priemaišų, tai gali būti inkstų funkcijos sutrikimo požymis. Tokiu atveju rekomenduojama kuo greičiau pasikonsultuoti su urologu – gydytojas urologas gali atlikti reikiamus tyrimus ir įvertinti inkstų būklę.

4. Aukštas kraujospūdis

Inkstai tiesiogiai dalyvauja kraujospūdžio reguliavime, todėl jų veiklos sutrikimai dažnai pasireiškia hipertenzija. Jei jūsų kraujospūdis nuolat aukštas ir sunkiai kontroliuojamas, tai gali būti ženklas, kad inkstai nebesugeba tinkamai reguliuoti skysčių ir elektrolitų pusiausvyros. Ilgainiui negydoma hipertenzija gali dar labiau pažeisti inkstus ir sukelti rimtų sveikatos problemų.

5. Skausmas juosmens srityje

Nors ne visos inkstų ligos sukelia skausmą, tam tikros būklės, pavyzdžiui, inkstų akmenys ar infekcijos, gali sukelti stiprų diskomfortą. Inkstų skausmas dažniausiai juntamas nugaros apačioje, šonuose arba pilvo srityje. Jis gali būti nuolatinis arba atsirasti priepuoliais, lydimas karščiavimo ar pykinimo.

Inkstų ligos dažnai progresuoja tyliai, todėl svarbu atkreipti dėmesį į bet kokius organizmo siunčiamus signalus. Net jei simptomai atrodo nereikšmingi, jie gali būti pirmieji rimtesnių problemų požymiai. Reguliarūs sveikatos patikrinimai ir laiku atliekami tyrimai padeda užkirsti kelią rimtoms inkstų ligoms bei išsaugoti jų funkciją ilgam.

Tinkamas dantų valymas – profesionalus gidas visai šeimai

Elektriniu šepetėliu dantis valančio žmogaus iš arti – dantų valymas visai šeimai. Žmogaus burna šiek tiek pravira, matosi balti dantys ir putojanti dantų pasta. Fonas yra neryškus ir šviesios spalvos.

Sveiki ir gražūs dantys – tai svarbus tikslas ir siekiamybė visam gyvenimui. Bene didžiausią įtaką burnos sveikatai daro dantų valymas. Nesvarbu, ar jums 8, ar 80 metų, naudodami tinkamas priemones ir metodus galite išvengti ėduonies, dantenų ligų ir net blogo burnos kvapo. Šiame gide mes apžvelgsime viską, ką reikėtų žinoti apie dantų valymą, įskaitant tai, kaip turėtų būti parenkamas elektrinis dantu šepetelis vaikams ar suaugusiems, kuo svarbus irigatorius ir kaip turėtų atrodyti jūsų dantų valymo rutina. 

Kodėl svarbu tinkamai valytis dantis šepetėliu?

Valant dantis šepetėliu pašalinamos apnašos – lipni bakterijų plėvelė, kuri susidaro ant dantų paviršiaus.

Jei apnašos nevalomos, jos kietėja ir virsta dantų akmenimis, todėl atsiranda dantenų uždegimo (gingivito) rizika ir dantų ėduonis. Visi pasaulio odontologai bemaž vieningai rekomenduoja dantis valyti du kartus per dieną bent po dvi minutes. Tačiau tiesa ta, kad tik į laiką orientuotis nereikėtų. Svarbi ir valymo technika. 

Žingsnis po žingsnio – kaip valyti dantis?

  1. Pasirinkite tinkamą dantų šepetėlį

Daugumai suaugusiųjų idealiai tinka šepetėlis su minkštais šereliais (soft) ir kompaktiška galvute. Paprasti šepetėliai tikrai tinka, tačiau tyrimai rodo, kad kai naudojami elektriniai dantų šepetėliai, žmogus veiksmingiau pašalina apnašas ir mažina problemų riziką. Jų savaime besisukantys arba ultragarsiniu būdu valantys šereliai minimaliomis pastangomis prieina sunkiai pasiekiamas vietas.

Jeigu naudojate rankinį šepetėlį, tada į rutiną turite įtraukti ir vieno danties šepetėlius. Verta paminėti, kad vaikams skirti šepetėliai būna išmanūs, su žaidimų funkcijomis ir valymą paverčia interaktyvia pramoga, o ne erzinančia prievole.

  1. Naudokite dantų pastą su fluoru

Fluoras stiprina emalį ir kovoja su ėduonimi. Rinkitės pastą, kurios sudėtyje yra šios medžiagos. Suaugusiesiems pakanka žirnio dydžio pastos kiekio (tikrai nebūtina padengti visus šerelius), o jaunesniems nei 3 metų vaikams – dar mažiau.

  1. Valykite šepetėlį laikydami pasuktą 45 laipsnių kampu į dantenas

Pakreipkite šepetėlį 45 laipsnių kampu link dantenų linijos. Valydami ne stačiu, o tokiu kampu, geriau išvalote dantenų liniją ir danties paviršių bei tarpdančius. Visose šiose vietose slepiasi apnašos.

  1. Švelnūs sukamieji judesiai

Nebūkite agresyvūs, nes pernelyg intensyvūs judesiai gali pažeisti emalį ir sudirginti dantenas. Leiskite elektriniam dantų šepetėliui atlikti šį darbą – dauguma modelių viską daro automatiškai, jums tereikia šepetėlį judinti iš vienos vietos į kitą.

  1. Pasiekite visas vietas

Valykite išorinę ir vidinę kiekvieno danties pusę. Galiausiai nepamirškite ir liežuvio. Ant jo esantys mikrobai sukelia blogą burnos kvapą.

Daugelyje elektrinių dantų šepetėlių yra įmontuoti specialūs laikmačiai. Jis pats išsijungia, kai buvo valoma pakankamą laiką. Na, o  modeliai vaikams groja muziką arba šviečia, kad labiau sudomintų proceso metu.

Irigatorius – labai svarbus pagalbininkas

Nors dantų valymas šepetėliu yra labai svarbus, irigatoriai irgi gali būti labai naudingi jūsų burnos sveikatai bei higienai. Šie prietaisai naudoja vandens srovę, kad pašalintų maisto likučius ir tarpdančių bei po dantenų linija esančias apnašas. Trumpiau tariant, jie padaro tai, ką valantis sunku atlikti.

Jie ypač naudingi nešiojantiems breketus, turintiems implantus ar dantų tiltus bei žmonėms su jautriomis dantenomis. 

Keletas klaidų, kurių reikėtų vengti

Kai jau žinote, ką naudoti ir kaip tinkamai valyti dantis, pristatysime ir pagrindines klaidas, kurių reikia vengti:

  1. Pernelyg stiprus spaudimas gali kenkti dantenoms ir emaliui. Švelniai braukite per danties paviršių, o jei galite sau leisti, įsigykite šepetėlį su spaudimo jutikliu.
  2. Įsitikinkite, kad dantis valote bent dvi minutes. 
  3. Nepraleiskite liežuvio valymo.
  4. Naudokite gerą, kokybišką ir odontologų rekomenduojamą dantų pastą.
  5. Dantų šepetėlį arba šepetėlio galvutę keiskite kas 3-4 mėnesius arba dažniau, jei šereliai nusitrynę.

Išvengdami šių klaidų pastebėsite geresnę savijautą ir burnos sveikatą.

Kaip pakeisti gyvenimo būdą, kad galėtumėte džiaugtis lengvumu be pilvo pūtimo?

Asmuo, kuris stengiasi užsisegti aptemptus mėlynus džinsus, sutelkdamas dėmesį į vidurinę dalį, iliustruoja, kaip gyvenimo būdo pasirinkimas gali paveikti komfortą. Vaizdas išryškina žmogaus pilvą ir rankas, iš dalies atsegtais džinsais primena džiaugtis lengvumu.

Jei dažnai kenčiate nuo pilvo pūtimo, visai gali būti, kad kai ką reikėtų pakeisti savo gyvenimo būde. Jei pilvo pūtimas itin sunkus, trukdantis normaliai kvėpuoti, tuomet nedelskite ir būtinai pasikonsultuokite su gydytoju – tai gali būti, nors ir gana retai, rimtesnių virškinimo sutrikimų požymis.

  • Valgykite mažesnėmis porcijomis, bet dažniau. Galite valgyti net penkis – septynis kartus per dieną, tačiau maisto porcijos turėtų būti nedidelės, o didžioji dalis maisto turėtų būti suvartojama pirmoje dienos pusėje. Blogiausia, kas gal nutikti mūsų virškinimui, tai valgymas vos vieną – du kartus per dieną pernelyg didelėmis porcijomis, ne tik ištampančiomis skrandį, bet ir sukeliančiomis varginantį pilvo pūtimą. Taigi, įpraskite valgyti po mažiau, bet dažniau.
  • Venkite gazuotų gėrimų – tai bene didžiausias plokščio pilvo priešas.
  • Gazuotuose gėrimuose daug angliarūgštės, galinčios išpūsti pilvą, negana to, jei renkatės gėrimus, kuriuose dar ir daug paprastųjų cukrų, rizikuojate dvigubai ir labai tikėtina, kad ir vėl kentėsite nuo pilvo pūtimo sukeliamo diskomforto.
  • Tad vietoje saldžių gazuotų gėrimų geriau rinkitės natūralų negazuotą mineralinį vandenį, pagardintą citrinų ar greipfrutų sultimis. Geriausia, kai toks gėrimas yra kambario temperatūros, o ryte jį išgerti itin naudinga – ne tik „pabunda“ virškinimo sistema, bet ir gaunamas puikus organizmo tonizavimo efektas.
  • Nepamirškite, kad papildomai pilvą pučia alkoholiniai gėrimai, ypač fermentuoti. Pilvą pūsti gali ir dėl dažno ir (ar) ilgo kramtomosios gumos kramtymo, nes kramtant nuryjama daugiau oro.
  • Venkite tokių maisto produktų, kurie dažniau sukelia pilvo pūtimą.
  • Intensyviausią meteorizmo pasireiškimą, kaip žinome, sukelia kopūstai, pupelės, žirneliai, obuoliai, kriaušės, lęšiai, slyvos, tačiau šis poveikis pasireiškia ne visiems ir ne vienodai. Jei po šių maisto produktų pilvą dažniau raižo ir Jums, tai pasistenkite apriboti jų kiekį mityboje arba vartokite termiškai apdorotas daržoves bei vaisius – jie virškinami lengviau.
  • Neprisivalgykite prieš miegą.
  • Persivalgymas gana dažnai sukelia tokius virškinimo sutrikimus kaip skausmas ir diskomfortas skrandžio ir žarnyno srityje, raugėjimas, pilvo pūtimas, viduriavimas ir pan. Pasistenkite nepersivalgyti, ypač prieš miegą. Jei jau sočiai ir gausiai pavalgėte, geriau neprigulkite, o, priešingai, aktyviau pasivaikščiokite – mankšta ir fizinis aktyvumas padeda greičiau ir lengviau pasišalinti perteklinėms dujoms iš žarnyno, kurios tempia pilvo sieną ir sukelia gana rimtą diskomfortą.
  • Daugiau judėkite.
  • Atrodo paprasta ir šimtą kartų girdėta, ar ne? Tačiau fizinis aktyvumas virškinimo sistemai ypatingai svarbus, nes jis gerina žarnų peristaltiką, saugo nuo vidurių užkietėjimo ir hemorojaus pasireiškimo, kurie, savo ruožtu, gali būti susiję su didesniu žarnyno dujų kaupimusi. Kasdien aktyviau pasivaikščiokite bent po pusvalandį ir to pakaks, kad pastebėtumėte teigiamus pasikeitimus – ir nuotaika bus geresnė, ir pilvas bus plokštesnis.
  • Jei jau kamuoja pilvo pūtimas, išmėginkite lengvą pilvo masažą, atliekamą sukamaisiais judesiais pagal laikrodžio rodyklę iš dešinės pusės į kairę.
  • Toks gana paprastas ir švelnus masažas padės lengviau pasišalinti susikaupusioms dujoms. Panašūs masažai atliekami ir nuo pilvo dieglių ir (ar) pilvo pūtimo kenčiantiems mažyliams, taigi kodėl panašaus masažo neišbandžius ir sau?
  • Taip pat galite išmėginti simetikono turinčius nereceptinius vaistinius preparatus, pavyzdžiui, Espumisan.
  • Espumisan yra vaistas, priklausantis vadinamųjų virškinimo traktą veikiančių medžiagų grupei. Jo veiklioji medžiaga simetikonas suardo dujų burbuliukus, susikaupusius skrandyje ir žarnose. Išlaisvintos dujos lengvai pašalinamos.

Espumisan vartojamas:

  1. ligų, kurių metu virškinimo trakte kaupiasi dujos (meteorizmas), būna pilvo pūtimas, pilnumo pojūtis, simptominiam gydymui;
  2. prieš pilvo ertmės organų tyrimus, pvz.: rentgenu, ultragarsu.

Dujų sankaupa gali atsirasti dėl rimtesnių virškinimo trakto negalavimų. Jų požymiai gali būti: spaudimo ir pilnumo pojūtis, raugėjimas, žarnų gurguliavimas, pilvo pūtimas. Jeigu Jūsų savijauta nepagerėjo arba net pablogėjo, kreipkitės į gydytoją, o dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju arba vaistininku, nes netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

Stipri imuninė sistema – raktas į ilgaamžiškumą

Moteris mėlyna treniruočių apranga sėdi ant virtuvės grindų ir šypsosi pildama maisto papildus į ranką. Stiprinanti jos imuninę sistemą, šalia yra vandens butelis su modernia virtuve fone.

Ar įsivaizduojate, kaip būtų gyventum energingai, retai sergant ir jaustumeisi taip, lyg laikas tau nepavaldus? Stipri imuninė sistema yra daugiau nei tik apsauga nuo peršalimo – tai ilgaamžiškumo paslaptis, kuri leidžia jūsų organizmui veikti kaip gerai suderintam mechanizmui. Nors mūsų kūnas turi neįtikėtiną gebėjimą ginti save, gyvenimo būdas, stresas ir netinkama mityba dažnai susilpnina šią natūralią apsaugą. Bet ką daryti, kad jūsų kūnas veiktų maksimaliu pajėgumu? Šiame straipsnyje aptarsime imuninės sistemos svarbą ir kaip ją galite sustiprinti, kad mėgautumėtės geresne savijauta ir ilgesniu gyvenimu.

Imuninės sistemos vaidmuo ilgaamžiškumui

Imuninė sistema yra sudėtingas organizmo tinklas, sudarytas iš ląstelių, audinių ir organų, kurie nuolat saugo mus nuo patogenų – bakterijų, virusų ir grybelių. Ji taip pat atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant uždegimus ir užtikrinant, kad organizmo ląstelės atsinaujintų tinkamai.

Silpna imuninė sistema gali būti pagrindinė daugelio lėtinių ligų, tokių kaip širdies ir kraujagyslių ligos, diabetas ar net vėžys, priežastis. Tačiau stipri ir gerai funkcionuojanti sistema padeda išvengti ne tik šių ligų, bet ir lėtina senėjimo procesą.

Subalansuota mityba – pagrindas stipriam imunitetui

Imuninė sistema veikia efektyviausiai, kai organizmas gauna visas reikalingas maistines medžiagas. Tinkamai subalansuota mityba ne tik suteikia energijos, bet ir tiesiogiai veikia mūsų organizmo apsaugines funkcijas.

Vaisiai ir daržovės, turtingi vitaminais ir antioksidantais, yra būtini kovai su oksidaciniu stresu, kuris pažeidžia ląsteles. Omega-3 riebiosios rūgštys, randamos žuvyse ir riešutuose, padeda reguliuoti uždegimus. Taip pat svarbus yra vitaminas D, kuris stiprina kaulus ir skatina baltųjų kraujo kūnelių veiklą.

Nepaisant to, šiuolaikinėje mityboje dažnai trūksta esminių medžiagų, reikalingų imuninei sistemai. Net ir siekiant maitintis sveikai, gali būti sunku gauti visas būtinas maistines medžiagas vien tik iš maisto. Štai kodėl vis daugiau žmonių kreipiasi į sprendimus, kurie padeda užpildyti šią spragą.

Fizinio aktyvumo ir miego svarba imuninei sistemai

Be mitybos, fizinis aktyvumas yra dar vienas esminis veiksnys, padedantis stiprinti imunitetą. Reguliarus judėjimas pagerina kraujotaką, leidžia imuninei sistemai efektyviau paskirstyti apsaugines ląsteles po kūną ir mažina uždegimus. Tačiau svarbu neperlenkti lazdos – per didelis fizinis krūvis gali turėti priešingą efektą.

Taip pat ypatingą vaidmenį vaidina kokybiškas miegas. Tai laikas, kai organizmas atstato pažeistas ląsteles ir stiprina imuninę apsaugą. Miego trūkumas gali tiesiogiai susilpninti organizmo gebėjimą atsispirti infekcijoms.

Kokybiškos maistinės medžiagos – sprendimas jūsų imuninei sistemai

Kad ir kaip stengtumėtės subalansuoti mitybą ir gyvenimo būdą, kartais organizmui vis tiek gali trūkti būtinų medžiagų. NeoLife produktai yra sukurti tam, kad padėtų palaikyti optimalią sveikatą ir stiprią imuninę sistemą. Jų sudėtyje yra pagrindinės imunitetą stiprinančios medžiagos:

  • Vitamino C papildai, kurie padeda kovoti su infekcijomis ir skatina kolageno gamybą, reikalingą odos bei kraujagyslių stiprumui.
  • Omega-3 riebiosios rūgštys, kurios mažina uždegiminius procesus ir skatina smegenų veiklą.
  • Probiotikai, gerinantys žarnyno sveikatą – žarnynas yra glaudžiai susijęs su imunine sistema.
  • Multivitaminai, kuriuose yra viskas, ko reikia organizmui: nuo cinko iki seleno, kurie vaidina svarbų vaidmenį stiprinant apsaugines organizmo funkcijas.

Pavyzdžiui, jei jaučiate, kad net ir valgydami daug vaisių bei daržovių, vis tiek jaučiate energijos trūkumą ar dažnai peršąlate, natūralios mitybos papildai gali būti sprendimas, padedantis užtikrinti, kad jūsų kūnas gautų visas būtinas maistines medžiagas. Nepamirškite, kad stipri imuninė sistema prasideda nuo mažų kasdienių sprendimų, o tinkamai parinkti subalansuoti sveikatos produktai gali padėti šiuos sprendimus paversti dar efektyvesniais.

3 būdai sumažinti raumenų įtampą po ilgos darbo dienos

Moteris, siekianti sumažinti raumenų įtampa po ilgos darbo dienos, guli ant jogos kilimėlio pasitempusi, vieną koją sulenkusi per kitą. Ji dėvi akinius, pilkus marškinius ir purpurinius antblauzdžius. Kiti matomi fone, taip pat mankštinantys ant kilimėlių.

Įtemptas darbas gali sukelti raumenų įtampą, ypač jei daug laiko praleidžiame sėdėdami arba ilgai nekeičiame pozicijos. Tai gali paveikti tiek fizinę, tiek psichologinę savijautą, tad svarbu rasti būdų, kaip sumažinti šią įtampą ir atsipalaiduoti. Aptarkime tris efektyvius metodus, kurie padės greitai atsikratyti įtampos ir pagerinti savijautą.

Tempimo pratimai

Tempimo pratimai yra vienas efektyviausių būdų sumažinti raumenų įtampą ir atstatyti kūno pusiausvyrą po ilgos darbo dienos. Jie ne tik padeda atpalaiduoti įtemptus raumenis, bet ir gerina kraujotaką bei lankstumą. Pavyzdžiui, paprasti kaklo ir pečių tempimo pratimai gali ženkliai sumažinti įtampą šiose dažnai įsitempusiose kūno vietose.

Norėdami atpalaiduoti kaklą, lėtai pasukite galvą į kairę ir dešinę, laikydami ją kelias sekundes kiekvienoje pozicijoje. Pečiams pravers pratimas, kai sulenkiate alkūnes, sujungiate rankas už galvos ir lėtai tempiate pečius žemyn – tai padeda atpalaiduoti dėl blogos laikysenos įsitempusius raumenis. Taip pat naudingas nugaros tempimas, kai atsistojate tiesiai, užlenkiate rankas už nugaros ir švelniai stumiate liemenį į priekį, taip ištempdami nugaros raumenis.

Reguliarus tempimas padeda sumažinti raumenų įtampą ir užkirsti kelią traumoms. Jei reikalingos papildomos priemonės, vaistinės Lietuvoje siūlo įvairius kremus ir tepalus, kurie padeda atpalaiduoti raumenis ir mažinti skausmą.

Masažai

Masažas yra puikus būdas sumažinti raumenų įtampą ir pagerinti kraujotaką po ilgos darbo dienos. Jis ne tik atpalaiduoja įtemptus raumenis, bet ir padeda bendrai atsipalaiduoti. Vienas iš efektyviausių būdų yra savimasažas, naudojant rankas ar masažo įrankius švelniai spaudžiant įtemptas vietas, pavyzdžiui, kaklą, pečius ar nugarą – paprasti judesiai, tokie kaip sukamieji judesiai arba tiesiog spaudimas pirštais, gali ženkliai palengvinti raumenų įtampą.

Profesionalus masažas taip pat yra puiki priemonė atsikratyti gilesnės raumenų įtampos, nes masažistas gali pasiekti giliau esančius raumenis ir sumažinti jų įtampą.

Reguliarus masažas ne tik gerina savijautą, bet ir padeda užkirsti kelią įvairiems raumenų skausmams bei traumoms.

Atsipailaidavimo metodai

Atsipalaidavimo metodai, tokie kaip kvėpavimo pratimai ir meditacija, gali būti labai veiksmingi siekiant sumažinti raumenų įtampą po ilgos darbo dienos. Kvėpavimo pratimai padeda nuraminti nervų sistemą ir sumažinti stresą, kuris dažnai prisideda prie raumenų įtampos. Pavyzdžiui, gilus kvėpavimas pilvu arba kvėpavimo technikos, tokios kaip 4-7-8 metodas, gali padėti greitai atsipalaiduoti ir atstatyti kūno pusiausvyrą.

Meditacija taip pat yra puikus būdas sumažinti tiek fizinę, tiek psichologinę įtampą – skirkite sau keletą minučių tylos, susitelkite į kvėpavimą ir pasistenkite išlikti ramūs. Šie metodai padeda ne tik atsipalaiduoti fiziškai, bet ir pagerina bendrą savijautą, sumažindami stresą ir įtampą. Taip pat galima pasitelkti švelnias muzikos ar gamtos garsų terapijas, kurios dar labiau sustiprina atsipalaidavimo poveikį.

Taigi, reguliarus atsipalaidavimas gali padėti išvengti raumenų įtampos ir ženkliai pagerinti gyvenimo kokybę.

Vaikų alerginis rinitas ir su juo susijusios ligos

Vaikas, vilkintis raudoną liemenę, pilką megztinį ir mėlyną snaputę, stovi lauke, čiaudėdamas prie nosies prispaudęs servetėles – tikėtinas vaikų alerginis rinitas. Neryškus fonas sufleruoja apie vėsią dieną, papildydamas susijusius ligos simptomus.

Alerginis rinitas (AR) – tai viena dažniausių lėtinių vaikų ir suaugusių žmonių ligų išsivysčiusiose šalyse. Sergamumas AR didėja ir siekia daugiau kaip 40 proc. visos populiacijos [1]. 6–8 metų vaikų sergamumas AR siekia 8 proc., o 13–14 metų vaikų – iki 35 proc. [2–3]. Daugiau kaip 75 proc. vaikų, be AR, kartu pasireiškia ir kitos ligos, tokios kaip konjunktyvitas, bronchų astma, atopinis dermatitas (AD), rinosinusitas, vidurinės ausies uždegimas ar adenoidų hiperplazija. Tai rodo, kad AR nėra tik izoliuota liga, ji labai dažnai susijusi su sistemine patologija (1 lentelė) [4].

Tyrimų duomenimis, vaikams, palyginti su suaugusiaisiais, AR dažniau yra epizodinis, sukelia mažiau simptomų, tačiau yra sunkesnės formos, sukeliantis daugiau gretutinių ligų [5]. Nosies obstrukcijos ligos gali turėti neigiamą įtaką AR sunkumui, kontrolei, sergančiųjų gyvenimo kokybei ir gydymo atsakui tiek vaikų, tiek suaugusiųjų populiacijoje [6, 7].

Nors alerginių ligų priežiūra ir gydymas pastaraisiais metais labai patobulėjo, gydymo gairės, sergančiųjų gyvenimo kokybės gerinimas orientuojasi vien tik į AR sergančius pacientus. Vis dėlto reikalingas ypatingas dėmesys sisteminiam gydymui [4].

1 lentelė. Ligų, susijusių su AR, diagnostika [4]

LigosKlinikiniai požymiaiDiagnostiniai tyrimai
Nosies pertvaros defektasNuolatinė nosies obstrukcija, dažniausiai vienpusė
Blogas atsakas į medikamentinį gydymą
Nosies trauma anamnezėje
Priekinė rinoskopija
Fibroskopinis ar endoskopinis nosies tyrimas
Nosies kriauklių hiperplazijaĮvairaus laipsnio nosies obstrukcija, pasireiškianti pakaitomis skirtingose nosies pusėse
Blogas atsakas į medikamentinį gydymą
Uoslės sutrikimai
Priekinė rinoskopija ir endoskopija
Kvėpavimo parametrų tyrimas
Priekinė rinometrija prieš ir po vazokonstriktorių pavartojimo
Adenoidų hiperplazijaNosies obstrukcija
Kvėpavimas per burną
Knarkimas
Kartu pasireiškiantys vidurinės ausies uždegimo simptomai
Užpakalinė rinoskopija
Fibroskopinis nosies tyrimas
Šoninė galvos rentgenograma
RinosinusitasNosies obstrukcija / užgulimas
Pūlingos išskyros
Uoslės sutrikimai
Galvos skausmas
Kosulys
Fibroskopinis nosies tyrimas
Sinusų KT
Bronchų astmaKosulys
Švokštimas
Dusulys
Bronchospazmas fizinio krūvio metu
Maksimalaus iškvepiamo srauto greičio tyrimas
Spirometrija (su broncholitiku)
Provokaciniai testai (fizinio krūvio, metacholino)
FeNO
Atopinis dermatitasOdos niežėjimas
Egzema
Paraudimas
Bėrimai
Bėrimai veido, kaklo, galūnių tiesiamųjų paviršių odoje vaikams
Egzema pažastų, kirkšnių srityse
Alergija maistuiAlerginės reakcijos, pasireiškiančios po burnos ar gerklų kontakto su maistuOdos dūrio ar odos lopo mėginiai
Specifiniai IgE kraujyje
Peroraliniai provokaciniai testai
KonjunktyvitasAkių niežėjimas
Ašarojimas
Odos dūrio ar odos lopo mėginiai
Specifiniai IgE kraujyje
Plyšinės lempos tyrimas
Junginės išskyrų mikroskopiniai tyrimai
Specifiniai IgE ašarose
Akies junginės provokaciniai testai
Vidurinės ausies uždegimasSulėtėjusi, pagarsėjusi kalba
Bloga koncentracija
Otoskopija
Timpanometrija
Audiometrija
KT – kompiuterinė tomografija, FeNO – azoto oksido koncentracija iškvėptame ore, IgE – imunoglobulinas E.

Nosies obstrukcijos sutrikimai

Nosies obstrukcija – pablogėjęs oro tėkmės praeinamumas nosies ertmėse, susijęs su anatominėmis nosies savybėmis ir / ar nosies gleivinės uždegimu. Tai yra pagrindinis simptomas sergant AR [8].

Nosies pertvaros defektas (NPD) – viena dažniausių nosies obstrukcijos priežasčių. NPD turi iki 90 proc. suaugusiųjų ir iki 30 proc. vaikų [9, 10]. Įvairaus laipsnio nosies pertvaros deformacijos nevienodai veikia kvėpavimo kokybę, o nuo to priklauso ir specifinio operacinio gydymo parinkimas [11]. Vienpusė priekinė ir abipusė nosies obstrukcija dėl nosies pertvaros defekto tiek vaikams, tiek suaugusiesiems yra siejama su sunkesne AR forma ir blogesniu medikamentinio gydymo atsaku [12].

Nosies kriauklių hiperplazija – apatinės nosies kriauklės yra pirmoji alergeno nusėdimo vieta, kur paprastai prasideda uždegiminis procesas, lemiantis nosies užgulimą ir obstrukciją [13]. Dėl gleivinės hiperplazijos, kraujagyslių išsiplėtimo, fibrozės ir uždegimo nosies kriauklės alergiškiems žmonėms būna kur kas labiau padidėjusios [14]. Tyrimuose pastebėta, kad pacientams, kuriems gydymas kortikosteroidais į nosį, antihistamininiais vaistais ar leukotrienais buvo neefektyvus, dažniau buvo nustatomi obstrukciniai nosies pertvaros defektai ir nosies kriauklių hiperplazija, o tai lėmė sunkesnę AR eigą. Didelė nosies kriauklių hiperplazija yra susijusi su stipresniu nosies užgulimu, rinorėja ir uoslės praradimu [4]. Vaikams, sergantiems nuolatiniu AR ir nosies kriauklių hiperplazija, nesėkmingo gydymo kortikosteroidais į nosį rizika padidėja daugiau kaip 5 kartus [6]. Į nosį patekę alergenai per nosies kriauklių gleivinėje esančius receptorius skatina išsiskirti uždegiminius mediatorius, o tai lemia negrįžtamą apatinių kriauklių gleivinės fibrozę. Be to, nosies kriauklių uždegimas mechaniškai apsunkina intranazalinių kortikosteroidų pasiskirstymą nosies ertmėje [15]. Apatinių nosies kriauklių plastika sumažina ne tik nosies obstrukciją, bet ir lemia rinorėjos, čiaudulio, nosies niežėjimo, uoslės sutrikimų sumažėjimą ir pagerėjusią kvėpavimo funkciją. Vis dėlto ilgalaikis prevencinis intranazalinių kortikosteroidų skyrimas po operacijos yra būtinas [16].

Adenoidų hiperplazija (AH) – nuolatinis alergenų sukeltas viršutinių kvėpavimo takų uždegimas gali lemti limfoidinio audinio išvešėjimą. Tyrimuose buvo vertinamas AH poveikis AR sunkumui ir trukmei. Nustatyta, kad AH sergantys vaikai dažniau sirgo nuolatiniu ir vidutinio sunkumo ar sunkiu AR, jų atsakas į medikamentinį gydymą buvo blogesnis. Tyrimų duomenys leidžia daryti prielaidą, kad nuolatinis AR, kaip pasikartojanti uždegiminė liga, lemia AH išsivystymą, dėl kurio didėja atsparumas gydymui [6, 17].

Ūminis ir lėtinis rinosinusitas

EPOS (angl. European Position Paper on Rhinoinusitis and Nasal Polyps) 2012 metais pateiktas klinikinis rinosinusito apibūdinimas pateiktas 2 lentelėje [18]. Ūminis rinosinusitas – tai uždegimas, trunkantis iki 12 savaičių, kurio simptomai visiškai išnyksta, palyginti su lėtiniu AR. Ryšys tarp rinosinusito ir AR nėra iki galo aiškus. Kai kuriais tyrimais patvirtinta, kad vaikams, sergantiems lėtiniu rinosinusitu, kur kas dažniau pasireiškė atopijos požymiai [19, 20]. Kiti tyrimai rodo, kad AR nėra lėtinio rinosinusito išsivystymo rizikos veiksnys [21, 22]. Prieštaringi rezultatai gauti ir Taivano bei Italijos mokslininkų tyrimuose, kuriuose buvo nustatomas AR ir ūminio rinosinusito ryšys [23, 24].

2 lentelė. Rinosinusito apibūdinimas [18]

Tai nosies ir prienosinių ančių uždegimas, kuriam būdingi 2 ar daugiau simptomų kartu su
Nosies blokada, obstrukcija, užburkimas
Nosies išskyros (priekinė / užpakalinė rinorėja)
Veido skausmas / spaudimo jausmas
Uoslės sumažėjimas / netekimas
Endoskopiniai nosies polipų požymiai
Kompiuterinės tomografijos pokyčiai osteomeataliniame komplekse ir / ar sinusuose

Uoslės jautrumo sumažėjimas

Uoslės jautrumo sumažėjimas – vienas dažniausių AR simptomų. Apie 50 proc. sergančiųjų AR pasireiškia vidutinio sunkumo hiposmija [25, 26]. Uoslės sutrikimas yra susijęs su ilgiau trunkančiu ir sunkesnės formos AR dėl kelių priežasčių – nosies obstrukcijos (kvapų dalelės sunkiau pasiekia uoslės receptorius nosies gleivinėje) ir gleivinės uždegimo [27]. Tyrimais patvirtinta, kad uoslės sutrikimas buvo sunkesnis pacientams, kuriems AR medikamentinis gydymas buvo neefektyvus, sirgusiems sunkios formos nuolatiniu AR ir obstrukcija dėl nosies kriauklių hiperplazijos ar NPD [28].

Bronchų astma

AR ir bronchų astma yra dvi atskiros ligos, pasireiškiančios dėl imunoglobulino E (IgE) sukelto uždegiminio proceso, pažeidžiančio visą kvėpavimo takų sistemą. Sergančiuosius vidutinio sunkumo ar sunkiu AR rekomenduojama tirti ir dėl bronchų astmos [1]. Bronchų astmos išsivystymas vaikystėje dažniausiai yra susijęs su įsijautrinimu alergenams, o astmos išsivystymas sulaukus vyresnio amžiaus rečiau siejamas su alergija [5]. Tiek AR, tiek nealerginis rinitas gali būti susiję su sergamumu bronchų astma. Bloga astmos simptomų kontrolė gali būti susijusi su nepakankamu nuolatinio AR gydymo efektyvumu [29, 30].

Alerginis maršas

Alerginis maršas – tai atopinių ligų, priklausomų nuo IgE, pasireiškiančių skirtingais simptomais ir skirtingu pacientų amžiaus laikotarpiu, bet turinčių tą pačią patogenezę, eiga. Kūdikystėje alerginis maršas paprastai prasideda alergija maistui ar AD, ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams pasireiškia AR simptomai, susiję su konjunktyvitu, vyresniems vaikams – bronchų astma, o po to ir kitos atopinės ligos [31]. Europiečių atliktų tyrimų duomenimis, egzemos, bronchų astmos, rinito išsivystymas tam pačiam vaikui pasitaiko dažniau, nei tikėtasi. Tikimybė, kad 4 metų vaikai, sergantys bent viena šių ligų, sulaukę 8 metų sirgs 2 ar 3 šių ligų, yra beveik 4–7 kartus didesnė, palyginti su nesergančiais vaikais. 4 metų vaikai, sergantys 2 ar 3 alerginėmis ligomis, turės dar didesnę tikimybę – 30–60 kartų – jomis sirgti ir būdami 8-erių [32]. Teigiama šeimos alerginių ligų anamnezė yra glaudžiai susijusi su alerginio maršo pasireiškimu vaikams. Tikslesnis alerginio maršo išsivystymo mechanizmo nustatymas galėtų padėti anksčiau diagnozuoti alergines ligas, paskirti tinkamą gydymą, taikyti prevencines priemones [33].

AD

AD – tai uždegiminė odos liga, pasireiškianti niežtinčiais bėrimais. AD patogenezei reikšmės turi epidermio barjerinės funkcijos pakitimai, imuninės sistemos sutrikimai, įsijautrinimas maistui, aplinkos alergenai. ISAAC (angl. The International Study of Asthma and Allergies in Childhood) duomenimis, AD paplitimas vaikų populiacijoje įvairuoja nuo 0,3 iki 20 proc., be to, šis procentas vis didėja [3]. AD vaikams paprastai pasireiškia jau pirmaisiais gyvenimo metais. 45 proc. vaikų AD simptomai pasireiškia jau per pirmuosius 6 mėnesius, 60 proc. – per pirmuosius metus, o 85 proc. – iki 5 metų [3]. Kroatijos mokslininkai skelbia, kad eozinofilų skaičiaus ir specifinių IgE alergenams padidėjimas kraujyje turi didelę įtaką bronchų astmai išsivystyti, o AR vystymuisi daugiau reikšmės turi teigiama šeimos narių alerginė anamnezė ir ankstyva AD pradžia [34]. Keletas tyrimų siekia patvirtinti hipotezę, kad reguliarus ir profilaktinis emolientų naudojimas gali sumažinti AD išsivystymo tikimybę. Tyrimais nustatyta, kad įsijautrinimas žiedadulkių alergenams didėja su amžiumi, o įsijautrinimas namų dulkių erkių ir gyvūnų epitelio alergenams dažniau pasireiškia jaunesniems pacientams; tai gali būti susiję su alergenų patekimu į organizmą per sutrikusį odos barjerą. Taigi reguliarus emolientų naudojimas kūdikystėje galėtų būti vienas profilaktikos būdų siekiant išvengti AD, AR, bronchų atsmos ir alergijos maistui išsivystymo ateityje [35].

Alerginis konjunktyvitas

Akių junginė yra lengvai pažeidžiama įvairių aplinkos alergenų. 33–56 proc. alerginio konjunktyvito atvejų pasireiškia kartu su AR [1, 36]. Alerginės reakcijos pasireiškia alergenams tiesiogiai kontaktuojant su akies jungine arba patekus per nosį ir pasiekus akių paviršių [37]. Ištyrus vidutinio sunkumo ir sunkiu AR sergančius pacientus, 35 proc. vaikų, 22 proc. paauglių ir 16 proc. suaugusiųjų nurodė, kad akių niežėjimas yra labiausiai juos varginantis simptomas. Vadinasi, gydant alerginį konjunktyvitą reikėtų skirti daugiau dėmesio, nes jis daro neigiamą įtaką sergančiųjų gyvenimo kokybei [38].

Alergija maistui

Alergija maistui – tai įvairios nepageidaujamos imuninės reakcijos, pasireiškiančios į organizmą patekus maisto baltymams. Šia alergija serga 1–10 proc. bendrosios populiacijos, tačiau tiksliai nėra žinoma, ar sergamumas didėja. Alergija maistui paprastai pasireiškia dar prieš prasidedant AR ir bronchų astmai. Bronchų astma, kaip gretutinė liga, gali lemti stipresnių, gyvybei pavojingų simptomų išsivystymą pasireiškus alergijai maistui. Odos sąlytis su maisto alergenais gali būti vienas įsijautrinimo būdų, ypač sergantiems AD pacientams [39].

Vidurinės ausies uždegimas

Naujausi tyrimai rodo, kad atopija ir AR yra rizikos veiksniai, skatinantys vidurinės ausies uždegimą. Alergenų sukeltas uždegimas vystosi ir vidurinės ausies gleivinėje, todėl alerginių ligų gydymas turėtų palengvinti ir vidurinės ausies uždegimo simptomus [40].

Gyvenimo kokybė

AR, nors ir nėra gyvybei pavojinga būklė, daro neigiamą įtaką sergančiųjų gyvenimo kokybei, veikdamas socialinį gyvenimą, pasitikėjimą savimi ir rezultatus mokykloje, darbe. AR lemia nedarbingumo padidėjimą, produktyvumo darbe, koncentracijos ir galimybės mokytis sumažėjimą [41]. Gyvenimo kokybės pablogėjimas dažnai naudojamas kaip rodiklis ligos sunkumui įvertinti. AR simptomai blogina sergančiųjų miego kokybę, o tai lemia nuolatinį nuovargį, dirglumą, atminties sutrikimus, mieguistumą dieną ar net depresiją. Vaikai, sergantys AR, yra labiau linkę į drovumą, depresiją, nerimą ir baimę. Paaugliams, sergantiems AR, dažniau pasireiškia koncentracijos sutrikimai mokantis. Jie dažniau išreiškia nepasitenkinimą dėl nosinių poreikio ar vaistų vartojimo reikiamybės, bet, skirtingai nei suaugusieji, paaugliai jaučia mažesnę neigiamą įtaką emocinei gerovei ar kasdienei veiklai [1]. Dažniausiai įvardijami simptomai, bloginantys gyvenimo kokybę vaikų ir paauglių grupėje, yra nosies obstrukcija ir nosies niežėjimas [38]. Paauglės mergaitės, sergančios AR ar bronchų astma, dažniau nurodo gyvenimo kokybės pablogėjimą, palyginti su paaugliais berniukais. Manoma, kad tai gali būti susiję su tuo, kad mergaitės lengviau atkreipia dėmesį į jas varginančius simptomus ir paprasčiau vertina savo sveikatą [42].

Nosies plovimas druskos tirpalais

AR gydymas priklauso nuo paciento amžiaus, ligos sunkumo, pasireiškimo dažnio ir kartu su AR pasireiškiančių ligų. Be abejonės, alergeno vengimas yra pirmas žingsnis geros ligos kontrolės link. Intranazaliniai kortikosteroidai, peroraliniai ir intranazaliniai antihistamininiai vaistai, dekongestantai (vaistai, mažinantys nosies gleivinės paburkimą), kromolinai, leukotrienų receptorių antagonistai ar jų deriniai yra dažniausiai taikomas medikamentinis AR gydymo būdas. Nosies plovimas druskos tirpalais, dar vadinamas irigacija, yra lengvai prieinamas, patogus, sukeliantis mažai ir nedidelių nepageidaujamų reakcijų nemedikamentinis AR gydymo būdas ir kai kuriais atvejais gali būti naudojamas kaip alternatyva gydant AR. Praktikoje dažniausiai naudojami izotoniniai (0,9 proc. koncentracijos) ir hipertoniniai (daugiau kaip 0,9 proc. koncentracijos) druskos tirpalai. Hipertoniniai druskos tirpalai turi didesnį osmosinį slėgį, todėl efektyviau mažina nosies gleivinės edemą, pašalina įkvėptus alergenus ir susidariusius uždegimo mediatorius. Atlikti tyrimai rodo, kad hipertoniniai druskos tirpalai geriau nei izotoniniai palengvina kvėpavimo funkciją per nosį. Tiek hipertoniniai, tiek izotoniniai druskos tirpalai mažina antihistamininių vaistų, vartojamų esant reikalui, poreikį ir turi panašų nedidelį nepageidaujamų reakcijų skaičių. Tyrėjai teigia, kad hipertoniniai druskų tirpalai turėtų būti skiriami kaip papildoma priemonė gydant AR [43].

Apibendrinimas

Vaikams AR dažniausiai pasireiškia kartu su kitomis ligomis, tokiomis kaip konjunktyvitas, AD, bronchų astma, rinosinusitas, vidurinės ausies uždegimas ar alergija maistui. Tai rodo, kad AR – organizme vykstančio sisteminio uždegiminio proceso dalis, o ne vien tik izoliuota būklė. Vaikams ir paaugliams AR paprastai pasireiškia nosies obstrukcija, kuri pablogina ligos simptomus, pailgina ligos trukmę ir padidina jos sunkumą, sumažina gydymo efektyvumą, taip pablogindamas sergančiųjų gyvenimo kokybę. Diagnozuojant ir gydant vaikų AR turi dalyvauti gydytojų komanda – pediatrai, alergologai ir klinikiniai imunologai, dermatologai, pulmonologai, ausų, nosies, gerklės gydytojai, kad būtų pasiekta kiek įmanoma geresnė segančiųjų gyvenimo kokybė.

Gyd. alergologė ir klinikinė imunologė Gintarė Paulikaitė
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Vaikų ligoninės Pediatrijos centras

Literatūra

1. Bousquet J, Khaltaev N, Cruz AA, et al. Allergic rhinitis and its impact on asthma (ARIA) 2008 update (in collaboration with the World Health Organization, GA(2)LEN and AllerGen). Allergy. 2008;63(Suppl 86):8–160.
2. Nieto A, Mazon A, Martin-Mateos MA, et al. Pediatric allergy and immunology in Spain. Pediatr Allergy Immunol. 2011;22(7):742–50.
3. Ait-Khaled N, Pearce N, Anderson HR, Ellwood P, Montefort S, Shah J. Global map of the prevalence of symptoms of rhinoconjunctivitis in children: the International Study of Asthma and Allergies in Childhood (ISAAC) Phase Three. Allergy. 2009;64(1):123–48.
4. Mariño-Sánchez F, Valls-Mateus M, Santos G, et al. Multimorbidities of Pediatric Allergic Rhinitis, Springer Science+Business Media, LLC, part of Springer Nature 2019.
5. Izquierdo-Dominguez A, Jauregui I, Del Cuvillo A, et al. Allergy rhinitis: similarities and differences between children and adults. Rhinology. 2017;55(4):326–31.
6. Marino-Sanchez FS, Valls-Mateus M, Ruiz-Echevarria K, et al. Nasal obstructive disorders induce medical treatment failure in paediatric persistent allergic rhinitis (the NODPAR Study). Pediatr Allergy Immunol. 2017;28(2):176–84.
7. Valls-Mateus M, Marino-Sanchez F, Ruiz-Echevarria K, et al. Nasal obstructive disorders impair health-related quality of life in adolescents with persistent allergic rhinitis: a real-life study. Pediatr Allergy Immunol. 2017;28(5):438–45.
8. Ciprandi G, Tosca MA, Signori A, Ameli F. Comparison between symptoms and endoscopy in children with nasal obstruction. Int J Pediatr Otorhinolaryngol. 2010;74(12):1405–8.
9. Mladina R, Cujic E, Subaric M, Vukovic K. Nasal septal deformities in ear, nose, and throat patients: an international study. Am J Otolaryngol. 2008;29(2):75–82.
10. Subaric M, Mladina R. Nasal septum deformities in children and adolescents: a cross sectional study of children from Zagreb, Croatia. Int J Pediatr Otorhinolaryngol. 2002;63(1):41–8.
11. Guyuron B, Uzzo CD, Scull H. A practical classification of septonasal deviation and an effective guide to septal surgery. PlastReconstr Surg. 1999;104(7):2202–9 discussion 10-2.
12. Marino-Sanchez F, Valls-Mateus M, Cardenas-Escalante P, et al. Influence of nasal septum deformity on nasal obstruction, disease severity, and medical treatment response among children and adolescents with persistent allergic rhinitis. Int J Pediatr Otorhinolaryngol. 2017;95:145–54.
13. Cingi C, Gevaert P, Mösges R, Rondon C, et al. Multi-morbidities of allergic rhinitis in adults: European Academy of Allergy and Clinical Immunology Task ForceReport. Clin Transl Allergy. 2017;7:17.
14. Farmer SE, Eccles R. Chronic inferior turbinate enlargement and the implications for surgical intervention. Rhinology. 2006;44(4):234–8.
15. Dowley AC, Homer JJ. The effect of inferior turbinate hypertrophy on nasal spray distribution to the middle meatus. Clin Otolaryngol Allied Sci. 2001;26(6):488–90.
16. Parthasarathi K, Christensen JM, Alvarado R, Barham HP, Sacks R, Harvey RJ. Airflow and symptom outcomes between allergic and non-allergic rhinitis patients from turbinoplasty. Rhinology. 2017;55(4):332–8.
17. Dogru M, Evcimik MF, Calim OF. Does adenoid hypertrophy affect disease severity in children with allergic rhinitis? Eur Arch Otorhinolaryngol. 2017;274(1):209–13.
18. Fokkens WJ, Lund VJ, Mullol J, et al. European position paper on rhinosinusitis and nasal polyps 2012. Rhinol Suppl. 2012:23 3 p preceding table of contents, 1–298.
19. Veling MC. The role of allergy in pediatric rhinosinusitis. Curr Opin Otolaryngol Head Neck Surg. 2013;21(3):271–6.
20. Gutman M, Torres A, Keen KJ, Houser SM. Prevalence of allergy in patients with chronic rhinosinusitis. Otolaryngol Head Neck Surg. 2004;130(5):545–52.
21. Nguyen KL, Corbett ML, Garcia DP, et al. Chronic sinusitis among pediatric patients with chronic respiratory complaints. J Allergy Clin Immunol. 1993;92(6):824–30.
22. Iwens P, Clement PA. Sinusitis in allergic patients. Rhinology. 1994;32(2):65–7.
23. Lin SW, Wang YH, Lee MY, et al. Clinical spectrum of acute rhinosinusitis among atopic and nonatopic children in Taiwan. Int J Pediatr Otorhinolaryngol. 2012;76(1):70–5.
24. Leo G, Incorvaia C, Cazzavillan A, Consonni D, Zuccotti GV. Could seasonal allergy be a risk factor for acute rhinosinusitis in children? J Laryngol Otol. 2018;132(2):150–3.
25. Stuck BA, Hummel T. Olfaction in allergic rhinitis: a systematic review. J Allergy Clin Immunol. 2015;136(6):1460–70.
26. Langdon C, Guilemany JM, Valls M, et al. Allergic rhinitis causes loss of smell in children: the OLFAPEDRIAL study. Pediatr Allergy Immunol. 2016;27(8):867–70.
27. Doty RL, Frye R. Influence of nasal obstruction on smell function. Otolaryngol Clin N Am. 1989;22(2):397–411.
28. Mariño-Sanchez F, Valls-Mateus M, Haag O, Alobid I, Bousquet J, Mullol J. Smell loss is associated with severe and uncontrolled disease in children and adolescents with persistent allergic rhinitis. J Allergy Clin Immunol Pract. 2018;6(5):1752–1755.e3.
29. Kou W, Li X, Yao H, Wei P. Meta-analysis of the comorbidity rate of allergic rhinitis and asthma in Chinese children. Int J Pediatr Otorhinolaryngol. 2018;107:131–4.
30. Plaza V, Rodriguez del Rio P, Gomez F, et al. Identification of gaps in the clinical patient care of asthma in Spain. Results of the OPTIMA-GEMA survey. An Sist Sanit Navar. 2016;39(2):181–201.
31. Shaker M. New insights into the allergic march. Curr Opin Pediatr. 2014;26(4):516–20.
32. Pinart M, Benet M, Annesi-Maesano I, et al. Comorbidity of eczema, rhinitis, and asthma in IgE-sensitised and non-IgE-sensitised children in MeDALL: a population-based cohort study. Lancet Respir Med. 2014;2(2):131–40.
33. McAleer MA, Irvine AD. The multifunctional role of filaggrin in allergic skin disease. J Allergy Clin Immunol. 2013;131(2):280–91.
34. Cosickic A, Skokic F, Selimovic A, et al. Development of respiratory allergies, asthma and allergic rhinits in children with atopic dermatitis. Acta Clin Croat. 2017;56(2):308–17.
35. Lowe AJ, Leung DYM, Tang MLK, Su JC, Allen KJ. The skin as a target for prevention of the atopic march. Ann Allergy Asthma Immunol. 2018;120(2):145–51.
36. Gradman J, Wolthers OD. Allergic conjunctivitis in children with asthma, rhinitis and eczema in a secondary outpatient clinic. PediatrAllergy Immunol. 2006;17(7):524–6.
37. Hom MM, Bielory L. The anatomical and functional relationship between allergic conjunctivitis and allergic rhinitis. Allergy Rhinol (Providence). 2013;4(3):e110–9.
38. Devillier P, Bousquet PJ, Grassin-Delyle S, et al. Comparison of outcome measures in allergic rhinitis in children, adolescents and adults. Pediatr Allergy Immunol. 2016;27(4):375–81.
39. Vega F, Panizo C, Dordal MT, Gonzalez ML, et al. Relationship between respiratory and food allergy and evaluation of preventive measures. Allergol Immunopathol (Madr). 2016;44(3):263–75.
40. Cheng X, Sheng H, Ma R, Gao Z, et al. Allergic rhinitis and allergy are risk factors for otitis media with effusion: a meta-analysis. Allergol Immunopathol (Madr). 2017;45(1):25–32.
41. Meltzer EO, Blaiss MS, Derebery MJ, et al. Burden of allergic rhinitis: results from the Pediatric Allergies in America survey. J Allergy Clin Immunol. 2009;124(3Suppl):S43–70.
42. Macintyre S, Hunt K, Sweeting H. Gender differences in health: are things really as simple as they seem? Soc Sci Med. 1996;42(4):617–24.
43. Chia-Ling L, Hsiao-Chuan L, Chien-Yu L, Teh-Fu H. Effectiveness of Hypertonic Saline Nasal Irrigation for Alleviating Allergic Rhinitis in Children: A Systematic Review and Meta-Analysis. J. Clin. Med. 2019; 8(1):64.

Alergija citrusiniams vaisiams

Dryžuotais marškiniais vilkintis žmogus ištiesia ranką, norėdamas atsisakyti medinio dubenėlio, pripildyto citrusinių vaišių, pavyzdžiui, citrinų ir greipfrutų, pasiūlyto kito žmogaus išskėstomis rankomis, mėlyname fone, galbūt dėl alergijos.

Vaisiai yra labai svarbūs žmonių mitybai ir sveikatai. Augalinis maistas yra bene pagrindinis vitaminų, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų šaltinis. Vaisiai  turi daug vitaminų A ir C, skaidulų [1]. Citrusinius vaisius mokslininkai plačiai tyrinėja dėl jų plataus biologinio poveikio žmogaus sveikatai. Nustatyta, kad citrusiniuose vaisiuose esantys biologiškai aktyvūs komponentai pasižymi antioksidantiniu, antimikrobiniu, širdies ir kraujagyslių sistemą apsaugančiu, antivėžiniu poveikiu ir antidiabetiniu aktyvumu [2]. Reikia žinoti, kad kai kuriems žmonėms citrusiniai vaisiai gali sukelti įvairių alerginių reakcijų.

Citrinmedžiai ir jų vaisiai

Citrusiniai vaisiai auginami nuo senų laikų, tačiau tikroji jų kilmė iki šiol nėra tiksliai žinoma. Manoma, kad jie yra kilę iš pietrytinės Azijos žemyno dalies, o dabar auginami daugelyje pasaulio šalių.

Citrinmedžiai (lot. Citrus) – rūtinių (Rutaceae) šeimos gentis, kuriai priklauso labai daug augalų rūšių [3]. 1753 metais K. Linėjus išskyrė Citrus gentį, tačiau iki šiol vis dar nėra aiškiai apibrėžtos šios genties taksonominės klasifikacijos [4]. Žinomiausi ir komerciškai svarbūs citrinmedžiai ir jų vaisiai: tikrasis citrinmedis (lot. Citrus limon) ir jo vaisius tikroji citrina, apelsininis citrinmedis (lot. Citrus sinensis) ir jo vaisius tikrasis apelsinas, mandarininis citrinmedis (lot. Citrus reticulata) ir jo vaisius tikrasis mandarinas, greipfrutinis citrinmedis (lot. Citrus grandis) ir jo vaisius didysis greipfrutas. Egzistuoja labai daug su minėtais citrinmedžiais susijusių rūšių ir hibridų. Jų vaisiai yra žinomi visame pasaulyje ir bendrai vadinami citrusiniais. 1 lentelėje nurodyti pagrindiniai citrinmedžiai ir jų vaisiai [3, 5].

1 lentelė. Pagrindiniai citrinmedžiai ir jų vaisiai

MedisLotyniškas pavadinimasCitrusiniai vaisiaiĮprastas pavadinimas
Karčiavaisis citrinmedis
Apelsininis citrinmedis
Citrus aurantium
Citrus sinensis
ApelsinaiAitrusis apelsinas
Tikrasis apelsinas
Didysis citrinmedis
Greipfrutinis citrinmedis
Citrus grandis
Citrus paradisii
GreipfrutaiDidysis greipfrutas
Greipfrutas
Tikrasis citrinmedis
Rūgščiavaisis citrinmedis
Citrus limon
Citrus aurantifolia
CitrinosTikroji citrina
Žalioji citrina
Mandarininis citrinmedisCitrus reliculataMandarinaiTikrasis mandarinas

Citrinmedžiai – daugiamečiai visžaliai augalai, medžiai arba krūmai, siekiantys 5–15 metrų aukštį, jų jaunos šakos turi pavienių spyglių, o senos dažniausiai yra bespyglės. Lapai paprasti – ištisiniai, lygiais kraštais ir tinkliškai gysloti [6]. Žiedai 2–4 cm skersmens, kvapūs, baltos arba rausvos spalvos, auga po vieną arba grupelėmis. Vaisiai – ovalios arba pailgos formos, dažniausiai 4–25 cm diametro. Vaisiaus žievelė išorėje turi daugybę eterinio aliejaus liaukučių, kurios suteikia vaisiui būdingą citrusų kvapą [7]. Sėklos būna kūgio, kiaušinio ar ovalios formos, tačiau kai kurios citrusų rūšys yra besėklės. Skirtingų rūšių citrusiniai vaisiai gali būti ir skirtingų spalvų – nuo oranžinės ar rausvos iki geltonos ar žalsvos spalvos.

Alergijos citrusams klinikiniai požymiai

Apelsinai (Citrus sinensis) – labai plačiai vartojami švieži, iš jų spaudžiamos sultys, gaminamas džemas ir marmeladas [2]. Šis faktas lemia, kad visuomenės apklausose apelsinai nurodomi kaip pagrindinis augalinis alergenas, nors kasdienėje klinikinėje praktikoje alergija apelsinams stebima retai [2, 3]. Alergija citrusiniams vaisiams yra mažai ištyrinėta, iki šiol tai dažniausiai siejama su šienlige ir įsijautrinimo kitiems augalams nulemto kryžminio reaktyvumo fenomenu [2, 3]. Alergija citrusiniams vaisiams dažniausiai aprašoma Ispanijoje ir Izraelyje, tačiau šiose šalyse yra retesnė nei alergija persikams [3]. Alergija citrusams ir reta, tačiau įrodyta, kad ji gali būti ir yra patvirtinama provokaciniais testais [2].

Alerginės reakcijos į maistą gali lemti įvairius klinikinius odos, virškinimo trakto, kvėpavimo organų, rečiau – kitų organų požymius [8]. Citrusiniai vaisiai gali sukelti alergijos maistui simptomus tiek vaikams, tiek suaugusiems žmonėms. Alerginės reakcijos į juos gali būti įvairios – nuo lengvų (pvz., niežulio, dilgėlinio bėrimo) iki vidutinių ir sunkių, gyvybei pavojingų reakcijų (pvz., anafilaksijos). Tačiau gyvybei pavojingos reakcijos yra gana retos [2, 3]. Kaip ir dauguma kitų vaisių ir daržovių, citrusinių vaisių apdorojimas gali sukelti nuo IgE priklausomas ir nuo IgE nepriklausomas dermatozes, ypač žmonėms, jau sergantiems atopiniu dermatitu [9].

Citrusinių vaisių alergenai                                 

Alergologijoje molekulinė diagnostika svarbi norint atskirti pirminį įsijautrinimą ir kryžmines reakcijas į panašią baltymo struktūrą, alerginių reakcijų rizikai įvertinti. Nustatyti 3 pagrindiniai apelsinų alergenai: Cit s 1 – į germiną panašus baltymas, Cit s 2 – profilinas, Cit s 3 – lipidų pernašos baltymas [2, 10–12]. Vienas pagrindinių apelsinų alergenų – Cit s 1 – yra 24 kDa glikoproteinas [2, 10]. Cit s 2 – kitas pagrindinis apelsinų alergenas, susijęs su alergija augalų žiedadulkėms, o burnos alergijos sindromas yra pagrindinė jo klinikinė išraiška [2, 12]. Burnos alergijos sindromas, t. y. dėl kryžminių alerginių reakcijų išsivystanti alergija vaisiams, kai simptomai pasireiškia greitai, trunka 5–30 min., simptomus sukelia karščiui neatsparūs šviežių vaisių alergenai, kurie kryžmiškai reaguoja su žiedadulkių alergenais [8]. Profilinai – panalergenai, randami daugumoje eukariotinių ląstelių. Jie pasižymi kryžminiu reaktyvumu, tačiau retai sukelia sunkius simptomus [2, 11]. Cit s 3 – alergenas, susijęs su sisteminėmis alerginėmis reakcijomis [2, 12]. Manoma, kad lipidų pernašos baltymai dalyvauja augalo apsauginėse reakcijose, jie priskiriami stabiliems baltymams [11]. Duomenys apie citrusinių vaisių alergenus pateikti 2 lentelėje [10]. Pastebėta, kad žmonės alergiški vienam iš citrusinių vaisių, nebūtinai alergiški visiems citrusiniams vaisiams [12].

Aprašytos kryžminės alerginės reakcijos tarp alergijos riešutams (dažniausiai anakardžiams, bet aprašytos ir žemės riešutams) ir citrusinių vaisių sėkloms – galimos anafilaksinės ar kitos greitojo tipo alerginės reakcijos netyčia suvalgius citrusinių vaisių sėklyčių ar išgėrus sulčių su citrusinių vaisių minkštimu [13, 14].

2 lentelė. Citrusinių vaisių alergenai

AlergenasMolekulinė masė (kDa)Baltymų šeimaRūšis
Cit s 123Į germiną panašus baltymasCitrus sinensis
Cit s 214ProfilinasCitrus sinensis
Cit s 39,46Nespecifinis lipidų pernašos baltymasCitrus sinensis
Cit s 78Gibereliną reguliuojantis baltymasCitrus sinensis
Cit l 39,6Nespecifinis lipidų pernašos baltymasCitrus limon
Cit r 39Nespecifinis lipidų pernašos baltymasCitrus reticulata

Apibendrinimas

Specifinio alergijos citrusiniams vaisiams gydymo nėra, todėl vienintelė išeitis citrusams alergiškiems žmonėms yra apriboti dietą ir vengti šių vaisių. Kasdien vartoti vaisių svarbu žmogaus sveikatai, siekiant išvengti kai kurių ligų, todėl alergija citrusiniams vaisiams gali pabloginti gyvenimo kokybę. Esant alergijai vaisiams, patartina išsiaiškinti, ar pacientui pasireiškia tikra alergija maistui, ar tai įsijautrinimo žiedadulkėms nulemtos kryžminės reakcijos [2].

Gyd. Miglė Kuprienė
Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Alergologijos centras

LITERATŪRA

1. Labanauskas L., ir kt. Vaikų dietologija, Kaunas, 2009;131.
2. Iorio RA, et al. Citrus Allergy from Pollen to Clinical Symptoms. http://www.plosone.org.
3. Rance F, Dutau G. Food allergies. 2008;204-205.
4. Hynniewta M, et al. Karyological studies in ten species of Citrus (Linnaeus, 1753) (Rutaceae) of North-East India, Comp Cytogenet. 2011;5(4):277-287.
5. http://www.vlkk.lt/vlkk-nutarimai/protokoliniai-nutarimai/citrusiniu-augalu-ir-ju-vaisiu-lietuviski-pavadinimai.
6. Stanienė G, Stanys V. Citrusai. Babtai: Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas; 2016.
7. Chaudhari SY, et al. Ethno medicinal values of Citrus genus. Medical Journal of Dr D Y Patil University, 2016;9(5):560-565.
8. Rudzevičienė O. Vaikų alergija maistui, mokomoji knyga. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2015;14.
9. Brockow K, et al. Orange-induced skin lesions in patients with atopic eczema: evidence for a non-IgE-mediated mechanism. Acta Derm Venereol. 2003;83:44-8.
10. www.allergen.org
11. Csonka P. Molekulinė alergologija. Praktikos vadovas, skirtas specifinių alergenų komponentų IgE diagnostikai. Prieiga internetu www.vkakid.lt.
12. www.Phadia.com/en/Products/Allergy-testing-produts/ImmunoCAP-Molecular-Allergology/.